Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolios Indreikienės, Leono Jachimavičiaus, Virginijos Lozoraitytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Z. Š. ir atsakovo V. Š. apeliacinius skundus dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-907-399/2015 pagal ieškovo Z. Š. ieškinį atsakovui V. Š. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

Apeliacinius skundus padavė abi šalys.

1. Neteisingai spręsta, kad nė viename išraše iš medicininių dokumentų nėra nurodyta, jog ieškovo sveikatos būklė buvo gera ir ji pakito jam netekus automobilių, neaišku, ką reiškia įrašas, jog ieškovo būklė pakito jį apgavus dėl finansinių reikalų, nes byloje nėra duomenų, kad šalis siejo finansiniai santykiai. 2015 m. sausio 20 d. išrašas iš medicininių dokumentų patvirtina ieškovo sveikatos būklės blogėjimą nuo 2010 metų. Tuo laikotarpiu ieškovas kreipdavosi į atsakovą, kad jis ieškovo automobiliais nuvežtų jį į darbą, rūpinosi automobilių būkle, duodavo pinigų automobilių remontui, atsakovui nurodžius, jog automobiliai sugedo. Atsakovas ir apklausti liudytojai neneigė fakto, kad ieškovas ne kartą davė pinigų automobilių remontui, todėl šalis siejo ir finansiniai santykiai. Ieškinyje ir ikiteisminio tyrimo medžiagoje nurodytos aplinkybės liudija, kad ieškovas labiausiai išgyveno 2011 metų pavasarį, kai paprašius atsakovo sugrąžinti automobilius ir pinigus, kuriuos, ieškovo įsitikinimu, pasisavino atsakovas, šis nebeatsakinėjo į ieškovo telefonų skambučius ir dingo. 2011 metų birželio mėnesį dėl nuolatinės nervinės įtampos, nuoskaudos ir sielvarto, kadangi ieškovas atsakovą laikė artimiausiu savo šeimos nariu, netekus turto patirtų išgyvenimų ieškovą ištiko galvos smegenų insultas.

2. Neteisinga išvada, kad ieškinio reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir neįrodytas (CPK 178 str.). Netirta ir nevertinta byloje esančių įrodymų visuma, sietina su neturtinės žalos ieškovui padarymu, ieškovo patirtais išgyvenimais dėl turto netekimo. Nesilaikyta įrodymų naštos paskirstymo taisyklių, taip pažeidžiant CPK normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą. Padarius CPK 12, 182, 185 straipsnių pažeidimus, netinkamai nustatytos faktines bylos aplinkybes, susijusios su ieškovo pastangomis atgauti turtą, patirtais išgyvenimais, sielvartu ir bejėgiškumu, patirtos neturtinės žalos mastu. Nevertinti ieškovo sesers A. Č. duoti parpdymai apie ieškovo patirtus išgyvenimus, kitų liudytojų parodymai, susiję su ieškovo patirta moraline skriauda ir sielvartu.

1. Neteisingai taikytos ir aiškintos CK 6.953, 1.71, 1.73 straipsniuose įtvirtintos teisės normos, padaryta nepagrįsta išvada, kad nors šalys nebuvo sudarę rašytinės turto patikėjimo sutarties, tačiau faktiniai jų veiksmai, elgesys rodo, kad tarp jų susiklostė turto patikėjimo sutarties santykiai. Tarp šalių nebuvo sudaryta rašytinė turto patikėjimo sutartis. Turto patikėjimo sutarčiai įstatymas nustato rašytinę formą (CK 6.960 str. 1 d.), todėl, nesant tokios formos sutarties, negalima laikyti esant ją sudarytą, įvertinus tik šalių elgesį (CK 6.960 str. 3 d.).

2. Nebuvo pagrindo skaičiuoti ieškinio senaties terminą nuo ieškovo nurodytos datos (Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nutarties priėmimo), kadangi ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas dėl pinigų ir automobilių vagystės, o ieškinys pateiktas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Nuo 2011 metų sausio mėnesio šalių nesieja jokie ryšiai. Jeigu būtų buvusi padaryta kokia nors žala, ieškovas apie tai turėjo žinoti 2011 metų pradžioje. Tai reiškia, kad ieškinio dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo senaties terminas yra suėjęs 2014 metų sausio mėnesį.

