- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-01-21
- Bylos Nr.
- e2S-142-538/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-07343-2020-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Almantas Padvelskis
- Atsakovas
- M. K.
- Ieškovas
- Ž. K.
- Trečiasis asmuo
- akcinė bendrovė Šiaulių
- Išvadą teikia
- Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius Klaipėdos mieste
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo M. K. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 1 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės Ž. K. ieškinį atsakovui M. K. dėl santuokos nutraukimo, turto padalijimo, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo, trečiasis asmuo akcinė bendrovė Šiaulių, bankas, institucija teikianti išvadą byloje Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius Klaipėdos mieste.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama nutraukti jos ir atsakovo santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės; nustatyti nepilnamečių vaikų K. K., N. K., M. K. gyvenamąją vietą su ja, t. y. mama Ž. K.; priteisti iš atsakovo išlaikymą nepilnamečiams vaikams po 220 Eur kiekvienam vaikui, išlaikymo lėšų tvarkytoja uzufrukto teise paskirti ją (ieškovę); nustatyti atsakovo bendravimo su nepilnamečiais vaikais bendravimo tvarką; jai ir atsakovui priteisti santuokos metu įgytą turtą; pripažinti, kad visus įsipareigojimus pagal turto išperkamosios nuomos sutartį vykdys atsakovas; priteisti iš atsakovo išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.
2. 2020 m. lapkričio 30 d. gautas ieškovės prašymas nedelsiant taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nustatyti nepilnamečių vaikų K. K. ir N. K. gyvenamąją vietą su mama, t. y. su ja (ieškove Ž. K.).
Šalies argumentai
3. Ieškovė nurodė, kad 2020 m. spalio 6 d. atsakovas parašė jai SMS žinutę, jog nori vaikus K. K. ir N. K. išsivežti atostogauti į (duomenys neskelbtini). Ji paskambino Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistei ir paklausė kaip elgtis tokioje situacijoje. Specialistė susisiekė su atsakovu, kuris patvirtino, jog išvyksta su mažamečiais vaikais savaitei ilsėtis į (duomenys neskelbtini) ir užtikrino, jog pasirūpins vaikais atostogų metu. Tačiau būdamas (duomenys neskelbtini) atsakovas pranešė jai (ieškovei), jog liks su vaikais gyventi (duomenys neskelbtini). Taip pat atsakovas 2020 m. lapkričio 14 d. atsiuntė dokumentus (duomenys neskelbtini), jog vaikai K. K. ir N. K. lankys mokyklą (duomenys neskelbtini), be to, 12 mėnesių išnuomotas būstas, esantis adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovės teigimu, buvo pažeisti ne tik jos, kaip mamos, bet ir mažamečių vaikų interesai – pasikeitė visa vaikų socialinė aplinka, vaikai atsidūrė visiškai kitoje socialinėje aplinkoje, kurioje nėra jokių pažįstamų žmonių (išskyrus tėvą), kitoje gyvenamojoje vietoje, kuri yra užsienio valstybėje, be nuolatinių ryšių su kitais giminaičiais, jų ugdymo procesas nutrūko, ugdymo įstaigos pedagogai informavo, jog neatliekamos pavestos užduotys ir pan. Minėtas įprastinės vaikų aplinkos staigus pasikeitimas turi ir turės įtakos vaikų emociniams išgyvenimams ir gali sukelti didesnę ar mažesnę socialinę bei psichologinę žalą, taip pat didelė žala padaryta ir nuo brolių atskirtai seseriai M. K..
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Klaipėdos apylinkės teismas 2020 m. gruodžio 1 d. nutartimi prašymą tenkino. Taikė laikinąsias apsaugos priemones – laikinai nustatė nepilnamečių vaikų K. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), ir N. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini) gyvenamąją vietą su ieškove Ž. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) kol šioje byloje įsiteisės teismo sprendimas. Nurodė nutartį vykdyti skubiai. Apie nutarties priėmimą informuoti šalis bei Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyrių Klaipėdos mieste. Nutartį pavedė vykdyti ieškovės pasirinktam antstoliui. Išaiškino šalims, kad atsižvelgiant į vaiko interesus, šalys turi teisę kreiptis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tvarkos pakeitimo.
