Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų kolegijos pirmininkės Birutės Valiulienės, kolegijos teisėjų Ramunės Čeknienės (pranešėja), Zinos Mickevičiūtės, sekretoriaujant Loretai Talžūnienei, dalyvaujant atsakovo Anykščių rajono savivaldybės administracijos atstovei Ligitai Kuliešaitei, Anykščių rajono savivaldybės administracijos Kavarsko seniūnijos seniūnui A. G., ieškovų atstovui advokatui Mindaugui Gedeikiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Anykščių rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-276-786/2011 pagal ieškovų E. B. ir E. V. ieškinį atsakovams J. M., A. B., Anykščių rajono savivaldybės administracijos Kavarsko seniūnijai, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai, Anykščių rajono savivaldybės administracijai, tretiesiems asmenims Anykščių rajono notarų biuro notarei Rimutei Bučinskienei, Nacionalinei žemės tarnybai, VĮ Registrų centrui, dėl pažeistų teisių gynimo.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

Ieškovai ieškiniu prašė pripažinti negaliojančia 2006-02-11 Anykščių rajono savivaldybės administracijos Kavarsko seniūnijos seniūno pažymą Nr. 4-82, atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą sprendimui ir potvarkiui apskųsti, panaikinti 1993-11-22 Lietuvos žemės ūkio ministerijos sprendimą ir 1993-12-16 Anykščių rajono valdybos potvarkį dalyje dėl nuosavybės teisių atkūrimo J. M. į 0,2700 ha ploto žemės sklypą, esantį Anykščių rajone Bebrūnų kaime, pripažinti negaliojančia 2006-03-17 dovanojimo sutartį tarp J. M. ir A. B. bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog pagal 1991 m. kovo 26 d. išduotą paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą paveldėjo po ½ dalį gyvenamojo namo, ūkio pastatų, esančių Bebrūnų kaime Anykščių rajone. Paveldėtus pastatus įregistravo nekilnojamojo turto registre. Paveldėti pastatai buvo tušti, juose niekas negyveno. 2009 m. lapkričio 13 d. ieškovas E. B. kreipėsi į Anykščių rajono žemėtvarkos skyrių dėl namų valdos suformavimo prie paveldėtų pastatų ir sužinojo, jog nėra galimybės suformuoti namų valdą, nes 1993 metais atsakovei J. M. buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į tą žemės sklypą. Po to sužinojo, jog ir jų paveldėti pastatai 2006 metais Kavarsko seniūnijos seniūno išduotos pažymos pagrindu buvo įregistruoti kaip atsakovės J. M. nuosavybė, o ji vėliau žemės sklypą ir jame esančius pastatus 2006-03-17 dovanojimo sutartimi padovanojo savo dukrai atsakovei A. B.. Šie atsakovų veiksmai pažeidė jų, kaip turto savininkų teises bei galiojančius įstatymus. Kadangi iki 2009-11-24 nežinojo apie savo teisių ir teisėtų interesų pažeidimą ir apie tai sužinojo tik gavę 1993-11-22 Žemės ūkio ministerijos sprendimą bei 1993-12-16 Anykščių rajono valdybos potvarkį, todėl prašo atnaujinti terminą reikalavimui dėl jų panaikinimo, nes jis praleistas dėl svarbių priežasčių (1 t., b. l. 3-7).

Anykščių rajono apylinkės teismas 2011-07-15 sprendimu ieškinį tenkino visiškai ir iš atsakovų ieškovams priteisė bylinėjimosi išlaidas. Teismas nustatė, kad pagal 1991-03-26 paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą ieškovai E. B. ir E. V. paveldėjo po ½ dalį gyvenamojo namo, unikalus Nr. 3493-0012-7015, ūkio pastato, unikalus Nr. 3493-0012-7026, pirties, unikalus Nr. 3493-0012-7037, ūkio pastato, unikalus Nr. 3493-0012-7048, tvarto, unikalus Nr. 3493-0012-7059, ūkio pastato, unikalus Nr. 3493-0012-7062, esančius Bebrūnų kaime Anykščių rajone ir juos 1991-08-09 įregistravo nekilnojamojo turto registre ir Kavarsko apylinkėje. Pagal 1993-11-22 priimtą LR žemės ūkio ministerijos sprendimą Nr. 3-1160-24951 ir 1993-12-16 Anykščių rajono valdybos potvarkį Nr. 372p-v atsakovei J. M. buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą Bebrūnų kaime Anykščių rajone ir jis suteiktas jai naudotis. Šiai atsakovei 2006 m. vasario 11 d. Anykščių rajono savivaldybės administracijos Kavarsko seniūnijos seniūnas išdavė pažymą Nr. 4-82. Joje nurodė, kad seniūnijos namų ūkio knygoje Nr.16, namų ūkio Nr. 1061, atsakovės J. M. vardu įregistruoti gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai - garažas, malkinė, daržinė, tvartas, sandėlis ir rūsys Bebrūnų kaime Kavarsko seniūnijoje Anykščių rajone. Pagal šią pažymą atsakovės vardu nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas gyvenamasis namas, unikalus Nr. 4400-0774-6274, ūkio pastatas, unikalus Nr. 4400-0774-6316, ūkio pastatas, unikalus Nr. 4400-0774-6352, esantys Bebrūnų kaime Anykščių rajone. 