Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Rūtos Burdulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rūtos Petkuvienės ir Virginijaus Kairevičiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo J. J. ir ieškovo UAB „Fire expert“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Fire expert“ ieškinį atsakovui J. J. dėl nekonkuravimo susitarimo pažeidimu padarytų nuostolių atlyginimo ir atsakovo J. J. priešieškinį ieškovui UAB „Fire expert“ dėl nekonkuravimo susitarimo pripažinimo negaliojančiu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priešieškinį atmetė; nutraukė bylos dalį dėl 3 649,31 Eur priteisimo iš atsakovo ieškovo naudai; priteisė ieškovui iš atsakovo 2 085,12 Eur nuostolių, 5 proc. metinių procesinių palūkanų ir 688,09 Eur bylinėjimosi išlaidų; kitą ieškinio dalį atmetė; atmesti atsakovo priešieškinį ir priteisė iš atsakovo 3,03 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų į valstybės biudžetą. Teismas nurodė, ieškovas atsisakė ieškinio dalies dėl 3 649,31 Eur dalies reikalavimo, todėl šią bylos dalį nutraukė (CPK 293 str. 1 d. 4 p.).Teismas nustatė, kad 2011 m. kovo 14 d. Darbo sutartimi atsakovas priimtas dirbti ieškovo gaisrinės saugos inžinieriumi neterminuotai, mokant 1 245 Lt dydžio atlyginimą kas mėnesį. Nuo 2014 m. balandžio 1 d. ieškovas įsipareigojo atsakovui mokėti 5 000 Lt dydžio darbo užmokestį. Darbo sutarties 10 p. darbuotojas, be kita ko, įsipareigojo nekonkuruoti su darbdaviu darbo sutarties galiojimo metu ir po darbo sutarties nutraukimo 12 mėn., o esant šių įsipareigojimų pažeidimams, darbdavys turi teisę reikalauti darbuotojo atlyginti įmonės patirtus nuostolius. Tą pačią dieną šalys pasirašė Nekonkuravimo ir neviliojimo susitarimą, kurio 2.1 p. atsakovas įsipareigojo darbo sutarties galiojimo metu ir 1 m. po jos pasibaigimo, be išankstinio rašytinio darbdavio sutikimo ar viršijant tokiame sutikime numatytus apribojimus, savarankiškai, kaip partneris, valdymo organų narys bei jų įgaliotinis neužsiimti jokia konkuruojančia veikla (kaip ji apibrėžta Nekonkuravimo susitarimo 2.2 p.) ir neatlikti darbų bei neteikti paslaugų pagal darbo ar civilinės teisės reglamentuojamas sutartis bet kuriam asmeniui, užsiimančiam konkuruojančia veikla. Atsakovas, eidamas ieškovo direktoriaus pareigas, ieškovo vieninteliam akcininkui 2015 m. gruodžio 21 d. pateikė prašymą atleisti jį iš pareigų savo noru. Ieškovas 2015 m. gruodžio 23 d. raštu prašė atsakovą per 7 k. d. ištaisyti Nekonkuravimo susitarimo pažeidimus, nurodant sandorius, sudarytus teikiant paslaugas asmeniškai, įforminti tokius sandorius ieškovo bendrovės vardu. Atsakovas 2016 m. sausio 4 d. raštu prašė pateikti konkrečius įrodymus ir faktus, kuriais remiantis teigiama apie Nekonkuravimo susitarimo pažeidimą. Ieškovas 2016 m. sausio 11 d. rašte nurodė, kad atsakovas per nustatytą terminą nesiėmė veiksmų Nekonkuravimo susitarimo pažeidimams ištaisyti, todėl ieškovas įgijo teisę reikalauti Susitarimo 2.10 p. numatytų minimalių nuostolių atlyginimo, t. y. 3 649,23 Eur (2 085,26 Eur, išmokėtų atsakovui su darbo užmokesčiu ir 1 563,97 Eur mokesčių valstybei), taip pat tokio paties dydžio baudos, iš viso – 7 298,46 Eur, šią sumą pervedantį ieškovo sąskaitą iki 2016 m. sausio 18 d. Atsakovas į šį raštą atsakė, kad reikalavime nenurodyta, kada ir kokiais veiksmais pažeistas Nekonkuravimo susitarimas, reikalavimai dėl žalos atlyginimo neteisėti ir nepagrįsti. Ieškovo vienintelio akcininko 2016 m. sausio 13 d. sprendimu atsakovas atleistas iš darbo pagal DK 127 str. 1 d. (darbuotojo prašymu). Ieškovas atsakovui sumokėjo 2 085,12 Eur kompensaciją už Nekonkuravimo susitarime nustatytų ribojimų laikymąsi, taip pat 