Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Egidijos Puzinskaitės, teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio, dalyvaujant pareiškėjui E. B. ir atsakovės atstovei Rasai Tunkevičienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo E. B. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas.

Byloje ginčas yra kilęs dėl Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro E. B. teisės iš Prokuratūros gauti informaciją apie Rusijos Federacijos teisinės pagalbos prašymą.

Bylos duomenys tvirtina, kad 2014-09-17 Prokuratūroje buvo gautas pareiškėjo Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro, E. B., prašymas leisti susipažinti su iš Rusijos Federacijos gautu teisinės pagalbos prašymu, susijusiu su Lietuvos piliečių šaukimu į Tarybinę armiją 1990 metais (Komisijos bylos l. 19).

Išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, Prokuratūra 2014-09-26 raštu informavo pareiškėją, kad vadovaujantis 1959-04-20 Europos konvencija dėl savitarpio pagalbos baudžiamosiose bylose (toliau – Konvencija) Prokuratūra atsisakė vykdyti Rusijos Federacijos prašymą, tačiau gauta medžiaga yra konfidenciali, todėl pareiškėjui susipažinti negali būti pateikta (Komisijos bylos l. 20).

Nesutikdamas su tokiu Prokuratūros raštu, pareiškėjas padavė skundą generaliniam prokurorui (Komisijos bylos l. 21–22), prašydamas jį panaikinti ir tenkinti 2014-09-17 Prokuratūroje gautą prašymą arba pateikti teisiškai pagrįstą atsakymą.

Išnagrinėjusi pareiškėjo 2014-10-16 skundą ir 2014-09-17 prašymą, Prokuratūra 2014-11-11 sprendime Nr. 14.2-6030 nurodė, kad negali leisti susipažinti su pateikto prašymo turiniu, nes tai pažeistų tarptautinius įsipareigojimus ir atskleistų Rusijos Federacijoje atliekamo ikiteisminio tyrimo duomenis, todėl pateikė pareiškėjui informaciją apie prašymo esmę ir išnagrinėjimo rezultatą (Komisijos bylos l. 23–24).

Nesutikdamas su tokiu Prokuratūros sprendimu, pareiškėjas kreipėsi į Komisiją, prašydamas įpareigoti Prokuratūrą supažindinti pareiškėją su Rusijos Federacijos generalinės prokuratūros prašymu suteikti teisinę pagalbą ir atlikti procesinius veiksmus baudžiamojoje byloje, kurioje dėl savavališko pasišalinimo iš karinio dalinio Lietuvos Respublikos piliečio atžvilgiu buvo atnaujintas ikiteisminis tyrimas (Komisijos bylos l. 1–2).

Komisija 2014-12-08 sprendimu Nr. 3R-495(AG-0428/02-2014) pareiškėjo skundą atmetė, nurodydama, kad pareiškėjo prašymas negalėjo būti tenkinamas, nes Baudžiamojo proceso kodekso nuostatos draudžia atskleisti ikiteisminio tyrimo duomenis, informacija, kurią teisę gauti nustato Signatarų statuso įstatymas, pareiškėjui buvo suteikta, todėl ši jo teisė įgyvendinta tinkamai (b. l. 4–9).

Pareiškėjas nesutinka su nurodytais sprendimais ir mano, kad Signatarų statuso įstatymas suteikia jam teisę gauti visą informaciją, išskyrus tą, kuri pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymą yra valstybės ir tarnybos paslaptis.

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų statusą ir socialines garantijas nustato Signatarų statuso įstatymas. Pagal šio įstatymo 4 str. 1 d. 3 p., Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai turi teisę gauti ir naudotis Seimo, Prezidentūros, Vyriausybės bei kitų valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų turima informacija, išskyrus informaciją, kuri pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymą yra valstybės ir tarnybos paslaptis.

Nurodytos nuostatos yra lex specialis Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo, reglamentuojančio asmenų teisę gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, šios teisės įgyvendinimo tvarką, atžvilgiu.