2006-03-17 J. M. jai priklausančius 0,27 ha žemės sklypą, gyvenamąjį namą ir du ūkio pastatus padovanojo savo dukrai atsakovei A. B.. 2009-11-13 ieškovas E. B. kreipėsi į Anykščių rajono žemėtvarkos skyrių su prašymu suformuoti namų valdos žemės sklypą prie ieškovams priklausančių minėtų pastatų, tačiau tai padaryti buvo atsisakyta nurodant, kad į tą sklypą yra atkurtos nuosavybės teisės J. M. ir pastatai yra registruoti jos vardu. Iš VĮ Registrų centro ieškovai gavo atsakymą, jog pastatams yra dviguba registracija. 2005-08-05 J. M. prašymu buvo atlikti pastatų kadastriniai matavimai, suformuota kadastrinių matavimų byla. Pirminė pastatų registracija šios atsakovės vardu buvo atlikta pagal 2006-02-11 Kavarsko seniūno pažymą Nr. 4-82, vėliau pastatai įregistruoti A. B. vardu dovanojimo sutarties pagrindu. Teismas sprendė, jog ieškovai apie galimą jų teisų ir interesų pažeidimą sužinojo 2009-11-24 ir 2010-02-05 gavę iš žemėtvarkos skyriaus atsakymą ir iš notaro sutarties nuorašą, todėl per LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 str. 1 d. nustatytą 30 dienų terminą negalėjo apskųsti institucijų sprendimų, nes apie tokius nežinojo, todėl terminą atnaujino. Teismas padarė išvadą, kad ginčijama pažyma Nr. 4-82 J. M. buvo išduota neteisėtai, nes, nors ji nurodė, jog nuvykusi į seniūniją prašė pažymos apie jos tėvo Tomkevičiaus vardu likusius pastatus, tačiau seniūnas parodė, kad atsakovė prašė pažymos apie jos valdomos pastatus, kad išdavė pažymą, nes seniūnijos ūkinėse knygose buvo duomenys, jog ji turi namą ir ūkinius pastatus, o apie jos tėvo pastatus jis nurodė nežinojęs. Seniūnas pažymą išdavė pagal ūkinėje knygoje Nr.16, namų ūkio Nr.1061, esančius duomenis ir nurodė, kad J. M. vardu įregistruoti gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai: malkinė, daržinė, tvartas, sandėlis ir rūsys. Posėdžio metu J. M. patvirtino, kad tai yra namas ir ūkiniai pastatai, kuriais ji naudojasi. Minėtos pažymos pagrindu atsakovės vardu buvo įregistruoti tik gyvenamasis namas ir du ūkiniai pastatai, o ne visi pastatai, išvardinti seniūno pažymoje. VĮ Registrų centre pastatai buvo įregistruoti pagal pažymą ir pagal atliktus matavimus ir užregistruoti tie pastatai, kurie buvo rasti natūroje atliekant matavimus. VĮ Registrų centras nurodė, jog gyvenamajam namui, ūkiniam pastatui ir tvartui buvo atlikta dviguba registracija, ji pažeidžia ieškovų teises į minėtą turtą, todėl pažyma pripažintina negaliojančia. Atsakovei J. M. nuosavybės teisės natūra į namų valdos žemės sklypą prie ieškovams priklausančių pastatų buvo atkurtos 1993-11-22 Žemės ūkio ministerijos sprendimu bei valdybos potvarkiu. Nuosavybės teisių atkūrimo procese atsakovė nurodė, jog jai suteiktame namų valdos žemės sklype yra jos tėvui priklausantys pastatai. Priimant minėtus norminius aktus 1993 metais minėtame žemės sklype atsakovės vardu registruotų pastatų nebuvo. Pastatai Bebrūnų kaime buvo registruoti 1991-08-09 ieškovų vardu, todėl nuosavybės teisės atsakovei J. M. atkurtos pažeidžiant LR piliečių nuosavybės teisių į iškilusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 str. 1 d., 12 str. 1 d. 2 p., LRV 1997-09-29 įsakymu Nr. 1057 patvirtintos LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo tvarkos 18 p. nuostatas. Todėl minėtą sprendimą ir potvarkį dalyje dėl nuosavybės teisių atkūrimo atsakovei J. M. į 0,27 ha Bebrūnų kaime Anykščių rajone teismas panaikino. Patenkinęs šiuos reikalavimus teismas tenkino ir kitus reikalavimus dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia, nes šis reikalavimas išvestinis, atsakovė padovanojo savo dukrai pastatus, kurie jai nepriklausė nuosavybės teise ir kurie yra ieškovų nuosavybė, bei žemės sklypą, į kurį nuosavybės teisių ji pagal įstatymus negalėjo įgyti (2 t., b. l. 65-70).

