Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2014-03-25 · Civilinė byla Nr. 2A-339/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-03-25
Bylos Nr.
2A-339/2014
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Konstantinas Gurinas, Danutė Milašienė, Alė Bukavinienė
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Specialus autotransportas“
Atsakovas
Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai
Kategorijos
  • 21.4.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 45.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-339/2014Procesinio sprendimo kategorija: 21.4.1.1; 45.4
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. kovo 25 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danutės Milašienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Specialus autotransportas“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo sprendimo dalies, kuria ieškinys atmestas, o priešieškinis tenkintas, civilinėje byloje Nr. 2-588-123/2013 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Specialus autotransportas“ ieškinį atsakovui Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai dėl skolos priteisimo ir atsakovo priešieškinį dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais bei restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

2006 m. lapkričio 24 d. ieškovas UAB „Specialus autotransportas“ (viešojo pirkimo laimėtojas) ir atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybės administracija sudarė sutartį trims metams dėl Klaipėdos miesto pietinės ir šiaurinės dalių gatvių mechanizuoto tvarkymo žiemos ir vasaros sezonų metu (paslaugų teikimo pradžia – 2006 m. gruodžio 1 d., o pabaiga – 2009 m. gruodžio 1 d.). Šalys sudarytą Viešųjų pirkimų sutartį pakeitė 2008 m. lapkričio 14 d. ir 2009 m. vasario 27 d. papildomais susitarimais, kuriais buvo pakeisti ieškovo teikiamų paslaugų įkainiai. Iki 2009 m. birželio mėnesio atsakovas sutartiniuose santykiuose vadovavosi minėtų papildomų susitarimų nuostatomis, tačiau vėliau atsisakė mokėti dalį suteiktų paslaugų kainos, nurodydamas, jog sąskaitos faktūros turi būti išrašomos vadovaujantis 2006 m. lapkričio 24 d. sutarties įkainiais. Dėl šios priežasties už paslaugas, suteiktas nuo 2009 m. birželio mėnesio imtinai, ieškovas kiekvieną mėnesį apmokėjimui pateikinėjo po dvi sąskaitas – ginčijamai ir neginčijamai paslaugų kainos daliai. Neginčijamai sumos daliai išrašytas sąskaitas atsakovas pripažino ir apmokėjo, tačiau nepripažino bei atsisakė apmokėti likusią (pagal 2009 m. vasario 27 d. papildomą susitarimą Nr. J12-26 apskaičiuotą) ieškovo suteiktų paslaugų kainos dalį, dėl ko susidarė 1 646 215,37 Lt įsiskolinimas.

Šalies argumentai

Ieškovas UAB „Specialus autotransportas“ kreipėsi į teismą ir patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 1 646 215,37 Lt nesumokėtos suteiktų Klaipėdos miesto gatvių mechanizuoto tvarkymo paslaugų kainos, 12 297,53 Lt palūkanas, o taip pat 5 procentų dydžio procesines palūkanas.

Atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybės administracija pateikė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiais 2008 m. lapkričio 14 d. papildomą susitarimą Nr. J12-344 ir 2009 m. vasario 27 d. papildomą susitarimą J12-26, taikyti restituciją ir priteisti iš ieškovo 734 623,55 Lt, kuriuos šis gavo niekinių ir negaliojančių sandorių pagrindu. Nurodė, kad pradinėje sutartyje nebuvo numatyta galimybė didinti ar mažinti įkainius, o Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimas dėl įkainių didinimo nebuvo gautas (Viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) 18 str. 8 d.).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2013 m. vasario 11 d. sprendimu ieškinį atmetė, o priešieškinį tenkino iš dalies ir pripažino negaliojančiais 2008 m. lapkričio 14 d. ir 2009 m. vasario 27 d. susitarimus. Nurodė, kad Viešųjų pirkimų įstatymo redakcijoje, galiojusioje sudarant tiek 2008 m. lapkričio 14 d., tiek 2009 m. vasario 27 d. papildomus susitarimus, buvo nustatyta, kad pirkimo sutarties sąlygos sutarties galiojimo laikotarpiu negali būti keičiamos, išskyrus tokias pirkimo sutarties sąlygas, kurias pakeitus nebūtų pažeisti šio įstatymo 3 straipsnyje nustatyti principai ir tikslai, ir tokiems pirkimo sutarties sąlygų pakeitimams yra gautas Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimas, tačiau nagrinėjamu atveju šalys nesikreipė į Viešųjų pirkimų tarnybą ir negavo jos sutikimo keisti sutarties sąlygas ir tokiu būdu ginčijamais susitarimais buvo pažeistos imperatyviosios teisės normos (CK 1.80 str. 1 d.). Pažymėjo, kad nagrinėjant bylą iš naujo šalims buvo pasiūlyta atlikti ekspertizę dėl įkainių padidėjimo pagrįstumo, t. y. nustatyti, kokiu pagrindu pasikeitė kainos ir kiek padidėjo PVM ir tokiu būdu nustatyti priklausantį atlyginimą už suteiktas paslaugas, tačiau atlikti ekspertizę šalys nepageidavo.

Pirmosios instancijos teismo nuomone, iš bylos medžiagos matyti, kad šalys papildomais susitarimais pakeitė ne tik kainą, bet ir paslaugų apimtis, o ieškovas teikė paslaugas įprasta apimtimi, ko pasekoje atsakovas papildomai sumokėjo 734 623,55 Lt ir šalių ekonominė sutarties pusiausvyra pasikeitė ieškovo naudai taip, kaip nebuvo numatyta sutarties sąlygose.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovas, kaip paslaugų teikėjas, negali jam tenkančios rizikos dėl kainų pokyčių perkelti perkančiajai organizacijai, nes ši sutartis buvo sudaryta viešųjų pirkimų procedūrų būdu ir negali būti tik abiejų šalių papildomais susitarimais pakeista (pakeisti sutartį galima tik laikantis Viešųjų pirkimų įstatymo nustatytų procedūrų, nes priešingu atveju, yra pažeidžiami kitų konkurso dalyvių interesai ir viešųjų paslaugų pirkime dalyvaujančių tiekėjų lygiateisiškumo ir skaidrumo bei vienodo požiūrio į dalyvius principai). Tokiu būdu teismas sprendė, kad ieškovas pats prisiėmė riziką dėl kainų pokyčių, o šalys, būdamos apdairios, norėdamos keisti kainas, privalėjo gauti Viešųjų pirkimų tarnybos pritarimą. Pažymėjo, kad nuo 2008 m. rugsėjo 15 d. VPĮ numatė galimybę keisti sąlygas, tačiau pagal CK 6.157 straipsnio 2 dalį imperatyvių teisės normų pasikeitimas po sutarties sudarymo neturi įtakos sutarties sąlygoms ir įstatymo pakeitimai neturi įtakos sutarčiai, nes įstatymas atgal negalioja, o kainos perskaičiavimas dėl mokesčių įstatymų pasikeitimų sutartyje nebuvo numatytas, todėl ji ir negalėjo būti perskaičiuota.

Kita vertus, teismas, atsižvelgdamas į tai, jog papildomus susitarimus neteisėtai buvo pasirašiusios abi šalys ir šalių sugrąžinti į pirminę stadiją nebegalima, priešieškinio dėl 734 623,55 Lt priteisimo netenkintino konstatavęs, kad tokiu būdu ieškovui bus atlygintina dalis nuostolių, kuriuos patyrė dėl Mokesčių įstatymo pasikeitimo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „Specialus autotransportas“ prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys atmestas, o priešieškinis tenkintas, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, o priešieškinį atmesti. Nurodo šiuos argumentus:

