- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-05-23
- Bylos Nr.
- A-99-261/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05446-2014-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Irmantas Jarukaitis
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros
- Pareiškėjas
- E. B.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. B. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, E. B., kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydamas panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimą Nr. 3R-495(AG-0428/02-2014) ir įpareigoti Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą (toliau – ir atsakovas, Generalinė prokuratūra, Prokuratūra) supažindinti jį su Rusijos Federacijos generalinės prokuratūros pateiktu prašymu suteikti teisinę pagalbą ir atlikti procesinius veiksmus baudžiamojoje byloje, kurioje dėl savavališko pasišalinimo iš karinio dalinio Lietuvos Respublikos piliečio atžvilgiu buvo atnaujintas ikiteisminis tyrimas.
Nurodė, kad Komisija, nagrinėdama jo skundą, netinkamai taikė teisės aktus, nes nesivadovavo Lietuvos Respublikos Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų ir Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaraciją pasirašiusių asmenų statuso įstatymu (toliau – ir Signatarų statuso įstatymas), suteikiančiu teisę pareiškėjui, kaip Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarui, iš valstybės institucijos gauti su visuomeniniais–valstybiniais klausimais susijusią informaciją. Informacija, kuri signatarui neprivalo būti teikiama, nustatyta Signatarų statuso įstatyme. Be to, informacija, kurios pareiškėjas prašė iš Prokuratūros, nėra valstybės ar tarnybos paslaptis, taip pat nėra ikiteisminio tyrimo duomenys, todėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas (toliau – ir BPK) nagrinėjamu atveju netaikytinas. Prokuratūros nurodyti tarptautiniai teisės aktai taip pat neriboja jos teisės sudaryti galimybę pareiškėjui susipažinti su Rusijos Federacijos generalinės prokuratūros prašymu. Komisija neturi įgaliojimų vertinti Rusijos Federacijos prokurorų nepriklausomumą, o konstatuodama, kad Prokuratūra iš esmės užtikrino pareiškėjo teisę gauti informaciją, Komisija viršijo savo kompetencijos ribas.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 22–24) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Pažymėjo, kad Prokuratūra 2014 m. rugsėjo 26 d. ir 2014 m. lapkričio 11 d. raštuose pareiškėjui pateikė tiek informacijos apie Rusijos Federacijos teisinės pagalbos prašymą, kiek galėjo pateikti, nepažeisdama tarptautinių sutarčių ir Baudžiamojo proceso kodekso nuostatų. Užsienio valstybių teisinės pagalbos prašymams taikomas toks pats teisinis apsaugos režimas kaip ir Lietuvos Respublikoje atliekamų ikiteisminių tyrimų duomenims. Pagal BPK 177 straipsnio 1 dalies nuostatas ikiteisminio tyrimo duomenys neskelbtini. Iš Rusijos Federacijos gautame prašyme nurodyta, kad duomenys yra konfidencialūs, todėl Prokuratūra neturėjo teisės jų viešinti. Pareiškėjas nėra ikiteisminio tyrimo dalyvis, todėl atsakovas neturėjo teisės atskleisti jam prašyme nurodytų ikiteisminio tyrimo duomenų. Informacija, kurią gauti pareiškėjas turi kaip Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, jam buvo suteikta, todėl reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus negali būti tenkinamas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimu (b. l. 36-39) pareiškėjo skundą tenkino. Panaikino Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2014 m. lapkričio 11 d. sprendimą Nr. 14.2-6030 ir Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimą Nr. 3R-495(AG-0428/02-2014). Įpareigojo Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą supažindinti pareiškėją su Rusijos Federacijos generalinės prokuratūros pateiktu prašymu suteikti teisinę pagalbą ir atlikti procesinius veiksmus baudžiamojoje byloje, kurioje dėl savavališko pasišalinimo iš karinio dalinio Lietuvos Respublikos piliečio atžvilgiu buvo atnaujintas ikiteisminis tyrimas.
Teismas nustatė, kad 2014 m. rugsėjo 17 d. prokuratūroje buvo gautas pareiškėjo Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro, E. B., prašymas leisti susipažinti su iš Rusijos Federacijos gautu teisinės pagalbos prašymu, susijusiu su Lietuvos piliečių šaukimu į Tarybinę armiją 1990 m. (Komisijos bylos l. 19). Išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, Prokuratūra 2014 m. rugsėjo 26 d. raštu informavo pareiškėją, kad, vadovaudamasi 1959 m. balandžio 20 d. Europos konvencija dėl savitarpio pagalbos baudžiamosiose bylose (toliau – ir Konvencija), Prokuratūra atsisakė vykdyti Rusijos Federacijos prašymą, tačiau gauta medžiaga yra konfidenciali, todėl pareiškėjui susipažinti negali būti pateikta (Komisijos bylos l. 20). Nesutikdamas su tokiu Prokuratūros raštu, pareiškėjas padavė skundą generaliniam prokurorui (Komisijos bylos l. 21–22), prašydamas jį panaikinti ir tenkinti 2014 m. rugsėjo 17 d. Prokuratūroje gautą prašymą arba pateikti teisiškai pagrįstą atsakymą. Išnagrinėjusi pareiškėjo 2014 m. spalio 16 d. skundą ir 2014 m. rugsėjo 17 d. prašymą, Prokuratūra 2014 m. lapkričio 11 d. sprendime Nr. 14.2-6030 nurodė, kad negali leisti susipažinti su pateikto prašymo turiniu, nes tai pažeistų tarptautinius įsipareigojimus ir atskleistų Rusijos Federacijoje atliekamo ikiteisminio tyrimo duomenis, todėl pateikė pareiškėjui informaciją apie prašymo esmę ir išnagrinėjimo rezultatą (Komisijos bylos l. 23–24). Nesutikdamas su tokiu Prokuratūros sprendimu, pareiškėjas kreipėsi į Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją, prašydamas įpareigoti Prokuratūrą supažindinti pareiškėją su Rusijos Federacijos generalinės prokuratūros prašymu suteikti teisinę pagalbą ir atlikti procesinius veiksmus baudžiamojoje byloje, kurioje dėl savavališko pasišalinimo iš karinio dalinio Lietuvos Respublikos piliečio atžvilgiu buvo atnaujintas ikiteisminis tyrimas (Komisijos bylos l. 1–2). Komisija 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimu Nr. 3R-495(AG-0428/02-2014) pareiškėjo skundą atmetė, nurodydama, kad pareiškėjo prašymas negalėjo būti tenkinamas, nes Baudžiamojo proceso kodekso nuostatos draudžia atskleisti ikiteisminio tyrimo duomenis, informacija, kurią teisę gauti nustato Signatarų statuso įstatymas, pareiškėjui buvo suteikta, todėl ši jo teisė įgyvendinta tinkamai (b. l. 4–9).
