- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-03-07
- Bylos Nr.
- 2A-1627-275/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-03-3-02813-2011-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danutė Kutrienė
- Suinteresuotas asmuo
- Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai, Lietuvos Respublikos Nacionalinei žemės tarnybai, VĮ „Valstybės turto fondas“, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai
- Pareiškėjas
- AB „Lithun“
- Kategorijos
- 30.8pavadinimo nepavyko patikrinti
pareiškėjo atstovui adv. M. Ž., suinteresuotų asmenų – Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atstovui M. S., Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos atstovams I. Š. ir K. K., Nacionalinės žemės tarnybos prie LR ŽŪM atstovei A. G., VĮ „ Valstybės turto fondas“ atstovei R. K., Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atstovei L. M.,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka nagrinėdama pareiškėjo AB „Lithun“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. vasario 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo AB „Lithun“ pareiškimą dėl juridinio fakto, jog turtas nuosavybės teise įgytas pagal įgyjamąją senatį, nustatymo, pareikštą suinteresuotiems asmenims Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai, Lietuvos Respublikos Nacionalinei žemės tarnybai, VĮ „Valstybės turto fondas“, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Pareiškėjas AB „Lithun“ kreipėsi į teismą su pareiškimu nurodydamas, kad 1989-06-12 Vilniaus m. Tarybų rajono Liaudies deputatų Tarybos Vykdomojo komiteto potvarkiu Nr. 44 „Dėl sklypo skyrimo laikinam naudojimui“ laikinai statybinėms medžiagoms sandėliuoti buvo skirtas 0,7 ha ploto sklypas adresu (duomenys neskelbtini) (dabartinis adresas, (duomenys neskelbtini) Vilniaus kilnojamosios apdailos darbų kolonos statybos darbų kooperatyvui „Statybininkas“, kuris vėliau reorganizuotas į bendrą Lietuvos-Vengrijos įmonę „Lithun“, o šiuo metu yra AB „Lithun“. Naudodamasi suteiktu žemės sklypu, pareiškėjas taip pat naudojo ir jame esantį pastatą-sandėlį, kurį pareiškėjas savo lėšomis ir jėgomis einamuoju bei kapitaliniu remontu tvarkė ir prižiūrėjo, mokėjo už komunalines paslaugas. 1999-05-17 pareiškėjo lėšomis buvo atlikti kadastriniai matavimai, sandėliui suteiktas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas plane 1F1p. Sandėlio savininko ar naudotojo neatsirado jau daugiau negu 10 metų. Ilgalaikio naudojimo pastatu metu pareiškėjui nebuvo pareikštos jokių trečiųjų asmenų pretenzijos į statinį. Vilniaus apskrities viršininko administracijos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas 2005-12-15 išdavė pažymą, patvirtinančią, kad statinys-sandėlis, esantis (duomenys neskelbtini), plane pažymėtas 1F1p, atitinka pastatui keliamus pastovumo ir stabilumo reikalavimus, naudojamas pagal paskirtį ir gali būti registruojamas VĮ Registrų centro tvarkomame Nekilnojamojo turto registre. Siekdamas įregistruoti nuosavybės teises į statinį, pareiškėjas kreipėsi į VĮ „Registrų centras“, tačiau 2006-01-03 VĮ „Registrų centras“ atsisakė įregistruoti pareiškėjo nuosavybės teises į statinį, kadangi tam nėra juridinio pagrindo. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes bei į tai, kad yra visos Civilinio kodekso 4.68-4.71 str. numatytos sąlygos, kurios yra būtinos, siekiant nustatyti nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį faktą, pareiškėjas AB „Lithun“ pareiškimu prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad AB „Lithun“ nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą – sandėlį, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane – 1F1p, plotas – 291,10 kv.m, esantį adresu (duomenys neskelbtini), įgijo įgyjamosios senaties būdu.