Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Palubinskaitės, Arūno Rudzinsko ir Mindaugo Šimonio (kolegijos pirmininkas, pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Dartum“, atstovaujamo advokato G. A., apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. vasario 22 d. sprendimo civilinėje byloje ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Dartum“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Krantas“ dėl nuostolių atlyginimo, tretieji asmenys L. Ž., A. G., AAS „BTA Baltic Insurance Company“, J. J..

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovas UAB „Dartum“ kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo UAB „Krantas“ (vežėjo) nuostolius dėl prarasto krovinio (transporto priemonės). Ieškovo UAB „Dartum“ teigimu, jis su atsakovu UAB „Krantas“ žodžiu susitarė dėl automobilio (duomenys neskelbtini) pervežimo iš Vokietijos į Lietuvą, tačiau atsakovas krovinio jam nepristatė, todėl turi atlyginti žalą, kurią sudaro prarasto krovinio vertė. Atsakovas UAB „Krantas“ nurodė, kad žodinę vežimo sutartį dėl ginčo transporto priemonės pervežimo į Lietuvą jis sudarė ne su atsakovu, o su trečiuoju asmeniu J. J. ir krovinį atidavė J. J. nurodytiems asmenims L. Ž. ir A. G.. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, motyvuodamas tuo, kad tarp ieškovo UAB „Dartum“ ir atsakovo UAB „Krantas“ nebuvo sudaryta vežimo sutartis. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokia išvada nėra pagrįsta ir prieštarauja tiek teisės aktų, reglamentuojančių vežimo teisinius santykius normoms (CK 6.808 straipsnis, CMR konvencijos 4 straipsnis, 9 straipsnio 1 dalis), tiek kasacinio teismo praktikai bei byloje esantiems įrodymams.

Dėl tarp ieškovo ir atsakovo susiklosčiusių santykių teisinio kvalifikavimo

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal CK 6.808 straipsnio 1 dalį vežėjas įsipareigoja siuntėjo jam perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktą ir išduoti turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui (gavėjui), o siuntėjas (gavėjas) įsipareigoja už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį. Iš esmės analogiškas vežimo sutarties apibrėžimas pateiktas CMR konvencijoje. CMR konvencijos 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta jos taikymo sritis – ji taikoma kelių transporto priemonėmis vežamo krovinio už užmokestį sutarčiai, kai krovinio siuntėjas ir gavėjas yra skirtingose šalių teritorijose ir kai bent viena iš šalių yra konvencijos narė.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tam, jog būtų konstatuota, kad pervežime dalyvaujantys asmenys yra vienos sutarties šalys, turi būti nustatyta, kad jie yra įsipareigoję vienas kito atžvilgiu ir tarpusavyje suderinę valią (pasiekę konsensusą), t. y. susitarę dėl esminių tarptautinio krovinių vežimo sutarties sąlygų (CK 6.162 straipsnio 1, 2 dalys, 6.808 straipsnis). Kasacinis teismas nurodė, kad nei CMR konvencija, nei nacionalinė teisė nenustato krovinio vežimo sutarčiai privalomos rašytinės formos, o tik nurodo važtaraštį kaip vežimo sutartį ir jos sąlygas patvirtinantį dokumentą (CMR konvencijos 4, 9 straipsniai, CK 6.808 straipsnio 2 dalis). Nurodė ir tai, kad tokia sutartis gali būti sudaroma surašant vieną abiejų šalių pasirašytą dokumentą, apsikeičiant rašytiniais dokumentais (užsakymais, telegramomis, telefonogramomis, telefakso pranešimais ar kitokiais telekomunikacijų įrenginiais perduodama informacija), žodžiu, atliekant veiksmus ar kitokia šalies valios sudaryti sutartį išreiškimo forma (CK 1.64 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-49/2011, 2012 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2012). Kilus šalių ginčui dėl neužfiksuotų sutarties sąlygų, taip pat kai duomenys važtaraštyje skiriasi nuo šalių sutarties sąlygų, teismas, remdamasis įrodymais (rašytinėmis sutartimis, vežimo užsakymais, dalykiniu šalių susirašinėjimu, kt.), turi nustatyti tikruosius sutarties šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-159/2013).