1 564 Eur mokesčių valstybei, iš viso – 3 649,19 Eur.Teismas, spręsdamas klausimą dėl nekonkuravimo susitarimo pripažinimo negaliojančiu, pažymėjo, kad Nekonkuravimo susitarime atsakovui nustatytas ribojimas užsiimti konkuruojančia su darbdaviu veikla yra terminuotas, atsakovui numatyta galimybė verstis aptarta veikla, gavus išankstinį rašytinį darbdavio sutikimą, todėl sprendė, kad susitarime nustatytas vieneri metai po darbo sutarties pasibaigimo laikotarpis, kuriuo atsakovui draudžiama konkuruoti su buvusiu darbdaviu, yra protingos trukmės, be to, susitarimo 2.2 p. aiškiai įvardyta, kokia veikla laikoma konkuruojančia ir draudžiama, kitokia veikla atsakovui neribojama. Todėl teismas atmetė atsakovo argumentus, kad susitarimu nustatyta ribojimų apimtis neatitiko proporcingumo ir sąžiningumo principų ar įtvirtino esminę šalių nelygybę.Teismas, vertindamas Nekonkuravimo susitarime nustatyto atsakovui už nekonkuravimą kompensacijos dydžio teisingumą ir proporcingumą darbo sutarties su ieškovo Bendrove galiojimo metu (t. y. 76,75 Eur), atsižvelgė į aplinkybes, kad ieškovas pateikė į bylą įrodymus, patvirtinančius, jog jis kaip darbdavys apmokėjo atsakovo kvalifikacinius mokymus profesinei kvalifikacijai įgyti ir kelti, be to, atsakovas buvo priimtas dirbti iš karto po studijų, byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų kėlęs kompensacijos dydžio klausimą ir prašęs darbdavį kompensaciją padidinti, nėra duomenų, kad atsakovas buvo verčiamas, spaudžiamas sudaryti šį susitarimą, taip pat teismas atsižvelgė, kad iki 2014 m. sausio 1 d. už nekonkuravimą atsakovui buvo mokama 270 Lt (78,20 Eur) dydžio kompensacija, t. y. 21,69 proc. darbo sutartyje sulygto užmokesčio už darbą. Teismas nurodė, kad žymus atsakovo atlyginimo padidėjimas neturėjo savaime padidinti už nekonkuravimą mokamos kompensacijos. Teismas sprendė, kad nuo 2015 m. sausio 1 d. pakeitus nekonkuravimo susitarimo 2.5 ir 2.6 p. 76,75 Eur per mėn. dydžio kompensacija darbo sutarties galiojimo metu ir 511,18 Eur per mėn. dydžio (t. y. 35,30 proc. atsakovo gauto atlyginimo (1 448,10 Eur)) kompensacija po darbo sutarties pasibaigimo atitinka abiejų šalių valią ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijus . Teismas sprendė, kad susitarimo 2.6 p. nustatyta 50 proc. (t. y. 255,59 Eur, t. y. 17,65 proc.) kompensacija tuo atveju, jeigu šalių darbo santykiai nutrūksta darbuotojo prašymu, taip pat neprieštarauja imperatyvioms teisės aktų nuostatoms ir nepažeidžia sąžiningumo, teisingumo, protingumo bei proporcingumo kriterijų.Teismas pažymėjo, priimdamas sprendimą, nutraukęs darbo sutartį 2016 m. sausio 13 d. ir gavęs ieškovo pranešimą, jog kompensacija po darbo sutarties nutraukimo jam nebus mokama, atsakovas iš karto nesikreipė į teismą dėl nekonkuravimo susitarime nustatytų kompensacijų dydžių bei ieškovo sprendimo nemokėti kompensacijos teisėtumo įvertinimo. Priešieškinį dėl Nekonkuravimo susitarimo pripažinimo negaliojančiu atsakovas pareiškė tik prasidėjus ieškovo inicijuotam teismo procesui dėl nekonkuravimo susitarimo pažeidimu padarytų nuostolių atlyginimo.Teismas pažymėjo, kad nors teismo posėdyje liudytoju apklaustas UAB „SSF“ vadovas A. Č. nurodė, kad dėl gaisrinės saugos projektų rengimo paslaugos tarėsi su atsakovu kaip su UAB „Fire expert“ vadovu, tačiau teismas padarė išvadas, kad buvo kalbėta ir apie paslaugų teikimą ne per įmonę, o asmeniškai (kaip individualus asmuo), susirašinėjimas su A. Č. vyko atsakovo asmeniniu el. paštu, atsakovą užsakovo vadovui rekomendavo draugas, o atsakovui išėjus iš darbo, projekto įmonei UAB „SSF“ nebaigė rengti kiti ieškovo darbuotojai. Taip pat teismas nurodė, kad atsakovas nepaaiškino, kodėl