Vilniaus apygardos teismo nutartis, 1A-515-988/2021

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-10-26
Bylos Nr.: 1A-515-988/2021
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-14736-2020-8
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Ugnė Gailiūnienė, Valerij Lauš, Darius Pranka
Nuteistasis: N. M.
Nukentėjusysis: A. M.
Advokatai: Mindaugas Barkauskas

Kategorijos

1.2.4.6.2Kvalifikuotas fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas (BK 140 str. 2-3 d.)
2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-515-988/2021Teisminio proceso Nr. 1-01-1-14736-2020-8Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.2; 2.4.6.1 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. spalio 26 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Valerij Lauš ir Dariaus Prankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Aistei Bareikei,dalyvaujant prokurorei Rūtai Šipkauskienei,nuteistosios N. M. gynėjui advokatui Mindaugui Barkauskui,nukentėjusiosios A. M. įstatyminei atstovei A. L.,

viešame teismo posėdyje apeliacinio žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios N. M. gynėjo advokato Mindaugo Barkausko apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. liepos 1 d. nuosprendžio, kuriuo N. M. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalį ir nuteista laisvės apribojimu 9 (devyniems) mėnesiams be intensyvios priežiūros, vietoje intensyvios priežiūros jai paskiriant įpareigojimus:

- dalyvauti elgesio pataisos programoje;

- per pirmuosius penkis nuosprendžio vykdymo mėnesius neatlygintinai išdirbti 50 (penkiasdešimt) valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais arba kitais pagalbos reikalingais žmonėmis (BK 48 straipsnio 4 dalies 1 ir 2 punktai).

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – panaikinta.

Iš N. M. nuspręsta išieškoti 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų) neturtinės žalos atlyginimą A. M. naudai.

Iš N. M. nuspręsta išieškoti 68,21 Eur (šešiasdešimt aštuonis eurus 21 ct) A. M. gydymo išlaidų Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai.

Iš N. M. nuspręsta išieškoti 5 (penkis) procentus metinių palūkanų Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai už Vilniaus teritorinei ligonių kasai priteistą sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. N. M. tyčia mušdama ir kitaip smurtaudama sukėlė nepilnametei šeimos narei fizinį skausmą ir nežymiai ją sužalojo, o būtent: ji 2020 m. balandžio 6 d., apie 22.00 val., bute, adresu (duomenys neskelbtini), barnio su kartu gyvenusia nepilnamete sutuoktinio dukra iš pirmosios santuokos A. M. metu, sugriebusi pastarąją abiem rankomis už kelnių ir plaukų, ištempė iš lovos, vaikiškomis žirklėmis sudavė jai du kartus į kairę šlaunį, apdraskė kairį žandą ir ranka sudavė į kairę akį. Šiais savo veiksmais N. M. padarė A. M. nežymiu sveikatos sutrikdymu vertinamus veido kairės pusės odos nubrozdinimus bei sukėlė fizinį skausmą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistosios N. M. gynėjas advokatas Mindaugas Barkauskas (toliau – ir apeliantas) prašo panaikinti skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. liepos 1 d. nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį – nuosprendį.

2.1. Apeliaciniame skunde teigiama, jog nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir yra paremtos duomenimis, kurių patikimumas yra abejotinas.

2.1.1. Kaip yra matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apylinkės teismas nuteistosios kaltę grindžia liudytojų J. B. bei A. L. pateiktų garso įrašų apžiūros protokolais. Nors Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas (toliau – ir BPK) įtvirtina galimybę ir kitiems proceso dalyviams savo iniciatyva pateikti daiktus ir dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, apeliantas pabrėžia, kad tai nereiškia, jog šie pateikti duomenys automatiškai tampa įrodymais. Tokiu būdu gautus duomenis įrodymais pripažinti gali tik teisėjas ar teismas.

Šalies argumentai

2.1.2. Skunde pabrėžiama, kad liudytojos J. B. pateiktas, 2020 m. balandžio 22 d. apžiūrėtas garso įrašas ir A. L. pateiktas, 2020 m. liepos 24 d. apžiūrėtas garso įrašas – tuo pačiu laiku ir tomis pačiomis aplinkybėmis nukentėjusiąja pripažintos A. M. daryti įrašai, tačiau šių įrašų kopijos nesutampa.

2.1.3. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad 2020 m. balandžio 22 d. apžiūros protokole apžiūrėtas garso įrašas „Tėvo pokalbis su A.. Mp4“ ir 2020 m. lapkričio 26 d. apžiūros protokole apžiūrėtas įrašas „video-2020012-11_163317.mp3“ yra tuo pačiu laiku darytas įrašas, tačiau šie įrašai nėra autentiški vienas kito atžvilgiu, kas leidžia pagrįstai abejoti pateiktų garso įrašų patikimumu.

2.1.4. Apeliantas pažymi, kad byloje nėra jokios informacijos, kada tiksliai apžiūros protokoluose nurodyti įrašai padaryti, kadangi jų ypatybėse (metaduomenyse) yra fiksuota tik informacija apie jų sukūrimą 2020 m. birželio mėnesį, o dalyje A. L. pateiktų garso įrašų pavadinimuose yra įrašyta, kad jie padaryti 2020 m. balandžio 7 d., nors N. M. dėl smurto panaudojimo prieš A. M. nebuvo kaltinama, o aptariamų įvykių data yra balandžio 6 d.

2.1.5. Net ir tuo atveju, jeigu nukentėjusioji A. M. sąžiningai suklydo sumaišydama šio įvykio datas ir keisdama garso įrašų pavadinimus, apeliantas nurodo, kad visuose trijuose įrašuose, 2020 m. birželio 30 d. pateiktuose A. L., nėra galimybės identifikuoti pokalbių turinio, kas leidžia daryti išvadą, kad minimi įrašai niekaip nepatvirtina teismo nustatytų faktinių aplinkybių.

2.2. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismo darytos išvados dėl N. M. tariamo girtumo ir savitvardos praradimo įvykio metu bei jos dalyvavimo savo podukros gyvenime nepagrįstos jokiais objektyviais duomenimis, o yra tik prielaidos, kurios grįstos spėjimais.

2.2.1. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, 2020 m. balandžio 7 d. pristačius N. M. į policijos komisariatą, jai buvo nustatytas visiškas blaivumas. Remiantis Vilniaus miesto socialinės paramos centro pateiktos išvados duomenimis, neįžvelgta, kad N. M. yra linkusi žalingai vartoto alkoholį. Kitų duomenų, pagrindžiančių, kad įvykio dieną nuteistoji buvo apsvaigusi nuo alkoholio, byloje nėra, taigi nukentėjusiosios teiginiai, kad jos pamotė negerdavo alkoholio tik kas trečią dieną, yra niekuo nepagrįsti ir vertintini kaip bandymas nuteistąją apkalbėti.

2.2.2. Apelianto nuomone, nesuvokiama, kodėl liudytoja J. B. akivaizdžiai klaidino teismą bei nurodė, kad tiek T. M., tiek nuteistoji nesidomėjo nukentėjusiosios mokslais, tik po vieną kartą dalyvavo tėvų susirinkimuose. Skunde pabrėžiama, kad šie jos parodymai iš esmės buvo paneigti ikiteisminio tyrimo metu būtent N. M. pateiktais dokumentais. Taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad liudytoja teigė, jog T. M. neva telefonu su ja nepagarbiai bendravo ir ją įžeidinėjo, nors šiuos liudytojos parodymus paneigė pačios J. B. pateiktas minimo 2020 m. balandžio 8 d. telefoninio pokalbio garso įrašas.

2.3. Apeliaciniu skundu ginčijama ir tai, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas nuosprendį rėmėsi iš esmės tik išvestiniais parodymais, kurie nėra pakankamai patikimi pagrįsti nuteistosios kaltę.

2.3.1. Skunde akcentuojama, kad byloje buvo vertinama objektyviais duomenimis nepagrįsta prielaida, jog nukentėjusioji, bijodama susidorojimo, nuotraukas ir garso įrašus ištrynė iš savo telefono atminties, nors matyti, kad nukentėjusiojo minėtų garso įrašų nebijojo saugoti savo telefone bent iki 2020 m. birželio 18 d., kai ji juos perdavė ar perrašė į liudytojos A. L. kompiuterį.

2.3.2. Apeliantas pažymi, kad byloje yra neginčijamai nustatyta, kad pirminis šaltinis, t. y. įrašų originalai, yra sunaikinti pačios nukentėjusiosios, todėl nėra ir galimybės nustatyti, kada nukentėjusioji padarė minėtus garso įrašus. Pabrėžiama ir tai, kad visi liudytojų apžiūrai pateikti garso įrašai yra išvestiniai duomenys, t. y. dokumentų kopijos, kurių metaduomenys nepatvirtina įrašų originalų sukūrimo.

2.3.3. Iš nuosprendžio yra matyti, kad pirmosios instancijos teismas nuteistosios kaltę grindžia liudytojos A. L. pateiktomis ekrano nuotraukomis iš „Messenger“ programėlės, t. y. asmens kaltė vėl yra grindžiama išvestiniais įrodymais, nors nagrinėjamoje byloje yra itin aktualus pirminių įrodymų (nuotraukų) padarymo laikas, o ne jų pasidalinimo su trečiaisiais asmenimis laikas. Apeliantas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad iš pateiktų nuotraukų kopijų neįmanoma nustatyti, ar vaizdo skambučio metu buvo naudojami nuotraukų filtrai ir ar vaizdas iš viso nebuvo koreguojamas.

2.3.4. Šiame kontekste pažymima ir tai, kad vyresnysis tyrėjas A. K. 2020 m. balandžio 15 d. papildė tarnybinį pranešimą, nurodydamas, kad ant nukentėjusiosios A. M. jokių smurto žymių ar sužalojimų nepastebėjo. Taip pat ir pati nukentėjusioji nurodė, kad T. M. jokių nurodytų sužalojimų nepastebėjo.

2.4. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, skunde teigiama, jog duomenų, kurie tik leidžia manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti.

2.4.1. Nagrinėjamu atveju Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus ekspertai konstatavo, kad sužalojimų lokalizacija kūne ir jų makromorfologinos vaizdas neleidžia pasakyti, ar sužalojimai padaryti nukentėjusiajam ginantis nuo smūgių, suduodant smūgius nukentėjusiajam, ar kitam asmeniui. Pagal šią išvadą sužalojimo mechanizmas negali būti įvardintas, taigi neįmanoma nustatyti, kada bei kokiu būdu sužalojimai atsirado ant nukentėjusiosios veido. Todėl teismas neturi galimybės patikrinti, ar nuteistosios „tariamai“ atlikti veiksmai atitinka sužalojimo atsiradimo mechanizmą bei nustatyti ir patikrinti, ar smurtiniai veiksmai tikrai buvo ir fiksuotas sužalojimas nėra inscenizacija.

2.4.2. Apeliantas ginčija teismo išvadas, kad nukentėjusiajai buvo suduota vaikiškomis žirklėmis į kairę šlaunį ir ranka į kairę akį teigdamas, kad tiek specialistų išvadoje, tiek Vilniaus universiteto ligoninės Santarų klinikų medicininiuose dokumentuose nenustatytos kraujosruvos nurodytose vietose. Taip pat skunde yra nurodoma, kad visi liudytojai A. M. sužalojimus apibūdino iš esmės skirtingai.

2.4.2.1. Liudytoja K. L. vaizdo skambučio metu matė tik tai, kad nukentėjusioji buvo susijaudinusi, apie sužalojimus nieko nesakė, prisiminė suplėšytas pėdkelnes – pastaroji aplinkybė yra itin svarbi, kadangi skundžiamame nuosprendyje (ir kaltinime) nurodyta, kad tariamai smurtiniai veiksmai buvo nuteistosios atlikti sugriebiant nukentėjusiąją už kelnių ir už plaukų.

2.4.2.2. Pati nukentėjusioji nurodė, kad mėlynė buvo po dešine akimi, buvo nubrozdintas kairysis žandas, iš po nosies bėgo kraujas ir buvo mėlynės ant kojų. Priešingai nei nurodo pati nukentėjusioji, teismas nustatė, kad fizinis skausmas A. M. buvo sukeltas suduodant ranką į kairę akį, taigi visiškai neaišku, kokiais įrodymais remdamasis teismas padarė išvadą, kad suduota į priešingą akį nei nurodė pati nukentėjusioji. Šiame kontekste pabrėžiama, kad Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų stacionaro 2021 m. sausio 13 d. ir 2021 m. vasario 11 d. epikrizių duomenimis buvo nustatyta, kad A. M. dažnai kraujuoja iš nosies.