Apeliaciniame skunde atsakovė Anykščių rajono savivaldybės administracija prašo panaikinti 2011 m. liepos 15 d. Anykščių rajono apylinkės teismo sprendimo dalį dėl Kavarsko seniūnijos 2006-02-11 pažymos apie pastatų priklausomumą Nr. 4-82 panaikinimo. Nurodo, kad ši teismo sprendimo dalis nepagrįsta, priimta tinkamai neįvertinus byloje pateiktų įrodymų ir bylos nagrinėjimo metu paaiškėjusių aplinkybių, pažeidžianti teisingumo bei protingumo principus. Kavarsko seniūnija nėra savarankiškas juridinis asmuo, o struktūrinis teritorinis savivaldybės administracijos padalinys, todėl yra netinkama šalis byloje. Posėdžio metu buvo kreiptasi į teismą dėl netinkamos šalies pakeitimo tinkama, tačiau su tuo nesutiko ieškovų atstovas. Mano, jog nebuvo pagrindo ginčijamą pažymą pripažinti negaliojančia, nes iš Kavarsko seniūnijos namų ūkio knygos matyti, kad atsakovė J. M. Bebrūnų k., Kavarsko sen., Anykščių r. sav. iki 2010-05-27 dovanojimo sutarties sudarymo valdė gyvenamąjį namą bei ūkinius pastatus: garažą malkinę, daržinę, tvartą sandėlį, lauko virtuvę ir rūsį ir šie pastatai, išskyrus lauko virtuvę, išvardyti ir ginčijamoje seniūnijos išduotoje pažymoje. Pati atsakovė teismo posėdžio metu šiuos pastatus nurodė kaip priklausančius jai, o ne jos tėvui J. T., ką pažymėjo ir teismas. Tai patvirtina, kad seniūnija išdavė pažymą apie J. M. priklausančius pastatus, o ne apie jos tėvui priklausančius pastatus. Duomenų apie atsakovei J. M. priklausantį dar vieną gyvenamąjį namą namų ūkio knygose nėra. Iš VĮ Registrų centro Utenos filialo pažymėjimo matyti, kad J. M. įregistravo tik tris pastatus: gyvenamąjį namą ir du ūkinius pastatus, nors seniūnijos išduotoje pažymoje yra išvardyti net septyni pastatai, kas patvirtina, kad seniūnijos pažyma buvo išduota apie J. M. pastatus, t. y. namą ir ūkinius pastatus, kuriais ji naudojasi. Įstatymas seniūnams nenumato pareigos prieš išduodant pažymas vykti į vietą apžiūrėti pastatų. Pagal tuo metu galiojusių Nurodymų namų ūkių knygoms pildyti 6 punktą, pildant namų ūkio knygas kiekvienais metais yra lankomi namų ūkiai ir surašinėjami jam priklausantys pastatai. Teisės aktais nereglamentuota, kiek kartų seniūnija turi teisę išduoti pažymas tam pačiam pareiškėjui. Mano, jog ginčijama seniūno pažyma išduota laikantis teisės aktų, neviršijant išduodančiojo įgaliojimų ir atitinkanti realiai egzistuojančias faktines aplinkybes, todėl ji negali būti pripažinta neteisėtai išduota ir tuo pagrindu naikintina. Teismas iš Anykščių rajono savivaldybės administracijos ir Kavarsko seniūnijos ieškovų naudai priteisė po 1149,35 Lt bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 5400 Lt atstovavimo išlaidų ir 346,76 Lt žyminio mokesčio. Šios išlaidos yra nepagrįstos ir turėtų būti perskaičiuotos. Pagal LR vietos savivaldos įstatymo 31 straipsnio 1 dalį, seniūnija yra savivaldybės administracijos filialas, todėl tam pačiam juridiniam asmeniui yra priteistos dvigubos bylinėjimosi išlaidos. Užmokesčio advokatui už teisinę pagalbą dydžiai neatitinka Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų LR teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85. Vadovaujantis Rekomendacijų 2 punkte išdėstytais kriterijais bei atsižvelgiant į bylos aplinkybes ir tai, kad teismas neprašė pateikti detalizuotos užmokesčio apskaičiavimo pažymos, mano, kad byla nebuvo maksimaliai sudėtinga, todėl atsakovams priteistos atstovavimo išlaidos yra nepagrįstai didelės. Priteisiant atstovavimo išlaidas neatsižvelgta į tai, kad ankstesniame apeliaciniame procese iš dalies buvo patenkintas Anykščių rajono savivaldybės administracijos apeliacinis skundas todėl, kad į bylą kaip trečiasis asmuo nebuvo įtraukta VĮ Registrų centras, kam anksčiau prieštaravo ieškovai. Todėl neteisinga iš atsakovų priteisti ieškovų išlaidas, kurios patirtos dėl jų pačių kaltės.