3. Ieškovo elgesį įvertinus kaip neapdairų ir nerūpestingą, nebuvo pagrindo spręsti, jog atsakovas privalo ieškovui atlyginti žalą už abu automobilius. Juo labiau, kad, nesant įrodymų dėl abiejų automobilių verčių jų naudojimo, tariamo dingimo ar bylos nagrinėjimo metu, nepagrįstai nustatyta, kad už automobilį „VW Passat“ (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)) atsakovas turi ieškovui sumokėti 200 Eur, o už automobilio „VW Passat“ (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)) pabloginimą – 300 Eur. Nėra įrodymų, kurių pagrindu būtų galima nustatyti kokius nors ieškovo patirtus nuostolius, taip pat įrodymų, kad atsakovas pablogino automobilio „VW Passat“ (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)) būklę. Šioje byloje ieškovas nepateikė jokių leistinų įrodymų, patvirtinančių tariamai patirtus nuostolius.

Atsiliepimas į ieškovo apeliacinį skundą negautas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai netenkintini.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat ex officio patikrina, ar nėra absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Nagrinėjamoje byloje ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 1 000 Eur turtinei žalai atlyginti, motyvuodamas tuo, kad atsakovas jam negrąžino automobilių „VW Passat“ (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)) ir „VW Passat“ (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriuos buvo perdavęs naudotis atsakovui, ir 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, nes dėl patirtų išgyvenimų netekus automobilių pablogėjo ieškovo sveikata. Pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovui iš atsakovo 500 Eur turtinei žalai atlyginti, netenkino ieškinio reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo. Apeliacinius skundus padavė abi šalys.

Dėl atsakovo apeliacinio skundo

Atsakovas teigia, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo konstatuoti, jog šalis siejo turto patikėjimo teisiniai santykiai, kadangi tokiu atveju turėjo būti sudaryta rašytinė turto patikėjimo sutartis (CK 6.960 str. 1 d), o tokios sutarties šalys nesudarė.

CK 6.192 straipsnyje nustatyta, kad sutarties formai taikomos CK 1.71–1.77 straipsnių taisyklės, reglamentuojančios sandorių formą. CK 1.73 straipsnyje išvardyti atvejai, kada sandoriai turi būti sudaryti raštu, tačiau šis sąrašas nėra baigtinis, nes kitos CK normos ir įstatymai gali nustatyti privalomą rašytinę formą ir kitiems sandoriams. Vienas iš tokių atvejų yra turto patikėjimo sutartis, kurios formą reglamentuoja CK 6.960 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad turto patikėjimo sutartis turi būti rašytinė. CK 1.93 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti, o įstatymuose įsakmiai nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį. CK 6.960 straipsnio 3 dalyje yra nurodyta, kad sutarties formos reikalavimų nesilaikymas turto patikėjimo sutartį daro negaliojančią. Visgi CK 1.93 straipsnio 2 dalies nuostatų teismas gali netaikyti, kai, atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias bylai aplinkybes, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams (CK 1.93 str. 6 d. 4 p.). Kadangi nagrinėjamu atveju, nesiremiant liudytojų parodymais, nėra galimybės atskleisti byloje tiesą, nustatyti faktiškai tarp šalių susiklosčiusius santykius, kitas svarbias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai leido bylos šalims remtis liudytojų parodymais įrodinėjamoms aplinkybėms pagrįsti. Ieškovo nurodytas aplinkybes, kad atsakovas naudojosi ieškovui priklausančiais automobiliais, jais vežiojo ieškovą, taip pat naudojosi automobiliais asmeniniams poreikiams, privalėjo rūpintis atsakovui perduotų automobilių technine būkle, patvirtino ne tik ieškovo atstovė pagal įgaliojimą A. Č., bet ir pats atsakovas (2015 m. gegužės 21 d. teismo posėdyje (41:15 min.) atsakovas nurodė, kad automobiliu „VW Passat“ (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)) ieškovą veždavo į darbą ir iš darbo, o automobiliu „VW Passat“ (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)) tik iš darbo), teismo posėdyje liudytojais apklausti R. V. L., G. P. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstu atsakovo argumentą, kad, nesant rašytinės turto patikėjimo sutarties, tarp šalių nesusiklostė turto patikėjimo teisiniai santykiai, bei konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė CK 1.73 straipsnio 1 dalies, 6.960 straipsnio ir 1.93 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Atsakovo apeliaciniu skundu keliamas ir ieškinio senaties taikymo klausimas.

