Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-10-31 · Administracinė byla Nr. I-2829-426/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2019-10-31Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2020-09-30Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-10-31
Bylos Nr.
I-2829-426/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01045-2019-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Rūta Miliuvienė
Pareiškėjas
S. S.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2829-426/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01045-2019-5Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. spalio 31 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas S. S. (toliau – ir pareiškėjas) skunde teismo prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, (toliau – ir Lukiškių TI-K, nuo 2019 m. balandžio 1 d. po reorganizacijos Vilniaus pataisos namai) 15 000 (penkiolika tūkstančių eurų) Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1).

Pareiškėjas teigia, kad laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 19 d. iki 2018 m. gruodžio 1 d. jis buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, t. y. buvo pažeistas vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimas. Iš bendro kameros ploto turi būti išskaičiuoti baldai. Neatitiko kamerose įrengtas dirbtinis dieninis ir naktinis apšvietimai. Nuo drėgmės kamerose sienos apipelėjusios, aptrupėjusios, ventiliacija neveikia. Nebuvo galimybių kameras vėdinti per langus, nes ant jų įrengtos grotos. Be to, kamerose netinkama temperatūra.

Taip pat pareiškėjas teigia, kad kamerose nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, t. y. tualetas buvo atskirtas sienele ir jis buvo stebimas atliekant gamtinius reikalus. Patyrė stresą, dvasinius išgyvenimus prieš kitus laikomus asmenis.

Akcentuoja, kad serga nepagydomomis ligomis, todėl skunde nurodytos sąlygos kenkė jo sveikatai, žemino jo garbę ir orumą. Taip pat dėl netinkamų laikymo sąlygų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą ir stresą. Prašomą priteisti neturinę žalą vertino 15 000 Eur suma.

Atsiliepimas

Pareiškėjas 2019 m. gegužės 17 d. pateikė teismui nuomonę raštu į Vilniaus PN atsiliepimą (b. l. 130). Iš esmės atkartojo skunde išdėstytas aplinkybes, tik pabrėžė, kad atsakovas pablogino jo sveikatą, nesudarydamas tinkamų laikymo sąlygų. Taip pat nesutiko, kad į kameros plotą turi būti įskaičiuota baldų užimamas plotas.

Šalies argumentai

Pareiškėjas 2019 m. spalio 4 d. pateikė paaiškinimą, kad Vilniaus PN pateikė neteisingą informaciją apie jo sveikatą (b. l. 138). Jis pateikė papildomus duomenis.

Atsiliepimas

Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į skundą teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 6–11).

Atsiliepime nurodo, kad pareiškėjui tenkantis plotas gyvenamojoje patalpoje atitiko nustatytus reikalavimus. Taip pat nurodė laikotarpius, kuriais pareiškėjo nebuvo Lukiškių TI-K. Pažymi, kad buvo sudarytos sutartys dėl vabzdžių ir graužikų naikinimo. Kamerose remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir finansines galimybes. Gyvenamosios kameros buvo įrengtos laikantis įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nustatytų reikalavimų. Teigia, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitiko nustatytus reikalavimus. Tualetas atskirtas 1,5 m aukščio sienele atitiko galiojančių teisės aktų reikalavimus. Pažymi, kad asmenų privatumui užtikrinti kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos. Nurodo, kameras, kuriose sanitarinio mazgo patalpos yra įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Pažymi, kad pareigūnai su laikomais asmenimis bendrauja griežtai laikantis bendrųjų mandagumo ir etikos reikalavimų. Kameros įrengtos laikantis teisės aktų reikalavimų.

Pažymi, kad pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais. Pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą vertino kaip nesąžiningą norą pasipelnyti. Prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Šalies argumentai

Pareiškėjas prašė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, o Vilniaus PN neprieštaravo, todėl byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, kurią atstovauja po reorganizacijos Vilniaus PN, 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, kuri, jo nuomone, kilo dėl netinkamų laikymo sąlygų laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 19 d. iki 2018 m. gruodžio 1 d.

Pareiškėjas teigia, kad buvo laikomas pažeidus minimalų kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimą.

Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) yra išaiškinta, kad pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnį, nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, kad 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą, ir tais atvejais, kai kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m daugiavietėje kameroje, asmeninės erdvės trūkumas yra vertinamas kaip toks rimtas, jog kyla stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija. Sprendžiant, ar konkrečiu atveju vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktu, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pažymėtina, kad šis įsakymas nenumato, kad į 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) savo praktikoje yra pažymėjęs, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

Remiantis Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas kamerose, kuriose, įvertinus kameros plotą ir jose laikomų asmenų skaičių, nepažeidus ploto reikalavimo, t. y. teko daugiau kaip 3,6 kv. m ploto. Pareiškėjas kamerose buvo dviese arba laikomas vienas, kamerų plotas (kai buvo dviese) 7,48 kv. m iki 8,11 kv. m. Akcentuotina, kad atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą (apie 0,7 kv. m) vienam asmeniui teko daugiau kaip 3 kv. m kameros ploto. Taigi, konstatuotina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K nepažeidė pareiškėjo atžvilgiu nei nacionalinės teisės aktų, nei Konvencijos reikalavimų dėl vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamosios patalpos ploto.

Pareiškėjas skunde teigia, kad buvo pažeistas jo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu.

Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – Taisyklės), 14.5 punkte nustatyta, kad kameroje, be kita ko, turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi turėti galimybę naudotis privatumą užtikrinančiais ir higieniškais sanitariniais įrenginiais (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013, 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1840/2013 ir kt.), o sanitarinio mazgo atskyrimas nuo gyvenamosios patalpos 1,5 m pertvara nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti, kadangi kiti asmenys (kiti kameroje laikomi suimtieji (nuteistieji), pareigūnai) iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės gali asmenį matyti. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas, įrengiant duris arba kitu būdu (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016, 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-482-756/2016). LVAT praktikoje pripažįstama, kad tardymo izoliatoriaus kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei, vadovaujantis minėta EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017). Pagal LVAT formuojamą praktiką, tualetą atskiriantis audeklas negali būti laikomas tinkamu tualeto įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų (žr. 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017).

Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus pranešime dėl pareiškėjo skundo (b. l. 12–14) nurodė gyvenamąsias kameras, kuriose įrengė sanitarinių mazgų patalpas kaip atskiras kabinas su durimis, tačiau pareiškėjas tokiose kamerose nebuvo laikomas. Taigi, pareiškėjas visą ginčo laikotarpį, t. y. iš viso 176 paras (nuo 2017 m. spalio 19 d. iki 2018 m. lapkričio 1 d. įskaitytinai) buvo laikomas kamerose pažeidus privatumą naudotis sanitariniais mazgais. Šiuo aspektu Lukiškių TI-K pareiškėjo skundo argumentų nepaneigė. Ta aplinkybė, kad Vilniaus PN neturėjo galimybių įrengti atskirų sanitarinio mazgo kabinų neeliminuoja padaryto pažeidimo.

Taip pat pareiškėjas teigia, kad kamerose nėra užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus šilumos kiekis bei tinkamas apšvietimas, be to, kamerose nėra ventiliacijos, todėl jose yra drėgna, veisiasi pelėsis.

Tardymo izoliatorių, pataisos namų ir kitų laisvės atėmimo vietų bei policijos areštinių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – Higienos norma). Vadovaujantis Higienos normos 16 punktu, laisvės atėmimo vietose esančių gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir / ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C, o Higienos normos 17 punkte nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, kurios turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (Higienos normos 14 punktas), natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. (Higienos normos 15 punktas).

Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus pranešime (b. l. 12–14) nurodyta, kad kamerose dirbtinė apšvieta yra ne mažesnė kaip 200 lx, visose gyvenamosiose patalpose yra skaidraus stiklo langai, kurių minimalus plotas yra 0,824 kv. m, kameros vėdinamos natūraliai per lengvai atidaromus ir vėdinimui pritaikytus langus. Visose gyvenamųjų kamerų langų angose įrengtos grotos. Oro temperatūra atitinka Higienos normos 16 punkto reikalavimus. Yra įrengta centrinė šildymo sistema. Minėtame pranešime nurodo, kad smulkūs Vilniaus PN gyvenamųjų kamerų, pasivaikščiojimo kiemelių ir dušinių patalpų remonto darbai (pvz., pakeičiama perdegusi lemputė, suplyšusi užuolaida, užglaistomos sienos ir pan.) atliekami nedelsiant. Kiti remonto darbai atliekami pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus bei gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto.