patogiau būtų buvę mokėti į jo asmeninę sąskaitą, vėlesnis atsakovo susirašinėjimas vyko dėl avanso sumokėjimo, perduodant jam pinigus grynaisiais, ir susirašinėjime nėra jokių užuominų, kad projektą rengti buvo nuspręsta forminant reikiamus dokumentus ieškovo vardu. Byloje nėra duomenų, kad iki ginčo užsakymo UAB „SSF“ buvo ieškovo klientas. Atsakovas nepateikė konkrečių įrodymų, kad ieškovas buvo informuotas apie ginčo projektą, jo vykdymo eigą, o, atsakovui nutraukus darbo sutartį, ieškovui buvo perduota visa ginčo užsakymui užbaigti vykdyti reikalinga medžiaga.Teismas konstatavo, kad atsakovas, dirbdamas pas ieškovą, tam tikrais laikotarpiais dirbo UAB „Projektų rengimo biuras“, UAB „Vilprojektas“, SĮ „Vilniaus planas“. Teismas pažymėjo, kad įsidarbindamas kitose įmonėse, atsakovas turėjo gauti rašytinį ieškovo sutikimą. Teismo proceso metu atsakovas pateikė UAB „Projektų rengimo biuras“ raštą, kuriame nurodyta, kad atsakovo įdarbinimas UAB „Projektų rengimo biuras“ buvo suderintas su tiesioginiu jo vadovu A. L.; taip pat atsakovas pateikė UAB „Vilprojektas“ raštą, kuriame nurodyta, kad šioje bendrovėje atsakovas taip pat įdarbintas suderinus šį klausimą su A. L. viešajam projektavimo darbų konkursui, tačiau konkurso nelaimėjus, darbo sutartis buvo nutraukta 2013 m. vasario 7 d., ir konsultacinių paslaugų atsakovas UAB „Vilprojektas“ neteikė. Dėl darbo SĮ „Vilniaus planas“ suderinimo su darbdaviu atsakovas įrodymų nepateikė. Todėl teismas padarė išvadą, kad nėra pakankamo pagrindo teigti, jog atsakovas, dirbdamas kitose įmonėse, pažeidė Nekonkuravimo susitarimo nuostatas, draudžiančias užsiimti veikla, konkuruojančia su ieškovo vykdoma. Teismas atmetė ieškovo teiginius, kad atsakovo gauti pinigai iš ieškovo kliento UAB „TS Projects“ architekto O. J., yra atlygis už konkuruojančių su darbdaviu paslaugų teikimą, kaip neįrodytus. Teismas nesutiko su ieškovo pozicija, kad atsakovas, nutraukęs darbo sutartį su ieškovu ir įsidarbinęs UABB „Laudo“, kuri veikia išimtinai gaisrinės saugos projektavimo srityje atsakovas, pažeidė Nekonkuravimo susitarime įtvirtintą ribojimą 1 m. po darbo sutarties su ieškovu pasibaigimo užsiimti konkuruojančia su ieškovu veikla, kadangi šioms aplinkybėms pagrįsti ieškovas nepateikė pakankamai įrodymų. Teismas sprendė, kad atsižvelgiant į tai, jog atsakovui buvo išmokėta 2 085,12 Eur kompensacija, ir į Nekonkuravimo susitarimo 2.9 p., pagal kurį nuostoliai apskaičiuotini pagal sumokėtos darbuotojui kompensacijos sumą, ieškinį tenkindamas iš dalies, priteisė ieškovui iš atsakovo 2 085,12 Eur nuostoliams dėl Nekonkuravimo susitarimo pažeidimo atlyginti. Teismas, patenkinęs ieškinį iš dalies (57 proc. ieškinio reikalavimų), ir nusprendęs, kad ieškovo naudai byla išspręsta 78,5 proc., bei įskaitęs priešpriešinius vienarūšius ginčo šalių reikalavimus dėl bylinėjimosi išlaidų, priteisė ieškovui iš atsakovo 688,09 Eur bylinėjimosi išlaidų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovas UAB „Fire expert“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 12 d. sprendimo dalį, kuria atsisakyta priteisti iš atsakovo ieškovui 1 564,19 Eur nuostolių, ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti visiškai ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

15.1. Šalių 2011 m. kovo 14 d. Nekonkuravimo ir neviliojimo susitarime nėra numatyta, kad pažeidus susitarimo nuostatas, minimalių nuostolių dydis yra apibrėžiamas tik darbuotojui sumokėtos kompensacijos (be mokesčių) dydžiu. Ieškovas pateikė duomenis, kad darbo sutarties galiojimo laikotarpiu atsakovui sumokėjo 2 085,26 Eur kompensacijos už Nekonkuravimo susitarime nustatytų ribojimų laikymąsi, taip pat 1 564 Eur mokesčių valstybei, iš viso – 3 649,19 Eur. Taigi ieškovas patyrė nuostolius ne tik toje dalyje, kiek buvo sumokėta atsakovui kompensacijos „į rankas“, tačiau ir patyrus išlaidas mokesčiams nuo sumokėtos kompensacijos sumokėti. Be to, susitarimo 2.9 p. įtvirtinta atsakovo pareiga grąžinti visa ieškovo sumokėtą, o ne atsakovo gautą kompensaciją.

