Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-167-518/2017

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2017-11-24
Bylos Nr.: 1A-167-518/2017
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Linas Žukauskas, Kęstutis Jucys, Laima Garnelienė
Nuteistasis: K. K., V. J., V. Ž.
Nukentėjusysis: R. P., R. R., J. Š., G. S., V. K.
Advokatai: Gediminas Bukauskas, Linas Belevičius

Baudžiamoji byla Nr. 1A-167-518/2017

Teismo proceso Nr. 1-50-1-00332-2012-0

Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.1.3.2.; 1.1.4.4.1.; 1.1.4.5.1.; 1.1.8.1.1.; 1.1.8.10.3.; 1.1.8.10.5.; 1.1.9.7.; 1.1.10.1.; 1.2.14.4.1.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.5.; 2.4.6.4.1.; 2.4.6.4.2.; 2.4.6.5.1.

LIETUVOS Apeliacinis teismasNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. lapkričio 24 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Laimos Garnelienės, Kęstučio Jucio,

sekretoriaujant Živilei Vološinienei, Agatai Minkel,dalyvaujant prokurorui Sauliui Verseckui,nuteistiesiems K. K., V. J., V. Ž.,nuteistųjų gynėjams advokatams Linui Belevičiui, Auksanui Čiupailai, Gediminui Bukauskui,nukentėjusiesiems R. P., R. R., J. Š., G. S., V. K.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro, nuteistųjų K. K., V. J. ir nuteistojo V. Ž. gynėjo apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2016 m. spalio 17 d. nuosprendžio, kuriuo:

K. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 straipsnio 1 dalyje (6 nusikalstamos veikos), ir nuteistas:

- pagal BK 181 straipsnio 1 dalį dėl J. Š. turto prievartavimo laisvės atėmimu 8 (aštuoniems) mėnesiams;

- pagal BK 181 straipsnio 1 dalį dėl G. S. turto prievartavimo laisvės atėmimu 9 (devyniems) mėnesiams;

- pagal BK 181 straipsnio 1 dalį dėl M. M. turto prievartavimo laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) mėnesių;

- pagal BK 181 straipsnio 1 dalį dėl V. K. turto prievartavimo laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams;

- pagal BK 181 straipsnio 1 dalį dėl R. R. turto prievartavimo laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 2 (dviem) mėnesiams;

- pagal BK 181 straipsnio 1 dalį dėl R. P. turto prievartavimo laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 4 (keturiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir K. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 3 (trims) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant K. K. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms, bei skirti K. K. baudžiamojo poveikio priemonę – 6 000 Eur įmoką į nukentėjusiųjų asmenų fondą, nustatant terminą įmokai sumokėti iki 2017 m. spalio 30 d.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1 dalies 3 punktu, iš K. K. konfiskuoti nusikalstamu būdu įgyti 898 Eur.

V. J. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus BK 181 straipsnio 1 dalyje (2 nusikalstamos veikos), ir nuteistas:

- pagal BK 181 straipsnio 1 dalį dėl J. Š. turto prievartavimo laisvės atėmimu 8 (aštuoniems) mėnesiams;

- pagal BK 181 straipsnio 1 dalį dėl V. K. turto prievartavimo laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir V. J. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant V. J. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms, bei skirti V. J. baudžiamojo poveikio priemonę – 2 000 Eur įmoką į nukentėjusiųjų asmenų fondą, nustatant terminą įmokai sumokėti iki 2017 m. spalio 30 d.

Taip pat V. J. buvo išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 181 straipsnio 3 dalį dėl R. P. turto prievartavimo neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikaltimą.

V. Ž. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus BK 181 straipsnio 1 dalyje (2 nusikalstamos veikos), ir nuteistas:

- pagal BK 181 straipsnio 1 dalį dėl J. Š. turto prievartavimo laisvės atėmimu 8 (aštuoniems) mėnesiams;

- pagal BK 181 straipsnio 1 dalį dėl R. R. turto prievartavimo laisvės atėmimu 9 (devyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir V. Ž. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 2 (dviem) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant V. Ž. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms, bei skirti V. Ž. baudžiamojo poveikio priemonę – 2 000 Eur įmoką į nukentėjusiųjų asmenų fondą, nustatant terminą įmokai sumokėti iki 2017 m. spalio 30 d.

Taip pat V. Ž. buvo išteisintas dėl kaltinimų pagal BK 181 straipsnio 3 dalį dėl V. K. turto prievartavimo nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, dėl kaltinimo pagal BK 181 straipsnio 3 dalį dėl R. P. turto prievartavimo neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikaltimą.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. K. K., V. J. ir V. Ž. nuteisti už tai, kad laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 10 d. iki 2012 m. gruodžio 21 d., veikdami bendrininkų grupėje, taip pat K. K. vienas ir kartu su V. Ž., neturėdami teisėto pagrindo, atvirai, panaudodami psichinę prievartą, pasireiškusią psichologiniu poveikiu, kad dalyvaudami varžytinėse dirbtinai sukels parduodamo turto kainą ir kiti varžytinių dalyviai šio turto neįsigis ar įsigis brangiau, vertė varžytinių dalyvius duoti atitinkamas pinigų sumas, t. y. prievartavo turtą:

1) V. J., K. K. ir V. Ž. 2010 m. lapkričio 10 d., apie 11 val., administraciniame pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), prieš turėjusias vykti varžytines, kurias organizavo bankroto administratorius L. P., kurių metu buvo parduodamas bankrutavusios bendrovės „Melsta“ nekilnojamas turtas: degalų sandėliai (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini)) bei garažas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurių pradinė kaina – 256 000 Lt, K. K. užsiregistravus šių varžytinių dalyviu, neturėdami teisėto pagrindo, atvirai, visi kartu bendrais veiksmais panaudodami prieš užsiregistravusį šių varžytinių dalyvį J. Š. psichinę prievartą, vertė jį ateityje jiems perduoti sutartą pinigų sumą – 10 000 Lt, pareikšdami, kad šiose varžytinėse jie kainos nesiūlys ir jos neįvyks, o kitose varžytinėse kaina bus sumažinta 20 proc. ir J. Š., sumokėjęs nurodytą dalį jiems, galės norimą turtą įsigyti pigiau, taip sutaupydamas.

2) K. K. 2010 m. gruodžio 10 d., apie 11.30 val., antstolės I. B. kontoroje, esančioje (duomenys neskelbtini), prieš turėjusias vykti varžytines, kurių metu buvo parduodamas nekilnojamas turtas – žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), priklausantis J. S., kurio pradinė pardavimo kaina 4 200 Lt, K. K., užsiregistravęs šių varžytinių dalyviu, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai panaudodamas prieš užsiregistravusį šių varžytinių dalyvį G. S. psichinę prievartą, vertė jį perduoti nuo 1 500 iki 2 000 Lt dydžio pinigų sumą, pareikšdamas, kad jei G. S. neperduos reikalaujamos sumos, K. K. varžytinių metu tyčia sukels parduodamo turto kainą ir G. S. pageidaujamo turto neįsigis. Nukentėjusiajam paklusus ir sumokėjus 2 000 Lt sumą K. K., šis varžytinėse parduodamo turto kainos nekėlė ir G. S. įsigijo norimą sklypą.

