- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-07-12
- Bylos Nr.
- 2A-2504-467/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-21476-2010-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė, Antanas Rudzinskas, Alma Urbanavičienė
- Atsakovas
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir trečiojo asmens Vilniaus miesto savivaldybės, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus miesto savivaldybės
- Ieškovas
- R. S.
- Kategorijos
- 30.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Antano Rudzinsko ir Almos Urbanavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir trečiojo asmens Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. vasario 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. S. ieškinį atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl žemės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, trečiasis asmuo - Vilniaus miesto savivaldybė.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas R. S. 2010 m. gruodžio 14 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė pripažinti 1992 m. spalio 28 d. pirkimo-pardavimo sandorį tarp Lietuvos Respublikos ir žemės naudotojo R. S. dėl 600 kv.m žemės sklypo Nr. 11, (duomenys neskelbtini) įvykusiu de facto, įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos pasirašyti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog Vilniaus miesto valdybos 1991 m. kovo 1 d. potvarkiu Nr.536V „Dėl sklypų skyrimo tautodailininkų kūrybinėms dirbtuvėms statyti“ (duomenys neskelbtini) buvo paskirti žemės sklypai Lietuvos tautodailininkų sąjungos nariams. Sklypas Nr. 11 tuo metu buvo paskirtas V. S., tačiau, jai atsisakius, šis sklypas Tautodailininkų sąjungos Vilniaus skyriaus tarybos 1991 m. birželio 17 d. vykusiame susirinkime buvo paskirtas ieškovui. Šį faktą patvirtina ir 1991 m. spalio 10 d. ieškovo pirmosios įmokos kvitas, kuriame nurodyta, kad ieškovas į Lietuvos tautodailininkų kasą įnešė 5300 rublių tikslinę įmoką „namų-dirbtuvių statyboms“. Ieškovas 1992 m. spalio 2 d. kreipėsi į Vilniaus miesto valdybos Antakalnio seniūnijos valdybą su prašymu parduoti jam 600 kv.m žemės sklypą Nr.11, esantį (duomenys neskelbtini). Visi reikalingi dokumentai buvo sutvarkyti. Ieškovas ir jo sutuoktinė sumokėjo 24 810 investicinių čekių už perkamą sklypą. Ieškovas 1992 m. lapkričio 12 d. sumokėjo 300 rublių valstybinį mokestį. Buvo parengti žemės sklypo įkainojimo aktas ir pirkimo-pardavimo sutarties projektas, kurį ieškovas pasirašė. Tokiu būdu ieškovas ir valstybės įgaliota institucija faktiškai sudarė žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandorį, kuris nebuvo įformintas iki galo. Ieškovas 2009 m. spalio 8 d. kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininką, prašydamas įforminti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandorį, tačiau ieškovui buvo pasiūlyta antrą kartą pirkti žemės sklypą per aukcioną, kadangi sklypas buvo paskirtas po 1992 m. vasario 7 d. Tokia data buvo nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260, tai yra po faktiško ieškovo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo praėjus beveik 7 metams. Ieškovo atžvilgiu šio nutarimo nuostatos galioti negali, kadangi veiksmai abiejų sandorio šalių buvo atlikti 1992 metais. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsiliepime į ieškinį nurodė, jog, gavusi asmens prašymą parduoti naudojamą žemės sklypą privatinės nuosavybės teise, miesto (rajono) žemėtvarkos tarnyba ne ilgiau kaip per mėnesį surašydavo sklypo įkainojimo aktą bei pirkimo-pardavimo sutarties projektą ir supažindindavo su šiais dokumentais pirkėją, o šis savo parašu patvirtindavo sutinkąs su sklypo įkainojimu ir pirkimo-pardavimo sutarties sąlygomis. Supažindinusi pirkėją su žemės sklypo įkainojimo aktu ir pirkimo-pardavimo sutarties projektu, miesto (rajono) žemėtvarkos tarnyba per 5 dienas pateikdavo šiuos dokumentus miesto (rajono) valdybai. Miesto (rajono) valdyba leidimą įsigyti žemės sklypą privatinės nuosavybės teise tvirtindavo savo potvarkiu bei įpareigodavo miesto žemėtvarkininką duoti