15.2. Nors priteistinos kompensacijos dydžiui pažeidimų kiekis įtakos neturi, tačiau teismas padarė neteisingą išvadą, kad atsakovas po darbo sutarties su ieškovu nutraukimo, įsidarbinęs UAB „Laudo“ projektų vadovo pareigoms, nekonkuravimo susitarimo nepažeidė. Teismui nustačius, kad atsakovas po darbo santykių su ieškovu nutraukimo įsidarbino UAB „Laudo“ projekto vadovo pareigoms, be jokio atskiro įrodinėjimo, vadovaujantis vien tik statybą sritį reglamentuojančiais teisės aktais, pagal kuriuos atsakovas neturi teisės būti projekto vadovu, išskyrus statinio gaisrinės saugos dalį, o šalių pasirašyto Nekonkuravimo susitarimo 2.2. p. apibrėžė, jog konkuruojančioje su darbdaviu (statinių projektų gaisrinės saugos dalies projektavimas (rengimas), statinių projektų gaisrinės saugos dalies vykdymo priežiūrą) srityje yra draudžiama veikti 1 m. po darbo santykių pasibaigimo, be to, pats atsakovas pripažino, jog UAB „Laudo“ tik įgyvendina parengtos projektinės dokumentacijos sprendinius, t,y. dirbdamas projekto vadovu atsakovas vykdo statinių gaisrinės dalies projektų vykdymo priežiūrą (prižiūri projektų gaisrinės dalies įgyvendinimą), teismas privalėjo pripažinti, kad atsakovas nekonkuravimo susitarimo draudimą vienerius metus po darbo sutarties su ieškovu pasibaigimo neužsiimti konkuruojančia su ieškovu veikla pažeidė.

Atsakovas J. J. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą ir priimti naują – ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.Dėl Nekonkuravimo susitarimo pripažinimo negaliojančiu. Teismas nepagrįstai vertino ieškovo investicijas į atsakovo kvalifikacijos kėlimą kaip atsakovui mokamą Nekonkuravimo susitarime nustatytą ir atsakovui už nekonkuravimą mokamą kompensaciją, kadangi tokia išvada prieštarauja paties nekonkuravimo susitarimo prigimčiai ir paskirčiai, t. y. teisingai kompensuoti darbuotojui už jo patiriamus suvaržymus susitarimo pagrindu. Pažymi, kad atsakovas pats pasirinko savo profesiją ir jo įgyta inžinerijos magistro kvalifikacija leido įgyti gaisrinės saugos projekto dalies vadovo atestatą, kuris visą laiką buvo naudojamas iškirtinai įmonės labui.Nesutinka su teismo padarytomis išvadomis, kad nekonkuravimo kompensacijos dydis atsakovą tenkino, kadangi tokių aplinkybių teismas bylos nagrinėjimo metu netyrė ir nevertino, taip pat neatsižvelgė į aplinkybę, kad atsakovo kaip darbuotojo galimybės derėtis dėl nekonkuravimo susitarimo darbinantis pas ieškovą buvo ribotos. Pažymi, kad atsakovui buvo aiškiai buvo nurodyta, kad įsidarbinti pas ieškovą galima buvo tik pasirašius nekonkuravimo susitarimą. Kiekvienu atveju šalims kalbantis apie susitarimo sąlygų pakeitimą, darbdavys aiškiai leisdavo suprasti, kad apie tai nediskutuos, o jeigu sąlygos netenkina, atsakovas visuomet turi galimybę nutraukti darbo santykius, tačiau kitoje įmonėje tokio darbo dirbti atsakovui neleis.Ieškovas, didindamas atsakovui darbo užmokestį, bet nepadidindamas Nekonkuravimo susitarimu nustatytos kompensacijos dydžio, neproporcingai suvaržė jo veiksmus ir pažeidė darbuotojo teisę sąžiningą ir teisingą kompensaciją. Lietuvos Respublikos teisės aktuose konkretus minimalus kompensacijos dydis nenustatytas, pagal bendrąsias normas jis neturi pažeisti CK 1.5 str. įtvirtintų principų. Nustatant kompensacijos dydį per mėnesį turi būti atsižvelgiama į tai, kad nekonkuravimo susitarimu