Teismas, remdamasis Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų statuso įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktu, pagal kurį Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai turi teisę gauti ir naudotis Seimo, Prezidentūros, Vyriausybės bei kitų valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų turima informacija, išskyrus informaciją, kuri pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymą yra valstybės ir tarnybos paslaptis, pabrėžė, kad nurodyta nuostata yra lex specialis Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo, reglamentuojančio asmenų teisę gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, šios teisės įgyvendinimo tvarką, atžvilgiu. Remdamasis tuo, teismas pažymėjo, jog byloje ginčo dėl to nėra, kad pareiškėjas į Prokuratūrą kreipėsi kaip Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, todėl jo prašymas turėjo būti nagrinėjamas atsižvelgus į pareiškėjo statusą ir jam suteikiamas teises, t. y. vadovaujantis Signatarų statuso įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktu. Taigi, pagal šią nuostatą Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai turi teisę gauti visą informaciją, kuri pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymą nėra valstybės ir tarnybos paslaptis.
Teismas, remdamasis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 2 straipsnio 2 dalies, 2 straipsnio 3 dalies nuostatomis, pažymėjo, jog, kaip teisminio bylos nagrinėjimo metu patvirtino Prokuratūros atstovė, pareiškėjo prašyta suteikti informacija pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymą nėra pripažinta valstybės ar tarnybos paslaptimi. Taigi, vadovaujantis Signatarų statuso įstatymu, pareiškėjui ši informacija turėtų būti teiktina.
Teismo vertinimu, kaip matyti iš Prokuratūros priimtų sprendimų ir jos atstovės paaiškinimų, pareiškėjo teisė gauti prašomą informaciją buvo paneigta, atsižvelgus į Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, draudžiančias atskleisti ikiteisminio tyrimo duomenis, bei Konvencijos nuostatas, nustatančias, kad prašančiosios šalies reikalavimu prašomoji šalis gali užtikrinti pateikto teisinės pagalbos prašymo fakto ir turinio konfidencialumą.
Atsižvelgęs į ypatingą Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų statusą ir jų teises bei pareigas nustatantį teisinį reguliavimą, teismas konstatavo, kad Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai turi teisę susipažinti su ikiteisminio tyrimo duomenimis. Signatarų statuso įstatymo nuostatos nustato baigtinį informacijos, kuri signatarams neteiktina, sąrašą, į kurį patenka tik informacija, sudaranti valstybės ar tarnybos paslaptį.
Pagal Konvencijos 2001 m. lapkričio 8 d. II-ojo papildomo protokolo 25 straipsnį prašančioji šalis gali reikalauti, kad prašomoji šalis laikytų konfidencialiais prašymo faktą ir turinį, išskyrus tokiu mastu, kokiu reikia prašymui įvykdyti. Jei prašomoji šalis negali laikytis konfidencialumo reikalavimo, ji apie tai skubiai praneša prašančiajai šaliai. Įvertinęs nurodytų nuostatų turinį, teismas konstatavo, kad Konvencijos II-asis papildomas protokolas neįpareigoja prašomosios šalies užtikrinti prašymo konfidencialumą, nes nustatyta galimybė informuoti prašančiąją šalį apie būtinybę paviešinti pateiktus duomenis. Prokuratūra teigė, kad Rusijos Federacija prašė užtikrinti teisinės pagalbos prašyme nurodytų duomenų konfidencialumą, todėl ši informacija pareiškėjui negali būti teikiama. Kita vertus, atsakovo atstovė teisminio bylos nagrinėjimo metu pažymėjo, kad siekdama apginti Lietuvos Respublikos piliečio, dėl kurio pateiktas teisinės pagalbos prašymas, teises, ji paviešino pateikto Rusijos Federacijos teisinės pagalbos prašymo faktą ir turinį. Teismo nuomone, tokiais konkliudentiniais veiksmais atsakovas pripažino, kad tam tikrų subjektų atžvilgiu konfidencialumo reikalavimas netaikytinas. Atsakovas nenurodė, kodėl tokia galimybė nebuvo sudaryta Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarui. Pažymėta, kad prieš pateikdamas pareiškėjui prašomą informaciją, atsakovas gali atlikti Konvencijos II-ojo papildomo protokolo 25 straipsnyje nurodytus veiksmus ir informuoti Rusijos Federaciją apie asmenis, kuriems bus atskleista prašyme nurodyta informacija.