Skundžiamas sprendimas iš esmės tapatus Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gegužės 17 d. nutartimi šioje byloje jau panaikintam Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. lapkričio 30 d. sprendimui, nors apeliacinės instancijos teismas jau yra konstatavęs, kad ieškovo reikalavimas padidinti atliekamų paslaugų įkainius dėl konkurso sąlygų 57 punkte nurodytų priežasčių būtų pateisinamas.Lietuvos apeliacinis teismas bylą grąžino nagrinėti iš naujo tikslu surinkti ir ištirti įrodymus, atskleidžiančius tiekėjo viešajam pirkimui teiktų kainų sudėtines dalis, t. y. kokią kainų dalį sudaro išlaidos techninei druskai, kurui, nepavojingų pramonės atliekų priėmimui apmokėti, o taip pat kokią kainos dalį sudaro pridėtinės vertės mokestis, dėl ko ieškovas pateikė teismui papildomus įrodymus, pagrindžiančius įkainių perskaičiavimą, tačiau šių įrodymų vertinimas apskritai neatskleistas.Atsižvelgiant į Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimus šioje byloje, pirmosios instancijos teismas privalėjo atskirai tirti įkainių pakeitimo įtaką papildomų susitarimų galiojimui ir atskirai tirti paslaugų apimčių pakeitimo įtaką papildomų susitarimų galiojimui (CK 6.226 str. 1 d.). Kita vertus, apeliantas atkreipia dėmesį, kad atsižvelgiant į Sutarties 2.1 ir 3.1 punktų nuostatas, buvo atsiskaitoma pagal faktiškai atliktų paslaugų apimtis, todėl darytina išvada, kad papildomais susitarimais mato vienetai nebuvo keičiami, o atsakovo už paslaugas mokėtinos sumos padidėjimui įtakos turėjo tik įkainių pasikeitimas.Galimybė didinti ar mažinti įkainius sutarties galiojimo laikotarpiu buvo tinkamai išviešinta konkurso sąlygose, apie šią įkainių didinimo galimybę žinojo visi suinteresuoti tiekėjai, todėl teiginys, jog pasirašant papildomus susitarimus buvo pažeisti lygiateisiškumo ir skaidrumo principai, yra nepagrįstas. Atsižvelgiant į Viešųjų pirkimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės direktoriaus 2009 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. 1S-43 patvirtintų Viešojo pirkimo – pardavimo sutarčių sąlygų keitimo rekomendacijų 6 punktą, atskirų sutarties vykdymo sąlygų koregavimas pirkimo dokumentuose ir pirkimo sutartyje numatytomis sąlygomis nelaikytinas pirkimo sutarties sąlygų keitimu, dėl kurio pagal VPĮ 18 straipsnio 8 dalies nuostatas privaloma kreiptis dėl Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimo.Teismas darė išvadą, kad dėl papildomų susitarimų šalių ekonominė pusiausvyra pasikeitė ieškovo naudai, kaip nebuvo numatyta sutartyje, tačiau dėl teismo motyvų lakoniškumo nėra aišku, ar tai įvyko dėl paslaugų įkainių, ar dėl paslaugų apimčių pakeitimo, o taip pat neaišku, kokiais įrodymais buvo grindžiamos minėtos išvados. Be to, pažymi, kad 2008 m. lapkričio 14 d. papildomu susitarimu šalys susitarė įkainius keisti, nekeičiant sutarties 1.3 punkte numatytos bendros sutarties kainos.Pirmosios instancijos teismo konstatuota aplinkybė, kad nei viena iš šalių nepageidavo atlikti ekspertizės, pati savaime neleidžia atmesti bylą nagrinėjant iš naujo ieškovo papildomai pateiktų rašytinių įrodymų, nes įstatymas imperatyviai nereikalauja tokio pobūdžio aplinkybes įrodinėti tik eksperto išvadomis, o skundžiamame sprendime nėra pateikta motyvų dėl minėtų įrodymų vertinimo, t. y. dalyje dėl bylos aplinkybių, dėl kurių byla buvo grąžinta į pirmąją instanciją, Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimas yra iš viso be motyvų (CPK 329 str. 2 d. 4 p.).

