Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurelijaus Rauckio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Juditos Sungailaitės ir Laimos Šeputienės,

asmeniui, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta – R. Š. ir jo gynėjai advokatei R. L.,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal R. Š. gynėjos advokatės R. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2024 m. birželio 14 d. nuosprendžio, kuriuo R. Š., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, vadovaujantis BK 37 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo ir baudžiamoji byla jo atžvilgiu buvo nutraukta.

Nukentėjusiojo D. D. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš R. Š. priteista 150 Eur (šimtas penkiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo D. D. naudai.

R. Š. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti - palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o jam įsiteisėjus, panaikintina.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. R. Š. atžvilgiu baudžiamoji byla pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nutraukta ir jis atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo už tai, kad jis 2023 m. liepos 6 d. apie 20 val. 15 min. koridoriuje, esančiame (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto su D. D. metu, panaudojo fizinį smurtą pastarojo atžvilgiu – tyčia mažiausiai vieną kartą durimis sudavė D. D. į dešinę ranką, sukeldamas nukentėjusiajam fizinį skausmą bei padarydamas jam odos nubrozdinimą ir poodinę kraujosruvą dešiniame dilbyje ir taip sukėlė nukentėjusiajam D. D. nežymų sveikatos sutrikdymą.

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje asmuo, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta ir jo gynėja advokatė palaikė apeliaciniame skunde pareikštus prašymus ir nurodytus argumentus, prašė skundą tenkinti. Prokuroras apeliacinį skundą prašė atmesti, kaip nepagrįstą.

Asmens, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta - R. Š. gynėjos advokatės R. L. apeliacinis skundas atmetamas.

6. Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 ir 3 dalys, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punktas). Įrodymų vertinimo taisykles, baudžiamajame procese, reglamentuoja BPK 20 straipsnis. Komentuojamo straipsnio 5 dalis numato, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste paminėtina, kad tiek apkaltinamasis, tiek išteisinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 305 straipsnio reikalavimus, t. y. įrodymai turi būti ne tik lakoniškai išdėstyti, bet ir atlikta jų analizė, kas suponuoja abejonių nekeliančią išvadą, kad tiek kaltinantys, tiek teisinantys asmenį įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas pripažindamas įrodytomis tam tikras nusikalstamos veikos aplinkybes. Tinkamam įrodymų vertinimo procesui itin svarbu byloje esančius duomenis vertinti ne tik atskirai, bet ir jų visumą, sujungiant visus teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingus faktus į loginę visumą, nes tik tokiu būdu galima konstatuoti vienareikšmes, tikslias ir logiškas išvadas dėl asmens kaltumo/nekaltumo jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme.

7. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą teismo nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą, su skundo argumentais sutikti negali ir konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių. Visi byloje surinkti duomenys, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo buvo išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei kitų byloje objektyviai nustatytų duomenų kontekste. Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, nenustatyta. Nagrinėjamu atveju Kauno apylinkės teismas įrodymus vertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytų taisyklių. Iš skundžiamo nuosprendžio argumentų ir motyvų matyti, kad teismas, darydamas teisines išvadas, rėmėsi ta dalimi įrodymų, kurie tarpusavyje sutapo, buvo patvirtinti kitais įrodymais.

8. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu ir yra padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata, arba jis trumpam susargdinamas. Baudžiamajame įstatyme nedetalizuojama, kaip konkrečiai nukentėjusysis turi būti mušamas ar prieš jį smurtaujama, – baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu tai, kad būtų sukeliami atitinkami šioje normoje nurodyti padariniai.