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovės J. M. ir A. B. prašo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies ir sumažinti ieškovams iš atsakovų priteistų bylinėjimosi išlaidų dydį. Nurodo, kad nors nesutiko su teismo sprendimu, bet jo neskundė. J. M. teigia prižiūrėjusi gyvenamą namą, nuo 1993 metų dirbo suteiktą žemės sklypą, o atsakovai, nors žinojo, kad yra jo savininkai, jais visai nesirūpino ir neprižiūrėjo. Dėl kitų asmenų padarytų klaidų patyrė didžiules išlaidas įteisindamos turtą, tvarkydamos jį bei išlaidas teismams, ko buvo galima išvengti, jei ieškovai būtų bent kartą atvykę pas jas ir informavę apie paveldėjimą. Nesutinka su apeliaciniu skundu dėl to, kad J. M. Kavarsko seniūnas išdavė pažymą tikslu įregistruoti nuosavybę į jai priklausantį gyvenamąjį namą su ūkio statiniais Bebrūnų kaime, nes ji prašė pažymos apie jos tėvo Tamkevičiaus valdytų pastatų priklausomumą, o seniūnui buvo paaiškinta, jog žemė po tėvo J. T. gyvenamuoju namu atkurta bei įteisinta viešajame registre, o VĮ Registrų centras įpareigojo ją pristatyti pažymą apie šių pastatų priklausomumą. Gautą pažymą pateikė VĮ Registrų centrui ir gavo reikalingus dokumentus. Sutinka su apelianto skundo nuostatomis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, nes anksčiau VĮ Registrų centras į bylą nebuvo įtrauktas ieškovams prieštaraujant, dėl to teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių bei pareigų, ir tai buvo absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas. Tačiau teismas, tenkindamas ieškinį, ieškovams priteisė visas bylinėjimosi išlaidas, nemotyvavo jų pagrįstumo, neanalizavo, ar jų dydis atitinka Rekomendacijose nustatytus koeficientus (2 t., b. l. 83-86).

Atsiliepime į apeliacinį skundą Anykščių rajono savivaldybės administracijos Kavarsko seniūnija prašo skundą patenkinti. Nurodo, kad skundas pagrįstas įrodymais ir bylos nagrinėjimo metu paaiškėjusiomis aplinkybėmis. Seniūnija nėra savarankiškas juridinis asmuo ir yra netinkama šalis byloje. Iš Kavarsko seniūnijos namų ūkio knygos matyti, kad atsakovė J. M. valdo gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus: garažą, malkinę, daržinę, tvartą, sandėlį, lauko virtuvę, rūsį. Šie pastatai (išskyrus lauko virtuvę) išvardyti ir seniūnijos išduotoje pažymoje. Kitokių duomenų Kavarsko seniūnijos namų ūkio knygose apie J. M. priklausantį dar vieną gyvenamą namą nėra. Vadovaudamasi LR vietos savivaldos įstatymo 32 str. 3 d. 5 p. bei namų ūkio knygų duomenimis atsakovei J. M. buvo išduota pažyma apie ūkinius pastatus gyvenamąjį namą, kuriame ji gyvena ir kuriais ji naudojasi, o ne apie pastatus, kurie priklausė jos tėvui. Teisės aktais nereglamentuota, kiek kartų seniūnija turi teisę išduoti pažymas tam pačiam pareiškėjui. Įstatymas seniūnams nenumato pareigos prieš išduodant pažymas vykti į vietą apžiūrėti. Todėl pažyma išduota nepažeidžiant teisės aktų teisėtai ir todėl negali būti pripažįstama negaliojančia. Priteistos bylinėjimosi išlaidos yra per didelės, jos dvigubai priteistos iš atsakovų. Byla grąžinta į pirmosios instancijos teismą pakartotiniam nagrinėjimui dėl pačių ieškovų kaltės, nes būtent jie nesutiko trečiuoju asmeniu į bylos nagrinėjimą įtraukti VĮ Registrų centras (2 t., b. l. 89-91).

Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas E. B. prašo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad nesutinka, jog ginčijama pažyma išduota teisėtai ir pagrįstai. 2004-08-12 seniūnija jau buvo išdavusi pažymą Nr. 4-388 apie J. M. priklausančius pastatus, kurios pagrindu ji įregistravo jai priklausančius nekilnojamuosius daiktus Nekilnojamojo turto registre. Todėl, vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 37 str. 2 d., vienintelis oficialus dokumentas, galintis patvirtinti jos nuosavybės teises į nekilnojamuosius daiktus, buvo Nekilnojamojo turto registro išrašas. Seniūno kompetencija neapima galimybės teikti gyventojams pažymas apie faktinę padėtį. Seniūnas antrą kartą išduodamas pažymą, kuri gali būti pagrindas registruoti nekilnojamuosius daiktus viešame registre, elgėsi neapdairiai ir nerūpestingai, nes žinojo, jog 2004-08-12 atsakovei jau buvo išduota pažyma apie jai priklausančius nekilnojamuosius daiktus ir kad šios pažymos pagrindu buvo galima daiktus įregistruoti viešame registre, jis galėjo viešame registre patikrinti, ar minėti daiktai neįregistruoti atsakovės vardu, t. y. jis neįsitikino, ar turi teisę pažymą antrąkart išduoti dėl jau viešame registre įregistruotų daiktų (Vietos savivaldos įstatymo 31 str. 3 d. 4 p. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 37 str. 2 d., CK 6.246 str. 1 d., CK 4.23 str.). Patikrinęs J. T. namų ūkio knygos įrašus, seniūnas ginčijamų pastatų nebūtų radęs. Seniūnui turėjo būti žinoma, kad pastatai, kurių priklausymą J. M. prašė patvirtinti, paveldėjimo būdu yra perėję ieškovų nuosavybėn, nes apylinkėje paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą ieškovai įregistravo 1991-03-26, knygoje Nr. 34, asmeninės sąska6itos Nr. 1303. Teisės aktų nuostatas aiškinant priešingai būtų sudaryta situacija, kad asmuo galėtų tos pačios pažymos pagrindu registruoti daiktus, kurie priklauso kitiems asmenims. Namų ūkio knygose, kurių pagrindu seniūnas išduoda pažymą, nekilnojamieji daiktai nėra individualizuoti, todėl neįmanoma nustatyti, ar pažyma išduota būtent tiems daiktams, kuriuos pareiškėjas prašo įregistruoti. Seniūnas, 2006-02-11 išduodamas pažymą, vadovavosi 2003-03-03 LR Vyriausybės nutarimu Nr. 278 patvirtintu Dokumentų, teiktinų nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d., sąrašu. Tačiau šio nutarimo nuostatos taip pat patvirtina, kad Kavarsko seniūnas 2006-02-11 negalėjo išduoti pažymos apie atsakovei priklausančius pastatus, kurios pagrindu šie pastatai būtų registruojami nekilnojamojo turto registre. Tokia pažyma galėjo būti išduota tik tokiu atveju, jei atsakovei priklausantys pastatai dar iki pažymos išdavimo nebūtų buvę įregistruoti nekilnojamojo turto registre. Teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovai yra teisėti ginčo pastatų valdytojai, todėl seniūno pažyma negalėjo būti išduota, kad išdavus pažymą buvo pažeistos ieškovų teisės į minėtą turtą. Jei teismas ir nebūtų nurodęs konkrečių materialinės teisės normų, kurios buvo pažeistos, tai nesudarytų pagrindo naikinti sprendimą, jei jis iš esmės teisingas (CPK 328 str.). CK 1.75 str. 4 d. numatyta, kad jeigu tas pačias teises į daiktą ar daiktines teises įregistravo keli asmenys, tai laikoma, kad teises įgijo pirmasis sandorį įregistravęs asmuo. Teismas Kavarsko seniūniją į bylą įtraukė pagrįstai, nes ji gali būti proceso dalyviu. Seniūnija ir savivaldybė gali būti kartu atsakovais byloje. Teismas pagrįstai bylinėjimosi išlaidas paskirstė padengti visiems atsakovams. Pagal CK 2.35 str. 3 d., valstybei ir savivaldybėms netaikomos CK antrosios knygos II dalies (t. y. 2.33 - 2.131 str.) normos, išskyrus CK 2.36, 2.74, 2.76, 2.80, 2.84, 2.85 str. Vadinasi, CK 2.53 str. taip pat netaikomas, todėl apelianto argumentai, susiję su šiuo straipsniu yra visiškai nepagrįsti. Tai, kad teismas neprašė pateikti detalizuotos advokato užmokesčio apskaičiavimo pažymos, nereiškia, kad byla nebuvo sudėtinga. Bylą išnagrinėjus pirmą kartą, patys atsakovai sprendimą apskundė, dėl to byla buvo grąžinta nagrinėti iš naujo į pirmos instancijos teismą. Ieškovų atstovas dalyvavo ne viename teismo posėdyje, atstovavo dviems ieškovams, rengė procesinius dokumentus, konsultavo, byloje yra daug dalyvaujančių asmenų, dėl to bylos medžiagos kiekis buvo didelis. Ginčo aplinkybės yra senos, dėl to buvo apsunkinta dokumentų analizė, aplinkybių bei taikytinos teisės nustatymas. Mano, kad bylos sudėtingumas ir advokato sugaištas laikas atitinka priteistų atstovavimo išlaidų dydį (2 t., b. l. 93-97).

