Kauno apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Algirdas Remeika Baudžiamoji byla Nr. 1A-417-485/2015

Teisėja Laima Šeputienė Teisminio proceso Nr. 1-20-2-00140-2012-5 Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.2.2.;

2.4.7.

2015 m. liepos 2 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algirdo Remeikos, teisėjų Jūratės Jakubonienės ir Olego Šibkovo, sekretoriaujant Astai Leonavičienei, Laimai Grėbliūnienei, dalyvaujant prokurorei L. G., nuteistiesiems L. G., M. V. ir L. V., jų gynėjams advokatams Ričardui Girdziušui, Eugenijui Senovaičiui, nukentėjusiajam K. K., jo atstovei advokatei Vitalijai Smolenskienei viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų L. V. ir M. V. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 20 d. nuosprendžio, kuriuo

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 str. 1 d. 10 (dešimties) mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant jį laisvės apribojimo bausmės laikotarpiu nuo 23.00 val. iki 6.00 val. būti namuose, faktinės gyvenamosios vietos adresu, pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje arba mokytis ir neatlygintinai išdirbti per 4 (keturis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos 60 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; pagal BK 284 str. 1 d. 8 (aštuonių) mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant jį laisvės apribojimo bausmės laikotarpiu nuo 23.00 val. iki 6.00 val. būti namuose, faktinės gyvenamosios vietos adresu, pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje arba mokytis ir neatlygintinai išdirbti per 4 (keturis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos 60 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu, griežtesnei bausmei apimant švelnesnę, ir M. V. paskirta galutinė subendrinta 10 (dešimties) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant jį laisvės apribojimo bausmės laikotarpiu nuo 23.00 val. iki 6.00 val. būti namuose, faktinės gyvenamosios vietos adresu, pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje arba mokytis ir neatlygintinai išdirbti per 4 (keturis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos 60 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

pagal BK 138 str. 1 d. 10 (dešimties) mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant jį laisvės apribojimo bausmės laikotarpiu nuo 23.00 val. iki 6.00 val. būti namuose, faktinės gyvenamosios vietos adresu, pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje arba mokytis ir neatlygintinai išdirbti per 4 (keturis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos 60 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; pagal BK 284 str. 1 d. 8 (aštuonių) mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant jį laisvės apribojimo bausmės laikotarpiu nuo 23.00 val. iki 6.00 val. būti namuose, faktinės gyvenamosios vietos adresu, pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje arba mokytis ir neatlygintinai išdirbti per 4 (keturis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos 60 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu, griežtesnei bausmei apimant švelnesnę, ir L. V. paskirta galutinė subendrinta 10 (dešimties) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant jį laisvės apribojimo bausmės laikotarpiu nuo 23 val. iki 6 val. būti namuose, faktinės gyvenamosios vietos adresu, pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje arba mokytis ir neatlygintinai išdirbti per 4 (keturis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos 60 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Tuo pačiu nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 138 str. 1 d., 284 str. 1 d. L. G., tačiau jo atžvilgiu apeliacinių skundų negauta.

Šiuo nuosprendžiu nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo K. K. civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir jam solidariai iš L. G., M. V. ir L. V. pritiesta 5 792 Eur nusikalstamais veiksmais padarytos neturtinės žalos atlyginimui. Civilinio ieškovo Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys taip pat tenkintas visiškai ir priteista solidariai iš L. G., M. V. ir L. V. 409,11 Eur už nukentėjusiojo asmens gydymą, nurodant, kad priteista suma turi būti pervesta į Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos PSDF biudžetui padarytos žalos surenkamąją sąskaitą Nr. LT21 7300 0100 0248 4333.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. G., M. V. ir L. V. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 138 str. 1 d. ir 284 str. 1 d., dėl to, kad veikdami bendrininkų grupėje, 2012 m. kovo 30 d. apie 18 val. 30 min., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) namo laiptinėje, matant kitiems jaunuoliams, įžūliu elgesiu, tai yra kaltinamajam L. V. grasinant suduoti metaline lazda nukentėjusiajam K. K. ir sudavus ne mažiau kaip vieną smūgį kairės rankos kumščiu nukentėjusiajam K. K. į veido sritį, kaltinamajam M. V. sudavus ne mažiau vieną smūgį nukentėjusiajam K. K. į veidą, kaltinamajam L. G. ne mažiau kaip vieną kartą spyrus koja nukentėjusiajam K. K. į dešinę veido pusę, ir tokiu būdu bendrais veiksmais padarydami nukentėjusiajam K. K. apatinio žandikaulio dešinės šakos lūžimą, tuo sukeldami pastarajam nesunkų sveikatos sutrikdymą, tokiais bendrais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

