- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-01-18
- Bylos Nr.
- 1A-51-487/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-06-2-00004-2017-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Kęstutis Jucys, Jolanta Čepukėnienė, Regina Pocienė
- Kaltinamasis
- V. B.
- Nuteistasis
- M. L., D. T., V. Z.
- Advokatai
- Aidas Mažeika, Vidmantas Skaburskas, Adomas Liutvinskas, Agnė Jacunskienė, Adomas Liutvi
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Kęstučio Jucio ir Reginos Pocienės,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Roberto Diksos, nuteistojo V. Z. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko, nuteistojo D. T. ir nuteistojo M. L. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2018 m. birželio 22 d. nuosprendžio, kuriuo:
V. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 146 straipsnio 2 dalį išteisintas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nesant jo veikoje šio nusikaltimo požymių.
M. L. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą, 181 straipsnio 2 dalį pripažintas kaltu ir nuteistas:
- pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą dalį laisvės atėmimu 8 (aštuoneriems) metams;
- pagal BK 181 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir M. L. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 8 (aštuoneriems) metams, nustatant bausmę atlikti pataisos namuose.
D. T. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą, 181 straipsnio 2 dalį pripažintas kaltu ir nuteistas:
- pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą dalį laisvės atėmimu 7 (septyneriems) metams;
- pagal BK 181 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir D. T. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 7 (septyneriems) metams, nustatant bausmę atlikti pataisos namuose.
V. Z. pagal BK 181 straipsnio 2 dalį pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams, nustatant bausmę atlikti pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. M. L., D. T. ir V. Z. buvo pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad laikotarpyje nuo 2015 metų birželio 17 d., apie 15 val., iki 2015 metų birželio 17 d., apie 00.00 val., veikdami bendrininkų grupėje, neteisėtai atimdami M. B. ir E. Š. laisvę, demonstruodami akivaizdžią jėgų persvarą, naudodami psichinę prievartą bei fizinį smurtą ir taip nesunkiai sutrikdydami E. Š. sveikatą, o M. L. ir D. T. -sunkiai sutrikdydami M. B. sveikatą, neturėdami teisėto pagrindo, vertė M. B. ir E. Š. perduoti jiems 5 000 eurų.
Šias nusikalstamas veikas padarė tokiu būdu ir aplinkybėmis:
1.2. - 2015 m. birželio 17 d., apie 11.30 val., V. Z., paprašytas D. T. ir M. L., pakvietė M. B. susitikti. Apie 15.00 val., prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), M. L., D. T., V. Z. ir M. B. susitikus, M. L. jėga įsodino M. B. į tyrimo metu nenustatytą lengvąjį automobilį BMW 525, vairuojamą D. T. ir visi trys kartu prievarta pargabeno nukentėjusįjį M. B. į jo gyvenamąją vietą, adresu (duomenys neskelbtini), kur, M. L., D. T. ir V. Z. būnant minėto gyvenamojo namo viduje, demonstruojant akivaizdžią jėgų persvarą, M. L. ir D. T. bendrais veiksmais suduodami smūgius į įvairias kūno vietas, naudojo fizinę prievartą nukentėjusiojo M. B. atžvilgiu ir neturėdami teisėto pagrindo atvirai savo naudai vertė M. B. perduoti 5000 eurų.
1.3. - Po to, M. L., D. T. ir V. Z., palaužę nukentėjusiojo M. B. pasipriešinimą, įsodino M. B. į tą patį automobilį ir, D. T. vairuojant automobilį, prievarta nukentėjusįjį M. B. gabeno į (duomenys neskelbtini) miestą, tikslu surasti nukentėjusįjį E. Š.. Pakeliui sustojus degalinėje (duomenys neskelbtini), esančioje (duomenys neskelbtini), ir automobilio vairavimą perėmus V. B., toliau prievarta nukentėjusįjį M. B. gabeno į Kėdainių miestą. Nuvykus į Kėdainių miestą prie namo adresu (duomenys neskelbtini), M. L. ir D. T. jėga ištraukė iš tyrimo metu nenustatyto automobilio nukentėjusįjį E. Š., o, pastarajam bandant pabėgti, M. L., D. T. ir V. Z. pasiviję nukentėjusįjį E. Š. sulaikė ir, vesdami link automobilio BMW 525, vairuojamo V. B., bendrais veiksmais suduodami smūgius kumščiais ir kojomis į įvairias kūno vietas, nukentėjusiojo E. Š. atžvilgiu naudojo fizinį smurtą.
1.4. - Po to, M. L., D. T. ir V. Z. prievarta įsodino nukentėjusįjį E. Š. į automobilį BMW 525 ir, V. B. vairuojant automobilį, prievarta nukentėjusiuosius M. B. ir E. Š. nugabeno į (duomenys neskelbtini) mišką, esantį (duomenys neskelbtini), kur M. L. ir D. T., bendrais veiksmais suduodami smūgius rankomis, kojomis, o V. Z. - pagaliu į įvairias kūno vietas bei diržu pririšdami E. Š. prie medžio, naudojo fizinį smurtą nukentėjusiojo E. Š. atžvilgiu, nesunkiai sutrikdė jo sveikatą ir, neturėdami teisėto pagrindo, savo naudai vertė jį perduoti 5000 eurų. Į įvykio vietą teisminio įrodymų tyrimo metu nenustatytu automobiliu atvykus teisminio įrodymų tyrimo metu nenustatytiems asmenims, nukentėjusysis E. Š. nenustatytų asmenų iš miško buvo išgabentas.
1.5. - Po to, tęsdami nusikalstamą veiką, V. B. vairuojant automobilį BMW 525, M. L. ir D. T. suduodant kumščiais M. B. į įvairias kūno vietas, apie 00.00 val. nukentėjusįjį M. B. pargabeno į namus adresu (duomenys neskelbtini). Tokiu būdu, laikotarpyje nuo 2015 metų birželio 17 d., apie 15 val., iki 2015 metų birželio 17 d., apie 00.00 val., M. L. ir D. T. dėl savanaudiškų paskatų bendrais veiksmais, viso suduodami nukentėjusiajam M. B. ne mažiau šešių smūgių, taip padarydami poodines kraujosruvas dešinės akies vokuose ir kairės akies apatiniame voke, muštines žaizdas dešiniame antakyje ir pakaušio kairėje pusėje, odos nubrozdinimus kairės ausies kaušelyje ir dešinėje blauzdoje, kraujo išsiliejimą po kietuoju dešiniojo galvos smegenų pusrutulio dangalu ir smegenų medžiagoje, galvos smegenų suspaudimą ir paburkimą, sunkai sutrikdė nukentėjusiojo M. B. sveikatą.
2. V. B. buvo kaltinamas tuo, kad laikotarpyje nuo 2015 m. birželio 17 d., apie 15.00 val., iki 2015 metų birželio 17 d., apie 00.00 val., veikdamas bendrininkų grupėje kartu su D. T., V. Z. ir M. L. neteisėtai atėmė M. B. ir E. Š. laisvę.
Šią nusikalstamą veiką buvo kaltinamas padaręs tokiu būdu ir aplinkybėmis:
2.1. 2015 metų birželio 17 d., apie 15.00 val., M. L., D. T. ir V. Z., prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), susitikus su nukentėjusiuoju M. B. ir M. L. jėga įsodinus M. B. į tyrimo metu nenustatytą lengvąjį automobilį BMW 525, vairuojamą D. T., M. L., kartu su D. T. ir V. Z. prievarta pargabeno nukentėjusįjį M. B. į jo gyvenamąją vietą, adresu (duomenys neskelbtini), kur nukentėjusiojo M. B. atžvilgiu naudojo fizinį smurtą ir neturėdami teisėto pagrindo atvirai savo naudai vertė M. B. perduoti 5000 eurų. Po to, M. L., D. T. ir V. Z., palaužę nukentėjusiojo M. B. pasipriešinimą, įsodino M. B. į tą patį automobilį ir, D. T. vairuojant automobilį, prievarta nukentėjusįjį M. B. gabeno į (duomenys neskelbtini) miestą, tikslu surasti nukentėjusįjį E. Š.. Tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, pakeliui sustojus degalinėje (duomenys neskelbtini), esančioje (duomenys neskelbtini), ir prie nusikalstamos veikos – neteisėto laisvės atėmimo – darymo prisijungus jam (V. B.) ir jam (V. B.) vairuojant automobilį, V. Z. sėdint priekinėje keleivio sėdynėje, o M. L., D. T. ir nukentėjusiajam M. B. sėdint automobilio gale, kur M. L. ir D. T. naudojo fizinį smurtą nukentėjusiojo M. B. atžvilgiu, toliau prievarta nukentėjusįjį M. B. gabeno į (duomenys neskelbtini) miestą. Nuvykus į (duomenys neskelbtini) miestą, prie namo Nr. (duomenys neskelbtini), M. L. ir D. T. jėga ištraukus iš tyrimo metu nenustatyto automobilio nukentėjusįjį E. Š., o pastarajam bandant pabėgti, M. L., D. T. ir V. Z. pasiviję nukentėjusįjį E. Š., sulaikė ir D. T., M. L. ir V. Z. nukentėjusiojo E. Š. atžvilgiu naudojo fizinį smurtą bei atvedę prie jo (V. B.) vairuojamo automobilio BMW 525, prievarta įgrūdo nukentėjusįjį E. Š. į automobilio BMW 525 bagažinę. Po to, jam (V. B.) vairuojant automobilį, V. Z. sėdint priekinėje keleivio sėdynėje, M. L., D. T. ir nukentėjusiajam M. B. sėdint automobilio gale, o nukentėjusiajam E. Š. būnant automobilio bagažinėje, prievarta nukentėjusiuosius M. B. ir E. Š. nugabeno į (duomenys neskelbtini) mišką, esantį (duomenys neskelbtini), kur M. L. ir D. T. E. Š. atžvilgiu naudojo fizinį smurtą ir neturėdami teisėto pagrindo savo naudai vertė E. Š. perduoti 5000 eurų. Po to, į įvykio vietą teisminio įodymų tyrimo metu nenustatytu automobiliu atvykus teisminio įrodymų tyrimo metu nenustatytiems asmenims, nukentėjusysis E. Š. nenustatytų asmenų iš miško buvo išgabentas. Po to, tęsdami nusikalstamą veiką, jam (V. B.) vairuojant automobilį BMW 525, V. Z. sėdint priekinėje keleivio sėdynėje, M. L., D. T. ir nukentėjusiajam M. B. sėdint automobilio gale, kur M. L. ir D. T. naudojo fizinį smurtą nukentėjusiojo M. B. atžvilgiu, apie 00.00 val. nukentėjusįjį M. B. pargabeno į namus, adresu (duomenys neskelbtini), t.y. šiais veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 146 straipsnio 2 dalyje.
II. Apeliacinių skundų teisiniai argumentai
2. Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras apeliaciniame skunde prašo Panevėžio apygardos teismo 2018 m. birželio 22 d. nuosprendį dalyje pakeisti:
Dėl V. B. išteisinimo panaikinti ir priimti naują nuosprendį:
- V. B. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 146 straipsnio 2 dalyje ir nubausti 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.
- Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, bausmės vykdymą atidėti vieneriems metams, įpareigojant be priežiūrą vykdančios institucijos leidimo neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų.
Dėl M. L. ir D. T. nuosprendį pakeisti:
- Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria nuteistiesiems M. L. ir D. T. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis pripažinta, kad jie pripažino padarę baudžiamojo įstatymo nustatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi.
Nuteistąjį M. L. nubausti laisvės atėmimu:
- pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą – 12 (dvylikai) metų;
- pagal BK 181 straipsnio 2 dalį – 7 (septyneriems) metams.
- Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 12 (dvylikai) metų.
Nuteistąjį D. T. nubausti laisvės atėmimu:
- pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą – 11 (vienuolikai) metų ir 6 (šešiems) mėnesiams;
- pagal BK 181 straipsnio 2 dalį – 7 (septyneriems) metams.
- Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti galutinę subendrintą bausmę - laisvės atėmimą 11 (vienuolikai) metų ir 6 (šešiems) mėnesiams.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
3.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas dėl nepagrįsto V. B. išteisinimo iš kaltinimo pagal BK 146 straipsnio 2 dalį, nes teismas padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, sąlygojusias išteisinamojo nuosprendžio priėmimą kaltinamojo V. B. atžvilgiu, nepakankamai atsižvelgė į bylos aplinkybes, kurios turėjo esminės reikšmės, sprendžiant V. B. kaltės klausimą. Taip pat teismas nepagrįstai pripažindamas nuteistųjų M. L. ir D. T. atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), netinkamai taikė BK 61 straipsnio nuostatas ir jiems neteisingai paskyrė bausmes. Nuteistojo V. Z. atžvilgiu nuosprendis neskundžiamas.
3.2. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvados dėl V. B. išteisinimo pagal BK 146 straipsnio 2 dalį, prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir neatitinka suformuluotos teismų praktikos, nagrinėjant nusikaltimo bendrininkų padarytas nusikalstamas veikas.
3.2.1. Nors teismas pripažino, kad po to, kai buvo pagautas ir prievarta į automobilį pasodintas E. Š., V. B. galėjo suprasti, jog daroma kažkokia neteisėta veika, teismo išvada, kad jo veiksmuose nėra nusikalstamos veikos subjektyviojo požymio, apelianto manymu, nepagrįsta. Teismas nurodė, kad iš karto po E. Š. sugavimo V. B. buvo nurodyta važiuoti už miesto ribų į mišką, miške jis daugiausiai laiko praleido, sėdėdamas automobilyje, ir išlipdavo tik parūkyti, jis neprisidėjo nei prie pabėgusio E. Š. gaudymo, nei prie smurto E. Š. ir M. B. atžvilgiu naudojimo, buvo tik vairuotojas. Šių aplinkybių pagrindu teismas padarė neteisingą išvadą, kad V. B. nesąmoningai prisidėjo prie nusikalstamos veikos (neteisėto laisvės atėmimo) darymo.
3.2.2. Prokuroro nuomone, vertinant teismo sprendimą šioje dalyje yra svarbūs du aspektai – nusikalstamos veikos, numatytos BK 146 straipsnio 2 dalyje sudėtis, ir bendrininkavimas.
3.2.3. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje suponuojamas reikalavimas, jog tarp V. B. ir kitų kaltinamųjų turėtų būti išankstinis susitarimas neteisėtai atimti laisvę M. B., o vėliau ir E. Š., yra nepagrįstas, sprendžiant dėl V. B. kaltės. Prokuroro atkreipiamas dėmesys į tai, kad kaltės, jos formos, rūšies subjektyvių (vidinių-psichinių) nusikalstamos veikos požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu, padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant taip pat išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti ir pan. Kaip teisme nurodė ir pats V. B., jis matė naudojamą smurtą, matė ir tai, kad nukentėjusieji ne laisva valia buvo sodinami į automobilį, kurį jis vairavo, buvo grūdami į automobilio bagažinę ir jis pats neprieštaravo tokiems veiksmas. Šios, pasak apelianto, nustatytos objektyvios aplinkybės tik patvirtina, kad V. B. suvokė veikos pobūdį, t. y. kad nukentėjusiesiems yra atimama laisvė. Savo konkliudentiniais veiksmais jis betarpiškai pritarė vykdomai neteisėtai M. L., D. T. ir V. Z. veikai ir, nesiėmęs jokių veiksmų, kuriais veika būtų nutraukta, tapo šio nusikaltimo bendrininku bei tai tiesiogiai buvo susiję su neteisėtu M. B. ir E. Š. laisvės atėmimu. Gi, teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų.
