- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-10-28
- Bylos Nr.
- 2A-539-357/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-36-3-01360-2012-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Valantienė, Rasa Bartašienė (pran.), Egidijus Mockevičius
- Ieškovas
- V. N.
- Atsakovas
- kooperatinei bendrovei „Raseinių prekyba“
- Kategorijos
- 43.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 42.8pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rasos Bartašienės, kolegijos teisėjų Egidijaus Mockevičiaus, Vilijos Valantienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. N. apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-55-237/2013 pagal ieškovo V. N. ieškinį atsakovei kooperatinei bendrovei „Raseinių prekyba“ dėl nepagrįstai įgytų lėšų priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas V. N. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės kooperatinės bendrovė „Raseinių prekyba“ 12596 Lt nuostolių, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos teisme iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 1178 Lt bylinėjimosi išlaidų. Nurodė, kad 2012-04-02 su atsakove sudarė terminuotą nuomos sutartį, kuria atsakovė įsipareigojo išnuomoti ieškovui tualetus (duomenys neskelbtini) mokamų tualetų įrengimui, o ieškovas įsipareigojo nuomotojui mokėti nuomos mokestį (I ketvirtį – 300 Lt, II ir III ketvirčius po 600 Lt, IV ketvirtį – 300 Lt be pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM)), mokestį už suvartotą elektros energiją pagal skaitiklio parodymus, už vandenį – 200 Lt per mėnesį ir už vandentiekio ir kanalizacijos tinklų priežiūrą priklausomai nuo atliktų darbų kainos. Baigiantis nuomos terminui, minėta sutartis buvo pratęsta iki 2012-12-01. Atsakovė nuomos sutartį vykdė nesąžiningai, nes kas mėnesį išrašydavo nepagrįstai per dideles sąskaitas už vandenį, priskaičiuodavo sutartyje nenumatytų mokesčių – mokestį už leistiną naudoti elektros galią bei akcizą už elektros energiją ir reikalaudavo sąskaitas apmokėti, be to nuo nepagrįstai per didelių sumų neteisingai apskaičiuodavo 21 proc. PVM. Dėl nesąžiningumo, atsakovė neteisėtai praturtėjo ieškovo sąskaitą, todėl jis patyrė nuostolius. 2012-04-02 su atsakove taip pat buvo sudaryta terminuota negyvenamosios patalpos nuomos sutartis, kuri baigėsi 2012-10-01. Pagal šią sutartį atsakovė nepagrįstai pateikė sąskaitą už spalio mėnesį, nes sutartis jau buvo pasibaigusi ir minėta patalpa ieškovas nebesinaudojo. Tokiu būdu atsakovė nepagrįstai praturtėjo 50 Lt suma. Ieškovo nuomone, atsakovo nepagrįstas praturtėjimas jo sąskaitą yra 12596,48 Lt, todėl atsakovas privalo atlyginti tokio paties dydžio ieškovo patirtus nuostolius.