2.4.3. Apeliantas taip pat pažymi, kad liudytoja A. L. nurodė, jog nukentėjusiajai buvo sudraskytas jos kaklas, nubrozdintas žandas, buvo odos nubrozdinimas po nosimi. Liudytoja J. B. matė mėlynę po kažkuria nukentėjusiosios akimi, tačiau kai buvo ligoninėje balandžio 7 d., nelabai matė, nes buvo tamsu. Tuo tarpu policijos pareigūnai balandžio 7 d. sužalojimų nepastebėjo, jų nematė ir liudytojas D. M.. Skunde pabrėžiama, kad nuteistoji kartu su savo sutuoktiniu matė nubrozdinimą, tačiau jį pastebėjo tik būdami Krizių centre.

2.4.4. Šios aplinkybės leidžia teigti, kad dėl paties sužalojimo mechanizmo ir sužalojimo fakto liudytojų parodymai yra prieštaringi ir skiriasi nuo nukentėjusiosios parodymų. Tačiau teismas, nepaisydamas to, liudytojų parodymų nesugretino tarpusavyje ir akivaizdžių prieštaravimų nepašalino, t. y. dėl jų visiškai nepasisakė. Tokiu būdu įrodymų vertinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o tai yra esminis BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimas.

2.4.5. Apelianto nuomone, nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad vien šių liudytojų parodymais negalima neginčijamai grįsti nuteistosios N. M. kaltės, kadangi nei vienas iš šių liudytojų nebuvo įvykio tiesioginiu liudytoju, o apie įvykį paaiškino taip, kaip apie jį papasakojo pati nukentėjusioji. Remiantis liudytojų parodymais kaip netiesioginiais įrodymais yra neįmanoma nustatyti objektyvios tiesos ir tarpinių faktų ir pateikti išvadas, kurios būtų nuoseklios ir logiškos.

2.5. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas vien tik prielaidomis, bet tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs bei tarpusavyje susiję, iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę ir kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados ir turi būti paneigti kaltinimui prieštaraujantys duomenys.

2.5.1. Skundžiamame nuosprendyje teismas vertino, kad nukentėjusiosios parodymai viso proceso metu iš esmės buvo nuoseklūs, o liudytojų T. ir D. M. parodymus vertino kaip iš anksto suderintus ir tikrovės neatitinkančius. Su tokiu teismo vertinimu apeliantas nesutinka, nurodydamas, kad šios teismo išvados prieštarauja byloje esančioms aplinkybėms – pati nukentėjusioji nurodė, kad apie įvykį su N. M. tėvui nepasakojo, o kad tėvas į jų žodinį konfliktą nesikišo, patvirtina ir liudytojo D. M. parodymai. Taip pat apeliantas pabrėžia, kad apklausta ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji pateikė kitokią įvykių versiją, t. y. kad į žodinį konfliktą iš esmės buvo įsikišęs jos tėvas.

2.5.2. Apeliantas mano, kad turėtų būti įvertintas praėjęs tam tikras laiko tarpas nuo „tariamo“ įvykio, kurio metu nukentėjusioji galėjo sužaloti pati save, kadangi specialisto išvadoje neatmesta ši versija.

2.5.3. Apeliantas nesutinka ir su teismo vertinimu, kad nukentėjusiosios tėvas darė jai stiprų psichologinį poveikį siekdamas nuslėpti savo sutuoktinės smurtinį išpuolį, nurodydamas, kad tai yra prielaidinio pobūdžio išvados. Byloje esantis garso įrašas tik patvirtina, kad dukra su tėvu bendrauja ramiai, ji jo nebijo ir nevengia nei klausti, nei atsakyti į jai tėvo užduotus klausimus.

2.5.4. Skunde pažymima, kad nors vienintelis tiesioginis šio įvykio liudytojas buvo nukentėjusiosios brolis D. M., teismas jo parodymų nedetalizavo, o iš karto juos paneigė, teigdamas, jog jie buvo suderinti su kitais šeimos nariais. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, D. M. parodymus teismas vertino selektyviai ir atrinko iš gautų duomenų tam tikras aplinkybes, kurias iš esmės pritaikė apkaltinamosios išvados pagrindimui, o likusius liudytojo parodymus vertino kaip iš anksto suderintus.

2.5.5. Taip pat apeliantas nurodo, kad nors teismas liudytojo D. M. parodymus vertino kaip iš anksto suderintus, tačiau visiškai nepasisakė, dėl kokių priežasčių ikiteisminio tyrimo metu tyrimą atlikę pareigūnai nesiėmė jokių veiksmų tam, kad šis suderinimas nebūtų įvykęs. Apelianto nuomone, nagrinėjamu atveju pareigūnai turėjo liudytoją apklausti savalaikiai, o ne šio veiksmo imtis tik tada, kai buvo gautas raštiškas įtariamosios gynėjos prašymas, kurį pateikti gynyba galėjo tik nuo 2020 m. rugpjūčio 6 d., kai buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą.

2.5.6. Skunde teigiama, kad nesiremti D. M. parodymais teismas neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo, kadangi liudytojas net ir praėjus 6 mėnesiams po įvykio davė išsamius, nuoseklius ir logiškai paaiškinamus parodymus. Teismo motyvai, kad savo parodymais liudytojas siekia padėti mamai, yra nelogiški, kadangi jeigu liudytojas duotų kitų proceso dalyvių parodymus patvirtinančius parodymus, tuomet galėtų būti daroma išvada, kad jis tokiu būdu siekia pakenkti mamai, nors byloje jokių duomenų, pagrindžiančių šio liudytojo suinteresuotumą, nėra.

2.5.7. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negalima pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo vertinti byloje esantys duomenys ir įrodymai nepatvirtina nuteistosios kaltės, jos atžvilgiu turėtų būti priimtas išteisinamasis nuosprendis.

2.6. Apelianto teigimu, teismas nevertino surinktų įrodymų visapusiškai, kadangi įrodymais pripažino duomenis, kuriuose liko nepašalinti tarpusavio prieštaravimai, įrodymus vertino selektyviai. Teismas, nustatydamas faktines aplinkybes, rėmėsi prielaidomis bei nepašalino abejonių dėl surinktų įrodymų patikimumo, dėl ko nuosprendyje išdėstytos išvados turi būti pripažįstamos neatitinkančiomis bylos aplinkybių. Tokiais veiksmais teismas pažeidė BPK 1 ir 20 straipsnių bei 305 straipsnio 1 ir 2 punkto reikalavimus, kas leidžia daryti išvadą, kad teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas.

2.7. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir dėl kaltinimo keitimo tvarkos pažeidimo ir su tuo susijusių teisės į gynybą pažeidimų.

2.7.1. Apeliantas teigia, kad teismas, nepaisydamas BPK 255 straipsnio 2 dalies, 256 straipsnio, o taip pat ir kasacinio teismo praktikos, savo iniciatyva, iš anksto neinformavęs kitų proceso dalyvių apie tokią galimybę, nuteisdamas N. M. pagal kaltinimą, kuris yra iš esmės besiskiriantis nuo kaltinamajame akte suformuluotojo, t. y. konstatuodamas kitokias BK 140 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto nusikaltimo padarymo faktines aplinkybes – tokiu būdu nesilaikė BPK 255 ir 256 straipsnių reglamentuojamos kaltinimo keitimo tvarkos ir pažeidė nuteistosios teisę į gynybą pagal BPK 7, 10 ir 44 straipsnius.

2.7.2. Taip pat pažymima, kad nuteistajai nebuvo suteikta jokia galimybė išdėstyti argumentus dėl skirtingo kaltinimo nepagrįstumo ir dėl šios priežasties buvo suvaržytos jos teisės į teisingą procesą ir gynybą.

2.8. Pasak apelianto, teismas visiškai neatsižvelgė į nuteistąją teigiamai charakterizuojančią medžiagą, t. y., kad nukentėjusioji iš karto po savo motinos mirties buvo priimti į jos tėvo ir pamotės šeimą, po ko gerėjo A. M. pažangumas, lavėjo jos socialiniai įgūdžiai, santykiai su kitais šeimos nariais, atsakomybės. Byloje taip pat nustatyta, kad nuteistoji neišskyrė D. M. labiau nei A. M., jiems abiem vienodai skirstė pareigas, kas leidžia teigti, kad abu sutuoktiniai yra sąžiningi, garbingi, sugebantys prisiimti atsakomybę asmenys.

Atsiliepimas

3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Šalies argumentai

4. Teismo posėdyje prokurorė ir nukentėjusiosios atstovė pagal įstatymą prašė apeliacinį skundą atmesti, o nuteistosios N. M. gynėjas advokatas – tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistosios N. M. gynėjo advokato Mindaugo Barkausko apeliacinis skundas atmetamas

5. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Iš nuteistosios gynėjo apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir jų nuteisimu dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo. Kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. liepos 1 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas įvertinus visas faktines aplinkybes ir vadovaujantis įstatymu.

6. Pažymima, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos. Įrodymų vertinimas neatsiejamai susijęs su baudžiamosios teisės nuostata, jog asmuo gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. To reikalauja ir nekaltumo prezumpcijos principas, reiškiantis, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), kas taip pat reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251/2010, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013 ir kt.).

Žemesnės instancijos teismas

7. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno jų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, pakankamumą, jų tarpusavio ryšį bei įrodomąją reikšmę tiek atskirai, tiek atsižvelgdamas į surinktų įrodymų visumą. Pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje analizuodamas teisiamajame posėdyje išnagrinėtus duomenis, savo išvadas pagrįstai grindė nukentėjusiosios A. M. parodymais, liudytojų K. L., A. L., J. B., L. I., D. P., K. L. parodymais, liudytojų J. B. ir A. L. pateiktų garso įrašų apžiūros protokolais bei pačiais garso įrašais CD laikmenose, liudytojos A. L. pateiktų nuotraukų bei vaizdo įrašų apžiūros protokolais (t. 1, b. l. 154, 155, 157, 158, 160, 161-165, 166, 167–172, 173–174, 175), nukentėjusiosios A. M. mobiliojo ryšio telefono „Honor“ apžiūros protokolu (t. 3, b. l. 22-23, 24, 25-26, 27(CD)), liudytojos A. L. teismo posėdžio metu nuotraukų pavidalus pateiktu A. M. ir K. L. įvykio vakarą vykusiu susirašinėjimu mesendžeriu (t. 3, b. l. 123-126), teismo medicinos specialisto išvada Nr. G1303/2020(01) (t. 1, b. l. 110-112) ir kt. Būtent šių įrodymų visumos pagrindu buvo motyvuotai paneigtos N. M. iškeltos versijos. Teismas, laikydamasis BPK 305 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, išdėstė išsamius N. M. inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus.

8. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Vilniaus miesto apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, nesant pagrįstų abejonių dėl nuteistosios nusikalstamos veikos požymių, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, kurį keisti ar naikinti nėra pagrindo.

Žemesnės instancijos teismas

9. Pagal BK 140 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė nustatyta tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.

9.1. BK 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Tiesiogine tyčia aptartas nusikaltimas padaromas tada, kai mušdamas ar kitaip smurtaudamas asmuo suvokia pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl tokių jo veiksmų gali atsirasti BK 140 straipsnyje nurodyti padariniai, ir jų nori. Netiesiogine tyčia šis nusikaltimas padaromas, kai mušdamas ar kitaip smurtaudamas asmuo suvokia pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl tokių jo veiksmų gali atsirasti baudžiamajame įstatyme nurodyti padariniai, ir nors jų ir nenori, tačiau sąmoningai leidžia jiems atsirasti. Sąmoningo leidimo sąvoka baudžiamosios teisės moksle ir teismų praktikoje siejama su kaltininko abejingumu dėl to, kad jo veika gali sukelti nusikalstamus padarinius. Tokiu atveju kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, taip pat tai, kad jo veikos pavojingi padariniai yra labai tikėtini ar net neišvengiami, ir nors jų nesiekia ir nenori, tačiau neatsisako ir nekeičia savo pavojingo elgesio. Kaltininkas nesitiki išvengti savo veikos padarinių arba realios jų atsiradimo grėsmės, o jeigu ir tikisi, tai remdamasis tik subjektyviais ir atsitiktiniais dalykais – sėkme, likimu ir pan. Tai vertintina kaip abejingumas kitų asmenų interesams, galimiems padariniams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2021 m. gegužės 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-95-648/2021, 21 punktas, ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

10. BK 248 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariai yra kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai.

10.1. Kasacinio teismo praktikoje dėl nusikaltimų žmogaus gyvybei ir sveikatai (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-301-139/2016, 2K-77-942/2017, 2K-383-1073/2018, 2K-63-511/2021) šeimos nario sąvoka aiškinama remiantis ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimais. Konstitucinis Teismas 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime nurodė, kad konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi.