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybės administracija prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 10 d. nutartimi (administracinė byla Nr. N4440-164/2011 patvirtinta, kad ginčijami susitarimai sudaryti pažeidžiant imperatyvias VPĮ nuostatas 2006 m. lapkričio 24 d. sutartyje nėra numatytos sąlygos, dėl kurių įkainiai galėtų būti perskaičiuoti, o konkurso sąlygos nėra šios sutarties sudėtinė dalis. Pažymi, jog ginčo santykiams negali būti taikomos apelianto nurodytos rekomendacijos, nes papildomų susitarimų sudarymo metu jos negaliojo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino įrodymų dėl įkainio perskaičiavimo pagrįstumo, nes pripažinus papildomus susitarimus niekiniais, jokie mokėjimai pagal juos yra negalimi. Konkurso sąlygose buvo numatyta tik abstrakti galimybė perskaičiuoti įkainius, tačiau aiškūs perskaičiavimo kriterijai nebuvo nustatyti (šalims susitarus, tai būtų padaryta sutartimi). Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo sutarties kainos keitimo aplinkybių, o apeliacinės instancijos teismui priėmus sprendimą dėl atsakovo priešieškinio atmetimo ir ieškinio tenkinimo, būtų pažeista atsakovo teisė į apeliaciją. Be to, pažymi, kad atsakovo 2009 m. liepos 9 d. rašte išdėstyta valia dėl papildomų susitarimų nutraukimo atšaukimo negali būti aiškinama atsietai nuo Viešųjų pirkimų tarnybos išvados dėl papildomų susitarimų negaliojimo ir jos pasekoje atsakovo teikto 2009 m. gegužės 29 d. rašto.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Nagrinėjamu atveju skundžiama tiek Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimo dalis, kuria ieškinys atmestas, tiek minėto sprendimo dalis, kuria priešieškinis dalyje dėl papildomų susitarimų pripažinimo negaliojančiais tenkintas.

Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nuo 2008 m. rugsėjo 15 d. VPĮ numatė galimybę keisti sąlygas, tačiau pagal CK 6.157 straipsnio 2 dalį imperatyvių teisės normų pasikeitimas po sutarties sudarymo neturi įtakos sutarties sąlygoms ir įstatymo pakeitimai neturi įtakos sutarčiai, nes įstatymas atgal negalioja. Tačiau kasacinės instancijos teismas yra nurodęs, kad atsižvelgiant į tęstinį viešojo pirkimo sutarties pobūdį (teisės norma konkrečiu atveju buvo pakeista viešojo pirkimo sutarties vykdymo metu), darytina išvada, jog VPĮ 18 straipsnio 8 dalies nuostata, leidžianti laikantis įstatymo reikalavimų pakeisti viešojo pirkimo sutarties sąlygas, taikytina ir šalių sutarčiai, sudarytai iki šios normos pakeitimo, nes pakeitimas įsigaliojo sutarčiai dar nepasibaigus ir šalių sutartiniams santykiams tebesitęsiant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Iksados“ gamybinis ir techninis centras v. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, bylos Nr. 3K-3-75/2013). Taigi pirmosios instancijos teismo nurodyta CK 6.157 straipsnio 2 dalies norma nagrinėjamu atveju netaikytina, nes ginčijami susitarimai sudaryti tebesitęsiant šalių santykiams pagal 2006 m. lapkričio 24 d. viešojo pirkimo sutartį. Kita vertus, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, sudarant 2008 m. lapkričio 14 d. ir 2009 m. vasario 27 d. papildomus susitarimus pagal jų sudarymo metu galiojusią VPĮ 18 straipsnio 8 dalies redakciją buvo būtina gauti Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimą, kuris konkrečiu atveju nebuvo gautas, todėl priešieškinis dalyje dėl 2008 m. lapkričio 14 d. ir 2009 m. vasario 27 d. papildomų susitarimų pripažinimo negaliojančiais tenkintas pagrįstai. Juo labiau, kad kaip nustatė Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. gegužės 17 d. nutartimi šioje byloje (2 t. 106 – 112 b. l.), minėtais papildomais susitarimais buvo pakeistos ir darbų apimtys, kas prieštarauja viešųjų pirkimų principams ir tikslams, bei tokiu būdu konstatavo perkančiosios organizacijos veiksmų neteisėtumą, pasireiškusį pareigų, išplaukiančių iš VPĮ nuostatų, netinkamu vykdymu. Tokiu būdu Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. sprendimo dalis, kuria pripažinti negaliojančiais 2008 m. lapkričio 14 d. ir 2009 m. vasario 27 d. šalių susitarimai, paliktina nepakeista. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas priešieškinio reikalavimas dėl restitucijos taikymo (734 623,55 Lt priteisimo) nebuvo skundžiama, todėl dėl jos teisėtumo ir pagrįstumo šiuo metu nepasisakoma (CPK 320 str.).