Atsakovė kooperatinė bendrovė „Raseinių prekyba“ su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovo pretenzijos dėl nepagrįstai įgytų lėšų yra neteisingos. Ieškovas sutartimi įsipareigojo mokėti ne tik 200 Lt už suvartotą vandenį, bet ir už vandentiekio ir kanalizacijos tinklų priežiūrą priklausomai nuo atliktų darbų kainos. Patalpoms, kurias buvo išsinuomavęs ieškovas, vanduo tiekiamas iš atsakovei priklausančio vandens gręžinio. Vandentiekio ir kanalizacijos priežiūrai atsakovė išlaikė darbuotojus – du kiemsargius – apsaugos budėtojus ir vieną pagalbinį darbininką. Atsakovės 2010-01-04 priimtu įsakymu nustatyta, kad 50 procentų šių darbuotojų sąnaudų skiriama Kryžkalnio autobusų stoties artezinio gręžinio teritorijos bei tinklų priežiūrai. Be to vandens pakėlimui į aukštį buvo naudojami siurbliai, kurie naudoja elektros energiją. 2010-03-16 įsakymu, elektros energijos, sunaudojamos vandens pakėlimui iš gręžinio, 65 procentai sąnaudų skirta autobusų stoties reikmėms. Visos šios išlaidos buvo skaičiuojamos ieškovui pateikiamose sąskaitose, nes ieškovas pagal pasirašytą nuomos sutartį privalėjo šias išlaidas padengti. Už elektros energiją LESTO buvo mokamas akcizo mokestis, elektros energijos galios dedamoji kaina, todėl ieškovas irgi privalėjo šiuos mokesčius mokėti. Nuomos sutartyje buvo numatyta, kad PVM neskaičiuojamas tik nuo nuomos mokesčio. Ieškovas per visą nuomos laikotarpį nekėlė jokių pretenzijų dėl didelių sąskaitų, jas apmokėdavo. Pretenzijas pareiškė tik po to, kai atsakovė atsisakė pratęsti nuomos sutartį. Atsakovė pagrįstai skaičiavo nuomos mokestį už negyvenamosios patalpos nuomą už spalio mėnesį, nes ieškovas nuomojamų patalpų atsakovei neperdavė, jomis naudojosi iki 2012-10-30.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Raseinių rajono apylinkės teismas 2013 m. balandžio 8 d. sprendimu ieškinio netenkino. Byloje esančiais duomenimis, šalių bei liudytojų paaiškinimais teismas nustatė, kad ieškovas reikšdamas reikalavimą atsakovui dėl be pagrindo gautų 12596,48 Lt nuostolių priteisimo neįrodė pareikšto reikalavimo pagrįstumo. Teismas padarė išvadą, kad tarp šalių buvo susiklostę sutartiniai santykiai, o ginčas kilo dėl nuomos sutarties sąlygų, ieškovui sutartį pradėjus aiškinti skirtingai nei atsakovui. Teismas konstatavo, kad abi šalys vykdė tarp jų sudarytą nuomos sutartį, ieškovas sąskaitas apmokėdavo laiku, jis nesikreipė dėl sutarties sąlygų pakeitimų. Teismas atsižvelgė į tai, kad prieš sudarant sutartį tokį pat verslą turėjo ieškovo mama, iš jos buvo imami analogiški mokesčiai, todėl padarė išvadą, kad ieškovas apie mokamus mokesčius žinojo. Iš byloje nustatytų aplinkybių teismas vertino, kad ieškovui sutarties sąlygos buvo žinomos ir aiškios, mokesčius sudarytos sutarties pagrindu jis mokėdavo laiku, mokesčiai jam buvo pateikiami sąskaitoje atskiromis eilutėmis, ieškovas sutartį tęsė tokiomis pačiomis sąlygomis, apie mokesčius žinojo ir iki sutarties sudarymo. Teismo nuomone, ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad sąskaitos jam buvo pateikiamos be sutartinio pagrindo. Taip pat teismas pripažino, kad atsakovas turėjo pagrindą skaičiuoti 50 Lt nuomos mokestį už negyvenamosios patalpos nuomą spalio mėnesį, kadangi bylos faktinės aplinkybės patvirtino, kad ieškovas nuomojama patalpa naudojosi iki baigėsi kitos sutarties galiojimas, t.y. iki 2012-12-01.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas V. N. prašo panaikinti Raseinių rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį patenkinti, priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Apelianto manymu mokesčiai, kurie nebuvo aptarti ir nurodyti nuomos sutartyje, buvo skaičiuojami be teisinio pagrindo, todėl atsakovė pinigus įgijo nepagrįstai ir gautas lėšas privalo grąžinti. Pirmos instancijos teismas nuspręsdamas, kad tarp apelianto ir atsakovės susiklostę santykiai negali būti kvalifikuojami pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - LR CK) XX skyriaus nuostatas, reglamentuojančias nepagrįstą praturtėjimą ar turto gavimą, nepasisakė dėl kokių konkrečių priežasčių šalių santykiai negali būti