Apibendrinęs tai, teismas konstatavo, kad Prokuratūra ir Komisija netinkamai taikė materialiosios teisės aktų nuostatas, todėl priėmė neteisėtus ir nepagrįstus sprendimus, kurie naikintini Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu.
Šalies argumentai
Teismas pažymėjo, jog nors pateiktame skunde pareiškėjas nesuformulavo reikalavimo dėl Prokuratūros 2014 m. lapkričio 11 d. sprendimo Nr. 14.2-6030 panaikinimo, skunde išdėstytos aplinkybės, pareiškėjo paaiškinimai ir kiti skundo reikalavimai patvirtina, kad su šiuo sprendimu pareiškėjas nesutinka. Atsižvelgęs į nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią situaciją, ir tai, kad prieš kreipdamasis į teismą pareiškėjas pasinaudojo alternatyvia ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka, Komisija vertino Prokuratūros 2014 m. lapkričio 11 d. sprendimo Nr. 14.2-6030 teisėtumą ir pagrįstumą, teismas konstatavo, kad panaikindamas neteisėtą ir nepagrįstą Prokuratūros 2014 m. lapkričio 11 d. sprendimą, neperžengia administracinės bylos nagrinėjimo ribų, todėl ir jį panaikino.
Žemesnės instancijos teismas
Panaikinus Prokuratūros ir Komisijos sprendimus, atsakovas įpareigotas supažindinti pareiškėją su Rusijos Federacijos generalinės prokuratūros pateiktu prašymu suteikti teisinę pagalbą ir atlikti procesinius veiksmus baudžiamojoje byloje, kurioje dėl savavališko pasišalinimo iš karinio dalinio Lietuvos Respublikos piliečio atžvilgiu buvo atnaujintas ikiteisminis tyrimas. Vykdydama teismo įpareigojimą ir siekdama užtikrinti tarptautinius įsipareigojimus, Prokuratūra gali atlikti Konvencijos II-ojo papildomo protokolo 25 ir 26 straipsniuose nustatytus veiksmus, t. y. informuoti prašančiąją valstybę ir užtikrinti pateiktame teisinės pagalbos prašyme nurodytų asmens duomenų saugumą (dokumentą nuasmeninti).
III.
Atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra pateikė apeliacinį skundą (b. l. 41-44), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą.
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas neįvertino byloje pateiktų rašytinių įrodymų, formaliai taikydamas ir plečiamai aiškindamas Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų ir Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaraciją pasirašiusių asmenų statuso įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktą, kuriame numatyta, kad Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai turi teisę gauti ir naudotis Seimo, Prezidentūros, Vyriausybės bei kitų valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų turima informacija, išskyrus informaciją, kuri pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymą yra valstybės ir tarnybos paslaptis, tuo buvo pažeisti tarptautinių sutarčių ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 177 straipsnio 1 dalies ir 181 straipsnio 1 dalies reikalavimai bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis ir 118 straipsnio 3 dalis.Pirmosios instancijos teismas neįvertino byloje surinktų įrodymų – Generalinės prokuratūros pateiktų atsakymų pareiškėjui, todėl sprendime neteisingai nurodė ir bylos faktinius duomenis, tuo buvo pažeistos Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio ir 86 straipsnio 2 dalies nuostatos.Pagal teismų praktiką teisė dėl informacijos suteikimo negali būti įgyvendinama išsamiai aiškinant ikiteisminio tyrimo faktines aplinkybes bei jų teisinius įvertinimus, tai gali būti tik bendro pobūdžio informacija dėl atliktų veiksmų, priimtų procesinių sprendimų ar pan. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-158/2014). Šiuo atveju bendro pobūdžio informacija pareiškėjui buvo pateikta atsakant į jo prašymus: atsakymuose buvo pateikta informacija, kokiu teisiniu pagrindu Rusijos Federacijos generalinė prokuratūra kreipėsi dėl teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje, dėl kokio nusikaltimo Rusijos Federacijoje atliekamas ikiteisminis tyrimas, kokį sprendimą dėl teisinės pagalbos vykdymo ir kokiais pagrindais priėmė Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra. Signatarų statuso įstatyme numatyta signatarų teisė gauti informaciją, tačiau institucijoms nėra numatyta pareiga leisti susipažinti su dokumentais. Taigi, prokuratūra nepažeidė Signatarų statuso įstatymo ir pareiškėjo teisių gauti ir naudotis informacija, ši jo teisė buvo įgyvendinta tinkamai. Informacijos sąvoka, numatyta Signatarų statuso įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkte, negali būti prilyginta ikiteisminio tyrimo duomenų sąvokai, kuriuos Baudžiamojo proceso kodekso imperatyvios nuostatos draudžia atskleisti, o juo labiau leisti supažindinti su užsienio valstybės baudžiamosios bylos procesiniais dokumentais.Signatarų statuso įstatymo paskirtis pagal šio įstatymo 1 straipsnį yra išimtinai nustatyti signatarų statusą ir socialines garantijas, t. y. konkreti įstatymo taikymo sritis. Šiame įstatyme nėra numatytos jų pareigos ar kiti specialūs ir konkretūs valstybės suteikti įgalinimai atlikti kokius nors veiksmus, panaudojant gautą informaciją, ar veikti įtakojant / sprendžiant Seimui, Vyriausybei ar teismams, taip pat specialų reglamentavimą turinčių įstaigų kompetencijai priskirtinus klausimus. Pažymėtina, kad teisiniai argumentai susiję su ikiteisminio tyrimo duomenų panaudojimu atskirai pateikiami skundo tekste.Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išplėtė informacijos sąvoką, padarydamas neteisėtą išvadą, kad pagal Signatarų statuso įstatymą signatarai turi teisę susipažinti ir su ikiteisminio tyrimo duomenimis.Teismas nepagrįstai ir neteisėtai įpareigojo Generalinę prokuratūrą supažindinti pareiškėją su Rusijos Federacijos generalinės prokuratūros prašymu suteikti teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje ir tokiu būdu supažindinti su užsienio valstybės ikiteisminio tyrimo duomenimis baudžiamojoje byloje, kurioje tokie įgalinimai Lietuvos Respublikos prokurorams nebuvo suteikti, o priešingai, užsienio valstybės procesiniame dokumente, kuris yra susižinojimo tarp valstybių dalykas, buvo nurodyta, kad teisinės pagalbos pavedime nurodyta informacija yra konfidenciali, todėl negali būti skelbiama.BPK 67 straipsnis numato, kad užsienio valstybių teisinės pagalbos prašymai vykdomi laikantis šio kodekso ir Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių reikalavimų. Užsienio valstybių įstaigų teisinės pagalbos prašymuose nurodytiems ikiteisminių tyrimų duomenims taikomas toks pat teisinės apsaugos režimas kaip ir Lietuvos Respublikoje atliekamų ikiteisminių tyrimų duomenims.Pagal BPK 177 straipsnio 1 dalį ikiteisminio tyrimo duomenys neskelbtini. Šie duomenys iki bylos nagrinėjimo teisme gali būti paskelbti tik prokuroro leidimu ir tik tiek, kiek pripažįstama leistina. Visi įstatymų nustatyta tvarka ikiteisminio tyrimo metu gauti duomenys yra laikomi ikiteisminio tyrimo duomenimis, todėl kiekvienu konkrečiu atveju tik prokuroras, organizuojantis ir kontroliuojantis konkretų ikiteisminį tyrimą, sprendžia kam ir kokia apimtimi gali būti suteikta informacija apie atliekamą tyrimą. Be to, šiuo atveju gautame Rusijos Federacijos teisėsaugos institucijų teisinės pagalbos pavedime nurodyta, kad jame esanti informacija yra konfidenciali, ir prašoma ikiteisminio tyrimo duomenų viešai neskelbti.Byloje neginčijama, kad pareiškėjas ikiteisminio tyrimo medžiagoje neturi proceso dalyvio statuso. Kadangi BPK 181 straipsnis suteikia teisę susipažinti su ikiteisminio tyrimo duomenimis tik proceso dalyviams, Generalinė prokuratūra vadovaudamasi minėtomis nuostatomis ir tarptautiniais įsipareigojimais, negalėjo visiškai patenkinti pareiškėjo prašymo ir leisti susipažinti su visu teisinės pagalbos pavedimu ir jame išdėstytais ikiteisminio tyrimo duomenimis.Teismas nepagrįstai suteikė aukštesnę galią specialiam įstatymui (Signatarų statuso įstatymui), tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos ratifikuotomis tarptautinėmis sutartimis prisiimtus Lietuvos Respublikos įsipareigojimus, kito specialaus įstatymo – BPK, reglamentuojančio visus su ikiteisminiu tyrimu susijusius klausimus taip pat ir užsienio valstybių teisinės pagalbos pavedimų vykdymo tvarką, imperatyvius 177 straipsnio 1 dalies ir 181 straipsnio 1 dalies reikalavimus, bei tokiu būdu pažeisdamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnio 3 dalį, t. y. Konstitucijos 118 straipsnio 3 dalyje numatytą prokuroro nepriklausomumo principą ir jo diskrecijos teisę, numatytą BPK 177 straipsnio 1 dalyje, spręsti dėl ikiteisminio tyrimo duomenų ir jų apimties atskleidimo.Pirmosios instancijos teismui plečiamai aiškinant ir taikant Signatarų statuso įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktą, ne tik pažeidžiamos BPK imperatyvios teisės normos, bet ir signatarams suteikiama nevaržoma teisė susipažinti ne tik su užsienio valstybės baudžiamosios bylos ikiteisminio tyrimo duomenimis, bet ir su bet kokio Lietuvos Respublikoje teisėsaugos institucijų atliekamo ikiteisminio tyrimo duomenimis ir jais naudotis, todėl toks teisės normos aiškinimas yra diskriminacinio pobūdžio ir pažeidžia ikiteisminio tyrimo proceso dalyvių teises, nes signatarui suteikiama daugiau teisių ir laisvių negu kitiems baudžiamojoje byloje suinteresuotiems asmenims, tuo pažeidžiamas Konstitucijos 29 straipsnis, pagal kurį įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.Jeigu apeliacinės instancijos teismui kiltų abejonių dėl Signatarų statuso įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytos teiktinos informacijos apimties, svarstytinas klausimas dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Signatarų statuso įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytos nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnio 3 dalyje ir 29 straipsnyje įtvirtintoms nuostatoms.Pirmosios instancijos teismas, nusprendęs dėl prokuratūros įpareigojimo supažindinti pareiškėją su Rusijos Federacijos teisėsaugos institucijų procesiniu dokumentu bei siūlydamas įgyvendinimo