3.2.4. Taip pat teismas savo argumentuose išsakė, jog kaltinime nėra atskleista, kokį motyvą ar tikslą (savanaudiškumą, kerštą, chuliganiškas paskatas, siekį palengvinti kito nusikaltimo padarymą ir pan.) galėjo turėti V. B., atimdamas laisvę nukentėjusiems. Visgi tikslas ir motyvas nėra būtini nusikalstamos veikos, numatytos BK 146 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymiai, todėl spręsti apie šios veikos padarymą ar nepadarymą, remiantis tokiais požymiais, yra klaidinga (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-381/2012).
3.3. Pripažinus V. B. kaltu pagal BK 146 straipsnio 2 dalį, spręstinas ir bausmės už šią nusikalstamą veiką paskyrimo klausimas.
3.3.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad, skiriant bausmę V. B., turi būti atsižvelgta į tai, kad jis padarė vieną apysunkį nusikaltimą. Nors anksčiau teistas, teistumas išnykęs, psichikos sveikatos ir priklausomybės ligų įskaitose jis neįrašytas. Yra vedęs, turi pastovią gyvenamąją vietą, dirbantis. Vertintina tai, kad V. B. veiksmai, vykdant nusikaltimą, nors ir reikšmingi, tačiau laikytini antraeiliais, jis tiesiogiai nukentėjusiųjų atžvilgiu nesmurtavo, nebuvo aktyvus nusikaltimo bendra vykdytojas. Kaip teisme nurodė kaltinamasis D. T. ir V. Z., V. B. buvo tik vairuotojas, kituose veiksmuose nefigūravo, todėl jo veiksmų pavojingumas yra žymiai mažesnis negu kitu bendrininkų. V. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe laikytina tai, kad jis davė išsamius parodymus, iš esmės prisipažino dėl savo veiksmų, padėjo atskleisti kitų kaltinamųjų veiksmus. Jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe laikytina tai, kad nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje. Įvertinęs visas šias aplinkybes, prokuroras prašo V. B. skirti laivės atėmimo bausmę, artimą sankcijoje numatytam bausmės minimumui. Taip pat, įvertinus V. B. asmenybę, jo padarytos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, vieną jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir atsakomybę sunkinančią aplinkybę, mano, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, todėl tikslinga jam taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir bausmės vykdymą atidėti.
3.4. Pasisakydamas dėl M. L. ir D. T. skirtų bausmių, apeliantas nurodo, kad teismas, skirdamas bausmes ir jas motyvuodamas, nepagrįstai šių nuteistųjų atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jie pilnai pripažino padarę nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailėjosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), dėl ko M. L. paskyrė galutinę subendrintą laisvės atėmimo bausmę, tik šiek tiek viršijančią sankcijoje numatytą vidurkį, o D. T. – vidurkį atitinkančią laisvės atėmimo bausmę. Apelianto vertinimu, tokiu būdu teismas pažeidė BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 61 straipsnio nuostatas.
3.4.1. Apeliaciniame skunde aptardamas BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto normos konstatavimą byloje, prokuroras nurodo, kad nuteistieji M. L. ir D. T. ikiteisminio tyrimo metu kaltais nepripažino ir neigė faktines bylos aplinkybes. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis M. L. nurodė, kad nukentėjusiojo M. B. atžvilgiu naudojo smurtą, nurodė, jog neatsimena, jog D. T. M. B. atžvilgiu būtų naudojęs smurtą. Taip pat nurodė, jog mušė E. Š., bet ar kiti asmenys jo atžvilgiu naudojo smurtą, neprisiminė. Baudžiamosios bylos teisminio nagrinėjimo metu pradžioje M. L. nurodė, jog parodymų neduos, nes reikia pasiruošti, paskaityti, todėl duos po visų apklausų. Vėliau M. L. nurodė, kad mušė E. Š., sudavė kelis smūgius, tačiau nenurodė nei į kurias kūno vietas, nei koks buvo smūgių skaičius. Taip pat nurodė, kad M. B. kelis smūgius sudavė vėliau, tik tuomet, kai kiti asmenys atvažiavo į mišką aiškintis dėl E. Š., nors vėliau teigė, kad M. B. galėjo suduoti ir būnant M. B. namuose, kuomet ieškojo pinigų. Iš M. L. parodymų teisme matyti, kad jis smurto M. B. nesureikšmina, smūgius apibūdina kaip „nestiprius“, „nebaisius“, o M. B. parvežus namo, pastarajam viskas buvę gerai. M. L. parodymai dėl reikalaujamų pinigų buvo nenuoseklūs, nurodomi įvairūs pinigų reikalavimo pagrindai, t. y. kad nuteistasis V. Z. buvo jam skolingas, vėliau, kad pinigai buvo gauti nusikalstamai (iš taip įvardintos „varkės“ arba kad pinigus „nukėlė“). Nuteistasis D. T. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas kelis kartus, tačiau visų apklausų metu savo kaltės nepripažino ir parodymus duoti atsisakė. Baudžiamosios bylos teisminio nagrinėjimo metu pradžioje D. T. nurodė, jog parodymų neduos, duos po visų apklausų. Vėliau D. T., duodamas parodymus tiek dėl smurto nukentėjusiųjų M. B. ir E. Š. atžvilgiu naudojimo, tiek dėl pinigų iš pastarųjų reikalavimo aplinkybių, buvo nenuoseklus, o jo parodymai - abstraktaus turinio, nedetalizuojantys nei jo paties, nei bendrininkų veiksmų. Nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme, kaltinamieji, būdami susipažinę su bylos medžiaga, savo kaltę formaliai pripažino, tačiau išsamių parodymų apie jiems inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybes nedavė. Tai, anot prokuroro, rodo, kad tiek M. L., tiek ir D. T. savo kaltę, padarę jiems inkriminuojamas nusikaltimas veikas, prisipažino ne savo noru, bet priversti įrodymų, o gailesčio dėl padaryto nusikaltimo neišreiškė.
3.4.2. Tokiu būdu teigiama, kad nuteistieji M. L. ir D. T., duodami parodymus, nesiekė padėti atskleisti nusikalstamas veikas, jų parodymai nebuvo nuoseklūs, abstraktaus turinio, apibūdintini kaip migloti, paviršutiniškai nurodantys nusikalstamų veikų aplinkybes, kurių neigimas dėl kitų byloje surinktų nuteistųjų kaltumą patvirtinančių akivaizdžių įrodymų būtų buvęs beprasmis. Todėl tiek nuteistojo M. L., tiek nuteistojo D. T. duoti parodymai pagal jų turinį, išsamumą ir parodymų davimo aplinkybes negali būti laikomi jų atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kad nuteistieji pilnai prisipažino padarę nusikaltimas veikas ir nuoširdžiai gailisi. Ir dėl to, skundžiamas nuosprendis šioje dalyje turi būti pakeistas, pašalinant nurodytą pirmos instancijos teismo padarytą klaidą.
3.4.3. Pašalinus iš skundžiamo nuosprendžio teismo pripažintą šią nuteistųjų atsakomybę lengvinančią aplinkybę, keistina ir nuosprendžio dalis dėl jiems paskirtų laisvės atėmimo bausmių, t. y. jas griežtinant ir skiriant artimas sankcijose numatytam maksimumui.
3.4.4. Prokuroro pažymima, jog, skiriant bausmes nuteistiesiems M. L. ir D. T., būtina atsižvelgti į tai, kad jie tiesiogine tyčia padarė labai sunkų ir sunkų nusikaltimus. Anksčiau jie ne kartą teisti, teistumai nėra išnykę ir jie laikytini recidyvistais, be to veikas padarė, veikdami bendrininkų grupėje. M. L. anksčiau teistas tame tarpe ir už smurtinius nusikaltimus. Tiek M. L., tiek D. T. nusikalstamas veikas, dėl kurių skundžiamu nuosprendžiu pripažinti kaltais, padarė, būdami įtariamaisiais kitame ikiteisminiame tyrime, kuriame jie įtariami pagal BK 135 straipsnio 1 dalį (šiuo metu byla nagrinėjama (duomenys neskelbtini)). Nuteistojo M. L. vaidmuo, atliekant nusikalstamas veikas, buvo ypatingai svarbus, jis veikė aktyviausiai iš visų, tuo pačiu ir D. T. buvo aktyvus nusikaltimo vykdytojas. Todėl, įvertinus padarytų nusikaltimų aplinkybes, itin didelis nusikalstamų veikų pavojingumas yra akivaizdus, o nuteistieji M. L. ir D. T. apibūdintini kaip itin ciniški, žiaurūs ir visiškai abejingi kito žmogaus išgyvenimams. Gi, pernelyg švelni ir neatitinkanti nei kaltinamųjų asmenybės, nei veikos pavojingumo bei padarinių bausmė negali būti laikoma humaniška ir teisinga. Tik griežta, artima sankcijoje numatytam bausmės maksimumui laisvės atėmimo bausmė šiuo atveju gali sulaikyti M. L. ir D. T. nuo naujų nusikaltimų padarymo, apsaugoti visuomenę nuo tokių pavojingų asmenų ir užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.
3. Nuteistojo V. Z. gynėjas advokatas Adomas Liutvinskas apeliaciniame skunde prašo Panevėžio apygardos teismo 2018 m. birželio 22 d. nuosprendį V. Z. atžvilgiu pakeisti – panaikinti nuosprendžio dalį, kuria V. Z. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 181 straipsnio 2 dalyje ir, pripažinus V. Z. kaltu padarius nusikaltimus, numatytus BK 138 straipsnio 1 dalyje, 146 straipsnio 1 dalyje, pritaikius BK 38 straipsnį, atleisti V. Z. nuo baudžiamosios atsakomybės.
4.1. Apeliaciniame skunde gynėjas pažymi, kad šioje byloje tikrųjų bylos aplinkybių nustatymas yra itin reikšmingas, nes V. Z. pareikštame kaltinime jos akivaizdžiai nutylėtos, kas iškreipė bylos aplinkybes, kurių pagrindu jo ginamajam ir buvo pateiktas teisės taikymo aspektu netinkamas kaltinimas.
4.2. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje skirtingai, nei išdėstyta kaltinamajame akte, nustatė daugiau teisės taikymui juridiškai reikšmingų bylos aplinkybių, tačiau tų naujai nustatytų aplinkybių nevertino, taikydamas baudžiamąjį įstatymą, o apsiribojo V. Z. kaltinime pateikta teisės taikymo versija.
4.3. Gynėjas, apeliaciniame skunde pasisakydamas dėl BK 181 straipsnio 2 dalies taikymo, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog V. Z. kartu su M. L. ir D. T. iš nukentėjusiųjų M. B. ir E. Š. prievartavo turtą, t. y. veikė kaip bendravykdytojas, versdamas kitus asmenis įvykdyti neteisėtą turtinę pretenziją. Todėl nuosprendyje buvo privalu konstatuoti, jog V. Z. atliko veiksmus, atskleidžiančius kvalifikuoto turto prievartavimo sudėties požymius, taip pat tai, kad nuteistųjų M. L. ir D. T. reikalavimas atiduoti 5000 eurų buvo neteisėtas teisės taikymo aspektu.
4.4. Gynėjas pažymi, kad byloje neginčijamai nustatyta, kad D. T. ir M. L., reikalaudami iš M. B. ir E. Š. atiduoti byloje minimą eurų sumą, savo elgesį grindė faktu, kad Vokietijos Federacinėje Respublikoje, kaip nurodoma skundžiamame nuosprendyje, sukčiavimo būdu surinktus pinigus nukentėjusieji M. B., E. Š. ir liudytojas M. P. turėjo perduoti kitiems asmenims ir kad dalį surinktų pinigų jie perdavinėjo kitiems asmenims bankiniais pavedimais ar betarpiškai, o dalies neperdavė (V. Z., nukentėjusiųjų M. B., E. Š. ir liudytojo M. P. parodymai). Nustatęs tokias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą skundžiamame nuosprendyje nurodyti patikimus argumentus, kurių pagrindu sprendė, kad byloje nagrinėjamas įvykis atitinka kvalifikuoto turto prievartavimo sudėties požymius, o tuo pačiu motyvuotai atmesti savavaldžiavimo kvalifikaciją.
4.5. Aptardamas turto prievartavimo ir savavaldžiavimo nusikalstamų veikų atribojimą, gynėjas nurodo, kad šioje byloje buvo neginčytinai nustatyta reikšminga aplinkybė, kad nukentėjusiųjų M. B. ir E. Š. nesiejo jokie teisiškai reikšmingi santykiai su reikalaujamais atiduoti pinigais - 5000 eurų. Reikalaujama atiduoti pinigų suma nebuvo nei nukentėjusiųjų nuosavybė, nei buvo jų teisėtame valdyme, atsižvelgiant ir į Civiliniame kodekse numatytus civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindus, į ką daroma nuoroda skundžiamame nuosprendyje. Pirmosios instancijos teismas veikų vertinimo dalyje padarė išvadą, kad 5000 eurų, kurių buvo reikalaujama iš nukentėjusiųjų, buvo gauti sukčiavimo būdu ir kuriuos jie turėjo perduoti kitiems bendrininkams, tačiau to nepadarė. Tokiu būdu, teigia, jog pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad, neturint teisės, buvo reikalaujama perduoti pinigus, turinčius kriminalinę kilmę ir kad nukentėjusieji tuos pinigus turėjo perduoti kitiems bendrininkams, iš esmės pripažino, jog tie pinigai reikalavimo atiduoti metu nebuvo nukentėjusiųjų nuosavybė.
4.6. Teismo išvadą dėl reikalaujamų perduoti pinigų kriminalinės kilmės, būtinybės juos perduoti bendrininkams, tačiau to nepadarant, gretindamas su turto prievartavimo objektu, gynėjas daro išvadą, kad teismas tokiu būdu iš esmės pripažino realiai egzistuojančius turtinius santykius tarp nukentėjusiųjų ir reikalavimą atiduoti pinigus pareiškusių asmenų.
4.7. Gynėjas pastebi, kad minėtos teismo išvados neatitinka skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytų aplinkybių dėl pripažintos įvykdyta nusikalstamos veikos, kur nutylima reikalaujamų atiduoti pinigų kriminalinė kilmė bei tai, kad tuos Vokietijoje surinkus pinigus nukentėjusieji įgijo nusikalstamu būdu ir juos turėjo perduoti kitiems asmenims – bendrininkams, tačiau to nepadarė. Apsiribota tik iš kaltinamojo akto perkeltu teiginiu, kad nuteistieji, neturėdami teisėto pagrindo, vertė M. B. ir E. Š. perduoti 5000 eurų.
4.8. Teismas, nustatęs, kad nukentėjusieji Vokietijoje surinktus pinigus turėjo perduoti kitiems asmenims, tuo pačiu iš esmės pripažino ir teisę reikalauti atiduoti nukentėjusiesiems nepriklausančius pinigus, kas, gynėjo manymu, šalina teisėtą pagrindą byloje nagrinėjamą įvykį vertinti kaip turto prievartavimą.
4.9. Gynėjo akcentuojama ir tai, kad iš skundžiamo nuosprendžio turinio akivaizdu, jog teismas nustatė, kad pinigų rinkimą Vokietijoje organizavo ne V. Z., o kitas nuteistasis, kuris kartu su dar vienu nuteistuoju ir ėmėsi tų jiems neperduotų pinigų paieškų, neabejotinai manydami, kad jie tokią teisę turi. Be to, tikrųjų bylos aplinkybių nustatymo, o tuo pačiu ir teisės taikymo aspektu gynėjas laiko reikšminga tai, kad nukentėjusieji M. B., E. Š. ir liudytojas M. P. pripažino, jog Vokietijoje pinigus rinko ne savo iniciatyva, o surinktus pinigus jie turėjo perduoti kitiems asmenims ir tos pareigos iki galo neįvykdė – bankiniais pavedimais ir betarpiškai perdavė ne visus surinktus pinigus.