3) K. K. 2011 m. gegužės 17 d., apie 10 val., antstolio S. O. G. kontoroje, esančioje (duomenys neskelbtini), prieš turėjusias vykti varžytines, kurių metu buvo parduodamas nekilnojamas turtas – ¼ idealioji dalis žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), priklausanti A. V., kurio pradinė pardavimo kaina 2 400 Lt, užsiregistravo šių varžytinių dalyviu ir neturėdamas teisėto pagrindo atvirai savo naudai, panaudodamas prieš užsiregistravusį šių varžytinių dalyvį M. M. psichinę prievartą, vertė pastarąjį perduoti nuo 700 iki 1 000 Lt dydžio pinigų sumą, pareikšdamas, kad jei M. M. neperduos reikalaujamos sumos, varžytinių metu jis tyčia dirbtinai sukels parduodamo turto kainą ir M. M. šio turto neįsigis. M. M. nepaklusus reikalavimui, K. K., dalyvaudamas varžytinėse, tyčia dirbtinai sukėlė parduodamo turto kainą ir M. M. šio turto neįsigijo.

4) V. J. ir K. K. laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 24 d. iki 2012 m. balandžio 3 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną ir laiku, dienos metu, šalia namo, esančio (duomenys neskelbtini), prieš 2012 m. balandžio 3 d. 11 val. antstolės I. B. kontoroje, adresu (duomenys neskelbtini) vyksiančias varžytines, kurių metu buvo parduodamas nekilnojamas turtas: pastatas – ferma (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkiniai pastatai (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini)) bei pastatas – siurblinė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantys (duomenys neskelbtini), priklausantys R. K., kurių pradinė pardavimo kaina 14 000 Lt, veikdami bendrai, neturėdami teisėto pagrindo, atvirai, panaudodami prieš užsiregistravusį varžytinių dalyvį V. K. psichinę prievartą, vertė pastarąjį perduoti jiems 5 000 Lt dydžio pinigų sumą, pareikšdami, kad jei V. K. reikalaujamos sumos neperduos, varžytinių metu bus dirbtinai sukelta parduodamo turto kaina ir V. K. šio turto neįsigis.

5) K. K. ir V. Ž. 2012 m. balandžio 13 d., apie 10 val., šalia antstolės I. B. kontoros, esančios adresu (duomenys neskelbtini), prieš turėjusias vykti varžytines, kurių metu buvo parduodamas nekilnojamas turtas - žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), priklausantis D. R., kurio pradinė pardavimo kaina 4 800 Lt, ir jiems abiem užsiregistravus šių varžytinių dalyviais, veikdami bendrai, neturėdami teisėto pagrindo, atvirai, panaudodami prieš užsiregistravusį varžytinių dalyvį R. R. psichinę prievartą, vertė jį perduoti 1 000 Lt dydžio pinigų sumą, pareikšdami, kad jei R. R. reikalaujamos sumos neperduos, varžytinių metu jie tyčia dirbtinai sukels parduodamo turto kainą ir R. R. šio turto neįsigis. Nukentėjusiajam su reikalavimu sutikus, V. Ž. ir K. K., dalyvaudami varžytinėse, dirbtinai parduodamo turto kainos nekėlė, R. R. įsigijo norimą žemės sklypą ir sumokėjo K. K. 1 000 Lt.

6) K. K. 2012 m. gruodžio 21 d., apie 14 val., šalia antstolės I. B. kontoros, esančios (duomenys neskelbtini), prieš turėjusias vykti varžytines, kurių metu buvo parduodamas nekilnojamas turtas – žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), kurio pradinė pardavimo kaina 2 400 Lt, užsiregistravęs šių varžytinių dalyviu, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai, panaudodamas prieš užsiregistravusį varžytinių dalyvį R. P. psichinę prievartą, vertė pastarąjį perduoti ne mažesnę kaip 100 Lt dydžio pinigų sumą, pareikšdamas, kad jei R. P. reikalaujamos sumos neperduos, varžytinių metu jis dirbtinai sukels parduodamo turto kainą ir R. P. šio turto neįsigis. Nukentėjusiajam paklusus ir sumokėjus reikalaujamą ne mažesnę kaip 100 Lt sumą, K. K., dalyvaudamas varžytinėse, parduodamo turto kainos nekėlė ir R. P. įsigijo norimą žemės sklypą.

Šalies argumentai

2. Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Aurelijus Navickas apeliaciniame skunde prašo Panevėžio apygardos teismo 2016 m. spalio 17 d. nuosprendį pakeisti V. Ž. atžvilgiu bei vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 9 dalimis, prie Biržų rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 25 d. nuosprendžio paskirtos subendrintos bausmės iš dalies pridėti Panevėžio apygardos teismo 2016 m. spalio 17 d. nuosprendžiu paskirtą subendrintą 1 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmę ir V. Ž. paskirti galutinę bausmę – laisvės atėmimą 3 metams. Į bausmės laiką įskaityti bausmę, atliktą pagal Biržų rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 25 d. nuosprendį. V. Ž. taikytas BK 75 straipsnio nuostatas palikti nepakeistas.

2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs byloje surinktus įrodymus ir tinkamai juos įvertinęs, padarė teisingą išvadą dėl V. Ž. veiksmų nusikalstamo pobūdžio, teisingai juos kvalifikavo pagal BK 181 straipsnio 1 dalį, tačiau netinkamai pritaikė baudžiamąją įstatymą, nes paskyręs V. Ž. bausmes už inkriminuotas veikas, subendrintų bausmių nesubendrino su ankstesniu Biržų rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 25 d. nuosprendžiu V. Ž. paskirta subendrinta bausme, nepagrįstai skundžiamo nuosprendžio įžanginėje dalyje nurodydamas, kad V. Ž. bausmę yra atlikęs.

2.2. Apeliantas nurodo, kad ankstesniu Biržų rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 25 d. nuosprendžiu V. Ž. buvo nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 3 dalimis, jam paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 4 mėnesiams. Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 7 d. nutartimi V. Ž. lygtinai paleistas iš pataisos namų, šio sprendimo priėmimo metu V. Ž. neatlikta bausmės dalis buvo 1 metai. Taigi, priimant skundžiamą nuosprendį buvo pagrindas taikyti BK 63 straipsnio 1, 9 dalių nuostatas, todėl skundžiamas nuosprendis keistinas V. Ž. šiuo nuosprendžiu paskirtą subendrintą bausmę subendrinant su Biržų rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 25 d. nuosprendžiu paskirta subendrinta bausme.

3. Nuteistasis K. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2016 m. spalio 17 d. nuosprendžio dalį, kurioje K. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 181 straipsnio 1 dalyje, ir priimti išteisinamąjį nuosprendį nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

3.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad padaryti esminiai BPK nuostatų pažeidimai sukliudė pirmosios instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, teismas padarė baudžiamojo įstatymo taikymo klaidas, o teismo išvados dėl K. K. kaltės neatitinka bylos faktinių aplinkybių ir yra nepagrįstos. Anot apelianto, apygardos teismas įrodymus įvertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas taisykles, tendencingai, iškreipdamas ar nutylėdamas jų esmę, kiek ji nepalanki kaltinimui, neatsižvelgdamas į visas reikšmingas aplinkybes, ko pasėkoje nepagrįstai konstatavo, jog atskirų nukentėjusiųjų parodymai bei dalyje epizodų asmenų, vykdžiusių varžytines (antstolių, bankroto administratoriaus), parodymai patvirtina K. K. kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, nors šie įrodymai, priešingai nei konstatavo teismas, ne patvirtina, o paneigia K. K. kaltę. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad skundžiamame nuosprendyje nebuvo atskirti nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai duoti teisminio bylos nagrinėjimo metu nuo duotų ikiteisminio tyrimo pareigūnui. Šis pažeidimas yra esminis, kadangi tarp ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu duotų parodymų yra tam tikrų skirtumų, kuriuos liudytojai bei nukentėjusieji teisminio nagrinėjimo metu paaiškino, nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu surašant jų parodymus nebuvo laikytasi tikslumo, kai kuriais atvejais buvo pažeistos BPK nustatytos apklausos atlikimo ir protokolų surašymo taisyklės. Tuo labiau kad ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai, kurie pagal BPK nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, net nebuvo pagarsinti BPK 290 straipsnio tvarka, todėl skundžiamą nuosprendį teismas grindė tiesiogiai neištirtais įrodymais. Pažymima, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes. Be to, pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nepakanka išdėstyti tik įrodymų turinio, bet turi būti išdėstyti ir motyvai dėl įrodymų vertinimo.