11. Apygardos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į byloje esančius įrodymus ir aplinkybes, patvirtinančius, kad nepilnametė nukentėjusioji A. M. po savo mamos mirties būdama devynerių metų persikėlė nuolat gyventi į savo tėvo T. M. naują su N. M. sukurtą šeimą ir iki nagrinėjamo šioje byloje įvykio toje šeimoje nuolat gyveno pastaruosius septynerius metus, buvo pilnai išlaikoma ir globojama, ir vadovaudamasis šiomis aplinkybėmis teisingai sprendė, kad A. M. yra šeimos narys BK 140 straipsnio 2 dalies, 248 straipsnio 2 dalies prasme. Apeliaciniame skunde ši teismo išvada nėra ginčijama.

12. Nuteistosios N. M. gynėjas apeliaciniame skunde argumentuoja, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina tų A. M. sužalojimų, kuriuos skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nustatė apylinkės teismas.

12.1. Kaip minėta, žemesnysis teismas nustatė, kad N. M. sugriebė A. M. abiem rankomis už kelnių ir už plaukų, ištempė iš lovos, vaikiškomis žirklėmis sudavė jai du kartus į kairę šlaunį, apdraskė kairį žandą ir ranka sudavė į kairę akį. Teismas sprendė, kad šiais veiksmais N. M. padarė A. M. nežymiu sveikatos sutrikdymu vertinamus veido kairės pusės odos nubrozdinimus bei sukėlė fizinį skausmą.

Žemesnės instancijos teismas

12.2. Apeliaciniu skundu ginčijamas žalojimo (skausmo sukėlimo) faktas kairėje šlaunyje ir kairėje akyje, nurodant, kad specialisto išvadoje ir Vilniaus universiteto ligoninės Santarų klinikų medicininiuose dokumentuose nenustatytos kraujosruvos nurodytose vietose; pati nukentėjusioji nurodė, kad mėlynė buvo po dešine akimi; Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų stacionaro 2021 m. sausio 13 d. ir 2021 m. vasario 11 d. epikrizių duomenimis buvo nustatyta, kad A. M. dažnai kraujuoja iš nosies; liudytoja K. L. vaizdo skambučio metu apie sužalojimus nieko nesakė; policijos pareigūnai balandžio 7 d. sužalojimų nepastebėjo (vyresnysis tyrėjas A. K. 2020 m. balandžio 15 d. papildė tarnybinį pranešimą nurodydamas, kad ant nukentėjusiosios A. M. jokių smurto žymių ar sužalojimų nepastebėjo. Taip pat ir pati nukentėjusioji nurodė, kad T. M. jokių nurodytų sužalojimų nepastebėjo); jų nematė ir liudytojas D. M.; nuteistoji kartu su savo sutuoktiniu matė nubrozdinimą, tačiau jį pastebėjo tik būdami Krizių centre.

12.2.1. Sutinkama su apeliacinio skundo argumentu, kad specialisto išvadoje Nr. G1303/2020(01) (ir medicininiuose dokumentuose, kurių pagrindu buvo atliekamas specialisto tyrimas) nurodyta, jog A. M. konstatuoti tik veido kairės pusės odos nubrozdinimai, kurie kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu. A. M. konstatuoti veido kairės pusės odos nubrozdinimai padaryti mažiausiai vienu trauminiu poveikiu. A. M. konstatuoti veido kairės pusės odos nubrozdinimai galėjo susidaryti suduodant smūgius į veido sritį (t. 1, b. l. 110-112). Tačiau šiame kontekste reikia pabrėžti, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog A. M. buvo padaryti veido kairės pusės odos nubrozdinimai, vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu, o kitais veiksmais (sugriebiant A. M. abiem rankomis už kelnių ir už plaukų, ištempiant iš lovos, vaikiškomis žirklėmis suduodant du kartus į kairę šlaunį, ranka suduodant į kairę akį) nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas. Taigi apylinkės teismas nenustatė, kad po kaire akimi ir kairėje šlaunyje buvo padaryti sužalojimai, priešingai, buvo nustatyta, kad dėl fizinio smurto į šias kūno vietas nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas. Pažymima, kad tokiu atveju aplinkybė ar dėl fizinio skausmo sukėlimo liko kūno sužalojimas nėra teisiškai reikšminga. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas vertina byloje esančių įrodymų visumą, kurie, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina aplinkybę, jog A. M. buvo padarytas skundžiamu nuosprendžiu nustatytas sužalojimas (nežymus sveikatos sutrikdymas), taip pat buvo atlikti kiti veiksmai, sukėlę fizinį skausmą.

12.2.2. Atsižvelgiant į apeliaciniame procese kilusį ginčą dėl A. M. nustatytų sužalojimų buvimo, aukštesnysis teismas, visų pirma pasisako dėl to ar pagrįstai buvo nustatyti A. M. kūno sužalojimai, t. y. ar jie tikrai buvo ant nukentėjusiosios kūno (tiek tie, kurie buvo konstatuoti specialistų ir nustatyti skundžiamame nuosprendyje, tiek tie, kurie nebuvo nustatyti specialistų, bet vertinami kaip sukėlę nukentėjusiajai fizinį skausmą). Nukentėjusioji A. M., apklausta teisiamajame posėdyje, parodė, kad „po balandžio 6 d. buvo didelė mėlynė po dešine akimi, kraujas bėgo šalia šnervės kairėje pusėje, skaudėjo kairį žandikaulį, buvo įbrėžimas iš dešinės pusės ant veido, buvo dvi mėlynės ant kairės kojos, buvo didelis įbrėžimas ant kaklo (viską rodo ant savo kūno)“. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad A. M. nenurodė, kada konkrečiai po balandžio 6 d. (po įvykio) jos kūne atsirado kiekvienas iš šių sužalojimų. Tai reiškia, kad poodinės kraujosruvos po akimi, kairėje šlaunyje galėjo atsirasti (išryškėti) ir po jos medicininės apžiūros 2020 m. balandžio 7 d. vakare, kurios metu, kaip teisingai pastebi gynėjas, nebuvo nustatytos kraujosruvos nurodytose vietose, o apžiūros metu jos dar galėjo būti nesusiformavę. Tokią galimybę patvirtina ir nukentėjusiosios A. M. ikiteisminio tyrimo duoti parodymai, kad „[p]o šito įvykio ant kojos buvo dvi mėlynės, viena mažesne, kita didesne. Mėlynė atsirado, kai ji jau buvo pas globėją. <...> Po to dar pamotė jai sudavė su dešine ranka į kairę akį. Jos akis paraudonavo, jai mėlynės nelabai greitai išlenda. Kai jai davė į akį, jautė skausmą“. Gynėjas teisingai pastebėjo, kad A. M. parodė apie kraujosruvas po jos dešine, o ne kaire akimi, kaip kad nustatyta skundžiamu nuosprendžiu, tačiau apeliacinės instancijos teismas neatmeta tikimybės, kad taip parodydama A. M. galėjo sąžiningai suklysti praėjus daugiau nei metams nuo įvykio 2020 m. balandžio 6 d, iki jos apklausos teisme 2021 m. gegužės 10 d., tuo labiau, kaip minėta, kad ikiteisminio tyrimo metu ji parodė, jog pamotė jai sudavė su dešine ranka į kairę akį. Paminėti nukentėjusiosios A. M. parodymai, kad jai bėgo kraujas šalia šnervės, kairėje pusėje, taip pat tyrimo metu duoti jos parodymai, jog „[j]i (pamotė) ją suėmė nagais, net liko randas nuo to sugriebimo už žando“, yra vieni iš įrodymų, kurie patvirtina ir nuosprendžiu nustatytą faktinę aplinkybę, kad A. M. buvo padaryti veido kairės pusės odos nubrozdinimai. Taigi A. M. parodymai iš esmės patvirtina, jog po nuteistosios fizinio smurto jos nurodytose kūno vietose liko žalojimo žymės.

Žemesnės instancijos teismas

12.2.3. Apygardos teismas pastebi, kad nors gynėjas apeliaciniame skunde nurodė, jog liudytoja K. L. vaizdo skambučio metu apie sužalojimus nieko nesakė, tačiau tai neturi esminės reikšmės, kadangi ji galėjo tik išklausyti A. M., labiau dėmesį kreipti į paties įvykio eigą, jo priežastis, o ne pakartoti tuos sužalojimus, kuriuos jai rodė A. M. ar stebėtis kitais jos pamatytais nukentėjusiosios sužalojimais. Šiuo atveju svarbu tai, kad teisiamajame posėdyje apklausta liudytoja K. L. parodė, jog „įvykio dieną buvo vaizdo skambutis iš vonios, skambino A., ji buvo isterijoje, jai buvo baisu, nežinojo, ką jai daryti. Ji buvo užsiverkusi, matėsi netoli nosies įbrėžimas.“, o ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad „[p]er telefoną ji matė, kad pas A. apdraskytas veidas“. Liudytoja K. L. tyrimą atliekantiems pareigūnams ir teismui parodė tuos sužalojimus, kuriuos ji matė pati per vaizdo skambutį, todėl jos parodymai yra dar vieni įrodymai, patvirtinantys A. M. patirtus sužalojimus.

12.2.4. Kai kuriuos nukentėjusiosios sužalojimus (be kita ko, nubrozdinimus A. M. kairėje veido pusėje) patvirtina ir juos mačiusi liudytoja apklausta Vilniaus VTAS vyriausioji specialistė J. K., kai ji 2020 m. balandžio 7 d. vakare, atvyko paimti A. M.. Apklausta apylinkės teisme ji parodė, kad „<...> ant mergaitės veido (kairiojo skruosto) buvo matyti patinimas ir nežymus nubrozdinimas. Taip pat mergaitė paaiškino, kad pamotė, sugriebė už rankos (kurios tiksliai, nenurodė), taip pat buvo įrėmusi žirkles į kairįjį klubą, tačiau sužalojimų nebuvo matyti“. Ikiteisminio tyrimo metu apklausta N. M. taip pat patvirtino, kad „VTAS darbuotoja nurodė, kad ant dukros veido yra lyg tai sumušimas, bet jie jokių sumušimų pas vyro dukrą nematė ir nepastebėjo. Tačiau vyrui parodė ir vyras pamatė ant vyro dukros veido mažą įbrėžimą, kurio iki tol net nebuvo pastebėję“. 2020 m. balandžio 8 d. Informacijoje apie gautą pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą nurodyta, kad nukentėjusioji kalbėjosi su T. C., ji nurodė tuos pačius sužalojimus, kokius nurodė ir J. K. (t. 1, b. l. 31). Aukštesnysis teismas pastebi, jog liudytojos parodymai apie tai, kad ji 2020 m. balandžio 7 d., vakare, praėjus parai po įvykio, matė patinimą kairiajame skruoste, patvirtina aplinkybę, kad kraujosruvos po nukentėjusiosios kairiąja akimi galėjo atsirasti praėjus keletui dienų po įvykio. Be to, atkreipiamas dėmesys į tai, kad tyrėjos V. F. 2020 m. balandžio 7 d. tarnybiniame pranešime dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo nurodyta, kad VTAS darbuotojams pabendravus su mergaite jie paaiškino, kad prieš mergaitę buvo naudotas smurtas artimoje aplinkoje ir mergaitės veido srityje yra mėlynė. Mergaitės teigimu, prieš ją smurtavo kartu gyvenanti jos pamotė N. M. (t. 1, b. l. 16).

12.2.5. A. M. patirtus sužalojimus abstrakčiai patvirtino ir liudytoja L. I.. Ji teisiamajame posėdyje parodė, kad „anūkė atėjo antrą kartą ir parodė iš telefono A. nuotraukas. Pas ją buvo kažkas ant veido ir, rodos, kad ranka sumušta <...>“. Ikiteisminio tyrimo metu ji parodė, kad „2020 m. balandžio mėn., vėlai vakare, tiksliai laiko nepasakys, anūkė atėjo pas ją ir parodė savo telefone kitos klasiokės A. atsiųstas nuotraukas. Šiose nuotraukose buvo nufotografuotas A. veidas, kuris buvo apdraskytas, su mėlyne, t. y. matėsi sumušimo pėdsakai.“. Taigi matyti, jog ši liudytoja kaip ir liudytoja K. L. tiesiogiai patvirtino tai, ką matė per mobiliojo ryšio telefono ekraną. Gynėjo argumentai, susiję su šių nuotraukų patikimumu, bus aptarti žemiau. Šiuo atveju yra svarbu pats tokių liudytojos parodymų ir nuotraukų turinys, tai yra, kad iš jų galima daryti išvadą, jog įvykio metu A. M. patyrė veido apdraskymus ir kraujosruvą („mėlynę“). Atkreipiamas dėmesys į tai, kad, kaip jau minėta, kiti liudytojai (pati nukentėjusioji, K. L.) nepatvirtino, jog įvykio vakarą A. M. turėjo kraujosruvą, tačiau A. M. parodė, kad jos akis po smūgio į ją paraudonavo, be to, pagal jos parodymus, kraujosruvos išryškėjo vėliau, todėl apygardos teismas tiki liudytojos L. I. parodymais, kad ji iš nuotraukos galėjo pastebėti pirmuosius poodinės kraujosruvos nukentėjusiosios veide susiformavimo požymius.