4.10. Skundžiamame nuosprendyje teismas padarė išvadą, kad iš nukentėjusiųjų buvo reikalauta atiduoti 5000 eurų, kurie pagal tikrąsias bylos aplinkybes jiems nepriklausė nuosavybės teise ir kad pinigus jie turėjo perduoti kitiems asmenims, t. y. nustatęs, kad pripažinti kaltais dėl turto prievartavimo M. L. ir D. T., iš esmės turėjo teisę iš bendrininkų reikalauti atiduoti jiems tuos, kaip telefoniniuose pokalbiuose M. L. aiškino „nuneštus“ pinigus, BK 181 straipsnį taikė pasiremdamas universaliu teisės principu ex injuria ius non oritur (iš neteisės negali kilti teisė).
4.11. Gynėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad nukentėjusieji Vokietijoje nusikalstamu būdu gautus pinigus turėjo perduoti kitiems bendrininkams, t. y. nustatęs, kad M. B. ir E. Š. buvo nusikaltimo bendrininkai, negalėjo remtis universaliu teisės principu – teisė negali kilti iš teisės pažeidimo, jau vien todėl, kad tiek sukčiavimas, tiek turto prievartavimas, kaip ir savavaldžiavimas, yra teisės pažeidimai. Be to, anot gynėjo, iš nuosprendžio turinio galima daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog nukentėjusieji ir šioje byloje nuteistieji buvo Vokietijoje įvykdyto sukčiavimo bendrininkai, nors jie tuo nebuvo kaltinami, nusikalstamu būdu gauto turto „dalyboms“ vieniems taikė baudžiamąjį įstatymą, numatantį atsakomybę už turto prievartavimą, kitus pripažindamas nukentėjusiais, nevertino esminės aplinkybės, kad pinigai, į kuriuos buvo nukreiptas reikalavimas atiduoti, buvo pirminių Vokietijoje įvykdytų nusikaltimų dalykas ir nuosekliai laikantis universalaus teisės principo ex injuria ius non oritur, negalėjo tapti nusikaltėlių nuosavybe, kurios gynybai galima būtų taikyti baudžiamosios teisės normas. Tokiu būdu teigia, kad teismas baudžiamąjį įstatymą, numatantį atsakomybę už turto prievartavimą, taikė, nevertindamas tikrųjų bylos aplinkybių, kurias pats ir nustatė bei pagal kurias M. L. ir D. T. iš nukentėjusiųjų M. B. ir E. Š. reikalavo atiduoti, ne pastarųjų turtą, o jiems nepriklausančius, bet pas juos esančius pinigus, gautus įvykdžius sukčiavimą, t. y. nusikaltimą. Dėl to, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, byloje nagrinėjamą įvykį vertindamas kaip kvalifikuotą turto prievartavimą, aiškiai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
4.12. Apeliaciniame skunde pažymima, kad pagal skundžiamame nuosprendyje aprašytas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ir mechanizmą, darytina išvada, kad nusikaltimo bendrininkai, t. y. šioje byloje nukentėjusieji ir nuteistieji negali būti skirtingai vertinami baudžiamojo įstatymo taikymo aspektu dėl nusikalstamu būdu ir, kaip nurodyta skundžiamame nuosprendyje, bendromis pastangomis įgyto turto „dalybų“. Visgi, net ir konstatavus, kad byloje nagrinėjamas įvykis neatitinka turto prievartavimo sudėties požymių ir jam netaikytinas BK 181 straipsnis, gynėjo vertinimu, ta pati išvada yra darytina ir dėl savavaldžiavimo sudėties požymių.
4.13. Tiek turto prievartavimo, tiek savavaldžiavimo objektas yra turtas, kurio reikalaujama. Gi, turtas, kurio buvo reikalaujama šioje byloje nebuvo nukentėjusiųjų nuosavybė. Šios esminės teisės taikymui aplinkybės konstatuotos ir skundžiamu nuosprendžiu. Tokiu būdu, gynėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad pinigai, kurių buvo reikalaujama, gauti, įvykdžius nusikaltimą Vokietijos Federacinėje Respublikoje, turėjo pareigą pasisakyti dėl nusikalstamu būdu gautų pinigų santykio tiek su turto prievartavimo, tiek su savavaldžiavimo sudėties požymiais nuosavybės teisės į tuos pinigus aspektu.
4.14. Gynėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas, skundžiamame nuosprendyje iš esmės sutikdamas su kaltinime, atsietai nuo tikrųjų bylos aplinkybių, pateikta įvykio – reikalavimo perduoti pinigus – teisinio vertinimo versija, akivaizdžiai suklydo. Teismas, ginamojo ir kitų nuteistųjų veiksmus vertindamas kaip turto prievartavimą, valstybės vardu įsiterpė į, kaip nurodoma nuosprendyje, sukčiavimo, t. y. nusikaltimo bendrininkų veiksmus dėl sukčiavimo rezultato, kuriam ir pritaikė teisinės gynybos priemones. Šiuo aspektu gynėjas pastebi, kad teismas, taikydamas baudžiamosios teisės gynybos priemones 5000 eurų sumai, ignoravo nuosavybės teisių atsiradimo pagrindus, kurie, kaip ir kiti civiliniai teisiniai santykiai, atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia, įvykus tam tikriems juridiniams faktams, pagal kuriuos perleisti turtą kitiems asmenims turi teisę tik turto savininkas arba jo įgaliotas asmuo. Taigi, valstybės įsiterpimas į nusikaltimą padariusių asmenų tarpusavio santykius, kiek tai liečia to pirminio nusikaltimo dalyką, šioje byloje – turtą, pinigų išraiška, nepriimtinas konstitucinių vertybių ir teisinių gėrių gynybos aspektais. Pirmosios instancijos teismas, šioje byloje nagrinėjamam įvykiui taikydamas baudžiamąjį įstatymą, numatantį atsakomybę už turto prievartavimą, tuo pačiu legalizavo nusikalstamu būdu bendrininkų įgytą turtą, taip iš esmės iškreipdamas baudžiamosios teisės principus ir paskirtį visuomeninių santykių reguliavimo srityje. Gi, baudžiamosios teisės doktrinoje, kuri nuosekliai realizuojama baudžiamojoje jurisprudencijoje, nusistovėjusi kategoriška teisės taikymo nuostata, kad nusikalstamu būdu įgijęs turtą asmuo niekada netampa to, t. y. svetimo turto teisėtu savininku. Tokiu būdu gynėjo pabrėžiama, kad šios bylos kontekste tai reiškia tik tai, kad reikalaujami atiduoti 5000 eurų negali būti vertinami nei kaip turto prievartavimo, nei kaip savavaldžiavimo objektas. Nesant nusikaltimo objekto, negali būti ir nusikaltimo.
4.15. Atsižvelgdamas į skunde nurodytas aplinkybes, gynėjas daro kategorišką išvadą, kad pagal skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismo nustatytas tikrąsias šios bylos aplinkybes, V. Z. ir kiti nuteistieji nepadarė nusikaltimo, numatyto BK 181 straipsnio 2 dalyje, o tuo pačiu, dėl minėtų aplinkybių negalėjo būti padarytas ir nusikaltimas, numatytas BK 294 straipsnyje.
4.16. Gynybos nuomone, šioje byloje teisė taikytina tik vertinant smurtinius veiksmus: M. L. ir D. T. – M. B. ir E. Š. atžvilgiu, V. Z. – E. Š. atžvilgiu, t. y. veiksmus, kurie neapima turto prievartavimo sudėties požymių, tiems veiksmams taikant atskirų ir savarankiškų nusikalstamų veikų sudėties požymius.
4.17. Taip pat apeliaciniame skunde atkreipiamas apeliacinės instancijos teismo dėmesys ir į tai, kad V. Z. vienintelis iš kaltinamųjų dar ikiteisminio tyrimo metu nurodė tikrąsias bylos aplinkybes, kurias patvirtino ir bylos nagrinėjimo teisme metu bei tai, kad jo parodymų pagrindu teismas padarė išvadas dėl nukentėjusiųjų Vokietijoje surinktų pinigų kilmės ir pareigos tuos pinigus perduoti kitiems asmenims – teismo nuomone, bendrininkams, o taip pat - į tai, kad V. Z. nė iš vieno nukentėjusiųjų nereikalavo perduoti byloje minimus pinigus. Be to, teismo liko neįvertinta ir nuosprendyje nepaminėta aplinkybė, kad V. Z. su E. Š. susitaikė (E. Š. pareiškimas teismui).
4.18. Bausmės V. Z. skyrimo aspektu gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad BK nuostatos teismui suteikia plačią diskreciją atsižvelgti konkrečias aplinkybes, ne tik parinkti kaltam asmeniui taikomo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytos bausmės rūšį ir dydį, bet ir, esant pagrindui, paskirti švelnesnę, nei įstatymo sankcijoje numatyta, bausmę arba atidėti bausmės vykdymą.
4.19. Esant pirmiau išdėstytoms aplinkybėms, gynėjo teigimu, nuosprendis V. Z. atžvilgiu keistinas – nuosprendžio dalis dėl jo pripažinimo kaltu pagal BK 181 straipsnio 2 dalį naikintina BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, priimant šioje dalyje išteisinamąjį nuosprendį ir V. Z. pripažįstant kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir 146 straipsnio 1 dalį, bei, pritaikius BK 38 straipsnį, atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės.
4. Nuteistasis D. T. apeliaciniame skunde prašo Panevėžio apygardos teismo 2018 m. birželio 22 d. nuosprendį pakeisti:
- perkvalifikuoti jo padarytą veiką iš BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkto į BK 135 straipsnio 1 dalį;
- įskaityti į bausmės laiką jo suėmimo terminą nuo 2014 m. liepos 25 d. iki 2014 m. rugsėjo 22 d.;
- dėl nepateisinamų procesinių delsimų, pernelyg ilgos bylos proceso trukmės taikyti BK 54 straipsnio nuostatas ir sušvelninti bausmę.
5.1. Apeliantas nurodo, kad sutinka su tuo, jog jis dalyvavo, kai buvo padarytos abi nusikalstamos veikos, tačiau padaryti nusikalstamą veiką dėl savanaudiškų paskatų neturėjo jokių motyvų. Jis gi buvo paprašytas M. L. nuvežti jį į (duomenys neskelbtini). Atvykus į (duomenys neskelbtini) ir susitikus V. Z., paaiškėjo, kad M. L. atvažiavo pasiimti iš pastarojo paskolintų pinigų. Apie tai, kad tie pinigai gali būti gauti neteisėtais veiksmais, jam nebuvo žinoma, nes apie jų kilmę nieko nežinojo.
5.2. Apeliantas nesutinka su teismo nuosprendyje nurodyta aplinkybe, kad jis naudojo smurtą M. B. atžvilgiu pastarojo namuose. Neigia šį faktą, tvirtina, kad jis, V. Z. paprašytas, padėjo ieškoti pinigų kambaryje, kai pats V. Z. jų ieškojo virtuvėje. Fizinį smurtą prieš M. B. jis (apeliantas) pavartojo, neapsikentęs jo pastovaus teigimo, kad pinigus reikėjo paimti iš E. Š. - sėdėdamas automobilyje greta M. B., kelis kartus sudavė alkūne šiam į šoną. Teigia, kad suduodamas tuos smūgius, neturėjo jokio tikslo padaryti jam sunkų kūno sužalojimą dėl savanaudiškų paskatų. Todėl tokią jo veiką prašo kvalifikuoti pagal BK 135 straipsnio 1 dalį.
5.3. Aptardamas bendrininkų grupės sampratą, apeliantas taip pat teigia, kad jokio susitarimo panaudoti smurtą prieš M. B. nebuvo. Jis be jokio susitarimo su kitais nuteistaisiais panaudojo fizinį smurtą, dėl ko gailisi ir mano, kad jo prisidėjimas prie nusikalstamos veikos padarymo atitinka bendrą veikimą be susitarimo arba bendrą kaltumą dėl pasekmių, todėl ir jo veiksmais atitinkamai turi būti kvalifikuojami pagal BK 135 straipsnio l dalį.
5.4. Dėl jam skirtos bausmės apeliantas nurodo, kad teismas byloje nepasisakė ir nevertino aplinkybės, kad jis turi mažametę dukrą, kurią nori padėti išlaikyti, pagerinti dukros materialines sąlygas, nesprendė dėl galimybės taikyti BK 62 straipsnio 3 dalį. Mano, kad bylos procesas užtruko nepagrįstai ilgai, beveik keturis metus, gi teismas, priimdamas nuosprendį, nesprendė ir nepasisakė dėl bylos tyrimo eigos trukmės, dėl ikiteisminio tyrimo metu atliktų bylų sujungimo ir išskyrimo pagrįstumo.
5.4.1. Apelianto teigimu, teismas neatkreipė dėmesio ir, skirdamas bausmę, nevertino aplinkybės, kad 2015 m. lapkričio 6 d. buvo sujungtas ikiteisminis tyrimas baudžiamosiose bylose Nr. (duomenys neskelbtini) (teisme išnagrinėta byla) ir Nr. (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) teisme nagrinėjama byla), o 2017 m. sausio 6 d. Panevėžio apygardos prokuratūros nutarimu jos vėl išskirtos į atskirus tyrimus. Todėl mano, kad bylų sujungimo ir išskyrimo manipuliacija siekta nuslėpti per ilgai užsitęsusi ikiteisminį tyrimą, kas pažeidžia kaltinamųjų teises į greitą ir teisingą procesą byloje.
5.4.2. Nurodo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, jog tais atvejais, kai pripažįstama, kad byloje buvo nepateisinamų procesinių delsimų, viena iš tinkamų ir pakankamų teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemonių yra bausmės sumažinimas kaltinamiesiems. Tačiau teismas nuosprendyje šiuo aspektu nepasisakė ir netaikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų dėl neprotingai ilgai užsitęsusio proceso byloje. Mano, jog už jo padarytus nusikalstamus veiksmus paskirta bausmė yra per griežta, nes teismas nepilnai įvertino ir išanalizavo reikšmingas šiam klausimui spręsti bylos aplinkybes.
5.5. Taip pat, apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas į atliktos bausmės terminą neįskaitė jo suėmime išbūto laiko laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 25 d. iki 2014 m. rugsėjo 22 d. Apeliantas pažymi, kad jis buvo sulaikytas 2014 m. liepos 24 d., o 2014 m. liepos 25 d. suimtas. 2014 m. rugsėjo 22 d. prokuratūros nutarimu suėmimas jam buvo pakeistas į švelnesnę kardomąją priemonę.
5. Nuteistasis M. L. apeliaciniame skunde prašo Panevėžio apygardos teismo 2018 m. birželio 22 d. nuosprendį pakeisti:
- sušvelninti pirmosios instancijos teismo skirtą laisvės atėmimo bausmę, paskiriant mažesnę, nei bausmės vidurkis;
- praleistą laiką Šiaulių tardymo izoliatoriuje įskaičiuoti į bausmės laiką santykiu 1 para už 2 paras, kadangi jo laikymas tardymo izoliatoriuje neatitinka kalinimo sąlygų bei prilyginamas žmogaus kankinimui.
6.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, nepilnai atsižvelgė į tai, jog jis savo kaltę pripažino, gailėjosi dėl savo veiksmų ir padėjo teismui visiškai išaiškinti nusikaltimą, t. y. atvirai papasakojo viską, kas jį siejo su nusikalstamų veikų padarymu.
6.1.1. Šiuo aspektu apeliantui yra nesuprantama, kodėl V. Z. buvo nutraukta baudžiamoji byla pagal BK 135 straipsnio 2 dalį, nors jis taip pat naudojo fizinį smurtą prieš M. B., ką patvirtino ir pats V. Z. teisme.
