Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Algirdo Remeikos ir Gyčio Večersko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. A. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2018 m. sausio 24 d. nuosprendžio, kuriuo K. A. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 300 straipsnio 1 dalį ir nubaustas 30 MGL, t. y. 1129,80 Eur, bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3, 9 dalimis, paskirtoji bausmė subendrinta su Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 4 d. nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis, jas visiškai sudedant, ir skirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 1 (vieniems) metams ir 64 MGL, t. y. 2410,24 Eur, bauda. Į paskirtą bausmę įskaityta visiškai atlikta pagal Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 4 d. nuosprendį laisvės apribojimo bausmė ir išieškota bauda.

Baudą nuteistasis įpareigotas sumokėti per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Pagal BK 273 straipsnio 1 dalį ir 223 straipsnio 1 dalį K. A. išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnybos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš K. A. priteista Valstybinei miškų tarnybai 4 214,92 Eur aplinkai padarytos žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

K. A. nuteistas už tai, kad, būdamas UAB „X“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), direktoriumi, žinodamas, kad tikras dokumentas – 2013-11-29 Leidimas kirsti mišką miško savininkui Serija A Nr. 077258 yra suklastotas ir jame įrašyti žinomai melagingi duomenys apie tai, kad UAB „X“ priklausančiame miške, esančiame (duomenys neskelbtini) miškų urėdijoje, (duomenys neskelbtini) girininkijoje, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) k.v., leidžiama atlikti plynąjį pagrindinį miško kirtimą 1,4 ha plote, kuris galioja nuo 2013-11-29 iki 2013-12-31, nors žinojo, kad leidimas galioja nuo 2012-06-07 iki 2012-12-31 ir išduotas 2012-06-07, laikė šį žinomai suklastotą dokumentą prie savęs laikotarpiu nuo 2012-06-07 iki 2013-12-16 ir jį panaudojo 2013-12-16, pateikdamas A. V. individualios įmonės (į. k. (duomenys neskelbtini)) savininkui A. V., kuris, nežinodamas apie daromą nusikalstamą veiką, K. A. nurodymu ir jo nurodytomis miško kirtimo ribomis, vadovaudamasis K. A. pateiktu Leidimu kirsti mišką miško savininkui Serija A Nr. 077258, laikotarpiu nuo 2013-12-16 iki 2013-12-31 kartu su savo įmonės darbuotojais 2013-12-16 Miško kirtimo-ištraukimo paslaugų pirkimo sutarties Nr. 2013/02 pagrindu iškirto didesnį negu 1 ha miško plotą K. A. žmonai I. A. priklausančioje miško dalyje, esančioje (duomenys neskelbtini) girininkijoje, 351 kvartale, 9, 10 sklypuose, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) k.v., t. y. neteisėtai, neturint leidimo kirsti mišką, iškirto 1,2 ha plotą, išpjaudami plynu kirtimu 399 vnt. žalių pušų, kurių bendras kiekis sudaro 279,871 m³, tuo buvo padaryta 4 214,92 Eur dydžio žala aplinkai.Alytaus apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad byloje pakanka duomenų, patvirtinančių, kad K. A. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje.Apeliaciniame skunde nuteistasis K. A. prašo Alytaus apylinkės teismo 2018 m. sausio 24 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – jį išteisinti. Teigia, jog nuosprendis neteisėtas, nepagrįstas, nes jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.Skunde apeliantas teigia, jog teismas neatsižvelgė į pagrindines faktines aplinkybes, neanalizavo Miško kirtimo-traukimo paslaugų pirkimo sutarties Nr. 2013/02, pasirašytos 2013 m. gruodžio 16 d. tarp užsakovo UAB „X“ ir rangovo IĮ A. V., ir A. V. 2015-04-13 pateikto pareiškimo, nevertino A. V. aiškinimų kitų duomenų kontekste. Apeliantas pažymi, kad A. V. aiškinimas, jog buvo girdėjęs apie blogą įmonės „X“ reputaciją ir dėl to iš pradžių nesutiko atlikti paslaugų, prieštarauja jo veiksmams sudarant sutartį, o aiškinimas, kad jis sutiko sudaryti sutartį ir atlikti darbus tik kai V. R. garantavo, jog UAB „X“ atsiskaitys už darbus, prieštarauja V. R. parodymams, jog jis niekada negarantavo A. V. dėl atsiskaitymų. Tai rodo, kad A. V. iškraipo faktus ir klaidino pareigūnus. Byloje nepasitvirtino ir A. V. teiginys, kad nuteistasis neįtraukė iškirstos medienos į buhalterinę apskaitą. A. V. aiškinimas, kad viso pjovimo metu mediena buvo vežama į lentpjūves ir, kad jis darbus atliko laiku, paneigiamas važtaraščiais, iš kurių matyti, kad tik dvi mašinos buvo vežtos 2013 m. gruodžio mėnesį, visos kitos – 2014 m. sausio mėn. Be to, faktus dėl A. V. įmonės netinkamo darbų atlikimo patvirtina ir 2014-05-02 Pretenzinis raštas, išsiųstas A. V. įmonei, kuriame nurodyta, jog nepriklausomi matuotojai nustatė, kad medienos sortimentai buvo brokuoti.Skunde apeliantas taip pat teigia, jog netirtas A. V. pateiktas Atliktų darbų perdavimo-priėmimo aktas, t. y. jo kopija. Nurodo, jog tai suklastotas dokumentas, kuriame įrašytas didesnis medienos kiekis, tuo tarpu UAB „X“ dokumentuose yra to akto originalas. Apelianto teigimu, A. V. suklastojo šį aktą ir specialiai pateikė tikrovės neatitinkančius medienos kiekius siekdamas, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas. Tai, kad A. V. nurodyti duomenys neteisingi, patvirtina Miško kontrolės skyriaus pateikta Plynų pagrindinių kirtimų patikrinimo pažymos ir Leidimo Nr. (duomenys neskelbtini) duomenys, kuriuos sudėjus ir atėmus iš A. V. nurodyto medienos kiekio būtent ir gaunasi Valstybinės miškų tarnybos specialistų nurodytas 171,129 m³ mažesnis iškirstos medienos keikis. Be to, šią aplinkybę patvirtina ir UAB „X“ buhalteriniai dokumentai, iš kurių matyti, jog bendras iškirstos medienos kiekis buvo 372,49 m³, kas atitinka nuteistojo parodymus, jog prieš metus laiko buvo kertamas identiškas sklypas ir jo leidime nurodytas medienos kiekis 378 m³ sutapo su UAB „X“ išrašytomis sąskaitomis, medienos važtaraščiais bei Valstybinės miškų tarnybos specialistų pateikta pažyma. Apeliantas teigia, jog, baigus miško kirtimo darbus, pasirašė sąskaitą faktūrą ir atliktų darbų aktą. Datos teigia neįsidėmėjęs, tik pažiūrėjęs, kad būtų tikslus medienos kiekis. Po vieną originalą pasiėmė šalys. Vėliau teisme sužinojo, kad yra šio akto ir originalas ir kopija. UAB „X“ buhalterijoje yra šio akto originalas, o A. V. pateiktas dokumentas tik kopija ir originalas nebuvo pateiktas. Pažymi, jog originalus darbų atlikimo aktas yra rašytas A. V. ranka, tačiau tos dienos datai jis niekaip negalėjo būti parengtas, nes tikslūs medienos kiekiai paaiškėjo tik apie 2014 m. sausio 25 d., todėl ir aktas ir PVM sąskaita-faktūra turėjo būti tos pačios dienos. Nuteistojo teigimu, A. V. darbų atlikimo datą pakeitė į 2013-12-31 d., kad išvengtų pagal sutartį numatytų baudų. Apeliantas taip pat teigia, jog liudytojai R. J. ir D. K. teismo posėdyje nurodė, kad matė leidimą kirsti medžius, tik tada kai teisėja pasakė, kad jų parodymai skiriasi nuo