12.2.6. Taip pat liudytoja klasės auklėtoja J. B. apklausta teisiamajame posėdyje parodė, kad kitą dieną, prie ligoninės, matė sumušimus ant veido. Ikiteisminio tyrimo metu J. B. parodė konkrečiau, kad „[b]ūdama klinikoje ji matė A., matė, kad pastarosios veidas yra apdraskytas ir po akimi buvo mėlynė. Iš kurios pusės, šiuo metu pasakyti negali“. Liudytojos J. B. parodymus patvirtino ir liudytojas Žaros gimnazijos direktorius D. P., kuris ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad „jam paskambino Julija, kuri pasakė, kad buvo susitikusi su A., kuri pastarajai parodė padarytus pamotės sužalojimus“. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad jos kaip pedagogės suvokimas apie kraujosruvą gali skirtis nuo gydytojų nuomonės dėl to, kada diagnozuojama kraujosruva, todėl aplinkybė, kad ji teigė, jog 2020 m. balandžio 7 d. matė kraujosruvą, nors medicininės apžiūros metu tai galutinai nenustatyta, nereiškia, kad ši kraujosruva negalėjo įgyti visus jai būdingus požymius po medicininės apžiūros.

12.2.7. Byloje taip pat svarbūs ir liudytojos A. L. (liudytojos K. L. motinos), kuri taip pat vėlesnėmis dienomis matė A. M. sužalojimus, parodymai. Ji teisiamajame posėdyje parodė, jog A. sakė, kad N. suėmė ją už veido, liko nubrozdinimo žymė, po nosimi, ant kaklo buvo raudonos žymės. Kitą dieną atėjo jos klasės auklėtoja, paprašė A. papasakoti, kas įvyko. Vaikui matėsi ant veido nubrozdinimai, randas, ji sakė, kad jai skauda visą kūną, buvo siaubingos būklės. Taigi iš vizualios jos apžiūros A. L. taip pat pastebėjo nukentėjusiosios veido nubrozdinimus.

12.2.8. Pažymima, kad Viešosios įstaigos Vilniaus universiteto ligoninė Santaros klinikos 2020 m. balandžio 7 d. traumą patyrusio paciento apžiūros lape nurodyti abstraktūs A. M. sveikatos sužalojimai (diagnozuota S00.85 Kitų galvos sričių paviršinis sužalojimas, sumušimas; veidą ir dešinį dilbį) (t. 1, b. l. 26), taigi patvirtina ir nukentėjusiosios nurodytus sužalojimus.

Žemesnės instancijos teismas

12.2.9. Aukštesnysis teismas pastebi, kad N. M. nepilnametis sūnus liudytojas D. M. parodė, kad jis nematė A. M. sužalojimų. Pažymima, kad, kaip bus aprašoma vėliau, D. M. įvykio metu buvo prie kompiuterio, į konfliktą pernelyg nesikišo, pats nurodė, kad žmonių detaliai neapžiūrinėja. Įvykio metu jam buvo 16 metų, todėl tikėtina, kad tokio amžiaus jis galėjo ir neturėti pakankamai patirties per atstumą įvertinti kito žmogaus kūno pokyčius, neatkreipti dėmesio. A. M. sužalojimus kiti liudytojai patvirtino tik ją artimai, detaliai apžiūrėję (gyvai ar per vaizdo skambutį, nuotraukas). Taip pat iš jo parodymų matyti, kad jis iki įvykio jis nepastebėjo jokių A. M. sužalojimų, todėl tik darė prielaidą, kad jeigu ir buvo sužalojimai, tai jie galėjo atsirasti, be kita ko, ir sode renkant nupjautus krūmus.

12.2.10. Tiek N. M., tiek jos sutuoktinis T. M. viso tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu laikėsi pozicijos (darė prielaidą), kad A. M. galėjo pati susižaloti sode pjaudama ir nešiodama šakas ar žaisdama futbolą vieną ar kelias dienas prieš įvykį.

12.2.11. Vis dėlto matyti, kad nei N. M., nei T. M. nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, kaip A. M. galėjo pati susižaloti sode, nėra jokių duomenų, kad taip buvo (pavyzdžiui, kreipimosi į medicinos įstaigas ir gydytojų nustatytų sužalojimų), jie patys tik daro prielaidą, kad A. M. galėjo susižaloti sode, tokios jų versijos nepatvirtina jokie kiti byloje surinkti įrodymai. Ta aplinkybė, kad jie abu A. M. sužalojimus pastebėjo, kai juos jiems parodė ar apie juos pasakė kiti asmenys, ar jų patys nepastebėjo, nereiškia, kad sužalojimai negalėjo atsirasti ir įvykio dieną. Neatmetama ir tikimybė, kad T. M. kaip kaltinamosios sutuoktinis gali būti suinteresuotas duoti jai palankius parodymus.

12.3. Apygardos teismo vertinimu, tokiomis aplinkybėmis apeliacinio skundo argumentas, kad Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų stacionaro 2021 m. sausio 13 d. ir 2021 m. vasario 11 d. epikrizių duomenimis buvo nustatyta, kad A. M. dažnai kraujuoja iš nosies, neįtikimas, kad ir nagrinėjamo įvykio metu sutapo pati įvykio eiga ir su įvykiu nesusijęs nukentėjusiosios kraujavimas iš nosies, tuo labiau, kad nustatyti ir kiti sužalojimai

13. Apibendrindamas išdėstytus įrodymus apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad įvykio metu buvo apdraskytas A. M. kairys žandas, tokiu būdu jai padarant nežymų sveikatos sutrikdymą bei sugriebiant A. M. rankomis už kelnių ir už plaukų, ištempiant iš lovos, vaikiškomis žirklėmis suduodant du kartus į kairę šlaunį, ranka suduodant į kairę akį, nukentėjusiajai A. M. buvo sukeltas fizinis skausmas. Teisėjų kolegija negali konstatuoti (to nenustatė ir pirmosios instancijos teismas), kad ir šiais veiksmais A. M. buvo padaryti kokie nors sužalojimai (sveikatos sutrikdymas), nes tokie sužalojimai nebuvo objektyviai nustatyti. Tačiau, įvertinus aukščiau aptartus nukentėjusiosios ir liudytojų parodymus dėl galimų fizinio smurto žymių, be kita ko, ir ant A. M. kairės šlaunies bei kairės akies, aukštesnės instancijos teismui nekyla abejonių, kad būtent tokiais veiksmais jai buvo sukeltas fizinis skausmas.

14. Apeliantas pastebi, kad Valstybinės teismo medicinos tarnybos ekspertai konstatavo, jog sužalojimų lokalizacija kūne ir jų makromorfologinos vaizdas neleidžia pasakyti, ar sužalojimai padaryti nukentėjusiajam ginantis nuo smūgių, suduodant smūgius nukentėjusiajam ar kitam asmeniui. Pagal šią išvadą sužalojimo mechanizmas negali būti įvardintas, taigi neįmanoma nustatyti, kada bei kokiu būdu sužalojimai atsirado ant nukentėjusiosios veido. Todėl teismas neturi galimybės patikrinti, ar nuteistosios „tariamai“ atlikti veiksmai atitinka sužalojimo atsiradimo mechanizmą bei nustatyti ir patikrinti, ar smurtiniai veiksmai tikrai buvo ir fiksuotas sužalojimas nėra inscenizacija.

14.1. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka, kad neįmanoma nustatyti, kada ir kokiu būdu buvo sužalotas nukentėjusiosios veidas, kadangi Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada (t. 1, b. l. 110 – 112) yra tik vienas iš byloje esančių duomenų, o turi būti vertinami ir kiti įrodymai. Kita vertus, specialisto išvada nepaneigia aplinkybės, kad sužalojimai galėjo atsirasti ir nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis: 5 išvados punkte abstrakčiai nurodyta, kad „[s]užalojimų lokalizacija kūne ir jų makromorfologinis vaizdas neleidžia pasisakyti, ar sužalojimai padaryti nukentėjusiajam ginantis nuo smūgių, suduodant smūgius nukentėjusiajam ar kitam asmeniui“. Pažymima, kad 4 punkte nurodyta, kad „Visumoje A. M. konstatuoti veido kairės pusės odos nubrozdinimai griuvimui nebūdingi, tačiau kategoriškai atmesti tokios galimybės negalima“, kas patvirtina galimai buvus smurtinius veiksmus. 9 punkte nurodoma gana konkrečiai, kad „A. M. konstatuoti veido kairės pusės odos nubrozdinimai galėjo susidaryti suduodant smūgius į veido sritį“. Aukštesnysis teismas toliau apžvelgia įrodymus, kurie, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina skundžiamu nuosprendžiu nustatytą įvykio eigą, tai yra, kad N. M., sugriebusi A. M. abiem rankomis už kelnių ir už plaukų, ištempė iš lovos, vaikiškomis žirklėmis sudavė jai du kartus į kairę šlaunį, apdraskė kairį žandą ir ranka sudavė į kairę akį.

Žemesnės instancijos teismas

14.2. Visų pirma, tokią įvykio eigą patvirtina nukentėjusiosios A. M. parodymai. Išsamius parodymus apie patį įvykį ji davė ikiteisminio tyrimo metu. Ikiteisminio tyrimo metu apklausta nukentėjusioji A. M. parodė, kad „<...> pamotė kvietė ją pasikalbėti ar kažką padėti. Ji pasislėpė nuo jos (pamotės), kuri atėjo į kambarį ir pradėjo rėkti, kad neatėjo pas pastarąją. Pamotė supyko ir ištraukė ją iš lovos, biškį suplėšė jai kelnės. Ji labai išsigando, ji (pamotė) paėmė jos žirkles. Ji atsistojo, kad pamotė jos nemuštų, bet ji (pamotė) paėmė ją už veido. Ji (pamotė) rėkė ant jos, kad ji padarė blogą gyvenimą jos sūnui. Ji atsiprašinėjo jos (pamotės), nes jai buvo baisu ir tada nubėgo pas tėtį. Tėtis bandė ją (pamotę) sustabdyti. Ji pati buvo kambaryje. Jai tėtis pasakė, kad jie su pamote labai stipriai pykosi ir ji (pamotė) rėkė ant jos. <...>“. Atsakydama į klausimus ji parodė, kad „[v]iskas įvyko 22.00 ar 23.00 val., balandį. Ji pasislėpė dviaukštėj lovoj, jai (pamotei) reikia pasilenkti, kad ją pasiekti. Ji (pamotė) sugriebė ją už kelnių ir plaukų ir bandė ištraukti. Kai jai sugriebė už plaukų, tai ji jautė skausmą ir jos (pamotės) bijojo. Paėmus žirkles ji (pamotė) pradėjo jai mušti į kairę šlaunį žirklėmis, žirklės vaikiškos yra. Su žirklėmis trenkė du kartus. Jai daugiau baisu buvo nei skausmą jautė. Ji (pamotė) ją suėmė nagais, net liko randas nuo to sugriebimo už žando. Kuria ranka suėmė jai už veido, neprisimena. Po to dar pamotė jai sudavė su dešine ranka į kairę akį. Kai jai davė į akį, jautė skausmą. Viskas vyko jos ir brolio kambaryje, o tėtis miegojo kitame kambaryje. Kai vyko konfliktas, tėtis miegojo, kai ji pradėjo kviesti tėtį, jį (tėvą) pažadino, jai tėtis pasakė eiti pas save į kambarį, jie (pamotė ir tėtis) labai pykosi, ji nuėjo į vonią ir paskambino draugei pasipasakoti. Draugės vardas K. L..“. Taigi nukentėjusioji A. M. parodė esmines faktines aplinkybes, kurias konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, kad N. M. sugriebė ją už kelnių ir plaukų, ištraukė ją iš lovos, žirklėmis du kartus trenkė, paėmė jos veidą nagais, sudavė ranka į kairę akį. Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti ir nesivadovauti šiais nukentėjusiosios parodymais, nes jie yra nuoseklūs, be to, juo patvirtina kiti byloje esantys įrodymai.