kvalifikuojami ir vertinami pagal civiliniame kodekse numatytas nepagrįsto praturtėjimo nuostatas. Teismas atsižvelgdamas į apelianto pateiktas faktines aplinkybes, vadovaudamasis įstatymu, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, turėjo pareigą nurodyti koks įstatymas yra taikomas šalių santykiams kvalifikuoti, neatsižvelgiant į tai, kokį teisinį ieškinio pagrindą apeliantas buvo nurodęs. Pirmos instancijos teismas sprendimą grindė vadovaudamasis atsakovės pateiktu sutarties sąlygų aiškinimu, tačiau nenurodė motyvų kodėl atsakovės, o ne apelianto pateiktas sutarties sąlygų aiškinimas atitinka tikruosius šalių ketinimus. Teismas nuomos sutartį turėjo aiškinti apelianto naudai, kadangi sutarties projektą ruošė atsakovė, o apeliantas tik priėmė atsakovės pasiūlytas sąlygas.Skundžiamo sprendimo motyvai neatitinka bylos faktinių aplinkybių. Teismas įrodymus ištyrė neobjektyviai, neišsamiai ir nevisapusiškai, nevertino įrodymų patikimumo, todėl buvo pažeistos LR CPK 185 straipsnyje numatytos įrodymų vertinimo taisykles. Apeliantas nurodo, kad ieškinį įrodė pateiktais rašytiniais įrodymais, o atsakovė ieškinio nepaneigė, nes negalėjo pagrįsti sąskaitose nurodytų sumų. Atsakovės pateikti įrodymai nepatikimi, sąnaudų, susijusių su kanalizacijos bei vandentiekio tinklų priežiūros lentelėje nurodytos sumos visiškai nesutampa su apeliantui pateiktose sąskaitose įrašytomis sumomis.Pasibaigus negyvenamosios patalpos nuomos sutarties terminui, atsakovė nepagrįstai už 2012 m. spalio mėnesį priskaičiavo 50 Lt už patalpos nuomą, kadangi sutartis jau buvo pasibaigusi ir patalpa apeliantas nesinaudojo. Atsakovė nereikalavo grąžinti patalpos raktų, todėl raktas pas apeliantą buvo iki 2012-12-01, tačiau faktiškai patalpomis apeliantas nesinaudojo nuo 2012-10-01.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė kooperatinė bendrovė „Raseinių prekyba“ prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti, Raseinių rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti 800 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Pažymi, kad pirmos instancijos teismas tinkamai pagrindė dėl kokių priežasčių tarp ieškovo ir atsakovės susiklostę santykiai negali būti kvalifikuojami ir vertinami pagal LR CK XX skyriaus nuostatas, reglamentuojančias nepagrįstą praturtėjimą ar turto gavimą. Apeliantas skunde nepagrįstai aiškina, kad jis nebuvo supažindintas su sutarties sąlygomis, kad jis nesuprato kas gali būti skaičiuojama už vandentiekio ir kanalizacijos tinklų priežiūrą. Atsakovė pateikė teismui įrodymus ir duomenis, kuriais remiantis buvo skaičiuojamos išlaidos vandentiekio ir kanalizacijos išlaikymui. Sudarant nuomos sutartį dalyvavo pats apeliantas, su juo buvo aptartos sutarties sąlygos, jam buvo paaiškinta, kad vandentiekio ir kanalizacijos sistemos priklauso atsakovei, kad bus skaičiuojamos išlaidos už jų išlaikymą ir priežiūrą. Pats apeliantas pageidavo, kad būtų sudaryta tokia pat sutartis, kokia buvo sudaryta su jo motina, todėl apeliantas žinojo kokios išlaidos ir kokio dydžio įskaitomos į vandentiekio ir kanalizacijos priežiūros išlaidas. Be to apeliantas pratęsė sutartį, nekėlė jokio klausimo dėl per didelių išlaidų vandentiekiui ir kanalizacijai. Atsakovės nuomone, pirmos instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad faktiškai ieškovas iškėlė ginčą dėl nuomos sutarties sąlygų. Teismas vertindamas visą byloje surinktą medžiagą pagrįstai konstatavo, kad ieškovas žinojo apie sutarties sąlygas, jos jam buvo aiškios ir jis jas vykdė, o atsakovė gavo pajamas pagal sutartį pagrįstai. Atsakovė taip pat nurodo, kad apeliantas nepagrįstai teigia, kad teismas pažeidė LR CPK 186 straipsnio reikalavimus, kadangi pirmos instancijos teismas įvertino byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovavosi įstatymais ir nepažeidė LR CPK 186 straipsnyje numatytų reikalavimų.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis (toliau - LR CPK). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis). Teismas, remdamasis ištirtais ir teisiškai įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta (LR CPK 329 straipsnis).