ankstesnių. Tada jie patvirtino ankstesnius savo parodymus, tačiau, apelianto manymu, jų parodymai ikiteisminio tyrimo metu parengti pagal A. V. parodymus, nes jų apklausos vyko po A. V. apklausos. Pažymi, jog šių liudytojų parodymų davimo data ištaisyta ranka, tai kelia abejonių, todėl prašo iš naujo apklausti liudytojus G. I., R. J., V. S. ir D. K., nes jų parodymai ikiteisminio tyrimo metu nesutampa su parodymais, duotais teisme, be to, būtent šių asmenų parodymai lėmė apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą.Skunde nuteistasis teigia, jog pagal Miško kirtimo – ištraukimo paslaugų sutartį Nr. 2013/02 rangovas vykdo darbus visame Objekte, t. y. 1,1 ha plote. Be to, pagal sutarties 2.2. punktą rangovas įsipareigojo ištraukti medieną, tačiau apelianto žiniomis A. V. neturėjo tam reikalingos technikos, buvo samdomai subrangovai, miško ištraukimo darbai vyko 2014 m. sausio mėnesį, todėl būtina apklausti liudytojus, kad būtų paneigti A. V. teiginiai, jog miško kirtimo-ištraukimo darbai buvo pabaigti iki 2013-12-31 dienos. A. V. nevykdė ir įsipareigojimo atsodinti mišką, o jo paaiškinimas, kad nebuvo pristatyti sodinukai, nepateisina įsipareigojimo nevykdymo. Patvirtindamas savo parašu įsipareigojimą pagal Sutarties 3.2. punktą, A. V. patvirtino, kad jis išsamiai išanalizavo pateiktus dokumentus dėl miško kirtimo ir jam buvo pateikti preliminarūs miško kirtimo kiekiai, kurie nurodyti senesniame leidime. Iš jo A. V. suprato darbų apimtį. Be to, liudytojai patvirtino, jog pirmą dieną praleido miške, darė traką, todėl buvo puikiai susipažinę su vietove ir negalėjo nematyti A. D. pažymėtų medžių. Apeliantui abejonių A. V. nuoširdumu kelia ir tai, jog, nepasitikėdamas UAB „X“, A. V. vis tiek pradėjo darbus neturint leidimo, nepranešęs užsakovui apie pasikeitusius plotus, neprašydamas pateikti leidimo kirsti likusį plotą. Be to, kaip jau minėta, darbai faktiškai buvo baigti ne 2013-12-31, o žymiai vėliau, be to, darbas atliktas netinkamai, mediena sugadinta. Už tai sutarties 7.1. punkte buvo numatyta bauda. Apelianto nuomone, siekdamas išvengti baudos, A. V. stengėsi rodyti, kad darbai atlikti laiku ir tinkamai, todėl davė melagingus parodymus ir tą daryti prašė savo darbuotojų.Apeliantas nesutinka su teismo teiginiu, kad jo, t. y. apelianto, parodymai nepatikimi. Nurodo, jog visuose parodymuose davė vienodus paaiškinimus, kad A. V. nebuvo sumokėta už darbus. Skirtingai nurodytos aplinkybės, kam apeliantas davė leidimą kirsti mišką – darbininkams ar A. V., nėra esminės. Svarbu tai, kad leidimas buvo paduotas prieš pradedant miško pjovimo darbus.Skunde taip pat apeliantas nurodo, jog teismo pažymėtos aplinkybės dėl to, jog, pateikus tikrąjį leidimą A. V., šiam būtų kilę abejonių dėl miško savininko, nepagrįstos, nes sudarant sutartį „Objetas“ apibrėžiamas kaip tam tikra miško teritorija, nepriklausomai nuo to, kam ji priklauso. Kam priklauso miškas, sudarant sutartį, neturi reikšmės. Taip pat nurodo, jog 2012 m. leidimo kopiją apeliantas A. V. miške pateikė likus dviems mėnesiams iki sutarties. Tuo metu miške buvo tik apeliantas ir A. V., todėl J. K. niekaip negalėjo matyti, kada apeliantas padavė leidimo kopiją. Liudytojo J. K. parodymai tik dar kartą patvirtina, kad A. V. turėjo galimybę padaryti leidimo klastotę. Tai patvirtina ir liudytojo J. K. parodymai apie ginčą su A. V. dėl iškirsto medienos kiekio, kur kaip argumentas jam dar kartą buvo pateikta 2012 m. leidimo kopija, kuriame