L. V. nuomone jis nepagrįstai pripažintas kaltu dėl nusikaltimo, numatyto BK 284 str. 1 d. padarymo. Teismų praktikoje yra suformuota nuomonė, kad viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia, todėl taikant šią normą būtina nustatyti, jog asmuo suvokė, kad savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatė, jog dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir to norėjo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad sprendžiant klausimą, ar viešoje vietoje atlikti įžūlūs ar kiti įstatymo dispozicijoje nurodyti veiksmai ir jų padariniai atitinka viešosios tvarkos pažeidimo požymius ar kvalifikuotini pagal kitus BK straipsnius, atsižvelgtina ir į tokio elgesio paskatas. Tais atvejais, kai kaltininkas asmeniniams santykiams spręsti pasirenka viešąją vietą ir būdą, kuriuo akivaizdžiai sutrikdo visuomenės rimtį, pademonstruoja nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, jo veika gali būti kvalifikuojama pagal BK 284 str. 1 d. Šioje byloje teismo nustatytos aplinkybės duoda pagrindą galvoti, jog L. V. elgesio paskatos nebuvo skirtos pažeisti viešąją tvarką, nors įvykiai klostėsi viešoje vietoje. Teismas nustatė, jog tuo metu, kai L. V. su svečiais buvo namuose, K. K. be jokios priežasties spyrė į buto duris. Būtent šis įžūlus ir viešąją tvarką trikdantis veiksmas paskatino L. V. išeiti į laiptinę. Liudytoja G. B. teisme pareiškė, kad konfliktą, jos manymu, išprovokavo K. K. spyris į duris. Pasak nukentėjusiojo R. G. parodymų teisme, L. V. pasivijęs K. K., turėta lazda prirėmė jį prie sienos, ir aiškinosi. Sprendžiant iš liudytojos V. K. parodymų teisiamajame posėdyje, pirmiausiai ji girdėjo, kaip L. V. su broliu plūsta vieną kitą, po to išgirdo, kaip jos brolis ėmė rėkti, kodėl L. V. jį gąsdiną, kodėl netrenkia, ir tik tada jis kumščiu arba delnu vieną kartą sudavė K. K. į veidą. Pats K. K., atpasakodamas tai, ką apie įvykį jam pasakė sesuo, teisme nurodė, kad prispaudęs jį prie sienos L. V. bandė raminti ir siūlė viską išspręsti žodžiais. Tik po to, kai K. K. sudavė jam smūgį, prasidėjo stumdymasis ar muštynės, kuriose dalyvavo tiek L. V., tiek nukentėjusiojo K. K. draugai. Muštynės, anot nukentėjusiojo R. G., tęsėsi labai trumpai. L. V. veiksmuose nebuvo tyčios pažeisti viešąją tvarką ar sutrikdyti visuomenės rimtį. Vienintelė jo veiksmų paskata buvo noras išsiaiškinti, kodėl K. K. spardo mano buto duris, taip pat siekis paveikti jį, kad ateityje nukentėjusysis taip nesielgtų. Pažymėtina, kad įvykis nesutrikdė kaimynų rimties, į jį nebuvo įtrauktas nė vienas pašalinis asmuo, įvykyje dalyvavo tik dvi konfliktuojančios pusės, kurios į tuos įvykius reagavo pakankamai ramiai. Šioje byloje teismas nenustatė tų požymių, kurie pagal teismų praktiką svarbūs sprendžiant klausimą, ar kaltininko veiksmuose yra BK 284 str. 1 d. numatyto nusikaltimo išoriniai požymiai, nekalbant apie tai, kad motyvas ir tikslas, rodo, jog nebuvo jokių ketinimų pažeisti viešąją tvarką. Dėl šios priežasties teismas dėl tokio kaltinimo turėjo priimti išteisinamąjį nuosprendį, nes nebuvo padaryta veika, turinti BK 284 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymių.

Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su L. V. nuteisimu pagal BK 138 str. 1 d. Pagal byloje esančią ekspertų išvadą, labiausiai tikėtina, kad dešinė apatinio žandikaulio šaka lūžo nuo trauminio poveikio kietu buku daiktu į kairę smakro pusę, nes nuo tokio smūgio apatinis žandikaulis pasislenka dėl judrių smilkininių apatinio žandikaulio sąnarių į dešinę pusę ir galimai šiek tiek atgal, o tai ir lemia lūžį. Antra vertus, ekspertai neatmetė ir tikimybės, jog toks lūžis galėjo atsirasti nuo tiesioginio trauminio poveikio į dešinės šakos projekciją. Tokios išvados liudija, kad taip sužaloti nukentėjusįjį galėjo ir tas, kas sudavė į kairę nukentėjusiojo smakro pusę, ir tas, kas smūgiavo į dešinę veido pusę. Vien teismo teiginys, kad L. V. smogė ne į kairę smakro pusę arba į dešinės šakos projekciją, leidžia manyti, jog teismas kategoriškai nenustatė, kad dešinė K. K. apatinio žandikaulio šaka lūžo nuo tiesioginio L. V. padarytojo trauminio poveikio. Teismas privalėjo neginčytinai nustatyti, kad L. V. ketino padaryti nukentėjusiajam neapibrėžto sunkumo sužalojimus. Iš liudytojų parodymų matyti, kad tik nukentėjusiajam nenustojus plūstis ir reikalaujant jam smogti, šiek tiek atitraukęs nuo jo kairę ranką, jos kumščiu arba delnu L. V. sudavė vieną smūgi K. K. į veidą. Akivaizdu, kad toks smūgis negalėjo būti stiprus, nes niekas neparodė, jog prieš smogiant L. V. užsimojo, kad po smūgio nukentėjusysis kažkaip ypatingai sureagavo ar pan. Visiškai aišku, jog tokiu smūgiu jis nesiekė sužaloti nukentėjusįjį. Iš liudytojų parodymų peršasi išvada, jog tik po to, kai nukentėjusysis sudavė smūgį L. V., į konfliktą įsivėlė ir kiti asmenys, tačiau jis tada nukentėjusiajam smūgių jau nesudavė. Apylinkės teismas taip pat nepagrįstai nustatė bendrininkavimo požymį. Pagal BK 25 str. 2 d. bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Tačiau teismo nustatytos aplinkybės neduoda pagrindo išvadai, kad po to, kai nukentėjusysis K. K. spyrė į buto duris, L. V. su draugais išėjo jo mušti, o juo labiau sužaloti. Pirmiausiai jie aiškinosi tarpusavio santykius be smurto panaudojimo, ir tik K. K. nerimstant ir provokuojant, L. V. sudavė jam į veidą, tačiau kiti šalia buvę asmenys į konfliktą nesikišo. Tuo metu, kai L. V. pagal liudytojų parodymus konfliktavo su nukentėjusiuoju, kiti nuteistieji neatliko jokių veiksmų, o tada, kai kiti nuteistieji dalyvavo muštynėse, L. V. fizinio smurto prieš K. K. nenaudojo, todėl teismui nebuvo nei teisinio, nei faktinio pagrindo laikyti, jog jis bendrininkavo padarant nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo ir jo draugų parodymais ir atmetė nuteistojo bei jo draugų parodymus, kad K. K. smūgio nesudavė ir, kad nuo pastarojo reikėjo gintis. Pažymėtina, kad pagal BPK 276 str. 4 d. teisme ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti liudytojo parodymai gali būti perskaitomi tik byloje esantiems įrodymams patikrinti, o apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikęs pareigūnas teisme gali būti apklaustas kaip liudytojas. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas tuo informacijos šaltiniu, kuris gali būti naudojamas kaip pagalbinė priemonė, praktiškai pagrindė apkaltinamojo nuosprendžio išvadas. Vertinant liudytojų pateiktą informaciją apie įvykio aplinkybes teismas turėjo atkreipti dėmesį į tai, kad kaltinimo liudytojai buvo pakankamai artimai susiję su nukentėjusiuoju K. K., todėl galėjo būti suinteresuoti duoti jam palankius parodymus. Teismas nesiėmė priemonių pašalinti prieštaravimams tarp liudytojų parodymų, atsiradusių ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. BK 2 str. 4 d. nustatyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, o tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, jog nusikalstama veika galėjo būti įvykdyta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barbera, Messeguė and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kt).