6.2. Apeliantas pažymi ir tai, kad teismas, nors atsižvelgė į jo charakteristiką, ankstesnį teistumą, nevertino, kad jis yra suimtas jau beveik tris metus ir visą šį laiką stengėsi tapti geresniu žmogumi, ką liudija ir jo teismui teikiami dokumentai; jie įrodo, kad apeliantas supranta padaręs nusikaltimą, gailisi bei stengiasi pasitaisyti. Visą tą laiką jis mokėsi, susirado darbą pas ūkininką, kuris sutiko jį įdarbinti, jam išėjus į laisvę. Jis turi mažametį sūnų, dėl kurio nori pasikeisti, tapti padoriu žmogumi. Stengiasi pagal galimybes apmokėti padarytas žalas, kadangi Šiaulių tardymo izoliatoriuje nėra galimybės jo įdarbinti.
6.3. Apeliantas prašo patikėti jo nuoširdumu, noru pasikeisti, tapti geresniu žmogumi, dirbti, auginti sūnų bei atlyginti visas žalas. Todėl prašo skirti jam laisvės atėmimo bausmę mažesnės trukmės, negu bausmės vidurkis. Pažymi, jog, ikiteisminio tyrimo metu norėdamas prisipažinti, jis pats raštiškai kreipėsi į prokurorą, ikiteisminio tyrimo teisėją, į ką jam buvo atsakyta, kad prisipažinti galės teisme, kas ir buvo padaryta bylos teisminio nagrinėjimo metu.
6.4. Kaip įrodymus jo nuoširdumu pasikeisti, apeliantas teikia dokumentų kopijas, patvirtinančias apie jo mokymąsi kalinimo metu, skatinimą už gerą elgesį ir dalyvavimą užimtumo programose, galimybę jam įsidarbinti, išėjus į laisvę, mažamečio sūnaus turėjimą, žalų pagal galimybes mokėjimą, bandymą įsidarbinti, būnant laikomam tardymo izoliatoriuje, siekiant apmokėti žalas ir padėti išlaikyti sūnų, malonės kreipimąsi į prezidentę, nukentėjusiojo prašymą jo neteisti, kad dėl jo padarytų klaidų jį paliko žmona, su kuria išsiskyrė, ir kad šiuo metu yra sudaręs naują santuoką.
6.5. Apeliantas taip pat teikia teismui Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos pavyzdžius apeliuodamas į ilgą teisminį procesą ir ilgą jo paties kalinimą tardymo izoliatoriuje, prašydamas į jam paskirtos bausmės laiką įskaičiuoti jo buvimo tardymo izoliatoriuje laiką santykiu 1 para už 2 paras.
III. Atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai
6. Atsiliepimu į Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro apeliacinį skundą nuteistasis M. L. prašo prokuroro apeliacinį skundą atmesti ir tenkinti jo (M. L.) skundą, kuriuo prašo sušvelninti jam skirtą laisvės atėmimo bausmę.
7.1. Atsiliepime M. L. nurodo, kad su prokuroro apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Teigia, kad prokuroras, surašęs apeliacinį skundą, yra šališkas jo atžvilgiu, neįsigilinęs į bylą ir M. L. asmenybę. Pažymi, jog priešingai, nei nurodė prokuroras, jis yra baigęs ne dešimt, bet dvylika klasių. Be to, teigia, kad, norėdamas apsunkinti jo padėtį, prokuroras Robertas Diksa baudžiamas bylas išskyrė, nors prieš tai bylos tyrimui vadovavęs prokuroras tiek šią bylą, tiek kitą (nagrinėjamą (duomenys neskelbtini) teisme) buvo sujungęs.
7.2. Atsikirsdamas į prokuroro skundo argumentus, M. L. nurodo:
- Aplinkybę, kad ikiteisminio tyrimo metu jis prašė leisti jam prisipažinti, patvirtina jo rašyti prašymai tiek prokurorui, tiek ikiteisminio tyrimo teisėjui. Tačiau ši teisė jam nebuvo suteikta, nurodant, jog jis galės prisipažinti teisme;
- teisminio bylos proceso metu jis pasakė visą tiesą. Pats prokuroras prieš teismo posėdį M. L. siūlė sakyti viską taip, kaip buvo parašyta kaltinamajame akte. Tačiau jam papasakojus, jog prieš nukentėjusįjį M. B. naudojo smurtą ir V. Z. (ką patvirtino liudininkai ir pats V. Z.) ir kad viskas įvyko dėl V. Z. skolos, prokuroras dėl nesuprantamų priežasčių procesą pagal BK 135 straipsnio 2 dalį V. Z. atžvilgiu nutraukė;
- jis pripažino naudojęs smurtą prieš nukentėjusiuosius, tačiau ne dėl savanaudiškų paskatų, o paprašytas V. Z.;
- pirmo teisiamojo posėdžio metu parodymų nedavė dėl prokuroro siūlymo parodymus duoti pagal kaltinamąjį aktą, kai šis nurodė, jog sutapus parodymams, bausmė bus nuo 7 iki 8 metų, o jei ne - nuo 11 iki 13 metų, tačiau jis nusprendė pasakyti teisybę;
- tikslių smūgių sudavimo vietų nenurodė, nes neįsidėmėjo, kur pataikė;
- pinigų, kuriuos vyko atsiimti, kilmė atskleista jo parodymais, tačiau jis pats nedalyvavo šių pinigų paėmimo veiksmuose Vokietijoje ir negalėjo nurodyti, iš kur pinigai gauti;
- dėl prokuroro teiginio, kad nepadėjo atskleisti nusikaltimo motyvo - jis pasakė viską, kaip buvo, juolab, kad jo parodymai atitiko ir kitų kaltinamųjų parodymus;
- jis atsiskaitė su nukentėjusiais, su jais susitaikė ir net nukentėjusysis E. Š. prašė nebausti, todėl nebežino, kaip kitaip įrodyti, jog gailisi dėl savo veiksmų;
- vyko ne tikslu sužaloti M. B., o atsiimti skolos ir smurtiniai veiksmai pastarojo atžvilgiu gavosi netyčia, dėl ko labai gailisi;
- prokuroro argumentą, jog jis (M. L.) yra teisiamas (duomenys neskelbtini) teisme, vertina kaip siekį apsunkinti jo padėtį, akivaizdu, kad prokuroras specialiai išskyrė bylas, kad jis būtų teisiamas dvejuose teismuose;
- dėl nurodyto jo asmenybės apibūdinimo tvirtina, kad jo charakteristika iš Marijampolės pataisos namų, kur jis atlikinėjo bausmę ir iš kurių buvo paleistas 2014 m., neatspindi jo dabartinės charakteristikos, jis yra pasikeitęs. Teigia, kad prokuroras nesėmė veiksmų gauti naujesnės jo charakteristikos - iš jo gyvenamosios vietos seniūnijos, o, kadangi jis yra sulaikytas jau ilgą laiką - ir iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus.
7. Atsiliepimu į Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro apeliacinį skundą nuteistojo D. T. gynėjas Vidmantas Skaburskas prašo prokuroro apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
8.1. Atsiliepime gynėjas nurodo, kad D. T. nesutinka su prokuroro apeliaciniame skunde nurodomu argumentu, jog jis veikė bendrininkų grupėje. Teigia, kad D. T. buvo paprašytas nuvežti M. L. pasiimti skolos iš V. Z.. Apie nuteistųjų M. L. ir V. Z. pažintį iki teisminio bylos nagrinėjimo D. T. nebuvo žinoma. V. Z. iškviesto M. B. D. T. taip pat nepažinojo.
8.2. Jokiais įrodymais nepagrįsta ir prokuroro apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad M. B. namuose D. T. vartojo smurtą prieš pastarąjį. Teisme D. T. pripažino, jog, tik nuvykus į Kėdainius, jis neprašomas prisidėjo prie smurto E. Š. atžvilgiu, o smurtą prieš M. B. pavartojo, tik grįžtant į (duomenys neskelbtini).
8.3. Pasisakydamas dėl teismo pripažintos nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės –kad jis pripažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailėjosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), teigia, jog prokuroras skunde nenurodė, kad D. T. ikiteisminio tyrimo pabaigoje sutiko duoti parodymus, bet į jo išreikštą norą niekas nekreipė dėmesio ir jis nebuvo apklaustas dėl inkriminuojamų veikų. Ir nors skunde nurodoma, kad teisme D. T. nedavė išsamių parodymų, vis gi jis visas aplinkybes nurodė taip, kaip prisiminė, akivaizdu, kad nuo nusikalstamų veikų padarymo praėjo daug laiko. Taigi, gynėjo manymu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino minėtą nuteistojo D. T. atsakomybę švelninančią aplinkybę.
8.4. Gynėjas apgailestauja, kad prokuroras byloje nebuvo objektyvus visų kaltinamųjų atžvilgiu, o, teikdamas kaltinimus, subjektyviai vertino atskirų nuteistųjų veiksmus.
8. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvavęs išteisintasis V. B. ir jo gynėja advokatė Agnė Jacunskienė prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis V. Z. ir jo gynėjas advokatas Adomas Liutvinskas prašė jų apeliacinį skundą patenkinti, nuteistasis D. T., jo gynėjas advokatas Vidmantas Skaburskas, nuteistasis M. L., jo gynėjas advokatas Aidas Mažeika prašė nuteistųjų D. T., M. L. apeliacinius skundus patenkinti, o prokuroro – atmesti. Prokuroras prašė prokuratūros apeliacinį skundą patenkinti, o nuteistųjų D. T., M. L. ir nuteistojo V. Z. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
9. Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Roberto Diksos, nuteistojo V. Z. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko, nuteistojo D. T. ir nuteistojo M. L. apeliaciniai skundai atmetami.
10. Baudžiamųjų bylų proceso apeliacinės instancijos teisme taisykles ir tvarką nustato BPK XXV skyriaus normos ir pirmiausia BPK 320 straipsnyje numatytos bendrosios bylų apeliacinio nagrinėjimo nuostatos. Pagal šias nuostatas bylos apeliacine tvarka nagrinėjamos, neperžengiant apeliacinių skundų ribų. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti, išskyrus atvejus, kai nustatomi esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai. Tokiu būdu, teismas yra saistomas apeliaciniuose skunduose nurodytų aplinkybių, išreikštų prašymų konkretumo, aiškumo, apibrėžtumo, tikslumo.
11.1. Skundžiamu nuosprendžiu pripažinti kaltais ir nuteisti trys asmenys, taip pat vienas asmuo buvo išteisintas. Byloje pateikti apeliaciniai skundai, susiję su visais šiais asmenimis. Iš prokuroro apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis apygardos teismo nuosprendį skundžia dalyje dėl V. B. išteisinimo bei pripažinimo nuteistųjų M. L. ir D. T. atsakomybę lengvinančia BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos aplinkybės, kartu keliant šiems nuteistiesiems paskirtos bausmės individualizavimo klausimą. Advokatas Adomas Liutvinskas nesutinka su teismo išvada dėl jo ginamojo V. Z. pripažinimo kaltu pagal BK 181 straipsnio 2 dalį. Nuteistasis D. T. mano, kad jo padaryta veika turėtų būti perkvalifikuota pagal švelnesnį baudžiamojo įstatymo straipsnį, tuo pačiu švelnintina ir jam skirta bausmė. Nuteistasis M. L. nesutinka su jam paskirta bausme.
11.2. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija, laikydamasi apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų, nustatytų BPK 320 straipsnio 3 dalyje, pirmosios instancijos teismo nuosprendį V. B., V. Z., D. T. ir M. L. atžvilgiu patikrina tiek, kiek to prašoma prokuroro, nuteistojo gynėjo ir nuteistųjų apeliaciniuose skunduose.
Dėl prokuroro apeliacinio skundo argumentų
Dėl V. B. išteisinimo
11. Prokuroro apeliaciniame skunde prašoma panaikinti Panevėžio apygardos teismo priimtą išteisinamąjį nuosprendį V. B. atžvilgiu bei pripažinti jį kaltu ir nuteisti pagal BK 146 straipsnio 2 dalį. Prokuroras argumentuoja, kad teismas nagrinėjamoje byloje netinkamai taikė BPK 20 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir ypač įrodymų vertinimą, dėl ko buvo padarytos, jo nuomone, faktinių šios bylos aplinkybių neatitinkančios išvados.
12.1. Teisėjų kolegija, susipažinusi su apeliacinio skundo argumentais, baudžiamojoje byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, tokius prokuroro argumentus atmeta ir sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad V. B. veiksmuose nėra nusikaltimo, nustatyto BK 146 straipsnio 2 dalyje, požymių.
12.2. Pagal BK 146 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas neteisėtai atėmė žmogui laisvę, panaudodamas smurtą arba sukeldamas pavojų nukentėjusio asmens gyvybei ar sveikatai, arba laikydamas nukentėjusį asmenį nelaisvėje ilgiau nei 48 valandas. Šio nusikaltimo subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad žmogų prieš jo valią perkelia į kitą vietą arba laiko jį esamoje, ir to nori. Taigi šio nusikaltimo tyčios turinį sudaro tai, kad kaltininkas supranta, jog dėl jo veiksmų nukentėjusysis negali laisvai pasirinkti buvimo vietos, o konkrečioje vietoje yra laikomas prieš jo valią.
12.3. Byloje ištirtais įrodymais nustatyta, kad, nuteistiesiems M. L., D. T. ir V. Z. reikalaujant iš nukentėjusiųjų M. B. ir E. Š. pinigų, šiems ne tik buvo grasinama smurtu ir toks smurtas buvo panaudotas, bet ir atimta laisvė. Kaltinimas dėl nukentėjusiųjų laisvės atėmimo, veikiant bendrininkų grupe kartu su jau minėtais nuteistaisiais, buvo pareikštas ir V. B., nustačius aplinkybę, jog šis vairavo automobilį, kuriuo buvo gabenami M. B. ir E. Š.. Savo ruožtu pirmosios instancijos teismas, atlikęs byloje surinktų ir teisme ištirtų duomenų analizę, padarė išvadą dėl įrodymų, kad V. B. suvokė, jog jis neteisėtai atėmė laisvę nukentėjusiesiems ir to norėjo, nepakankamumo, t. y. nenustatęs vienos iš jam inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymių – subjektyvinės pusės, konstatavo, kad nėra ir nusikalstamos veikos sudėties, bei iš jam pareikšto kaltinimo pagal BK 146 straipsnio 2 dalį išteisino.
12.4. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl V. B. išteisinimo, prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad V. B. konkliudentiniais veiksmais (matydamas ir suvokdamas daromos veikos pobūdį – neteisėtą nukentėjusiųjų laisvės atėmimą ir jai neprieštaraudamas) pritarė vykdomai neteisėtai veikai ir nesiėmė jokių veiksmų, kad ji būtų nutraukta, vairuodamas automobilį, tiesiogiai prisidėjo prie daromo nusikaltimo, t. y. savo veiksmais, kurie iš esmės ir buvo susiję su neteisėtu M. B. ir E. Š. laisvės atėmimu, tapo šio nusikaltimo bendrininku.