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2012 m. vasario 9 d. sprendimu AB „Lithun“ pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, jog AB „Lithun“ nuosavybės teise įgyjamąja senatimi įgijo nekilnojamąjį turtą – sandėlį, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane 1F1p, plotas 291,10 kv.m, esantį (duomenys neskelbtini), atmetė. Priteisė iš AB „Lithun“ 111,01 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidas valstybei. Teismas konstatavo, kad byloje nenustatyta, jog pareiškėjas būtų ginčo sandėlio savininkas. Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas paaiškino, jog įmonės buhalterijoje nebuvo surasta sandėlio apskaitos kortelė, sandėlis nebuvo įmonės balanse, kadangi jeigu jis būtų įtrauktas į įmonės balansą, jis būtų privatizuotas privatizavimo metu. Įmonės balanse ginčo sandėlis nėra atvaizduotas, o medžiagos jam apskaitoje nurašomos kaip statybinės medžiagos. Taip pat byloje nėra duomenų, leidžiančių teigti, kad pareiškėjas minėtą sandėlį įgijo nesąžiningai. Teismas motyvavo, kad bylos duomenys nepaneigia ir sąlygų, jog pareiškėjas ginčo sandėlį valdė teisėtai, atvirai ir nepertraukiamai nemažiau kaip 10 metų. Daiktas buvo valdoms kaip savas, kadangi pareiškėjas sandėlį ne tik valdė ir naudojo, bet ir prižiūrėjo, darė einamąjį ir kapitalinį remontą. Tai patvirtina į bylą pateikta Elektros energijos tiekimo – vartojimo (pardavimo-pirkimo) sutartis, iš kurios priedo matyti, jog elektros energija pagal sutartį tiekiama ir sandėliui, esančiam (duomenys neskelbtini), taip pat iš PVM sąskaitų-faktūrų. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjui 1989 metais 1989-06-12 Vilniaus miesto Tarybų rajono LDT vykdomojo komiteto potvarkiu buvo skirtas laikinam naudojimui 0,7 ha sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), laikinai statybinėms medžiagoms sandėliuoti. Šiuo metu Prūsų gatvė vadinasi Iešmininkų gatve. Iš Nacionalinės žemės tarnybos atsiliepimo į ieškinį matyti, jog Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriuje nėra duomenų, jog žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), yra suformuotas ir jam suteiktas kadastro numeris, taip pat nėra duomenų apie tai, kad kas nors būtų kreipęsis su prašymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo į minėtą sklypą ar dėl įgijimo nuosavybėn arba nuomos. Iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos gautos medžiagos matyti, kad teritorija ties Iešmininkų gatve nėra detaliai suplanuota. Pareiškėjas teigia, kad minėtas žemės sklypas pareiškėjui buvo skirtas kartu su statiniais, taip pat iš su ginčo statiniu sandėliu 1F1p, kurio plotas 291,10 kv.m. Liudytoju apklaustas D. G., kuris įmonėje pradėjo dirbti 1991 metais, taip pat paaiškino, kad jam pradėjus dirbti sandėlis jau buvo įmonės naudojamoje teritorijoje Iešmininkų gatvėje ir įmonė juo naudojosi, remontuodavo ir prižiūrėdavo. Toje teritorijoje buvo ir daugiau pastatų, kurių dalis pradėjus tiesti aplinkkelį, buvo nugriauta, tačiau ginčo statinys išliko, buvo įregistruotas registre. Liudytojas nepatvirtino, kad statinį pastatė pareiškėjas. Liudytojas teigė, kad statiniai ant perduoto sklypo priklausė pareiškėjui, jog įmonė nuo pradžių turėjo tuos statinius ir kad buvo tartasi su vykdomuoju komitetu, kad gamyklos teritorijoje būtų leista naudotis turtu ir pastatais. Įvertinęs visa tai, teismas padarė išvadą, jog byloje nustatyta, kad ginčo pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), pareiškėjui paskyrus sklypą laikinai statybinėms medžiagoms sandėliuoti, jau buvo šiame sklype. Konstatavo, jog byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjas ar kas nors kitas laikotarpyje nuo 1989 m. iki dabar būtų pastatęs minėta statinį. Be to, ir 1989-06-12 vykdomojo komiteto potvarkyje nurodyta, kad paskirtame sklype neleidžiama jokia statyba. Ginčo sandėlis buvo suteiktame pareiškėjui sklype, kadangi sklypas pareiškėjui suteiktas Vilniaus miesto Tarybų rajono Liaudies deputatų Tarybos vykdomojo komiteto sprendimu, todėl teismas sprendė, jog minėtame sklype buvę statiniai ir ginčo sandėlis buvo viešoji nuosavybė. Tai, kad ginčo sandėlis nebuvo pareiškėjo nuosavybė, įrodo faktas, jog ji nebuvo įtrauktas į pareiškėjo buhalterinę apskaitą – balansą. Priešingu atveju, jis būtų buvęs privatizuotas įmonės privatizavimo metu. O daiktas, kuris nebuvo valstybinės įmonės (kokia buvo pareikėjo įmonė iki privatizavimo) balanse, negalėjo būti privatizuotas įmonės privatizavimo metu. Civilinio kodekso 4.69 straipsnio 3 dalis nustato imperatyvų draudimą, kad įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Šis draudimas reiškia, kad tokio daikto asmuo negali teisėtai valdyti kaip savo. Teismų praktika, sisteminiu būdu aiškindama įstatymą, laikosi nuostatos, kad viešosios nuosavybės perleidimas į privačią nuosavybę vykdomas 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo, 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka, todėl valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačios nuosavybės teise kitaip, nei specialiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešajai nuosavybei pertvarkyti į privačią. Be to, Civilinio kodekso 4.69 straipsnio 3 dalyje numatytas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra siejamas su šių daiktų priklausymu nuosavybės teise, bet ne su jų teisine registracija. Tai, kad teisė į daiktą neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, jog jie nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė. Jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektas ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir, remiantis Civilinio kodekso 4.69 straipsnio 3 dalimi, juos draudžiama pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes teismas padarė išvadą, jog nekilnojamasis turtas – sandėlis, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtas plane 1F1p, kurio plotas 291,10 kv.m priklauso nuosavybės teise valstybei, todėl negali būti įgytas nuosavybės teise įgyjamąja senatimi.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
Pareiškėjas AB „Lithun“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. vasario 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: AB „Lithun“ pareiškimą tenkinti ir nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad AB „Lithun“ nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą - sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane - 1F1p, plotas - 291,10 kv.m, esantį adresu (duomenys neskelbtini), įgijo įgyjamosios senaties būdu. Nurodo, kad teismo sprendimas priimtas netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus ir nustatytas aplinkybes. Byloje nebuvo pateikta įrodymų dėl turto priklausymo valstybei, todėl teismo sprendimu padaryta aiški įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo pareigos paskirstymo klaida, be to, toks sprendimas neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos. 1989 m. birželio 12 d. Vilniaus miesto Tarybų rajono Liaudies deputatų Tarybos Vykdomojo komiteto potvarkiu Nr. 44p naudojimui buvo perduotas sklypas, o ne pats sandėlis. Sandėlis niekuomet nepriklausė valstybei, nebuvo įtrauktas į valstybės ar savivaldybės balansą, todėl net negalėjo būti skiriamas naudojimui. Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių tai, kad ginčo sandėlis priklausė valstybei. Byloje taip pat nėra jokių įrodymų, kuriais vadovaujantis būtų galima spręsti, jog ginčo sandėlis buvo sukurtas (pastatytas) kaip valstybinė nuosavybė. Nėra jokių archyvinių dokumentų, kurie pagrįstų, jog sandėlis buvo pastatytas valstybės lėšomis. Byloje apskritai nėra nustatyta, kieno lėšomis ginčo turtas buvo sukurtas, taip pat nėra konstatuota ir jokia savavališka statyba. Byloje nėra pateikta įrodymų apie tai, kad ginčo sandėlis būtų įtrauktas į apskaitą ir apskaitomas kaip viešoji nuosavybė. Byloje netirta ir nenustatyta, kas objektyviai galėjo būti ginčo sandėlio savininkas - iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo, nekilnojamasis turtas galėjo būti sukurtas ir priklausyti ne tik valstybei, bet ir tarybiniam ūkiui, kolūkiui ar kitoms struktūroms. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog kolūkių, kaip nuosavybės teisės subjektų, negalima tapatinti su valstybe. Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, jog tais atvejais, kai ginčo pastatas buvo sukurtas kaip valstybės nuosavybės teisės objektas, perduotas eksploatacijai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduotas (parduotas ar kitaip pagal įstatymus perleistas) privačių asmenų nuosavybėn, tai jis turi būti vertinami kaip priklausantis valstybei nuosavybės teise. Tačiau nenustačius šių reikšmingų aplinkybių ir nepagrindus jų atitinkamais leistinais ir objektyviais įrodymais, nėra pagrindo turtą laikyti valstybės nuosavybe. Kaip matyti, byloje nebuvo jokių įrodymų, pagrindžiančių, jog sandėlis buvo viešoji nuosavybė, todėl teismas neteisėtai ir nepagrįstai priėjo tokios išvados. Teismas akivaizdžiai netinkamai vertino įrodymus. Šiuo atveju nebuvo pateikta jokių objektyvių duomenų ar dokumentų apie tai, kad ginčo sandėlis buvo sukurtas (pastatytas) valstybinėmis lėšomis, pagal valstybės patvirtintą projektą, perduotas eksploatacijai, įtrauktas į valstybinio turto balansą, jame apskaitomas, skiriamas naudoti ir t.t. Nesant jokių įrodymų apie turto priklausomybę valstybei, nėra pagrindo daryti atitinkamas išvadas. Priimdamas skundžiamą sprendimą teismas privalėjo įsitikinti ir šį įsitikinimą pagrįsti byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Atsižvelgiant į visas nustatytas aplinkybes ir byloje surinktus įrodymus, darytina išvada, jog labiau tikėtina, kad ginčo sandėlis nebuvo viešoji nuosavybė. Tuo atveju, jei apskritai nėra nustatomas turto savininkas ir nėra nuosavybę pagrindžiančių duomenų, nėra jokio pagrindo teigti, jog nesant kito savininko, turtas priklausė būtent valstybei. Įrodymų vertinimo taisyklės, įtvirtintos Civilinio proceso kodekso 185 str. bei teismų praktikoje, nustato teismo pareigą vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Priimdamas skundžiamą sprendimą, teismas ne tik netinkamai vertino įrodymus, bet ir iš esmės netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigas. Dėl pareigos įrodyti Civilinio kodekso 4.69 str. 3 dalyje įtvirtino draudimo įgyti daiktą įgyjamąja senatimi sąlygą (faktą, kad daiktas nuosavybės teise priklauso valstybei), išsamiai yra pasisakęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. vasario 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011: „Kadangi, minėta, Civilinio kodekso 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatytas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti daiktą sietinas su jo priklausymu valstybei nuosavybės teise, o ne su šios teisės registracija, tai nuosavybės teisių fakto buvimas ar nebuvimas gali būti įrodinėjamas nepaisant to, ar daiktas yra ar nėra registruotas valstybės vardu. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 str.), kad įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia, pažymi, kad šios kategorijos bylose tuo atveju, jei daiktas neįregistruotas valstybės vardu, įrodyti, kad jis šiai priklauso, turi valstybei atstovaujantis ir (ar) jos interesus ginantis asmuo, siekiantis paneigti privačios nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi galimybę“. Kaip matyti, vadovaujantis kasacinio teismo formuojama praktika, pareigą įrodyti, jog valstybės vardu neįregistruotas ginčo sandėlis priklausė valstybei, turi valstybės interesus atstovaujantis subjektas. Darytina išvada, jog byloje dalyvavę suinteresuotieji asmenys, kurie nesutiko su pareiškėjo prašymu bei siekė paneigti pareiškėjo privačios nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi galimybę, privalėjo pateikti įrodymus ir įrodyti, jog ginčo sandėlis priklauso valstybei. Iš bylos medžiagos akivaizdu, jog suinteresuotieji asmenys šios įrodinėjimo pareigos neįgyvendino. Analogiškai, pareiškėjas, teikdamas prašymą įgyti įgyjamąja senatimi nuosavybės teises į turtą, kuris nebuvo įregistruotas kaip valstybės turtas, neprivalėjo įrodinėti, jog šis turtas valstybei nepriklausė. Skundžiamu sprendimu nėra konstatuota, jog suinteresuotieji asmenys, nesutikę su pareiškėjo prašymu, būtų pateikę kokius nors įrodymus, objektyviai pagrindžiančius faktą, jog ginčo sandėlis priklauso valstybei, todėl nebuvo teisinio pagrindo daryti išvadą, jog nekilnojamasis turtas - sandėlis, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtas plane 1F1p, kurio plotas 291,10 kv.m, priklauso nuosavybės teise valstybei.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. vasario 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo AB „Lithun“ apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad pareiškėjas siekdama įgyti sandėlį įgyjamosios senaties būdu turėjo pareigą įrodyti sandėlio pastatymo teisėtumą. Iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėjas AB „Lithun“ neįrodė sandėlio statybos teisėtumo, taip pat neįrodė, jog statinį pastatė būtent jis. Kaip teisingai pažymėjo pirmos instancijos teismas, byloje nustatyta, jog ginčo pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), pareiškėjui paskyrus sklypą laikinai statybinėms medžiagoms sandėliuoti jau buvo šiame sklype. Pareiškėjas neįrodė, jog jis ar kas nors kitas laikotarpyje nuo 1989 m. iki dabar teisėtai būtų pastatęs ginčo statinį. Juo labiau, kad ir 1989 m. birželio 12 d. Vilniaus miesto Tarybų rajono Liaudies deputatų Tarybos potvarkyje Nr. 44p „Dėl sklypo skyrimo laikinam naudojimui“ nurodyta, jog sklype neleidžiama jokia statyba. Kaip minėta, statinys gali tapti nuosavybės ar valdymo teisės objektu tik tuo atveju, jeigu jo statyba yra įteisinta įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-498/2006). Šiuo atveju, pareiškėjas neįrodė, kad minėtas statinys yra pastatytas teisėtai, taip pat nenurodė, kas pastatė ginčo pastatą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai ir išsamiai įvertino visus įrodymus, faktines aplinkybes ir bylos medžiagą, tinkamai taikė procesinės ir materialinės teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė visų būtinų sąlygų nuosavybės teisėms įgyti pagal įgyjamąją senatį, nes draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į viešosios nuosavybės teise priklausantį turtą reiškia, kad tokio daikto asmuo negali teisėtai valdyti kaip savo. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas įgijo nuosavybės teises į ginčo sandėlį įgyjamosios senaties pagrindu, kadangi jis neįrodė visų Civilinio kodekso 4.68-4.71 straipsniuose numatytų sąlygų, kurios yra būtinos nuosavybės teisės įgijimui pagal įgyjamąją senatį nustatyti, buvimo.