apribojama asmens galimybė gauti pajamų pragyvenimui, taip pat į ribojimų apimtį bei kitas kiekvienu konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Todėl egzistuoja visos aplinkybės, leidžiančios Nekonkuravimo susitarimą pripažinti kaip prieštaraujantį imperatyviosioms įstatymo normoms, todėl jis pripažintinas negaliojančiu (CK 1.80 str.).Dėl Nekonkuravimo susitarimu nustatytų draudimų pažeidimo. Teismas ieškinį iš dalies tenkino, iš esmės nustatęs vieną, tačiau byloje surinktais įrodymais nepatvirtintą išvadą, jog atsakovas, dirbdamas ieškovo bendrovėje, 2015 m. pabaigoje ėmėsi vykdyti užsakymą ne ieškovo, kurio vadovas buvo, vardu, neįforminęs reikiamų dokumentų užsakymui priimti, t. y. veikė individuliai, savo, kaip fizinio asmens, vardu ir interesais. Ši teismo išvada neatitinka teisme duotų liudytojo A. Č. parodymų. Pažymi, kad liudytojas konkrečiai nurodė priežastis, lėmusias kito projekto vykdytojo pasirinkimą, t. y. ieškovą pasirinko dėl joje dirbančio gero specialisto J. J., o jam joje nebedirbant, nebeliko didelio suinteresuotumo tęsti bendradarbiavimo, taip pat lėmė ieškovo naujojo atstovo neapibrėžtumas, t. y. nesugebėjimas suformuluoti konkretaus noro tęsti bendradarbiavimą. Šiems teiginiams pagrįsti atsakovas papildomai teikia naujus įrodymus – 2016 m. vasario 17 d. sudarytą Projektavimo paslaugų teikimo sutartį su UAB „BUCI“, kurios akcininkas yra A. Č., ir UAB „Gaisrinės saugos projektavimas“, t. y. dėl darbų, kuriuos ieškovas kaltina atlikus atsakovą, taip pat teikia projektinę dokumentaciją. Taigi atsakovo vykdomas projektas, jam dirbant pas ieškovą pagal A. Č. užsakymą, buvo susijęs išimtinai su ieškovo interesais ir ieškovo naudai. Ieškovas nepateikė į bylą tariamai atsakovo įvykdyto projekto, projektinės dokumentacijos, įrodymų, patvirtinančių asmeninės atsakovo naudos gavimo faktą. Dėl šio projekto atsakovas negavo asmeninės naudos, užsakovas niekuomet nebuvo ieškovo klientas ir ieškovas su juo niekuomet nebendradarbiavo, už galutinės naudos iš šio projekto gavimą ir tolimesnį jo įvykdymą, pasibaigus šalis siejantiems darbo santykiams ir turėdamas visą šio projekto sėkmingam įvykdymui reikalingą informaciją, buvo atsakingas pats ieškovas. Šiuo atveju nėra visų atsakovo civilinei atsakomybei kilti reikalingų sąlygų, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, o ieškovo reikalavimas dėl nuotolių atlyginimo atmestinas.Ieškovas nesutiko su atsakovo apeliaciniu skundu, o atsakovas nesutiko su ieškovu apeliaciniu skundu.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 str. 1 ir 2 d. nustato bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str. 2 ir 3 d.). Apeliaciniai skundai atmestini.Bylos medžiaga patvirtina, kad ginčo šalys 2011 m. kovo 14 d. sudarė Nekonkuravimo ir neviliojimo susitarimą, kurio 2.1 p. atsakovas įsipareigojo darbo sutarties galiojimo metu ir 1 m. po jos pasibaigimo, be išankstinio rašytinio darbdavio sutikimo ar viršijant tokiame sutikime numatytus apribojimus, savarankiškai, kaip partneris, valdymo organų narys bei jų įgaliotinis neužsiimti jokia konkuruojančia veikla (kaip ji apibrėžta Nekonkuravimo susitarimo 2.2 p.) ir neatlikti darbų bei neteikti paslaugų pagal darbo ar civilinės teisės reglamentuojamas sutartis bet kuriam asmeniui, užsiimančiam konkuruojančia veikla. Ieškovas, sužinojęs apie atsakovo galimą paslaugų teikimą savo vardu su kitomis įmonėmis, pareikalavo Susitarimo 2.10 p. numatytų minimalių nuostolių atlyginimo, t. y. 3 649,23 Eur (2 085,26 Eur, išmokėtų atsakovui su darbo užmokesčiu ir 1 563,97 Eur mokesčių valstybei). 2016 m. sausio 13 d. atsakovas atleistas iš darbo savo prašymu. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui dėl nekonkuravimo susitarimo pažeidimu padarytų nuostolių atlyginimo, prašydamas priteisti 3 649,31 Eur nuostolių, 5 proc. metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas pateikė priešieškinį ieškovui, prašydamas pripažinti 2011 m. kovo 14 d. Nekonkuravimo susitarimą negaliojančiu dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms.Nagrinėjamos bylos atveju ieškovas apeliaciniu skundu kvestionuoja sprendimo dalį, kurioje teismas nepriteisė už atsakovui mokamą kompensaciją sumokėtų 1 563,97 Eur mokesčių valstybei, ir padarė neteisingą išvadą, kad atsakovas, įsidarbinęs UAB „Laudo“ projektų vadovo pareigomis, po darbo sutarties su ieškovu nutraukimo, nekonkuravimo susitarimo nepažeidė. Atsakovas apeliaciniu skundu kvestionuoja teismo neteisingai nustatytas faktines ir teisines aplinkybes, t. y. kad nekonkuravimo kompensacijos dydis atsakovą tenkino, kad atsakovas neteisėtai vykdė UAB „SSF“ užsakymą dėl gaisrinės saugos projekto parengimo, taip pat aplinkybę, kad teismas nepagrįstai atsižvelgė į ieškovo investicijas atsakovo kvalifikacijos kėlimui, nuspręsdamas, kad tai yra kompensacijos už nekonkuravimą sudėtinė dalis. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2012). Apeliacinės instancijos teismas, šioje byloje įvertinęs skundžiamo teismo sprendimo turinį, apeliacinių skundų ir atsiliepimų į jį argumentus, faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad bylos šalys nenurodė naujų konkrečių aplinkybių ir argumentų, kurie nebūtų įvertinti pirmosios instancijos teismo sprendime, pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino įrodymus, taikė materialinės teisės normas ir teisingai paskirstė įrodinėjimo naštą, taigi šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ar kitas teisės aktų nuostatas.Pažymėtina, kad susitarimo dėl nekonkuravimo tikslas – apsaugoti verslo subjektą nuo nesąžiningos konkurencijos. Kompensacija susitarime dėl nekonkuravimo darbuotojui numatyta už jam taikomus jo teisių suvaržymus. Vienas iš kriterijų pripažinti susitarimą negaliojančiu – tai akivaizdžiai nesąžininga darbuotojui mokama piniginis kompensacija už nekonkuravimą. Sprendžiant dėl kompensavimo už nekonkuravimą pakankamumo, turi būti tiriamos ir vertinamos visos reikšmingos ginčo sprendimui faktinės aplinkybės, tarp jų ir dėl nekonkuravimo susitarimo sudarymo, darbo santykių trukmės, susitarimo šalių elgesio tiek darbo santykių metu, tiek jiems pasibaigus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-595-219/2015). Šiuo atveju, bylos duomenimis, nuo 2011 m. kovo 14 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. už nekonkuravimą atsakovui buvo mokama 78,20 Eur (200 Lt) per mėn. dydžio kompensacija, t. y. 21,69 proc. darbo užmokesčio už darbą, o nuo 2015 m. sausio 1 d. – 76,75 Eur per mėn. dydžio kompensacija, t. y. 5,30 proc. padidinto atsakovo darbo užmokesčio. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas, ar nurodytas kompensacijos dydis atitinka abiejų šalių valią, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, ir, ar atsakovui buvo atitinkamai atlyginta už nekonkuravimo suvaržymus, atsižvelgė į aplinkybes, kad ieškovas per 5 m. darbo laikotarpį ieškovo įmonėje nekėlė kompensacijos dydžio klausimo, ieškovas įrodė, kad jis kaip darbdavys, investavo į atsakovo kvalifikacijos kėlimą, nes atsakovas buvo priimtas dirbti iš karto po studijų, atsakovas, dirbdamas ieškovo įmonėje, taip pat su ieškovo leidimu dirbo ir kitose įmonėse. Todėl nesutiktina su atsakovo teiginiu, kad teismas ieškovo investicijas į atsakovo kvalifikacijos kėlimą vertino kaip kompensacijos dalį, kadangi, kaip buvo nurodyta, teismas tik atsižvelgė į šią aplinkybę ir ieškovo