iškirstas vienodas plotas, tačiau skiriasi iškirsto miško kiekis, kas visiškai nelogiška, nes miškų plotas ir amžius visiškai identiški. Kaip įrodymas paneigti A. V. skaičiavimus buvo pateiktas leidimas. Tai vėliau patvirtino ir Valstybinės miškų tarnybos specialistų atlikti matavimai.Tai, kad leidimą suklastojo pats A. V., apelianto teigimu, patvirtina ir aplinkybė, jog A. V. pateiktas atliktų darbų aktas taip pat neatitinka originalo, originalas taip ir nebuvo pateiktas. Nuteistasis taip pat nesutinka, kad liudytojo V. R. parodymai patvirtina A. V. parodymus. Apelianto manymu šio liudytojo parodymai tik patvirtina faktą, jog dėl miško kirtimo V. R. rekomendavo A. V., tačiau derybos dėl sutarties ir kitų sąlygų derinamos buvo be V. R..Atsižvelgiant į šiuos argumentus, apeliantas teigia, jog jis nuteistas nepagrįstai, taip pat nepagrįstai iš jo priteista aplinkai padarytos žalos atlyginimas.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras – atmesti.Nuteistojo K. A. apeliacinis skundas atmetamas.Skunde nesutinkama su teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu. Apelianto teigimu, teismas netinkamai įvertino surinktus duomenis byloje, todėl nepagrįstai nustatė, jog jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje. Teisėjų kolegija, išanalizavusi apeliacinio skundo argumentus ir išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog skundo argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo yra nepagrįsti, todėl atmetami.Įrodymų vertinimo bendrosios taisyklės ir principai įtvirtinti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnyje. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015, 2K-284-648/2016). Nagrinėjamoje byloje teismas šių taisyklių vertindamas įrodymus nepažeidė, išsamiai išanalizavo tiek asmenų parodymų, tiek ir kitų byloje ištirtų įrodymų turinį, juos nuodugniai lygindamas ir gretindamas tarpusavyje, tinkamai įvertino jų patikimumą, nurodė motyvuotas išvadas, kodėl vienus duomenis laiko įrodymais, o kitus vertina kritiškai, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti teismo išvadų tiek dėl faktinių veikos padarymų aplinkybių, tiek dėl nuteistojo kaltės pagrįstumu.Nors nuteistasis kategoriškai neigė, kad jis disponavo žinomai suklastotu dokumentu, t. y. jį laikė ir pateikė A. V., dėl ko šis buvo suklaidintas ir iškirto medžius neleistinoje teritorijoje, taip padarydamas aplinkai žalą, tačiau ši aplinkybė įrodyta visuma nuosprendyje išanalizuotų įrodymų, kurie tarpusavyje logiškai ir nuosekliai susiję.Byloje specialisto išvada, liudytojo I. A. parodymais neginčytinai nustatyta, jog byloje A. V. su pareiškimu policijai pateiktas leidimas kirsti medžius, kurio Serija A Nr. 077258, yra suklastotas, t. y., panaudojus tikrus dokumentus arba jų kopijas, įrašyta tikrovės neatitinkanti informacija. Tikrajame leidime, kurio Serija A Nr. 077258, buvo leista iškirsti 1,4 ha miško plotą kadastrinėje vietovėje Nr. (duomenys neskelbtini). Ir jis buvo išduotas ne 2013-11-29, o 2012-06-07, o 2013-11-29 buvo išduotas leidimas kirsti tik 0,3 ha ploto mišką. Nors nuteistasis kategoriškai neigė, kad šį dokumentą A. V. pateikė būtent jis, tačiau tai vertintina gynybine versija, nes šiuos nuteistojo parodymus paneigia nuoseklūs A. V. aiškinimai ikiteisminio tyrimo metu bei kiti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai. A. V. teisme nebuvo apklaustas, nes jau buvo miręs, tačiau pagrindą tikėti jo parodymais ikiteisminio