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo teismas ieškovo ieškinį dėl nepagrįstai įgytų lėšų priteisimo atmetė kaip neįrodytą, teisėtumo ir pagrįstumo.
Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, pateiktus įrodymus, tinkamai pritaikė materialinės teisės normas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmos instancijos teismo priimtą sprendimą.
Dėl ginčo santykiams taikytinos materialiosios teisės
Pirmosios instancijos teismas vadovaudamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis sprendė, kad tarp bylos šalių susiklostė sutartiniai santykiai, todėl tenkinti ieškinį ieškovo nurodytu pagrindu, t.y. taikant nepagrįsto praturtėjimo institutą, nėra teisinio pagrindo. Apeliantas teigia priešingai, nurodo, kad atsakovė skaičiuodama mokesčius, kurie nebuvo aptarti nuomos sutartyje, pinigines lėšas įgijo nepagrįstai ir privalo jas grąžinti apeliantui. Taip pat apeliantas teigia, kad teismas skundžiamame sprendime nenurodė motyvų, kuriais remiantis pripažino, kad tarp šalių susiklostę santykiai negali būti kvalifikuojami pagal LR CK XX skyriaus nuostatas.
Nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas yra tokia situacija, kai asmuo, be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgyja tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti (LR CK 6.237 straipsnio 1 dalis). Be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas (LR CK 6.242 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad konstatuoti, jog asmuo nepagrįstai praturtėjo, galima tik nustačius šias sąlygas: 1) nėra įstatymo arba sandorio, iš kurių atsiranda prievolė; 2) kreditoriaus veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą, yra teisėti; 3) turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją); 4) kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo rizika. Jeigu asmuo gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos. Teisėjų kolegija pažymi, kad LR CK 6.242 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas asmens nesąžiningumo aspektas turi būti nustatomas ir vertinamas kartu su kitomis nurodytomis sąlygomis, tačiau jis nėra esminis, lemiantis nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančių teisės normų taikymą (netaikymą) (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2011). Taip pat pažymėtina, kad praturtėjimas nelaikomas nepagrįstu ir nesąžiningu, jeigu jis atsirado dėl tokio prievolės įvykdymo, kai nuostolių patyrusi prievolės šalis dėl savo pačios kaltės nesugebėjo įgyvendinti savo teisių taip, kad būtų išvengta nuostolių, ir kitas asmuo praturtėjo dėl nuostolių patyrusios šalies veiksmų, kuriuos ši atliko išimtinai savo interesais ir savo rizika (LR CK 6.242 straipsnio 3 dalis).