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Pagal bendrąją ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklę, įtvirtintą CK 1.127 straipsnio 1 dalyje, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškinio senaties termino taikymas, praleisto termino atnaujinimas ar netaikymas yra susijęs su teisingumo principu. Bylą nagrinėjantis teismas, taikydamas atitinkamas ieškinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas, to negali daryti mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2009). Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, svarbu nustatyti, ar terminas praleistas dėl svarbių priežasčių ir kiek termino atnaujinimas turės įtakos teisingumui, kitų asmenų teisėms bei teisėtiems interesams. Klausimą, ar ieškinio senaties termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas sprendžia atsižvelgdamas į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK 1.5 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2007, 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007, 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2012).

Nagrinėjamu atveju aktualioje CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas kreiptis į teismą su reikalavimu atlyginti žalą. Šis sutrumpintas terminas pareikšti reikalavimus atlyginti padarytą žalą nepriklauso nuo to, kokiam objektui padaryta žala – asmeniui ar turtui, iš kokių teisinių santykių atsirado tokia žala ar nuo jos pobūdžio (turtinė ar neturtinė žala), išskyrus atvejus, kai CK ir kiti įstatymai nustato kitokius sutrumpintus terminus reikalavimams atlyginti žalą pareikšti. Nagrinėjamoje byloje ieškovas prašė trejų metų ieškinio senaties terminą skaičiuoti nuo Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nutarties, kuria buvo atmestas ieškovo skundas dėl ikiteisminio tyrimo, pradėto dėl vagystės, sustabdymo, priėmimo, to nepadarius, atnaujinti terminą reikalavimams atlyginti turtinę ir neturtinę žalą pareikšti. Pirmosios instancijos teismas laikė, kad yra pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą, atsižvelgiant į ieškovo amžių, sveikatos būklę, į tai, kad jis tik 2013 metų pabaigoje galutinai sužinojo, jog ikiteisminis tyrimas pagal jo skundus nebus atnaujintas. Nurodytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad, priešingai, nei teigia atsakovas, pirmosios instancijos teismas ieškinio senaties terminą skaičiavo ne nuo ieškovo nurodytos datos (Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nutarties priėmimo), tačiau nustatęs, kad ieškinio senaties terminas yra praleistas, jis jį atnaujino, atsižvelgęs į termino praleidimo priežasčių svarbumą.

Kasacinis teismas nuosekliai formuluoja praktiką, kad vien kreipimasis į kompetentingas institucijas dėl aplinkybių ar sąlygų, susijusių su galimu teisme reiškiamu reikalavimu atlyginti žalą, išaiškinimo nėra pakankamas, kad toks kreipimasis ar tyrimas būtų pripažintas svarbia priežastimi atnaujinti praleistą terminą kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2004, 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009). Tad vien ikiteisminio tyrimo faktas nėra pakankamas, jog būtų galima nagrinėjamoje byloje laikyti ieškinio senaties terminą buvus praleistą dėl svarbių ir pateisinamų priežasčių. Vis dėlto pastaroji išvada neduoda pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atnaujino ieškovui ieškinio senaties terminą, nes, atnaujindamas ieškinio senaties terminą, jis atsižvelgė į ieškovo amžių ir sveikatos būklę. Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių pripažinimas svarbiomis yra siejamas su ieškovo (terminą atnaujinti prašančiojo) asmeniu, todėl kiekvienu atveju turi būti taikomi ne vidutiniai, o individualūs bylos šalių elgesio standartai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-516/2010). Nagrinėjamoje byloje šalys iš esmės sutaria, kad šalių santykiai nutrūko 2011 metų pradžioje, tad šiuo laikotarpiu ieškovas turėjo suprasti, jog jo teisės yra pažeistos ir, atsižvelgiant į nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą, iki 2014 metų pradžios pareikšti ieškinį pažeistoms teisėms apginti. Ieškovas ieškinį pareiškė tik 2015 m. sausio 26 d. tačiau, įvertinus civilinėje ir prie jos pridėtoje ikiteisminio tyrimo bylose esančius duomenis, matyti, kad ieškovo amžius (ieškovui 2011 metų pradžioje sukako 80 metų) ir jo sveikatos būklė (išrašai iš medicininių dokumentų patvirtina, kad ieškovui diagnozuota hipertoninė liga, lėtinė išeminė širdies ir smegenų liga, kraujagyslinė demencija, prieširdžių virpėjimas, lėtinis širdies veiklos nepakankamumas, dėl to ieškovas nuolat gydomas ligoninėse) objektyviai trukdė ieškovui ginti pažeistas teises, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovui atnaujino ieškinio senaties terminą.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su atsakovo argumentu, kad ieškovas neįrodė patirtų nuostolių dydžio.