3.2. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė BK 181 straipsnio nuostatas. Turto prievartavimo esmė – neteisėtas, neturtint tam pagrindo, vertimas suteikti turtinę naudą kaltininkui ar kitam asmeniui panaudojant psichinę prievartą. Psichinė prievarta suprantama kaip pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti (bauginant), kad dėl tolesnių grasinančiojo veiksmų ar neveikimo atsiras tam tikros neigiamos pasekmės. Grasinimai turi būti realūs (tikri), t. y. jais siekiama realiai įbauginti nukentėjusįjį ir palaužti jo valią, kad šis įvykdytų jam pareikštas turtines pretenzijas. Skunde remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, jog ypač svarbu, kaip faktines bylos aplinkybes supranta nukentėjusysis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-203/2011). Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pabrėžiama, kad ne bet kokia neteisėta veika turi būti vertinama kaip nusikalstama, baudžiamoji atsakomybė vertinama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų pasiekti negalima (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-677/2012).

3.3. Vertindamas nustatytas bylos faktines aplinkybes nuteistasis skunde nurodo, kad byloje nenustatyti BK 181 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai, o būtent psichinės prievartos naudojimas ir neteisėto reikalavimo pareiškimas. Apygardos teismas, konstatuodamas, kad veika padaryta panaudojant kitokią psichinę prievartą, netinkamai aiškino ir taikė šį baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymį, dirbtinai jį pritempė prie baudžiamosios atsakomybės ribų ir taip nepagrįstai kriminalizavo K. K. veiksmus. K. K. neneigė, kad dalyvaudavo varžytinėse, kur su jų dalyviais atskirais atvejais sudarydavo susitarimus dėl kainos nekėlimo, tokie susitarimai tarp varžytinių dalyvių nebuvo numatyti varžytinių tvarką reglamentuojančiuose teisės aktuose ir iškreipia varžytinių principus, iš esmės panaikina konkurenciją, dėl ko turtas varžytinėse galimai parduodamas pigiau nei visiems varžytinių dalyviams sąžiningai konkuruojant, tačiau tokie susitarimai nepažeidžia varžytinėse dalyvaujančių ir tarpusavyje susitariančių asmenų teisių ir interesų, jei susitariama laisva valia, priešingai, susitariantys asmenys gauna turtinės naudos: vieni pigiau nuperka turtą, kiti gauna atlygį už tai, kad nekėlė kainos. Byloje nei vienas iš tariamai nukentėjusių asmenų nenurodė, kad iš jų būtų buvęs prievartaujamas turtas, kad jų atžvilgiu būtų buvę reiškiami kokie nors atviri ar užmaskuoti reikalavimai, lydimi grasinimų ar bet kokio psichologinio spaudimo. Nei vienas iš asmenų, proceso metu pripažintų nukentėjusiaisiais, į ikiteisminio tyrimo įstaigas dėl jų atžvilgiu galimai įvykdyto nusikaltimo nesikreipė, nukentėjusiųjų procesinis statusas jiems buvo suteiktas prieš jų pačių valių, deramai net neišaiškinus jų procesinių teisių, visi šie asmenys aiškiai nurodė, kad jie nesijaučia nukentėję ir kad jų turtiniai bei asmeniniai interesai pažeisti nebuvo, apklausti asmenys nurodė, kad susitardami dėl veiksmų varžytinių metu arba atsisakydami tokio susitarimo, veikė laisva valia. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad šiuo atveju nėra svarbu kaip patys nukentėjusieji suprato jiems išreikštą reikalavimą, toks apygardos teismo aiškinimas prieštarauja suformuotai teismų praktikai, kurioje nukentėjusiojo subjektyvus supratimas dėl išreikšto reikalavimo neteisėtumo bei jam daromo poveikio yra vienas iš esminių momentų, sprendžiant ar buvo padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 181 straipsnyje. Visi nukentėjusiaisiais prokuroro iniciatyva pripažinti asmenys yra subrendę, išsilavinę, psichiškai sveiki, gyvenimiškos patirties turintys asmenys, akivaizdu, kad jie patys sugeba tinkamai įvertinti situaciją ir nuspręsti, ar jiems buvo grasinama, ar jie jautė psichinį poveikį atlikti vienokius ar kitokius veiksmus, ar tie veiksmai atitinka jų interesus. Todėl nagrinėjamoje byloje tiriami veiksmai, kai varžytinių dalyviai savo valia, nenaudojant jokios psichinės prievartos ir niekieno neverčiami, siekdami abipusės naudos sudaro susitarimus, kurie atitinka asmenų interesus ir dėl kurių jie nepatiria jokios žalos, neatitinka turto prievartavimo kaip nusikalstamos veikos esmės ir negali būti vertinami kaip nusikalstami. Nepagrįstai dirbtinai kriminalizuojant tokius veiksmus iškreipiama baudžiamosios justicijos kaip kraštutinės priemonės ginti pažeistoms teisėms ir teisėtiems interesams esmė.

3.4. Skunde atskirai aptariami byloje surinkti įrodymai dėl kiekvieno nusikalstamos veikos epizodo. Pažymima, kad liudytoja pirmosios instancijos teisme apklausta antstolė I. B. nurodė, jog nuteistuosius yra mačiusi kaip varžytinių dalyvius, kurie varžytinėse yra įsigiję parduodamų objektų, būdavo, kad jie dalyvauja varžytinėse, pakelia kainą, bet turto nenuperka, paaiškino, kad anksčiau galioję teisės aktai nedraudė šalims prieš varžytines tarpusavyje susitarti, tokie susitarimai būdavo labai paplitę, t. y. I. B. patvirtino K. K. paaiškinimus dėl susitarimų su nukentėjusiaisiais sudarymo, o vien dalyvavimas varžytinėse, kainos kėlimas, o vėliau atsisakymas už pasiūlytą kainą įsigyti turtą savaime nepatvirtina turto prievartavimo fakto. Jokių kitų įrodymų, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai patvirtintų K. K. kaltę prievartavus turtą, byloje nėra.