9. Nagrinėjamoje byloje R. Š. pripažintas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, t. y. jis panaudodamas fizinį smurtą D. D. atžvilgiu, tyčia mažiausiai vieną kartą durimis sudavė jam į dešinę ranką, padarydamas jam odos nubrozdinimą ir poodinę kraujosruvą dešiniame dilbyje, tokiu būdu sukeldamas nukentėjusiajam fizinį skausmą bei padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šia nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius). Ši nusikalstama veika apima smurtavimą, tiek nepaliekantį žymių, bet sukeliantį fizinį skausmą, tiek nežymiai ar trumpam sutrikdantį sveikatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-162/2014). Nusikalstamos veikos motyvas, nors ir nėra BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos būtinasis požymis, tačiau ją kvalifikuojant yra svarbus, aiškinantis tyčios kryptingumą. Šis nesunkus nusikaltimas yra tyčinis ir laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-65-489/2018). Pagal teismų praktiką kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik paties kaltininko prisipažinimu, jo parodymais, bet ir vertinant objektyviuosius požymius – kaltininko veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, buvusią juos padarant ir panašiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2007, 2K-P-1/2014, 2K-7-130-699/2015, 2K-152-693/2016).

10. Iš apeliacinio skundo turinio, jame išdėstytų nesutikimo su skundžiamu nuosprendžiu argumentų bei suformuluotų prašymų matyti, kad atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo R. Š. gynėja nesutinka su įrodymų vertinimu, teigdama, jog pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl jo kaltės nepagrįstai rėmėsi tik nukentėjusiojo D. D. ir jam palankiais liudytojų duotais R. Š. kaltinančiais parodymais, netinkamai vertindamas liudytojos I. Š. duotus jį išteisinančius parodymus bei byloje esantį vaizdo įrašą.

11. Byloje esantys ir pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu ištirti įrodymai patvirtina, jog nukentėjusiajam buvo sukeltas fizinis skausmas bei padarytas nežymų sveikatos sutrikdymas. Pirmiausia, tai, kad buvo sukeltas fizinis skausmas ir padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, parodė pats nukentėjusysis. Tačiau tai, jog nukentėjusiajam buvo sukeltas fizinis skausmas bei padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas patvirtina konflikte dalyvavusių liudytojų parodymai – T. T., E. S., I. D., E. Z., M. K. bei specialisto išvada (duomenys neskelbtini), fotonuotraukos ir vaizdo įrašas. Be kita ko, R. Š. kaltę įrodo ir liudytojos I. Š. duoti parodymai, bei pačio R. Š. duoti parodymai.

12. R. Š. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme kaltės dėl jam pareikšto kaltinimo padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką nepripažino, teigė, kad prieš nukentėjusįjį fizinio smurto nenaudojo, sąmoningai durimis jam netrenkė, tikslo bei pagrindo jo sužaloti neturėjo, to padaryti negalėjo, šitas įvykis buvo išprovokuotas pačio nukentėjusiojo. R. Š. apklausiamas ikiteismino tyrimo metu parodė, kad atidarius duris D. D. jau stovėjo kampe prie jų koridoriaus durų ir filmavo, provokavo aiškindamas, kad jam nepatinka, kad jie įsistatė duris, kurios ne taip atsidaro. Jisai stovėjo kampe tarp tų durų. Koridorius yra siauras, o D. D. yra gana stambaus sudėjimo ir jis užtvėrė jo žmonai praėjimą stovėdamas prie durų. I. mandagiai paprašė jo pasitraukti nuo durų ir praleisti, nes ji negali praeiti. D. nepasitraukė, o tiesiog užlindo už tų durų, prisitraukė jas prie savęs ir paliko tarpą, kad būtų galima pralįsti. I. praėjo per tą tarpą, o jam einant D. D. pirmas pastūmė duris ir prispaudė jį tarpdury. Jis tiesiog atsistūmė nuo savęs, o jisai, kiek jis pamena, irgi iš kitos pusės laikėsi už durų rankenos. Nuo to kilo konfliktas, jis jo paklausė kodėl jis taip daro, jis buvo priešiškai nusiteikęs nu ir jie lygtai pasistumdė su durimis laikydami abi iš abiejų pusių ir viskas. Tyčia durimis į D. netrenkė, jo nežalojo. Čia buvo jo išprovokuotas ir galimai suplanuotas veiksmas. Jis mano, kad šis konfliktas buvo tyčia suinscenizuotas ir išprovokuotas pačio D. D., kuris pats pirmas jį pastūmė su durimis. Kiek pamena jis nestipriai atstūmė duris, be kita ko kiek pamena jis laikė duris už rankenos ir jis mano, kad negalėjo sužaloti D. D.. Toks jo veikimas turėtų būti vertinamas kaip mažareikšmis ir normaliai sveikam, stipriam vyrui, koks yra D. D., nebūtų sukėlęs kažkokio rimto skausmo ar sužalojimo (1 t., b. l. 110 - 113). Duodamas parodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme R. Š. parodė, kad trenkė durimis, kadangi nukentėjusysis jį pastūmė su durimis, o jis gindamasis iš inercijos atsistūmė. Kai jį pastūmė (R. Š.), jis buvo tarpduryje, norėjo uždaryti duris, o nukentėjusysis iš kitos pusės stūmė, todėl R. Š. laikydamas rankeną iš inercijos sutrenkė durimis (2 t., b. l. 38-42). Taigi, matyti, kad nors R. Š. savo kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje neigė, tačiau tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme parodė, jog nukentėjusijama pastūmus duris jis iš inercijos jas pastūmė atgal.

