Panevėžio apygardos teismo sprendimas

2010-11-08 · Civilinė byla Nr. 2-380-212/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2010-11-08
Bylos Nr.
2-380-212/2010
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Zina Mickevičiūtė
Atsakovas
O. B.
Trečiasis asmuo
R. G.
Civilinė byla Nr. 2-380-212/2010Procesinio sprendimo kategorija: (S) 42.11.3;116.4
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. lapkričio 8 d.Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Zina Mickevičiūtė,Sekretoriaujant Editai Šinkūnienei,dalyvaujant ieškovės bankrutuojančios R. G. IĮ atstovui Algiui Kleivai,atsakovui O. B. ir jo atstovei adv. Vitalijai Kopūstienei,Trečiajam asmeniui R. G. nedalyvaujant,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pagal bankrutuojančios R. G. IĮ ieškinį atsakovui O. B., trečiajam asmeniui R. G. ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovės atstovas prašo pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento 2008-06-06 tarp ieškovės ir atsakovo sudarytą ir notariškai patvirtintą pirkimo-pardavimo sutartį pagal kurią už 10 000 Lt atsakovui parduoti: 2,9800 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini) 11 343 Lt vertės; 1,2600 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini) 7 014 Lt vertės; 1,3000 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini) 2 193 Lt vertės; 18/27 dalių 2,700 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini) 6 705 Lt vertės; 3,2900 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini) 9 938 Lt vertės; 7,5000 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini) 20 423 Lt vertės. Prašo netaikyti restitucijos natūra ir priteisti iš atsakovo 57 616 Lt bei turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad ieškovei Panevėžio apygardos teismo 2008-08-22 nutartimi iškelta bankroto byla. Susipažinęs su įmonės dokumentais nustatė, kad įmonė sudarė žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartį su atsakovu, tačiau žemės sklypus pardavė už žymiai mažesnę kainą nei jų rinkos vertė. Sandorio sudarymo metu ieškovė buvo nemoki, nevykdė įsipareigojimų kreditoriams, praėjus 2 mėnesiams po sutarties sudarymo jai buvo iškelta bankroto byla. Įmonė neteko turto iš kurio galima buvo atsiskaityti su kreditoriais. Sutartis sudaryta priešingais įmonės veiklos tikslais, piktavališkai susitarus su atsakovu ir siekiant išvengti atsiskaityti su kreditoriais, nes turtas parduotas už žymiai mažesnę, nei rinkos kaina. Mano, kad sutarties šalys buvo nesąžiningos ir jų nesąžiningumas preziumuojamas pagal CK 6. 67 str. 4 p., nes turtas parduotas 5 kartus mažesne, negu rinkos kaina. Sudaryta sutartis buvo ypatingai nenaudinga įmonei ir apie tai turėjo žinoti ir žinojo atsakovas. Sutartį prašo pripažinti negaliojančia kaip prieštaraujančią imperatyvioms įstatymo normoms CK 1.80, 1. 81, 1. 82, 1. 91 straipsnių pagrindais ir CK 6. 66, 6. 67 straipsnių pagrindais. Taikant restitucija, atsakovo, kaip nesąžiningo žemės sklypų įgijėjo, negali būti ginami, o atsižvelgiant į bankrutuojančios įmonės interesus ir į tai, kad duomenų apie 10 000 Lt sumokėjimą nėra, prašo netaikyti restitucijos natūra, o priteisti iš atsakovo 57 616 Lt.

Atsiliepimas

Atsakovas ir jo atstovė su reikalavimais nesutinka, prašo ieškinį atmesti ir priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad žemės sklypus įsigijo teisėtai, jokio piktavališko susitarimo su R. G. nebuvo. Jis nuo 1994 metų užsiima verslu, susijusiu su miškais. R. G. pažinojo, nes šis maždaug prieš 5 metus dirbo miškų urėdijoje kleinuotoju. Atsitiktinai sutiko R. G. Registrų centre ir šis pasiūlė pirkti visus 5 sklypus, atskirai nepardavinėjo. Iš parduodamų miškų 2 buvo nekirsti, patikrino, kad parduodami sklypai nebūtų areštuoti. Susiderėjo dėl kainos, sumokėjo 10 000 Lt asmeniškai R. G., nes daugiau šie sklypai nebuvo verti. Iš 6 nupirktų žemės sklypų, 4 sklypuose miškas buvo iškirstas ir visų sklypų medynų vertė buvo 12 143 Lt. Su R. G. neturėjo jokių piktavališkų susitarimų, nieko nežinojo apie jo įmonės finansinę padėtį ir nesidomėjo, nes R. G. sudarė klestinčio verslininko įspūdį, visi parduodamų žemės sklypų dokumentai buvo sutvarkyti. Pats R. G. nurodė, kad parduodamas turtas neareštuotas, neįkeistas, ginčų dėl jo nėra. Jei būtų žinojęs, kad įmonė turi finansinių problemų ir kad teks įrodinėti savo sąžiningumą, sudarant sandorį, nebūtų sudaręs šio sandorio. Be to, pats R. G. yra miškininkas, todėl puikiai žinojo tikrą sklypų vertę ir tikrai nebūtų pardavęs jų už 5 kartus mažesnę kainą. Mano, kad yra sąžiningas turto įgijėjas ir CK 6. 66 straipsnis negali būti taikomas.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Iš šalių paaiškinimų, byloje surinktų ir patikrintų įrodymų nustatyta, kad R. G. individualiai įmonei (toliau IĮ) Panevėžio apygardos teismo 2008-08-22 nutartimi iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas A. Kleiva (b. l. 7). Vykdant bankroto procedūras, administratoriui įtarimų sukėlė 2008-06-06 žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartis, sudaryta R. G. įmonės savininko R. G. ir O. B.. Šia sutartimi atsakovui parduoti tokie žemės sklypai: 2,9800 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini); 1,2600 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini); 1,3000 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini); 18/27 dalių 2,700 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini); 3,2900 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini); 7,5000 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini). Sutartyje nurodyta, kad žemės sklypai parduodami už 10 000 Lt, kurios pirkėjas sumokėjo pardavėjui prieš pasirašant sutartį (b. l. 111-142).

Tikslu nustatyti realią parduotų žemės sklypų vertę, teismo 2010-06-28 nutartimi buvo paskirta žemės sklypų vertės nustatymo ekspertizė, kurią atliko nepriklausoma turto vertintoja UAB „Liturta“ (b. l. 163-164). Turto vertintoja, apžiūrėjusi sklypus natūroje, nustatė, kad vertinami miškai yra sunkiai privažiuojami, pelkėti, labai drėgni, netvarkingi, priaugę menkaverčių krūmynų, o didžioji jų dalis iškirsta. Visi sklypai nutolę vienas nuo kito ir nesiriboja ir dėl to jų vertė nedidėja. Nustatė, kad visų žemės sklypų vertė 2008-06-06 buvo 15 900 Lt (b. l. 171). Ieškovės atstovas neginčija šios turto vertintojos išvados, todėl teismui nėra pagrindo abejoti jos pagrįstumu.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vienodą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, ne kartą yra išaiškinęs, kad actio Pauliana instituto paskirtis – ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu mažinama kreditoriaus galimybė visišką savo reikalavimo patenkinimą. Kreditorius, reikšdamas actio Pauliana ieškinį, pirmiausia siekia atkurti pažeistą skolininko mokumą, sugrąžinant tai, ką skolininkas nesąžiningai ir be pagrindo perleido kitiems asmenims. Tik atkūrus pažeistą skolininko mokumą, atsiranda kreditoriui galimybė visiškai arba bent iš dalies patenkinti savo finansinį reikalavimą. Pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visetui, kad būtų užkertamas kelias galimam kreditoriaus piktnaudžiavimui šiuo institutu bei nepagrįstam skolininko teisių suvaržymui. Teismai, taikydami actio Pauliana institutą, turi patikrinti, ar yra CK 6.66 straipsnyje nustatytos būtinos šio instituto taikymo sąlygos, o būtent: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį sandorį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civ. bylose: 2009-04-23, Nr. 3K-3-105/2009; 2009-04-28, Nr. 3K-3-105/2009; 2009-11-27, Nr. 3K-3-538/2009; 2010-02-01, Nr. 3K-3-15/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl actio Pauliana, netiesioginio ieškinio, sulaikymo teisės ir prevencinio ieškinio institutų taikymo 2008 m. liepos 3 d. Apžvalga ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, kad ieškovei dėl nemokumo iškelta bankroto byla, ji turi neabejotiną teisę reikšti actio Pauliana ieškinį. Ieškovė yra bankrutuojanti įmonė, todėl laikytina, kad visų jos kreditorių teisės yra pažeidžiamos, jei įmonė sudaro sandorius, pažeisdama savo pačios interesus – įmonės turto perleidimas už aiškiai mažesnę kainą nei turto rinkos vertė. Ginčydama sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį, ieškovė nepateikė įrodymų, kad įmonė sudaryti šio sandorio neprivalėjo. Teismas taip pat tokių duomenų neturi. Ieškovės kreditoriniai reikalavimai 2008-10-08 sudarė 195 507,19 Lt (b. l. 181). Ieškovės atstovas teigia, kad duomenų apie gautus 10 000 Lt nėra, tačiau ar po sandorio sudarymo, t. y. po 2008-06-06, įmonė atliko atsiskaitymus su kreditoriais, nepaaiškino. Įmonė turi nekilnojamojo turto ir bankroto administratorius, vykdydamas bankroto procedūrą, jį realizuoja (b. l. 183-192). Įvertinus visas šias aplinkybes ir tai, kad žemės sklypai parduoti iš esmės už realią jų vertę, nėra pagrindo teigti, kad ginčijama pirkimo-pardavimo sutartis pažeidė kreditorių teises. Ieškovės argumentai, kad sutarties šalys siekė išvengti atsiskaityti su kreditoriais ir todėl turtą realizavo už žymiai mažesnę, nei rinkos kaina, kad sutartis buvo labai nenaudinga įmonei ir apie tai turėjo žinoti ir žinojo atsakovas, atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti.

Pažymėtina, kad asmens sąžiningumas teisėje vertinamas pagal asmens informatyvumą apie tam tikrus faktus. „Žinojimas“ suprantamas kaip asmens turėjimas tam tikrų duomenų, o „turėjimas žinoti” aiškinamas kaip asmens pareiga veikti aktyviai, nustatyta pareiga pasidomėti, todėl nepagrįstas neveikimas vertinamas kaip nesąžiningas elgesys. Taigi sąžiningu gali būti laikomas tas įgijėjas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Tokie duomenys gali būti gaunami iš pokalbio su turtą parduodančiu asmeniu, iš registrų, kitų tiek oficialių, tiek privačių šaltinių, nes turto įgijėjas taip pat yra suinteresuotas sandorio teisėtumu ir stabilumu.

Nėra pagrindo teigti, kad šalys buvo nesąžiningos susitardamos dėl žemės sklypų kainos. Iš atsakovo pateiktų miškotvarkos projektų matyti, kad nupirktų žemės sklypų medynų vertė yra labai nedidelė, 4 sklypuose miškai iškirsti, turto vertintoja visus sklypus įvertino 15 900 Lt, atsakovas sumokėjo už juos 10 000 Lt (b. l. 35-62). Duomenų, kad atsakovas ir R. G. yra pažįstami, buvo susitarę ir pan., nėra. Visos šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad atsakovas yra sąžiningas nekilnojamojo turto įgijėjas. Jis negalėjo žinoti apie tikrą R. G. įmonės finansinę padėti. Prieš sudarydamas sutartį pasidomėjo, kad perkami žemės sklypai nebūtų buvę areštuoti ar įkeisti ir tai atitinka protingo ir apdairaus žmogaus elgesį. Atsakovas paaiškino, kad jis buvo budrus ir apdairus, nes žinojo apie įvairaus pobūdžio apgaules, o pardavėjas R. G. atrodė kaip sėkmingas verslininkas. Ta aplinkybė, kad ieškovė neturi duomenų apie 10 000 Lt įmokėjimą į įmonės kasą, nepaneigia pinigų sumokėjimo fakto. Pats įmonės savininkas byloje nedalyvavo, surasti jo nepavyko. Nustačius, kad R. G. sumokėtus pinigus pasisavino, kas neatmetama, ieškovė turi teisę išreikalauti iš jo pasisavintą 10 000 Lt sumą.

Ieškovė sutartį ginčija ir CK 1.80, 1. 81, 1. 82, 1. 91 straipsnių pagrindais, teigdama, kad sutartis prieštarauja imperatyviam įstatymo reikalavimui elgtis sąžiningai, protingai ir teisingai, viešajai tvarkai ir gerai moralei, sutartis sudaryta dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi ir dėl apgaulės.

Sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Įstatyme reglamentuojami sandorių negaliojimo pagrindai, siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą. Sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo, neatitinka sutarties laisvės, o taip pat teisingumo ir protingumo principų (CK 1.2, 1.5 str.).

Kaip jau minėta, byloje nėra duomenų, kad sutarties šalys buvo piktavališkai ar kaip kitaip susitarusios sudaryti sutartį, pažeidžiančią įmonės, jos kreditorių interesą. Nenustatyta ir apgaulės elementų, sudarant 2008-06-06 žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartį. Žemės sklypai parduoti už kainą, atitinkančią jų realiai vertei, o atsakovas yra sąžiningas turto įgijėjas.

Nesant pagrįstų įrodymų, sutartis negali būti pripažįstama negaliojančia, todėl ieškovės reikalavimai atmestini (CPK 12, 185 str.).

Sprendimui įsiteisėjus, laikinosios apsaugos priemonės, taikytos Panevėžio apygardos teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarties pagrindu, panaikinamos (CPK 150 str. 4 d.).

Ieškinį atmetus iš ieškovės atsakovui priteistinos turto vertės nustatymo ekspertizės bei atstovavimo išlaidos (CPK 79, 88, 93 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 259, 270 straipsniais teismas

nusprendžia:

Bankrutuojančios R. G. IĮ ieškinį atsakovui O. B., trečiajam asmeniui R. G. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, atmesti.

Priteisti iš bankrutuojančios R. G. IĮ, įm. k. (duomenys neskelbtini), 1 500 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus litų) ekspertizės ir 1 000 Lt (vieną tūkstantį litų) atstovavimo išlaidų O. B., a. k. (duomenys neskelbtini)

Sprendimui įsiteisėjus, panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Sprendimą per 30 dienų galima skųsti apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduoti Panevėžio apygardos teisme.

Teisėja Zina Mickevičiūtė