tvarką, nepagrįstai rėmėsi 1959 m. balandžio 20 d. Europos konvencijos dėl savitarpio pagalbos baudžiamosiose bylose 2001 m. lapkričio 8 d. antrojo papildomo protokolo 25 straipsnio nuostatomis, nes Rusijos Federacija nėra ratifikavusi šio protokolo, todėl jo nuostatos šiai valstybei negali būti taikomos.Nesutinka ir su nepagrįstomis teismo išvadomis, neparemtomis jokiais įrodymais administracinėje byloje, kad Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, gindama Lietuvos Respublikos piliečio, dėl kurio pateiktas teisinės pagalbos prašymas, teises, paviešino pateikto Rusijos Federacijos teisinės pagalbos prašymo faktą ir turinį. Teismo posėdžio metu buvo paaiškinta, kad apie teisinės pagalbos prašymo gavimo faktą buvo informuotos kompetentingos valstybės institucijos, galinčios veikti valstybės suteiktų įgaliojimų ribose, tačiau Generalinė prokuratūra nepaviešino paties teisinės pagalbos pavedimo turinio ir jame esančių ikiteisminio tyrimo duomenų. Taip pat nepagrįsta ir neteisėta teismo nuomonė, kad konkliudentiniais veiksmais galima išspręsti ikiteisminio tyrimo duomenų paviešinimą tam tikrų subjektų atžvilgiu.Nors pateiktame skunde pareiškėjas nesuformulavo reikalavimo dėl Generalinės prokuratūros 2014 m. lapkričio 11 d. sprendimo Nr. 14.2-6030 panaikinimo, pirmosios instancijos teismas, nepateikdamas teisinių argumentų, kuo šis Prokuratūros sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas, ir motyvuodamas vien tik tuo, kad pareiškėjas nesutinka su šiuo sprendimu, konstatavo, kad jį panaikina. Toks teismo sprendimas panaikinti aukštesniojo prokuroro sprendimą yra nepagrįstas ir neteisėtas.Pirmosios instancijos teismas, įpareigojęs Generalinę prokuratūrą supažindinti pareiškėją su Rusijos Federacijos generalinės prokuratūros pateiktu prašymu suteikti teisinę pagalbą, viršijo ABTĮ 15 straipsnyje numatytą kompetenciją administraciniams teismams, nes kompetencija spręsti dėl supažindinimo su ikiteisminio tyrimo duomenimis numatyta tik bendrosios kompetencijos teismams (BPK 181 str. 1 d.), tuo pažeidė ABTĮ 16 straipsnio 1 dalies nuostatas.
Atsiliepimas
Pareiškėjas Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, E. B. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 51-53) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Signatarų statuso įstatymas nėra įstatymas, numatantis vien tik pasirašiusių atitinkamus dokumentus asmenų socialines garantijas, įstatymas (4 str.), tačiau ir per tam tikras socialines garantijas įpareigoja signatarus būti visuomeniškai aktyvius, neliekant nuošalyje nuo visai valstybei aktualių klausimų. Itin paviršutiniška manyti, jog įstatymų leidėjas, suteikdamas signatarams teisę dalyvauti valstybinių institucijų posėdžiuose, naudotis jų turima informacija, išskyrus tą, kuri yra valstybės ir tarnybos paslaptis, turėjo galvoje, jog signatarai tuo naudosis savo asmeninių, (socialinių) klausimų sprendimui. Jokių apribojimų informacijai, kuri nėra nustatyta tvarka pripažinta valstybės ir tarnybos paslaptimi, įstatyme nenumatyta. Reikalaujamos susipažinti informacijos apimtis (visas ar dalinis dokumentas, jo išrašas, apibendrintas, glaustas turinys ar pati) nėra perduota turinčios pareigą suteikti tą informaciją institucijos nuožiūrai. Kadangi dalinė informacija atskirais atvejais sudaro galimybę (ar gali sudaryti) padaryti neteisingas išvadas, ginčas dėl to (turi būti pateiktas pilnas dokumentas ar dalinė informacija) yra daugiau sofistinio pobūdžio. Beje, šis teisminis ginčas iš esmės ir kilo dėl to, jog išviešinta tik pasirinktinė ir dalinė informacija apie patį, manytina tikrai egzistavusį, teisinės pagalbos prašymą.Rusijos teisinės pagalbos prašymas nustatyta tvarka nėra pripažintas nei valstybine, nei tarnybine paslaptimi, todėl signataras turi teisę su juo susipažinti ta apimtimi, kuria jis pageidauja (šiuo atveju, su tam tikrais paties nusistatytais apribojimais, kurie nebūtini siekiant galutinio tikslo-politiškai bei teisiškai objektyviai įvertinant dokumentą ir po to sekusius politinius pareiškimus bei nesukuriant precedento, galinčio ateityje lemti prokuratūros teisę į diskreciją nusikaltimų tyrimo srityje).Kiekviena iš valstybių (Rusija, Lietuva) yra savarankiškas tarptautinės teisės subjektas, vykdantis savarankišką tiek užsienio, tiek vidaus politiką. Ši politika tarpusavio santykiuose gali būti saistoma tik geranoriškumo ar tarptautinių sutarčių. Kiekviena iš valstybių savarankiškai nustato jos disponuojamos informacijos slaptumo lygį ir, naivu tikėtis, jog tas ar kitas atitinkamoje valstybėje nusistatytas tam tikro slaptumo lygio dokumentas, perduotas kitai valstybei (jeigu atskirai apie tai nėra nuspręsta tarpusavio ar daugiašaliuose, kuriose dalyvauja abi iš valstybių, susitarimuose) kitoje valstybėje būtinai turės tą patį (ar iš viso turės) slaptumo ženklą.1959 m. balandžio 20 d. Europos konvencijos dėl savitarpio pagalbos baudžiamosiose bylose 2001 m. lapkričio 8 d. antrojo papildomo protokolo 25 