Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. L. gynėjo advokato Žygimanto Rutkausko apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2014 m. birželio 26 d. nuosprendžio, kuriuo:

I. L. (I. L.) pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą laisvės atėmimu 16 (šešiolikai) metų, pagal BK 180 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams, pagal BK 302 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams, pagal BK 214 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 16 (šešiolikai) metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. L. nuteistas už tai, kad 2013 m. balandžio 6 d., laikotarpiu nuo 18.00 val. iki 20.00 val., (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje, ant kelio, esančio apie 150 m atstumu į šiaurės - vakarų pusę nuo žvyruoto kelio Nr. 1305 bei apie 150 m atstumu nuo nenaudojamo pastato, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, siekdamas pagrobti svetimą turtą, užpuolė I. Z. (I. Z.), sudavė durklu – mačete ir medine lenta ne mažiau kaip keturis smūgius nukentėjusiajam į galvą ir ne mažiau kaip 3 smūgius į nugaros sritį bei į kairę plaštaką, tuo padarė kirstines žaizdas kaktoje, momenyse ir pakaušyje, kraujosruvas kaktos, momenų ir pakaušio minkštuose audiniuose, kaktikaulio, momenkaulių ir pakauškaulio skeveldrinius lūžius, kaukolės pamato priekinių, vidurinių ir užpakalinių duobių kaulų lūžius, kietojo galvos smegenų dangalo plyšimus, kraujo išsiliejimą po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, galvos smegenų abiejų pusrutulių kaktinių, momeninių ir pakaušinių skilčių sumušimą bei medžiagos sutraiškymą, poodines kraujosruvas nugaroje ir kairėje plaštakoje, dėl ko nuo padarytų galvos sužalojimų visumos I. Z. įvykio vietoje mirė, pagrobė priklausantį Latvijos Respublikos įmonės „S“ bendrasavininkams I. Z. ir I. V. (I. V.) automobilį „Citroen Berlingo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 7830 Lt vertės, bei automobilyje esančius nukentėjusiojo I. Z. daiktus - 75 Lt vertės kepurę, 20 Lt vertės akinius nuo saulės, 50 Lt vertės medinę dėžę, 20 Lt vertės šviestuvą, apieškojo automobilį ir nukentėjusįjį I. Z. ir pagrobė jo pinigus – 30 latų (147 Lt), 1200 Lt vertės mobilaus ryšio telefoną „Nokia N8“ IMEI Nr. (duomenys neskelbtini) su SIM kortele Nr. (duomenys neskelbtini), automobilio „Citroen Berlingo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), registracijos liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), I. Z. vardu išduotus Latvijos Respublikos gyventojo pasą Nr. (duomenys neskelbtini), Latvijos Respublikos vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), akcinės bendrovės „S“ banko mokėjimo kortelę „Mastercard“ Nr. (duomenys neskelbtini) ir akcinės bendrovės „S“ banko elektroninės bankininkystės kodų kortelę, šiais veiksmais, panaudodamas specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą - durklą-mačetę, apiplėšė I. Z. ir pagrobė svetimą turtą bendros 9342 Lt vertės, plėšimo metu tyčia dėl savanaudiškų paskatų nužudė I. Z., pagrobė jo asmens dokumentus bei neteisėtai įgijo jo elektroninę mokėjimo priemonę, kuriuos gabeno į Latvijos Respubliką, Bauskės rajoną, ir į Biržų rajoną bei laikė iki 2013 m. balandžio 7 d., 11.55 val., kai (duomenys neskelbtini) kaime buvo sulaikytas policijos pareigūnų.