3.5. Nukentėjusysis J. Š. parodė, jog atvykus į varžytines, prie J. Š. priėję trys vyriškiai paklausė, ar jis nori pirkti garažą, pasakė, kad gali nekelti kainos, pasiūlė nepirkti turto, kadangi per kitas varžytines kaina bus sumažinta, per kitas varžytines vyriškiai paprašė 10 000 Lt, o jis pasiūlė 5 000 Lt, kadangi kaina buvo sumažinta mažiau nei buvo planuota. Šie parodymai ne paneigia, o kaip tik patvirtina K. K. paaiškinimus, jog prieš pirmąsias varžytines prie bankroto administratoriaus kontoros K. K. sutiko J. Š. ir dar vieną nepažįstamą asmenį, su kuriais kalbėjosi apie parduodamo turto kainą ir kad neįvykus varžytinėms per kitas varžytines turto kaina bus mažesnė, taip jie kartu sutarė turto nepirkti, palaukti antrųjų varžytinių, o sumažėjusios kainos skirtumą pasidalinti. J. Š. neigė, jog yra nukentėjęs, nurodė, kad jo atžvilgiu jokia psichinė prievarta naudojama nebuvo, nebuvo gąsdinimų, grasinimų, šantažo, jis nejautė jokios baimės, paaiškino, kad pasiūlymą suprato verslo planą turtui iš varžytinių pigiau nupirkti, sprendimą nesiūlyti kainos pirmose varžytinėse priėmė savo laisva valia, taip pat pats buvo nusprendęs duoti 5 000 Lt. J. Š. taip pat negalėjo nurodyti, kuris iš vyriškių jo klausė dėl garažų pirkimo. Liudytojų A. J. ir L. P. parodymai, kad K. K. ir kiti nuteistieji dalyvavo ne vienose varžytinėse, nepatvirtina nei K. K. kaltės konkrečiame nusikalstamos veikos epizode dėl turto prievartavimo iš J. Š., nei bendrininkavimo su kitais nuteistaisiais. Be to, šiame nusikalstamos veikos epizode apygardos teismas rėmėsi A. J. parodymais neva ji atpažino K. K. ir kitus nuteistuosius kaip asmenins, užsiėmusius pinigų reketavimu iš varžytinių dalyvių, nors apklausiama teisme A. J. kategoriškai paneigė ikiteisminio tyrimo metu ką nors sakiusi apie pinigų reketavimą. Taigi, akivaizdu, jog susitarimas tarp K. K. ir J. Š. kaip sumažinti parduodamo turto vertę ir abiems šalims gauti finansinės naudos, negali būti vertinamas kaip nusikalstamas BK 181 straipsnio prasme.

3.6. Nukentėjusysis V. K. parodė, kad užsiregistravus varžytinėse, prie jo namų buvo atvažiavę V. J. ir K. K., klausinėjo dėl dalyvavimo varžytinėse, minėjo apie patirtus nuostolius, pasakė, kad jei sumokės 5 000 Lt, tai varžytinių metu nekels kainos, bet mokėti V. K. atsisakė. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme V. K. kategoriškai paneigė, kad yra nukentėjęs, kad jo atžvilgiu buvo naudota bet kokia prievartos forma, kad jam buvo grasinama. Anot apelianto, su V. K. buvo kalbama tik apie varžytinėse parduodamo turto kainą. Pirmosios instancijos teisme apklausta antstolė I. B., aiškindama užfiksuotus pokalbius, nurodė, jog šie pokalbiai yra apie bet ką, su pajuokavimais, pagražinimais. Skunde atkreipiamas dėmesys į varžytinių eigą, iš kurios matyti, jog turtą sekėsi pardavinėti sunkiai, per dvejus metus įvyko net šešios varžytinės, kurių metu objekto pradinė kaina sumažėjo nuo 20 000 Lt iki 10 500 Lt, o turtas buvo nupirktas už 11 025 Lt. Tai patvirtina K. K. parodymus, jog jis V. K. sakė, kad turtą vertėtų pirkti, jei kaina būtų sumažinta 5 000 Lt, būtent ką padarius turtas ir buvo parduotas. Išdėstytos aplinkybės, taip pat ir V. J. parodymai patvirtina, jog su V. K. buvo kalbama apie dalyvavimą varžytinėse, apie parduodamo turto kainą, bet jokie neteisėti reikalavimai nebuvo išsakyti ir jokia psichinė prievarta V. K. atžvilgiu nebuvo naudojama.

3.7. Duodamas parodymus dėl turto prievartavimo R. R. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog vyriškiai pasiūlė jam sumokėti 1 000 Lt už tai, kad nekeltų kainos varžytinių metu, teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusysis paaiškino, kad prieš varžytines jam buvo pasiūlyta nesiplėšyti, nekelti kainos, vyriškiai klausė, kiek jis pasiryžęs sumokėti, ir pasiūlė sumokėti skirtumą tarp pradinės sklypo kainos ir tos sumos, kurią R. R. norėjo mokėti, R. R. sumokėjo tam, kad nevyktų kitos varžytinės, džiaugėsi įsigijęs sklypą, susitarimas su kitais varžytinių dalyviais atitiko jo interesus, jokios žalos nepatyrė. Tai, kad K. K. dalyvavo varžytinėse ir kaip kiti varžytinių dalyviai nekėlė kainos, atsižvelgiant į R. R. parodymus apie susitarimą dėl varžytinėse parduodamo objekto kainos, priešingai nei konstatavo apygardos teismas, ne tik nepatvirtina K. K. kaltės dėl R. R. turto prievartavimo, bet ir apskritai paneigia bet kokią prielaidą, jog R. R. atžvilgiu buvo įvykdyta nusikalstama veika.

3.8. Nukentėjusysis G. S. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad pas antstolę buvę du vyriškiai paklausė, kiek jis gali kelti kainą, pasakė, kad jei nori, kad jie nekeltų kainos, turės sumokėti, vyriškiai galėjo prašyti 1 500 – 2 000 Lt, jis sutiko sumokėti, todėl varžytinių metu kainos niekas nekėlė, po varžytinių pinigus padavė K. K.. Apklausiamas teisme G. S. paaiškino, jog iniciatyvą susitarti dėl to, kad varžytinių metu nebūtų keliama kaina, parodė jis pats, o K. K. tik pasiūlė sumą, kuri G. S. tenkino. G. S. nurodė pinigus davęs savo noru, su juo buvo bendraujama normaliai, psichologinės prievartos, grasinimų, psichologinės įtampos nebuvo, pinigų perdavimą G. S. vertino kaip normalų verslo sandorį, kuris padėjo sutaupyti pinigų, dėl to jokios žalos nepatyrė. Pažymima ir tai, kad G. S. žinojo varžytinių tvarką ir pats ruošėsi manipuliuoti šia tvarka, kadangi tam, kad įvyktų varžytinės, su savimi atsivežė A. K. kaip formalų varžytinių dalyvį, nors A. K. sklypo pirkti nesiruošė. Teisme apklausta antstolė I. B. nurodė, jog G. S. jai sakė, kad kaina nebuvo pakelta, nes jis sumokėjo pinigus, tačiau dėl to nesiskundė.

3.9. Duodamas parodymus dėl turto prievartavimo M. M. paaiškino, kad iki prasidedant varžytinėms K. K. mandagiai jam pasiūlė nekelti kainos, jei sumokės 1 000 Lt, bet M. M. atsisakė. Apelianto teigimu, šiuo atveju kaip ir aukščiau aptartais, M. M. tiesiog buvo pasiūlyta susitarti dėl varžytinių eigos ir turto kainos, tačiau jokio neteisėto reikalavimo, panaudojant psichinę prievartą ar grasinimus, BK 181 straipsnio prasme nebuvo reiškiama. Vien tai, kad varžytinių metu kaina buvo pakelta iki 10 900 Lt, o šią kainą pasiūlęs K. K. atsisakė pirkti turtą, dėl ko varžytinės buvo paskelbtos neįvykusiomis, nepatvirtina turto prievartavimo fakto.