straipsnyje konfidencialumo taikymo galimybė neabsoliutinama, o kaip tik nurodomi veiksniai, kurie būtini, jei vykdančioji valstybė (šiuo atveju Lietuva) manytų, jog toks konfidencialumas netaikytinas. Rusijos Federacijai neratifikavus šio dokumento, jokiais kitais tarpusavio ar daugiašaliais, kuriuose dalyvauja abi valstybės (1959 m. balandžio 20 d. Europos konvencija dėl savitarpio pagalbos baudžiamosiose bylose, 1992 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutartis Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, Šeimos ir baudžiamosiose bylose (toliau – ir Sutartis)), susitarimais konfidencialumo, į kurį apeliuoja Generalinė prokuratūra, klausimas nesprendžiamas. Tokiu būdu, net pats Rusijos Federacijos prašymas taikyti teisinės pagalbos prašymui konfidencialumą (jeigu toks iš tikrųjų yra) yra viršijantis tarpusavio susitarimų ribas ir Lietuvos niekaip neįpareigoja (nebent, kaip minėta, vienai iš pusių, šiuo atveju Lietuvos generalinei prokuratūrai, vykdant jį geranoriškumo Rusijos pusei pagrindu, tačiau ir šis „geranoriškumas“ negali prieštarauti vidaus įstatymais nustatytai tvarka).Pareiškėjo įsitikinimu, atsižvelgiant į galiojančius susitarimus, perdavus Lietuvai teisinės pagalbos prašymą, tiek pats prašymo faktas, tiek informacija šiame prašyme perduodama Lietuvos diskrecijai ir perduodančioji pusė gali tik tikėtis (kaip tai numato Lietuvos normatyviniai aktai), kad su šiuo dokumentu bus elgiamasi lygiai taip pat kaip su bet kuriuo kitu panašaus pobūdžio pačios Lietuvos dokumentu. Šiuo atveju Lietuva Rusijos atžvilgiu net neturi privalomų įpareigojimų, kurie numatyti jau minėtu antruoju papildomu protokolu prie 1959 m. Konvencijos. Samprotauti apie kokias nors galimas Rusijos pareigūnų (prokurorų) diskrecijos teises šio dokumento atžvilgiu Lietuvos Respublikos teritorijoje – tai bendrųjų Lietuvos valstybingumo (suvereniteto) pagrindų neigimas.Atsisakymą tenkinti prašymą susipažinti su teisinės pagalbos prašymu Generalinė prokuratūra visą laiką iš esmės grindė ne kokių nors duomenų slaptumu (Generalinės prokuratūros požiūriu), o tokio leidimo susipažinti nebuvimu iš tiesiogiai kontroliuojančios bylą institucijos ar konkretaus pareigūno (Rusijos Federacijos institucijos ar prokuroro).Teisinės pagalbos prašymas ar ikiteisminio tyrimo duomenys, atsižvelgiant į minėtų teisės aktų nuostatas, nėra valstybės ar tarnybos paslaptis, todėl negali būti kliūtis signatarui susipažįstant su tokia medžiaga. Esant reikalui, ji galėtų būti, nustatyta tvarka konkrečiu atveju (ar visais atvejais įstatymu) pripažinus tą ar kitą to ar kito ikiteisminio tyrimo slaptumo statusą.Net ir pripažįstant ginčytiną BPK viršenybę prieš Signatarų statuso įstatymą ir taikomumą signatarams, prokuroro diskrecija ikiteisminiame tyrime pateikiama skunde apimtimi konkrečiu atveju ir konkrečiomis aplinkybėmis taip pat atmestina. Kaip minėta, teisinės pagalbos prašymo vykdymo proceso metu (ar sprendžiant klausimą dėl jo priėmimo vykdymui) specialiąsias, diskrecijos teises įgyja Lietuvos prokuroras, vykdantis (ar kontroliuojantis) teisinės pagalbos prašymą. Šio (o ne Rusijos ar kokios kitos valstybės) prokuroro sprendimus galima ginčyti ir apskųsti nustatyta tvarka, taip pat bendrosios kompetencijos teismui (ikiteisminio tyrimo teisėjui). Manytina, jog teisinės pagalbos prašymo statuso (ir ikiteisminio tyrimo proceso dalies) minimas dokumentas neteko po to, kai Generalinė prokuratūra atsisakė jį vykdyti ir apie tai informavo Rusijos pusę, tapdamas archyviniu dokumentu. Klausimai dėl susipažinimo su tokiu dokumentu spręstini ne baudžiamojo proceso, o administracinių bylų teisenos proceso tvarka. Iš dalies tai pripažino ir Generalinė prokuratūra, kuri 2014 m. lapkričio 25 d. raštu Nr. 14.2-6248 į pareiškėjo klausimą, kokia tvarka, jos nuomone, turėtų būti sprendžiamas ginčas dėl atsisakymo pateikti susipažinti teisinės pagalbos prašymą atsakė, jog ginčas turėtų būti sprendžiamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Net pripažįstant tai, jog minimas dokumentas nors ir tapo archyviniu, tačiau jame tebėra ikiteisminio tyrimo duomenys, paminėtina, kad jokiais norminiais teisės aktais nėra visiškai išspręstas paties neteiktinų ikiteisminio tyrimo duomenų baigtinio ar išsamaus sąrašo klausimas (net jeigu tai liečia ikiteisminius tyrimus, atliekamus pačioje Lietuvoje, o ne tyrimus, apie kuriuos Lietuvos pusė gauna informaciją iš kitų valstybių). Manytina, jog tai besąlygiškai yra esantys ikiteisminio tyrimo medžiagoje asmens duomenys, kurie išskirti ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse ir susitarimuose dėl teisinės pagalbos tarp Europos Sąjungos valstybių. Įvertinant tai, kreipiantis į Generaline prokuratūrą su įrašymu susipažinti su teisinės pagalbos prašymu, buvo sutinkama, jog šis dokumentas būtų nuasmenintas. Būtent dėl nuasmeninto dokumento savo sprendime pasisakė ir Vilniaus apygardos administracinis teismas.Ne absoliučiai visi kiti duomenys, esantys