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu teismui buvo pateiktas apelianto L. V. ir nukentėjusiojo K. K. susitarimas (susitaikymas), kuriame nurodyta, kad L. V. atlygino nukentėjusiajam padarytą žalą ir jo patirtas išlaidas bei prašymas atleisti apeliantą L. V. nuo baudžiamosios atsakomybės ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti, vadovaujantis BK 93 str. arba 38 str. pagrindu. Kartu pateiktas pakvitavimas, įrodantis, kad L. V. atlygino nukentėjusiajam K. K. 1000 eurų neturtinę žalą ir 241,35 Eur advokato išlaidas bei kvitas dėl civilinio ieškinio Valstybinei ligonių kasai atlyginimo. Prokurorė ir kiti proceso dalyviai apelianto L. V. prašymui pritarė.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo L. V. prašymas, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės BK 93 str. pagrindu tenkintinas, nuteistojo M. V. apeliacinius skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d., neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, asmens kaltumą ar nekaltumą teismas daro vadovaudamasis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis, įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. Tik toks nuosprendis gali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Be to, pažymėtina, jog įrodymų vertinimas yra išimtinai teismo prerogatyva, todėl tai, jog teismo išvados nesutampa su apelianto subjektyviu duomenų vertinimu, nėra pagrindas teigti, jog įrodymai ištirti ir įvertinti netinkamai, o nuosprendis nepagrįstas.

Siekiant išsamiai išsiaiškinti reikšmingas bylai aplinkybes bei motyvuotai atsakyti į apeliacinių skundų argumentus, kuriais ginčijamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumas, apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą, apklausė nukentėjusįjį K. K. ir nuteistąjį L. V.

L. V. apklaustas apeliacinės instancijos teisme nurodė, kad savo kaltę pripažįsta, kaltinimo aplinkybių neginčija. Po šio įvykio praėjus 2 val. jis buvo sumuštas, todėl visų aplinkybių negali prisiminti, tris dienas gulėjo komoje. Jį sumušė G. ir G. M. V. buvo ganėtinai arti nukentėjusiojo, bet smūgių nesudavė K. K. Konfliktas buvo kilęs tarp jo ir K. K. Jis Studijuoja (duomenys neskelbtini) universitete, yra Studentų atstovybės Elektronikos fakulteto Žmogiškųjų išteklių koordinatorius, daugiau pažeidimų nėra padaręs. Su nukentėjusiuoju K. K. susitaikė, žalą jam atlygino, todėl prašo bylą nutraukti susitaikius su nukentėjusiuoju.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, vadovaujantis BPK 276 str., buvo pagarsinti liudytojos V. K. parodymai duoti pirmos instancijos teismo posėdžio metu (t.4, b.l. 6), kad K. K. yra jos brolis, o L. V. buvęs kaimynas. Įvykio dieną ji buvo namuose ir išgirdusi triukšmą, išėjo į laiptinę ir pamatė, kad tarp antro ir trečio aukšto, jos kaimynas L. V. prirėmęs jos brolį sienos ir laiko rankoje neaiškų metalinį prietaisą su spyruokle. Jį buvo prikišęs broliui prie veido ir rėkė, jog „dėsiu į galvą“, jie abu apsižodžiavo. Laiptinėje taip pat buvo L. V. draugai ir du jos brolio draugai. Po to L. V. atleido ranką ir ja trenkė K. K. per veidą, po ko šis „išsimuistė“. Visi šaukė, kad L. V. padėtų lazdą, kad galima kitaip išsiaiškinti. Tuomet visi puolė vieni kitus. Matė, kaip kaimyno L. V. draugas L. G. su koja spyrė jos broliui į dešinį žandą, po ko šis susmuko. Po įvykio brolis klausinėjo kas jam atsitiko, nes nieko neatsiminė. Nuo ko prasidėjo konfliktas ji nematė ir negirdėjo.