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovas UAB „Dartum“ iš Vokietijos bendrovės Auktion & Markt AG 2014 m. sausio 9 d. aukcione už 22 890,20 Eur įsigijo transporto priemonę (duomenys neskelbtini), identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1., b. l. 19, 22). Ieškovas UAB „Dartum“ tiek procesiniuose dokumentuose, tiek jo atstovas advokatas G. A. 2016 m. vasario 2 d. teismo posėdyje nuosekliai patvirtino, kad įsigijęs minėtą transporto priemonę ieškovas internete paskelbė, jog ieško vežėjo, kuris parvežtų automobilį į Lietuvą. Nurodė, kad jam paskambinęs asmuo prisistatė UAB „Krantas“ atstovu ir vėliau elektroniniu paštu atsiuntė UAB „Krantas“ duomenis (2016 m. vasario 2 d. teismo posėdžio garso įrašo 10 min.). Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovui UAB „Dartum“ buvo pateikta atsakovo UAB „Krantas“ licencija verstis tarptautiniu krovinių vežimu ir vežėjų kelių transportu civilinės atsakomybės draudimo polisas (t. 1., b. l. 24, t. 2., b. l. 14). Ieškovo atstovas direktorius I. D. 2014 m. sausio 23 d. išdavė įgaliojimą atsakovo UAB „Krantas“ darbuotojui V. L. su transporto priemone (duomenys neskelbtini), valstybinis registracijos numeris (duomenys neskelbtini) atsiimti iš Auktion & Markt AG transporto priemonę (duomenys neskelbtini), identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini) su visais jai priklausančiais dokumentais (t. 1., b. l. 18, 20). Kolegijos vertinimu, aplinkybės, kad ant įgaliojimo yra ieškovo UAB „Dartum“ antspaudas ir asmens parašas, įgaliojimo pradžioje nurodyta ieškovo UAB „Dartum“ rekvizitai, rodo, jog įgaliojimas išduotas ne I. D., kaip fizinio asmens, o UAB „Dartum“ vardu (CK 2.140 straipsnio 1 dalis). Iš byloje pateikto elektroninio susirašinėjimo tarp ieškovo UAB „Dartum“ ir Vokietijos įmonės atstovų nustatyta, kad ieškovas UAB „Dartum“ 2014 m. sausio 23 d. informavo Vokietijos įmonę, jog 2014 m. sausio 24 d. bus atsiųsta priekaba automobiliui paimti ir persiuntė minėtą įgaliojimą (t. 2., b. l. 30). Taigi, ieškovas UAB „Dartum“ ėmėsi veiksmų, kad aukcione įsigyta transporto priemonė būtų atiduota atsakovo darbuotojui V. L.. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad ieškovas UAB „Dartum“ išdavė įgaliojimą būtent tam atsakovo darbuotojui, kuris ir paėmė ieškovui priklausantį automobilį ir, kad UAB „Krantas“ vykdė UAB „Dartum“ pavedimą, patvirtina, jog ieškovas UAB „Dartum“ faktiniais veiksmais siekė sukurti teisinius santykius su atsakovu UAB „Krantas“ ir atsakovą laikė vežėju, kuris pristatys jam priklausantį krovinį į Lietuvą (CK 1.64 straipsnis, 6.808 straipsnio 1 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas iš byloje pateikto 2015 m. birželio 18 d. kaltinamojo akto nustatė, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausta ieškovo atstovė M. S. nurodė, jog buvo įsitikinusi, kad bendrauja su UAB „Krantas“ atstovu, su kuriuo susitarė, kad automobilis į Vilnių bus pristatytas 2015 m. sausio 25-26 dienomis, taip pat buvo susitarta dėl pervežimo kainos (350 Eur). Pažymėtina, kad atsakovo atstovas M. Š. 2016 m. vasario 2 d. teismo posėdžio metu patvirtino, jog už krovinio pervežimą jam buvo sumokėta (2016 m. vasario 2 d. teismo posėdžio garso įrašo 53 min.). Aplinkybė, kad sumokėjo ne ieškovo atstovas, nepaneigia fakto, jog ginčo transporto priemonės pervežimas vyko už atlygį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aplinkybės, kad atsakovo UAB „Dartum“ darbuotojas V. L. pasirašė ant 2014 m. sausio 23 d. CMR važtaraščio, ieškovui priklausantį automobilį paėmė aukščiau minėtame įgaliojime nurodyta transporto priemone (registracinis numeris (duomenys neskelbtini) taip pat leidžia daryti išvadą, jog pagal faktinį šalių elgesį tarp šalių atsirado tarptautinio krovinio vežimo teisiniai santykiai. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tarp ieškovo ir atsakovo tarptautinio krovinio vežimo sutartis buvo sudaryta konkliudentiniais veiksmais, šalys buvo susitarusios dėl esminių sutarties sąlygų, t. y. kokį krovinį, iš kur jį paimti ir kur atvežti, taip pat susitarė dėl atlygio, ieškovas UAB „Dartum“ pagrįstai atsakovą UAB „Krantas“ laikė krovinio vežėju. Atsakovo UAB „Krantas“ atstovas M. Š. atliko krovinio pervežimo organizavimo veiksmus, o atsakovo darbuotojo veiksmai priimant pervežti ieškovui nuosavybės teise priklausantį turtą laikytini akceptu, t. y patvirtina jo valią prisiimti sutartinius tarptautinio krovinių vežimo įsipareigojimus (CK 1.71 straipsnio 2 dalis, CK 1.73 straipsnio 1 dalis). Nustačius, kad šalis siejo vežimo teisiniai santykiai, vežama buvo už užmokestį, krovinio siuntėjas ir gavėjas yra skirtingose šalių teritorijose ir šalys yra CMR konvencijos narės, ginčo išsprendimui yra taikomas CMR konvencijos nuostatos (CMR Konvencijos 1 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamame 2016 m. vasario 22 d. sprendime teismas nepagrįstai CMR važtaraščio nevertino kaip krovinio vežimo sutartį patvirtinančio dokumento. CMR konvencijos 4 straipsnyje numatyta, kad krovinio vežimo sutartį patvirtinantis dokumentas yra važtaraštis. Važtaraščio nebuvimas, pametimas ar neteisingas užpildymas neturi įtakos nei sutarčiai, nei sutarties veikimui. Šiuo atveju taip pat taikomos šios Konvencijos nuostatos. CMR konvencijoje konkrečiai nenurodyta, kuri vežimo sutarties šalis privalo surašyti važtaraštį. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad važtaraštis turi būti pasirašytas abiejų šalių – krovinio siuntėjo ir vežėjo, priešingu atveju, jis neturi CMR konvencijos 9 straipsnio 1 punkte nustatytos įrodomosios reikšmės. Pareiga atlikti visa tai, kas būtina, kad važtaraštis būtų tinkamai surašytas, tenka abiem šalims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-159/2013).