Žemesnės instancijos teismas

3.10.Turto prievartavimo iš R. P. epizode nėra aišku, kuria nukentėjusiojo parodymų dalimi buvo remtasi. Apygardos teismas, konstatavęs, jog R. P. parodymai dėl tariamo pinigų reikalavimo motyvo ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu skyrėsi, padarė išvadą, kad tai neturi reikšmės nusikalstamos veikos kvalifikavimui, tačiau tokia teismo išvada neatitinka įrodymų vertinimo reikalavimų. Teismo posėdyje R. P. parodė, jog prieš varžytines pasikalbėjo su dviem vyrais, kurių atpažinti negali, jie klausinėjo apie parduodamą žemės sklypą, R. P. pasakė, kad sklypas ūkininkavimui netinkamas, tada vyriškiai atsakė, kad tegul sklypą perka R. P., taip pat vyriškiai paprašė kompensuoti išlaidas už kurą, todėl R. P. jiems davė 50 ar 100 Lt. R. P. teigimu, vyriškiai jokio spaudimo nedarė, nebuvo piktybiški, negrasino, R. P. nebuvo išgąsdintas, nesijaučia nukentėjęs, niekam pretenzijų neturi, vyriškiams davė pinigų kurui tam, kad šie sudalyvautų aukcione, priešingu atveju, aukcionas nebūtų įvykęs, dėl ko naujame aukcione sklypo kaina galėjo pakilti. Iš 2012 m. gruodžio 21 d. 14 val. vykusių varžytinių protokolo matyti, jog varžytinėse dalyvavo tik K. K. ir R. P., todėl į varžytines neatvykus K. K. šios nebūtų įvykusios. Be to, tą pačią dieną 15 val. K. K. dalyvavo dar vienose varžytinėse, kuriose kitų dalyvių nebuvo. Teisme apklausta antstolė I. B. nurodė, jog R. P. jai sakė, kad sumokėjo kitam dalyviui 200 Lt, bet nesiskundė, sakė, jog jei kaina būtų buvusi pakelta, sklypo nebūtų pirkęs. Apelianto vertinimu, išdėstytos aplinkybės objektyviai patvirtina, kad būtent R. P. buvo susitarimo, kurį pirmosios instancijos teismas įvertino kaip R. P. turto prievartavimą, iniciatorius, pinigus K. K. nukentėjusysis davė ne tariamai panaudotos psichinės prievartos pasėkoje, bijodamas, kad bus pakelta kaina ir jis negalės įsigyti sklypo, o kaip kompensaciją už paslaugą R. P. – formalų dalyvavimą aukcione.

3.11. Taip pat skunde ginčijamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl bendrininkavimo. Skundžiamu nuosprendžiu konstatuota, jog K. K. prievartaujant J. Š. turtą veikė bendrininkų grupėje kartu su V. J. bei V. Ž., prievartaujant R. R. turtą – su V. Ž., prievartaujant V. K. turtą – su V. J.. Skunde teigiama, kad K. K. dalyvauja varžytinėse nuo 2008 m., turtą stengdavosi nupirkti pigiau ir brangiau perparduoti arba žemės sklypus nusipirkti sau, kadangi yra ūkininkas, iš viso buvo nupirkęs ir perpardavęs ne mažiau 7 nekilnojamojo turto objektų, tuo tarpu V. Ž. ir V. J. varžytinėse dalyvaudavo savarankiškai, su jais, kaip ir su kitais varžytinių dalyviais, kartais būdavo sudaromi neoficialūs susitarimai tam, kad pigiau nusipirkti turtą, kadangi K. K. su V. J. yra pažįstamas, todėl atvykdavo į varžytines kartu, tačiau šios aplinkybės nepatvirtina buvus nuteistųjų veiksmuose būtinuosius bendrininkavimo požymius – susitarimą ir tyčią. Kaip matyti iš bylos duomenų, dalyvaudami varžytinėse kiekvienas įnašus mokėdavo iš savo pinigų, įsigytu turtu disponuodavo savarankiškai. Byloje nėra duomenų, kad K. K. kartu su kitais nuteistaisiais būtų susitarę iš kitų varžytinių dalyvių reikalauti pinigų, kad nuteistųjų veiksmai tarpusavyje buvo suderinti.

Šalies argumentai

4. Nuteistasis V. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2016 m. spalio 17 d. nuosprendžio dalį, kurioje V. J. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 181 straipsnio 1 dalyje, ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

4.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad bylą nagrinėjęs Panevėžio apygardos teismas nesilaikė baudžiamajame įstatyme ir baudžiamojo proceso įstatyme keliamų reikalavimų – pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus įrodymus vertino nevisapusiškai ir tendencingai, ko pasėkoje padarė išvadas, neatitinkančias bylos faktinių aplinkybių, taip pažeidė baudžiamosios atsakomybės sąlygas, nustatytas BK 2 straipsnyje. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes, be to, nuosprendyje neturi būti apsiribojama tik įrodymų išdėstymu, bet turi būti nurodyti ir motyvai dėl įrodymų vertinimo. Pirmosios instancijos teismas atmetė nuteistųjų parodymus kaip gynybinę versiją tinkamai jų netgi neįvertinęs, nors nuteistųjų parodymai neprieštarauja kitiems bylos įrodymams. Taip pat apygardos teismas rėmėsi asmenų ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotais parodymais, kurie pagal BPK nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tuo labiau kad šie parodymai buvo paneigti teisminio bylos nagrinėjimo metu. Pastarasis įrodymų vertinimo pažeidimas yra esminis, kadangi tarp liudytojos A. J., nukentėjusiojo V. K. parodymų ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu yra reikšmingų skirtumų, kuriuos šie asmenys paaiškino tuo, kad ikiteisminio tyrimo metu surašant parodymus nebuvo laikytasi tikslumo, buvo pažeistos BPK nustatytos apklausos atlikimo taisyklės.

4.2. Pažymima, kad apelianto kaltė dėl turto prievartavimo iš J. Š. iš esmės grindžiama paties nukentėjusiojo parodymais, tačiau J. Š. parodymai ne tik, kad nepatvirtina V. J. kaltės dėl tariamo turto prievartavimo, bet ir apskritai neleidžia detalizuoti V. J. kaip tariamo nusikaltimo bendravykdytojo vaidmens, byloje iš viso netgi nenustatyta, kad V. J. būtų bendravęs su J. Š.. Pagal J. Š. parodymus, prie jo priėję trys vyriškiai paklausė, ar jis nori pirkti garažą, pasakė, kad gali nekelti kainos, pasiūlė nepirkti turto, kadangi per kitas varžytines kaina bus sumažinta, per kitas varžytines vyriškiai paprašė „kažkiek duoti“, o J. Š. pats pasiūlė 5 000 Lt. J. Š. kategoriškai tvirtino, jog jis nėra nukentėjęs, jo atžvilgiu jokia psichinė prievarta naudojama nebuvo, nebuvo gąsdinimų, grasinimų ar šantažo, jis nejautė jokios baimės, tiesiog jam buvo pasiūlytas verslo planas kaip pigiau nupirkti turtą iš varžytinių. Liudytojų A. J. ir L. P. parodymai, kad V. J. ir kiti nuteistieji dalyvavo ne vienose varžytinėse, nepatvirtina nei V. J. kaltės prievartaujant turtą iš J. Š., nei tuo labiau bendrininkavimo su kitais nuteistaisiais. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad skundžiamame nuosprendyje konstatuota, jog A. J. neva atpažino V. J. ir kitus nuteistuosius, kaip asmenis, užsiėmusius pinigų reketavimu iš realių varžytinių dalyvių, tačiau skundžiamame nuosprendyje išdėstytuose parodymuose A. J. kategoriškai paneigė ikiteisminio tyrimo metu ką nors sakiusi apie pinigų reketavimą. Kito nuteistojo K. K. parodymai kaip tik paneigia bet kokį bendrininkavimą dalyvaujant varžytinėse ir prievartaujant turtą iš J. Š.. K. K. parodė, jog jis prieš pirmąsias varžytines prie bankroto administratoriaus kontoros sutiko J. Š. ir dar vieną nepažįstamą asmenį, su kuriais kalbėjosi apie turto kainą ir kad per kitas varžytines kaina bus mažesnė, jie kartu sutarė turto nepirkti ir palaukti antrų varžytinių, o sumažėjusios kainos skirtumą pasidalinti, prieš antrąsias varžytines su V. J. ir V. Ž. K. K. susitiko atsitiktinai. Tačiau pirmosios instancijos teismas K. K. parodymų nevertino ir nepasisakė dėl jų įrodomosios reikšmės.