Dėl nuteistojo M. V. apeliacinio skundo

Išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, M. V. apeliacinio skundo argumentus, ištyrusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus bei atlikusi įrodymų tyrimą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog M. V. padarė BK 138 str. 1 d. ir 284 str. 1 d. numatytas nusikalstamas veikas. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl kaltinamojo M. V. kaltės, todėl apeliacinio skundo motyvai, jog teismas pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, tinkamai neįvertino visų byloje esančių įrodymų, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – atmetami.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išsamiai aptarė nuteistojo M. V. kaltę įrodančius įrodymus ir nors apeliantas neigia savo kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau jo kaltę neabejotinai įrodo nukentėjusiojo R. G. parodymai, liudytojų V. K., E. K., G. M., G. B. parodymai (t. 2, b.l. 180-186, t.3, b.l. 21-25, 35-36), 2012 m. spalio 17 d. asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolas (t.1, b.l. 76-77), Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b.l. 20-21), specialistų Gregoire Abi Chaker, Marijos Kolcovaitės, Sigitos Bielevičienės parodymai (t. 3, b.l. 70-72, 153-155), Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini) (t.3, b.l. 105-110) bei kiti byloje surinkti įrodymai.

Dėl abiejų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų apeliantas M. V. savo kaltę viso bylos tyrimo metu kategoriškai neigė, nurodydamas, kad smurto K. K. atžvilgiu nenaudojo. Apeliacinio skundo argumentas, kad teismas jo kaltę grindė nukentėjusiojo R. G. parodymais, kurie vertintini kritiškai, nes jis yra nukentėjusiojo K. K. draugas, be to buvo teisiamas už kūno sužalojimus padarytus tą pačią dieną jo draugui E. V. bei liudytojų G. M., G. B., E. K. parodymais, kurie yra nukentėjusiojo draugai bei nukentėjusiojo sesers V. K. parodymais, kurie yra suinteresuoti bylos baigtimi, yra neteisingi, nepatvirtini jokiais konkrečiais įrodymais, o grindžiami tik subjektyvia paties apelianto nuomone. Nors kaltinamasis savo kaltę nuosekliai neigė, tačiau tai kaltinamojo kaltės nepaneigia, nes vienodos pozicijos dėl nekaltumo laikymasis yra pasirinkta gynybos taktika, ir nuoseklių parodymų davimas nereiškia, kad šie kaltinamojo parodymai yra teisingi. Sutiktina su apylinkės teismo padaryta išvada, kad nors R. G. yra nukentėjusiojo K. K. draugas, o V. K. yra jo sesuo, tačiau nėra pakankamo pagrindo jų parodymus vertinti kritiškai ir visiškai jais nesiremti, kadangi vertinant minėtų asmenų parodymus, teismas įvertino jų patikimumą, tarpusavio ryšį bei sąsają su kitais byloje surinktais įrodymais. Nukentėjusiojo R. G. ir liudytojos V. K. parodymai yra išsamūs, nuoseklūs, atitinka loginę įvykių seką, neprieštarauja kitiems byloje surinktiems rašytiniams įrodymams bei teismo posėdžio metu duotiems liudytojų, tiesiogiai mačiusių šį įvykį, parodymams.