Nustatyta ir byloje ginčo dėl to nėra, kad pareiškėjas į Prokuratūrą kreipėsi kaip Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, todėl jo prašymas turėjo būti nagrinėjamas atsižvelgus į pareiškėjo statusą ir jam suteikiamas teises, t. y. vadovaujantis Signatarų statuso įstatymo 4 str. 1 d. 3 p.

Pagal nurodytas Signatarų statuso įstatymo nuostatas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai turi teisę gauti visą informaciją, kuri pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymą nėra valstybės ir tarnybos paslaptis.

Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatyme nustatyta, kad valstybės paslaptis – tai šio įstatymo nustatyta tvarka įslaptinta politinė, karinė, žvalgybos, teisėsaugos, mokslo, technikos ir kita informacija, kurios praradimas arba neteisėtas atskleidimas gali sukelti grėsmę Lietuvos Respublikos suverenitetui, teritorijos vientisumui, gynybinei galiai, padaryti žalos valstybės interesams, sukelti pavojų žmogaus gyvybei (2 str. 2 d.). Tarnybos paslaptis – tai šio įstatymo nustatyta tvarka įslaptinta politinė, karinė, žvalgybos, ekonominė, teisėsaugos, švietimo, mokslo, technikos ir kita informacija, kurios praradimas arba neteisėtas atskleidimas gali pakenkti valstybės ar jos institucijų interesams arba sudaryti prielaidas neteisėtam valstybės paslaptį sudarančios informacijos atskleidimui, sukelti pavojų žmogaus sveikatai (2 str. 3 d.).

Kaip teisminio bylos nagrinėjimo metu patvirtino Prokuratūros atstovė, pareiškėjo prašyta suteikti informacija pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymą nėra pripažinta valstybės ar tarnybos paslaptimi. Taigi, vadovaujantis Signatarų statuso įstatymu, pareiškėjui ši informacija turėtų būti teiktina.

Kaip matyti iš Prokuratūros priimtų sprendimų ir jos atstovės paaiškinimų, pareiškėjo teisė gauti prašomą informaciją buvo paneigta atsižvelgus į Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, draudžiančias atskleisti ikiteisminio tyrimo duomenis, bei Konvencijos nuostatas, nustatančias, kad prašančiosios šalies reikalavimu prašomoji šalis gali užtikrinti pateikto teisinės pagalbos prašymo fakto ir turinio konfidencialumą.

Pažymėtina, kad atsižvelgus į ypatingą Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų statusą ir jų teises bei pareigas nustatantį teisinį reguliavimą, teismas konstatuoja, kad jie turi teisę susipažinti su ikiteisminio tyrimo duomenimis. Signatarų statuso įstatymo nuostatos nustato baigtinį informacijos, kuri signatarams neteiktina, sąrašą, į kurį patenka tik informacija, sudaranti valstybės ar tarnybos paslaptį.

Konvencijos 2001-11-08 II-ojo papildomo protokolo 25 str. nustatyta, kad prašančioji šalis gali reikalauti, kad prašomoji šalis laikytų konfidencialiais prašymo faktą ir turinį, išskyrus tokiu mastu, kokiu reikia prašymui įvykdyti. Jei prašomoji šalis negali laikytis konfidencialumo reikalavimo, ji apie tai skubiai praneša prašančiajai šaliai.

Įvertinęs nurodytų nuostatų turinį, teismas konstatuoja, kad Konvencijos II-asis papildomas protokolas neįpareigoja prašomosios šalies užtikrinti prašymo konfidencialumą, nes nustatyta galimybė informuoti prašančiąją šalį apie būtinybę paviešinti pateiktus duomenis.