Nagrinėjamu atveju, nustatytos faktinės bylos aplinkybės patvirtina, kad 2012-04-02 apeliantas su atsakove pasirašė negyvenamosios patalpos terminuotą nuomos sutartį Nr. 12-14, pagal kurią atsakovė perdavė apeliantui nuomos teise naudotis negyvenamąja 6,81 kv.m. bendro ploto patalpa, esančia (duomenys neskelbtini), mokant 50 Lt per mėnesį, neskaičiuojant PVM. Nuomos terminą nustatė nuo 2012-04-02 iki 2012-10-01 (6-7 b.l.). 2012-04-02 šalys taip pat pasirašė terminuotą nuomos sutartį Nr. 12-16, pagal kurią atsakovė įsipareigojo išnuomoti apeliantui tualetus (duomenys neskelbtini) mokamų tualetų įrengimui, o apeliantas įsipareigojo mokėti sutarties 2.1 punkte numatytą nuomos mokestį bei mokestį už sunaudotą elektros energiją pagal skaitiklio parodymus, už vandenį 200 Lt per mėnesį ir už vandentiekio ir kanalizacijos tinklų priežiūrą priklausomai nuo atliktų darbų kainos (8 b.l.). Sutartis įsigaliojo nuo 2012-04-02 ir galiojo iki 2012-10-01. Minėta sutartis, tokiomis pačiomis sąlygomis 2012-09-28 buvo pratęsta iki 2012-12-01 (9 b.l.). Nurodytų sutarčių pagrindu už laikotarpį nuo 2012-04-02 iki 2012-10-31 apeliantui atsakovė pateikė apmokėjimui PVM sąskaitas – faktūras Nr. 3430, Nr. 3507, Nr. 3558, Nr. 3623, Nr. 3696, Nr. 3743, Nr. 3807, kurias apeliantas atitinkamai apmokėjo (10-23 b.l.). Remiantis išdėstytomis aplinkybės, teisėjų kolegija konstatuoja, kad prievolė apeliantui apmokėti jam pateiktas PVM sąskaitas – faktūras atsirado ir atitinkamai apelianto sumokėtas pinigines lėšas atsakovė gavo nuomos sutarčių pagrindu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad tarp ieškovo ir atsakovės susiklosčiusiems santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo normos netaikytinos, kadangi juos siejo sutartiniai santykiai. Sutiktina tiek su pirmos instancijos teismo, tiek su atsakovės motyvais, kad nagrinėjamu atveju kvalifikuojant ginčo santykius nėra pagrindo taikyti LR CK 6.242 straipsnio nuostatas, nustatančias, kad be teisinio pagrindo nesąžiningai parturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas. Kaip minėta, CK 6.242 straipsnio 3 dalis paneigia apelianto teisę į ieškinio patenkinimą šios normos pagrindu, nes iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad apeliantas nors jo teigimu ir manydamas, kad neprivalo mokėti sutartyje nenumatytų mokesčių, daugiau nei pusę metų kas mėnesį apmokėdavo atsakovės pateiktas sąskaitas. Byloje nėra pateikta jokių rašytinių įrodymų ar pagrįstų argumentų, patvirtinančių, kad minėtu laikotarpiu apeliantas ėmėsi priemonių siekdamas išvengti, jo teigimu, patiriamus nuostolius. Apeliantas nurodo, kad tiek jis, tiek jo sutuoktinė kreipėsi į atsakovę dėl per didelių mokesčių, tačiau šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Apelianto pozicija, kad sutarčių galiojimo laikotarpiu jis apmokėjo atsakovės pateiktas sąskaitas, kadangi norėjo išlaikyti ką tik gimusį kūdikį (144b.l.), teisėjų kolegijos nuomone, negali būti vertinama pakankamu pagrindu, pateisinančiu apelianto neveikimą bei savo galimai pažeistų teisių negynimą visą sutarties laikotarpį. Paminėtina, kad aplinkybė, jog apeliantas ne tik, kad neginčijo atsakovės pateiktų sąskaitų pagrįstumo, bet ir tokiomis pat sąlygomis pratęsė sutartį dar dvejiems mėnesiams, įrodo, kad apeliantas dėl savo nerūpestingumo neįgyvendino savo teisių taip, kad išvengtų nuostolių, tokiu būdu veikė savo interesais ir savo rizika.
Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas tinkamai aiškino nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju jos yra netaikytinos ir nenukrypo nuo šių normų aiškinimo ir taikymo klausimais suformuotos kasacinio teismo praktikos.
Dėl nuomos sutarties sąlygų aiškinimo
Apeliantas teigia, kad teismas pripažinęs, kad ginčo santykiams negali būti taikomos nepagrįstą parturtėjimą ar turto gavimą reglamentuojančios teisės normos, turėjo pareigą nurodyti koks įstatymas yra taikomas šalių santykiams kvalifikuoti, neatsižvelgiant į tai, kokį teisinį ieškinio pagrindą apeliantas buvo nurodęs. Teisėjų kolegija, įvertinus skundžiamo teismo sprendimo motyvus, nesutinka su ieškovo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė ir nepritaikė tinkamos materialinės teisės normos. Teisinė ginčo santykio kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Sprendžiant tarp bylos šalių kilusį ginčą, tik tinkamas ginčo santykio teisinis kvalifikavimas ir jį reguliuojančių teisės normų taikymas sudaro pagrindą priimti pagrįstą ir teisėtą sprendimą (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3k-3-225/2013). Iš skundžiamo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas motyvuotai atmetė ieškovo reikalavimą taikyti nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normas, kadangi iš bylos faktinių aplinkybių nustatė, kad šalis sieja sutartiniai santykiai, t.y. nuomos sutartis ir ginčas yra kilęs dėl nuomos sutarties sąlygų aiškinimo. Priešingai nei teigia apeliantas, pirmos instancijos teismas aiškindamas tarp šalių pasirašytą nuomos sutartį, vertino ir analizavo tiek apelianto, tiek atsakovės pateiktus rašytinius įrodymus, išvadas motyvavo byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Iš bylos duomenų matyti, kad apeliantui pateiktose PVM sąskaitose - faktūrose konkrečiomis sumomis buvo įvardinti į bendrą mokėjimo sumą įtraukti mokesčiai, t.y. atskirai nurodytas patalpų nuomos, už sunaudotą elektros energiją, leistiną naudoti elektros galią mokesčiai, akcizo už elektros energiją bei mokestis už vandenį (10, 12, 14, 16, 18, 20, 22 b.l.). Sutiktina su apeliantu, kad mokestis už vandenį sąskaitose nebuvo detalizuotas, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė nesuteikia pagrindo apskaičiuotą mokestį laikyti nepagrįstu ir nesąžiningu. Bylos nagrinėjimo metu atsakovė pateikė teismui paaiškinimus ir įrodymus kas sudaro mokestį už vandenį (38-40, 59, 65 b.l.) bei leistiną naudoti elektros galios ir akcizo už elektros energiją mokesčius ( 90-138 b.l.). Apeliantas teigė, kad sutartyje numatytus vandentiekio ir kanalizacijos tinklų priežiūros darbus suprato kaip konkrečius darbus (fekalijų išsiurbimas, remonto darbai ir t.t.), todėl neturėjo pareigos mokėti mokesčių, kurie nebuvo įtraukti į nuomos sutartį. Atsakovė nurodė, kad pateiktas sąskaitas už vandenį sudarė 50 proc. darbuotojų, prižiūrinčių vandentiekį ir kanalizaciją, darbo sąnaudos ir 65 proc. elektros energijos sąnaudų ir kadangi šie mokesčiai tiesiogiai susiję su vandentiekio ir kanalizacijos sistemos priežiūra ir išlaikymu, apeliantas privalėjo šiuos mokesčius apmokėti. Atsakovė siekdama įrodyti, kad apeliantas žinojo kas sudaro mokestį už vandenį ir kokio dydžio mokesčiai yra mokami, pateikė į bylą rašytinius įrodymus apie tai, kad iki apeliantui sudarant sutartį su atsakove, apelianto mama naudojo nuomos pagrindais tas pačias patalpas, tokiomis pat sutarties sąlygomis, mokėjo panašaus dydžio mokesčius (82-88 b.l.).