Suinteresuotas asmuo VĮ „Valstybės turto fondas“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. vasario 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, pareiškėjo AB „Lithun“ apeliacinį skundą atmesti kaip nepagristą. Nurodo, kad šioje byloje esantys įrodymai patvirtina, jog 1990-03-30 įsteigta ir 1991-04-25 įregistruota Juridinių asmenų registre bendra Lietuvos-Vengrijos įmonė „Lithun“ buvo valstybinės reikšmės įmonė. Vėliau (1995-03-23) minėta įmonė reorganizuota į AB „Lithun“, todėl be pagrindo pareiškėjas teigia, kad jo žinioje esantis turtas turėjo būti įtrauktas į valstybės ar savivaldybės balansą ir apskaitomas kaip viešoji nuosavybė, nes pagal tuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą, įmonėms perduotas valstybinis turtas turėjo atspindėti jų apskaitos dokumentuose, t.y. turėjo būti nurodytas pagrindinių priemonių sąraše. Pareiškėjas, disponuodamas visais įmonės dokumentais, taip pat teismui nepateikė duomenų, jog AB „Lithun“ valstybei priklausančių akcijų privatizavimo metu (2004-11-24 ir 2007-08-07) minimas turtas buvo apskaitomas šios įmonės balanse ar buvo įtrauktas į jos akcinį (įstatinį) kapitalą, nors jis 1999 m. įregistruodamas sandėlį, esantį (duomenys neskelbtini), Nekilnojamojo turto registre save nurodė valdytoju. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjas ar kas nors kitas laikotarpyje nuo 1989 m. iki dabar būtų pastatęs minėtą statinį. Be to, ir 1989-06-12 minėtame vykdomojo komiteto potvarkyje nurodyta, kad paskirtame sklype neleidžiama jokia statyba. Įvertinus visa tai, teismas savo išvadą pagrindė tinkamais įrodymais ir vadovaudamasis įrodymų tikimybės pusiausvyros taisykle, atsižvelgdamas į tai, kad sklypas pareiškėjui buvo suteiktas Vilniaus miesto Tarybų rajono Liaudies deputatų Tarybos vykdomojo komiteto sprendimu, padarė pagrįstą išvadą, jog minėtame sklype buvę nugriauti statiniai ir ginčo sandėlis buvo viešoji nuosavybė. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad nagrinėdamas bylą Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas netinkamai vertino bylos įrodymus bei proceso dalyviams paskirstė įrodinėjimo naštą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo formuojamoje praktikoje ne kartą yra konstatavęs, kad įgyjamoji senatis - tai pirminis nuosavybės teisės į daiktą įgijimo būdas. Įgyjant nuosavybės teisę į daiktą įgyjamąja senatimi nėra vieno asmens valios perleisti (perduoti) daiktą kitam asmeniui, todėl atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas savo faktinį sandėlio, esančio (duomenys neskelbtini) (adresas neįregistruotas adresų registre), valdymą kildino iš 1989-06-12 Vilniaus miesto Tarybų rajono Liaudies deputatų Tarybų vykdomojo komiteto potvarkio Nr. 44p „Dėl sklypo skyrimo laikinam naudojimui“, Valstybės turto fondo nuomone, pirmos instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų nuostatų, įtvirtintų Civilinio proceso kodekso 176 straipsnio 1 dalyje ir 177, 185 straipsniuose, kaip yra teigiama apeliaciniame skunde, ir pagrįstai minėtą turtą pripažino valstybės nuosavybe.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka, buvo padaryta išvada, kad pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai išnagrinėjo byloje reikšmingą aplinkybę, kada buvo pastatytas pastatas - sandėlys, į kurį įgyti nuosavybės teises siekia pareiškėjas AB „Lithun“, ar tai nebuvo savavališka statyba, dėl to Vilniaus apygardos teismo 2013 m.sausio mėn. 18 d. nutartimi pareiškėjas ir suinteresuoti asmenys buvo įpareigoti pateikti byloje naujus įrodymus dėl šių aplinkybių, suinteresuoto asmens - Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos atstovo dalyvavimas byloje pripažintas būtinu.