Kita vertus, kaip pažymėjo Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. gegužės 17 d. nutartimi šioje byloje (2 t. 111 b. l.), kai tiekėjas visiškai įvykdo įsipareigojimus pagal neteisėtai sudarytą viešojo darbų ar paslaugų pirkimo sutartį (konkrečiu atveju papildomus susitarimus), restitucija kaip niekinio sandorio padarinys negalima, nes perkančioji organizacija negali grąžinti tiekėjui priimtų darbų ar paslaugų. Tokiu būdu darytina išvada, kad papildomų susitarimų pripažinimas negaliojančiais neužkerta ieškovui galimybės reikalauti skolos dėl susidariusio kainų skirtumo (lyginant su 2006 m. lapkričio 24 d. sutartimi) priteisimo, tačiau vertinant tiekėjui dėl pasikeitusių kainų ir pridėtinės vertės mokesčio padidėjimo priklausantį atlyginimą už suteiktas paslaugas, priklausomai nuo teikiamų paslaugų apimties, kaip jau buvo konstatuota apeliacinės instancijos teismo šioje byloje, privalo būti įvertinta, kokią kainų dalį sudaro išlaidos techninei druskai, kurui, nepavojingų pramonės atliekų priėmimui apmokėti bei kokią kainos dalį sudaro pridėtinės vertės mokestis (2 t. 112 b. l.), ko konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas apskritai nevertino (2 t. 123 – 174 b. l.), dėl ko nebuvo atskleista bylos, kiek tai susiję su ieškinio pagrįstumu, esmė (CPK 327 str., 329 str. 2 d. 4 p.). Tuo tarpu nesant atlikto minėto pirmosios instancijos teismo vertinimo, šių esminės reikšmės ieškovo reikalavimo pagrįstumui turinčių įrodymų vertinimas apeliacinės instancijos teisme, kaip pažymi ir atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą (3 t. 33 b. l.), galimai pažeistų šalių teisę į apeliaciją, dėl ko pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieškinys atmestas, naikintina ir šioje dalyje byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atitinkamai kaip neatsiejamai susijusi naikintina ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl 266 Lt bylinėjimosi išlaidų priteisimo valstybei iš ieškovo (CPK 93 str.).

Tuo pačiu pažymėtina, kad viešųjų pirkimų bylose egzistuoja viešasis interesas, todėl teismas privalo būti aktyvus rinkdamas, tirdamas ir vertindamas įrodymus bei negali šios pareigos nevykdyti remdamasis vien tuo, kad šalys nepageidavo atlikti ekspertizės dėl įkainių padidėjimo pagrįstumo (3 t. 10 b. l.), nes, ekspertizės skyrimą pripažinus būtinu, teismas ją gali skirti savo iniciatyva (CPK 90 str. 1 d., 212 str. 1 d.).

Kiti apeliacinio skundo argumentai, teisėjų kolegijos nuomone, šiuo metu neturi reikšmės teisingam ginčo išsprendimui, todėl dėl jų nepasisakytina.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1, 4 punktais,

nutaria:

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimo dalis, kuriomis atmestas uždarosios akcinės bendrovės „Specialusis autotransportas“ ieškinys bei iš ieškovo priteista valstybei 266 Lt (du šimtai šešiasdešimt šeši litai) bylinėjimosi išlaidų, ir šioje dalyje perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Alė BukavinienėKonstantinas GurinasDanutė Milašienė