Apeliantas, skunde aptaręs nuteistojo I. L. teisme duotus parodymus, yra įsitikinęs, kad I. L. versiją apie tai, kad nusikalstamą veiką įvykdė U. T., o I. L. ikiteisminio tyrimo metu prisipažino, nes U. T. grasino susidoroti su I. L. ir pastarojo artimaisiais, teismas nepagrįstai atmetė. Apelianto teigimu, nepatenkinus nuteistojo I. L. prašymo apklausti liudytojus (I. K., S. U., J. V.), kurie gali suteikti informacijos apie U. T. galimai įvykdytą nusikalstamą veiką, nebuvo nustatytos reikšmingos bylai teisingai išnagrinėti aplinkybės ir kartu pažeistos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies nuostatos. Teismo išvados, kad neva I. L. įviliojo nukentėjusįjį nuošaliau, nukentėjusysis atgal bandė pabėgti link automobilio, ką rodo paliktų pėdsakų pobūdis – pirmyn veda ramiai einančių, o atgal – bėgančių žmonių pėdsakai, yra tik teismo spėliojimai. Be to, I. L. įtikinamai paaiškino dėl pėdsakų pobūdžio. Taip pat yra neįtikėtini ir teismo samprotavimai apie automobilio išdaužytus stiklus. Priešingai, byloje tvirtinasi I. L. nurodoma versija, jog būtent šis, siekdamas išvengti agresyvaus ir smurtą naudojančio U. T., įbėgo į automobilį ir užsirakino. Tada šiam daužant automobilio stiklus, bandė pasitraukti iš automobilio, U. T. jį ištraukė per mašinos langą ir tokiu būdu jį sužalojo (supjaustė) į stiklų šukes jo rankas. Taip pat jokiais duomenimis yra nepaneigta ir I. L. versija, kad jis į įvykio vietą sugrįžo antrą kartą ir pasiėmęs striukę rado ir paėmė kitus nukentėjusiajam priklausančius daiktus.

Apeliantas yra įsitikinęs, kad I. L. gali atsakyti tik už tai, kad pagrobė sužaloto (ar galimai jau mirusio) nukentėjusiojo daiktus, tačiau tai negali I. L. užtraukti atsakomybės pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą.

Apelianto įsitikinimu, be to, kad I. L. yra nepagrįstai nuteistas, šiam taip pat ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme nagrinėjant šią bylą nebuvo suteiktos pakankamai kokybiškos vertimo į lietuvių kalbą paslaugos, kas I. L. trukdė realizuoti savo teises į teisingą procesą.