nurodymą atitinkamoms tarnyboms paženklinti parduodamą žemės sklypą riboženkliais bei patikslinti kartografinę ir žemės kadastro medžiagą. Šie darbai turėjo būti atlikti iki žemės pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo. Žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis turėjo būti tvirtinama notariškai ir per mėnesį pirkėjo įregistruota miesto (rajono) žemėtvarkos tarnyboje. Šiuo atveju ieškovo nurodomo žemės sklypo pirkimo-pardavimo procedūra nebuvo iki galo realizuota, šalys nesusitarė dėl pagrindinių sutarties sąlygų, nes valstybės įgaliota institucija nepriėmė potvarkio, kuriuo būtų leista parduoti ginčo žemės sklypą ieškovui. Todėl nėra juridinio pagrindo pripažinti žemės sklypo Nr.11 (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartį sudaryta. Vilniaus miesto valdybai nesutikus parduoti žemės sklypą, su ieškovu buvo sudaryta žemės sklypo nuomos sutartis, todėl ieškovas nepagrįstai teigia, kad pirkimo-pardavimo sandoris įvyko de facto.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. vasario 13 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies ir įpareigojo atsakovą Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos per 4 mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos įregistruoti Nekilnojamojo turto registre ieškovui R. S. Vilniaus miesto valdybos 1991 m. kovo 21 d. potvarkio Nr.536V ir jį tikslinančio 1992 m. birželio 18 d. potvarkio Nr.1178V pagrindu skirtą 0,06 ha žemės sklypą Nr.11, esantį (duomenys neskelbtini), ir sudaryti su ieškovu šio žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį; už šio įpareigojimo neįvykdymą nurodytu terminu teismas nusprendė skirti atsakovui 1000 Lt baudą; priteisė iš atsakovo ieškovo naudai bylinėjimosi išlaidas. Teismas konstatavo, jog atsakovas nepaneigė ieškovo pateiktų rašytinių įrodymų, kad ieškovas turėjo teisę pagal 1992 metais galėjusius norminius aktus pirkimo-pardavimo būdu įsigyti jam skirtą ginčo žemės sklypą bei atliko visus jam, kaip pirkėjui, numatytus įpareigojimus (išreiškė valią pirkti žemės sklypą, susipažino ir sutiko su žemės sklypo įkainojimo aktu bei žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sąlygomis, sumokėjo už sklypo raudonųjų linijų pažymėjimą, sumokėjo mokėjimo pranešime nurodytą sumą investiciniais čekiais), kad būtų galima įforminti valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, kurios sudarymui reikalingo leidimo valdyba nepriėmė apskritai, t.y. nebuvo sprendimo atsisakyti sudaryti/atsisakyti leisti parduoti prašomą žemės sklypą arba leisti parduoti žemės sklypą. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas, nors aiškiai išreiškė savo valią, t.y. parašė prašymą pirkti žemės sklypą ir atliko visus nuo jo kaip pirkėjo priklausius veiksmus, ieškovo reikalavimo tenkinti pripažįstant, kad žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandoris įvyko 1992 m. spalio 28 d., negalima, nes žemės sklypas iki tos datos nebuvo įteisintas ir įformintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, laikantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimu Nr.89 patvirtintų Žemės sklypų suteikimo neatlygintinai, pardavimo ir nuomos ne konkurso tvarka mietuose, miestų plėtimo pirmaeilės statybos teritorijose bei miesto tipo gyvenvietėse taisyklių ir Žemės reformos įstatymo nuostatų. Kadangi dėl ginčo žemės sklypo nebuvo priimtas joks valdybos sprendimas, nebuvo atlikti ir šių taisyklių 9 punkte nurodyti veiksmai, nors žemės sklypo ribos buvo pažymėtos natūroje (nustatytos sklypo raudonosios linijos), tačiau nebuvo patikslinta kartografinė ir žemės kadastro medžiaga (9.2 p.). Atsižvelgęs į tai, kad atsakovas, turėdamas ne tik aiškiai išreikštą ieškovo valią pirkti ginčo žemės sklypą, bet ir tą valią patvirtinančius ieškovo atliktus veiksmus, bei nesant atsakovo vienokio ar kitokio sprendimo pateikto prašymo pagrindu, teismas padarė išvadą, kad žemės sklypo pardavimas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka nėra įformintas, nėra sudaryta ir pasirašyta žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis vien dėl