4.3. Dėl turto prievartavimo iš V. K. apelianto kaltė grindžiama nukentėjusiojo V. K. parodymais apie tai, kad jam užsiregistravus varžytinėse, pas jį prie namų buvo atvažiavę K. K. ir V. J., teiravosi dėl dalyvavimo varžytinėse, minėjo apie patirtus nuostolius, pasakė, kad jei sumokės 5 000 Lt, tai jie varžytinių metu nekels kainos, tačiau V. K. mokėti atsisakė. V. K. kategoriškai paneigė, kad yra nukentėjęs, kad jo atžvilgiu buvo naudota bet kokia prievartos forma, kad jam buvo grasinama. Be to, V. K. nurodė, kad nei su V. J., nei su K. K. jokių turto įsigijimo reikalų nesprendė, varžytinėse dalyvavo nuotoliniu būdu, o kalbėjosi tik apie tai kuriose varžytinėse ketina dalyvauti. Liudytoja apklausta antstolė I. B. parodė, jog nuteistuosius yra mačiusi kaip varžytinių dalyvius, kurie varžytinėse yra įsigiję parduodamų objektų, būdavo, kad jie varžytinėse pasiūlydavo didesnę turto kainą, bet vėliau turto nebepirkdavo, taip pat antstolė paaiškino varžytinių tvarką, nurodė, jog anksčiau galioję teisės aktai nedraudė šalims prieš varžytines tarpusavyje susitarti, tokie susitarimai būdavo labai paplitę. Perklausius užfiksuotus pokalbius, I. B. paaiškino, kad pokalbių turinys yra abstraktus, juose juokaujama, pagražinamos aplinkybės. Be to, iš byloje esančių varžytinių protokolų matyti, kad šį turtą sekėsi parduoti labai sunkiai, per du metus įvyko net šešios varžytinės, kurių metu objekto pradinė kaina sumažėjo nuo 20 000 Lt iki 10 500 Lt, o turtas buvo nupirktas už 11 025 Lt. Pastaroji aplinkybė kaip tik ir patvirtina K. K. teisminio nagrinėjimo metu duotus parodymus, jog jis V. K. sakė, kad turtą vertėtų pirkti, jei kaina būtų sumažinta 5 000 Lt.

4.4. Apibendrinant išdėstytus įrodymus skunde teigiama, kad byloje nebuvo nustatyti esminiai nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos požymiai – neteisėtas reikalavimas suteikti turtinę naudą panaudojant kitokią psichinę prievartą. Iš skundžiamo nuosprendžio iš viso nėra aišku, kokius neteisėtus veiksmus atliko V. J. ir kokie įrodymai pagrindžia V. J. bendrininkavimą su kitais nuteistaisiais, nusikalstamos veikos aprašytos abstrakčiai, nedetalizuoti konkretūs kiekvieno nuteistojo veiksmai. Nepaisant nekonkretaus kaltinimo skunde pažymima, jog nei vienas iš nukentėjusių asmenų nenurodė, kad iš jų buvo prievartaujamas turtas, kad šių asmenų atžvilgiu būtų reiškiami kokie nors atvirti ar užmaskuoti reikalavimai lydimi grasinimų, psichologinio spaudimo, nei vienas iš pripažintų nukentėjusiaisiais asmenų nesikreipė į ikiteisminio tyrimo įstaigas dėl jų atžvilgiu galimai įvykdyto nusikaltimo, šie asmenys nurodė, kad jų turtiniai interesai pažeisti nebuvo. Priešingai, J. Š. nurodė, kad informacija apie parduodamo turto kainos sumažinimą kitų varžytinių metu, gautas pasiūlymas dėl kainos nekėlimo varžytinių metu, jam buvo naudingi, tai vertino kaip verslo planą, tuo tarpu V. K. teisme nurodė iš viso neaptarinėjęs turto pardavimo kainos, o kalbėjęs tik dėl savo dalyvavimo varžytinėse. Apygardos teismo išvada, kad nėra svarbu kaip patys nukentėjusieji suprato jiems išreikštą reikalavimą, prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai, kurioje pabrėžiama, kad vienas iš esminių momentų, taikant BK 181 straipsnio nuostatas yra nukentėjusiojo subjektyvus supratimas dėl išreikšto reikalavimo neteisėtumo bei jam daromo poveikio (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-203/2011). Kadangi nagrinėjamoje byloje nei vienas iš nukentėjusiųjų pasiūlymo susitarti dėl elgesio varžytinių metu nesuprato kaip netesėto reikalavimo, nei vienam iš nukentėjusiųjų nebuvo grasinama, daromas psichinis poveikis, kiekvienas iš nukentėjusiųjų veikė savo valia ir savo interesais (J. Š. sutiko su pasiūlymu, o V. K. pasiūlymą atmetė), todėl nuteistųjų veiksmai negali būti vertinami nusikalstamais BK 181 straipsnio prasme.

5. Nuteistojo V. Ž. gynėjas advokatas Gediminas Bukauskas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2016 m. spalio 17 d. nuosprendžio dalį, kurioje V. Ž. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 181 straipsnio 1 dalyje, ir V. Ž. atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

5.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį V. Ž. atžvilgiu pirmosios instancijos teismas padarė esminius baudžiamojo proceso kodekso pažeidimus, sukliudžiusius išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį, taip pat netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, o teismo išvados dėl V. Ž. kaltės padarius jam inkriminuotus nusikaltimus neatitinka bylos faktinių aplinkybių ir yra nepagrįstos. Skunde teigiama, kad apygardos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, skundžiamas nuosprendis neatitinka jam keliamų reikalavimų, nuosprendyje negali būti apsiribojama tik įrodymų išdėstymu, taip pat turi būti pateikiami ir įrodymų vertinimo motyvai. Apygardos teismas, nurodydamas nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus, neatskyrė šių asmenų ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio bylos nagrinėjimo metu duotų parodymų, nors šie parodymai skyrėsi dėl tam tikrų aplinkybių, apklausti asmenys nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu surašant jų parodymus nebuvo laikytasi tikslumo, kai kuriais atvejais buvo pažeistos BPK nustatytos apklausos atlikimo taisyklės, dėl ko itin svarbu ištirti parodymų skirtumus, tačiau teismas apsiribojo selektyviu įrodymų vertinimu, nutylėjo kaltinimui nenaudingas aplinkybes, be to, ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai pagal BPK netgi nėra savarankiškas įrodymų šaltinis. Nuteistųjų parodymus teismas atmetė kaip gynybinę versiją tinkamai jų neįvertinęs, nors šie parodymai ir neprieštarauja kitiems bylos įrodymams.