14.3. Nukentėjusiosios parodymus, be aukščiau minėtos specialisto išvados, kurioje buvo nustatytas jai padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, patvirtina ir kiti netiesioginiai byloje esantys įrodymai. Nagrinėjamos bylos kontekste apygardos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Nusikaltimą padariusio asmens kaltės įrodinėjimui netiesioginiais įrodymais keliamas reikalavimas, kad šiais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje turi būti sujungti nuoseklia ir logiška grandine (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2021 m. birželio 25 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-72-511/2021, 12 punktas, ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

Žemesnės instancijos teismas

14.3.1. Teisiamajame posėdyje apklausta liudytoja K. L. parodė, kad balandžio 6 d. ji su A. M. susirašinėjo, ji rašė, kad ji stipriai su N. susipyko. Po pusvalandžio ji dingo, nepalaikė ryšio, paskui A. paskambino iš vonios ir pranešė, kad ją sumušė N., buvo suplėšytos pėdkelnės, ji verkė, sakė, kad ją sumušė. A. M. parodė, kad pėdkelnės buvo suplėšytos. Maždaug rašė, kad ją mušė pamotė, kad ji tėvą žadino, po to sakė, kad bandė įsikišti jos suvestinis brolis <...>“. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja K. L. parodė, kad „2020-04-06 vakare jai paskambino per „messenger“ programėlę A., kuri verkė, paaiškino, kad nesenai pastarąją sumušė pamotė. Dėl ko buvo sumušta, A. nepaaiškino, priežasties nesakė. Pasakė, kad pamotė buvo girta <...> Vėliau apie šį smurtą A. pasakė kitai draugei V., kuri pasakė savo močiutei, o močiutė pranešė į mokyklą. Ji suprato, kad A. skambino iš vonios, kai ten iš karto po smurto užsidarė. A. jai paskambino iš karto po smurto. A., kaip sakė, buvo stipriai susijaudinusi, verkė“. Taigi liudytoja patvirtino, kad A. M. buvo suplėšytos kelnės, kas rodo, kad tai galėjo atsitikti A. M. ištempiant iš lovos arba suduodant jai žirklėmis į kojas, taip pat patvirtino, kad ją mušė nuteistoji, o jos susijaudinimas, verksmas, pranešimas apie įvykį kitai draugei rodo, kad taip galėjo būti.

14.3.2. Liudytoja L. I. abstrakčiai teisiamajame posėdyje parodė, kad anūkė atėjo pas ją, buvo labai susijaudinusi, ji pasakė, kad pas A. nemalonumai šeimoje, kad A. primušta. Liudytojos L. I. parodymus patvirtino ir liudytojas Žaros gimnazijos direktorius D. P.. Jis teisiamajame posėdyje parodė, kad „Vitalija senelei sakė, kad A. sumušta, kad jai labai jos gaila <...> I. sakė, kad jos anūkės draugė sumušta, matė telefone nuotraukas, kad reikia imtis veiksmų“.

14.3.3. Liudytoja klasės auklėtoja J. B. teisiamajame posėdyje parodė, kad vaikas sakė, jog N. atėjo į jos kambarį, pradėjo rėkti ant jos, paėmė žirkles ir pradėjo ją mušti, mušė ir rankomis, ir žirklėmis. Iš pradžių A. M. neigė, J. B. pasakė, kad turi įrodymų dėl smurto, A. M. pradėjo verkti, pradėjo pasakoti. Sakė, kad tėvas ją užstojo prieš pamotę. Viskas tęsėsi apie valandą. Balandžio 7 d. ji pasakė, kad buvo sumušta. Ikiteisminio tyrimo metu J. B. parodė, kad „[s]užinojusi apie smurtą prieš A. M., ji susisiekė su pačia A. M., kuri iš pradžių nenorėjo nieko sakyti, o po to apsiverkė ir pasakė, kad iš tikrųjų pamotė prieš ją smurtauja, bet pastaroji bijo apie tai sakyti, nes jeigu tėvas ar pamotė sužinos, tai bus blogai <...>“. Taigi ši liudytoja taip pat patvirtino A. M. pasakojimą, kad jai buvo suduota žirklėmis, rankomis ir kad tai padarė nuteistoji N. M..

14.3.4. Liudytoja A. L. teisiamajame posėdyje parodė, jog, kiek suprato, N. atėjo į A. kambarį ir pradėjo ją purtyti, taip ji suprato. S. sakė, kad N. paėmė nuo jos stalo žirkles ir jomis mušė, kur papuola. Tokie netiesioginiai įrodymai – A. L. parodymai – taip pat patvirtina A. M. parodymus.

14.3.5. Įvertinus A. M. ir minėtų liudytojų parodymų turinį, juos sugretinus tarpusavyje ir sujungus į vieną visumą, teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl tyčinio nuteistosios fizinio smurto naudojimo prieš nukentėjusiąją fakto, tuo jai padarant nežymų sveikatos sutrikdymą ir sukeliant fizinį skausmą.

15. Šias išvadas dar labiau sustiprina A. M. elgesys ir jos požiūris į N. M. po įvykio.

16. Pirmiausia matyti, kad kitą dieną po įvykio (2020 m. balandžio 7 d.), vakare, A. M. draugai laukė prie jos namų, kadangi A. M. jautė grėsmę, kad jos kaltinamoji nemuštų, kai atvyks pareigūnai ją paimti. Teisiamajame posėdyje apklausta liudytoja K. L. parodė, kad A. prašė, kad būtų šalia, jei ją tėvai muštų. Ji buvo prie jos namų, dar pora draugų prisijungė. Jie su draugais pralaukė prie S. namų iki 22 val., buvo ramu, jie išsiskirstė. S. parašė, kad atvyko vaikų teisės, apie 24 val. ją atvežė pas juos. Liudytoja A. L. teisiamajame posėdyje parodė, kad balandžio 7 d. dukra budėjo prie A. namų su draugais. Jai patarė eiti miegoti apsiavus, nes jeigu ką, galės pabėgti. Kai skambino dukrai, ji su draugais budėjo prie A. namų, kad nieko neatsitiktų, apie 21 val. po budėjimo dukra grįžo namo, nes galvojo, kad niekas neatvažiuos iš vaikų teisių.

17. Taip pat vertinama ir A. M. reakcija ir elgesys tada, kai pareigūnai atvyko ją paimti. Liudytoja apklausta Vilniaus VTAS vyriausioji specialistė J. K. parodė, kad „<...> prie lango priėjo mergaitė, atrodė išsigandusi, iš pradžių nieko nenorėjo sakyt, tačiau patvirtino, kad prieš ją smurtavo <...> Užėjus į butą, nuėjus pabendrauti su A. M., pastaroji paaiškino, kad 2020-04-06 apie 22.00 val. būnant namuose adresu (duomenys neskelbtini), pamotė N. M., gim., (duomenys neskelbtini), sudavė jai ranka į kairį skruostą. <...> Taip pat mergaitė paaiškino, kad pamotė sugriebė už rankos (kurios tiksliai, nenurodė), taip pat buvo įrėmusi žirkles į kairįjį klubą <...>“.

18. Svarbus ir pačios A. M. požiūris, buvęs pirmosiomis dienomis po įvykio, į tolesnį bendrą gyvenimą kartu šeimoje su N. M.. Liudytoja J. B. teisiamajame posėdyje parodė, kad balandžio 7 d. A. M. pasakė, kad jai geriau vaikų namuose negu šeimoje. Ikiteisminio tyrimo metu J. B. parodė, jog „[s]akė, kad nenori gyventi pas tėvą ir pamotę ir geriau gyventi vaikų namuose“. Liudytoja A. L. teisiamajame posėdyje parodė, kad S. (A.) pasakė, kad geriau gyvens vaikų namuose, bet į šeimą negrįš. Ikiteisminio tyrimo metu apklausta nukentėjusioji A. M. parodė, kad iš karto galvojo, kad geriau gyvens globos namuose, mamos giminės jos nepaims. Namuose bijojo gyventi, galvojo, kad tai nesibaigs.

19. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad N. M. nurodė apie vėlesnius teigiamus jų tarpusavio santykių su A. M. požymius. Ji teisiamajame posėdyje parodė, kad vyras pakvietė A. Velykoms, ji atėjo, papusryčiavo, pasikalbėjo, apie įvykį nekalbėjo, nuvažiavo į kapines aplankyti M. kapo ir išsiskyrė. Diena praėjo gerai, kažkokie teigiami pokyčiai matyti, gal pavyks santykius atkurti. Teisėjų kolegija pažymi, kad A. M. požiūris vertinamas iš karto po įvykio siekiant nustatyti nusikalstamos veikos padarymo faktą, o ne jų vėlesni santykiai.

20. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nėra būtina detaliai nustatyti, kuriuo momentu, kokia trajektorija, kokia kūno (rankos, kumščio) padėtimi buvo suduodami smūgiai, kadangi baudžiamojo proceso įstatymas nereikalauja nustatyti visas įvykio aplinkybes, pakanka nustatyti tiek aplinkybių, kiek jų galėtų pagrįsti vidinį teisėjo įsitikinimą dėl baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens kaltumo ar nekaltumo, nusikalstamos veikos požymių buvimo ar nebuvimo kaltininko veiksmuose.

21. Vieni iš pagrindinių apeliacinio skundo argumentų yra susiję su į bylą pateiktų garso įrašų ir nuotraukų patikimumu. Advokatas, be kita ko, dėl garso įrašų argumentuoja, kad pirminis šaltinis, t. y. įrašų originalai, yra sunaikinti pačios nukentėjusiosios, todėl nėra ir galimybės nustatyti, kada nukentėjusioji padarė minėtus garso įrašus. Visi liudytojų apžiūrai pateikti garso įrašai yra išvestiniai duomenys, t. y. dokumentų kopijos, kurių metaduomenys nepatvirtina įrašų originalų sukūrimo. Taigi apeliacinės instancijos teismas vertina ginčijamus garso įrašus, taip pat nuotraukas ir atsako į gynėjo argumentus.

21.1. Gynėjas teigia, kad liudytojos J. B. pateiktas, 2020 m. balandžio 22 d. apžiūrėtas garso įrašas ir A. L. pateiktas, 2020 m. liepos 24 d. apžiūrėtas garso įrašas yra tuo pačiu laiku ir tomis pačiomis aplinkybėmis nukentėjusiąja pripažintos A. M. daryti įrašai, tačiau šių įrašų kopijos nesutampa. Teisėjų kolegijos vertinimu, gynėjas turi omenyje J. B. pateiktus garso įrašus „Balsas 001_sd.m4a“, „Balsas 002_sd.m4a“, „Tėvo pokalbis su A.. Mp4“ (t. 1, b. l. 45-47) ir A. L. pateiktus garso įrašus „2020.04.07 Pamotės rėkimas iš kito kambario tą dieną, kai ji mane sumušė paskutinį kartą 1“, „2020.04.07 Pamotės rėkimas iš kito kambario tą dieną, kai ji mane sumušė paskutinį kartą 2“, „2020.04.07 Pamotės rėkimas iš kito kambario tą dieną, kai ji mane sumušė paskutinį kartą 3“, „2020.06.18 pokalbis su tėvu prieš teismą. Čia tėvas daro man spaudimą ir verčia meluoti teisme“, „_CD5A~1“ (t. 1, b. l. 157–159).

21.2. Apygardos teismas pažymi, kad garso įrašai „Balsas 001_sd.m4a“, „Balsas 002_sd.m4a“, „2020.04.07 Pamotės rėkimas iš kito kambario tą dieną, kai ji mane sumušė paskutinį kartą 1“, „2020.04.07 Pamotės rėkimas iš kito kambario tą dieną, kai ji mane sumušė paskutinį kartą 2“, „2020.04.07 Pamotės rėkimas iš kito kambario tą dieną, kai ji mane sumušė paskutinį kartą 3“, „CD5A~1“ neįrodo pačių smūgių sudavimo fakto, todėl nėra prasmės vertinti, ar jų kopijos sutampa, ir jei ne, kodėl. Taigi aktualūs yra tik garso įrašai „Tėvo pokalbis su A.. Mp4“, „Auklėtojos pokalbis su tėvu“ ir 2020.06.18 pokalbis su tėvu prieš teismą. Čia tėvas daro man spaudimą ir verčia meluoti teisme“, o jie galėjo būti padaryti skirtingu laiku (apie tai žemiau, šios nutarties 13.8.5.5 – 13.8.5.7 papunkčiuose, plačiau aptariant T. M., nukentėjusiosios ir jos klasės auklėtojos bendravimą). Pastebima, kad pagal turinį garso įrašai „Balsas 002_sd.m4a“ ir „_CD5A~1“ iš esmės (pokalbio turinys) sutampa (t. 1, b. l. 47, 158).