13. Nukentėjusysis D. D. apklausiamas ikiteismino tyrimo metu nurodė, kad pirma išėjo I., o paskui ją už kurio laiko išėjo R. R. išėjęs iš savo kambario esančio pirmame aukšte ir išeidinėdamas iš bendro naudojimo koridoriaus iš koridoriaus durų vieną kartą tyčia trenkė iš durų į jį. Jis stovėjo šalia durų, nes iš koridoriaus norėjo paimti staltieses, kurios buvo sukrautos bendro naudojimo koridoriuje. Jis gavo vieną smūgį iš durų į dešinės rankos dilbį. Įvykio metu juto fizinį skausmą, ranką skauda dar iki dabar, taip pat ant rankos matosi sumušimas (1 t., b. l. 6-10, 27-28). Duodamas parodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis D. D. parodė, kad išėjo jo psuseserė (R. Š. sutuoktinė), iš paskos ėjo kaltinamasis. Išeidamas pristojo, pasakė, kad čia man dirbti reikia, nukentėjusysis pamatė, kad kyla jo ranka, jis dengėsi, jam pataikė į dešinės rankos dilbį su durų kampu, jautė skausmą (2 t., b. l. 38-42). Netikėti nukentėjusiojo D. D. parodymais, duotais davus priesaiką teisme, bei jais nesivadovauti pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo, nes jie, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, viso ikiteisminio tyrimo metu bei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme dėl esminių byloje nagrinėjamo įvykio aplinkybių buvo iš esmės nuoseklūs ir neprieštaringi, juos patvirtina ir kiti byloje surinkti duomenys.

14. Tokias pačias aplinkybes, kad R. Š. durimis jam sužalojo ranką, nukentėjusysis nurodė ir į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams. Liudytoja pirmosios instancijos teisme apklausta policijos pareigūnė V. Ž. parodė, kad matė sužalotą nukentėjusiojo ranką, sužalojimas buvo ant rankos, tarp alkūnės ir riešo, nukentėjusiajam buvo trenkta į ranką su durimis (2 t., b. l. 134-137). Liudytojas pirmosios instancijos teisme apklaustas policijos pareigūnas E. Z. parodė, kad neatsimena ar matė nukentėjusiajam padarytus sužalojimus, tačiau pažymėjo, kad buvo iškviesta tyrėjų grupė, o jie kviečiami, kai įvykiai yra susiję su baudžiamuoju procesu. Todėl, liudytojo nuomone šiuo atveju greičiausiai buvo sužalojimai (2 t., b. l. 102-104).

15. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog aplinkybę, kad R. Š. durimis sužalojo nukentėjusiajam ranką, pagrindžia ir byloje esanti Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus 2023 m. liepos 10 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) bei ją atlikusios ekspertės M. K. duoti parodymai. Minėtoje specialisto išvadoje nurodyta, kad D. D. konstatuotas odos nubrozdinimas ir poodinė kraujosruva dešiniajame dilbyje, padaryti kietu buku daiktu, vienu ar dargiau trauminių poveikiu, galimai užduotyje nurodytu laiku bei aplinkybėmis. Padaryti sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą (1 t., b. l. 39-40). Ekspertė M. K. apklausta pirmosios instancijos teisme patvirtino savo išvadą. Be to, nukentėjusiojo parodymus patvirtina ir byloje esančios fotonuotraukos darytos 2023 m. liepos 6 d. 22.34 val. (įvykio vakarą), kuriose užfiksuotas nukentėjusiajam padarytas sužalojimas (1 t., b. l. 70-79). Be to, tai, kad R. Š. sužalojo D. D. priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde įrodo ir baudžiamojoje byloje esantis vaizdo įrašas iš kurio matyti, jog R. Š. stipriai durimis trenkia durų atidarymo kryptimi, o už durų stovintis vyras ranka prisidengia nuo durų (1 t., b. l. 94-96). Visi šie aptarti duomenys paneigia apeliacinio skundo teiginius, jog nukentėjusysis galėjo susižaloti pats.

16. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog aplinkybę, kad R. Š. durimis sužalojo nukentėjusiajam ranką, pagrindžia ir kitų liudytojų duoti parodymai. Liudytojai T. T., E. S. ir I. D. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino matę, kaip R. Š. stipriai trenkia D. D. durimis bei pataiko į dešinės rankos dilbį. Be kita ko, pagrindžia ir liudytojos I. Š. duoti parodymai. Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu ji parodė, kad D. stovėjo ant praėjimo į jų patalpas prie durų. Ji ėjo pirma. Jos sutuoktinis liepė D. pasitraukti, kad galėtų praeiti, o D. nesitraukė, o stovėjo prie durų. Ji ėjo, dar kažkiek jis pasitraukė ir ji per duris praėjo, o jos sutuoktinis, kai ėjo per duris, D. jam su jų koridoriaus durimis stūmė į jos sutuoktinį ir jos sutuoktinis jam atgal su tomis pačiomis durimis stūmė. D. savo veiksmais užgavo jos sutuoktinį ir sutuoktinis gindamasis tas duris stūmė į D. atgal ir mano, kad jį taip pat užgavo (1 t., b. l. 53-56). Duodama parodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme liudytoja I. Š. parodė, kad jiems su vyru išeinant D. D. stovėjo koridoriuje su jo vaiku ir motina. Jos vyrui einant iš paskos kažkas stūmė į jį duris ir gavosi susistumdymas. Mano, jog duris stūmė D. D., kadangi jis stovėjo už durų (2 t., b. l. 60-63).

17. Apeliaciniame skunde teigiama, jog įvertinus byloje esančius duomenis matyti, kad nei E. S., nei T. T. įvykio nematė, koridoriuje įvykio metu nebuvo, o tai patvirtina byloje esantis vaizdo įrašas. Teisėjų kolegija su šiais teiginiais sutikti negali ir atmeta juos kaip nepagrįstus. Sutiktina, jog minėtame vaizdo įraše nematyti, kas dar be D. D., jo vaiko, mamos, R. Š. ir I. Š. yra koridoriuje, tačiau įvertinus liudytojų parodymus, tame tarpe ir liudytojos I. Š. duotus parodymus, akivaizdu, kad konflikto metu koridoriuje buvo visi minėti asmenys. Liudytoja I. Š., kuri ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad išeidinėdami iš to kambario bendro naudojimo patalpoje sutiko D. D., E. S., I. D. ir D. draugą, kurio vardo nežino (T. T.) (1 t., b. l. 53-56). Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, akivaizdu, kad įvykį matė visi aukščiau minėti liudytojai, kurie davė nuoseklius parodymus, todėl pirmosios instancijos teismas liudytojų duotis parodymus vertino kaip patikimus ir įrodančius R. Š. kaltę padarius nusikalstamą veiką numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