Civilinės atsakomybės paskirtis – kompensuoti nukentėjusiojo patirtą žalą, t. y. asmuo turi būti grąžinamas į tokią turtinę padėtį, kokioje jis buvo iki žalos jam padarymo. Žala (nuostoliai) yra asmens turto netekimas, pakenkimas tam tikram objektui, dėl ko mažėja objekto ekonominė vertė, prarandamos jo kokybinės savybės. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų; piniginė žalos išraiška yra nuostoliai; jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas.

Taigi teismas gali nustatyti nuostolių dydį, jeigu šalis tikslaus dydžio įrodyti negali arba jeigu tai yra neekonomiška (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2009). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad CK 6.249 straipsnio 1 dalies nuostata, jog jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas, reiškia, kad kai šalys nesutaria dėl nuostolių dydžio, konkretų jų dydį nustato teismas, įvertinęs abiejų šalių pateiktus įrodymus. Ši nuostata negali būti aiškinama kaip įpareigojanti teismą visais atvejais savo iniciatyva rinkti įrodymus priteistinų nuostolių dydžiui nustatyti. Teismas, taikydamas CK 6.249 straipsnio 1 dalį, turi paisyti rungimosi civiliniame procese principo (CPK 12 str.). Pateikti nuostolių dydį patvirtinančius ar paneigiančius įrodymus yra ginčo šalių pareiga (CPK 12, 178 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460/2008). Jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato, kad nėra pagrindo reikalavimą tenkinti visa apimtimi, o yra pagrindas reikalavimą patenkinti iš dalies, tai teismas turi priimti sprendimą reikalavimą patenkinti iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ieškovas prašė priteisti 1 000 Eur turtinei žalai, patirtai atsakovui negrąžinus ieškovui priklausančių automobilių, atlyginti. 2015 m. gegužės 21 d. teismo posėdyje ieškovo atstovė nurodė, kad patirtų nuostolių dydį nurodė pats ieškovas, automobilį „VW Passat“ (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)) įvertinęs 300 Eur, o automobilį „VW Passat“ (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)) – 700 Eur (teismo posėdžio 15:10 min.). Pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovui iš atsakovo 200 Eur nuostolius už automobilį „VW Passat“ (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 300 Eur nuostolius už automobilio „VW Passat“ (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)) būklės pabloginimą. Atsakovas, teigdamas, kad ieškovas neįrodė automobilių verčių jų naudojimo, dingimo ar bylos nagrinėjimo metu, nepateikia duomenų, įrodančių, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė ieškovo patirtos turtinės žalos dydį. Atkreiptinas dėmesys, kad pats atsakovas 2015 m. gegužės 21 d. teismo posėdyje paliudijo, kad automobilis „VW Passat“ (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)) natūroje nėra išlikęs, jis jį išardė ir pridavė į metalo supirktuvę (teismo posėdžio 35-38 min.). Atsakovas neįrodė, kad tai jis padarė ieškovo nurodymu, taip pat nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kokią konkrečią pinigų sumą jis gavo už parduotą automobilį, kur panaudojo gautus pinigus. Automobilį „VW Passat“ (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)) atsakovas teigė nuvilkęs pas G. P. (2015 m. gegužės 21 d. teismo posėdžio 46:30 min.), pastarasis šią aplinkybę patvirtino (2015 m. birželio 6 d. teismo posėdžio 17:20 min.). G. P. nurodė, kad šiuo metu automobilis yra neremontuotinas, tinkamas tik priduoti į metalo laužą. Atsakovas nepaneigė, kad anksčiau jis buvo tinkamas eksploatuoti, tad jo vertė buvo žymiai didesnė. Nesant automobilio „VW Passat“ (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)), o automobilio „VW Passat“ (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)) techninei būklei esant pasikeitusiai iš esmės, nėra galimybės objektyviai nustatyti jų tikslias vertes ar verčių pokyčius. Aplinkybė, kad priteistos turtinės žalos dydis pirmosios instancijos teismo nėra išsamiai motyvuotas, nesudaro pagrindo spręsti, kad jis nustatytas neteisingai. Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl ieškovo patirtos turtinės žalos dydžio.