12.5. Baudžiamojo įstatymo nuostatos įvardija, jog bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų asmenų dalyvavimas, darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Vis tik, atsakyti pagal baudžiamąjį įstatymą gali tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikalstamos veikos sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Esant tokiam teisiniam reguliavimui, akivaizdu, jog tokiais atvejais, kai nusikalstamą veiką padaro ne vienas asmuo, pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant/padarius konkrečią nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota visų, t. y. tiek bendrininkavimo požymių, nustatytų BK 24, 25 straipsniuose, tiek ir bendrai daromos/padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK specialiosios dalies straipsnyje, pagal kurią kvalifikuojama vykdytojo veika, požymių visuma. Objektyvieji bendrininkavimo požymiai yra kelių asmenų dalyvavimas, darant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas, subjektyvieji – tyčia (veiksmų bendrumo suvokimas) ir susitarimas daryti nusikalstamą veiką. Kiekvieno bendrininkavimo atveju turi būti nustatyta, kad yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į ta patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos, numatytos BK specialiojoje dalyje, sudėties požymius. Būtinas bet kurios bendrininkavimo rūšies ar formos požymis yra bendrininkų tarpusavio susitarimas, tačiau įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Todėl kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes. Remiantis formuojama teismų praktika, bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma, todėl, įrodinėjant susitarimo buvimą, nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales.
12.6. Tokiu būdu, aptarto teisinio reguliavimo kontekste būtina nustatyti, ar V. B. veikė išvien su šioje byloje nuteistais asmenimis, t. y. suvokė neteisėtai atėmęs nukentėjusiųjų M. B. ir E. Š. laisvę bei to norėjo.
12.7. Analizuojant nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagą, nustatytos šios faktinės aplinkybės:
12.7.1. M. L., D. T. ir V. Z. automobiliu, kurį tuo metu vairavo D. T., nuvyko susitikti su nukentėjusiuoju M. B.. Susitikimo metu M. B. buvo nugabentas į savo gyvenamąją vietą, kur, panaudojus fizinę prievartą prieš jį, iš jo buvo pareikalauta perduoti 5 000 Eur. Šiam nurodžius, kad pinigų neturi, kad pinigus jam turėjo perduoti E. Š., M. B. buvo įsodintas į automobilį ir visi išvyko ieškoti E. Š.. Ieškodami E. Š., nuteistieji buvo sustoję atsigerti alaus. Kadangi išgėrė, jie susisiekė su V. B. ir šio paprašė parvairuoti automobilį. V. B. perimus automobilio vairavimą, visi nuvyko į (duomenys neskelbtini), kur, pastebėjus E. Š. ir šiam pradėjus bėgti, M. L., D. T. ir V. Z. jį pagavo ir įsodino į automobilį. Po ko, V. Z. rodant kelią, visi automobiliu, kurį vairavo V. B., vyko į netoli už miesto esantį miškelį, kur, E. Š. pradėjus bėgti, visi, išskyrus V. B., kuris liko automobilyje, nusivijo pastarąjį. Sugavus E. Š., šio atžvilgiu buvo panaudotas fizinis smurtas (suduodant smūgius rankomis, kojomis, pagaliu į įvairias kūno vietas, pririšant diržu prie medžio, vėliau patalpinant į automobilio bagažinę) verčiant perduoti 5 000 Eur. Į įvykio vietą atvykus ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims, E. Š. buvo perduotas pastariesiems, o M. B., M. L. ir D. T. prieš pastarąjį pavartojus smurtą, nugabentas namo.
12.8. Taigi, įvykio dieną V. B. buvo kartu su nuteistaisiais M. L., D. T. ir V. Z., t. y. tiek pastaruosius ir nukentėjusįjį M. B. pavežant iki nukentėjusiojo E. Š. buvimo vietos, tiek visus juos (nuteistuosius ir nukentėjusiuosius) vežant į kitas jam nurodytas vietas. Tačiau byloje nustatytų duomenų visumos kontekste vien šis faktas niekaip nepatvirtina nuteistųjų ir išteisintojo tarpusavio bendrininkavimo, vykdant aptariamą nusikalstamą veiką. Byloje nustatyta, kad V. B. iš visų įvykyje dalyvavusių asmenų pažinojo tik M. L. bei prie M. L., D. T. ir V. Z. grupės, kurioje jau buvo ir nukentėjusysis M. B., prisidėjo tik dėl to, kad, šiems išgėrus alaus, buvo paprašytas parvairuoti automobilį. Šią išteisintojo nurodytą aplinkybę pirmosios instancijos teisme patvirtino ir nuteistieji. Pagrindo netikėti tokiais jų parodymais nėra. V. B. tvirtinimu, jis sutiko tik parvairuoti automobilį, tačiau neatliko jokių veiksmų nei M. B., nei E. Š. atžvilgiu, t. y. neprisidėjo nei prie E. Š. gaudymo, nei prie smurto M. B. ir E. Š. atžvilgiu naudojimo ir dėl tokių veiksmų su nuteistaisiais nesitarė, juo labiau tam nebūtų pritaręs. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ginčo dėl šių V. B. parodytų aplinkybių, t. y. jo paties veiksmų aptariamos situacijos kontekste taip pat nėra. Šias aplinkybes vienaip ar kitaip patvirtino tiek nuteistieji M. L., D. T. ir V. Z., tiek nukentėjusieji M. B. ir E. Š.. Visi jie įvardino V. B. kaip įvykyje nefigūravusį asmenį. Duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti apie V. B. suvokimą ir norą veikti kartu su M. L., D. T. ir V. Z., atimant nukentėjusiesiems M. B. ir E. Š. laisvę, įvertinus dar ir aplinkybę, kad tokie nuteistųjų veiksmai, kaip matyti, buvo viena iš priemonių įbauginti nukentėjusiuosius, kad šie perduotų reikalaujamą pinigų sumą, byloje taip pat nenustatytas.
12.9. Kaip minėta, neteisėto laisvės atėmimo nusikaltimo subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine tyčia, t. y. esant supratimui ir norui, kad būtent dėl tokių kaltininko veiksmų kitas asmuo neturi pasirinkimo laisvės ir yra laikomas prieš jo valią. Šiuo gi atveju nustatytos įvykio faktinės aplinkybės apie V. B. veiksmus, o būtent jo supratimą ir norą taip elgtis, neleidžia padaryti tokios kategoriškos išvados. Kaip minėta, V. B. prie nuteistųjų grupės, kurioje buvo ir vienas iš nukentėjusiųjų, t. y. M. B., prisijungė, šiems esant (duomenys neskelbtini), kur, kaip nustatyta, šie vartojo alkoholį (kaip nurodo - alų). Sutiktina su pirmosios instancijos teismo teiginiu, kad išteisintajam byloje nepagrįstai buvo inkriminuojami ir veiksmai iki to momento, kuomet (duomenys neskelbtini) jis perėmė iš D. T. automobilio vairavimą. Bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad nebuvo surinkta jokių duomenų apie išankstinį V. B. susitarimą su nuteistaisiais dėl neteisėto M. B. laisvės atėmimo (duomenys neskelbtini), jo gabenimo į namus, o vėliau ir į (duomenys neskelbtini). Nebuvo paneigta V. B. pozicija, kad jis, paprašytas parvairuoti automobilį, suprato, jog asmenys yra išgėrę ir negali patys vairuoti. Nenustatyta ir tai, kad V. B., imdamasis vairuoti D. T. automobilį, suprato, kad nukentėjusysis M. B. šiame automobilyje buvo laikomas prievarta. Duomenų apie nuteistųjų vartotą šio asmens atžvilgiu smurtą, jiems vykstant nuo (duomenys neskelbtini), byloje nėra. To neparodė ir pats nukentėjusysis M. B.. Vertinant aplinkybes, susijusias su nukentėjusiuoju E. Š. (jo gaudymas, įsodinimas į automobilį, išvežimas už miesto ir nuteistųjų jo atžvilgiu atliekami veiksmai), teisėjų kolegijos manymu, davė pagrindo manyti apie nuteistųjų vykdomus neteisėtus veiksmus, tačiau ir ši aplinkybė nepakankama konstatuoti, kad išteisintasis ir nuteistieji buvo susitarę neteisėtai atimti nukentėjusiesiems laisvę. Nors V. B. neneigė matęs dalį nuteistųjų veiksmų, suradus ir į automobilį įsodinus nukentėjusįjį E. Š., tačiau, kaip jau minėta, duomenų, patvirtinančių, jog išteisintasis su nuteistaisiais būtų susitaręs veikti nusikalstamai, pritaręs apariamos nusikalstamos veikos padarymo mechanizmui, nėra. Išvada, kad tokiems nuteistųjų veiksmams V. B. pritarė konkliudentiniais veiksmais (neprieštaraudamas jiems), negalima. Ištiesintojo teiginiai, jog susidariusi situacija jam pačiam buvo netikėta, gąsdinanti, dėl to jis buvo pasimetęs, jam buvo nurodyta nesikišti, bylos medžiaga nebuvo paneigti. Priešingai, vertinant fiksuotų M. L. telefoninių pokalbių turinį ir nuteistojo pateiktą jų paaiškinimą, vykusių nuteistųjų susitikimų su nukentėjusiųjų draugais pobūdį, V. B. nurodyta pozicija dėl įvykio situacijos yra pakankamai tikėtina, tuo labiau, kad, kaip minėta, objektyviais įrodymais šie V. B. teiginiai paneigti nebuvo.
12.10. Ir nors sutiktina su prokuroro apeliacinio skundo argumentu, jog tikslas ir motyvas nėra būtini nusikaltimo, numatyto BK 146 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymiai, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino byloje nustatytų aplinkybių visumą. Kaip jau buvo konstatuota, išteisintojo V. B. tyčia veikti kartu su šioje byloje nuteistais asmenimis, atimant nukentėjusiesiems laisvę, nenustatyta. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie jų tarpusavio susitarimą ar V. B. pritarimą tokiems šių nuteistųjų neteisėtiems veiksmas. Nustatyta ir tai, kad tokie neteisėti nuteistųjų veiksmai buvo priemonė M. L., D. T. ir V. Z. siekiamam nusikalstamam tikslui pasiekti, gi išteisintajam toks nusikalstamas veikimas nebuvo inkriminuotas ir nustatytas.
12.11. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas, padaręs nusikalstamą veiką. Tai reiškia, kad kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos (BK 2 straipsnio 4 dalis). Kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas, tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. BPK normos draudžia, esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį, veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nustatyta tvarka nėra neginčytinai įrodyti, taip pat byloje nesant pakankamai neabejotinų kaltės įrodymų. Be to, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Taigi, duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti.
12.12. Prokuroro nurodyti argumentai dėl V. B. kaltės nesudaro pagrindo padaryti abejonių nekeliančią išvadą dėl nuteistojo dalyvavimo jam inkriminuotoje nusikalstamoje veikoje ir kaltės. Teisėjų kolegijos vertinimu, baudžiamojoje byloje nebuvo surinkta jokių pakankamų objektyvių duomenų, patvirtinančių ne tik V. B. suvokimą, priklausius bendrininkų grupei, bet ir susitarimo daryti apysunkį nusikaltimą. Šioje byloje neginčijamai nustatyta tik aplinkybė, kad išteisintasis V. B. vairavo automobilį, kuriuo buvo gabenami nukentėjusieji, tačiau byloje nėra pakankamų objektyvių įrodymų, kad pastarasis ne tik žinojo nukentėjusiųjų vežimo faktą, bet ir suprato, jog tokiais savo veiksmais prisideda prie neteisėto nukentėjusiųjų laisvės atėmimo, ir to jis norėjo. Šiuo aspektu nepakankama ir aplinkybė, kad V. B. taip pat matė tam tikrus nuteistųjų veiksmus nukentėjusiųjų atžvilgiu. Prokuroro argumentai apie galimą V. B. supratimą ir norą prisidėti prie nusikalstamos veikos, neužkertant kelio jos vykdymui, tėra tik prielaidos. Įvertinus išdėstyta, pritartina pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad išteisintojo veiksmuose nebuvo nustatytas vienas iš jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymių – subjektyvinė pusė, todėl V. B. išteisintas iš kaltinimo pagal BK 146 straipsnio 2 dalies buvo pagrįstai (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Dėl lengvinančios atsakomybę aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, pripažinimo
12. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas pripažino nutiestųjų M. L. ir D. T. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jie pripažino padarę nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailėjosi dėl savo veiksmų (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Apeliaciniu skundu prokuroras nepritaria tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai. Su prokuroro argumentais dėl nepagrįstai pripažintos nuteistųjų M. L. ir D. T. atsakomybę lengvinančia aplinkybės sutikti nėra pagrindo.
13.1. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad atsakomybę lengvinančiomis laikomos aplinkybės, kurios kiekvienu konkrečiu atveju mažina nusikalstamos veikos ar ją įvykdžiusio asmens pavojingumą ir leidžia švelninti baudžiamąją atsakomybę.
13.2. Teismų praktikoje laikoma, kad kaltininko prisipažinimas, padarius nusikalstamą veiką, ir nuoširdus gailėjimasis gali būti teismo pripažintas atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei jis prisipažino esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes bylos ikiteisminio tyrimo ar teisminio nagrinėjimo metu, o nuoširdus gailėjimasis pasireiškė iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo momento. Kaltės prisipažinimas yra vertinamoji aplinkybė, tačiau šiuo atveju yra svarbu ne formalus prisipažinimas, o kaltininko parodymų turinys, liudijantis, kad jis prisipažįsta dėl svarbių veikos kvalifikavimui faktinių aplinkybių, taip prisidėdamas prie nusikalstamos veikos išaiškinimo (įvertinama, ar jo parodymai padeda tinkamai išnagrinėti bylą) ir teisingo sprendimo byloje priėmimo. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo konstatuojamas tada, kai jis, laisva valia pripažinęs, jog padarė nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, stengiasi sušvelninti nusikaltimo padarinius. Taigi, ši aplinkybė objektyviai įvertinama iš bylos duomenų visumos.
13.3. Prokuroro apeliaciniame skunde nurodoma, kad tiek M. L., tiek D. T. ikiteisminio tyrimo metu kaltais neprisipažino ir neigė faktines bylos aplinkybes. Antai, ikiteisminio tyrimo metu M. L., pripažinęs naudojęs fizinį smurtą prieš nukentėjusiuosius M. B. ir E. Š., nenurodė apie kitų asmenų jų atžvilgiu naudotą smurtą, o D. T. ne tik kad nepripažino savo kaltės, bet ir atsisakė duoti parodymus. Vis tik kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas įtariamasis, kaip ir kaltinamasis, turi teisę tylėti ir (ar) atsisakyti duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, tad vien kaltininko ikiteisminio tyrimo metu pasirinkta pozicija - kaltės nepripažinimas ar dalinis jos pripažinimas, atsisakymas duoti parodymus - neeliminuoja teisės duoti parodymus baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu. Gi nustatant minimą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, esminę reikšmę turi teisme duoti kaltininko parodymai, kadangi būtent teismas nustato atsakomybę lengvinančių aplinkybių buvimą arba nebuvimą. Nagrinėjamoje byloje nuteistieji reikšmingus parodymus dėl nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių davė būtent bylos teisminio bylos nagrinėjimo metu. Byloje esantys duomenys taip pat patvirtina, kad dar prieš kaltinamojo akto surašymą nuteistieji kreipėsi dėl jų apklausos, t. y. norėdami pateikti nuoširdų prisipažinimą, tačiau, įvertinus ikiteisminio tyrimo bylos stadiją, prokuroro buvo nurodyta, jog tai jie galės padaryti teisme. Nors akcentuojama, kad, pradėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimą, abu nuteistieji (M. L. ir D. T.) nesutiko duoti parodymus, nurodė juos duosią tik po visų proceso dalyvių apklausų, vis tik konstatuotina, kad jie neatsisakė duoti parodymus ir juos davė.