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad 2014 m. sausio 23 d. CMR važtaraštyje yra nurodytas siuntėjas Auktion & Markt AG (1 punktas), krovinio paėmimo data (4 punktas), automobilio markė ir identifikacinis numeris (6-9 punktas), krovinį išdavęs subjektas (22 punktas), transporto priemonė, su kuria bus vežamas krovinys (25-26 punktas), informacija apie krovinio gavimą (24 punktas), vežėju nurodytas V. L. (23 punktas), tačiau nenurodyta krovinio iškrovimo vieta (3 punktas), neįrašyti siuntėjo nurodymai (13 punktas, t. 1., b. l. 23). Liudytojas V. L. 2016 m. vasario 2 d. teismo posėdžio metu nurodė, kad Vokietijos įmonei padavė neužpildytą CMR važtaraštį ir jį užpildė Vokietijos įmonės atstovai (2016 m. vasario 2 d. teismo posėdžio garso įrašo 1 val. 18-20 min.). Teisėjų kolegija pažymi, kad V. L. patvirtino, jog pasirašė 2014 m. sausio 23 d. krovinio atsiėmimo dokumentą, kuriame nurodyti ieškovo UAB „Dartum“ rekvizitai (t. 2., b. l. 106, 2016 m. vasario 2 d. teismo posėdžio garso įrašo 1 val. 24 min.). Kolegijos vertinimu, net jeigu atsakovo darbuotojas V. L. ir nemokėjo vokiečių kalbos, tačiau elgdamasis apdairiai, atidžiai ir rūpestingai galėjo ir turėjo perskaityti lietuvių kalba nurodytą informaciją apie krovinio savininką ir gavėją ieškovą UAB „Dartum“. Pažymėtina, kad atsakovo vairuotojas V. L. yra profesionalus vairuotojas, tačiau CMR važtaraštyje, kuris yra standartinės formos, nustatęs, jog jame nėra nurodytas krovinio gavėjas, nesiėmė jokių veiksmų ir nepasinaudojo CMR konvencijos 12 straipsnio 5 dalyje numatyta teise prašyti instrukcijų iš krovinio siuntėjo. Atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas mano, kad šios bylos faktinių aplinkybių kontekste netinkamas CMR važtaraščio užpildymas nėra pagrindas išvadai, kad minėtas važtaraštis nepatvirtina žodinės krovinio vežimo sutarties tarp ieškovo UAB „Dartum“ ir atsakovo UAB „Krantas“ sudarymo fakto (CMR konvencijos 4 straipsnis, 9 straipsnio 1 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas UAB „Krantas“ žodinę krovinio vežimo sutartį sudarė su trečiuoju asmeniu J. J.. Iš atsakovo atstovo paaiškinimų, atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą nuodytų aplinkybių, trečiojo asmens L. Ž. parodymų bei ikiteisminio tyrimo metu nustatytų aplinkybių, kurias pavirtina neįsiteisėjęs Kauno apylinkės teismas 2016 m. birželio 3 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-89-668/2016, nustatyta, kad dėl J. J. neteisėtų veiksmų šalys buvo klaidingai įsitikinusios, kad bendrauja tarpusavyje. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors abi šalys klydo, tačiau tiek ieškovo veiksmai išduodant įgaliojimą atsakovo darbuotojui ir jį pateikiant Vokietijos įmonei, tiek atsakovo darbuotojo V. L. veiksmai perimant ieškovui priklausantį automobilį, patvirtina, kad santykiai atsirado būtent tarp ieškovo ir atsakovo, o ne tarp atsakovo ir trečiojo asmens J. J.. Pažymėtina, kad J. J. neteisėti veiksmai negali sukurti sutartinių teisinių santykių tarp atsakovo ir trečiojo asmens J. J., nes pagal visuotinai pripažįstamą teisės principą iš ne teisės negali atsirasti teisė (lot. ex injuria jus non oritur). Atmestinas atsakovo UAB „Krantas“ atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytas argumentas, kad byla turi būti sustabdyta kol bus išnagrinėta baudžiamoji byla, nes civilinėje byloje yra pakankamai duomenų ir jas patvirtinančių įrodymų dėl atsakovo UAB „Krantas“ kaip vežėjo pareigų netinkamo vykdymo ir atsakomybės praradus ieškovui priklausantį krovinį.