5.2. Kaip ir kitų nuteistųjų apeliaciniuose skunduose, nusikalstamos veikos epizode dėl turto prievartavimo iš J. Š. akcentuojama tai, kad pagal J. Š. parodymus, jam buvo pasiūlyta nepirkti turto, nes per kitas varžytines turto kaina bus mažesnė, už tai per kitas varžytines J. Š. pasiūlė vyriškiams 5 000 Lt, J. Š. atžvilgiu jokia psichinė prievarta nebuvo naudojama, jam nebuvo grasinama, jis nejautė baimės, tiesiog suprato tokį pasiūlymą kaip verslo planą turtui iš varžytinių pigiau nupirkti. Iš tokių J. Š. parodymų akivaizdu, jog J. Š. atžvilgiu jokie nusikalstami BK 181 straipsnio prasme veiksmai nebuvo atliekami, šie parodymai taip pat atitinka K. K. parodymus, jog prieš pirmąsias varžytines jis kalbėjosi su J. Š. apie elgesį varžytinių metu, susitarimą nepirkti turto, o paskui pasidalinti kainų skirtumą, kas patvirtina J. Š. ir K. K. susitarimą manipuliuoti varžytynių tvarka siekiant sumažinti parduodamo turto vertę ir gauti abipusę finansinę naudą. K. K. nurodė, kad prieš antrąsias varžytines su V. Ž. ir V. J. susitiko atsitiktinai. J. Š. taip pat negalėjo konkretizuoti V. Ž. veiksmų jo atžvilgiu, tiesiog nurodė, kad V. Ž. buvo kartu su K. K.. Kaip matyti iš bylos medžiagos, V. Ž. niekada nedalyvavo tose pačiose varžytynėse su J. Š.. V. Ž. taip pat neigia dalyvavęs pokalbyje su J. Š. prieš varžytines. Tokios byloje nustatytos aplinkybės, kaip ir liudytojų A. J. ir L. P. parodymai, kad V. Ž. ir kiti nuteistieji dalyvavo ne vienose varžytynėse, nepatvirtina V. Ž. dalyvavimo prievartaujant turtą iš J. Š., jo veiksmų bendrumo su kitais nuteistaisiais. Be to, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad A. J. davė parodymus apie tai, jog atpažino nuteistuosius kaip asmenis, užsiėmusius pinigų reketavimu iš realių varžytynių dalyvių, nors apklausiama teisme liudytoja kategoriškai paneigė ikiteisminio tyrimo metu nurodžiusi tokias aplinkybes.

5.3. Nusikalstamos veikos epizode dėl turto prievartavimo iš R. R. pirmosios instancijos teismas iš esmės rėmėsi vien tik nukentėjusiojo R. R. parodymais, kad jam sutikti vyriškiai pasiūlė sumokėti 1 000 Lt už tai, kad jie nekeltų kainos varžytynių metu, ką nukentėjusysis ir padarė, tačiau R. R. paaiškino, jog sutiko sumokėti skirtumą tarp pradinės sklypo kainos ir tos sumos, kurią norėjo mokėti dėl to, kad nevyktų kitos varžytynės, kas atitiko jo interesus, nes jam buvo svarbu įsigyti sklypą. Be to, nukentėjusysis nenurodė, kad būtų bendravęs su V. Ž., parodymo atpažinti pagal nuotrauką metu neatpažino V. Ž., atpažinimo metu R. R. atpažino su K. K. buvusį G. J.. Pats V. Ž. neigė bendravęs su R. R., varžytinėse dalyvavo savarankiškai, o kainos nekėlė, nes sklypas jam netiko. Skunde pažymima, kad V. Ž. dalyvavimas varžytinėse, kuriose taip pat dalyvavo ir K. K., kaip tik paneigia V. Ž. bendrininkavimą su K. K., kadangi bendros nusikalstamos veikos atveju nebūtų tikslinga abiem bendrininkams mokėti dalyvio mokestį ir dalyvauti varžytinėse. Taigi, pagal byloje ištirtus įrodymus nustatyta tik tai, kad V. Ž. dalyvavo varžytinėse ir nekėlė parduodamo turto kainos, tačiau vien to nepakanka pripažinti V. Ž. kaltu dėl turto prievartavimo iš R. R. bendrininkaujant su K. K..

5.4. Apibendrindamas išdėstytus įrodymus gynėjas daro išvadą, jog byloje nebuvo nustatyti esminiai BK 181 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai – reikalavimo neteisėtumas ir psichinės prievartos panaudojimas. Iš skundžiamo nuosprendžio neaišku, kokius konkrečius nusikalstamus veiksmus atliko V. Ž. ir kuo pasireiškė jo kaip bendravykdytojo vaidmuo. Nei vienas iš nukentėjusiųjų nepatvirtino, kad jų atžvilgiu buvo panaudotas koks nors spaudimas, daromas neigiamas psichinis poveikis, kad dėl siūlomų susitarimų, aptariamų varžytynių jie jautėsi nesaugiai, buvo įbauginti ar panašiai, nei J. Š., nei R. R. nesikreipė į ikiteisminio tyrimo įstaigas dėl jų atžvilgiu galimai įvykdyto nusikaltimo, nukentėjusiųjų procesinis statusas jiems buvo suteiktas prieš jų pačių valią, kadangi nei vienas iš jų nenurodė, kad būtų buvę pažeisti jų turtiniai interesai. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, priešingai nei nurodė apygardos teismas, turto prievartavimo bylose svarbu, kaip faktines bylos aplinkybes supranta nukentėjusysis (nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-203/2011).

Žemesnės instancijos teismas

6. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje valstybinį kaltinimą byloje palaikantis prokuroras prašė Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą tenkinti, nuteistųjų K. K., V. J. ir nuteistojo V. Ž. gynėjo apeliacinius skundus atmesti, nuteistieji K. K., V. J., V. Ž. ir jų gynėjai prašė K. K., V. J. ir V. Ž. gynėjo apeliacinius skundus tenkinti, o Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

7. Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas, nuteistųjų K. K., V. J. ir nuteistojo V. Ž. gynėjo apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Dėl K. K., V. J. ir V. Ž. nuteisimo pagal BK 181 straipsnio 1 dalį

8. Skundžiamu nuosprendžiu K. K., V. J. ir V. Ž. nuteisti pagal BK 181 straipsnio 1 dalį už tai, kad visi kartu, taip pat V. J. ir K. K. bei K. K. ir V. Ž., veikdami bendrininkų grupe, bei K. K. tris kartus veikdamas vienas, prieš varžytines, užsiregistravę varžytinių dalyviais, neturėdami teisėto pagrindo, atvirai, panaudodami prieš užsiregistravusius varžytinių dalyvius J. Š., G. S., M. M., V. K., R. R. ir R. P. psichinę prievartą, vertė juos perduoti reikalaujamą pinigų sumą, priešingu atveju grasino varžytinių metu dirbtinai kelti parduodamo turto kainą ir taip sutrukdyti šį turtą įsigyti.