Atsiliepime į apeliacinį skundą LR žemės ūkio ministerija prašo 2011-07-15 sprendimą dalyje, kuria iš atsakovų priteista 5400 Lt atstovavimo išlaidų, pakeisti šias išlaidas sumažinant, o likusioje dalyje skundą spręsti teismo nuožiūra. Nurodo, kad priteistos bylinėjimosi išlaidos savo dydžiu neatitinka Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Ieškinio bei prie jo pridedamų dokumentų apimtis nedidelė, ieškinio reikalavimai pagrįsti aiškiais rašytiniais įrodymais ir teisės normomis, nereikalaujančiomis gilesnės poįstatyminių, specifinių teisės aktų analizės, byla išnagrinėta dviejuose teismo posėdžiuose. Nagrinėtos aplinkybės yra aiškios ir nereikalaujančios didelių laiko ir pastangų sąnaudų jas analizuojant, nėra didelė dokumentų apimtis, nereikėjo specialių žinių ir pan. Teismas, nepaisydamas advokato prašomų priteisti didžiulių išlaidų, neprašė pateikti detalizuotos užmokesčio apskaičiavimo pažymos. Todėl galima manyti, kad teismas, neanalizavo bylos aplinkybių pagal Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 2 punkte nurodytus kriterijus ir nepagrįstai priteisė maksimalius atlyginimo dydžius. Teismas neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad byla buvo grąžinta nagrinėti iš naujo dėl tos priežasties, kad į procesą nebuvo įtrauktas VĮ Registrų centras. Žemės ūkio ministerija 2010-07-21 teismo posėdyje prašė trečiuoju asmeniu į bylą įtraukti VĮ Registrų centrą. Mano, jog neteisinga iš atsakovų priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas dėl pačių ieškovų kaltės (2 t., b. l. 106-109).

Apeliacinis skundas atmestinas, o Anykščių rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 15 d. sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė teisės normas, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d.). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, išvadomis, argumentais ir motyvais, dėl kurių buvo nutarta ieškinį tenkinti, todėl visų jų išsamiai nekartoja.

Vertinant apeliacinio skundo argumentus pažymėtina, kad byloje esanti įrodymų visuma patvirtina ir byloje iš esmės neginčijamos aplinkybės, kad ieškovai E. B. ir E. V. paveldėjo po ½ dalį gyvenamojo namo, unikalus Nr. 3493-0012-7015, ūkio pastato, unikalus Nr. 3493-0012- 7026, pirties, unikalus Nr. 3493-0012-7037, ūkio pastato, unikalus Nr. 3493-0012-7048, tvarto, unikalus Nr. 3493-0012-7059, ūkio pastato, unikalus Nr. 3493-0012-7062, esančius Bebrūnų kaime Anykščių rajone ir juos 1991 m. rugpjūčio 9 d. įregistravo nekilnojamojo turto registre (1 t., b. l. 10, 13-15, pastatų teisinio registravimo dokumentų byla inv. Nr. 19758-2630, b. l. 2). Pagal 1993 m. lapkričio 22 d. priimtą LR žemės ūkio ministerijos sprendimą Nr. 3-1160-24951 atsakovei J. M. buvo atkurtos natūra nuosavybės teisės į žemę, esančią Bebrūnų k. Anykščių r. (1 t., b. l. 49). Pagal 1993 m. gruodžio 16 d. Anykščių rajono valdybos potvarkį Nr. 372p-v dėl žemės suteikimo naudotis asmenims susigrąžinantiems žemę, J. M. suteikta 1,02 ha ploto žemė Kavarsko apyl. Bebrūnų k. (1 t., b. l. 37-47). 2006 m. vasario 11 d. Anykščių rajono savivaldybės administracijos Kavarsko seniūnijos seniūnas atsakovei J. M. išdavė pažymą Nr. 4-82, kurioje nurodė, kad seniūnijos namų ūkio knygoje Nr.16, namų ūkio Nr. 1061, J. M. vardu įregistruoti gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai- garažas, malkinė, daržinė, tvartas, sandėlis ir rūsys Bebrūnų k. Kavarsko sen. (1 t., b. l. 51). Šios pažymos pagrindu nekilnojamojo turto registre atsakovės J. M. vardu buvo įregistruoti gyvenamasis namas, unikalus Nr. 4400-0774,6274, ūkio pastatas, unikalus Nr. 4400-0774-6316, ūkio pastatas, unikalus Nr. 4400-0774-6352, esantys Bebrūnų k. Anykščių r. (1 t., b. l. 11-12). 2006 m. kovo 17 d. atsakovė J. M. jai priklausančius 0,27 ha žemės sklypą, gyvenamąjį namą ir du ūkio pastatus padovanojo savo dukrai atsakovei A. B. (1 t., b. l.16-17, 19-20). Iš VĮ Registrų centras pažymos matyti, kad Bebrūnų k. esantiems pastatams - gyvenamajam namui, 2 ūkiniams pastatams yra atlikta dviguba registracija ginčijamos 2006-02-11 pažymos Nr. 4-82 pagrindu (1 t., b. l. 25).