Vilniaus miesto (rajono) valdybos darbuotojų neveikimo, o tuo buvo grubiai pažeistos ieškovo teisės. Kadangi pažeidimus padarė viešojo administravimo subjektas, kuris nesilaikė teisės akte nustatyto reikalavimo jo kompetencijai priskirtą klausimą spręsti tam tikru būdu, t.y. veikė neteisėtai, o teisėtumo viešojo administravimo srityje užtikrinimas yra viešojo intereso sudėtinė dalis, todėl teismas sprendė, jog, siekiant apginti ieškovo pažeistas teises CK 1.138 straipsnyje nustatytais būdais, yra pagrindas įpareigoti atsakovą teismo nustatytu terminu pašalinti padarytus pažeidimus, trukdančius įforminti ginčo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, ir per teismo nustatytą terminą sudaryti tokią sutartį.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentai
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos apeliaciniu skundu prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas negalėjo priteisti to, ko ieškovas neprašė, ar patenkinti kitu, negu ieškovo nurodytu, faktiniu pagrindu. Ieškovas 2011 m. rugsėjo 29 d. parengiamojo posėdžio metu savo reikalavimą patikslino ir prašė teismo konstatuoti, kad valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sandoris tarp Lietuvos Respublikos ir ieškovo buvo sudarytas 1992 m. Bylos nagrinėjimo eigoje ieškovo atstovas P. S. patvirtino, kad nuo 1992 m., kai buvo sumokėti pinigai už žemės sklypą, jo tėvo manymu, jis buvo teisėtu 600 kv.m ploto žemės sklypo Nr. 11 (duomenys neskelbtini), savininku ir minėtas sklypas priklauso ieškovui nuosavybės teise. Teismas, nurodydamas, kad ieškinį tenkina iš dalies, faktiškai peržengė byloje pareikštą reikalavimą, tuo pažeisdamas CPK 265 straipsnio 2 dalį. Tai lėmė netinkamą teisinio ginčo kvalifikavimą ir taikytinų materialinės teisės normų aiškinimą. Teismo taikytų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 89 patvirtintų Žemės sklypų suteikimo neatlygintinai, pardavimo ir nuomos ne konkurso tvarka miestuose, miestų plėtimo pirmaeilės statybos teritorijose bei miesto tipo gyvenvietėse taisyklių 8 punkte buvo numatyta, kad leidimą įsigyti žemės sklypą privatinės nuosavybės teise tvirtindavo miesto valdyba. Vilniaus apygardos teismas 2009 m. vasario 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-262/2009 nurodė, jog tik esant individualiam teisės aktui yra teisinis pagrindas pripažinti, kad yra vienos valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties šalies - valstybės valia sudaryti tokią sutartį ir tik tuomet kitai susitariančiai šaliai, vykdžiusiai sutartinius įsipareigojimus, o valstybei veikiančiai per atstovus, vengiant įforminti sandorį notarine tvarka, atsirastų teisė, remiantis CK 1.93 straipsnio 4 dalimi, reikalauti pripažinti sandorį galiojančiu. Ieškovo nuomoto valstybinės žemės sklypo savavališkas kainos sumokėjimas, nesivadovaujant galiojančiais teisės aktais ir numatytomis taisyklėmis, negali suponuoti teisės reikalauti patvirtinti valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, dėl kurios nebuvo išreikšta pardavėjo valia. Teismas neįvertino rašytinių įrodymų, patvirtinančių valstybės, kaip ginčo žemės sklypo savininko, išreikštos valios, o būtent: Vilniaus miesto valdybos 1992 m. birželio 18 d. potvarkio Nr. 1178V „Dėl sklypų išnuomojimo tautodailininkų sąjungai individualiems gyvenamiesiems namams su kūrybinėmis dirbtuvėmis statyti“. Ieškovui 600 kv.m ploto valstybinės žemės sklypas Nr.11 (duomenys neskelbtini) individualaus namo statybai buvo suteiktas Vilniaus miesto valdybos 1992 m. birželio 18 d. potvarkiu, t.y. po 1992 m. vasario 7 d. Skundžiamu sprendimu įpareigodamas atsakovą Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos sudaryti su ieškovu valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, teismas pažeidė Žemės įstatymo 10 straipsnį, numatantį, kad valstybinės žemės sklypai kitų asmenų nuosavybėn gali būti perleisti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Pirmosios instancijos teismas, patenkinęs ieškinį tik iš dalies, negalėjo priteisti visų bylinėjimosi išlaidų ir pašto išlaidų vien iš atsakovo.
Trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti. Nurodo, jog teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus bei pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 89 patvintų Žemės sklypų suteikimo neatlygintinai, pardavimo ir nuomos ne konkurso tvarka mietuose, miestų plėtimo pirmaeilės statybos teritorijose bei miesto tipo gyvenvietėse taisyklių nuostatas, galiojusias ginčo santykių laikotarpiu. Su ieškovu 1992 m. spalio 8 d. buvo sudaryta žemės sklypo naudojimo sutartis. Ieškovas pagal šią sutartį įsipareigojo pradėti individualią statybą per 1 metus ir baigti ją per 5 metus nuo projekto patvirtinimo dienos. Į bylą nėra pateikta įrodymų, kad ieškovas būtų įgyvendinęs valstybinės žemės nuomos sutarties sąlygas. Žemės sklypas nėra užstatytas, statyba nepradėta, todėl žemės sklypas laikytinas laisvu žemės sklypu. Pagal Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 89 patvintas žemės sklypų suteikimo neatlygintinai, pardavimo ir nuomos ne konkurso tvarka mietuose, miestų plėtimo pirmaeilės statybos teritorijose bei miesto tipo gyvenvietėse taisyklių nuostatas, sprendžiant dėl valstybinio žemės sandorio, pirmiausia, reikėjo nustatyti, ar šalys atliko veiksmus, nukreiptus civilinėms teisėms ir pareigoms sukurti, pakeisti, panaikinti. Valstybinei žemei parduoti valstybei atstovaujanti institucija turėjo apibrėžti parduodamą valstybinį žemės sklypą, nurodyti jo pardavimo kainą, tačiau valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo pagrindas buvo valstybės įgaliotos institucijos sprendimas, kuris nagrinėjamu atveju, nors ir buvo pradėta ginčo valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo procedūra - ieškovas 1992 m. spalio 2 d. pateikė prašymą parduoti 600 kv.m ginčo žemės sklypą Nr. 11 (duomenys neskelbtini), buvo paruoštas žemės sklypo įkainavimo aktas ir pirkimo-pardavimo sutarties projektas, ieškovas ir jo sutuoktinė už šį žemės sklypą sumokėjo investiciniais čekiais, tačiau procedūra nebuvo baigta, žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, nebuvo priimtas - valstybės įgaliota institucija nepriėmė potvarkio, leidžiančio ieškovui įsigyti ginčo žemės sklypą nuosavybės teise. Vyriausybės nustatyta tvarka ginčo žemės sklypas nebuvo įformintas, nebuvo sudaryta ir pasirašyta žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis ne dėl Vilniaus miesto valdybos darbuotojų neveikimo, bet dėl to, kad buvo laikomasi teisės aktuose nustatytų reikalavimų.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas R. S. prašo apeliacinius skundus atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog teismas pagrįstai išsprendė bylą pagal ieškinyje pareikštus reikalavimus. Ieškovo atstovė 2011 m. rugsėjo 29 d. sutiko patikslinti ieškinio reikalavimą ir pripažinti sutartį sudaryta, tačiau jai įgaliojimu nebuvo suteikta ir kitokia teisė. Teismui pateikto Vilniaus miesto valdybos 1992 m. spalio 27 d. mokėjimo pranešimo originalo su atžymomis apie apmokėjimą kopija paneigia atsakovo teiginį dėl savavališkos sklypo kainos sumokėjimo. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 89 patvintas Žemės sklypų suteikimo neatlygintinai, pardavimo ir nuomos ne konkurso tvarka mietuose, miestų plėtimo pirmaeilės statybos teritorijose bei miesto tipo gyvenvietėse taisykles, miestų valdybos galėjo skirti sklypus individualiai statybai ne konkurso tvarka ir po 1992 m. vasario 7 d., jeigu pagal šio nutarimo nuostatas asmuo galėjo ne konkurso tvarka sklypą pirkti. Vilniaus miesto valdybos 1992 m. birželio 18 d. potvarkis Nr. 1178V patvirtina, jog valstybę atstovaujanti institucija pripažino, kad ieškovas turi teisę ne konkurso tvarka pirkti žemės sklypą. Kadangi ieškovas pageidavo jam skirtą sklypą pirkti, valstybę atstovaujanti institucija privalėjo veikti taip, kaip nustatyta teisės aktuose ir laikytis juose nustatytų terminų.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliaciniai skundai atmestini.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 straipsnis). Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, t.y. priimtas byloje surinktais įrodymais tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 straipsnis).
Apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai tvirtina, jog apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Vilniaus miesto (rajono) valdyba 1992 m. privalėjo su ieškovu R. S. sudaryti 600 kv.m žemės sklypo Nr. 11, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sandorį. Ši apeliantų pozicija iš dalies yra pagrįsta, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nepaisant padarytų kai kurių norminių aktų taikymo bei aiškinimo klaidų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai įpareigojo apeliantą Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos sudaryti su ieškovu ginčo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, nes priešinga išvada prieštarautų bet kokiems logikos dėsniams, teisingumo bei protingumo principams.
Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto valdyba, vadovaudamasi Vilniaus miesto Tarybos vykdomojo komiteto 1989 m. sausio 27 d. sprendimu Nr. 25, 1991 m. kovo 21 d. potvarkiu Nr. 536V „Dėl sklypų skyrimo tautodailininkų kūrybinėms dirbtuvėms statyti“ 600 kv.m žemės sklypą Nr.11, esantį (duomenys neskelbtini), paskyrė V. S. kūrybinėms dirbtuvėms projektuoti ir statyti. Tautodailininkų sąjungos Vilniaus skyriaus tautodailininkų tarybos susirinkimo protokolas Nr. 2 tvirtina, kad sklypas Nr.11, skirtas kūrybinėms dirbtuvėms statyti, 1991 m. birželio 17 d. buvo priskirtas ieškovui R. S. (b.l. 18, t.1). 1991 m. spalio 10 d. ieškovas sumokėjo 5 300 rublių Lietuvos tautodailininkų sąjungai už namų – dirbtuvių statybas (b.l. 48, t.1). Vilniaus miesto valdyba 1992 m. birželio 18 d. potvarkiu Nr. 1178V „Dėl sklypų išnuomojimo tautodailininkų sąjungai individualiems gyvenamiesiems namams su kūrybinėmis dirbtuvėmis statyti“ patvirtino piliečių, kuriems (duomenys neskelbtini) skiriami bei išnuomojami sklypai individualiems gyvenamiesiems namams su kūrybinėmis dirbtuvėmis statyti, pagal kurį ieškovui paskirtas ginčo žemės sklypas. 1992 m. rugpjūčio 3 d. ieškovas, kaip individualaus namo ir kūrybinių dirbtuvių žemės sklype Nr. 11 (duomenys neskelbtini) statytojas, pasirašė sklypo ribų pažymėjimo natūroje aktą (b.l. 44-45, t.1). Žemės sklypo nuomos sutartis tarp ieškovo ir Vilniaus miesto valdybos buvo sudaryta 1992 m. spalio 8 d. (b.l. 42-43, t.1).
Ieškovas 1992 m. spalio 2 d. pateikė Vilniaus miesto valdybos Žemėtvarkos tarnybos Antakalnio seniūnijos valdybai prašymą parduoti jam ginčo žemės sklypą (b.l. 36, t.1). 1992 m. spalio 27 d. pranešimu Vilniaus miesto valdyba informavo ieškovą, jog jo siekiamo įgyti žemės sklypo kaina pagal įkainojimo aktą yra 46 680 rublių. Šiame pranešime taipogi nurodyta, kad už žemės sklypą investiciniais čekiais mokama 24 810 rublių, iš kurių 12 000 rublių iš I. S. investicinės sąskaitos, o 12 800 rublių iš ieškovo investicinės sąskaitos (b.l. 39, t.1). Šios sumos iš ieškovo ir jo sutuoktinės investicinių sąskaitų Vilniaus miesto savivaldybei buvo nurašytos 1992 m. spalio 27 d. ir 1992 m. spalio 28 d. (b.l. 46, t.1). Vilniaus miesto valdyba parengė žemės sklypo įkainojimo aktą (b.l. 40, t.1) bei sklypo pirkimo-pardavimo sutarties projektą (b.l. 44, t.1), su kuriais supažindino ir ieškovą.