Dėl ieškovo apeliacinio skundo

Ieškovas nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria netenkintas jo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog jis neįrodė neturtinės žalos atsiradimo. Teisėjų kolegija šiuos ieškovo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

Civilinio kodekso 6.250 straipsnis apibrėžia neturtinę žalą: neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Žala padaroma vertybėms, kurios neturi piniginės išraiškos, tačiau civilinė teisė jas gina turtiniais būdais. Neturtinė žala įvertinama ir atlyginama pinigais (CK 6.250 str. 1 d.).

Ieškovas nurodo, kad, atsakovui dingus su jo automobiliais, ieškovas labai dėl to išgyveno, dėl nuolatinės nervinės įtampos, nuoskaudos ir sielvarto 2011 metų birželio mėnesį ieškovą ištiko insultas. Be to, 2015 m. sausio 20 d. išrašas iš medicininių dokumentų patvirtina ieškovo sveikatos būklės blogėjimą nuo 2010 metų.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovas ieškinyje nurodė, tą patį tvirtino ir jo atstovės teismo posėdžiuose, jog atsakovas su ieškovo automobiliais dingo 2011 metų pavasarį, o ieškovo pateiktas 2015 m. sausio 20 d. išrašas iš medicininių dokumentų patvirtina ieškovo sveikatos būklės blogėjimą nuo 2010 metų. Vadinasi, ieškovo sveikata pradėjo blogėti anksčiau, nei dingo ieškovo automobiliai, todėl nėra pagrindo manyti, kad ieškovo sveikata pablogėjo dėl atsakovo veiksmų, susijusių su automobilių negrąžinimu ieškovui. Be to, iš ikiteisminio tyrimo bylos duomenų matyti, kad jau 2009 m. lapkričio 13 d. ieškovas buvo hospitalizuotas dėl krūtinės anginos, širdies nepakankamumo (ikiteisminio tyrimo b. l. 16). Dėl tų pačių negalavimų ieškovas buvo hospitalizuotas ir 2011 m. birželio 13 d. (ikiteisminio tyrimo b. l. 14). Nors ieškovas nurodo, kad nurodytu metu jį ištiko insultas, išrašai iš medicininių dokumentų to nepatvirtina. Vadovaujantis ieškovo pateiktais išrašais iš medicininių dokumentų, smegenų infarktas (insultas) ieškovą ištiko 2013 m. gruodžio 13 d. (b. l. 23), t. y. praėjus daugiau kaip dvejiems metams nuo to momento, kuomet ieškovas suprato netekęs atsakovui patikėtų automobilių. Atsižvelgiant į tai, negalima spręsti, kad automobilių negrąžinimas ieškovui turėjo įtakos jo sveikatos būklės pokyčiams. Nors ieškovas nurodo, kad tai įrodo jo pateiktas 2015 m. sausio 20 d. išrašas iš medicininių dokumentų, kuriame nurodyta, kad ieškovo būklė pablogėjo po psichinės traumos, kai jį apgavo finansiniais reikalais, tačiau šis teiginys išraše iš medicininių dokumentų įrašytas remiantis ieškovo žodžiais, o ne kokiais nors objektyviais įrodymais. Ieškovas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino jo sesers A. Č. duotų parodymų apie ieškovo patirtus išgyvenimus, kitų liudytojų parodymų, susijusių su ieškovo patirta moraline skriauda ir sielvartu. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovo sesers parodymai prieštarauja ieškovo civilinėje byloje ir ikiteisminio tyrimo byloje pateiktiems išrašams iš medicininių dokumentų dėl ieškovo sveikatos pablogėjimo, patirto insulto datos, o kitų asmenų, galinčių paliudyti apie ieškovo sielvartą, atsakovui jį apgavus, ieškovas neprašė apklausti. Nurodytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškinio reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir neįrodytas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas. Atmetus abiejų šalių apeliacinius skundus, bylinėjimosi išlaidos joms nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325–326 straipsniais,

n u taria:

palikti nepakeistą Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 7 d. sprendimą.