Taip pat, apelianto įsitikinimu, teismas nemotyvuotai už nusikalstamas veikas, numatytas BK 302 straipsnio 1 dalyje, 214 straipsnio 1 dalyje, paskyrė laisvės atėmimo bausmes (BK 55 straipsnis), o už visas veikas, tame tarpe BK 180 straipsnio 2 dalį, nepagrįstai skyrė ženkliai didesnes negu bausmės vidurkis bausmes. I. L. ankstesnis nuteisimas Latvijos Respublikoje, nesant nuosprendžių pripažinimo Lietuvos Respublikoje, neturi pagrįsto teisinio vertinimo kaip tai numato BK papildymo įstatymas (2014 m. kovo 13 d., Nr. XII-776), priešingu atveju būtų pažeistas BK 3 straipsnyje įtvirtintas principas dėl sunkinančios teisinės padėties normų negaliojimo anksčiau padarytos veikos metu.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nuteistasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo I. L. gynėjo advokato Žygimanto Rutkausko apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, padarė teisingą išvadą, kad I. L., o ne koks kitas asmuo, kaip nurodo apeliantas skunde, plėšimo metu nužudė I. Z.. Iš baudžiamojo proceso normų neišplaukia, kad kiekvienoje byloje paneigiant ar patvirtinant keliamas įvykio versijas turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės ir kad to nepadarius pažeidžiamos kaltinamojo procesinės teisės ir įrodinėjimo tvarka. Šioje byloje apelianto nurodytų asmenų apklausų atlikimas teisme nebuvo būtinas, nes ir be šių veiksmų atlikimo I. L. nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės buvo nustatytos byloje surinktais, teisiamajame posėdyje patikrintais kitais įrodymais. Teismas įvertino jų visetą ir nustatė, kad jų pakanka pagrįsti I. L. kaltę. Šiuo atveju teismas pagrįstai nesuabejojo I. L. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kuomet jis prisipažino pats nužudęs I. Z. ir pagrobęs jo turtą bei apibūdino nužudymo aplinkybes, kurias patvirtina kiti byloje surinkti ir teismo ištirti įrodymai. I. L. parodymai buvo patikrinti įvykio vietoje (t. 4, b. l. 139-142). Jis patvirtino apklausos metu duotus parodymus, paaiškino kur ir kokiu būdu nužudė I. Z., parodė vietą, kurioje reikalavo pinigų, kaip durklu - mečete daužė automobilį „Citroen Berlingo“, panaudojant spec. manekeną parodė kaip durklu - mečete sudavė smūgius I. Z. į galvą, kaip priėjęs prie gulinčio I. Z. apieškojo kišenes, rado 30 latų ir pasiėmė. Kita vertus, šie parodymai nėra vienintelis I. L. kaltės įrodymas Jo kaltės įrodymais yra liudytojų parodymai bei byloje esantys rašytiniai įrodymai. Teismas visiškai pagrįstai atmetė I. L. gynybos versiją, jog nužudymą įvykdė U. T. (miręs ikiteisminio tyrimo metu). Iš liudytojo J. L. parodymų teismo nustatyta, jog I. L. su nukentėjusiuoju I. Z. išvažiavo iš J. L. namų I. L. pasiūlius važiuoti sendaikčių pas jį, o ne pas U. T., tačiau nuvažiavo į priešingą pusę (t. 2, b. l. 16,-18, 19,7). I. L. parodė, kad su nukentėjusiuoju dviese atvažiavo į Lietuvos teritoriją, ir tai atitinka liudytojų G. G. (G. G.), A. R. ir V. S. parodymus (t. 5, b. l. 90-91). I. L. parodė vietas, kur ėjo su nukentėjusiuoju, kur jį nužudė, ir tai sutampa su specialisto, ištyrusio du avalynės pėdsakus iš įvykio vietos, užfiksuotus gipsinėse išliejose, išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kad šie pėdsakai palikti I. L. kairės ir dešinės kojos avalynės batais ( t. 1, b. l. 59-63). Iš įvykio vietos apžiūros protokolo duomenų matyti, kad kiti pėdsakai yra nukentėjusiojo avalynės palikti pėdsakai (t. 1, b. l. 5-21). I. L. paaiškino mirtinų sužalojimų padarymo būdą, nurodė kiek sudavė smūgių ir kūno vietą, kur šie smūgiai buvo suduoti, ir tai atitinka teismo medicinos specialisto išvadose Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) nustatytam sužalojimų padarymo mechanizmui (t. 1, b. l. 113-114, 116). I. L. parodė, kad reikalavo iš nukentėjusiojo pinigų, apieškojo nukentėjusįjį ir surado 30 latų, už kuriuos vėliau pirko parduotuvėje alkoholinius gėrimus. Vėlgi tai atitinka nukentėjusiojo I. V. (I. V.) parodymus, jog I. Z. negalėjo turėti daug latų, ir liudytojų K. K. bei R. K. parodymus apie tai, jog I. L. 2013-04-06 prieš 20 val. (duomenys neskelbtini) kaime esančioje parduotuvėje už latus pirko alkoholinius gėrimus, vairavo sudaužytą automobilį (t. 5, b. l. 90, 106-107). Be to šiems liudytojams I. L. aiškino, kad tarsi jį užpuolė kažkokie asmenys ir sudaužė jo automobilį. I. L. parodė, kad po to buvo nuvažiavęs pas U. S., šis patvirtino, ir parodė, jog I. L. aiškino, kad supirkinėja sendaikčius (t. 5, b. l. 93-94). I. L. parodė, kad išvažiavęs iš U. S., buvo sugrįžęs į Latviją, kur toliau girtavo, kieme pas U. T. automobilis įstrigo. Šias aplinkybes patvirtino liudytojai J. L. ir U. T.. I. L. asmens kratos protokolo duomenys patvirtina, jog I. Z. daiktus, dokumentus, mokėjimo instrumentą pagrobė I. L., nes pas jį surasti automobilio „Citroen Berlingo“ dokumentai, Latvijos Respublikos piliečio I. Z. pasas, I. Z. banko kortelės ir vairuotojo pažymėjimas (t. 4, b. l. 155). Jokių duomenų, patvirtinančių, kad I. Z. ar I. L. būtų taręsi su U. T. įvykio dieną dėl sendaikčių pardavimo, byloje nėra. To apklausų metu nepaminėjo nei liudytojas J. L., nei kaip liudytojas apklaustas ikiteisminio tyrimo metu U. T. (t. 155-157, 178-179, 200). Iš nukentėjusiojo I. Z. mobiliojo ryšio telefono išklotinių nustatyta, kad 2013-04-06 jo telefonas kontaktavo su I. L. ir J. L. telefonais, tačiau nėra kontaktų su U. T. Nėra nustatyta ir I. L. tos dienos telefono kontaktų su U. T. (t. 3, b. l. 132, 142, 166). Iš įvykio vietos apžiūros protokolo, specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, jog įvykio vietoje aptiktas pėdsakų takelis dviejų žmonių, einančių į priekį šalia vienas kito, greta rasti dviejų asmenų pėdsakai nukentėjusiojo ir nuteistojo I. L., kurie vedė prie lavono suradimo vietos. Iš šių duomenų bei liudytojo T. B., kuris kaip policijos pareigūnas atvyko į įvykio vietą, matė pėdsakus ir juos išsamiai apibūdino, parodymų teismas padarė visiškai pagrįstą išvadą, jog pėdsakai rodo, jog I. L. nukentėjusįjį nuviliojo nuošaliau, nukentėjusysis atgal bandė pabėgti automobilio link, ką rodo paliktų pėdsakų pobūdis, t. y. pirmyn veda ramiai einančių, o atgal bėgančių žmonių pėdsakai. Grįžtant atgal šalia pėdsakų paliktos pagalio nuolaužos, tokios, kaip ir prie lavono, kas rodo, kad sprunkantis I. Z. nuteistojo I. L. buvo mušamas pagaliu. Tuojau po įvykio I. L. į (duomenys neskelbtini) nukentėjusiojo automobiliu atvažiavo vienas, ką patvirtina liudytojo R. K. parodymai. Iš apklaustų kaip liudytojų policijos pareigūnų T. B., R. A., liudytojo U. S. parodymų matyti, kad I. L. važinėjo nukentėjusiojo automobiliu iki pat jo sulaikymo. Taigi liudytojų ir I. L. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu apie tai kokia eilės tvarka, kaip vyko ir vystėsi tikrovėje pats nusikaltimas, visiškai sutapo. Iš jų matyti, kad veikta vieno I. L. Nėra teisinio pagrindo sutikti su I. L. iškeltomis versijomis, jog U. T. išviliojo ir nužudė I. Z. plėšimo tikslu, o I. L. buvo tik įvykio liudytoju, kad U. T. užvaldė didelę sumą pinigų, kad dėl U. T. grasinimų nuteistasis prisiėmė visą kaltę už kitą asmenį, nes jos ne tik prieštarauja byloje surinktiems duomenims, bet ir logikos dėsniams. Pirmosios instancijos teismas apie tai išsamiai pasisakė nuosprendyje, todėl netikslinga kartotis, vis dėlto pažymėtina, kad nužudė I. Z. ir visą turtą užvaldė pats I. L. (automobilį, pinigus, dokumentus), parodymus jis pakeitė ir pateikė kitą gynybos versiją po U. T. mirties bei paskatintas savo artimųjų giminaičių, su kuriais palaikė ryšį bylos proceso metu.