Be to, vadovaujantis Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento (toliau – NVSC) patikrinimo aktuose (b. l. 21–122) nebuvo nustatytų pareiškėjo nurodytų pažeidimų dėl apšvietimo, temperatūros, drėgmės, vėdinimo, pelėsių. Tuo laikotarpiu, kai jis nebuvo laikomas kamerose nustatyti pažeidimai neturi reikšmės vertinant pareiškėjo reikalavimą. Be to, pažymėtina ir tai, kad Vilniaus PN nustatytus pažeidimus stengiasi nedelsiant pašalinti ir asmenims sudaryti tinkamas laikymo sąlygas. Vilniaus PN tarnybiniame pranešime nurodė, kad nepažeidė teisės aktų reikalavimų. Teismas neturi pagrindo abejoti šio pranešimo turiniu.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad Vilniaus PN ginčui aktualiu laikotarpiu nepažeidė pareiškėjo atžvilgiu teisės aktų nuostatų dėl tinkamos oro temperatūros, drėgmės lygio palaikymo bei tinkamo apšvietimo, užtikrinimo Lukiškių TI-K kamerose. Šie pareiškėjo skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Taip pat pareiškėjas teigia, kad per grotas negalėjo kamerų vėdinti.

Taisyklių 14.1 punkte reglamentuota, kad kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos pateikimą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos, stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Kadangi jokių pažeidimų dėl netinkamos apšvietos, šilumos ir drėgmės nebuvo nustatyta, o kameros vėdinamas natūraliai per langus, tai šie pareiškėjo skundo argumentai pripažįstami nepagrįstais. Pareiškėjo teiginiai, kad nėra galimybės kameras vėdinti per langus, yra nepagrįsti.

Pareiškėjas taip pat abstrakčiai išdėstė aplinkybes ir dėl pelėsio, drėgmės. Taigi, tokios aplinkybės negali pagrįsti jo reikalavimo, nes yra itin abstrakčios ir neindividualizuotos.

Taip pat patikrinimo aktuose nebuvo nustatytų pažeidimų, kad kamerose veisėsi pelėsis ar buvo atsilupę lubų ir sienų dažai. Taigi, šie pareiškėjo argumentai taip pat laikytini nepagrįstais.

Akcentuotina, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, jog dėl netinkamų laikymo sąlygų kreipėsi į administraciją tuo metu, kai buvo laikomas kamerose.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Taigi, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Ta aplinkybė, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota LVAT praktikoje (pavyzdžiui, bylos Nr. A-143-1966/2008, A-502-734/2009), taip pat ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Teismas, įvertinęs anksčiau nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K 176 paras buvo laikomas pažeidus jo teisę į privatumą naudojantis Lukiškių TI-K kamerose esančiais sanitariniais mazgais. Pažymėtina, kad pareiškėjas 14 parų buvo laikomas vienas, o tai mažina privatumo pažeidimo intensyvumą ir turi reikšmę priteisiant neturinės žalos dydį. Kiti pareiškėjo skunde nurodyti pažeidimai laikytini nepagrįstais.

Atsižvelgdamas į tai, teismas prieina prie išvados, kad dėl nustatyto privatumo ribojimo pažeidimo, pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų, fizinių nepatogumų, diskomfortą, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir kurių pareiškėjas nebūtų patyręs, jei jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygos atitiktų teisės aktų reikalavimus, todėl atsakovei kilo pareiga kompensuoti pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus, sumokant jam piniginį ekvivalentą.

Pabrėžtina, jog ta aplinkybė, kad pareiškėjas dažnai buvo vežamas į gydymo įstaigą dėl jam nustatytų ligų (b. l. 139, 140), šioje byloje nustačius, kad atsakovas neužtikrino privatumo naudotis sanitariniais mazgais, negali būti vertinama, jog pareiškėjo susirgimas yra sąlygotas būtent nustatyto Vilniaus PN pažeidimo. Teismas nenustatė priežastinio ryšio tarp pareiškėjo ligos ir prašomos priteisti žalos.

Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į pažeidimo pobūdį bei jo trukmę, kad pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, jog tai sąlygojo ilgalaikių, nepataisomų padarinių atsiradimą, pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Todėl nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodoma 15 000 Eur suma akivaizdžiai viršija patirtus neturtinius praradimus ir nėra adekvati nustatytų pažeidimų mastui.

Teismas, atsižvelgęs į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei gyvenimo sąlygas, konstatuoja, kad teisinga satisfakcija pareiškėjui už jo patirtą neturtinę žalą nagrinėjamu atveju laikytina 500 Eur suma (laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 19 d. iki 2018 m. lapkričio 1 d. įskaitytinai).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo S. S. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui S. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 500 Eur (penkis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Rūta Miliuvienė