Suinteresuotas asmuo – Valstybės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos apsaugos ministerijos 2013-01-18 nutartimi buvo įpareigota pateikti byloje išvadą, ar prašomas pripažinti pareiškėjo nuosavybe pastatas-sandėlys nėra savavališka statyba, tačiau inspekcija atsisakė teikti tokią išvadą. Teismo posėdžio metu inspekcijos atstovė paaiškino, kad pareiškėjas neturėjo statybas leidžiančio vietoje, kurioje stovi pastatas, dokumento.
Pareiškėjas – AB „Lithun“ 2013-02-21 rašte teismui nurodė, kad dalyvavo valstybinės įmonės „Vilniaus asfaltbetonio“ gamyklos privatizacijoje ir 1993 metais atliko inventorizaciją ne tik savo, bet ir privatizuoto turto, inventorizacijos komisijos akto pagrindu atsirado įrašai VĮ Registro kadastro duomenų bazėje. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas pateikė teismui 1993 m. gruodžio mėn. įvykdytų statybos darbų priėmimo aktą, kuriame nurodytas objektas –angaras ( laikini pastatai), statyba vykdyta adresu: (duomenys neskelbtini), darbų pavadinimas - laikini pastatai-arkinio sandėlio įrengimas. Be to, pateikė teismui amortizacijos paskaičiavimo apyrašą, iš kurio matyti, kad 176 –u numeriu apskaitomas angaras, kurio kaina 4614 Lt. Pareiškėjo atstovas paaiškino, kad angaras buvo laikinas pastatas, kuris buvo aplipintas statybinėmis medžiagomis ir tapo nuolatiniu pastatu, nurodė, kad darbuotojai palaipsniui pastatui darė remontą, ir jis tapo tokiu, kokiu šiuo metu yra.
Suinteresuoto asmens – Vilniaus m. savivaldybės administracijos atstovė teismo posėdyje pateikė papildomą įrodymą byloje – 1990 m. planšetės ištrauką, pagal kurią, jos paaiškinimu, buvo braižomi planai, nurodė, kad iš jos matyti, kad ginčo statinys jau 1990 m. buvo, jis pažymėtas MN 259.
Skundas atmestinas.
Nustatyta, kad pastatas - sandėlys 1F1/p ir sandėlio priestatas 1f1/p buvo pastatyti 1994 metais vietoje laikino pastato, tai įrodo įrašai nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentų byloje ( b.l.6) kuriuose nurodyta, kad statinio, esančio (duomenys neskelbtini), kurio indeksas 1F1/p, statybos metai yra 1994, jo pamatai – juostiniai betono, sienos – g/b blokų, plytų, ir kt. duomenys. Iš pareiškėjo atstovo paaiškinimų, jog angaras buvo laikinas pastatas, bei iš pateiktos planšetės ištraukos darytina išvada, kad toje vietoje, kur šiuo metu yra prašomas pripažinti nuosavybe statinys, buvo laikinas pastatas - angaras, kurio buvimo vieta pažymėta Vilniaus m. savivaldybės pateiktame plane, o nekilnojamuoju turtu jis tapo pareiškėjui atlikus laikinojo pastato remonto darbus. Pripažintina, kad pareiškėjas naudojosi kooperatyvui paskirtame sklype buvusiu sandėliu nuo pat žemės sklypo jam paskyrimo, t.y. nuo 1989 metų, tačiau šiuo metu esantis statinys nėra tas pats laikinas sandėlis, kuris atiteko naudojimuisi Vilniaus kilnojamosios apdailos darbų kolonos statybos darbų kooperatyvui „ Statybininkas“ , jam paskyrus Vilniaus m. Tarybų rajono Vykdomojo komiteto 1989-06-12 potvarkiu naudojimuisi 0,7 ha sklypą laikinai, statybinėms medžiagoms sandėliuoti ( b.l.10, t. I). Šiame potvarkyje buvo nurodyta, kad sklype neleidžiama statyba. Pripažinus, kad pareiškėjui vykdant statybos darbus ir pastačius 1994 m. sandėlį kaip nekilnojamąjį turtą, tuo buvo vykdoma