Šiuo atveju, kai I. Z. gyvybė atimta panaudojus smurtą specialiai žmogui žaloti pritaikytą daiktą plėšimo metu, nuteistojo I. L. veika tinkamai kvalifikuota pagal nusikaltimų sutaptį – BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir atitinkamai BK 180 straipsnio 2 dalį, BK 302 straipsnio 1 dalį, BK 214 straipsnio 1 dalį. Subendrinus bausmes apėmimo būdu, jam paskirta 16 metų laisvės atėmimo bausmė. Tokia bausmė nuteistajam paskirta nenustačius atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir esant sunkinančiai aplinkybei, kad nusikalto girtas. Teismas, skirdamas bausmę viršijančią straipsnio sankcijoje numatytą bausmės vidurkį, motyvavo tuo, kad žmogų nužudė veikdamas tiesiogine tyčia, iš savanaudiškų paskatų, nedirbo, girtavo, linkęs nusikalsti – yra teistas Latvijos Respublikoje už vagystę, plėšimą, o tai rodo, kad jo daromi nusikaltimai sunkėja. Teismas priėjo išvados, kad už visas keturias veikas baustinas laisvės atėmimu, už nužudymą ir plėšimą jam skirtina laisvės atėmimo bausmė kiek griežtesnė už sankcijos vidurkį, už neteisėtą disponavimą elektroninėmis mokėjimo priemonėmis ir dokumentų pagrobimą – laisvės atėmimas artimas sankcijos vidurkiui. Nepaskirdamas su laisvės atėmimu nesusijusių bausmių už apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas BK 55 straipsnio nuostatų nepažeidė, kadangi tokį sprendimą pagrindė nustatytomis aplinkybėmis (dokumentus, elektronines mokėjimo korteles užvaldė panaudodamas fizinį smurtą, nužudydamas žmogų), kurios rodo, kad tai išskirtinis, netipiškas atvejis. Teismas pagrįstai laikė I. L. padarytas veikas pavojingesnėmis. BK 41 straipsnyje numatyta bausmės paskirtis ir nuosprendyje nurodomos nustatytos aplinkybės visiškai pagrindžia teismo sprendimą I. L. skirti atitinkamų dydžių laisvės atėmimo bausmes už visas padarytas nusikalstamas veikas.