Byloje neginčijamai nustatyta, kad M. V., veikdamas bendrininkų grupe su L. V. ir L. G., ikiteisminio tyrimo metu nustatytu laiku, viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) namo laiptinėje, matant kitiems jaunuoliams, elgėsi įžūliai, tai yra L. V. grasino suduoti metaline lazda nukentėjusiajam K. K. ir sudavė jam ne mažiau kaip vieną smūgį kairės rankos kumščiu į veido sritį, M. V. sudavė ne mažiau vieną smūgį nukentėjusiajam K. K. į veidą, L. G. ne mažiau kaip vieną kartą spyrė koja nukentėjusiajam K. K. į dešinę veido pusę, tokiais bendrais veiksmais demonstruodami akivaizdžią nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. O taip pat bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajam K. K. apatinio žandikaulio dešinės šakos lūžimą, tuo sukeldami pastarajam, kaip konstatuota specialisto išvadoje bei ekspertizės akte, nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Nukentėjusysis R. G. nuosekliai viso baudžiamojo proceso metu nurodė, kad įvykio metu jiems besileidžiant laiptinėje į apačią, jis pamatė, kad po išgirsto „bumptelėjimo“ L. G., M. V. ir L. V. trise išėjo iš buto, L. V. rankose turėjo teleskopinę lazdą, kurią priėjęs per kaklą prirėmė K. K.. Taip pat matė, kaip L. V. pirmas kumščiu trenkė K. K. į veidą, po jo trenkė iš rankų M. V., o L. G., įsikabinęs į turėklus, apie tris - keturis kartus spyrė iš kojos K. K. į veido dešinę pusę (t. 2, b.l. 180). 2012 m. spalio 17 d. ikiteisminio tyrimo metu atlikto procesinio veiksmo - asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu, nukentėjusysis R. G. iš jam pateiktų šešių asmenų nuotraukų atpažino asmenį nuotraukoje Nr. 5, tai yra kaltinamąjį M. V., kuris K. K. sudavė ne mažiau tris kartus kumščiu į veidą ( t. 1, b.l. 76-77). Šiuos jo parodymus patvirtino ir liudytoja V. K., kuri viso proceso metu nuosekliai nurodė, kad jai išgirdus triukšmą ir išėjus į laiptinę, pamatė, kaip jų kaimynas L. V. prirėmęs jos brolį prie sienos ir laikydamas rankoje neaiškų metalinį prietaisą su spyruokle, rėkė, jog „dėsiu į galvą, po to kaimynas L. V. alkūne prispaudęs laikė jos brolį K. K. prie sienos, atleido ranką ir ja trenkė K. K. per veidą, tuomet jie puolė vieni kitus, taip pat matė, kaip kaimyno L. V. draugas L. G. su koja spyrė jos broliui K. K. į dešinį žandą (t. 2, b.l. 182-183). Šias aplinkybes patvirtino ir nuoseklūs liudytojo E. K. parodymai, apie tai, kad įvykio metu K. K. kaimynas L. V. rankoje turėjo balto metalo spyruoklinę lazdą. Jis laikė K. prirėmęs prie kaklo su lazda, o K. laikė paėmęs už lazdos, kad su ja negautų, taip pat liudytojos G. M. parodymai apie tai, kad pats pirmas iš buto išėjo L. rankoje nešinas metaline lazda. Iš paskos jo ėjo du vaikinai. L. prišoko prie K. K. ir su turėta lazda prirėmė ties kaklu K. L. su K. tarpusavyje koliojosi necenzūriniais žodžiais. Vienu metu pamatė, kad L. pasisuko ir atsitraukė nuo K. ir tuo metu, L. G. K. K. spyrė vieną kartą į dešinį žandą. L. pats pirmas kumščiu sudavė K. K. berods vieną kartą (t. 3, b.l. 35- 36) bei liudytojos G. B. parodymai apie tai, kad jiems lipant laiptais žemyn iš buto išėjo L. su dviem draugas. L. išėjęs į laiptinę išskleidė metalinę lazdą, kuria pradėjo grasinti. L. griebė K. ir su ranka ties krūtine prirėmė prie sienos. Kažkuriuo metu L. sudavė K. ranka į žandą ( t. 3, b.l. 21-24). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad byloje nėra nustatyta jokių duomenų, patvirtinančių nukentėjusiojo R. G. ir kitų liudytojų suinteresuotumą apkalbėti ar nepagrįstai apkaltinti M. V., sprendžia, kad nėra pagrindo netikėti jų parodymais, kurie pagrindžia tai, jog vykstant muštynėms M. V. buvo įvykio vietoje bei sudavė ne mažiau vieną smūgį nukentėjusiajam K. K. į veidą, t. y. atliko neteisėtus veiksmus. Pirmiau išdėstyti duomenys, atsižvelgiant ir į tai, jog pats M. V. patvirtino, kad išgirdę spyrį į duris jis ir L. V. bei L. G. išėjo į laiptinę, kur buvo K. K., tai patvirtino ir L. V. bei L. G., nukentėjusysis R. G. nurodė, kad matė, kaip M. V. smūgiavo K. K. į veidą, o visi liudytojai vieningai patvirtino, kad į laiptinę išėjo L. V. su dviem draugais, leidžia pagrįstai spręsti, kad visi nuteistieji veikė bendrais veiksmais, vieninga tyčia. Sutiktina su apylinkės teismo išvada, kad visi nuteistieji veikė bendra tyčia, nei vienas iš bendrininkų neprieštaravo dėl kito atliekamų veiksmų ir nebandė jų nutraukti. Nėra svarbu, kiek kuris nuteistasis sudavė smūgių nukentėjusiajam. Pažymėtina, jog susitarimas veikti bendrai nebūtinai turi būti žodinis, galima susitarti ir konkliudentiniais veiksmais. Susitarimo išraiškos forma veikos kvalifikacijai įtakos neturi. Nors nagrinėjamu atveju nėra nenustatyta, kad apeliantas ir kiti nuteistieji iš anksto būtų taręsi dėl tokių veiksmų, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, jog jie vienas kito veiksmams pritarė konkliudentiniais veiksmais, kiekvienas iš jų suvokė, jog kėsinasi į tą patį objektą – viešąją tvarką, nukentėjusiojo K. K. sveikatą, savo elgesiu demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, kad nusikalstamą veiką daro ne vienas kuris iš jų, o bendrai, tam tikru būdu prie jos prisidėdami. Todėl darytina išvada, kad bendrininkavimo institutas šioje byloje taikytas tinkamai. Byloje nekyla abejonių, kad nusikalstama veika buvo padaryta viešoje vietoje. Apelianto M. V. ir kitų nuteistųjų veiksmai prieš nukentėjusįjį K. K. viešoje vietoje – daugiabučio namo laiptinėje – pavartotas fizinis smurtas – vertintini kaip įžūlūs, nes jais buvo demonstruojama nepagarba aplinkiniams, nepaisoma visuomenėje galiojančių elgesio normų. Visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje pavartojamas fizinis smurtas, aplinkiniai asmenys dėl to pasijunta šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti. Byloje nustatyta, jog įvykį matė kiti asmenys, buvo nutrauktas nukentėjusiojo K. K., kartu su juo buvusių draugų bei įvykį mačiusios jo sesers V. K. poilsis, normalus bendravimas, jie buvo šokiruoti, nukentėjusysis K. K. buvo priverstas vykti į gydymo įstaigą, dėl šios priežasties jo šeimos nariai buvo atitraukti nuo ramaus vakaro praleidimo bei patyrė išgastį ir išgyvenimus dėl K. K. sužalojimų. Visa tai leidžia neabejotinai teigti, kad apelianto M. V. veiksmais buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Atsižvelgiant į tai apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog skundžiamu nuosprendžiu apeliantas pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 284 str. 1 d. bei 138 str. 1 d. ir iš jo bei kitų nuteistųjų solidariai priteistas žalos atlyginimas.