Dėl krovinio vežėjo pareigų ir civilinės atsakomybės praradus krovinį

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CMR konvencijos 17 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog vežėjas atsako tiek už viso, tiek už dalies krovinio praradimą ar jo sugadinimą nuo to momento, kai krovinį priėmė vežti, ir iki jo perdavimo momento, taip pat už krovinio pavėluotą pristatymą. Važtaraštis yra įrodymas, kad krovinys vežėjo dispozicijon yra perėjęs iki tol, kol bus įrodyta priešingai (CMR konvencijos 4 straipsnis, 9 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra suformavęs praktiką, kad vežėjui patikimas gabenti turtas, kurį jis privalo įteikti gavėjui, todėl jo įsipareigojimai verčia būti jį ypač pareigingam, t. y. labai atsargiam ir atidžiam. Vežėjas, pristatęs krovinį į paskirties vietą, perduodamas krovinį, turi pareigą patikrinti, ar perduoda krovinį tinkamam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2009, 2011 m. liepos 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-334/2011).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovas UAB „Krantas“ yra verslo subjektas, kuriam krovinių gabenimas yra komercinės veiklos sritis, todėl jam taikomas aukštesnis veiklos standartas. Be to, protingumo principas įpareigoja kiekvieną asmenį domėtis savo teisėmis ir pareigomis bei atitinkamai elgtis, vadovaujantis bonus pater familias standartu – apdairiai, rūpestingai, atidžiai, racionaliai. Atsakovo UAB „Krantas“ atstovas M. Š., kuris yra atsakingas už krovinių pervežimo organizavimą ir nagrinėjamoje situacijoje organizavo ginčo transporto priemonės pervežimą į Lietuvą, 2016 m. vasario 2 d. teismo posėdžio metu patvirtino, kad su tariamu užsakovu, kaip vėliau paaiškėjo J. J., bendravo telefonu ir visas krovinio pervežimo sąlygas taip pat derino telefonu (2016 m. vasario 2 d. teismo posėdžio garso įrašo 49-50 min., 58 min.). Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas UAB „Krantas“ 2014 m. gegužės 20 d. atsiliepime į ieškinį, neigdamas tarp ieškovo ir atsakovo sutarties sudarymą, nurodė, jog sutartis buvo sudaryta su fiziniu asmeniu, tačiau neįvardino koks tai asmuo (t. 1., b. l. 68–71). Aplinkybės, kad atsakovo UAB „Krantas“ atstovas M. Š., kaip pats paaiškino teismo posėdžio metu, tardamasis dėl didelės vertės krovinio pervežimo, net nesiaiškino, su kokiu asmeniu bendrauja, nesiėmė veiksmų nustatyti jo tapatybę, rodo jo nerūpestingumą ir neatidumą organizuojant krovinio pervežimo veiksmus.