Kolegija atmeta kaip nepagrįstus ir kitus apeliacinio skundo argumentus. Teismas nepažeidė įstatymo, kai bausmės skyrimo motyvuose šalia kitų nuteistąjį charakterizuojančių duomenų nurodė, kad jis yra teistas Latvijos Respublikoje ir tai apibūdino kaip polinkį nusikalsti vis sunkiau. Paskirtų bausmių dydį nulėmė nuteistąjį ir jo padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą charakterizuojančių aplinkybių visuma, o ne vienas tas faktas.

Bylos proceso metu buvo laikomasi BPK 8 straipsnyje numatytų reikalavimų. Lietuvių kalbos, kuria vyko procesas byloje, nemokančiam I. L., buvo užtikrinama teisė vartoti kitas kalbas, t. y. tas, kurias jis moka. Jis naudojosi vertėjų paslaugomis. Apeliacinio skundo teiginys, kad vertėjo paslaugos nebuvo kokybiškos ir trukdė jam realizuoti teises į teisingą teismą, yra formalus, negrindžiamas jokiais faktais, todėl išsamiai atsakyti į šį nėra galimybės.

Nenustačius pirmosios instancijos teismo nuosprendžio keitimo ar naikinimo pagrindų, apeliacinis skundas netenkintinas, o teismo nuosprendis, neperžengiant apeliacinio skundo ribų, pripažintinas teisėtu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo I. L. gynėjo advokato Žygimanto Rutkausko apeliacinį skundą atmesti.