ikiteisminio tyrimo medžiagoje, besąlygiškai priskirtini prie neskelbtinų duomenų. Tai negali būti, pavyzdžiui, ikiteisminio tyrimo bylos numeris, viešai žinoma išorinė informacija apie nusikaltimą ir pan. Neskelbtini ikiteisminio tyrimo duomenys yra ne bet kokio tyrimo duomenys, o tik duomenys, gauti ikiteisminio tyrimo metu, ir tik tie, kurių slaptumas, kontroliuojančio (ar atliekančio tyrimą – priklausomai nuo norminio atsakomybės reguliavimo) pareigūno nuomone, gali užtikrinti tolimesnę tyrimo sėkmę. Prie ikiteisminio tyrimo duomenų nėra priskiriami konkrečiu atveju dominantys teisinės pagalbos prašymo tikslai, formuluotės, apibūdinančios ikiteisminio tyrimo atnaujinimo priežastis bei tikslus ir pan. Tačiau bet kuriuo atveju, kaip minėta, bent jau Rusijos Federacija, nedalyvaudama atitinkamuose tarptautiniuose susitarimuose, pateikdama ir kitus duomenis kitai valstybei (Lietuvai), tikėtis absoliutaus jų slaptumo ar neviešinimo galimybės neturėjo ir neturi (bent jau esant dabartiniam teisiniam sureguliavimui).Nėra gauta kokios nors informacijos apie tai, jog Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, pateikdama informaciją (duomenis apie teisinės pagalbos prašymą ir informaciją apie patį prašymo turinį) kaip nurodo „kompetentingoms institucijoms“ ar net tam tikrus, kaip nurodoma, „bendrus“ duomenis pareiškėjui asmeniškai, būtų konsultavusis su atitinkamu Rusijos Federacijos pareigūnu, kontroliuojančiu bylą ir galinčiu spręsti, kokia pateikta teisinės pagalbos prašyme informacija (pripažįstant, kaip teigia Generalinė prokuratūra, jos visa apimtimi tai yra ikiteisminio tyrimo duomenys), gali būti viešinama, o kokia ne, t. y. sprendimą dėl viešinamo turinio apimties priėmė pati Lietuvos generalinė prokuratūra, tuo patvirtindama, kad ji neabejoja turinti tokią atrankos ir pasirinkimo teisę, t. y. ir galimybę pateikti susipažinimui ir visą dokumentą, visa jo apimtimi.Dalinis ir atrankinis tokios informacijos pateikimo pobūdis atspindėjo tik, Prokuratūros nuomone, leidžiamus ir būtinus kitiems žinoti kai kuriuos teisinius, politinius šio klausimo aspektus ir sudarė prielaidas vėlesniems plataus pobūdžio politikų daromiems politiniams apibendrinimams, iššaukusiems Užsienio reikalų ministerijos, Krašto apsaugos ministerijos, Valstybės saugumo departamento pareiškimus ir pranešimus. Kiek šie pareiškimai ir pranešimai atitinka (ir ar iš viso atitinka) bendrą teisinės pagalbos prašymo turinį ir kontekstą, Generalinė prokuratūra nekomentavo, o suteikta papildoma informacija sukėlė dar didesnių neaiškumų ir dviprasmybių (pavyzdžiui, 2014 m. lapkričio 28 d. Generalinės prokuratūros atsiliepimas Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai, nurodant, jog pats įvykis, dėl kurio pateiktas Rusijos teisinės pagalbos prašymas, buvo Armėnijos teritorijoje).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas išnagrinėtas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Bylos ginčas yra dėl Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro teisės gauti informaciją. Ši byla yra teisminga administraciniam teismui, kadangi informaciją prašė pateikti ne baudžiamojo proceso dalyvis, o asmuo, remdamasis specialiu įstatymu jam suteikta teise, todėl ginčo atveju atsakovas veikė kaip viešojo administravimo subjektas, kurio veiksmai galėjo būti skundžiami administraciniam teismui.
Pareiškėjas grindė prašymą Lietuvos Respublikos Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų ir Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaraciją pasirašiusių asmenų statuso įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktu, kuriame nustatyta, kad nepriklausomybės akto signataras turi teisę gauti ir naudotis šio straipsnio 1 punkte išvardytų institucijų ir įstaigų turima informacija, išskyrus informaciją, kuri pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymą yra valstybės ir tarnybos paslaptis.
Atsakovas atsisakė pateikti informaciją pareiškėjui, remdamasis tuo, kad prašoma pateikti informacija yra konfidenciali (b. l. 10). Todėl šiam ginčui yra reikšminga informacijos prigimtis ir ar pagrįstai ji pripažinta konfidencialia ir ar jai taikomas slaptumo režimas.
Bylos įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas siekė gauti informaciją, kurią gavo ir disponavo atsakovas, remdamasis Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos 1992 m. liepos 21 d. sutartimi Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose.
Informacijos apsaugai, gautai remiantis tarptautine sutartimi, taikoma Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 1 straipsnio 2 dalimi nustatyta tvarka, pagal kurią Užsienio valstybių, Europos Sąjungos ar tarptautinių organizacijų įslaptinta informacija, perduota Lietuvos Respublikai, saugoma ir naudojama Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ir šiomis sutartimis grindžiamų bei jas įgyvendinančių tarptautinių organizacijų sprendimų, Europos Sąjungos teisės aktų ir šio įstatymo nustatyta tvarka.