13.4. Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad nuteistųjų M. L. ir D. T. parodymai teisme buvo nenuoseklūs, abstraktaus turinio, neišsamūs, nuteistieji, būdami susipažinę su bylos medžiaga, kaltę pripažino formaliai, taigi, tai padarė ne savo noru, o priversti įrodymų. Anot prokuroro, nuteistųjų parodymų turinys, jų davimo aplinkybės nesudaro pagrindo pripažinti minėtos aplinkybės jų atsakomybę lengvinančia. Su šiuo argumentu sutikti nėra pagrindo. Teisminėje praktikoje tais atvejais, kai kaltininkas pripažįsta esmines nusikalstamos veikos aplinkybes, o dalį kitų neesminių - neigia, iš viso jų nenurodo ar nurodo netiksliai, vertinama, kad kaltininkas pripažino, padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką. Būtent tokia situacija buvo nustatyta ir šioje byloje. Nors nuteistieji, kaip teigia prokuroras, nedetalizavo tam tikrų aplinkybių, kaip antai smūgių skaičiaus, konkrečios kūno dalies, į kurią jie buvo suduoti, taip pat netiksliai nurodė aplinkybes apie kai kuriuos savo pačių ir vienas kito veiksmus, jų eigą nukentėjusiųjų atžvilgiu, aplinkybes dėl reikalaujamų pinigų kilmės, visgi esmines nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes ir atitinkamai savo veiksmus pripažino. Šiuo aspektu įvertintina taip pat ir tai, kad nukentėjusieji nuteistiesiems jokių pretenzijų neturėjo, o nukentėjusysis E. Š. nurodė, kad su pastaraisiais susitaikė, netgi nenorėjo, kad šie būtų teisiami (t. 16, b. l. 125).
13.5. Taigi, įvertinus tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino nuteistųjų M. L. ir D. T. atsakomybę lengvinančia aplinkybę, įtvirtintą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.
Dėl nuteistiesiems M. L. ir D. T. paskirtų bausmių
13. Prokuroro apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad nuteistiesiems M. L. ir D. T. paskirtos bausmės yra neteisingos ir neproporcingos, nes nepagrįstai pripažinta jų atsakomybę lengvinančia aplinkybė, nustatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte (pripažinimas nusikalstamų veikų ir nuoširdus gailėjimasis). Tačiau aukščiau aptartais argumentais teisėjų kolegija atmetė prokuroro skundo argumentus, susijusius su minėtos nuteistųjų atsakomybę lengvinančios aplinkybės nustatymu, pripažinus, kad pirmosios instancijos teismas šioje dalyje baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė. Vis tik, vertinant nuteistiesiems M. L. ir D. T. paskirtas bausmes, paminėtina, kad šių proporcingumą ginčija ir patys nuteistieji, teigdami, kad jiems paskirtos bausmės yra per griežtos. Todėl, teisėjų kolegija siekdama išvengti besikartojančių motyvų, pasisakys žemiau, aptardama kartu ir nuteistųjų teiginius dėl jiems paskirtų bausmių teisingumo.
Dėl nuteistojo V. Z. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko apeliacinio skundo argumentų
Dėl BK 181 straipsnio 2 dalies taikymo
14. Nuteistojo gynėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada pripažinti jo ginamąjį kaltu pagal BK 181 straipsnio 2 dalį. Teigia, kad teismas V. Z. veiksmams netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Anot gynėjo, pirmosios instancijos teismas turėjo nurodyti patikimus argumentus, kad byloje nagrinėjamas įvykis atitinka kvalifikuoto turto prievartavimo sudėties požymius, o tuo pačiu ir motyvuotai atmesti savavaldžiavimo kvalifikaciją. Be kita ko, įvertinus reikalaujamo turto kilmę, kuris, kaip nustatyta byloje, nebuvo nukentėjusiųjų nuosavybė, gynėjas kelia klausimą, ar reikalauti atiduoti pinigai - 5 000 Eur apskritai galėjo būti vertinami kaip turto prievartavimo, o tuo pačiu ir kaip savavaldžiavimo objektas.
15.1. Teisėjų kolegija nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentus dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo atmeta kaip nepagrįstus. Priešingai nei nurodoma, aplinkybės, turinčios reikšmės nuteistojo V. Z. veiksmų kvalifikavimui pirmosios instancijos teismo buvo ištirtos ir, atsižvelgus į šioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą, tinkamai įvertintos. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas kaltininką kaltu dėl jam inkriminuotos veikos, pagrindinį dėmesį skyrė šios išvados pagrindimui, detaliai nepasisakydamas dėl turto prievartavimo ir savavaldžiavimo atribojimo kriterijų, teismo padarytų išvadų nekeičia ir nuteistojo atsakomybės nešalina, juolab, kad byloje surinktų bei patikrintų įrodymų visuma V. Z. pareikštas kaltinimas pasitvirtino.
15.2. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. Z. buvo nuteistas už tai, kad jis, veikdamas bendrai su kitais šioje byloje nuteistais asmenimis, neteisėtai atimant M. B. ir E. Š. laisvę, panaudojant psichinę prievartą bei fizinį smurtą, neturint teisėto pagrindo, vertė juos perduoti 5 000 Eur. Pažymėtina, kad ginčo, kas ir kokiais neteisėtais veiksmais vertė, kad nukentėjusieji įvykdytų šį reikalavimą, šiuo atveju nėra. Aptariamu aspektu keliamas klausimas, ar reikalaujami atiduoti pinigai, atsižvelgus į byloje nustatytą jų kilmę, galėjo būti nusikaltimo objektas.
15.3. Baudžiamajame kodekse turto prievartavimas priskiriamas nusikaltimams nuosavybei, kurio interesai - nuosavybė, sveikata ir kt. Turto prievartavimas yra nusikaltimas nuosavybei, kurio rūšinis objektas – nuosavybė, o papildomas objektas gali būti sveikata, laisvė, orumas ir kt. Savo ruožtu, savavaldžiavimas priskiriamas prie nusikaltimų valdymo tvarkai, kurio tiesioginis objektas yra valstybėje įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyta asmens teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarka, o papildomas objektas – konkrečios asmenų teisės ir teisėti interesai (nuosavybė, sveikata ir kt.). Pastebėtina, kad šios kartais išoriškai vieną į kitą labai panašios nusikalstamos veikos, kurias sieja reikalavimas perduoti turtą ar turtinę teisę ir tolesni veiksmai, nukreipti į tariamos reikalavimo teisės įgyvendinimą, atribojamos pagal esminius jų objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius.
15.4. Atskiriant objektyviuosius šių nusikalstamų veikų požymius, svarbu pažymėti tai, kad savavaldžiavimo atveju yra savavališkai, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, vykdoma ginčijama arba pripažįstama, bet nerealizuota savo ar kito asmens tikra ar tariama teisė, o turto prievartavimo atveju nukentėjusysis verčiamas suteikti neteisėtą turtinę naudą kaltininkui, kurio turtinės pretenzijos nepagrįstos jokia ginama teise – reikalavimas perduoti turtą neturi jokio pagrindo. Būtent juridinio pagrindo buvimas ar nebuvimas yra lemiamas objektyvusis požymis, sprendžiant klausimą, kokią normą – turto prievartavimo (BK 181 straipsnis) ar savavaldžiavimo (BK 294 straipsnis) – taikyti (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-562/2011, 2K-296/2013, 2K-133-677/2015).
15.5. Atskiriant turto prievartavimą nuo savavaldžiavimo pagal subjektyviuosius požymius, būtina atkreipti dėmesį į tai, kaip kaltininkas suvokia savo veiksmus. Savavaldžiautojo psichiniam santykiui su daroma nusikalstama veika būdingas įsitikinimas, kad jis, nors ir neteisėtomis priemonėmis, tačiau įgyvendina jam ar kitam asmeniui priklausančią teisę. Tuo tarpu turto prievartautojas suvokia savo turtinio reikalavimo neteisėtumą ir nepagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-432/2009).
15.6. Baudžiamojoje byloje ištirtais įrodymais nustatyta, kad byloje apklausti nuteistieji M. L. ir D. T. (V. Z. inkriminuotos nusikalstamos veikos bendrininkai) teigė, jog iš nukentėjusiųjų byloje nustatytu būdu ir aplinkybėmis reikalavo atiduoti skolą. Nuteistasis M. L. parodė, kad su V. Z. susitiko, nes šis jam buvo skolingas. Tačiau šiam nurodžius, kad pinigus jam turi atnešti, kaip nustatyta, M. B., ir M. B. neįvykdžius šio reikalavimo, o tuo pačiu nurodžius, kad pinigus paduoti turi kitas asmuo, kaip nustatyta - E. Š., nuteistieji prieš nukentėjusiuosius atliko tam tikrus veiksmus, siekiant, jog tokiu būdu būtų grąžinta buvusi šių skola V. Z., o tuo pačiu pastarasis atsiskaitytų ir su M. L.. Nuteistasis D. T. taip pat parodė iš esmės tokias pačias aplinkybes, kaip ir nuteistasis D. L.. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šios minėtų nuteistųjų nurodytos aplinkybės galėtų leisti spręsti apie tai, jog, reikalaudami iš nukentėjusiųjų pinigų, šie vykdė ginčijamą V. Z. teisę į tariamą skolos atidavimą, tuo pačiu ir jos grąžinimą M. L.. Vis tik aplinkybę, kad nukentėjusieji buvo skolingi V. Z., o šis - M. L., byloje nurodė tik minėti nuteistieji, gi, šioje byloje ištirtų įrodymų visuma nustatytos kiek kitokios aplinkybės ir tokia nuteistųjų nurodyta buvusios skolos versija buvo objektyviai paneigta.
15.7. Antai, paties nuteistojo V. Z. aiškinimu, situacija kilo ne dėl jo skolos M. L., o dėl to, kad dalis pinigų, kurie buvo gauti iš neteisėtos veiklos, nukentėjusiųjų nebuvo grąžinti (perduoti), t. y. turtas – pinigai – kurio buvo reikalauta iš nukentėjusiųjų, buvo gautas nusikalstamu būdu. Šias nuteistojo V. Z. nurodytas aplinkybes, byloje iš esmės patvirtino ir patys nukentėjusieji M. B. ir E. Š.. Apie pinigų kilmę teisme paliudijo ir liudytoju apklaustas M. P.. Aplinkybės, kurios visų kitų ištirtų įrodymų grandinėje taip pat buvo reikšmingos teismo vidinio įsitikinimo formavimui, nustatytos ir iš byloje fiksuotų M. L. telefoninių pokalbių turinio. Taigi, kaip nustatyta, nukentėjusieji turėjo atlikti tam tikrą nusikalstamos veikos užduotį – surinkti pinigus, o juos surinkus, perduoti kitiems daromos neteisėtos veikos bendrininkams, gi M. B. ir E. Š. šios pareigos iki galo neįvykdžius, iš jų buvo reikalaujama negrąžinta pinigų suma. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš nukentėjusiųjų reikalauta pinigų kilmė, išskyrus parodytą, šioje byloje detaliai nebuvo tiriama, tačiau vien tai lemiamos reikšmės šiuo atveju neturi. V. Z. padarytų veiksmų kvalifikavimui svarbu nustatyti, ar jis, veikdamas kartu su kitais nusikalstamos veikos bendrininkais, turėjo teisėtą pagrindą reikalauti iš nukentėjusiųjų perduoti pinigus. Juolab, kad be nuteistųjų M. L. ir D. T. parodymų apie neva buvusią skolą, kas nepasitvirtino, kitų duomenų, patvirtinančių tokio reikalavimo teisėtumą, byloje nebuvo surinkta. Taigi, baudžiamojoje byloje duomenų, patvirtinančių, kad nukentėjusiuosius su nuteistaisiais, tarp jų ir V. Z., būtų sieję teisėti, t. y. sandorio ar kito juridinio fakto pagrindu kilę turtiniai santykiai, nėra.
15.8. Pastebėtina, kad prievolių dalykui keliami bendrieji reikalavimai, įtvirtinti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.3 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad prievolės dalyku gali būti bet kokie veiksmai (veikimas, neveikimas), kurių nedraudžia įstatymai ir kurie neprieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei. Taigi CK norma imperatyviai reikalauja, kad prievolės dalyku gali būti tik teisėti, visuomenėje nustatytas normas atitinkantys veiksmai, todėl bet kokios kaltininko patiriamos išlaidos (šiuo atveju „nuostoliai“), susijusios su neteisėtų veiksmų atlikimu (kaip šiuo atveju neteisėtu pinigų surinkimu), savaime laikomi neteisėti.
15.9. Nagrinėjamoje byloje tarp nuteistųjų ir nukentėjusiųjų galimai susiklosčiusių nusikalstamų santykių prigimtis rodo, kad bet koks nuteistųjų, tarp jų ir V. Z. reikalavimas nukentėjusiesiems grąžinti pinigus neatitinka CK numatytų civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindų, ką iš esmės pagrįstai akcentavo ir pirmosios instancijos teismas. Nukentėjusieji neturėjo ir negalėjo turėti nuteistiesiems, tuo pačiu ir V. Z. jokių įsipareigojimų, kadangi įrodyta, jog tarp šių nebuvo tikrų ar tariamų teisinių santykių. Gi reikalavimas grąžinti pinigus, kurie galimai buvo gauti iš neteisėtos veikos, prie tokių teisinių santykių nėra priskiriamas. Dėl to, remiantis išdėstytu, pripažintina, kad nuteistieji, o tarp jų ir V. Z., neturėdami jokio teisėto pagrindo bei suvokdami savo reikalavimų neteisėtumą, atimdami nukentėjusiesiems laisvę ir panaudodami psichinę prievartą bei fizinį smurtą, vertė M. B. ir E. Š. perduoti jiems 5 000 Eur. Tai atitinka nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymius. Ir nors nuteistojo V. Z. gynėjo apeliaciniame skunde iš esmės akcentuojama pinigų kilmė, taip pat, kad šie nebuvo nukentėjusiųjų nuosavybė, tačiau priešingai, nei teigiama, pati savaime ši aplinkybė nešalina pagrindo nagrinėjamą įvykį vertinti kaip turto prievartavimą. Tuo pačiu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, kaip nustatyta, pinigais, kurių iš jų buvo reikalauta, nukentėjusieji tuo metu nedisponavo ir iš esmės jų netgi neturėjo. Reikalavimas perduoti turtą, t. y. turtinės pretenzijos nebuvo grindžiamos jokia ginama teisę. Būtent šis kriterijus nagrinėjamu atveju ir buvo lemiamas pagrįstam BK 181 straipsnyje numatytos normos taikymui.
15.10. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad, nesant pagrindo panaikinti nuosprendžio dalį, kuria V. Z. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, nuteistojo veiksmus kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir 146 straipsnio 1 dalį ir tuo pačiu, pritaikius BK 38 straipsnį, atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, pagrindo nėra.
Dėl nuteistųjų D. T. ir M. L. apeliacinių skundų argumentų
Dėl BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkto taikymo
15. Nuteistojo D. T. apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas jį pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes padaryti nusikalstamą veiką dėl savanaudiškų paskatų neturėjo jokių motyvų. Todėl apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu dėl jam inkriminuoto sunkaus sveikatos sutrikdymo kvalifikuojančio požymio – savanaudiškų paskatų. Anot D. T., vien tai, kad paprašytas vyko kartu su kitais šioje byloje nuteistais asmenimis, nežinodamas apie pinigų kilmę, sudavė kelis kartus nukentėjusiajam M. B. nesant susitarimui su kitais įvykio dalyviais panaudoti smurtą prieš pastarąjį, nepatvirtina jo veiksmuose savanaudiškų veiksmų buvimą.
16.1. Teisėjų kolegija su tokiais nuteistojo D. T. argumentais nesutinka ir juos laiko nepagrįstais. Įvertinus baudžiamosios bylos medžiagą, teismo ištirtus įrodymus ir patikrinus skundžiamą nuosprendžio dalį teisės taikymo aspektu, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, jog byloje surinktų duomenų visuma pakankama nuteistojo kaltei dėl šios jam inkriminuotos nusikalstamos veikos pagrįsti. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartas nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos įrodytumas (atliktų veiksmų ir šių juridinė kvalifikacija) byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje patikrintų įrodymų apimtyje abejonių nekelia.