Skirdamas bausmę apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo visuomenei laipsnį, į veikų padarymo būdą, nusikaltimų tikslus ir motyvus, į tai, kad nėra M. V. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė (nusikalstamas veikas padarė bendrininkų grupėje (BK 60 str. 1 d. 1 p.)) ir į M. V. asmenybę (nepilnametis, neteistas, baustas administracine tvarka, mokykloje charakterizuojamas patenkinamai) ir pagrįstai paskyrė laisvės apribojimą, nustatant jo trukmę mažesnę nei sankcijoje numatytas vidurkis. Pirmosios instancijos teismas už nusikaltimus, numatytus BK 138 str. 1 d. ir BK 284 str. 1 d., paskirtas bausmes, vadovaudamasis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., subendrinęs apėmimo būdu (nes yra idealioji dviejų nusikalstamų veikų sutaptis), griežtesne bausme apimdamas švelnesnę, ir paskyręs galutinę subendrintą bausmę – laisvės apribojimą 10 (dešimčiai) mėnesių, bausmių bendrinimo taisyklių nepažeidė ir subendrino jas tinkamai.

Dėl L. V. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės BK 93 str. pagrindu

Apeliantas L. V. pateikė apygardos teismui prašymą atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės BK 93 str. 1 d. 1 p. arba BK 38 str. 1 d. pagrindu. Vertinant šį prašymą apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad nusikalstamas veikas nuteistasis L. V. padarė būdamas nepilnametis. Tokiu būdu, prieš vertinant ar egzistuoja bendri BK VI skyriaus numatyti atleidimo nuo baudžiamosios pagrindai, privalu įvertinti, ar byloje nėra specialių nepilnamečių asmenų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindų, numatytų BK XI skyriuje.

Įvertinus L. V. inkriminuotos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, įvykio aplinkybes, paties L. V. asmenybę ir duotus parodymus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad yra visos aplinkybės, numatytos BK 93 str. 1 d. 1 p., leidžiančios atleisti apeliantą nuo baudžiamosios atsakomybės.