Kaip minėta, viena iš pagrindinių vežėjo pareigų yra krovinio pristatymas į paskirties vietą ir jo perdavimas krovinį turinčiam teisę gauti asmeniui (CK 6.808 straipsnio 1 dalis, CMR konvencijos 13 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje iš liudytojo V. L. parodymų nustatyta, kad jis, vykdydamas M. Š. nurodymą, ginčo transporto priemonę pristatė į atsakovo buveinę Kaune ir krovinį, kartu su Vokietijoje gautais krovinio dokumentais, atidavė M. Š. (2016 m. vasario 2 d. teismo posėdžio garso įrašo 1 val. 14 min.). Iš atsakovo atstovo M. Š. parodymų nustatyta, kad jam tariamas užsakovas J. J. telefonu nurodė, jog atsiųs asmenis, kurie paims automobilį (2016 m. vasario 2 d. teismo posėdžio garso įrašo 50 min.). Trečiasis asmuo L. Ž. tiek 2014 m. birželio 30 d. atsiliepime į ieškinį, tiek 2014 m. gruodžio 2 d. teismo posėdžio metu nuosekliai patvirtino, kad jam telefonu paskambinęs asmuo, kaip vėliau paaiškėjo A. G., paprašė atvažiuoti į Vakoil degalinę, esančią (duomenys neskelbtini) pervežti automobilį. L. Ž. atvykus, jo laukė skambinęs asmuo ir dar du vyrai (kaip vėliau paaiškėjo UAB „Krantas“ atstovai) ir paprašė jo pasirašyti ant CMR važtaraščio, iš pradžių jis nesutiko ir tik paskui, paskambinus tariamam automobilio savininkui, pasirašė ant CMR važtaraščio kaip krovinio gavėjas ir nuvežė automobilį nurodytu adresu (t. 1., b. l. 88–89 , 2014 m. gruodžio 2 d. teismo posėdžio garso įrašo 30-34 min.). Teisėjų kolegija pažymi, kad tokiu būdu atsakovo atstovai atidavė transporto priemonę tretiesiems asmenims L. Ž. ir A. G., neįsitikinę, jog jie turi teisę gauti šį krovinį. Pažymėtina, kad trečiajam asmeniui L. Ž. atsisakius pasirašyti ant CMR važtaraščio, atsakovo atstovai privalėjo imtis atsargumo ir rūpestingumo priemonių išsiaiškinti, ar jis turi teisę priimti krovinį ir kas tokią teisę iš tikrųjų turi. Pažymėtina ir tai, kad pats atsakovo atstovas M. Š. 2016 m. vasario 2 d. teismo posėdyje pripažino, jog nesidomėjo, kas yra ginčo transporto priemonės savininkas (2016 m. vasario 2 d. teismo posėdžio garso įrašo 1 val. 06 min.). Atsižvelgdama į nustatytas faktines bylos aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas UAB „Krantas“ tiek tardamasis dėl vežimo sutarties sudarymo, tiek krovinio pristatymo metu savo pareigas vykdė netinkamai, t. y. nesiaiškino užsakovo tapatybės, nesudarė su juo rašytinės sutarties ir nebūdamas atsargus, atidus ir rūpestingas krovinį atidavė jį neturintiems teisės gauti asmenims, ir tai sąlygojo krovinio praradimą, todėl atsakovas UAB „Krantas“ turi visiškai atsakyti už tokio krovinio praradimą (CK 6.808 straipsnis, CMR konvencijos 4 straipsnis, 9 straipsnio 1 dalis, 17 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalies nuostatas, vežėjas negali vadovautis šios konvencijos nuostatomis, kurios jį atleistų nuo atsakomybės ar ją ribotų arba kurios įrodinėjimo naštą perkeltų kitai pusei, jeigu žala buvo padaryta sąmoningai arba dėl jo kaltės, kuri pagal įstatymus, taikomus šią bylą nagrinėjančio teismo, prilyginama tyčiniams veiksmams. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad žalos padarymas dėl vežėjo kaltės, pasireiškusios dideliu neatsargumu (grubiu aplaidumu), tarptautinėje teismų praktikoje prilyginamas tyčiniams veiksmams (CMR konvencijos 29 straipsnio 1 punktas). Pagal Lietuvos teismų praktiką ir teisės doktriną tyčiai prilygintu neatsargumu laikomi tokie asmens veiksmai, kurių šis, laikydamasis bent minimalių atsargumo ir rūpestingumo reikalavimų, nebūtų padaręs, arba neveikimas – neatlikimas visų įmanomų veiksmų, galėjusių sumažinti žalos atsiradimo riziką arba padėti jos išvengti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2007; 2015 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-127-378/2015 ir kt.).