Žemesnės instancijos teismas
16.2. Kaip matyti, byloje D. T., be kitų neteisėtų jo veiksmų (kurių jis neginčija), buvo inkriminuota ir tai, jog jis veikdamas kartu su kitu šioje byloje nuteistu asmeniu, ne tik grasino smurtu M. B., bet ir fizinį smurtą šio atžvilgiu panaudojo, reikalaudamas, jog šis perduotų 5 000 Eur. Specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kuria nustatyti nukentėjusiajam M. B. įvykio metu padaryti sužalojimai, jų pobūdis bei lokalizacija, vertinami sunkiu sveikatos sutrikdymu (t. 2, b. l. 49-50).
16.3. Byloje ginčo dėl nukentėjusiajam M. B. padaryto sužalojimo fakto, jo pobūdžio (sunkumo) nėra. Kaip jau minėta, apeliantas ginčija jo veiksmuose buvus savanaudiškas paskatas, aiškindamas, kad tik buvo paprašytas nuvežti M. L. į (duomenys neskelbtini), kur susitiko V. Z.; tada paaiškėjo, kad buvo vykstama atsiimti paskolintų pinigų; fizinį smurtą prieš M. B. pavartojo, nesant išankstinio susitarimo su kitais šioje byloje nuteistais asmenimis taip veikti. Mano, kad jo padaryta veika turėtų būti kvalifikuota pagal švelnesnę baudžiamojo įstatymo straipsnio dalį, o būtent pagal BK 135 straipsnio 1 dalį. Vis tik pažymėtina, kad kiekvienu atveju apie kaltininko santykį su veika sprendžiama ne tik pagal jo parodymus, bet ir pagal objektyvias nusikalstamos veikos aplinkybes.
16.4. BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte įtvirtintas sunkaus sveikatos sutrikdymo kvalifikuojantis požymis apibūdina vieną iš nusikaltimo sudėties subjektyviųjų požymių – nusikalstamos veikos motyvaciją, kurią įstatymų leidėjas įvardija kaip paskatas. Pagal aptariamo straipsnio dalies punktą atsako tas, kas sužalojo ar susargdino kitą žmogų dėl savanaudiškų paskatų, t. y. siekdamas gauti iš to turtinės naudos, įgyti teisę į turtą arba išvengti materialinių išlaidų. Inkriminuojant kaltininkui savanaudiškas paskatas, nebūtina, kad kaltininkas arba kitas suinteresuotas asmuo realiai patirtų turtinės naudos, tačiau privalu nustatyti šio motyvo susiformavimo laiką. Nusikalstama veika kvalifikuojama pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą, kai savanaudiškos paskatos susiformuoja iki kitam žmogui padaryto sužalojimo pradžios arba kėsinimosi į kito žmogaus sveikatą metu.
16.5. Priešingai, nei nurodo D. T., šioje byloje nustatytos pirmosios instancijos teismo faktinės aplinkybės pagrindžia nuteistajam pareikštą kaltinimą dėl nukentėjusiojo sunkaus sveikatos sutrikdymo savanaudiškomis paskatomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nuteistojo D. T. veikos kvalifikacija pagal švelnesnę minimo baudžiamojo įstatymo straipsnio normą negalima, kadangi nuteistojo apeliaciniame skunde pateiktas jo veiksmų vertinimas prieštarauja byloje pirmosios instancijos teismo ištirtų ir skundžiamame teismo nuosprendyje aptartų įrodymų visetu nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė veikos kvalifikavimui reikšmingas faktines aplinkybes iš visumos bylos duomenų, t. y. gautų išsamiai išanalizavus ir įvertinus ne tik paties nuteistojo, bet ir nukentėjusiojo, kitų nuteistųjų parodymus, rašytinius bylos įrodymus. Taigi, aplinkybės, turinčios reikšmės atitinkamų nuteistojo veiksmų kvalifikavimui, pirmosios instancijos teismo buvo ištirtos bei įvertintos, atsižvelgus į jų tarpusavio santykį – padarytos pagrįstos išvados dėl konkrečių D. T. veiksmų ir jų kvalifikavimo.
16.6. Bylos duomenys patvirtina, kad nuteistojo D. T. veikimas – grasinimas fiziniu smurtu ir jo panaudojimas – buvo viena iš priemonių įbauginant ir tokiu būdu priverčiant nukentėjusįjį M. B. perduoti reikalaujamą pinigų sumą, o būtent 5 000 Eur. Šią smurto panaudojimo priežastį byloje patvirtino ne tik pats nukentėjusysis M. B., bet ir nuteistieji M. L., V. Z., iš esmės ir pats D. T.. Byloje fiksuotų M. L. telefoninių pokalbių, kurių atitinkamų frazių reikšmę pakomentavo ir pats nuteistasis M. L., turiniu taip pat nustatytos aplinkybės, kurios ištirtų įrodymų visumos grandinėje buvo reikšmingos šiam teismo vidiniam įsitikinimui formuotis. Iš bylos duomenų matyti, kad po to, kai nukentėjusysis M. B. pareiškė neturintis iš jo reikalaujamų pinigų, jis buvo nuvežtas į jo paties namus, kur jo atžvilgiu buvo panaudotas smurtas. Vėliau šio atžvilgiu smurtas buvo tęsiamas miške prie (duomenys neskelbtini) bei vežant jį atgal į (duomenys neskelbtini). Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad, nors nuteistasis D. T. neigia M. B. atžvilgiu šio namuose vartojęs smurtą, visgi tokius jo parodymus iš esmės paneigė nuteistieji M. L. ir A. Z.. Gi, pagrindas netikėti tokiomis šių nuteistųjų nurodytomis aplinkybėmis nebuvo nustatytas. Kita vertus, ši faktinė bylos aplinkybė D. T. atliktų veiksmų kvalifikavimui įtakos neturi, kadangi, kaip jau minėta, buvo nustatyta, jog, naudojant smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu, M. B. buvo verčiamas įvykdyti turtinę pretenziją, t. y. perduoti reikalaujamą pinigų sumą. Nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, susiję su reikalaujamų pinigų kilme, padarytų išvadų teisingumo taip pat nepaneigia.
16.7. Bendrininkavimu laikomi atvejai, kai veika padaroma kelių asmenų bendromis pastangomis, t. y. svarbu, kad šios pastangos būtų bendro sutarimo rezultatas. Įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes. Susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma, t. y. ne tik žodžiu ar raštu, bet ir konkliudentiniais veiksmais. Susitarimas gali būti suplanuotas iš anksto arba kilęs staiga spontaniškai, todėl nebūtina nustatyti, kad bendravykdytojai buvo iš anksto detaliai suplanavę ir aptarę nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Taigi, bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja, bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikaltimą.
16.8. Teisminėje praktikoje laikoma, jog tais atvejais, kai smurtą prieš nukentėjusįjį panaudojo keli asmenys ir sunkus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas nuo visų sužalojimų visumos, atsako visi kūno sužalojimus padarę asmenys. Nagrinėjamoje byloje aplinkybę, kad tarp D. T. ir M. L. veiksmų – suduotų smūgių bei padarinių – nukentėjusiojo M. B. sunkaus sveikatos sutrikdymo yra priežastinis ryšys, patvirtina byloje esanti specialisto išvada ir pirmosios instancijos teisme duoti teismo medicinos eksperto paaiškinimai. Aukščiau aptarto teisinio reguliavimo kontekste analizuojant baudžiamojoje byloje ištirtus įrodymus, teisėjų kolegija nustato, kad, priešingai nei teigia apeliantas, nuteistojo D. T. ir kito šioje byloje nuteisto asmens veiksmus, suduodant smūgius M. B., apėmė bendra tyčia. Nors nebuvo nustatyta, kad nuteistasis D. T. būtų iš anksto taręsi su nuteistuoju M. L. dėl tokių veiksmų nukentėjusiojo M. B. atžvilgiu, visgi šioje byloje nustatytų duomenų visuma leidžia daryti išvadą, kad šie pritarė vienas kito veiksmams konkliudentiniais veiksmais, suvokė, jog kėsinasi į tą patį objektą – nukentėjusiojo M. B. sveikatą, t. y. nusikalstama veika buvo daroma bendrai – kiekvienam tam tikru būdu prie jos prisidedant ir siekiant bendro rezultato – norint taip veikti. Bylos duomenys leidžia daryti išvadą, kad D. T., nors ir nesitarė, tačiau pritarė kito bendrininko smurtinio pobūdžio veiksmams, neprieštaravo tam ir, kaip minėta, pats dalyvavo daromoje veikoje, kartu siekdamas bendro rezultato, t. y. verčiant M. B. įvykdyti turtinę pretenziją. Todėl teisėjų kolegijai nekyla abejonių, jog nagrinėjamu atveju D. T. tyčia apėmė sunkų nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymą, veikiant bendrais veiksmais su M. L..
16.9. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiau išdėstytos aplinkybės patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadas ir motyvuotai paneigia apelianto D. T. poziciją dėl jam šios inkriminuotos nusikalstamos veikos pagrįstumo ir teisingumo. Teisėjų kolegijai nekyla jokių abejonių dėl pirmosios instancijos teismo išdėstytų išvadų pagrįstumo ir teisingumo, o skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad byloje įrodinėtinos aplinkybės buvo tinkamai nustatytos byloje surinktais pakankamais įrodymais. Apeliacine tvarka apskųstame teismo nuosprendyje atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas esminių trūkumų, dėl kurių toje dalyje reikėtų naikinti ar keisti priimtą procesinį sprendimą, neturi. Nuteistojo D. T. veiksmai kvalifikuoti tinkamai, todėl jo veiką kvalifikuoti pagal BK 135 straipsnio 1 dalį nėra jokio pagrindo.
Dėl nuteistiesiems D. T. ir M. L. paskirtų bausmių
16. Tiek prokuroras, tiek nuteistieji D. T. ir M. L. skundžia pirmosios instancijos teismo nuosprendį dalyje ir dėl paskirtų bausmių. Prokuroras kelia nuteistiesiems paskirtos bausmės individualizavimo klausimą, iš esmės teigdamas, kad šiems buvo paskirtos aiškiai per švelnios bausmės. Savo ruožtu nuteistieji teigia, kad pirmosios instancijos teismas jiems paskyrė savo dydžiu aiškiai per griežtas bausmes.
17.1. Teisėjų kolegija tokius prokuroro ir nuteistųjų argumentus atmeta ir sutinka su pirmosios instancijos teismo išdėstytais bausmės skyrimo D. T. ir M. L. motyvais.
17.2. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, išvada, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistiesiems D. T. ir M. L. paskirtos bausmės, neteisingos, neproporcingos, neatitinka kaltininkų padarytų nusikalstamų veikų pobūdžio ir pavojingumo laipsnio, bei yra per švelnios ar per griežtos, negalima. Pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas bausmę, tinkamai vadovavosi BK bendrosios dalies normomis, kuriomis reglamentuota bausmės paskirtis, bausmių skyrimo pagrindai (BK 41, 54 ir 61 straipsniai), įvertino padarytų nusikaltimų bei bausmės proporcingumą ir nuteistiesiems paskyrė teisingas bausmes. Atsižvelgta tiek į padarytų nusikaltimų (veikos) pobūdį, pavojingumą, motyvą ir tikslą, D. T. ir M. L. asmenybes, nustatytas jų atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, tiek į kitas aplinkybes, visoms šioms aplinkybėms skiriant vienodą dėmesį, jas vertinant bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų bei bausmei keliamų tikslų kontekste.
17.3. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apygardos teismas įvertino nuteistųjų padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumo laipsnį – tiek D. T., tiek M. L. buvo pripažinti kaltais ir nuteisti dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 181 straipsnio 2 dalyje ir 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte padarymo, kuriuos atitinkamai yra priskiriamos sunkiems ir labai sunkiems nusikaltimams (BK 11 straipsnio 5 – 6 dalys). Pirmosios instancijos teismas tiek D. T., tiek M. L. atsakomybę lengvinančia aplinkybe laikė tai, kad jie pripažino savo kaltę dėl padarytų nusikaltimų ir nuoširdžiai gailėjosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). D. T. ir M. L. atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis teismas pripažino tai, kad nusikalstamas veikas jie padarė, veikdami bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas) bei būdami recidyvistais (BK 27 straipsnis, BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su minėtų aplinkybių nustatymu. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina ir tai, kad teismas, individualizuodamas nuteistiesiems skirtinas bausmes, įvertino ir nuteistųjų asmenybę charakterizuojančius duomenis. Byloje nustatyta, kad nuteistasis D. T. anksčiau teistas, naujas nusikalstamas veikas padarė turėdamas neišnykusį teistumą, buvo baustas administracine tvarka (t. 9, b. l. 113-125, 126-133), psichikos sveikatos ir priklausomybės ligų įskaitoje neįrašytas (t. 9, b. l. 135-136), iki sulaikymo nedirbo; nuteistasis M. L. anksčiau teistas, naujas nusikalstamas veikas padarė, turėdamas neišnykusį teistumą, buvo baustas už sistemingai daromus administracinės teisės pažeidimus (t. 12, b. l. 1331-180, 181-196), psichikos sveikatos ir priklausomybės ligų įskaitoje nebuvo įrašytas (t. 13, b. l. 12-13), iki sulaikymo nedirbo, charakterizuojamas neigiamai. Taigi, šių aplinkybių visumos pagrindu teismas sprendė, kad bausmės tikslai bus pasiekti, skiriant kaltininkams straipsnių sankcijose numatytas laisvės atėmimo bausmes, atitinkamai D. T. – savo dydžiu artimas sankcijų vidurkiui, o M. L., atsižvelgus į jo reikšmingą vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme – sankcijų vidurkius viršijančias bausmes. Įvertinus tai, kad nusikalstamos veikos buvo padarytos, esant idealiajai veikų sutapčiai, teismas bausmes subendrino bausmių apėmimo būdu (griežtesne apimant švelnesnę bausmę) ir galutinę subendrintą bausmę nuteistiesiems paskyrė tą, kuri prilygo griežčiausiai iš paskirtų už atskiras nusikalstamas veikas bausmei.
17.4. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo buvo įvertintos visos reikšmingos bausmės skyrimui aplinkybės bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų bei bausmei keliamų tikslų kontekste ir nuteistiesiems D. T. ir M. L. paskirtos bausmės paskirtį atitinkančios bausmės. Nuosprendžio dalis dėl bausmės (dydžio) yra teisėta ir pagrįsta. Byloje buvo tinkamai atsižvelgta į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, nuteistuosius charakterizuojančius duomenis ir kitų svarbių aplinkybių visumą.
17.5. Pažymėtina, kad bausmės skyrimo klausimą sprendžia pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visumą bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių, gi apeliacinės instancijos teismas paskirtą bausmę gali pakeisti (sušvelninti ar pagriežtinti) tik tada, kai tam tikros bausmės individualizavimui reikšmingos aplinkybės nebuvo įvertintos arba jos įvertintos netinkamai ir dėl to paskirta aiškiai per griežta ar aiškiai per švelni bausmė. Tačiau tokių aplinkybių teisėjų kolegija nenustatė.
17.6. Kaip jau minėta, prokuroras argumentus dėl nuteistiesiems D. T. ir M. L. paskirtos bausmės nepagrįstumo iš esmės siejo su, jo manymu, neteisingu teismo sprendimu pripažinti nuteistųjų atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nustatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Tačiau šioje nutartyje jau buvo pasisakyta dėl šios baudžiamojo įstatymo normos taikymo pagrįstumo ir teisingumo, todėl teisėjų kolegija argumentų nebekartoja, sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais šiuo klausimu.