21.3. Apeliantas nurodė, kad 2020 m. balandžio 22 d. apžiūros protokole apžiūrėtas liudytojos J. B. pateiktas garso įrašas „Tėvo pokalbis su A.. Mp4“ ir 2020 m. lapkričio 26 d. apžiūros protokole apžiūrėtas įrašas „video-2020012-11_163317.mp3“ yra tuo pačiu laiku darytas įrašas, tačiau šie įrašai nėra autentiški vienas kito atžvilgiu, kas leidžia pagrįstai abejoti pateiktų garso įrašų patikimumu.

21.4. Apygardos teismas pastebi, kad byloje nėra 2020 m. lapkričio 26 d. apžiūros protokolo. Teismo vertinimu, gynėjas turi omenyje 2020 m. gruodžio 11 d. kitų objektų apžiūros protokolą. Jame nurodyta, be kita ko, kad apžiūrėtas garso įrašas, pateiktas J. B., pavadinimu „video-2020012-11_163317.mp3“ (t. 2, b. l. 165). Atkreipiamas dėmesys, kad jame nurodytas klaidingas garso įrašo pavadinimas, kadangi CD esantis garso įrašas yra pavadinimu „20201126_194806“.

21.5. Palyginus šį garso įrašą su garso įrašu „Tėvo pokalbis su A.. Mp4“ (t. 1, b. l. 45) iš tiesų matyti, kad nors pagal apžiūros protokolą pokalbio turinys panašus, tačiau žodžiai, jų išsidėstymas nėra tokie patys, skiriasi garso įrašų trukmė.

21.6. Vis dėlto, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien tokie nurodyti skirtumai dėl šių pateiktų dokumentų formos nesudaro pagrindo netikėti jų turiniu ir jais nesivadovauti, tuo labiau, kad juos patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai, kurie bus plačiau aptarti vertinant T. M. elgesį.

21.7. Gynėjo teigimu, byloje nėra jokios informacijos, kada tiksliai apžiūros protokoluose nurodyti įrašai padaryti, kadangi jų ypatybėse (metaduomenyse) yra fiksuota tik informacija apie jų sukūrimą 2020 m. birželio mėnesį, o dalyje A. L. pateiktų garso įrašų pavadinimuose yra įrašyta, kad jie padaryti 2020 m. balandžio 7 d., nors N. M. dėl smurto panaudojimo prieš A. M. nebuvo kaltinama, o aptariamų įvykių data yra balandžio 6 d.

21.8. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, kaip minėta, šiuo atveju yra aktualūs tik tie garso įrašai, kurie susiję su T. M. pokalbiais su A. M.. Svarbu yra tai, kad šių pokalbių turinys laiko atžvilgiu atitinka įvykio aplinkybes, kadangi T. M., kaip bus aptarta vėliau, kalbasi su A. M. būtent apie šį įvykį ir apie nukentėjusiosios parodymus dėl šio įvykio.

21.9. Iš CD esančių įrašų matyti, kad garso įrašo „Tėvo pokalbis su A.. Mp4“ ypatybėse nurodyta, kad failas sukurtas 2020 m. balandžio 22 d., garso įrašas pavadinimu „Auklėtojos pokalbis su tėvu“ sukurtas 2020 m. balandžio 22 d., garso įrašas „2020.06.18 pokalbis su tėvu prieš teismą. Čia tėvas daro man spaudimą ir verčia meluoti teisme“ sukurtas 2020 m. birželio 29 d., garso įrašas „20201126_194806“ sukurtas 2020 m. lapkričio 26 d. Tuo tarpu A. M. pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklausta 2020 m. birželio 22 d., apylinkės teisme apklausta 2021 m. gegužės 10 d. Taigi logiška, kad prieš nukentėjusiosios apklausą ikiteisminio tyrimo metu T. M. keliskart galėjo kalbėtis su ja apie jos parodymus. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, ypatybėse nurodoma failų sukūrimo data nebūtinai atitinka pačių garso įrašų darymo datas. Tokią išvadą patvirtina aplinkybė, kad nors garso įrašų „Tėvo pokalbis su A.. Mp4“ ir „20201126_194806“ sukūrimo datos skiriasi, tačiau turinys yra beveik toks pats, o juos abu pateikė J. B.. Be to, sukūrimo data gali būti susijusi su garso įrašo failo įrašymu į CD, o ne jo padarymo data.

21.10. Aukštesnysis teismas pažymi, kad datos 2020 m. balandžio 7 d. garso įrašų failuose nurodymas A. L. pateiktame CD nebūtinai reiškia, kad 2020 m. balandžio 7 d. N. M. naudojo fizinį smurtą. Tai gali reikšti, pavyzdžiui, kad tą dieną buvo siunčiami ar gaunami įrašai.

21.11. Apeliantas nurodė, kad visuose trijuose įrašuose, 2020 m. birželio 30 d. pateiktuose A. L., nėra galimybės identifikuoti pokalbių turinio. Apeliacinės instancijos teismas su tuo nesutinka, kadangi 2020 m. liepos 24 d. Daiktų, kitų objektų apžiūros protokole yra išsamiai aprašytas šių garso įrašų turinys (t. 1, b. l. 157–159).

21.12. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nuteistosios kaltę grindžia liudytojos A. L. pateiktomis ekrano nuotraukomis iš „Messenger“ programėlės, t. y. asmens kaltė vėl yra grindžiama išvestiniais įrodymais, nors nagrinėjamoje byloje yra itin aktualus pirminių įrodymų (nuotraukų) padarymo laikas, o ne jų pasidalinimo su trečiaisiais asmenimis laikas. Advokato manymu, iš pateiktų nuotraukų kopijų neįmanoma nustatyti, ar vaizdo skambučio metu buvo naudojami nuotraukų filtrai ir ar vaizdas iš viso nebuvo koreguojamas.

21.13. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad 2020 m. liepos 24 d. Daiktų, kitų objektų apžiūros protokole yra nurodyta, kad A. L. pateikė penkias nuotraukas (t. 1, b. l. 161–165). „[a]pžiūrimos nuotraukos yra spalvotos. Šiose nuotraukose yra vienos ir tos pačios mergaitės veidas įvairiais rakursais. Mergaitės veido kairėje pusėje matosi nubrozdinimai prie nosies, ant žando, taip pat paraudimai ant kaklo iš kairės pusės“.

21.14. Liudytoja L. I. teisiamajame posėdyje parodė, kad ji matė vieną nuotrauką. Teigė, kad anūkė rodė telefoną, ji matė vieną vaizdą, gal iš kelių rakursų. Fotografuota buvo patalpoje, fone matėsi tik siena. Anūkė sakė, kad draugė atsiuntė nuotrauką, nežino, kada tas įvykis įvyko, nesigilino. Ikiteisminio tyrimo metu ji parodė, kad „2020 m. balandžio mėn., vėlai vakare, tiksliai laiko nepasakys, anūkė atėjo pas ją ir parodė savo telefone kitos klasiokės A. atsiųstas nuotraukas. Šiose nuotraukose buvo nufotografuotas A. veidas, kuris buvo apdraskytas, su mėlyne, t. y. matėsi sumušimo pėdsakai.“.

21.15. Teisiamajame posėdyje apklausta nukentėjusioji A. M. parodė, kad kitą dieną tėvai išvažiavo į sodą, ji pati save nufotografavo, matėsi ant veido sužalojimas, nusiuntė K.. Nuotrauką siuntė per programėlę, o ne per kamerą. Su K. turėjo video skambutį balandžio 6 d. o nuotrauką siuntė balandžio 7 d. ji ir buvo padaryta balandžio 7 d. Ikiteisminio tyrimo metu apklausta nukentėjusioji A. M. parodė, kad „[s]užeidimus ji buvo nufotografavus, jie yra pas ją telefone atskirame aplanke įrašyti. Sutiktų duoti savo telefoną, kad pasižiūrėtų tas nuotraukas“.

21.16. Taigi nuotraukose matyti A. M. sužalojimai, A. M. parodė, kad šias nuotraukas darė 2020 m. balandžio 7 d., nuotraukas ji siuntė K. L., L. I. anūkei, jas ikiteisminio tyrimo pareigūnams pateikė A. L.. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie netiesiogiai įrodymai taip pat patvirtina tiek nukentėjusiosios A. M., tiek aukščiau aptartų liudytojų (kuriems A. M. pasakojo apie įvykį) parodymus apie nuteistosios fizinį smurtą nukentėjusiosios atžvilgiu.

22. Svarbu pastebėti ir tai, kad įvykyje tiesiogiai dalyvavęs ir jį matęs liudytojas D. M. nepatvirtino nukentėjusiosios A. M. nurodytų aplinkybių dėl smurto panaudojimo. 2020 m. spalio 15 d. apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją nepilnametis liudytojas D. M. parodė, kad „sesuo <...> neišplovė indų ir prasidėjo barnis, jos kalbėjosi apie 20.00 val. aukštais tonais, pradėjo rėkti. Vėliau motina ir sesuo išsiskirstė, sesuo sėdėjo telefone, atvažiavo žmonės ir paėmė sesę <...> sesė sakė, kad buvo fizinis kontaktas, kad ją mušė <...> Po barnio ir iki išvežimo su sese nebendravo <...> Sesė sėdėjo jų kambaryje, jų vienas kambarys. Sesė atrodė kaip visada, ji buvo biškį supykusi, nes ją barė <...> Su sese, kol buvo kambaryje, visiškai nesikalbėjo. Sesė tiesiog atėjo, atsisėdo, paėmė telefoną ir kažką rašė <...> Kai jis buvo prie kompiuterio, sesė gulėjo lovoje pirmame aukšte <...> Žirklės visada guli jo penale. Sesės žirklės irgi guli jos penale <...> ji (sesuo) su niekuo nesimušė <...> Kažkodėl sesė sakė, kad jo mama ją mušė. Girdėjo tai iš tėvų pokalbio.“. Apygardos teismas kritiškai vertina šiuos liudytojo D. M. parodymus dėl žemiau nurodytų priežasčių.

23. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apskritai kyla abejonių dėl D. M. parodymų teisingumo ir patikimumo, pirma, dėl to, kad, kaip ir pastebėjo pats gynėjas, nuo įvykio iki jo pirmosios apklausos praėjo pusė metų (apklaustas tik įtariamajai įteikus pranešimą apie įtarimą), antra, jis gali būti suinteresuotas duoti jo mamai palankius, taip pat atitinkančius tėvo duotus, parodymus.

24. Pats D. M. apklausiamas 2020 m. spalio 15 d. pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodė, kad „daug laiko praėjo, bandys viską prisiminti. <...>“.

24.1. Taip pat matyti, kad duodamas parodymus D. M. supainiojo įvykio datas galimai dėl to, kad buvo apklaustas praėjus pakankamai netrumpam laiko tarpui. Jis parodė, kad „[s]esę išsivežė tą pačią dieną, kai vyko barnis. Kelios valandos po barnio praėjo ir tada ją išsivežė apie 21.00 – 22.00 val. Tada mama su tėčiu žiūrėjo televizorių, sesuo sėdėjo telefone, o jis buvo kambaryje, sėdėjo prie kompiuterio <...> Su sese kambaryje po barnio prabuvo tris ar keturias valandas, iki tol, kol sesę išsivežė“. Neginčijama, kad įvykis buvo 2020 m. balandžio 6 d., o A. M. pareigūnai išvežė 2020 m. balandžio 7 d. T. M. teisiamajame posėdyje parodė, kad sūnus viską suplakė į vieną dieną, jie neakcentavo jam to įvykio. Teisiamajame posėdyje apklausta kaltinamoji N. M. parodė, kad „<...> įvykis pagal kaltinimą buvo balandžio 6 d.“. Nors tai nereiškia, kad ir dėl smurto nenaudojimo D. M. parodė neteisingas aplinkybes, tačiau suklydimas dėl nusikalstamos veikos padarymo laiko leidžia abejoti jo parodymų patikimumu.

24.2. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji A. M. parodė, jog „[k]ad pamotė ją mušė, matė brolis D.. Jos broliui labai nepatinka, kai taip vyksta, brolis bandė pamotę išvyti, po to ignoravo. Kai pamotė paėmė ją už žandų, brolis atsistojo ir pradėjo stipriai ant jos (pamotės) rėkti.“. Teisiamajame posėdyje apklausta liudytoja K. L. parodė, kad A. M. sakė, jog bandė įsikišti jos brolis. Taigi A. M. tokias aplinkybes nurodė K. L. iš karto po įvykio, o D. M. apie tai nieko neparodė.