Atmestinas apeliantės argumentas, kad seniūnija į bylą buvo įtraukta nepagrįstai, nes seniūnija yra savivaldybės administracijos filialas. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, seniūnija gali būti proceso dalyviu, ji ir savivaldybė gali būti kartu atsakovais civilinėje byloje. Seniūnija dalyvauja teisiniuose santykiuose kaip ūkines knygas tvarkanti institucija, kurios įrašų pagrindu atliekama nuosavybės teisinė registracija (pvz., LAT 2007-11-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-550/2007). Todėl teismas pagrįstai į bylą atsakovais įtraukė ir savivaldybę, ir seniūniją, o bylinėjimosi išlaidas paskirstė padengti visiems atsakovams, taip pat ir Kavarsko seniūnijai. Pagal CK 2.35 str. 3 d., valstybei ir savivaldybėms netaikomos CK antrosios knygos II dalies (t. y. 2.33 - 2.131 str.) normos, išskyrus CK 2.36, 2.74, 2.76, 2.80, 2.84, 2.85 str. Vadinasi, CK 2.53 str. taip pat netaikomas, todėl apelianto argumentai, susiję su šiuo straipsniu yra nepagrįsti, ką pagrįstai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo ieškovas.

Iš bylos duomenų matyti, kad 2004-08-12 Kavarsko seniūnija jau buvo išdavusi pažymą Nr. 4-388 apie atsakovei J. M. priklausančius pastatus, kurios pagrindu ji įregistravo jai nuosavybės teise priklausančius nekilnojamuosius daiktus viešame Nekilnojamojo turto registre. Vietos savivaldos įstatymo (2006-01-19 redakcija) 31 str. 3 d. 4 p. numatyta, kad seniūnas išduoda seniūnijai priskirtos teritorijos gyventojams šeimos sudėtį, gyvenamąją vietą ir kitokias faktinę padėtį patvirtinančias pažymas, išskyrus atvejus, kai tai pagal teisės aktus turi būti patvirtinta kitais dokumentais. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 37 str. 2 d. numatyta, kad Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašai ar kiti dokumentai, parengti remiantis šio duomenų banko duomenimis, yra vienintelė oficiali informacija, įrodanti nekilnojamojo daikto, daiktinių teisių į jį, šių teisių suvaržymų bei juridinių faktų įregistravimo nekilnojamojo turto registre faktą. Vadinasi, 2004-08-12 seniūnijos pažymos pagrindu J. M. įregistravus jai priklausančius nekilnojamuosius daiktus Nekilnojamojo turto registre, vienintelis oficialus dokumentas, galintis patvirtinti jos nuosavybės teises į nekilnojamuosius daiktus, buvo Nekilnojamojo turto registro išrašas. Seniūnas neturėjo kompetencijos išduoti pažymą apie jau įregistruotų nekilnojamųjų daiktų priklausymą. Antrą kartą išduodamas pažymą, kuri gali būti pagrindas registruoti nekilnojamuosius daiktus viešame registre, seniūnas pažeidė Vietos savivaldos įstatymo (2006-01-19 redakcija) 31 str. 3 d. 4 p.. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 37 str. 2 d., taip pat bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str. 1 d.). 2006-02-11 pažymoje Nr. 4-82 nurodyta, jog seniūnijos namų ūkių knygose Nr.16, namų ūkio Nr. 1061, J. M. vardu įregistruoti gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai: malkinė, daržinė, tvartas, sandėlis ir rūsys. Kaip patvirtino J. M., tai namas, kuriame ji gyvena ir ūkiniai pastatai, kuriais ji naudojasi. Minėtos pažymos pagrindu atsakovės J. M. vardu buvo įregistruoti tik gyvenamasis namas ir du ūkiniai pastatai, o ne visi pastatai, išvardinti pažymoje, kas patvirtina, jog pažyma buvo išduota neteisėtai. Pažyma buvo išduota elgiantis neapdairiai ir nerūpestingai, nes patikimais būdais nebuvo įsitikinta, kurių pastatų priklausymą J. M. prašo patvirtinti. Seniūnas turėjo visas galimybes patikrinti, ar atsakovė viešame registre dar nėra įregistravusi jai nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto. CK 1.75 str. 4 d. numatyta, kad jeigu tas pačias teises į daiktą ar daiktines teises įregistravo keli asmenys, tai laikoma, kad teises įgijo pirmasis sandorį įregistravęs asmuo. Pagal Žemės ūkio ministerijos 1993-11-22 sprendimo Nr. 3-1160-24951 priėmimo metu galiojusio LR įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsnį, valstybės reikmėms reikalinga bei kita žemė iš šio įstatymo 2 straipsnio nurodytų asmenų turėjo būti išperkama taikant šio įstatymo 16 straipsnyje numatytus išpirkimo būdus, jeigu pagal galiojusius įstatymus ji buvo užimta privačių namų valdos (sodybos) ir kitų nuosavybės teise priklausančių pastatų kaimo vietovėje. Todėl pastatais užstatytas žemės sklypas natūra grąžinamas galėjo būti tik tuo atveju, jei sklype esantys pastatai nuosavybės teise būtų priklausę pretendentui į nuosavybės teisių atkūrimą. Atsakovei J. M. 1993 metais nuosavybės teisių atkūrimo procese pastatai nebuvo įregistruoti jos vardu, todėl nuosavybės teisės į minėtą žemės sklypą jai atkurtos pažeidžiant minėto Įstatymo nuostatas. Teismas sprendime konstatavo, kad ieškovai buvo teisėti ginčo pastatų