18. Visuma paminėtų įrodymų patvirtina, kad R. Š. konflikto su nukentėjusiuoju D. D. metu, matydamas ir žinodamas, jog nukentėjusysis stovi arti prie durų, atliko smurtinius veiksmus ir sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą bei nežymiai sužalojo jo sveikatą. Taigi, tarp R. Š. veiksmų ir nukentėjusiajam padaryto sužalojimo yra priežastinis ryšys. Šią veiką R. Š. padarė suprasdamas savo veiksmus bei suvokdamas, kad gali sužeisti nukentėjusįjį.

Motyvuojamoji dalis

19. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad aptarti įrodymai papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą įrodymų visumą, neabejotinai patvirtinančią R. Š. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Todėl, išteisinti R. Š. dėl jam inkriminuotos veikos, kaip prašoma apeliaciniu skundu, nėra pagrindo.

20. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiame baudžiamosios bylos kontekste, įvertinus tai, kad tarp įvykyje dalyvavusių šeimų vyksta konfliktai, į tai, kad nukentėjusysis savo veiksmais taip pat prisidėjo prie kilusių pasekmių, nukentėjusiajam padaryti sužalojimai nebuvo stiprūs ir ilgalaikiai, žala kvalifikuota kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nagrinėjamu atveju yra tikslinga R. Š. atžvilgiu taikyti BK 37 straipsnio nuostatas, t. y. atleisti jį baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas būtent ir įvertino nukentėjusiojo provokuojantį ir netinkamą elgesį, ko pasėkoje priėmė spendimą R. Š. atžvilgiu taikyti BK 37 straipsnio nuostatas. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad nukentėjusysis savo netinkamu elgesio provokavo R. Š., tačiau tokie nukentėjusiojo veiksmai nesuteikė teisės R. Š. imtis neteisėtų veiksmų.

Dėl proceso išlaidų.

21. Apeliaciniame skunde prašoma priteisti asmeniui, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta - R. Š. visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje R. Š. gynėja advokatė R. L. pateikė bylinėjimosi išlaidas patvirtinančius papildomus duomenis, iš kurių matyti, kad R. Š. patyrė 1 500 Eur atstovavimo išlaidų (2 t., b. l. 176-177).

22. BPK 106 straipsnyje yra nustatytas specialus teisinis reguliavimas, pagal kurį baudžiamajame procese atlyginamos asmens turėtos išlaidos advokato paslaugoms. BPK 106 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Taigi, šioje specialiojoje normoje tiesiogiai įtvirtinta teisė gauti procese patirtų išlaidų advokato darbui apmokėti atlyginimą iš valstybės asmeniui, kuris yra išteisinamas. Šias nuostatas atitinka ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2022 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 1R-184 patvirtintų Rekomendacijų dėl baudžiamosiose ir administracinių nusižengimų bylose atlygintinų išlaidų advokato ar advokato padėjėjo suteiktoms paslaugoms apmokėti nustatymo 2 punktas, šiame punkte įtvirtinta, kad išlaidos už advokato, kuris baudžiamojoje byloje dalyvavo kaip asmens gynėjas, suteiktas teisines paslaugas atlyginamos, jeigu tas asmuo baudžiamojoje byloje išteisinamas.

23. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad skundžiamu nuosprendžiu R. Š. buvo pripažintas kaltu ir atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, apeliacinės instancijos teisme R. Š. gynėjos advokatės R. L. apeliacinis skundas atmetamas, todėl gynėjos prašymas netenkinamas ir patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

asmens, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta - R. Š. gynėjos advokatės R. L. apeliacinį skundą atmesti.

Netenkinti asmens, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta - R. Š. gynėjos advokatės R. L. prašymo priteisti R. Š. patirtas atstovavimo išlaidas.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.