5. Nurodė, kad vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta visą laiką buvo Lietuvos Respublikoje, jie nuolat gyveno su mama. Atsakovas, vaikus išsivežęs atostogų į (duomenys neskelbtini), pasiliko su jais ten gyventi be ieškovės sutikimo, juos užrašė į mokyklą, nors Lietuvoje jie taip pat lanko ugdymo įstaigą. Tokiu būdu buvo pakeista įprasta vaikų gyvenimo vieta, socialinė aplinka ir kt. Teismo vertinimu, taip yra pažeidžiami nepilnamečių vaikų interesai, juolab nežinant kokioje socialinėje aplinkoje vaikai gyvena užsienio valstybėje.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
6. Atskiruoju skundu atsakovas (toliau – ir apeliantas) prašo panaikinti 2020 m. gruodžio 1 d. Klaipėdos apylinkės teismo nutartį ir ieškovės Ž. K. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmesti; bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir bylos nagrinėjimo metu apklausti K. K. ir N. K.. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
6.1 Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino, kokioje aplinkoje šiuo metu ir iki išvykimo iš Lietuvos gyveno vaikai. Pirmosios instancijos teismas neprašė vaiko teisių tarnybos išvados, nesidomėjo, ar šeima nėra įtraukta į rizikos šeimų sąrašą, taip pat nesidomėjo, ar šeimoje nėra buvę konfliktinių situacijų.
6.2 Pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog atsakovas yra ne kartą pranešęs vaiko teisių tarnybai apie ieškovės ir jos šeimos narių netinkamą elgesį su vaikais, yra kvietęs policiją dėl ieškovės šeimos narių, kurie smurtavo prieš vaikus.
6.3 Nebuvo apklaustas netgi pats atsakovas, nebuvo išklausoma jo nuomonė, nebuvo vertinamos jo ir vaikų gyvenimo sąlygos, nebuvo išklausyti ir patys vaikai, kurie jau geba ir pageidauja išreikšti savo nuomonę.
6.4 Pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą ir vertinimą, nebuvo aktyvus, neatskleidė bylos esmės, nes byloje nebuvo surinkta jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas veikia priešingai savo vaikų interesams.
6.5 Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovės ir jos artimųjų elgesys gali sukelti šalių nepilnamečiams vaikas psichologinę įtampą, pakenkti psichologinei būsenai, socialinei raidai, vaiko bei ieškovės šeimos narių konfliktiškas bendravimas gali pažeisti nepilnamečių vaikų teisę augti saugioje ir ramioje aplinkoje, kuriai šalių ištuokos procesas neturėtų daryti įtakos, todėl šiuo metu vaikams K. ir N. K. saugiausia būtų augti su atsakovu.
Atsiliepimas
7. Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovė prašo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
7.1. Atsakovas prieš ieškovės valią pagrobė vaikus ir laiko juos (duomenys neskelbtini), kurioje sudarė sutartis dėl būsto nuomos 12 mėnesių laikotarpiui bei pateikė prašymus priimti mažamečius vaikus į mokyklą (duomenys neskelbtini).
7.2. Net ir po neteisėto vaikų išvežimo, pirmosios instancijos teismui pritaikius laikinąsias apsaugos priemones nustatant laikiną vaikų K. ir N. K. gyvenamąją vietą su ieškove ir nukreipus nutartį vykdyti skubiai, atsakovas ne tik kad nevykdo procesinio teismo sprendimo, tačiau, kaip matyti iš jo pateikto atskirojo skundo turinio, net neketina to daryti.
7.3. Atskirojo skundo teiginiai, susiję su neva ieškovės namuose prieš vaikus naudojamu „fiziniu ir psichologiniu smurtu“ yra visiškai nepagrįsti ir neįrodyti. Priešingai, byloje Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius 2020 m. gruodžio 9 d. pateikė išvadą, kurioje, be kita ko, nurodė, kad tėvams pradėjus gyventi skyrium vaikai gyveno su mama, todėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymas su ieškove (motina) atitiktų vaikų interesus.
7.4. Apelianto kartu su atskiruoju skundu teikiami įrodymai patvirtina, kad apeliantas suvokia, kad atlieka tęstinį pažeidimą, įvairiomis priemonėmis stengiasi kuo labiau pripratinti vaikus prie naujos jiems aplinkos ir net nesiruošia jų grąžinti.
7.5. Apelianto dėstomos aplinkybės apie pirmosios instancijos teismo neva padarytus procesinius pažeidimus yra nepagrįstos ir niekaip nepaneigia pritaikytų apsaugos priemonių teisėtumo ir pagrįstumo.