tyrimo metu sudarė visuma kitų bylos aplinkybių. A. V. nuoširdumą ir nuoseklumą patvirtino liudytoju apklaustas pareigūnas M. K., atlikęs ikiteisminį tyrimą ir apklausęs A. V.. Be to, A. V. parodymus dėl leidimo perdavimo aplinkybių patvirtino liudytojų G. I., D. K., V. S., R. J. parodymai, kurie buvo nuoseklūs ir tarpusavyje sutapo, o aplinkybes dėl vėliau kilusių nesutarimų ir jų sprendimo būdų patvirtino liudytojas V. R..Liudytojas M. K. parodė, jog A. V. buvo nuoseklus ir nuoširdus pasakodamas įvykio aplinkybes, bendradarbiavo su tyrėjais, ir jam nekilo abejonių, jog A. V. sako netiesą, nekilo minčių, kad jis pats galėjo suklastoti minėtą leidimą. Liudytojai G. I., D. K. nurodė matę, kad leidime kirsti mišką, kurį A. V. atvežė ir padavė K. A., buvo UAB „X“ antspaudas. Visų minėtų liudytojų parodymai apie darbus iškirstame miško plote sutapo tarpusavyje. Savo parodymus jie patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu. Skunde keliamos abejonės dėl šių liudytojų parodymų patikimumo dėl taisytų datų protokoluose, dėl to, kad jie buvo apklausti iš karto po A. V. apklausos. Tačiau šios aplinkybės nepatvirtina, jog buvo pažeista šių procesinių veiksmų atlikimo tvarka ir neleidžia abejoti minėtuose procesiniuose dokumentuose užfiksuotų duomenų turinio tikrumu. Juo labiau, kad liudytojas I. A., dalyvavęs parodymų patikrinimo vietoje metu, patvirtino, jog miško darbininkai aiškino tas pačias aplinkybes bei parodė vienodą iškirstą plotą kaip ir A. V.. Be to, šis liudytojas taip pat patvirtino girdėjęs A. V. tyrėjui sakant, kad jam leidimą kirsti medžius atvežė pats K. A. ir jam nekilo abejonių šio dokumento tikrumu. Apie tai, kad leidimą A. V. atvežė K. A., patvirtino ir minėti liudytojai, kurie be kita ko nurodė, jog A. V. be leidimo niekada nekirsdavo miško ir darbų nepradėdavo. Tuo tarpu K. A. dėl šių aplinkybių nebuvo nuoseklus. Viso ikiteisminio tyrimo metu K. A. teigė, kad jis tikrąjį leidimą, kuriame nurodytas 0,3 ha plotas pateikė ne A. V., o jo darbininkams. Tuo tarpu liudytojas J. K. parodė, kad jis kartu atvažiavo su K. A., kuris A. V. pateikė leidimą kirsti mišką. Iš pradžių neigęs, kad šį leidimą A. V. atvežė jis, K. A. teisme teigė, kad leidimą galėjo atvežti tuo metu, kai miške jau buvo darbininkai. Visa tai tik patvirtina aplinkybę, jog minėti liudytojai – miško darbininkai matė leidimo perdavimo aplinkybes, todėl, įvertinus ir jų parodymų nuoseklumą bei savitarpio sutapimą, yra pagrindas jų parodymus vertinti kaip patikimus. Be to, liudytojas J. K. taip pat nurodė, kad leidimą A. V. perdavė K. A..Pagrindą tikėti būtent A. V. suteikia ir tai, jog jo pareiškime nurodytas aplinkybes, kad būtent V. R. pasiūlė suteikti paslaugas UAB „X“, o kai vėliau K. A. nesutiko atsiskaityti, A. V. kreipėsi pas V. R. ir jie vedė derybas su K. A., ir V. R. perdavė A. V. medienos, kurią jam perdavė K. A., patvirtino liudytojas V. R..Pagrindą abejoti K. A. suteikia ir kitos aplinkybės. A. V. niekada neminėjo apie tai, kad jam būtų rodomas ar pateiktas ankstesnis leidimas iškirsti mišką, ar būtų pateikti keli leidimai, ar vienas leidimas pateiktas kelis kartus. Tokių duomenų nepatvirtina jokie kiti duomenys, išskyrus nuteistojo parodymus, kurie, kaip jau aptarta, buvo nenuoseklūs, be to, paneigti liudytojo J. K. parodymais ir kitais duomenimis. Leidimas, kurio pagrindu buvo suklastotas 2013-11-29 išduotas leidimas, yra iš K. A. buhalterinės knygos, kuri buvo sunumeruota, o šios knygos