Tokiu būdu byloje nustatytos faktinės aplinkybės tvirtina, jog ieškovui ginčo žemės sklypas buvo suteiktas iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimo Nr. 89 „Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos“, reglamentavusio valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo tvarką ir sąlygas, priėmimo. Iki 1991 m. liepos 11 d. žemės sklypų individualiai statybai miestuose bei miesto tipo gyvenvietėse suteikimo tvarka buvo reglamentuota Lietuvos TSR Ministrų tarybos 1988 m. gruodžio 14 d. nutarimu Nr. 364 „Dėl individualinės statybos“. Pagal šio nutarimo 12 punktą Vilniaus miesto valdyba, gavusi Tautodailininkų sąjungos Vilniaus skyriaus tautodailininkų tarybos 1991 m. birželio 17 d. sprendimą paskirti žemės sklypą ieškovui, turėjo per vieną mėnesį išspręsti sklypo suteikimo ieškovui klausimą. Taigi nors Vilniaus miesto valdyba Tautodailininkų sąjungos Vilniaus skyriaus tautodailininkų tarybos 1991 m. birželio 17 d. sprendimą dėl sklypų paskirstymo patvirtino tik 1992 m. birželio 18 d. priimtu potvarkiu Nr. 1178V (pažeidžiant teisės aktų nustatytus terminus), toks pavėluotas valstybės institucijos sprendimas dėl sklypo suteikimo ieškovui nereiškia, jog žemės sklypas ieškovui naudojimui de jure būtų buvęs suteiktas po 1992 m. vasario 7 d. Priešingas šios situacijos aiškinimas prieštarautų protingumo bei sąžiningumo reikalavimams, nes ieškovo teisinė padėtis ir teisėti lūkesčiai negali būti bloginama dėl valstybės institucijų netinkamo veikimo atliekant savo funkcijas (CK 1.5 str.).
Kaip minėta, nuo 1992 m. vasario 7 d. valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo tvarką ir sąlygas reglamentavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimas Nr. 89 bei juo patvirtintos „Žemės sklypų suteikimo neatlygintinai, pardavimo ir nuomos ne konkurso tvarka miestuose, miestų plėtimo pirmaeilės statybos teritorijose bei miesto tipo gyvenvietėse taisyklės“. Apeliacinių skundų teisiniai pagrindai suponuoja, jog, apeliantų manymu, pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą sprendimą, neteisingai aiškindamas bei taikydamas minimo nutarimo nuostatas esamai ginčo situacijai.
Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimo Nr. 89 punktą 4.1.2 valstybinės žemės sklypai ne žemės ūkio veiklai privatinėn nuosavybėn buvo parduodami ne konkurso tvarka piliečiams, kuriems iki šio nutarimo priėmimo dienos suteikti žemės sklypai individualiems gyvenamiesiems namams statyti; jeigu tokio sklypo nuomininkas per vienerius metus nuo sklypo suteikimo naudotis dienos nepaklodavo namo pamatų, šis sklypas jam nebuvo parduodamas, o sklypo naudojimo (nuomos) sutartis miesto (rajono) valdybos potvarkiu turėjo būti nutraukiama. Analogiška sąlyga buvo perkelta ir į Vilniaus miesto valdybos bei ieškovo 1992 m. spalio 8 d. sudarytos žemės sklypo naudojimo (nuomos) sutartį. Ieškovas pripažįsta, kad individualaus namo statybų ginčo žemės sklype Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarime Nr. 89 bei nuomos sutartyje nustatytais terminais, nepradėjo ir iki šiol neužbaigė (CPK 187 str. 1 d., b.l. 126, t.1). Tačiau šis faktas, teisėjų kolegijos vertinimu, pagal šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes neturi esminės teisinės reikšmės sprendžiant, ar atsakovas pagrįstai atsisako sudaryti su ieškovu ginčo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį. Tokį ginčo situacijos vertinimą suponuoja ieškovo bei Vilniaus miesto (rajono) žemėtvarkos tarnybos veiksmai, kuriuos pirmosios instancijos teismas iš esmės įvertino teisingai.
Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad 1992 metais ieškovas ir pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimą Nr. 89 bei juo patvirtintas taisykles įgaliotos institucijos atliko procedūrinius veiksmus, būtinus ginčo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarčiai sudaryti. Ieškovas pateikė prašymą įsigyti privatinės nuosavybės teise žemės sklypą bei kitus pagal taisyklių 4 punktą reikalingus pateikti Vilniaus miesto (rajono) žemėtvarkos tarnybai dokumentus, Vilniaus miesto (rajono) žemėtvarkos tarnyba surašė sklypo įkainojimo aktą bei parengė jo pirkimo-pardavimo sutarties projektą ir su jais supažindino ieškovą, ieškovas sumokėjo Vilniaus miesto savivaldybei žemės sklypo kainą, Vilniaus miesto valdybai – už žemės sklypo pirkimo dokumentų parengimą bei padengė žemės sklypo pažymėjimo natūroje ribų sąnaudas (Taisyklių 4-8, 10 punktai). Tačiau Vilniaus miesto valdyba, nepaisant to, kad ieškovas įvykdė Tvarkoje nustatytus įpareigojimus, nepriėmė pagal Taisyklių 9 punktą būtino potvarkio, pagal kurį ieškovui būtų buvę leista įsigyti nuosavybės teise ginčo žemės sklypą. Nesant priimto tokio potvarkio, nebuvo sudaryta ir žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis. Tačiau duomenų, kodėl pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimo Nr. 89 nuostatas ginčo žemės sklypas ne konkurso tvarka ieškovui nebuvo parduotas 1992 metais (nepriimtas potvarkis, nepasirašyta pirkimo-pardavimo sutartis), atitinkamos institucijos nepateikė ir pirmosios instancijos teismas iš esmės nenustatė. Nepaisant to, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog minėti veiksmai iš valstybę atstovaujančių institucijų pusės nebuvo atlikti dėl viešojo administravimo subjekto darbuotojų neveikimo, kurie nesilaikė teisės aktuose nustatyto reikalavimo jų kompetencijai priskirtą klausimą spręsti atitinkamu būdu ir atitinkamais terminais.
Byloje nėra ginčo, kad Vilniaus miesto valdyba, vėliau jos teises ir pareigas perėmusios institucijos, neišreiškė valios nutraukti su ieškovu sudarytos ginčo žemės sklypo nuomos sutarties, leido ieškovui juo naudotis, o pastarasis jį naudojo, mokėjo nuomos ir žemės mokesčius (b.l. 49-61, t.1). Nuo 1999 m. kovo 18 d. naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ patvirtintos Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklės, pagal kurių 2.3 punktą asmenys gali įsigyti nuosavybėn žemės sklypus, suteiktus iki 1992 m. vasario 7 d. miestuose ir iki 1992 m. kovo 15 d. – kitose vietovėse individualiems (vienbučiams ir dvibučiams) gyvenamiesiems namams statyti, taip pat apylinkių tarybų sprendimu iki Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo papildymo ir pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (1993 m. liepos 28 d.) suteiktus individualiems (vienbučiams ir dvibučiams) gyvenamiesiems namams statyti kaimo gyvenamosiose vietovėse žemės sklypus, kuriuose nėra asmenims nuosavybės teise priklausančių statinių ar įrenginių (statomų ar pastatytų) ir už kuriuos iki Lietuvos Respublikos žemės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dienos (2004 m. vasario 21 d.) įmokėtos įmokos valstybės vienkartinėmis išmokomis ar pinigais.
Vilniaus miesto valdyba 1999 m. lapkričio 18 d. priėmė sprendimą Nr. 1988V „Dėl privačių namų valdų žemės sklypų ((duomenys neskelbtini)gyvenamųjų namų kvartalo sklypai Nr. E – 11, Nr. E – 109, (duomenys neskelbtini)) ribų nustatymo Antakalnio seniūnijoje“, kuriuo, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260, nustatė (duomenys neskelbtini) gyvenamųjų namų kvartalo sklypo Nr. E – 11, t.y. sklypo paskirto ieškovui Vilniaus miesto valdybos 1992 m. birželio 18 d. potvarkiu Nr. 1178V „Dėl sklypų išnuomojimo tautodailininkų sąjungai individualiems gyvenamiesiems namams su kūrybinėmis dirbtuvėmis statyti“, ribas bei sklypo naudojimo sąlygas ir apribojimus (b.l. 31-32, t.1). Vadovaudamasi šiuo Vilniaus miesto valdybos sprendimu, Vilniaus miesto Antakalnio seniūnija perdavė Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui ieškovo dokumentus dėl ginčo žemės sklypo pardavimo (b.l. 30, t.1). 2008 m. spalio 30 d. buvo atlikti ginčo žemės sklypo kadastriniai matavimai (b.l. 111-117, t.1), o 2008 m. lapkričio 19 d. ieškovas Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateikė prašymus suderinti žemės sklypo kadastrinius matavimus sklypo pirkimo tikslu bei patvirtino, kad žemės sklype ūkinės veiklos nevykdo (b.l. 25-26, t.1). Vilniaus apskrities viršininko administracija 2009 m. lapkričio 10 d. ir 2010 m. birželio 29 d. raštais (b.l. 8-9, 14-15, t.1) informavo ieškovą, kad atsisako sudaryti su juo ginčo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, kadangi ieškovas sklype nepastatė individualaus namo per 1992 m. spalio 8 d. žemės sklypo naudojimo (nuomos) sutartyje nustatytą terminą, o pats sklypas ieškovui buvo paskirtas po 1992 m. vasario 7 d.
Taigi teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apeliantų argumentais, jog ginčo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis su ieškovu 1992 m. negalėjo būti sudaryta, nes ieškovas nebuvo įvykdęs esminės sąlygos, kuriai esant jam galėjo būti perleistas valstybei priklausantis žemės sklypas ne konkurso būdu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 89 bei juo patvirtintose „Žemės sklypų suteikimo neatlygintinai, pardavimo ir nuomos ne konkurso tvarka miestuose, miestų plėtimo pirmaeilės statybos teritorijose bei miesto tipo gyvenvietėse taisyklėse“ nustatyta tvarka. Nesant šio juridinio fakto, Vilniaus miesto valdyba negalėjo priimti nurodytų taisyklių 9 punkte numatyto potvarkio ir leisti įsigyti ieškovui asmeninėn nuosavybėn ginčo žemės sklypą. Tačiau paminėta nereiškia, jog apeliantas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos neturi pareigos sudaryti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties su ieškovu, kadangi byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad ginčo žemės sklypo pirkimo procedūra buvo pradėta dar 1992 m., už sklypą ieškovas yra visiškai atsiskaitęs, o pats sklypas de jure ieškovui buvo paskirtas iki 1992 m. vasario 7 d. Atkreiptinas dėmesys, jog ginčo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarčiai sudaryti privalomi procedūriniai veiksmai buvo atliekami ir įsigaliojus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimui Nr. 260. Taigi akivaizdu, jog ieškovas, atitinkantis visas pastarajame nutarime asmenims, siekiantiems įgyti valstybinės žemės sklypą ne konkurso tvarka, keliamas sąlygas, turi teisę reikalauti apelianto Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sudaryti su juo Vilniaus miesto valdybos 1991 m. kovo 21 d. potvarkio Nr. 536V ir jį tikslinančio 1992 m. birželio 18 d. potvarkio Nr. 1178V pagrindu paskirto žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, o apeliantas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos turi pareigą tokią sutartį sudaryti, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 nustatytu teisiniu reglamentavimu. Nors pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino nevisiškai tinkamai taikydamas minėtus teisės aktus, tačiau ginčą išsprendė iš esmės teisingai, todėl keisti ar naikinti skundžiamą sprendimą formaliais pagrindais nėra pagrindo (CPK 328 str.).
Pažymėtina, kad, nors ieškovas pareikštu ieškiniu prašė nustatyti, jog ginčo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandoris tarp Lietuvos Respublikos ir ieškovo de facto buvo sudarytas 1992 m., teismas, priimtu sprendimu, nustatydamas apeliantui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos įpareigojimą sudaryti su ieškovu minėto žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį jau po teismo sprendimo priėmimo, neperžengė ieškinio dalyko ir pagrindo nustatytų bylos ribų, kadangi bet kokiu atveju pareikštu ieškiniu ieškovas siekė, kad būtų pripažinta jo nuosavybės teisė į ginčo žemės sklypą. Tokiu būdu įpareigojimas sudaryti su ieškovu ginčo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį yra dalinis ieškinio reikalavimų tenkinimas, susijęs su faktinių aplinkybių teisiniu vertinimu. Pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškovui nėra sukurta daugiau teisių, o apeliantams daugiau pareigų, nei buvo siekiama ieškiniu.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog, patikrinus apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimą teisės taikymo bei įrodymų vertinimo aspektais, juridinio pagrindo jį pakeisti ar panaikinti nėra (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Netenkinus apeliacinių skundų iš apeliantų ieškovui lygiomis dalimis priteisiama po 450 Lt iš kiekvieno išlaidų advokato pagalbai apmokėti (CPK 93, 98 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovui R. S. iš atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir trečiojo asmens Vilniaus miesto savivaldybės po 450 Lt (keturis šimtus penkiasdešimt litų) iš kiekvieno išlaidų advokato pagalbai apmokėti.