Prokuratūra teigė, kad Rusijos Federacija prašė užtikrinti teisinės pagalbos prašyme nurodytų duomenų konfidencialumą, todėl ši informacija pareiškėjui negali būti teikiama. Kita vertus, atsakovės atstovė teisminio bylos nagrinėjimo metu pažymėjo, kad siekdama apginti Lietuvos Respublikos piliečio, dėl kurio pateiktas teisinės pagalbos prašymas, teises, ji paviešino pateikto Rusijos Federacijos teisinės pagalbos prašymo faktą ir turinį. Teismo nuomone, tokiais konkliudentiniais veiksmais atsakovė pripažino, kad tam tikrų subjektų atžvilgiu konfidencialumo reikalavimas netaikytinas. Atsakovė nenurodė, kodėl tokia galimybė nebuvo sudaryta Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarui. Pažymėtina, kad prieš pateikdama pareiškėjui prašomą informaciją, atsakovė gali atlikti Konvencijos II-ojo papildomo protokolo 25 str. nurodytus veiksmus ir informuoti Rusijos Federaciją apie asmenis, kuriems bus atskleista prašyme nurodyta informacija.

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad Prokuratūra ir Komisija netinkamai taikė materialines teisės aktų nuostatas, todėl priėmė neteisėtus ir nepagrįstus sprendimus, kurie naikinti Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. 1 d. 1 p. nustatytu pagrindu.

Bylos nagrinėjimo dalyką, t. y. savo pažeistos teisės ar įstatymo saugomo intereso gynybos būdą bei apimtį, nustato pareiškėjas, – skunde suformuluodamas savo materialinį teisinį reikalavimą (skundo dalyką) bei nurodydamas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (skundo pagrindą) (ABTĮ 23 str. 1 d. 7 ir 8 p.). Nors pateiktame skunde pareiškėjas nesuformulavo reikalavimo dėl Prokuratūros 2014-11-11 sprendimo Nr. 14.2-6030 panaikinimo, skunde išdėstytos aplinkybės, pareiškėjo paaiškinimai ir kiti skundo reikalavimai patvirtina, kad su šiuo sprendimu pareiškėjas nesutinka. Atsižvelgęs į nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią situaciją, ir tai, kad prieš kreipdamasis į teismą pareiškėjas pasinaudojo alternatyvia ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka, Komisija vertino Prokuratūros 2014-11-11 sprendimo Nr. 14.2-6030 teisėtumą ir pagrįstumą, teismas konstatuoja, kad panaikindamas neteisėtą ir nepagrįstą Prokuratūros 2014-11-11 sprendimą, neperžengia administracinės bylos nagrinėjimo ribų.

Panaikinus Prokuratūros ir Komisijos sprendimus, atsakovė įpareigotina supažindinti pareiškėją su Rusijos Federacijos generalinės prokuratūros pateiktu prašymu suteikti teisinę pagalbą ir atlikti procesinius veiksmus baudžiamojoje byloje, kurioje dėl savavališko pasišalinimo iš karinio dalinio Lietuvos Respublikos piliečio atžvilgiu buvo atnaujintas ikiteisminis tyrimas. Vykdydama teismo įpareigojimą ir siekdama užtikrinti tarptautinius įsipareigojimus, Prokuratūra gali atlikti Konvencijos II-ojo papildomo protokolo 25 ir 26 str. nustatytus veiksmus, t. y. informuoti prašančiąją valstybę ir užtikrinti pateiktame teisinės pagalbos prašyme nurodytų asmens duomenų saugumą (dokumentą nuasmeninti).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 2 ir 4 p., 127 ir 129 str. teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo E. B. skundą tenkinti.

Panaikinti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2014-11-11 sprendimą Nr. 14.2-6030 ir Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos prie Vyriausybės 2014-12-08 sprendimą Nr. 3R-495(AG-0428/02-2014).

Įpareigoti Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą supažindinti pareiškėją su Rusijos Federacijos generalinės prokuratūros pateiktu prašymu suteikti teisinę pagalbą ir atlikti procesinius veiksmus baudžiamojoje byloje, kurioje dėl savavališko pasišalinimo iš karinio dalinio Lietuvos Respublikos piliečio atžvilgiu buvo atnaujintas ikiteisminis tyrimas.

Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.