7.6. Nėra jokios būtinybės bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados
Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės
1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
2. CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės bylos medžiagos.
3. Byloje nagrinėjamas klausimas, ar skundžiama teismo nutartis, kuria tenkintas ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra teisėta ir pagrįsta.
Dėl skundžiamos nutarties (ne)teisėtumo
4. Apeliantas argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas taikydamas laikinąsias apsaugos priemones neapklausė atsakovo, nebuvo išklausoma jo nuomonė, nebuvo vertinamos jo ir vaikų gyvenimo sąlygos, nebuvo išklausyti ir patys vaikai, kurie jau geba ir pageidauja išreikšti savo nuomonę.
5. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.3 straipsnyje yra įtvirtinta nuostata, kad šeimos santykių teisinis reglamentavimas Lietuvos Respublikoje grindžiamas prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu. CK 3.65 straipsnio 1 dalyje, 2 dalies 2, 4 punktuose numatyta, kad teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas – nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, priteisti iš vieno sutuoktinio laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams. Kaip minėta, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas yra ne tik grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui, bet ir konkretūs faktai, leidžiantys daryti išvadą, kad netaikius šių priemonių, gali būti pažeistos vaiko teisės ir interesai. CPK 376 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teismas privalo imtis priemonių šalims sutaikyti, taip pat siekti, kad būtų apsaugotos vaikų teisės ir interesai; teismas savo iniciatyva gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pareikalauti užtikrinti nuostolių atlyginimą, vieną laikinąją apsaugos priemonę pakeisti kita, panaikinti laikinąsias apsaugos priemones. Ši įstatymo nuostata yra viena iš dispozityvumo ir rungimosi principų išimčių ir gali būti aiškinama kaip suteikianti teismui galimybę, esant būtinybei, veikti savo iniciatyva. Taip teismas įgalinamas siekti apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus, ginti labiausiai socialiai pažeidžiamų šeimos narių interesus, nurodytų asmenų teisių apsauga ir gynimas reiškia kartu ir viešojo intereso gynimą.
6. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad asmens teisė būti išklausytam yra viena iš asmens teisės į teisingą teismą garantijų. Teisė į teisingą teismą yra Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos saugoma vertybė. EŽTT, nagrinėdamas pareiškėjų peticijas teisės kreiptis į teismą kontekste, yra pabrėžęs, kad labai svarbu, jog nacionaliniai teismai, taikydami nacionalines proceso teisės normas, nesielgtų pernelyg formaliai, pateiktų svarius argumentus, ribodami asmens teisę kreiptis į teismą, ir vadovautųsi praktikoje suformuotais kriterijais (žr., pvz., EŽTT 2006 m. liepos 27 d. sprendimo byloje N. prieš Prancūziją, peticijos Nr. 73695/01, par. 45; 2008 m. spalio 14 d. sprendimo byloje M. prieš Turkiją, peticijos Nr. 36533/04, par. 21). EŽTT praktikoje, be kita ko, laikomasi nuomonės, kad, taikydami procesines taisykles, nacionaliniai teismai turi vengti tiek pernelyg didelio formalizmo, kuris pažeistų asmens teisės kreiptis į teismą esmę, tiek pernelyg didelio lankstumo, visiško taisyklių nepaisymo, kuris veiktų negatyviai ir visiškai paneigtų pareigą laikytis teisės aktų nustatytų reikalavimų (žr., pvz., EŽTT 2017 m. sausio 31 d. sprendimo byloje H. T. ir kiti prieš Turkiją, peticijos Nr.19074/05, par. 32–33).