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir LR CK kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Sutarties sąlygas šalys nustato savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos (LR CK 6.156 straipsnio 1, 4 dalys). Remiantis LR CK 6.189 straipsnio 1 dalimi, teisėtai sudaryta sutartis jos šalims turi įstatymo galią, sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemią sutarties esmė arba įstatymai. Pagal LR CK 6.193 straipsnyje įtvirtintas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluotas sutarčių aiškinimo taisykles, kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties sąlygų turinio, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir LR CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2011).
Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamoje byloje šalys yra pelno siekiantys asmenys – verslininkai. Apeliantas mokamų tualetų paslaugas teikė verslo liudijimo pagrindu (24-25 b.l.), iš šios veiklos gavo pajamas, todėl pagrįstai laikytinas verslininku. Pažymėtina, kad verslas yra veikimas savo rizika, o protingumo ir sąžiningumo principas įpareigoja asmenį domėtis savo teisėmis ir pareigomis bei atitinkamai elgtis, vadovaujantis Bonus pater familias standartu – apdairiai, rūpestingai, atidžiai, racionaliai, atsižvelgiant į teisėtus ir pagrįstus kitos šalies interesus, jei jis konkrečioje situacijoje galėjo ir turėjo atitinkamai elgtis. Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai įvertino pirmos instancijos teismas, apeliantui prieš sutarties sudarymą žinojus apie mokėtinų mokesčių dydį, o vėliau pasirašius sutartį visą sutarties laikotarpį nesiaiškinant ar jam pateiktos mokesčių sąskaitos pagrįstos, nereiškiant pretenzijų dėl sutarties sąlygų, neprašant jų pakeisti, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad teismas netinkamai taikė sutarčių aiškinimo taisykles, neteisingai nustatė tikrąją šalių valią dėl nuomos sutartyje numatytų mokesčių turinio.
Apeliantas nesikreipė dėl sutarties pakeitimo, jos nenutraukė, neprašė nuomos sutarties pripažinti negaliojančia, jos neginčijo (LR CK 6.223 straipsnis, 6.225-6.226 straipsniai). Remiantis LR CK 6.192 straipsnio 4 dalimi, sutarties pakeitimas arba papildymas turi būti tokios pat formos, kokios turėjo būti sudaryta sutartis, išskyrus įstatymų ar sutarties nustatytus atvejus. Kaip jau minėta, nagrinėjamu atveju apeliantas dėl sutarties sąlygų pakeitimo, papildymo, paaiškinimo į atsakovę turėjo kreiptis raštu, tačiau byloje tokių duomenų nėra pateikta. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmos instancijos teismas objektyviai ir visapusiškai analizavo bylos duomenis dėl šalių elgesio iki sutarties sudarymo, jų veiksmus po sutarties sudarymo, vertino byloje pateiktus rašytinius įrodymus ir abiejų šalių paaiškinimus bei liudytojų parodymus ginčo klausimu, taigi aiškinosi abiejų šalių valią dėl nuomos sutartyje numatytų mokesčių turinio. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad sutartyje įrašytos sąlygos apmokėti už sunaudotą elektros energiją pagal skaitiklio parodymus, už vandenį 200 Lt per mėnesį ir už vandentiekio tinklų priežiūrą priklausomai nuo atliktų darbų kainos, apėmė apelianto ginčijamus mokesčius ir apeliantas dar prieš pasirašydamas sutartį žinojo kas į šiuos mokesčius yra įskaičiuojama, t.y. jo tikroji valia atitiko atsakovės siūlomas sutarties sąlygas, šią sutartį apeliantas pasirašė žinodamas kas sudaro mokėtinus mokesčius ir tik vėliau sutarties sąlygas nepagrįstai pradėjo ginčyti įrodinėdamas, kad atsakovė jo atžvilgiu elgėsi nesąžiningai ir sutarties sąlygos jam nebuvo tinkamai išaiškintos.