valdytojai, todėl seniūno pažyma, kurios pagrindu ir buvo atlikta dviguba pastatų registracija, negalėjo būti išduota. Byloje nėra pareikšto reikalavimo dėl paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu, ieškinio dėl registracijos ieškovų vardu pastatams panaikinimo. Nuosavybės teisė iš esmės ieškovams į minėtus pastatus nėra ginčijama. LR CK 4.262 straipsnyje nustatyta, kad įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka. Nekilnojamieji daiktai nebuvo be šeimininko, todėl jie negalėjo būti įgyti pagal įgyjamąją senatį. J. M., žinodama, kad šie pastatai jai nepriklauso, suklaidino seniūną, gavo pažymą, kurios pagrindu pastatus įregistravo savo vardu, nors tam nebuvo pagrindo. Dėl išdėstyto daroma išvada, kad atsakovės apeliacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo skundžiamą teismo sprendimą pakeisti arba panaikinti.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų nustatymo ir paskirstymo tarp šalių klausimus. Ieškinys buvo patenkintas visiškai. Ieškovai yra sąžininga bylos šalis, nenustatyta, kad ji būtų elgusis nesąžiningai, vilkinusi bylos nagrinėjimą, piktnaudžiavusi procesinėmis teisėmis, kokia nors forma sudariusi pagrindą jų teisių pažeidimui atsirasti ir pan. Byloje nustatyta, kad ieškovai turėjo 5400 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir 346,76 Lt žyminio mokesčio (1 t., b. l. 8, 9, 167, 181, 2 t., b. l. 24). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės pajamas (CPK 93 str. 1 d.). Todėl pirmosios instancijos teismas turėjo faktinį ir teisinį pagrindą ieškovams iš visų atsakovų priteisti advokato pagalbos išlaidas, kurios atitinka CPK 98 str. reikalavimus ir neviršija Užmokesčio advokatui už teisinę pagalbą dydžiai neatitinka Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų LR teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (ieškinio surašymas, atstovavimas teismuose 10 val., atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymas, bylos apimtis, trukmė ir kt. aplinkybės). Kaip virš nurodyta, šioje byloje savarankiškais atsakovais šioje byloje gali būti ir Anykščių rajono savivaldybės administracija, ir Kavarsko seniūnija, todėl iš jų, kaip ir kitų atsakovų, pagrįstai priteista lygi dalis išlaidų. Tai, kad teismo sprendimas buvo panaikintas pagal atsakovo apeliacinį skundą dėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo, nesudaro pagrindo mažinti ieškovams priteistinas išlaidas teisinei advokato pagalbai apmokėti, ir dėl to jų elgesį pripažinti netinkamu, o išlaidas - susidariusiomis dėl ieškovų kaltės. Pagal tuo metu galiojusias CPK normas, reglamentavusias bylinėjimosi išlaidų nustatymo klausimus, pateikti išlaidų advokato pagalbai apmokėti detalizuotą sąskaitą buvo teismo teisė. Šiuo atveju iš pateiktų procesinių dokumentų skaičiaus, kvitų turinio, posėdžių skaičiaus ir trukmės pagal minėtas Rekomendacijas išlaidų dydžius buvo galima nustatyti ir patikrinti. Todėl apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu vertinami nepagrįstais.

Kadangi apeliacinis skundas atmetamas, tai iš apelianto Anykščių rajono savivaldybės administracijos ieškovui E. B. priteisiama 1320 Lt išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą ir atstovavimą apeliacinės instancijos teisme (1 val.), nes jos atitinka CPK 98 str. reikalavimus ir virš nurodytas Rekomendacijas (2 t., b. l. 129-136), yra pagrįstos rašytiniais įrodymais, atsiliepimas atitinka įstatymo reikalavimus ir pateiktas laiku (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 6 p.). Likusi ieškovų turėtų išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti dalis viršija virš minėtų Rekomendacijų maksimalų dydį ir nėra jose numatytų pagrindų didinti maksimalias numatytas išlaidas apeliacinėje instancijoje. Atsakovių J. M. ir A. B. apsiliepime prašoma tenkinti apeliacinį skundą (2 t., b. l. 85-86). Kadangi apeliacinis skundas, o kartu - ir atsakovų atsiliepimas, pripažįstamas nepagrįstu, tai atsakovėms J. M. ir A. B., iš apelianto, kurio pusėje atsakovės pateikė atsiliepimą, turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (450 Lt – 2 t., b. l. 87).

Rezoliucinė dalis

NUTARIA:

Anykščių rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo Anykščių rajono savivaldybės administracijos (kodas – 188774637): ieškovui E. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) - 1320 (vieną tūkstantį tris šimtus dvidešimt) Lt išlaidų teisinei advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme; į valstybės biudžetą – 19 (devyniolika) Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (gavėjas – Valstybinė mokesčių inspekcija, juridinio asmens kodas - 188659752, biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita LT24 7300 0101 1239 4300, AB “Svedbank”, AB, įmokos kodas 5660).