17.7. Nuteistojo D. T. apeliacinio skundo argumentai dėl jo šeiminės situacijos (mažametės dukros buvimo, noro padėti ją išlaikyti ir pagerinti jos materialines sąlygas), nuteistojo M. L. argumentai dėl jo šeiminės situacijos (mažamečio sūnaus buvimo, poreikio jį išlaikyti), o taip pat pastangų tapti geresniu žmogumi, mokymąsi, norą dirbti, stengimąsi pagal galimybes apmokėti visas padarytas žalas ir pan., yra reikšmingi, tačiau nesudaro pagrindo dar labiau švelninti jiems paskirtas bausmes. Šie nuteistųjų argumentai negali būti vertinami atsietai nuo kitų reikšmingų aplinkybių, jas atsverti ir būti prioritetu, atsižvelgiant į pagrindines baudžiamosios atsakomybės nuostatas bei įvykdytų nusikaltimų pavojingumą, lyginant juos su rūšiniu nusikalstamų veikų pavojingumu, ką, skirdamas bausmes, ir įvertino pirmosios instancijos teismas. Kita vertus, akivaizdu, jog nuteistųjų nurodytos aplinkybės pirmosios instancijos teismui buvo žinomos ir vertintos kitų reikšmingų aplinkybių visumoje.
17.8. Pabrėžiamas nuteistojo M. L. noras taisytis leidžia manyti, kad apeliantas neigiamai vertina savo elgesį, siekia keisti savo gyvenimo būdą, visgi, atsižvelgus į duomenis apie jo ankstesnius teistumus, padarytų nusikalstamų veikų chronologiją, laikytinas deklaratyviu teiginiu. Byloje esantys nuteistąjį M. L. charakterizuojantys duomenys rodo, kad jis yra linkęs nesilaikyti visuomenėje priimtų elgesio normų ir sistemingai pažeidinėti įstatymus, o jo daromos veikos tik sunkėja. Savo ruožtu, apeliaciniame skunde nuteistojo M. L. akcentuojamos aplinkybės dėl kaltės pripažinimo ir gailėjimosi jau buvo vertintos, todėl teisinio pagrindo dar kartą į jas atsižvelgti ir keisti bausmę nėra.
17.9. Nuteistasis D. T. apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, svarstydamas jam skirtinų bausmių klausimą, nepagrįstai nepripažino, kad procesas užtruko pernelyg ilgai. Šia aplinkybe apeliacinį skundą argumentavo ir nuteistasis D. L.. Teisėjų kolegija su tokiais apeliacinių skundų argumentais sutikti neturi pagrindo.
17.10. Teismų praktikoje pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė ir teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimas gali būti vertinamas, kaip vienas iš pagrindų švelninti bausmę atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribose (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) arba skirti švelnesnę bausmę (BK 54 straipsnio 3 dalis). Tačiau ir pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo, ir pagal nacionalinių teismų praktiką galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne su formaliu proceso ilgumu, bet su konkrečios bylos aplinkybėmis nepagrįsta pernelyg ilga jo trukme, dėl kurios pažeidžiama Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą. Kriterijai, kuriais remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismas vertina, ar proceso trukmė atitinka Konvencijos reikalavimus, paprastai yra bylos sudėtingumas, baudžiamajame procese persekiojamo asmens elgesys, institucijų veiksmai, organizuojant bylos procesą, proceso reikšmė persekiojamam asmeniui (pvz., asmeniui taikytų procesinių prievartos priemonių griežtumas ir jų taikymo trukmė) ir kt. (2009 m. sausio 13 d. sprendimas byloje Sorvisto v. Finland, peticijos Nr. 19348/04; 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus v. Lithuania, peticijos Nr. 53161/99 ir kt.).
17.11. Šioje baudžiamojoje byloje atliekamas ikiteisminis tyrimas buvo didelės apimties, sudėtingas. Ypatingą bylos sudėtingumą ir apimtį lėmė padarytų nusikalstamų veikų, įtariamųjų, nukentėjusiųjų ir liudytojų skaičius, reikalingų duomenų gavimas iš užsienio valstybių įstaigų, ekspertizių atlikimas, proceso veiksmų, dokumentų gausumas.
17.12. Kaip nustatyta, Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdyboje 2014 m. birželio 6 d. buvo pradėtas ir atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, 146 straipsnio 2 dalį, 187 straipsnio 1 dalį ir kt. 2015 m. lapkričio 6 d. prie šio ikiteisminio tyrimo buvo prijungti kiti tyrimai, kadangi juose be kitų įtariamųjų dalyvavo tie patys asmenys, t. y. D. T. ir M. L.. 2017 m. sausio 6 d. iš ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) prokuroro nutarimu atskirtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) dėl nusikaltimų, numatytų BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte, 138 straipsnio 2 dalies 9 punkte, 146 straipsnio 2 dalyje, 181 straipsnio 2 dalyje. Iš 2017 m. sausio 6 d. nutarimo turinio matyti, kad atskyrimas atliktas dėl to, kad ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) dėl nusikalstamų veikų, dėl kurių nukentėjo M. B. ir E. Š. buvo baigtas, o ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) dėl nusikalstamų veikų, dėl kurių nukentėjusiais buvo pripažinti kiti asmenys, nebuvo baigtas. Taigi, ikiteisminiai tyrimai Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) atskirti dėl skirtingų nusikaltimų, kuriuos skyrė daugiau nei vieneri metai ir skirtingi nukentėjusieji. Atskirtame ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) M. L. ir D. T. įtarimai buvo pareikšti įtarimai pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą, 138 straipsnio 2 dalies 9 punktą, 146 straipsnio 2 dalį, 181 straipsnio 2 dalį, taip pat įtariamaisiais buvo pripažinti V. Z., V. B.. Taigi šiame ikiteisminiame tyrime buvo keturi kaltinamieji ir du nukentėjusieji, gi kaip nustatyta, pirminis ikiteisminis tyrimas vyko dėl daugiau nei keturių asmenų neteisėto laisvės atėmimo, kuris buvo išskirtas į atskirus dėl nurodytų objektyvių priežasčių. 2017 m. sausio 27 d. atskirtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) su kaltinamuoju aktu perduotas teisminiam nagrinėjimui į Panevėžio apygardos teismą. Užbaigus šį tyrimą, bylą sudarė 16 tomų. Teisme byla buvo nagrinėjama dėl keturių kaltinamųjų. Šiuo metu bylą sudaro 17 tomų. Taigi, įvertinus tiriamų veikų skaičių ir sudėtingumą, atliktų proceso veiksmų skaičių ir pobūdį, konstatuoti, kad ikiteisminis tyrimas šiuo atveju vyko nepateisinamai ilgai, nebuvo ir nėra jokio pagrindo.
17.13. Teisminio bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nepateisinamas delsimas taip pat nenustatytas. Baudžiamoji byla teisme gauta 2017 m. sausio 27 d. ir teismo 2017 m. vasario 27 d. nutartimi perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje ir nagrinėjama pagal iš anksto nustatytą posėdžių grafiką. Teisiamajame posėdyje buvo skelbiamos pertraukos, nes į 2017 m. kovo 21 d. posėdį neatvyko kaltinamasis V. Z., nukentėjusieji M. B., E. Š., 2017 m. balandžio 19 d. nedalyvavo nukentėjusysis M. B., 2017 m. gegužės 25 d. neatvyko nukentėjusieji, priimta nutartis dėl nukentėjusiojo E. Š. atvesdinimo. Buvo derinama M. B. apklausa nuotoliniu būdu, gavus duomenų, kad šis užsienio valstybėje atlieka bausmę. Taip pat, atsižvelgus į gynėjų, prokuroro ir posėdžio pirmininko užimtumą ir atostogas, derintos kitų posėdžių datos. 2017 m. liepos 5 d. ir 2017 m. liepos 12 d. dėl ligos nedalyvavo gynėjas advokatas V. Metelica, atsižvelgus į posėdžio pirmininko atostogas, suderintas kitas posėdis 2017 m. spalio 4 d. 2017 m. spalio 18 d. apklausti liudytojai. 2017 m. lapkričio 13 d. neatvyko liudytojai, nutarta juos atvesdinti. 2017 m. gruodžio 19 d. apklausti liudytojai, paskelbta pertrauka, mirus gynėjui. 2018 m. sausio 10 d. paskelbta pertrauka dėl kaltinamojo M. L. gynėjo nedalyvavimo. 2018 m. kovo 14 d. neatvyko kaltinamasis V. B., 2018 m. balandžio 20 d. neatvyko kaltinamasis V. B. dėl artimo giminaičio mirties.
17.14. Taigi, kaip matyti, teisiamojo posėdžio pertraukos buvo susijusios su objektyviomis priežastimis, o teismas ėmėsi įmanomų priemonių, kad bylos procesas vyktų kuo sparčiau (neatvykusiems liudytojams, nukentėjusiajam buvo paskirtos procesinės prievartos priemonės – atvesdinimas). 2017 m. spalio 4 d. apklausti nukentėjusieji, o 2017 m. gruodžio 19 d. - liudytojai. 2018 m. vasario 5 d. apklausti kaltinamieji. Kaltinamojo D. T. gynėjo advokato V. S. prašymu 2018 m. kovo 26 d. teisiamajame posėdyje taip pat apklaustas teismo medicinos ekspertas Gintautas Serbenta. 2018 m. gegužės 24 d. baigtas įrodymų tyrimas, išklausytos baigiamosios kalbos, kaltinamųjų paskutinieji žodžiai, po ko teismas išėjo į pasitarimų kambarį priimti procesinį sprendimą, kuris buvo paskelbtas 2018 m. birželio 22 d. Esant pirmiau aptartų aplinkybių visumai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagrindo konstatuoti, jog proceso trukmė šioje byloje buvo pernelyg ilga ir dėl to buvo pažeista įstatymų garantuota kaltinamųjų teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą, nėra.
17.15. Teisėjų kolegijos vertinimu, BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai gali būti pasiekti ir teisingumo principas įgyvendintas, tik nuteistiesiems atliekant pirmosios instancijos teismo paskirtas laisvės atėmimo bausmes. Nuteistieji savo veiksmais patys pablogino savo padėtį, todėl tai yra jų pačių netinkamo elgesio ir nenoro laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtinų taisyklių rezultatas. D. T. ir M. L. buvo nuteisti už dviejų nusikaltimų padarymą, kurie, kaip minėta, priskiriami sunkių ir labai sunkių nusikaltimų kategorijai, todėl iš to kilo atitinkamos pasekmės, vienokiu ar kitokiu būdu suvaržiusios jų teises ir laisves.
17.16. Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismo D. T. ir M. L. paskirtos bausmės negali būti vertinamos nei kaip neteisingos, nei kaip pernelyg griežtos, jos iš esmės atitinka teisingumo principus. Teismas atsižvelgė ne tik į formaliąsias baudžiamajame įstatyme numatytas sąlygas, bet ir į kitas šio klausimo sprendimui svarbias aplinkybes visų bylos faktinių aplinkybių kontekste. Sprendimas paskirti atitinkamą bausmę (parinkti jos rūšį ir nustatyti dydį) skundžiamu nuosprendžiu yra pakankamai motyvuotas. Švelninti bausmę ar ją griežtinti dėl kokių nors naujų paaiškėjusių aplinkybių pagrindo taip pat nėra, kadangi faktiškai jau buvo atsižvelgta į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Nuteistiesiems taikomas baudžiamasis poveikis yra adekvatus ir proporcingas jų įvykdytai nusikalstamai veikai, neprieštarauja teisingumo principui ir atitinka keliamus prevencinius bausmės tikslus.
Dėl įskaitymo
17. Nuteistojo D. T. prašymą į bausmės laiką įskaityti suėmime nuo 2014 m. liepos 25 d. iki 2014 m. rugsėjo 22 d. išbūtą laiką teisėjų kolegija laiko nepagrįstu ir atmeta. Priešingai, nei nurodoma apelianto, šio laikotarpio įskaityti į skundžiamu nuosprendžiu jam paskirtą bausmės laiką nėra pagrindo.
18.1. Pagal BK 66 straipsnio 1 dalį teismas, skirdamas bausmę asmeniui, kuriam buvo taikytas kardomasis kalinimas (suėmimas), privalo jį įskaityti į toje pačioje byloje paskirtą bausmę. Įvertinus aukščiau minėtus duomenis dėl ikiteisminių tyrimo atskirimo bei baudžiamosios bylos medžiagą, matyti, kad D. T. nurodomu laikotarpiu buvo sulaikytas ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini), kuris buvo pradėtas dėl nusikalstamų veikų, dėl kurių nukentėjusiaisiais buvo pripažinti kiti asmenys, nei nagrinėjamoje byloje. Iš tiesų, tęsiant ikiteisminio tyrimo veiksmus pastarojoje byloje, buvo gauti duomenys ir apie D. T. galimai padarytas kitas nusikalstamas veikas, dėl kurių atskyrus ikiteisminį tyrimą, sprendimas buvo priimtas skundžiamu nuosprendžiu. Visgi, atskirus ikiteisminius tyrimus, juose buvo priimti ir atskiri procesiniai sprendimai, kuriuose be kitų išspręsti klausimai ir dėl kardomojo kalinimo įskaitymo į paskirtą bausmę. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad laikinajame sulaikyme ir suėmime nuo 2014 m. liepos 24 d. iki 2014 m. rugsėjo 22 d. išbūtas laikas D. T. buvo įskaitytas į Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. spalio 2 d. nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (teisminio proceso Nr. (duomenys neskelbtini)), paskirtą bausmės laiką, t. y. būtent procesiniu sprendimu toje byloje, kurioje jis dėl savo veiksmų ir buvo sulaikytas prašomu įskaityti laikotarpiu. Taigi, apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo ir į šioje byloje D. T. paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką įskaityti jau kitoje byloje įskaitytą tą patį suėmime išbūtą laiką.
18. Nuteistojo M. L. apeliaciniame skunde formuojamas prašymas į bausmės laiką įskaityti jo buvimo tardymo izoliatoriuje laiką – 1 parą prilyginant 2 paroms, atsižvelgus į jo ilgą kalinimą (laikymą) tardymo izoliatoriuje iš esmės netinkamomis, kankinančiomis sąlygomis taip pat yra nepagrįstas.
19.1. Nustatyta, kad teismas, vadovaudamasis BK 66 straipsniu, nuteistajam į bausmės laiką įskaitė jo sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2015 m. rugsėjo 30 d. iki 2018 m. birželio 22 d., kai pagal BK 65 straipsnio 1 dalies taisykles viena kardomojo kalinimo (suėmimo) diena prilyginama vienai laisvės atėmimo parai. Bausmių sudėjimo ir keitimo taisyklės, įtvirtintos BK 65 straipsnyje, nenumato apelianto nurodytų, t. y. kitokių, nei įstatymo nustatytų kardomojo kalinimo įskaitymo taisyklių. Dėl to toks apelianto prašymas neturi teisinio pagrindo. Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad asmuo dėl galimai patirtos žalos, kalinant jį sąlygomis, kurios neatitinka teisės aktų, reglamentuojančių suėmimo taikymą, nuostatų reikalavimų, turi teisę reikalauti neturtinės žalos atlyginimo (CK 6.250 straipsnis).
19. Esant pirmiau išdėstytų aplinkybių visumai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kaip to prašoma Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Roberto Diksos, nuteistojo V. Z. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko, nuteistojo D. T. ir nuteistojo M. L. apeliaciniuose skunduose, pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Roberto Diksos, nuteistojo V. Z. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko, nuteistojo D. T. ir nuteistojo M. L. apeliacinius skundus atmesti.