24.3. Teisiamajame posėdyje apklausta nukentėjusioji A. M. parodė, kad su broliu D. santykiai buvo neblogi, kartais susiginčydavo dėl skirtingų požiūrio į pasaulį. Dabar su juo kalbėjo, jis pasakė, kaip ji atsakys teisme, nuo to priklausys jų santykiai. Praeitą mėnesį buvo prie D. priėjusi, norėjo ranką paspausti, saldainiais pavaišinti, jis net rankos jai nepadavė, tai buvo jau po Velykų. Su D. kalbėjo apie parodymus, jis sakė, kad sakys, taip, kaip jam reikia. Neprisimena tikslai, kada tas pokalbis buvo, tai galėjo būti vasarą. Ikiteisminio tyrimo metu apklausta nukentėjusioji A. M. parodė, kad „[a]pie įvykį kalbėjosi su broliu D., kuris jai parašė, kad kaip ji kalbės teisme, nuo to priklausys jų santykiai. Jai liūdna, nes brolis vienintelis žmogus, kuris viską matė ir nenori jos užstoti, nes jis nori gyventi su tėvais, dar sakė, kad truputį pasiilgo jos ir kad viskas dabar jau bus gerai ir kad tėtis pyksta ant jos“. Ikiteisminio tyrimo metu J. B. parodė, kad „A. M. pasakė jai, kad dar parašė brolis D. M., kad pastaroji klausytų tėvo ir sakytų taip, kaip tėvas sako, nes priešingu atveju pastarajam reikės palaikyti tėvų pusę, ir kad pastarasis bijo su A. bendrauti, nes tėvai tikrina telefoną“. Kitų objektų apžiūros protokole nurodyta, kad apžiūrėtas susirašinėjimas (A. M. su broliu D.). Jame nurodyta, kad D. teigė „<...> geriau daryti, ką tėvas pasakys <...> Jis net su manimi nekalbėjo ir pradėjo sakyti, kad mes žaidėme futbolą. Atleisk, bet man reikės prie jo derintis.“ (t. 1, b. l. 47). Tokie nukentėjusiosios ir liudytojos J. B. parodymai, kurie rodo D. M. suinteresuotumą bylos baigtimi, viso proceso metu nebuvo paneigti. Teisėjų kolegija neneigia, kad, kaip teisiamajame posėdyje parodė kaltinamoji N. M., jog D. matė jų konfliktą, su juo bendravo ir Vaikų teisių pareigūnai, jo pozicija visada buvo ta pati. Be to, ikiteisminio tyrimo metu ji parodė, kad „<...> sūnaus specialiai apklausai neruošė, parodymų nederino. Tai patvirtina ir tai, kad D. sąžiningai klydo ir supainiojo įvykio dienas, nurodęs, kad konfliktas tarp jos ir A. vyko tą pati vakarą, kai atvyko policijos ir VTAS darbuotojai“. Vis dėlto tokios paminėtos aplinkybės nereiškia, kad D. M. negali būti suinteresuotas duoti savo mamai palankius parodymus. Aukštesnysis teismas neteigia, kad parodymai buvo derinami, tačiau visos šios aplinkybės rodo, kad D. M. galėjo pats duoti tokius parodymus.

24.4. Taigi negalima sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad liudytojas D. M. net ir praėjus šešiems mėnesiams po įvykio davė išsamius, nuoseklius ir logiškai paaiškinamus, taip pat teisingus ir patikimus parodymus.

25. Pati N. M., taip pat liudytoju apklausiamas jos sutuoktinis T. M. viso proceso metu laikėsi tos pačios pozicijos, kad N. M. neatliko jokių smurtinių veiksmų prieš A. M.. Tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai jų parodymus vertino kritiškai, jais nesivadovauja ir apygardos teismas dėl žemiau pateiktų priežasčių, lemiančių jų parodymų nepatikimumą.

25.1. Teisiamajame posėdyje kaltinamoji N. M. parodė, kad balandžio 6 d., apie 20.00 val., tarp jų su A. įvyko konfliktas dėl kažkokio menkniekio, dėl kažkokio neišplauto puoduko, ji atsakė „ryt išplausiu“. N. M. buvo virtuvėje, o ji savo kambaryje. D. buvo savo kambaryje, žaidė kompiuteriu. Pas juos yra du kambariai, D. ir A. buvo viename kambaryje. Konfliktas tuo ir baigėsi, jokio fizinio kontakto tarp jų nebuvo niekada. N. M. santykius aiškinasi audringai, tai reiškia pakeltas balsas, ji šaukia. N. M. jos visai nelietė, nemušė.

25.2. Ikiteisminio tyrimo metu N. M. parodė, kad „[k]ažkur tai 2020 m. 04 mėn. pradžioje vakare, prieš einant miegoti, tarp jos ir vyro dukros įvyko buitinis žodinis konfliktas dėl to, kad sakė, kad vyro dukrai reikės keltis rytoj iš ryto nuotoliniam mokymuisi, bet vyro dukra prieštaravo, nes nenorėjo keltis iš ryto. Tačiau jokio smurto naudojama nebuvo, jos tik gal kalbėjosi pakeltu tonu, o vyro dukra garsiai atsikalbinėjo. Po to visi apsiramino ir nuėjo miegoti“. Raštu teiktuose parodymuose tyrimo metu ji parodė, kad „2020-04-06 vakare, kuomet į jos A. pasakytą pastabą išplauti po savęs puoduką, A. reagavo audringai, eilinį kartą pasipiktino tvarka, nenorėjo klausytis, nesuprato, kodėl pastaroji turi kažką daryti, akcentavo, kad pastarosios manymu ir ji gali nevykdyti savo pareigų, negaminti, neskalbti ir panašiai. Pripažįsta, kad tą kartą ir ji audringai sureagavo į tokius pastebėjimus, kadangi panašūs konfliktai nuolat kildavo dėl to paties ir nuolat turėjo aiškinti tą patį. Jeigu tai galima pavadinti konfliktu, tai konfliktas vyko jai būnant virtuvėje, A. buvo savo kambaryje, kuriame buvo ir D.. Vyras tuo metu buvo kitame kambaryje. Tuo metu ji A. tikrai nemušė, pastarosios nelietė <...> neturi jokio supratimo apie A. apklausoje minimas žirkles“.

25.3. T. M. teisiamajame posėdyje parodė, kad nemano, jog žmona buvo nuėjusi konflikto metu į vaikų kambarį, konfliktas vyko nuotoliniu būdu, butas mažas. Gal jis ir pasakė, kad baigtų triukšmauti, jis negrasino žmonai iškviesti policiją. Balandžio 6 d. vakare įvyko tarp N. ir A. buitinis apsižodžiavimas dėl neišplautų indų. Tą dieną namo lyg iš sodo atvažiavo, neatsimena. Namuose buvo jis, N., sūnus D. ir A.. Buvo po 21 val., vaikai buvo savo kambaryje, N. buvo virtuvėje, jis sėdėjo kitame kambaryje, prie televizoriaus. Butas yra dviejų kambarių. N. kažką aiškino A., A. kažką atsikalbinėjo, kad nenori anksti keltis. N. reikalavo, kad vaikai kartu atsikeltų, pavalgytų, išvestų šunį, tada užsiimtų savo reikalais. N. kalba garsiai pakeltu tonu, A. irgi netyliai kalbėjo. Butas mažas, N. buvo virtuvėje, A. vaikų kambaryje, jis nesikišo. Konfliktas vyko apie pusvalandį. A. vis aiškino, kad nenori anksti keltis, kad nori vaikščioti lauke vakare. Šeimoje kalba rusiškai, grasinimų, necenzūrinių žodžių nebuvo. Konflikto kulminacijos nebuvo, viskas taip ir baigėsi.

25.4. T. M. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad „2020-04-06 vakare prieš einant miegoti, apie 20.00 val., tarp N. ir dukros įvyko buitinis žodinis konfliktas dėl to, kad dukra nenorėjo rytais anksti keltis dėl nuotolinio mokymosi, o žmona sakė, kad dukrai tai yra privaloma. Šio konflikto metu žmona buvo virtuvėje, A. buvo savo kambaryje, o jis savo kambaryje. N. ir A. kalbėjo pakeltu tonu, tačiau jokio smurto prieš dukrą negalėjo panaudoti, kadangi buvo atskiruose kambariuose ir jeigu būtų panaudotas smurtas, jis tai išgirstų, suprastų pagal šurmulį, dukros reakciją. <...> Pati dukra jam irgi nei tą vakarą, nei kitą rytą nesakė, kad N. dukrą sužalojo, panaudojo smurtą. Po žodinio konflikto visi apsiramino ir nuėjo miegoti. Tą vakarą dukros verkiančios nematė <...> Kitą dieną susiskambino su dukra, kadangi nežinojo, kur dukra randasi. Dukra buvo apgyvendinta savo klasiokės K. L. šeimoje. Klausė dukros, kodėl visa tai įvyko ir dukra pasakė, kad pati niekuo dėta ir nieko nežino, niekam nepranešinėjo apie smurtą prieš pačią. Paklausus dukros, ar N. dukrą mušė ir kada tai įvyko, iš kur pas dukrą įbrėžimas ant veido, dukra nieko paaiškinti nesugebėjo <...> Pati dukra jam nepasakė, kad pastarąją sužalojo N., tai jis išgirdo iš vaiko teisių apsaugos darbuotojų“.

25.5. Taigi iš abiejų sutuoktinių nurodytų aplinkybių matyti, kad N. M. nesmurtavo prieš A. M., po įvykio nei jie, nei pati A. M. nesuprato, kodėl A. M. išvežė pareigūnai. Ikiteisminio tyrimo metu įtariamoji N. M. raštu parodė, kad „<...> konfliktą A. išprovokavo tyčia, žinodama, kad jai nepatinka A. grubumas ir atsikalbinėjimai. Jos manymu A. susidraskė pati ir nusifotografavo, norėdama eilinį kartą sulaukti draugų gailesčio. Tačiau nuotraukas pamatę suaugę reagavo ir pranešė tarnyboms apie neva sumuštą vaiką. Dabar jau iš jai žinomų aplinkybių ji mano, kad A. tokiu būdu sugalvojo būdą, kaip išeiti iš jų namų, mano, kad A. to norėjo, taip pat norėjo apsigyventi pas savo draugę K.. Neatmeta galimybės, kad A. neplanavo išėjimo iš namų būtent tokiu būdu, tačiau numano, kad klasės auklėtoja J. B., turinti autoritetą mokinių tarpe, įtikino A., kad pastarajai padės, organizuos A. paėmimą iš šeimos ir apgyvendinimą būtent K. L. šeimoje“. Apygardos teismo vertinimu, aptartų įrodymų kontekste tokie jų parodymai ir pateikta įvykio versija atrodo neįtikinami, nelogiški. Teisėjų kolegijos neįtikina argumentas, kad A. M. tokiu būdu ketino išeiti gyventi į kitą šeimą ar jos klasės auklėtoja įtikino ją tai daryti tik dėl to, kad šeimoje kyla žodiniai konfliktai. Šioje situacijoje labiau tikėtinos A. M. nurodytos aplinkybės. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad liudytoja apklausta Vilniaus VTAS vyriausioji specialistė J. K. parodė, kad „Paklausus tėvo T. M. apie įvykio aplinkybes, pastarasis kategoriškai atsisakė ką nors komentuoti“. Nors T. M. neprivalėjo nurodyti įvykio aplinkybių VTAS vyriausiajai specialistei, tačiau esant tokioms aplinkybėms, kai paimamas vaikas iš namų, manoma, tėvas galėjo išreikšti kokią nors poziciją, tuo labiau, jeigu buvo įsitikinęs, kad jokio smurto nebuvo. Tai gali reikšti ir vėlesnį parodymų derinimą. Be to, pagal byloje esančius įrodymus, kuriuos teismas aptaria žemiau, T. M. galėjo skatinti nukentėjusiąją duoti neteisingus parodymus, o tai kelia dar daugiau abejonių jo ir sutuoktinės pozicijos pagrįstumu.

25.6. Ikiteisminio tyrimo metu apklausta nukentėjusioji A. M. parodė, kad „ji dabar nelabai nori bendrauti su tėčiu, nes jis labai spaudžia ją ir jai baisu jam paprieštarauti, visą laiką sutikdavo su juo, sakydavo „taip“ arba tylėdavo, ji netiki niekuo, ką jis sako, ir nenori, kad dėl to kas nors nukentėtų“. Tokie parodymai patvirtina ir pačio T. M. tyrimo metu nurodytą aplinkybę, kad dukra pasakė, jog pati niekuo dėta ir nieko nežino, niekam nepranešinėjo apie smurtą prieš pačią, kas reiškia, kad A. M. galėjo bijoti pasakyti tėvui tikrąsias įvykio aplinkybes.