Taip pat pažymėtina, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovo ieškinio dalyje dėl 50 Lt priteisimo, kadangi pats apeliantas patvirtino, kad išsinuomotą patalpą perdavė atsakovei tik 2012-11-30, nors nuomos sutartis galiojo iki 2012-10-01. Vadovaujantis LR CK 6.499 straipsnio 2 dalimi, jeigu nuomininkas daiktą grąžina pavėluotai, tai nuomotojas turi teisę reikalauti, kad nuomininkas sumokėtų nuomos mokestį už visą laiką, kurį buvo pavėluota grąžinti daiktą bei atlyginti nuostoliai. Atsižvelgiant į išdėstytą, apelianto argumentai, kad jis faktiškai nesinaudojo nuomojama patalpa ir todėl nuomos mokestis skaičiuotas be pagrindo, laikyti nepagrįstais ir atmestini.
Dėl įrodymų vertinimo
Apeliaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo taisykles civiliniame procese, įrodymus ištyrė neobjektyviai, neišsamiai, nevisapusiškai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl LR CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal LR CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal LR CPK 176 straipsnio 1 dalį, įrodinėjimo tikslas– teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įrodinėjimo procesas civilinėje byloje susideda iš turinčių reikšmės bylai aplinkybių ir jas patvirtinančių įrodymų nurodymo, įrodymų rinkimo ir pateikimo teismui, įrodymų tyrimo ir vertinimo. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą ir išklausyti dalyvaujančių byloje asmenų argumentus. Įrodymų tyrimas – kiekvieno byloje esančio įrodymo ištyrimas dėl konkretaus įrodymo sąsajumo, leistinumo, patikimumo ir nustatymas, kaip konkrečiu atveju įrodymas yra susijęs (o gal visiškai nesusijęs) su įrodinėjimo dalyku. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Išanalizavus pirmos instancijos teismo sprendimo motyvus ir išvadas, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas laikėsi įrodinėjimo proceso normų reikalavimų bei juos tinkamai įgyvendino. Bylos duomenys patvirtina, kad pirmos instancijos teismas įvertinęs faktines bylos aplinkybes bei ištirtų įrodymų visetą, tinkamai išanalizavo pateiktus rašytinius įrodymus, šalių ir liudytojų parodymus, pagrįstai, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis sprendė, jog apeliantas nepateikė jo reikalavimus patvirtinančių įrodymų ir tuo pagrindu ieškinio netenkino.
Remiantis išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas reikšmės bylai turinčias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai ištyrė visus pateiktus įrodymus ir juos tinkamai įvertino, tinkamai aiškino ir taikė procesinės ir materialinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo (LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje
Bylinėjimosi išlaidos atmetus ieškovo skundą, ieškovui neatlyginamos ir nepriteisiamos (LR CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis).
Atsakovė nurodo, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 800 Lt teisinės pagalbos išlaidų, pateikė tai patvirtinančius dokumentus (182-183 b.l.). Teismas, įvertinęs nurodytą aplinkybę, nagrinėjamo klausimo sudėtingumą, galimas darbo ir laiko sąnaudas paruošiant atsakovo atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą, apeliacinio atsiliepimo apimtį bei remdamasis 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ rekomenduojamais civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžiais, daro išvadą, kad prašymas pagrįstas, atsakovei priteistina 800 Lt bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija
nutaria:
Raseinių rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisi iš ieškovo V. N., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovei kooperatinei bendrovei „Raseinių prekyba“, įmonės kodas 172280829, 800 Lt bylinėjimosi išlaidų patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims.