- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-11-27
- Bylos Nr.
- 3K-3-538/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Baranauskas, Sigita Rudėnaitė, Pranas Žeimys
- Ieškovas
- M. Š.
- Atsakovas
- G. B., A. R., M. A.
- Kategorijos
- 35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Sigitos Rudėnaitės ir Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. Š. (M. Š.) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. Š. ieškinį atsakovams G. B., A. R., M. A. dėl pažeistų kreditoriaus teisių gynimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1999 m. birželio 14 d. ieškovas M. Š. ir atsakovas G. B. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią atsakovas pasiskolino iš ieškovo 35 000 Lt ir įsipareigojo juos grąžinti iki 1999 m. rugsėjo 14 d. Atsakovui pinigų negrąžinus, ieškovas CPK XXIII skyriuje nustatyta tvarka kreipėsi į teismą dėl skolos išieškojimo. 2006 m. rugsėjo 12 d. Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas išdavė įsakymą išieškoti iš skolininko G. B. kreditoriaus M. Š. naudai 68 808 Lt skolos, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2006 m. rugsėjo 12 d. iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir 516,06 Lt bylinėjimosi išlaidų. Išieškojimas buvo nukreiptas į (duomenys neskelbtini) esantį 0,6889 ha žemės sklypą, kurio antrųjų varžytynių metu buvo nustatyta 62 100 Lt šio žemės sklypo vertė. Iš to paties turto buvo vykdomas išieškojimas ir kreditoriaus E. B. (E. B.) naudai. Nurodydamas, kad iš priverstine tvarka išieškomo turto nėra galimybės susigrąžinti visos teismo įsakymu priteistos skolos, be to, antstolis informavo, kad G. B. niekur nedirba, neturi pajamų ir kito turto, nes dar 2003 m. per įgaliotinę M. A. perleido jam nuosavybės teise priklausiusį 0,1511 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), už 6000 Lt atsakovui A. R., bei tvirtindamas, kad atsakovai G. B., pagal įgaliojimą atstovaujamas atsakovės M. A., ir A. R., būdamas atsakovės M. A. šeimos narys (dukters sutuoktinis), taigi – nesąžiningas turto įgijėjas (CK 2.134 straipsnis), sudarė apsimestinį (nes iš tikrųjų žemės sklypą ketino įsigyti M. A.) neatlygintinį (nes 6000 Lt faktiškai nebuvo sumokėti) žemės sklypo perleidimo sandorį, taip siekdami paslėpti žemės sklypą nuo galimų išieškotojų, ieškovas, remdamasis CK 6.66 straipsnio 1, 2 dalimis, prašė pripažinti negaliojančiais nuo sudarymo momento atsakovo G. B., veikusio per įgaliotinę M. A., ir atsakovo A. R. 2003 m. rugsėjo 23 d. sudarytą žemės sklypo Nr. 297, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį, atsakovų 2003 m. rugsėjo 23 d. sudarytą šio žemės sklypo perdavimo–priėmimo aktą, taikyti restituciją.
Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2006 m. balandžio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1402-244/2006, iškeltoje pagal ieškovės I. B. ieškinį atsakovams G. B., A. R., M. A., A. B. dėl įgaliojimo, 2003 m. rugsėjo 23 d. žemės sklypo Nr. 297, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutarties ir šio žemės sklypo perdavimo–priėmimo akto pripažinimo negaliojančiais ir trečiojo asmens, turinčio savarankiškų reikalavimų, E. B. ieškinį dėl 2003 m. rugsėjo 23 d. žemės sklypo Nr. 297, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, patvirtino šalių sudarytą taikos sutartį, pagal kurią ieškovė I. B. ir trečiasis asmuo E. B. atsisakė ieškinio reikalavimų, o atsakovas A. R. įsipareigojo sumokėti 30 000 Lt kompensaciją ieškovei iki 2006 m. gegužės 21 d. bei 35 000 Lt kompensaciją trečiajam asmeniui iki 2006 m. liepos 21 d. Taikos sutarties 3 punkte atsakovas G. B. užtikrino, kad daugiau nėra jokių kreditorių, turinčių teisę ginčyti 2003 m. rugsėjo 23 d. žemės sklypo Nr. 297, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį. Atsakovas A. R., vykdydamas taikos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, sumokėjo I. B. ir E. B. pirmiau nurodytas pinigines kompensacijas.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2008 m. gruodžio 8 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Nustatęs, kad santuoką su atsakovės M. A. dukterimi S. A. atsakovas A. R. įregistravo 2004 m. liepos 10 d., t. y. po ginčijamų 2003 m. rugsėjo 23 d. sandorių sudarymo, teismas pripažino ieškovą neįrodžiusiu, jog atsakovas A. R., pirkdamas žemės sklypą (duomenys neskelbtini), žinojo apie ieškovą kaip G. B. kreditorių. Teismo vertinimu, byloje nėra įrodymų, kad ginčijama pirkimo–pardavimo sutartis yra apsimestinė, sudaryta siekiant paslėpti turtą (CPK 178 straipsnis). Atsižvelgęs į tai, kad A. R. įsigyto žemės sklypo niekam neperleido, neįkeitė, valdo jį nuo 2003 m., tuo tarpu ieškovas tik 2006 m. kreipėsi į teismą dėl skolos išieškojimo iš G. B., teismas pripažino A. R. sąžiningu ginčo turto įgijėju. Nekonstatavęs CK 6.66 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos – sandorį su skolininku sudariusio trečiojo asmens nesąžiningumo, būtinos actio Pauliana institutui taikyti, teismas atmetė ieškovo reikalavimą dėl ginčijamų sandorių pripažinimo negaliojančiais. Netenkinęs šio reikalavimo, teismas atmetė ir ieškovo reikalavimą dėl restitucijos taikymo.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. birželio 2 d. nutartimi ieškovo apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 8 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegija pažymėjo, kad atsakovas G. B., kuris turėjo kreditorių, neprivalėjo perleisti turto tretiesiems asmenims, tačiau bylos duomenų ir joje nustatytų aplinkybių pagrindu sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog sandorį su skolininku sudariusio trečiojo asmens nesąžiningumas byloje neįrodytas, šalių nesiejo giminystės ryšiai, ginčijamas sandoris atlygintinis ir turtas parduotas už protingą kainą, taigi – nenustatyta CK 6.66 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintų pagrindų actio Pauliana institutui taikyti. Kartu teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas kreipėsi į teismą ne dėl 35 000 Lt sumos, kurią buvo paskolinęs G. B. pagal 1999 m. birželio 14 d. paskolos sutartį, o dėl 68 808 Lt skolos (t. y. du kartus didesnės sumos, nors paskolos sutartyje nebuvo susitarta dėl palūkanų ar netesybų), 6 proc. metinių palūkanų (nors CK 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas šių palūkanų 5 proc. dydis) ir bylinėjimosi išlaidų supaprastinto proceso tvarka iš skolininko G. B. priteisimo; tokio proceso metu kreditoriaus pateiktas pareiškimas patikrinamas tik formaliu aspektu ir, skolininkui nepateikus prieštaravimų, išduotas teismo įsakymas įsiteisėja bei yra vykdytinas; G. B. nepateikus prieštaravimų dėl teismo 2006 m. rugsėjo 12 d. įsakymo ir prašomos priteisti 68 808 Lt skolos, iš jo išieškoma ši, o ne 35 000 Lt skolos suma. Įvertinusi bylos duomenis apie tai, kad išieškojimas buvo nukreiptas į (duomenys neskelbtini) esantį 103 500 Lt vertės 0,6889 ha žemės sklypą, kurio pirmųjų varžytynių metu nustatyta 80 proc. šio turto kaina – 82 800 Lt (CPK 718 straipsnis), neatsiradus pirkėjo ir paskelbus antrąsias varžytynes kreditoriams (ieškovui ir E. B.) buvo perduotas turtas, įvertintas 62 100 Lt, teisėjų kolegija darė išvadą, jog ieškovas už 35 000 Lt skolą įsigijo 1/2 dalį (51 750 Lt) skolininkui priklausiusio 103 500 Lt vertės žemės sklypo. Nustačiusi, kad ieškovui iš skolininko yra išieškota 38 800,97 Lt, t. y. suma, padengianti 35 000 Lt skolos ir 2491,04 Lt vykdymo išlaidų, o likusią neišieškotą pinigų sumą pripažinusi kreditoriaus pelnu, nes paskolos sutartyje nenustatyta palūkanų ar netesybų mokėjimo, be to, viršijančia CK 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą metinių palūkanų, mokėtinų už praleistą teminą piniginei prievolei įvykdyti, dydį, teisėjų kolegija sprendė, jog tokiomis aplinkybėmis nėra pagrindo konstatuoti, kad 2003 m. rugsėjo 23 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis iš esmės pažeidžia kreditoriaus teises ar yra apsimestinė.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas M. Š. prašo panaikinti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 8 d. sprendimą bei Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 2 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas, aiškindamasis ne įstatyme nustatytų actio Pauliana institutui taikyti būtinų sąlygų buvimą, bet vertindamas skolos, priteistos įsiteisėjusiu teismo įsakymu, pagrįstumą ir šių vertinimų pagrindu atmesdamas ieškinį, kaip neįrodantį kreditoriaus interesų ginčijamais sandoriais pažeidimo, netinkamai aiškino ir taikė CK 6.66 straipsnio 1 dalies nuostatas bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos šių materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos.
Žemesnės instancijos teismas
2. Apeliacinės instancijos teismas, skundžiamoje nutartyje pasisakydamas dėl įsiteisėjusiu teismo įsakymu kreditoriaus naudai iš skolininko priteistos skolos teisėtumo ir pagrįstumo, pažeidė CPK 182 straipsnio 2 punktą, taip pat teismų procesinių sprendimų įsiteisėjimo teisines pasekmes reglamentuojančias proceso teisės normas.
3. Apeliacinės instancijos teismas, palikdamas nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriame ieškinio reikalavimas dėl 2003 m. rugsėjo 23 d. sudarytų sandorių pripažinimo negaliojančiais pripažintas nepagrįstu ir atmestinu, be kita ko, dėl to, kad ieškovas tik 2006 m. kreipėsi į teismą dėl skolos išieškojimo iš G. B., nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos. Kasatoriaus teigimu, kreditoriaus kreipimosi į teismą dėl skolos išieškojimo iš skolininko momentas neturi reikšmės sprendžiant dėl kreditoriaus pareikšto actio Pauliana pagrįstumo, nes tokį ieškinį kreditorius gali reikšti ir nesikreipęs į teismą dėl skolos išieškojimo, o sandorio, pagal kurį skolininkas yra įsipareigojęs iki konkrečios datos grąžinti skolą, įvykdymo terminas gali būti nesuėjęs; svarbu, kad actio Pauliana pareiškimo metu kreditorius turėtų galiojančią reikalavimo teisę.
4. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas ginčijamą sandorį su skolininku sudariusio trečiojo asmens (nagrinėjamu atveju – atsakovo A. R.) sąžiningumą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Cetarium“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-17/2006, šiuo klausimu suformuotos teismų praktikos, nes nesiaiškino A. R. ir M. A. dukters susipažinimo aplinkybių, atsakovės M. A. suinteresuotumo ginčijamu sandoriu, nesprendė dėl A. R. galėjimo ir turėjimo žinoti apie galimus bet kuriuos (o ne konkrečius) G. B. kreditorius, netyrė, ar A. R. elgėsi atsargiai bei apdairiai, pigiai įsigydamas žemės sklypą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovai A. R. ir M. A. prašo byloje priimtus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Atsakovai nurodo šiuos nesutikimo su ieškovo kasaciniu skundu argumentus:
1. Ieškovas neįrodė aplinkybės, kad dėl ginčijamo sandorio sudarymo 2003 m. rugsėjo 23 d. sumažėjo skolininko G. B. mokumas ir 35 000 Lt skolos išieškojimas tapo neįmanomas (CPK 178 straipsnis). Teismai ištyrė ir įvertino visus bylos duomenis bei padarė teisingas išvadas dėl atsakovo A. R., ginčijamo sandorio sudarymo metu nežinojusio ir negalėjusio žinoti apie ieškovo pretenzijas, pareikštas tik 2006 m., sąžiningumo. Taigi byloje pagrįstai spręsta, kad ginčijama žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis kreditoriaus teisių nepažeidė.
2. Bylą nagrinėję teismai tenkino šalių prašymus dėl kitos civilinės bylos ir vykdomųjų bylų prijungimo, taigi – disponavo visais su nagrinėjama byla susijusiais duomenimis, aiškinosi visas ieškovo įrodinėjamas aplinkybes, ištyrė ir įvertino visus byloje esančius įrodymus. Dėl to kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
CK 6.66 straipsnyje įtvirtintas vienas iš kreditoriaus interesų gynimo būdų – kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius – actio Pauliana. Tai specialus, su sutarčių laisvės principo ribomis susijęs kreditoriaus teisių gynimo būdas, kurio tikslas – užkirsti kelią galimam skolininko piktnaudžiavimui savo teisėmis, taip užtikrinant įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų pareigų kreditoriui įvykdymą.
Actio Pauliana instituto paskirtis – ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu mažinama kreditoriaus galimybė visišką savo reikalavimo patenkinimą. Kreditorius, reikšdamas actio Pauliana ieškinį, pirmiausia siekia atkurti pažeistą skolininko mokumą, sugrąžinant tai, ką skolininkas nesąžiningai ir be pagrindo perleido kitiems asmenims. Tik atkūrus pažeistą skolininko mokumą, atsiranda kreditoriui galimybė visiškai arba bent iš dalies patenkinti savo finansinį reikalavimą. Pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visetui, kad būtų užkertamas kelias galimam kreditoriaus piktnaudžiavimui šiuo institutu bei nepagrįstam skolininko teisių suvaržymui.
Teismai, taikydami actio Pauliana institutą, turi patikrinti, ar yra CK 6.66 straipsnyje nustatytos būtinos šio instituto taikymo sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Cetarium“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-17/2006; kt.).
Dėl įgijėjo sąžiningumo
Iš bylos duomenų matyt, kad bylą nagrinėję teismai sprendė, jog trečiasis asmuo A. R., įsigydamas iš skolininko G. B. 0,1511 ha žemės sklypą, kurio vidutinė rinkos vertė, VĮ Registrų centro duomenimis, sandorio sudarymo dieną buvo 18 132 Lt, už 6000 Lt namo statybai, buvo sąžiningas. Apeliacinės instancijos teismas, padarydamas išvadą dėl trečiojo asmens sąžiningumo, vadovavosi atsakovo A. R. pateikta žemės sklypo vertinimo ataskaita, kurios duomenimis, preliminari ginčo žemės sklypo vertė 2003 m. rugsėjo 23 d. buvo 9000 Lt. Ieškovo pateiktoje žemės sklypo vertinimo ataskaitoje sklypo vertė nurodyta 30 000 Lt. Kitoje civilinėje byloje yra duomenų apie tai, kad atsakovas A. R., be G. B. už sklypą sumokėtų 6000 Lt, kitiems G. B. kreditoriams sumokėjo: E. B. – 35 000 Lt, o J. B. – 30 000 Lt (Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-1402-244/2006). Bylą nagrinėję teismai, neįvertindami šių įrodymų bei aplinkybių, turinčių reikšmės žemės sklypo vertei ir įgijėjo sąžiningumui nustatyti, pažeidė CPK 176 straipsnio 1 dalį, 180, 185 straipsnius. Dėl to bylą nagrinėjusių teismų padaryta išvada apie trečiojo asmens A. R. sąžiningumą įsigyjant ginčo žemės sklypą negali būti pripažinta pagrįsta.
Dėl kreditoriaus teisių pažeidimo
Actio Pauliana institutui taikyti būtina, kad kreditorius turėtų neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, t. y. šis institutas taikomas, kai skolininkas nėra įvykdęs visos ar dalies prievolės ir ginčijamu sandoriu būtų pažeisti kreditoriaus interesai. Byloje nustatyta, kad įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 12 d. įsakymu iš atsakovo G. B. priteista ieškovui 68 808 Lt skolos. Vykdant šį teismo įsakymą, ieškovui M. Š., neįvykus pakartotinėms skolininko turto varžytynėms, buvo perduota nuosavybės teisė, kuri bus atkurta skolininko G. B. vardu į 0,6889 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 6248/10 000 dalis, o išieškotojo E. B. vardu – į likusias 3752/10 000 sklypo dalis. Apeliacinės instancijos teismas išvadą, kad ginčijamu 2003 m. rugsėjo 23 d. 0,1511 ha žemės sklypo pardavimo sandoriu nebuvo pažeistos ieškovo M. Š. turtinės teisės, motyvavo tuo, jog nutarties priėmimo metu skolininko G. B. 1/2 dalis 0,6889 ha žemės sklypo padengė jo ieškovui pagal 1999 m. birželio 14 d. paskolos sutartį turimą 35 000 Lt skolą, o kita teismo įsakymu priteista, bet neišieškota pinigų suma yra kreditoriaus (ieškovo) pelnas, nors paskolos sutartyje nebuvo nustatytos palūkanos ar netesybos; be to, likusi suma viršija ir CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatytą už praleistą terminą piniginei prievolei įvykdyti mokėtinų metinių palūkanų dydį. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu įsiteisėjusio teismo įsakymo, kuriuo ieškovui priteista 68 808 Lt ir kuris yra vykdytinas dokumentas (CPK 584 straipsnio 1 dalies 1 punktas), interpretavimu. Įsiteisėjęs teismo įsakymas turi res judicata galią, jo teisėtumas ir pagrįstumas negali būti kvestionuojamas, ir jis turi būti vykdomas. Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas, aiškindamasis ne įstatyme nustatytų actio Pauliana institutui taikyti būtinų sąlygų buvimą, bet vertindamas skolos, priteistos teismo įsakymu ir skolininko neginčytos, pagrįstumą bei šių vertinimų pagrindu atmesdamas ieškinį, kaip neįrodantį kreditoriaus interesų ginčijamo sandorio sudarymu pažeidimo, netinkamai aiškino ir taikė CK 6.66 straipsnio 1 dalį bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos šios materialiosios teisės normos aiškinimo ir taikymo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P. v. A. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-540/205; 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Cetarium“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-17/2006).
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas neišsiaiškino visų actio Pauliana institutui taikyti būtinų sąlygų, neįvertino įrodymų, turinčių reikšmės įgijėjo sąžiningumui ir ginčo žemės sklypo rinkos vertei nustatyti. Dėl padarytų materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimų skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis negali būti pripažinta pagrįsta, todėl ji naikintina (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Nagrinėjant bylą iš naujo gali kilti restitucijos taikymo klausimo sprendimo būtinybė, parenkant atitinkamą restitucijos būdą (CK 6.145, 6.146 straipsniai). Tačiau apeliacinės instancijos teismas negalėtų taikyti restitucijos, nes, nesant J. B. ir E. B. įtrauktų į nagrinėjamą bylą dalyvaujančiais asmenimis, būtų nuspręsta dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių bei pareigų, ir tai būtų absoliutus teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas).
Panaikinus pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimą ir nutartį, byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 360 straipsnis).
Atsižvelgiant į tai, kad byla grąžinama nagrinėti iš naujo pirmąja instancija, teisėjų kolegija kitų kasacinio skundo argumentų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.
Nagrinėjant bylą iš naujo, svarstytina, ar: 1) E. B., gavęs savo finansinio reikalavimo patenkinimą iš A. R., šiam nuosavybėn įsigijus žemės sklypą, pagrįstai antrą kartą tokios apimties finansinio reikalavimo patenkinimą gavo iš 0,6889 ha žemės sklypo vertės; 2) A. R. pagal taikos sutartį sumokėtos pardavėjo G. B. kreditoriams J. B. ir E. B. sumos nėra kainos už žemės sklypą dalis, ar tos sumos realiai buvo sumokėtos ir kokia yra reali žemės sklypo rinkos vertė.
Tik išsiaiškinus bylai reikšmingas aplinkybes, bus galima daryti atitinkamą išvadą dėl ginčijamo sandorio galiojimo. Jeigu būtų nustatyta, kad skolininko kreditoriams J. B. ir E. B. atsakovo A. R. sumokėtos sumos sudaro 0,1511 ha žemės sklypo realią rinkos vertę, svarstytina, ar būtų protinga ginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu, ar ieškovas teises galėtų ginti kitais būdais.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360, 362 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 8 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 2 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.