25.6.1. Nukentėjusioji A. M. parodė, kaip tėvas bandė daryti neleistiną įtaką jos parodymams. Teisiamajame posėdyje apklausta nukentėjusioji A. M. parodė, kad po šio įvykio tėtis buvo labai piktas, ją spaudė, sakė nesakyti tiesos, nes negalės su jais gyventi. Padarė įrašą. Šis pokalbis buvo mašinoje, dar Krizių centre jis ją spaudė nesakyti tiesos. Įrašas buvo padarytas vienas, kai buvo pokalbis mašinoje. Kai pirmą savaitę tėtis jai paskambino, ji su K. sėdėjo kavinėje, įjungė garsiakalbį, jis darė jai spaudimą, ji pasakė, kad pokalbiai įrašinėjami.

25.6.2. Ikiteisminio tyrimo metu apklausta nukentėjusioji A. M. parodė, kad „jai tėtis pasakė, kad jeigu ji teisme pasakys netiesą, kad jos nemušė pamotė, tėtis nutrauks bylą, kad ji su globėja negyvens ir jis pasakė, kad jei pamotė praras darbą, bus dar vienas teismas ir ji gyvens su jais (tėčiu ir pamote), tai bus blogiau, dar pasakė, geriau nesakyti tiesos, tada galės gyventi atskirai ir bendrauti šeimomis, ji viską užfiksavo įraše telefono. Šis pokalbis įvyko ketvirtadienį turbūt, šio mėnesio, praėjusią savaitę. Apie teismą nebuvo daugiau panašių pokalbių, bet Krizių centre, kai turėjo kalbėti su vaiko teisėm, tėtis prašė nesakyti tiesos, jis sakė, „jei tu pasakyti tiesą, tada tu tikrai negyvensi su mumis“, ji žino, kad jei pasakys netiesą, ji turės gyventi namie, nes nebus priežasties. Ji praeitą savaitę tėčiui pasakė, kad ji pasakys tiesą, nes jai bus blogiau. Pamotė vieną kartą atvažiavo į Krizių centrą, ji išsigando truputį, nes ji (pamotė) labai piktai žiūrėjo į ją ir darė tokį įspūdį, kad nieko nebus ir dar pasakė: “va matai, kiek tu mums blogo pridarei“.“.

25.6.3. Taip pat išsamius parodymus apie minėtus T. M. veiksmus davė ir liudytoja J. B.. Šios aplinkybės byloje nepaneigtos, todėl teismas jomis vadovaujasi.

25.6.4. Liudytoja J. B. teisiamajame posėdyje parodė, kad ryte jai paskambino A. ir sakė, kad skambino tėvas ir grasina, buvo įrašas. Ji pati paskambino tėvui ir sakė, kad vaiko nespaustų. Tėtis keikėsi kalbėdamas su ja,, kalbėjosi pakeltu tonu. Po kiek laiko jis vėl skambino A., ji pasakė jam, kad pokalbis įrašinėjamas. Tada tėvas šnekėjo gražiai, gražiai šnekėjo ir su ja telefonu. A. buvo Krizių centre, norėjo, kad vaikas su tėvu susitaikytų, buvo ten ir psichologai. Tačiau A. sakė, kad ir toliau jai tėvas darė spaudimą. A. parašė, kad tėtis daro jai spaudimą, kad net ją pastūmė. Paskui A. ir jos tėtį patalpino į atskirus kambarius, A. tėtis išėjo iš Krizių centro. A. sakė, kad tėtis neleidžia jai skambinti mamos giminėms, paskambino pati ir jie patvirtino, kad tėtis ir N. neleidžia jiems bendrauti. Buvo A. gimtadienis, jie jai ruošė pietus, paskambino tėtis, jie susitiko, A. sakė, kad tėtis vėl jai darė spaudimą, ji tą pokalbį įrašė. Jai paskambino tėtis ir pasakė, kad dukra sumušta, nes žaidė su broliu futbolą ir sode karpė medžius. Pas L. atnešė vadovėlius A., jai parodė žinutę, kurią parašė A. D., kad tėvai jam sakė sakyti, kad A. susižeidė žaisdama futbolą.

25.6.5. Ikiteisminio tyrimo metu J. B. parodė, kad „[k]itą dieną A. M. paskambino jai ir verkdama pasakė, kad pastarajai skambino tėvas ir vertė pasakyti, kad pastaroji viską pamelavo ir niekas prieš pastarąją nesmurtavo, kad sumušimai ir apdraskymai atsirado dėl to, kad žaidė kamuoliu ir sode nešiojo šakas. Tada ji paskambino A. M. tėvui T. M. ir paprašė, kad pastarasis nedarytų spaudimo dukrai. T. M. kalbėjo su ja nepagarbiai, įžeidinėjo necenzūriniais žodžiais, grasino fiziniu smurtu. Po to A. M. pasakė jai, kad dar parašė brolis D. M., kad pastaroji klausytų tėvo ir sakytų taip, kaip tėvas sako, nes priešingu atveju pastarajam reikės palaikyti tėvų pusę, ir kad pastarasis bijo su A. bendrauti, nes tėvai tikrina telefoną“. Papildomai apklausta ji taip pat parodė analogiškai.

25.6.6. Anot gynėjo, byloje esantis garso įrašas tik patvirtina, kad dukra su tėvu bendrauja ramiai, ji jo nebijo ir nevengia nei klausti, nei atsakyti į jai tėvo užduotus klausimus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai nepaneigia pačio pokalbių turinio, iš kurio matyti tam tikras neigiamas ir galimai neteisėtas poveikis nukentėjusiajai, kas tik dar labiau sustiprina abejones dėl T. M. parodymų patikimumo.

25.6.7. 2020 m. balandžio 22 d. Kitų objektų apžiūros protokole nurodyta, kad apžiūrėtas garso įrašas pavadinimu „Tėvo pokalbis su A.. Mp4“. Jame girdėti, kaip vyriškas balsas teigia „<...> ten viskas bus ant popieriaus parašyta, visi tavo žodžiai <...> aš viską sužinosiu ir elgsiuos su tavimi taip, kaip tu manęs klausysi“. Moteriškas balsas atsakė „Aha“. Vyriškas balsas: „<...> tavęs niekas nemušė, supratai, įsidėmėjai?“. Moteriškas balsas atsakė „Aha“. Vyriškas balsas: „<...> sužinosiu <...> aš gi su byla susipažinsiu ir viską perskaitysiu, ką tu sakei, visus tavo žodžius. <...> Arba tu turi atsisakyti, pasakyti, kad tu tyčia norėjai jai pakenkti <...> tu turi daryti vaizdą, kad tavęs niekas nemušė, o tos traumos, mėlynės, tai dėl to, kad laisvalaikiu su D. durniavote, futbolą žaidėte, vartėtės, tu kritai, nes norėjai pasirodyti <...> sakyk, kad žaidėte ten ir tu susidraskei, supranti?“ (t. 1, b. l. 45).

25.6.8. 2020 m. balandžio 22 d. Kitų objektų apžiūros protokole nurodyta, kad apžiūrėtas garso įrašas pavadinimu „Auklėtojos pokalbis su tėvu“. Jame girdėti, kaip moteriškas balsas teigia „<...> Jūs, prašau, neskambinkite S. ir neįkalbinėkite jos, be jūsų aiškinsis. <...> Jūs prašote jos, kad ji pakeistų parodymus, sakote, kad ji suprastų pasekmes, kaip dabar bus blogai.“ (t. 1, b. l. 47).

25.6.9. 2020 m. liepos 24 d. Daiktų, kitų objektų apžiūros protokole nurodyta, kad apžiūrėtas garso įrašas pavadinimu „2020.06.18 pokalbis su tėvu prieš teismą. Čia tėvas daro man spaudimą ir verčia meluoti teisme“. Jame girdėti, kaip vyriškas balsas sako: „S., aš gi tau sakau, tai, ką tu sakysi, tai tik apie N. eina kalba, dėl tavęs jie ten jau nieko nesprendžia. Dėl tavęs, ką iš padaviau į teismą, tai visai skirtinga byla. O tave kvies prokuroras, policija, tai dėl N., supranti? <...> jeigu tu sutinki dėl to, tai aš einu, ir ką aš ten teismui parašiau, o aš gi parašiau, kad vėl būtų teismas ir tave grąžinti namo. Tai va, jeigu sutinki, tai aš einu rytoj ir atsiimsiu popierius iš teismo, parašysiu, kad aš atsisakau. <...> Tu papasakosi, kad ... na, nebuvo, supranti?“ (t. 1, b. l. 157).

26. Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas skundžiamame nuosprendyje įvertino byloje surinktus ir ištirtus įrodymus tiek atskirai, tiek jų visumą, susiejo juos į vientisą loginę grandinę nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, priimtame nuosprendyje išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės byloje nustatytos ir kokie įrodymai pagrindžia N. M. kaltumą.

27. Gynėjas argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva, iš anksto neinformavęs kitų proceso dalyvių apie tokią galimybę, nuteisdamas N. M. pagal kaltinimą, kuris yra iš esmės besiskiriantis nuo kaltinamajame akte suformuluotojo, t. y. konstatuodamas kitokias BK 140 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto nusikaltimo padarymo faktines aplinkybes, tokiu būdu nesilaikė BPK 255 ir 256 straipsnių reglamentuojamos kaltinimo keitimo tvarkos ir pažeidė nuteistosios teisę į gynybą pagal BPK 7, 10 ir 44 straipsnius. Jis nurodė, kad nuteistajai nebuvo suteikta jokia galimybė išdėstyti argumentus dėl skirtingo kaltinimo nepagrįstumo ir dėl šios priežasties buvo suvaržytos jos teisės į teisingą procesą ir gynybą.

27.1. Iš kaltinamojo akto matyti, kad pagal kaltinimą N. M. 2020 m. balandžio 6 d., apie 22.00 val., bute adresu (duomenys neskelbtini), tyčia panaudodama fizinį smurtą, sugriebė abejomis rankomis kartu gyvenančią nepilnametę vyro dukrą A. M., gim., (duomenys neskelbtini), už kelnių ir už plaukų, ištempė pastarąją iš lovos, po ko paėmusi vaikiškas žirkles sudavė nepilnametei A. M. du kartus į kairę šlaunį, po to ranka apdraskė A. M. kairį žandą, po to vieną kartą dešine ranka sudavė A. M. į kairę akį, padarydama nepilnametei šeimos narei A. M. veido kairės pusės odos nubrozdinimus, kas vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu, ir sukeldama jai fizinį skausmą.

27.2. Primenama, kad pagal nuosprendį N. M. tyčia mušdama ir kitaip smurtaudama sukėlė nepilnametei šeimos narei fizinį skausmą ir nežymiai ją sužalojo, o būtent: ji 2020 m. balandžio 6 d., apie 22.00 val., bute, adresu (duomenys neskelbtini), barnio su kartu gyvenusia nepilnamete sutuoktinio dukra iš pirmosios santuokos A. M. metu, sugriebusi pastarąją abiem rankomis už kelnių ir plaukų, ištempė iš lovos, vaikiškomis žirklėmis sudavė jai du kartus į kairę šlaunį, apdraskė kairį žandą ir ranka sudavė į kairę akį. Šiais savo veiksmais N. M. padarė A. M. nežymiu sveikatos sutrikdymu vertinamus veido kairės pusės odos nubrozdinimus bei sukėlė fizinį skausmą

27.3. Nuo nuosprendyje nustatytų aplinkybių kaltinamajame akte nurodytos aplinkybės skiriasi tuo, kad iš nuosprendžio ne visai aišku, kokiu tiksliai būdu N. M. apdraskė A. M. kairį žandą ar kuria ranka sudavė į kairę akį (pagal kaltinimą dešine). Taigi teismas nuosprendyje nereikšmingai patikslino kaltinimo apimtį, pašalindamas iš jo tam tikras detales dėl smūgių sudavimo būdo ar įrankių. Tačiau tai nedaro reikšmingos įtakos kaltinimo formuluotei, jo atitikimui nusikalstamos veikos sudėčiai, todėl nėra pagrindo konstatuoti nuteistosios teisės į gynybą pažeidimo.

28. Taigi esant tokioms aplinkybėms konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino ir faktines N. M. padaryto nusikaltimo aplinkybes nustatė pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis), ir baudžiamąjį įstatymą (BK 140 straipsnio 2 dalį) pritaikė tinkamai, paskyrė teisingą, pagrįstą ir proporcingą bausmę bei tinkamai išsprendė padarytos žalos atlyginimo klausimus. Apeliaciniame skunde nesant argumentų dėl paskirtos bausmės rūšies ar dydžio, priteistos atlygintinos žalos pagrįstumo ar dydžio, teisėjų kolegija, patikrino skundžiamą nuosprendį ir šioje dalyje esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų nenustatė, todėl detaliai dėl to nepasisako.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistosios N. M. gynėjo advokato Mindaugo Barkausko apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Ugnė GailiūnienėValerij LaušDarius Pranka