Minėtoje Sutartyje nėra aptartos konfidencialios informacijos teikimo sąlygos, todėl atsakovas, remdamasis Sutarties 8 straipsnio 1 dalimi, vykdydamas prašymą suteikti teisinę pagalbą, privalėjo vadovautis Lietuvos valstybės įstatymais, tarp jų ir Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymu bei Nepriklausomybės akto signataro įstatymo statusą nustatančiu įstatymu.
Pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 5 straipsnio 1 dalį konfidenciali informacija yra priskiriama įslaptintai informacijai, todėl jai taikomas įslaptintos informacijos režimas.
Rusijos Federacijos generalinės prokuratūros prašyme suteikti teisinę pagalbą prašoma laikytis konfidencialumo ir neviešinti teisinės pagalbos turinio duomenų.
Pagal 1959 m. balandžio 20 d. Europos konvencijos dėl savitarpio pagalbos baudžiamosiose bylose 2001 m. lapkričio 8 d. antrojo papildomo protokolo 25 straipsnį prašančioji šalis gali reikalauti, kad prašomoji šalis laikytų konfidencialiais prašymo faktą ir turinį, išskyrus tokiu mastu, kokiu reikia prašymui įvykdyti. Jei prašomoji šalis negali laikytis konfidencialumo reikalavimo, ji apie tai skubiai praneša prašančiajai šaliai.
Rusijos Federacija nėra ratifikavusi Europos konvencijos dėl savitarpio pagalbos baudžiamosiose bylose 2001 m. lapkričio 8 d. antrojo papildomo protokolo, o Lietuvos valstybė yra jį ratifikavusi, todėl atsakovas, veikdamas kaip pavedimą vykdanti institucija, pagal 2001 m. lapkričio 8 d. antrojo papildomo protokolo 25 straipsnį nėra įsipareigojusi Rusijos federacijai laikytis teisinės pagalbos konfidencialumo.
Tačiau atsakovas, gavęs ir išnagrinėjęs teisinės pagalbos prašymą, vadovaudamasis Europos konvencijos dėl savitarpio pagalbos baudžiamosiose bylose 2001 m. lapkričio 8 d. antrojo papildomo protokolo 25 straipsnio praktika bei nacionaliniais teisės aktais, neinformavo prašančiosios šalies, kad negarantuoja konfidencialumo sąlygų ir tai reiškia, kad atsakovas priėmė prašančiosios šalies konfidencialumo sąlygą ir privalo ja vadovautis bei šiuo metu negali vienašališkai šio įsipareigojimo nesilaikyti. Dėl šių aplinkybių teisinės pagalbos prašymo turinys įgijo konfidencialumo slaptumo režimą, atitinkantį numatytą Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių 5 straipsnio 1 dalyje.
Atsakovas, gavęs pareiškėjo, Nepriklausomybės akto signataro, prašymą sutekti informaciją, gautą vykdant valstybių susitarimą, privalėjo atsiklausti prašančiosios šalies apie galimybę teisinės pagalbos prašymo turinio informaciją pateikti pareiškėjui Signatarų statuso įstatymo nustatyta tvarka, kadangi dėl minėtų aplinkybių tik prašančioji šalis gali keisti informacijos konfidencialumo sąlygas. Atsakovas, šio veiksmo neatlikęs, priėmė nepagrįstą 2014 m. lapkričio 11 d. sprendimą Nr. 14.2-6030, kuriuo atsisakė sutekti pareiškėjui prašomą informaciją, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą ex officio jį panaikinti. Šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir, remiantis apeliacinio skundo argumentais, jo naikinti nėra pagrindo.
Tačiau pirmosios instancijos teismas, atsakovui neatlikus procedūros – gauti prašančiosios šalies sutikimą pateikti informaciją signatarui, nepagrįstai įpareigojo atsakovą supažindinti pareiškėją su Rusijos Federacijos generalinės prokuratūros pateiktu teisinės pagalbos prašymu, kadangi, kaip minėta, Teisinės pagalbos prašomoji šalis pripažino šio dokumento konfidencialumą ir pagal jam suteikta įslaptinimo režimą, remiantis Signatarų statuso įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktu, signataras neteko teisės susipažinti su prašymo turinio informacija. Esant šioms aplinkybėms, atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą, neatliko visų procedūrų, neužtikrino prašymo nagrinėjimo objektyvumo ir be pagrindo apribojo pareiškėjo teisę į informaciją. Šioje dalyje atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl atsakovo įpareigojimo supažindinti pareiškėją su Rusijos Federacijos generalinės prokuratūros pateiktu teisinės pagalbos prašymu, naikintina ir atsakovas įpareigotinas pareiškėjo prašymą išnagrinėti iš naujo.
Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ištirti Lietuvos Respublikos Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų ir Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaraciją pasirašiusių asmenų statuso įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkto teisėtumą, neišnagrinėjus ir neįvertinus visų bylos faktinių aplinkybių, nėra pagrindo, todėl šis atsakovo prašymas šioje bylos nagrinėjimo stadijoje netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
atsakovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimą.
Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimo dalį, kuria atsakovas, Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, įpareigota supažindinti pareiškėją E. B. su Rusijos Federacijos generalinės prokuratūros pateiktu prašymu suteikti teisinę pagalbą ir atlikti procesinius veiksmus baudžiamojoje byloje.
Įpareigoti atsakovą Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą išnagrinėti pareiškėjo E. B. 2014 m. rugsėjo 17 d. prašymą leisti susipažinti su iš Rusijos Federacijos gautu teisinės pagalbos prašymu dėl teisinės pagalbos suteikimo iš naujo.
Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.