sudėtį ir jos numeraciją savo parašu patvirtino pats K. A. savo parašu. Suklastotas leidimas yra su išlikusiu šios knygos numeriu „60“. Ir nors K. A. aiškino, kad A. V. pats suklastojo aptariamą leidimą, nes buvo davęs jam ankstesnio leidimo kopiją, kad būtų galima planuotis darbų apimtis, tačiau šiais parodymais pagrindą abejoti suteikia A. V. ir J. K. parodymų analizė. Kaip pagrįstai pažymėjo apylinkės teismas A. V. niekuomet nebuvo nurodęs, kad ankstesnio leidimo kopiją K. A. jam būtų davęs iki sutarties sudarymo, o liudytojas J. K. nurodė, kad ankstesnio leidimo kopija A. V. buvo pateikta tik po to, kai kilo ginčas dėl išpjautos medienos kiekio. Be to, tam, kad nusakyti būsimų darbų apimtį, nebūtina rodyti ar juo labiau perduoti viso dokumento, užtenka parodyti ar pasakyti planuojamą pjauti miško plotą ir kirstinų medžių skaičių arba numatomos iškirsti medienos tūrį. Ir toks leidimas, kuris nesuteikia teisės atlikti darbų konkrečioje teritorijoje konkrečiu metu darbus atliekančiai įmonei, šiuo atveju A. V. įmonei, nebuvo reikalingas. Jam buvo reikalingas būtent teisę kirsti medžius konkrečioje teritorijoje suteikiantis leidimas, kuris apibrėžtų darbų laiką, vietą ir apimtį konkrečioje teritorijoje konkrečiu metu. Ką ir patvirtino A. V. įmonės darbuotojai – miško darbininkai, kurie parodė, jog miško kirtimo darbų be leidimo jie niekada nepradeda. Pagrindą abejoti K. A. bei jo nurodytomis aplinkybėmis sudaro ir kitų duomenų visuma, o būtent tai, kad pats K. A. pripažino, jog tikėjosi, kad bus galima kirsti apie 1,4 ha plotą. Tai patvirtina ir sutartyje nurodytas objekto plotas, kuris yra žymiai didesnis nei 0,3 ha. Be to, K. A. neprieštaravo sumokėti už visą iškirstą medieną, t. y. visą iš 1,4 ha ploto, nesutiko tik dėl faktinio realiai iškirstos medienos kiekio, nuo ko priklausė mokėtina pinigų suma, dėl ko ir prasidėjo visi nesutarimai. K. A. suprato, kad medienos iškirsta daugiau nei buvo nurodyta tikrajame leidime, tačiau apie neteisėtai iškirstą mišką niekam nepranešė, o sutiko apmokėti už iškirstą medieną. Tuo tarpu A. V., siekdamas apginti savo interesus, ne tik kreipėsi į teisėsaugos institucijas, kad būtų pradėta baudžiamoji byla, tačiau savo interesus gynė ir civiline tvarka. Atsižvelgiant į jo parodymų nuoseklumą ir nuoširdumą bei tai, kad A. V. nurodytas aplinkybes patvirtino liudytojai – miško darbininkai, iš dalies ir liudytojas J. K. bei V. R., pagrįstai abejotina tuo, jog A. V., žinodamas, jog aptariamas leidimas yra suklastotas, o juo labiau būdamas pats suklastojęs dokumentą, užuot sutikęs su mažesne darbų apmokėjimo kaina, būtų kreipęsis į policiją su prašymu iškelti baudžiamąją bylą. Visa tai paneigia skundo argumentus, jog A. V., pats suklastojo leidimą, kad išvengtų gresiančių baudų dėl netinkamo sutarties vykdymo. Pažymėtina, jog skunde nuteistasis nurodo aplinkybes dėl netinkamai A. V. suskaičiuoto iškirstos medienos kiekio, netinkami atliktų darbų, suklastoto darbų priėmimo-perdavimo akto, padaryto broko, tačiau byloje nėra duomenų, kad būtų skųstas Alytaus rajono apylinkės teismo 2016-10-05 sprendimas už akių, kuriuo A. V. įmonei pagal šioje byloje aptariamą sutartį, darbų priėmimo-perdavimo aktą ir pateiktą sąskaitą faktūrą už šioje byloje aptariamus miško kirtimo darbus iš UAB „X“ buvo priteista 6 574,08 eurų skola, delspinigiai ir palūkanos (5 t., b. l. 135-136). Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apylinkės teismas įrodymus įvertino tinkamai, juos lygindamas ir gretindamas tarpusavyje, įvertindamas ir nustatydamas jų tarpusavio sąsajas bei patikimumą, todėl ir teismo išvados, kad K. A. sąmoningai pateikė A. V. žinomai suklastotą 2013-11-29 leidimą kirsti mišką dėl ko nežinodamas apie tokį faktą, A. V. padarė gamtai žalos už 4 214, 92 eurus, yra teisėtos ir pagrįstos. K. A. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 300 straipsnio 1 dalį. Pasisakant dėl nuteistajam skirtos bausmės, pažymima, jog skirdamas bausmę teismas teisingai įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, numatytas BK 54 straipsnio 2 dalyje. Teismas tinkamai įvertino veikos pobūdį bei pavojingumą, kaltės formą – padarytas vienas baigtas tyčinis nusikaltimas, kuriuo kėsinamasi į valstybės institucijų normalią veiklą. Be to, šis nusikaltimas priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai. Teismas taip pat atsižvelgė ir įvertino nusikaltimo pasekmes – padaryta 4 214,92 Eurų vertės žala gamtai. Atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Skirdamas bausmę teismas taip pat teisingai įvertino ir apelianto asmenybę – nors anksčiau ir teistas, tačiau nagrinėjamą nusikalstamą veiką padarė anksčiau būdamas neteistas, be to, administracinėmis nuobaudomis nebaustas, turi šeimą, išlaiko vaikus. Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, jog K. A. pagrįstai, nepažeidžiant BK 61 straipsnio nuostatų, parinkta švelniausia sankcijoje numatyta bausmės rūšis – bauda, o jos dydis nustatytas žymiai mažesnis nei vidurkis baudos, kurią galimą skirti už nesunkų nusikaltimą. Atsižvelgiant į tai, kad veika, už kurią apeliantas nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padaryta prieš priimant ankstesnįjį Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 4 d. nuosprendį, bausmės, skirtos šiais nuosprendžiais, pagrįstai subendrintos vadovaujantis BK 63 straipsnio1, 3, 9 dalių nuostatomis ir skirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 1 metams ir 64 MGL, t. y. 2410,24 eurų, bauda ir į paskirtą bausmę pagrįstai įskaityta visiškai atlikta pagal Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 4 d. nuosprendį skirta laisvės apribojimo bausmė bei išieškota bauda. Įvertinus aukščiau aptartų aplinkybių visumą, darytina išvada, jog paskirtoji bausmė nėra per griežta, yra proporcinga veikos pavojingumui, nuteistojo asmenybei ir būtina pasiekti bausmės tikslus.Byloje Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinė miškų tarnyba pareiškė 4 214,92 eurų civilinį ieškinį dėl neteisėtai iškertant mišką padarytos žalos aplinkai. Pagrindo abejoti paskaičiuotos žalos dydžiu, byloje nėra. Byloje taip pat neginčytinai nustatyta, jog civiliniame ieškinyje nurodytas medžių kiekis buvo iškirstas neteisėtai – panaudojus suklastotą leidimą. Ir kaip jau aptarta aukščiau, pagrįstai nustatyta, jog šį žinomai suklastotą leidimą miško kirtimo darbus atliekančiai įmonei tyčia pateikė nuteistasis K. A.. Tai patvirtina, jog apelianto veiksmai susiję priežastiniu ryšiu su gamtai padaryta žala, todėl apylinkės teismas pagrįstai tenkino civilinį ieškinį ir Valstybinei miškų tarnybai priteisė iš K. A. 4 214,92 eurus aplinkai padarytos žalos atlyginimui.Atsižvelgiant į aptartus argumentus, konstatuojama, jog Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2018 m. sausio 24 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl K. A. apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo K. A. apeliacinį skundą atmesti.