7. Pažymėtina, kad EŽTT, vertindamas nacionalinių teismų sprendimų, kuriais ribojamos asmens teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, priėmimo proceso teisingumą, atsižvelgia į tai, ar nacionaliniai teismai visapusiškai ištyrė visos šeimos situaciją ir kitas – faktines, emocines, psichologines, materialines ir medicinines – aplinkybes ir tinkamai įvertino kiekvieno asmens interesus, nuolat rūpindamiesi, kuris sprendimas vaikui būtų pats geriausias (žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 6 d. sprendimo byloje N. ir S. prieš Šveicariją, peticijos Nr. 41615/07, par. 139; 2018 m. balandžio 10 d. sprendimo byloje L. prieš Rusiją, peticijos Nr. 77180/11, par. 64). EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama, kad nacionalinės valdžios institucijos turi plačią diskreciją, ypač sprendžiant globos klausimus, tačiau kartu ir pabrėžiama, jog Konvencijos 8 straipsnis reikalauja, kad nacionalinės valdžios institucijos užtikrintų teisingą vaiko ir tėvų interesų pusiausvyrą, šiame procese ypatingą dėmesį skiriant geriausiems vaiko interesams, kurie priklausomai nuo jų pobūdžio ir rimtumo gali nusverti tėvų interesus (žr., pvz., EŽTT 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje M. prieš Rusiją, peticijos Nr. 70135/14). Taip pat EŽTT praktikoje pripažįstama, kad geriausių vaiko interesų įvertinimo aspekto analizė apima ir vaiko nuomonės (gebančio ją pareikšti tiesiogiai ar per atstovą) apsvarstymą. Kuo vaikas vyresnis, brandesnis, tuo didesnė reikšmė teikiama jo pareikšto noro svarbai, priimant sprendimą dėl su vaiku susijusių klausimų (žr., pvz., EŽTT 1994 m. rugsėjo 23 d. sprendimo byloje H. prieš Suomiją, peticijos Nr. 19823/92, par. 61; 2010 m. liepos 27 d. sprendimo byloje G. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 20739/05, par. 38; 2016 m. sausio 19 d. sprendimo byloje G. B. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 36137/13, par. 105).
8. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 12 straipsnyje nurodyta, kad vaikui būtinai turi būti suteikiama galimybė būti išklausytam bet kokio jį liečiančio teisminio nagrinėjimo metu nepriklausomai nuo jo amžiaus, svarbu, kad vaikas sugebėtų suformuluoti savo pažiūras. Pagal Konvencijos 12 straipsnio 2 dalį, vaiko pažiūros jį liečiančiu klausimu gali būti išsiaiškintos teisminio nagrinėjimo metu tiesiogiai per atstovą ar atitinkamą instituciją nacionalinių įstatymų nustatyta tvarka. Konvencijos 12 straipsnio 1 dalyje atkreipiamas dėmesys į tai, kad vaiko pažiūroms, atsižvelgiant į jo amžių ir brandumą, turi būti skiriama daug dėmesio.
9. CK 3.177 straipsnyje taip pat įtvirtinta nuostata, kad teismas, nagrinėdamas ginčus dėl vaikų, privalo išklausyti vaiką, sugebantį išreikšti savo pažiūras, ir išsiaiškinti vaiko norus. Šis reikalavimas taikytinas ne tik tuo atveju, kai yra sprendžiamas tėvų tarpusavio ginčas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ar bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina), bet ir tada, kai vaikas yra globojamas ir ginčas kyla tarp globėjo ir vaiko tėvų (vieno jų) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-114/2013). Remiantis CPK 380 straipsniu, kai sprendžiamas bet kuris su vaiku susijęs klausimas, vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, turi būti išklausytas tiesiogiai, o jei tai neįmanoma, – per atstovą. Priimant sprendimą turi būti atsižvelgta į vaiko nuomonę, jei tai neprieštarauja paties vaiko interesams (1 dalis). Vaiko nuomonė gali būti išreikšta žodžiu, raštu arba kitais vaiko pasirinktais būdais. Vaiko, kuriam yra suėję keturiolika metų, pareiškimas apie sutikimą ar nesutikimą su ieškiniu turi būti išreikštas raštu arba įrašytas į teismo posėdžio protokolą. Kai vaikas savo nuomonę išreiškia žodžiu, teismas gali duoti vaikui pasirašyti sutikimo ar nesutikimo su ieškiniu standartinę formą (šios formos pavyzdį tvirtina teisingumo ministras) (2 dalis). Taigi, tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje teisėje įtvirtinta nuostata, kad, sprendžiant ginčus dėl vaikų, būtina išsiaiškinti vaiko pažiūras ir norus su juo susijusiu klausimu, nepriklausomai nuo vaiko amžiaus, svarbu, kad vaikas sugebėtų suformuluoti savo pažiūras.
10. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad tam, jog sprendimas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo būtų sėkmingai įgyvendintas, geriausia, kai jam pritaria visos suinteresuotos šalys, o ypač vaikas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-241-687/2018 33 punktą).
11. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad, sprendžiant tokio pobūdžio bylas, svarbiausia yra nustatyti vaiko interesus ir kas juos geriausiai galėtų užtikrinti, ar tėvai buvo pakankamai įtraukti į sprendimų priėmimo procesą ir ar vaikas buvo išklausytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-548-915/2015; 2017 m. spalio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-280-969/2017).
12. Iš bylos duomenų matyti, kad 2020 m. lapkričio 30 d. gautas ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nustatyti nepilnamečių vaikų K. K. ir N. K. gyvenamąją vietą su mama, t. y. ieškove. Pirmosios instancijos teismas, gavęs ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, procesinį sprendimą dėl šio prašymo priėmė 2020 m. gruodžio 1 d., tai yra kitą dieną po prašymo pateikimo, šį prašymą išnagrinėjo nepranešęs atsakovui, todėl atsakovas neturėjo galimybės pareikšti atsikirtimų į ieškovės prašyme nurodytas aplinkybes. Taip pat nepasiūlė Vaiko teisių apsaugos institucijai pateikti nuomonę dėl ieškovės prašymo. Iš bylos duomenų matyti, kad nepilnamečiai vaikai yra (duomenys neskelbtini) amžiaus, taigi sugeba išreikšti savo nuomonę bei nurodyti aplinkybes, kurios gali būti svarbios nagrinėjant šalių ginčą dėl laikinosios vaikų gyvenamosios vietos nustatymo. Kaip minėta, atsižvelgiant į byloje nurodytas aplinkybes ir vaikų amžių, šiuo atveju vaikų nuomonės išklausymas itin reikšmingas, tačiau teismas nesiėmė priemonių išklausyti nepilnamečių vaikų nuomonę. Pažymėtina, kad atsižvelgiant į tai, jog santuokos nutraukimo byloje yra pareikšta daugiau reikalavimų, bylos nagrinėjimas gali užsitęsti, todėl šios kategorijos bylose laikinųjų apsaugos priemonių klausimas turėtų būti sprendžiamas įvertinant kiek įmanoma daugiau vaikų gyvenamosios vietos nustatymo klausimui reikšmingų aplinkybių.
13. Pažymėtina ir tai, kad tėvai turi tinkamai naudoti tėvų valdžią ir tarpusavyje bendradarbiauti atsižvelgdami į geriausius vaikų interesus, nes priešingu atveju tokie tėvų veiksmai gali būti pripažinti kaip piktnaudžiavimas tėvų valdžia, kas gali turėti įtakos sprendžiant klausimus, susijusius su vaikų gyvenamosios vietos nustatymu.
14. Ieškovės nurodytos aplinkybės, kad atsakovas apgaulės būdu išsivežė vaikus į kitą valstybę yra svarbios vertinant, ar tėvų elgesys atitinka vaikų geriausius interesus, tačiau šios aplinkybės negali būti pagrindu nesudaryti atsakovui galimybių pareikšti atsikirtimų į ieškovės prašymą dėl laikinos vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir neišklausyti nepilnamečių vaikų nuomonės.
15. Nors bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu galiojęs teisinis reguliavimas iš esmės vertė teismą rinktis tarp pareigos išnagrinėti bylą per įstatyme nustatytą terminą ir pareigos tinkamai informuoti byloje dalyvaujančius asmenis apie teismo posėdį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, prioritetine laikytina būtent pastaroji pareiga, atsižvelgiant į Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) įtvirtintus žmogaus teisių standartus, todėl šios pareigos nevykdymas laikytinas procesiniu pažeidimu.
16. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neišklausęs atsakovo, nepilnamečių vaikų, vaikų teisių tarnybos nuomonės dėl pareikšto ieškovės prašymo nevisapusiškai ir neobjektyviai išnagrinėjo su ieškovės prašymu susijusias aplinkybes, netinkamai taikė procesinės teisės normas, nesivadovavo aktualia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2019 m. liepos 23 d. sprendimas byloje Š. prieš Lietuvą (peticijos Nr. 21243/17), todėl galėjo priimti teisiškai nepagrįstą nutartį, skundžiama nutartis naikintina.
17. Panaikinus pirmosios instancijos teismo nutartį dėl procesinių pažeidimų, kiti apelianto argumentai neturi įtakos skundžiamos nutarties rezultatui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
Dėl bylos procesinės baigties
18. Esant nurodytoms aplinkybėms, skundžiama nutartis naikintina, ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo grąžintinas nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 338 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais, teismas
nutaria:
Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 1 d. nutartį panaikinti ir ieškovės Ž. K. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.