Teisėjų kolegija, tirdama vežėjo atsakovo UAB „Krantas“ kaltės laipsnį šios CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalies nuostatos atžvilgiu, be aukščiau nurodytų aplinkybių dėl atsakovo UAB „Krantas“, kaip vežėjo veiksmų netinkamai vykdant savo pareigas tariantis dėl krovinio vežimo ir pristatant krovinį, įvertina tai, kad vežėjo atsakomybė už krovinį atsiranda nuo jo perdavimo momento (CMR konvencijos 9 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgdama į tai, kad byloje nėra ginčo, jog krovinys buvo perduotas atsakovui, teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovas UAB „Krantas“ laikydamasis bent minimalių atsargumo ir rūpestingumo reikalavimų, nebūtų praradęs ieškovui nuosavybės teise priklausančio krovinio. Kolegijos vertinimu, atsakovo UAB „Krantas“ veiksmus perduodant krovinį netinkamam gavėjui lėmė didelis neatsargumas ir toks vežėjo elgesys neatitinka standartinių rūpestingumo ir sąžiningumo reikalavimų.

Atsižvelgdamas į aukščiau nurodytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Kauno apylinkės teismas 2016 m. vasario 22 d. sprendimu, atmesdamas ieškovo ieškinį, netinkamai taikė procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą (CPK 185 straipsnio 1 dalis), pažeidė teisės normas, reglamentuojančias vežimo teisinius santykius (CK 6.808 straipsnis, CMR konvencijos 4 straipsnis, 9 straipsnio 1 dalis), nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šalių konkliudentiniais veiksmais teisiniai krovinio vežimo santykiai atsirado tarp ieškovo UAB „Dartum“ ir atsakovo UAB „Krantas“. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas susitarė dėl krovinio pervežimo sąlygų, išduodamas įgaliojimą atsakovo darbuotojui V. L. užtikrino, jog ginčo transporto priemonė būtų atiduota V. L. ir buvo pagrįstai įsitikinęs, kad bendrauja su teisėtu atsakovo atstovu. Teismo nustatyti atsakovo UAB „Krantas“ veiksmai priimant pervežti ieškovui nuosavybės teise priklausantį turtą ir tai patvirtinant CMR važtaraštyje, įrodo atsakovo UAB „Krantas“ valią prisiimti sutartinius tarptautinio krovinių vežimo įsipareigojimus (CK 1.71 straipsnio 2 dalis, CK 6.173 straipsnio 1 dalis). Aplinkybės, kad atsakovas nesiėmė veiksmų nustatyti su kokiu asmeniu bendrauja dėl krovinio pervežimo, nesudarė rašytinės sutarties, nesiėmė veiksmų, kad CMR važtaraštyje būtų nurodytas krovinio gavėjas ir tai, kad krovinį atidavė jį neturintiems teisės gauti asmenims, lemia atsakovo kaip vežėjo atsakomybę už krovinio praradimą (CMR konvencijos 17 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir padarytas teisines išvadas Kauno apylinkės teismo 2016 m. vasario 2 d. sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinį tenkinti visiškai (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.37 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. lapkričio 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2008, išaiškino, kad pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį, iš skolininko priteisiamos palūkanos, kurios vadinamos procesinėmis. Jas moka skolininkas, kuriam pareikšti reikalavimai teisme ir jeigu jie patenkinti. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas materialinės teisės normas ir jų išaiškinimą, ieškovui UAB „Dartum“ prašant priteisti iš atsakovo UAB „Krantas“ 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, teisėjų kolegija šį reikalavimą tenkina.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegijai patenkinus apeliacinį skundą ir nauju sprendimu ieškinį tenkinus, turi būti perskirstomos iš šalių priteistos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Patenkinus apeliacinį skundą bei ieškinį tenkinus, atlyginamos ieškovo UAB „Dartum“ bylinėjimosi išlaidos, o atsakovo UAB „Krantas“ bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CK 93 straipsnio 1 dalis).

Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Ieškovas UAB „Dartum“ pirmosios instancijos teisme patyrė 1667,92 Eur (5759 Lt) bylinėjimosi išlaidų, iš jų 686,70 Eur (2371 Lt) žyminio mokesčio ir 981,23 Eur (3388 Lt) advokato teisinei pagalbai apmokėti (t. 1., b. l. 11, 27-29). Ieškovas už apeliacinį skundą sumokėjo 515 Eur žyminio mokesčio (t. 2., b. l. 155). Teisėjų kolegija nustatė, kad ieškinys pateiktas 2014 m. balandžio 23 d. (t. 1., b. l. 1-10). Tuo metu galiojusių Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, 8.2 punkte maksimalus užmokesčio dydis už ieškinį buvo 3000 Lt (1000 Lt × 3). Nustatyta, kad ieškovo UAB „Dartum“ atstovas advokatas (ar advokato padėjėjas) dalyvavo 2014 m. spalio 15 d., 2014 m. gruodžio 2 d., 2015 m. rugpjūčio 25 d., 2015 m. spalio 12 d., 2015 m. gruodžio 16 d., 2016 m. vasario 2 d. vykusiuose teismo posėdžiuose. Atsižvelgdama į tai, kad byla yra sudėtinga ir kompleksiškai susijusi su baudžiamąją byla, byloje sprendžiami CMR konvencijos nuostatų taikymo ir aiškinimo klausimai, vyko net 6 teismo posėdžiai, kuriuose ieškovą atstovavo advokatas (advokato padėjėjas), ieškovo atstovas bylos nagrinėjimo metu teikė papildomus įrodymus (t. 2., b. l. 11-36), teisėjų kolegija sprendžia, jog yra pagrindas priteisti ieškovo UAB „Dartum“ patirtas bylinėjimosi išlaidas iš atsakovo UAB „Krantas“. Iš atsakovo UAB „Krantas“ taip pat priteistinas žyminis mokestis ieškovo sumokėtas už ieškinį 686,70 Eur (2371 Lt) ir žyminis mokestis už apeliacinį skundą 515 Eur. Įvertinusi minėtas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija ieškovui iš atsakovo priteisia 2182,93 Eur (981,23 Eur + 686,70 Eur + 515 Eur) bylinėjimosi išlaidoms pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose atlyginti (CPK 93 straipsnio 1 ir 5 dalys, CPK 98 straipsnis).

Valstybė šioje byloje patyrė 28,12 Eur (4,74 Eur + 18,25 Eur + 5,13 Eur) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, todėl ieškinį atmetus, šios išlaidos valstybės naudai priteistinos iš atsakovo UAB „Krantas“ (t. 2., b. l. 2, t. 3., b. l. 2, 15, t.1., b. l. 3, CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnio 2 dalis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 88 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 93 straipsnio 1 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Apeliacinį skundą tenkinti.

Kauno apylinkės teismo 2016 m. vasario 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo UAB „Dartum“ ieškinį atsakovui UAB „Krantas“, tretieji asmenys L. Ž., A. G., AAS „BTA Baltic Insurance Company“, J. J. dėl nuostolių atlyginimo tenkinti visiškai.

Priteisti iš atsakovo UAB „Krantas“, kodas (duomenys neskelbtini), ieškovo UAB „Dartum“, kodas (duomenys neskelbtini) naudai 22 890,20 Eur (dvidešimt du tūkstančius aštuonis šimtus devyniasdešimt eurų, 20 ct) nuostolių atlyginimo, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos (22 890,20 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2014 m. balandžio 28 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 2182,93 Eur (du tūkstančius vieną šimtą aštuoniasdešimt du eurus, 93 ct) bylinėjimosi išlaidoms pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose atlyginti.

Priteisti iš atsakovo UAB „Krantas“, kodas (duomenys neskelbtini), 28,12 Eur (dvidešimt aštuonis eurus, 12 ct) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybės naudai, sumokant šią sumą į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, kodas (duomenys neskelbtini), biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB banke „Swedbank“, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660.

Šis Kauno apygardos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.