Pagal BK 93 str. teismas gali atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, nutraukti jam baudžiamąją bylą ir taikyti jam auklėjamojo pobūdžio priemones, esant šiame įstatyme numatytoms trims būtinoms sąlygoms ir bent vienai alternatyviai sąlygai. BK 93 str. 1 d. numato tris bendrąsias būtinas nepilnamečio atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygas: pirma, asmuo turi būti nepilnametis, t. y. veikos padarymo metu dar nesulaukęs aštuoniolikos metų; antra, pirmą kartą padaręs nusikalstamą veiką; trečia, jo padaryta veika turi būti baudžiamasis nusižengimas ar neatsargus arba nesunkus, ar apysunkis tyčinis nusikaltimas. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio L. V. nusikalstamas veikas padarė būdamas nepilnametis (16 metų mažiaus), nusikalto pirmą kartą (praeityje neteistas (t.1, b.l. 120)), padarė du nesunkius tyčinius nusikaltimus, numatytus BK 135 str. 1 d., 284 str. 1 d., kurie sudaro idealią nusikalstamų veikų sutaptį. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2008 m. gegužės 20 d. plenarinės sesijos nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-85/2008, yra išaiškinta, kad pagal BK 93 str. asmuo laikomas pirmą kartą padariusiu nusikalstamą veiką, jeigu pripažįstama, kad jis, nebūdamas anksčiau nusikaltęs, yra padaręs tik vieną nusikalstamą veiką arba kelias nusikalstamas veikas, kurios viena kitos atžvilgiu nėra pakartotinės ir sudaro idealiąją sutaptį.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nustatyti visi bendrieji atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindai, numatyti BK 93 str. bei alternatyvusis pagrindas, numatytas BK 93 str. 1 d. 1 p. Bylos duomenimis nustatyta, kad L. V. atsiprašė nukentėjusiojo K. K. ir visiškai atlygino jam padarytą žalą. Tai patvirtino apeliacinės instancijos teisme apklaustas nukentėjusysis K. K. bei apygardos teismui pateiktas susitarimas ir pinigų sumokėjimą patvirtinantis pakvitavimas (t. 4, b.l. 55-56). Pažymėtina, kad apeliantas taip pat pateikė mokėjimo nurodymą, kad atlygino nuosprendžiu priteistą jam tenkančią civilinio ieškinio dalį Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos (t. 4, b.l. 57). Be to, byloje surinkti duomenys liudija, kad L. V. po šioje baudžiamojoje byloje padaryto nusikaltimo kitų nusikalstamų veikų nepadarė, (duomenys neskelbtini) gimnazijos charakterizuojamas teigiamai, kaip draugiškas, iniciatyvus, atviras ir kūrybingas bei nuoširdus, aktyvus įvairių renginių, būrelių dalyvis (t.3, b.l. 52-62), neįrašytas ir į psichiatrinę ar narkologinę įskaitą ( t.1, b. l. 155, 159). Minėtos aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, kad L. V. laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Teismo nuomone, atleidžiant kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės, siekiant jį pataisyti, paveikti, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų bei siekiant užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, tikslinga L. V. skirti auklėjamojo poveikio priemones – įspėjimą ir elgesio apribojimą 10 (dešimčiai) mėnesių, įpareigojant kiekvieną dieną būti savo namuose nuo 22.00 val. vakaro iki 6.00 val. ryto, jei tai nėra susiję su mokymusi ar darbu, per visą elgesio apribojimo laikotarpį mokytis, tęsti mokslą ar dirbti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., 326 str. 2 d. 1 p., 327 str. 1 d. 2 p., 331 str.,

nusprendžia:

M. V. apeliacinį skundą atmesti.

L. V. prašymą dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tenkinti.

Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 20 d. nuosprendžio dalį dėl L. V. pripažinimo kaltu pagal BK 138 str. 1 d. ir 284 str. 1 d. bei bausmių jam paskyrimo ir jų subendrinimo, ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį – L. V. dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 138 str. 1 d. ir 284 str. 1 d., atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės BK 93 str. 1 d. 1 p. pagrindu ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti.

Vadovaujantis BK 82 str. 1 d. 1 ir 5 punktais, 83 str. ir 87 str. 1 d., 2 d. 1 ir 2 punktais, L. V. skirti auklėjamojo poveikio priemones – įspėjimą ir elgesio apribojimą 10 (dešimčiai) mėnesių, įpareigojant kiekvieną dieną būti savo namuose nuo 22.00 val. vakaro iki 6.00 val. ryto, jei tai nėra susiję su mokymusi ar darbu, per visą elgesio apribojimo laikotarpį mokytis, tęsti mokslą ar dirbti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.