statyba, kuriai jis neturėjo statybos leidimo, t.y. įvykdyta savavališka statyba. Nustačius šią aplinkybę, nesant pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas valdo šį pastatą teisėtai, pareiškimas negalėjo būti tenkinamas net ir tuo atveju, jei būtų pagrindas daryti išvadai, kad laikinasis pastatas - angaras nebuvo valstybinei ar savivaldybei priklausančiu daiktu ir jo atžvilgiu netaikytinas CK 4.69 straipsnio 3 dalyje numatytas draudimas tokį daiktą įgyti nuosavybės teisėmis įgyjamąja senatimi. Teismas daro išvadą, kad daikto, kurį valdė kartu su jam skirtu žemės sklypu nuo 1989 m. Statybos darbų kooperatyvas „ Statybininkas“, nėra išlikę dėl to, kad jį pakeitė pareiškėjas, vykdydamas statybos darbus daikto atžvilgiu, todėl prašymas pripažinti, kad pareiškėjas valdė šį daiktą kaip savą nekilnojamąjį turtą nuo 1989 metų, nėra pagrindo. Pripažinti, kad pareiškėjas valdė šį buvusį kilnojamąjį daiktą – laikiną angarą kaip savo, prašymas nepareikštas, todėl jis nenagrinėjamas. Pareiškėjo vykdyta pastato statyba gali būti įteisinta, tačiau šios aplinkybės nėra reikšmingos byloje, kurioje reiškiamas reikalavimas pripažinti turtą kaip įgytą jį valdžius ne mažiau kaip dešimt metų, o ne kaip įgytą statybos pasekoje.
Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad byloje nėra nustatyta, kieno lėšomis ginčo turtas buvo sukurtas, kad nėra konstatuota jokia savavališka statyba. Iš byloje pateiktų įrodymų padarius išvadą, kad pastatas buvo rekonstruotas pareiškėjo lėšomis 1994 metais, perstačius laikiną statinį, nesant statybos leidimo, į nekilnojamąjį statinį, todėl statinys yra savavališka statyba.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde pagrįstai nurodo, kad tuo atveju, jei nėra nustatomas turto savininkas ir nėra nuosavybę pagrindžiančių duomenų, nėra jokio pagrindo teigti, jog nesant kito savininko, turtas priklausė būtent valstybei. Priimdamas skundžiamą sprendimą, teismas neįvertino tokios aplinkybės, kad pareiškėjas įsigijo turtą, esantį greta žemės sklypo, kuriame yra ginčo statinys, pagal valstybinio turto privatizavimo įstatymą, t.y. turtą, kurį valdė Valstybinė įmonė „Vilniaus asfaltbetonio gamykla“. Tai, kad ginčo pastatas nebuvo įtrauktas į valstybinės įmonės, kuri vykdė veiklą pastato buvimo teritorijoje, balansą, nereiškia, kad sandėlis niekuomet nepriklausė valstybei, kad jis, kaip laikinas pastatas, nebuvo statytas valstybės lėšomis. Ta aplinkybė, kad pareiškėjas įsigijo iš valstybės buvusios gamyklos turtą, o laikinas pastatas buvo ir pareiškėjo naudojamas statybinėms medžiagoms sandėliuoti, leidžia daryti išvadą, kad ir šis laikinas pastatas buvo valdomas privatizuotos gamyklos, tačiau nebuvo perduotas valstybės turtą įsigijusiam pirkėjui dėl to, kad jis nebuvo apskaitomas įmonės buhalteriniuose dokumentuose. Būtent valstybinės įmonės privatizavimo faktas leido daryti išvadą, jog labiau tikėtina, kad šis laikinas angaras buvo ne kolūkio, tarybinio ūkio ar privataus asmens valdomas ir jų nuosavybėje, o valdytas valstybinės įmonės, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis ir liko valstybės turtu, yra pagrįsta.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. vasario mėn. 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.