pateiktus įrodymus kaip į vieną iš kriterijų, vertindamas kompensacijos dydžio pagrįstumo ir teisingumo klausimą nekonkuravimo suvaržymų kontekste. Atsakovo argumentai, kad Nekonkuravimo susitarimo pasirašymas buvo privaloma sąlyga siekiant įsidarbinti ieškovo įmonėje, negali būti pagrindu pripažinti nekonkuravimo susitarimą negaliojančiu, kadangi iš bylos medžiagos matyti, jog atsakovas sutiko su nurodyta sąlyga, Nekonkuravimo susitarime yra aiškiai išreikšta abiejų šalių valia susitarti dėl konkurencijos draudimo ir apmokėjimo už šį draudimą sąlygų, ir byloje duomenų, kad atsakovas buvo verčiamas pasirašyti Nekonkuravimo susitarimą, nėra. Todėl darytina išvada, kad pasirašydamas Nekonkuravimo susitarimą, atsakovas patvirtino, kad susipažino su jame išdėstytomis sąlygomis, jas suprato ir pasirašyta sutartis visiškai atitinka šalių valią ir jų tikruosius ketinimus.Pažymėtina, kad nors, iš byloje esančių duomenų matyti, kad pasibaigus ginčo šalių darbo santykiems, ieškovas nemokėjo atsakovui Nekonkuravimo susitarime 2.1 p. ir 2.6 p. numatytos 255,59 Eur per mėn. (t. y. 17,65 proc. darbo užmokesčio) kompensacijos po darbo santykių pasibaigimo už draudimą 1 metus įsidarbinti konkuruojančioje įmonėje, ir šis kompensacijos dydis taip pat neprieštarauja imperatyvioms teisės aktų nuostatoms ir nepažeidžia sąžiningumo, teisingumo, protingumo bei proporcingumo kriterijų, tačiau atsakovas, nuo 2016 m. sausio 13 d. nutraukęs darbo sutartį su ieškovu ir gavęs ieškovo pranešimą, kad kompensacija po darbo sutarties nutraukimo jam nebus mokama, nesikreipė į teismą dėl ieškovo sprendimo nemokėti kompensacijos teisėtumo įvertinimo. Tačiau atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, kad ieškovas nebemokėjo kompensacijos už nekonkuravimą atsakovui po darbo sutarties nutraukimo, darytina išvada, kad ieškovas nebeteko teisės kontroliuoti, ar atsakovas įsidarbino konkuruojančioje įmonėje per vienerių metų po ginčo šalių darbo santykių pasibaigimo laikotarpį. Be to, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, iš byloje esančių duomenų nėra pagrindo padaryti išvados, kad UAB „Laudo“ (kurioje įsidarbino atsakovas, nutraukęs darbo sutartį su ieškovu), veikia išimtinai gaisrinės saugos projektavimo srityje. Todėl atmestini ieškovo argumentai, kad atsakovas, dirbdamas UAB „Laudo“, pažeidžia Nekonkuravimo susitarime įtvirtintą ribojimą vienerius metus po darbo sutarties su UAB „Fire expert“ pasibaigimo užsiimti konkuruojančia su ieškovu veikla.Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas, eidamas vadovaujamas pareigas ieškovo įmonėje, turėjo visas galimybes derėtis dėl kompensacijos už nekonkuravimą dydžio, priešingas išvadas leidžiančių padaryti įrodymų atsakovas nepateikė (CPK 12, 178 str.). Darytina išvada, kad atsakovas turėjo konstitucinę teisę laisvai pasirinkti darbą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str.), baigęs studijas VGTU, turėjo ir galimybes rinktis kitą pagrindinę darbovietę, jeigu jam netiko ieškovo siūlomos darbo sąlygos. Be to, pažymėtina, kad su ieškovo leidimu, atsakovas darbo santykių su ieškovu metu atlygintinai dirbo ir kitose įmonėse (UAB „Projektų rengimo biuras“, UAB „Vilprojektas“, SĮ „Vilniaus planas“), todėl atsižvelgtina ir į šią aplinkybę, jog atsakovas su ieškovo leidimu gavo kitų pajamų. Taigi atsakovui nebuvo taikomi griežčiausi nekonkuravimo susitarimo ribojimai, t.y. Nekonkuravimo susitarime buvo įtvirtinta teisė su ieškovo leidimu dirbti kitose įmonėse, ir atsakovas dirbo kitose konkuruojančiose (ar iš dalies konkuruojančiose) su ieškovu įmonėse. Todėl darytina išvada, kad 76,75 Eur per mėn. dydžio kompensacija buvo pakankama (atsakovui tinkanti) ir adekvačiai kompensuojanti atsakovui Nekonkuravimo susitarimu taikytus darbinės veiklos suvaržymus, atsakovo atžvilgiu įtvirtinti ribojimai nebuvo neproporcingai per dideli ir įtvirtinantys esminę šalių nelygybę, todėl pripažinti Nekonkuravimo susitarimą negaliojančiu nėra teisinio pagrindo (CK 6.228 str.). Atsakovas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad atsakovas neteisėtai (savo vardu, be ieškovo žinios) vykdė UAB „SSF“ užsakymą dėl gaisrinės saugos projekto parengimo, taip padarydamas Nekonkuravimo susitarimo 2.1 p. įtvirtinto draudimo pažeidimą. Atsakovo teigimu, ieškovas nepateikė į bylą tariamai atsakovo įvykdyto projekto, projektinės dokumentacijos, įrodymų, patvirtinančių asmeninės atsakovo naudos gavimo faktą, atsakovas negavo asmeninės naudos, o už tolimesnį šio projekto vykdymą, pasibaigus ginčo šalis siejantiems darbo santykiams, buvo atsakingas pats ieškovas, o savo teiginiams pagrįsti atsakovas kartu su apeliaciniu skundu pateikė 2016 m. vasario 17 d. Projektavimo paslaugų teikimo sutartį tarp UAB „BUCI“ ir UAB „Gaisrinės saugos projektavimas“ bei projektinę dokumentaciją. Su atsakovo argumentais nesutiktina, kadangi atsižvelgiant į byloje surinktų įrodymų visumą (UAB „SSF“ vadovo A. Č. ir atsakovo susirašinėjimą el. paštu, faktines aplinkybes, kad iki ginčo projekto UAB „SSF“ nebuvo ieškovo klientu, atsakovui išėjus iš ieškovo įmonės, projekto rengimo dokumentai nebuvo perduoti ieškovui), yra pagrindas pripažinti įrodytas ieškovo aplinkybes, kad atsakovas, derindamas su UAB „SSF“ priešgaisrinės saugos projekto rengimo sąlygas, veikė ne ieškovo, o savo vardu, ir projekto rengimo finansinės naudos gavėjas buvo numatytas ne ieškovas, o atsakovas, kaip fizinis asmuo, todėl atsakovas pažeidė Nekonkuravimo susitarimo 2.1 p. Atsakovo pateikti nauji įrodymai apeliacinės instancijos teisme nepaneigia nurodytų išvadų. Pažymėtina, kad iš bylos medžiagos matyti, jog būtent dėl ieškovo pastebėto draudžiamo bendradarbiavimo tarp atsakovo ir UAB „SSF“ buvo ne iki galo atliktas derinamas priešgaisrinės saugos projektas ir galimai neperduotas arba perduotas ne visas atlygis atsakovui už šio projekto parengimą. Todėl atmestini atsakovo argumentai, kad jis negavo finansinės naudos iš nurodyto projekto ir toks projektas nebuvo parengtas, kadangi susirašinėjimas el. paštu dėl UAB „SSF“ rengiamo projekto patvirtina Nekonkuravimo pažeidimo faktą, t. y. projekto rengėjo forminimą ne ieškovo vardu ir asmeninio atlygio atsakovui perdavimo klausimus.Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad pagal Nekonkuravimo susitarimo 2.9 p. nuostoliai apskaičiuotini pagal sumokėtos darbuotojui kompensacijos nuostoliams dėl Nekonkuravimo susitarimo pažeidimo atlyginti sumą, t. y. lygią 2 085,12 Eur (atskaičius mokesčius), tačiau iš teismo motyvų visumos darytina išvada, kad teismas tenkino ieškinį iš dalies, atsižvelgdamas į aplinkybes, jog ieškovas įrodė tik atsakovo padarytą nekonkuravimo susitarimo pažeidimą – neteisėtą bendradarbiavimą dėl priešgaisrinės saugos projekto tarp atsakovo ir UAB „SSF“ neteisėtumą, o kitus ieškovo nurodytus epizodus atmetęs kaip nepakankamai įrodytus (CPK 12, 178 str.). Todėl šiuo atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai patenkino ieškinį dėl nuostolių atlyginimo iš dalies (57 proc. ieškinio reikalavimų). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamo teismo 2016 m. rugpjūčio 12 d. sprendimo (CPK 327 str. 1 d. 1 p.). Kadangi abiejų šalių apeliaciniai skundai atmetami, kiekviena šalis savo bylinėjimosi išlaidas turi padengti pati (CPK 93 str. 1, 3 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 327 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.