9. Apeliaciniuose skunduose prašant nuteistuosius K. K., V. J. ir V. Ž. išteisinti dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų, nesutinkama su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu ir to pasėkoje skundžiamame nuosprendyje padarytomis išvadomis, kurios, anot apeliantų, neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

9.1. K. K., V. J. ir V. Ž. savo kaltės nepripažįsta. Nors nuteistieji ir neneigė bendravę su nukentėjusiaisiais, tačiau tvirtino, kad jų veiksmai aptariant prieš varžytines su nukentėjusiaisiais parduodamo turto kainą, galimybes kelti parduodamo turto kainą bei pasiūlymai susitarti, sumokant nuteistiesiems atitinkamą pinigų sumą už tai, jog dalyvaudami varžytinėse nuteistieji nekeltų parduodamo turto kainos ir leistų nukentėjusiesiems pigiau įsigyti parduodamą turtą, su kuo vieni nukentėjusieji sutiko, o kiti tokių pasiūlymų atsisakė, vertintini kaip pasiūlymai savanoriškai susitarti ir savanoriški susitarimai, iš kurių abi susitarimo pusės gavo naudos, bei nelaikytini neteisėtu reikalavimu ir psichinės prievartos naudojimu BK 181 straipsnio 1 dalies prasme. Be to, V. J. ir V. Ž. teigia, kad byloje neįrodytas jų vaidmuo tariamai prievartaujant turtą iš nukentėjusiųjų, veiksmų su K. K. bendrumas.

10. Su tokiais nuteistųjų ir jų gynėjų teiginiais galima sutikti tik iš dalies. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, taip pat bylą nagrinėjant apeliacine tvarka atlikusi papildomą įrodymų tyrimą, konstatuoja, kad K. K., V. J. ir V. Ž. nukentėjusiojo J. Š. atžvilgiu padarytos veikos aplinkybes bei K. K. nukentėjusiųjų G. S., M. M., R. P., R. R. atžvilgiu padarytų veikų aplinkybes pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, šios K. K., V. J. ir V. Ž. inkriminuotos veikos pagrįstai pripažintos nusikalstamomis, nuteistųjų kaltė padarius nusikalstamas veikas įrodyta, veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 181 straipsnio 1 dalį. Priešingai nei teigia apeliantai, pirmosios instancijos teismo išvados yra motyvuotos, nuosprendyje ne tik išsamiai aprašytas byloje ištirtų įrodymų turinys, bet ir pateiktas aiškus įrodymų vertinimas, pirmosios instancijos teismo išvados padarytos įvertinus įrodymų visumą, tuo tarpu apeliaciniuose skunduose įrodymai yra vertinami atsietai vieni nuo kitų, akcentuojant tik tas nukentėjusiųjų parodymų dalis, kurios atitinka nuteistųjų parodymus apie abiem pusėms naudingus savanoriškai sudarytus susitarimus dėl dalyvavimo varžytinėse. Pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais, jų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo prerogatyva. Proceso dalyviai teismui gali teikti tik savo nuomonę, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl darytinų išvadų vertinant įrodymus, tačiau jiems nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo ar veikos kvalifikavimo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui ar patvirtinančios bylą nagrinėjusio teismo šališkumą. Taip pat byloje nenustatyta esminių BPK pažeidimų gaunant duomenis, kurie teismo buvo pripažinti įrodymais, juos vertinant bei nagrinėjant baudžiamąją bylą.

11. Tačiau apeliantų argumentai dėl K. K. ir V. J. nepagrįsto nuteisimo už turto prievartavimą iš V. K. bei V. Ž. nuteisimo už turto prievartavimą iš R. R. yra teisingi ir pagrįsti. Nors, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, teismas vadovavosi ne tik nukentėjusiųjų teisme duotais parodymais, bet ir ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotais parodymais, bet aprašant nukentėjusiųjų teisiamajame posėdyje ir ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus jie buvo išdėstyti atskirai, nukentėjusiųjų ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotais parodymais apygardos teismas iš esmės vadovavosi tik tiek, kiek jie patvirtino teisiamajame posėdyje duotus parodymus, kas atitinka BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatas, išskyrus turto prievartavimo iš V. K. epizodą, kur pirmosios instancijos teismas neatskyrė nukentėjusiojo skirtingose proceso stadijose duotų parodymų, dėl ko nepagrįstai konstatavo nusikalstamos veikos sudėties požymius K. K. ir V. J. veiksmuose. Taip pat pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas dėl V. Ž. dalyvavimo prievartaujant turtą iš R. R..

12. BK 181 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už turto prievartavimą. Šio nusikaltimo objektyvieji požymiai yra neteisėtas vertimas suteikti turtinę naudą – perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti – kaltininkui ar kitam asmeniui panaudojant psichinę prievartą. Turto prievartavimo atveju kaltininko nukentėjusiajam pareikštos pretenzijos neturi jokio pagrindo. Turto prievartavimas laikomas baigtu nuo neteisėto reikalavimo panaudojant psichinę prievartą pareiškimo momento. Realus turto užvaldymas nusikaltimo baigtumui reikšmės neturi. Be to, grasinimas turi būti realus ir nukentėjusysis tai turi suvokti. Turto prievartavimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad verčia kitą asmenį vykdyti pareikštą neteisėtą turtinę pretenziją panaudodamas psichinę prievartą ir nori taip veikti.

13. Nors nuteistieji ir nepripažino savo kaltės, tačiau K. K., V. J. ir V. Ž. kaltė dėl turto prievartavimo iš J. Š., K. K. kaltė dėl turto prievartavimo iš G. S., M. M., R. R., R. P. yra įrodyta nukentėjusiųjų parodymais, liudytojų I. B., S. O. G. parodymais, asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką ir varžytinių protokoluose užfiksuotais duomenimis.

14. Siekiant pašalinti apeliaciniuose skunduose keliamas abejones nukentėjusiųjų parodymų patikimumu, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka buvo iškviesti ir papildomai apklausti nukentėjusieji J. Š., G. S., R. P., R. R. (M. M. nebuvo apklaustas nepavykus nustatyti jo gyvenamosios vietos ir įteikti teismo šaukimo), kurie davė iš esmės analogiškus parodymus kaip ir pirmosios instancijos teisme, jų parodymai atitinka ir pagarsintus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Pažymėtina, kad nukentėjusiųjų parodymai dėl esminių veikų aplinkybių yra nuoseklūs ir neprieštaringi, atitinka ir kitus bylos duomenis, o tai, kad atskirų veikos aplinkybių nukentėjusieji neprisiminė ar prisiminė netiksliai, paaiškinama nuo įvykių praėjusiu ilgu laiko tarpu, kita vertus, pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nukentėjusieji veikų aplinkybes patikslino. Pirmosios instancijos teisme apklausta tyrėja E. K. paneigė bet kokias keliamas abejones dėl netinkamo nukentėjusiųjų parodymų užfiksavimo.

14.1. Nukentėjusysis J. Š. parodė, kad varžytinėse ketino įsigyti garažų kompleksą, atvykus prieš varžytines kažkuris iš nuteistųjų priėjo ir pasidomėjo, ar jis ketina pirkti garažus, nuteistieji jam sakė, kad irgi ketina pirkti garažus, bekalbėdami sutarė, jog garažų kaina yra per didelė, nuteistieji pasiūlė, jog gali garažų ir nepirkti, jei jiems bus kiek nors kompensuota. J. Š. teigimu, jis ir anksčiau buvo girdėjęs apie varžytinių metu tarpusavyje sudaromus susitarimus nekonkuruoti, už tai mainais sumokant tam tikrą pinigų sumą. Kaip nurodė nukentėjusysis, jis atsisakė mokėti nuteistiesiems motyvuodamas ir taip didele garažų kaina, tada nuteistieji pasiūlė atsisakyti pirkti garažus, nes per kitas varžytines garažų kaina turėtų būti sumažinta 20 proc., kas sudarė apie 52 000 Lt, o per kitas varžytines nuteistieji kainos žadėjo nekelti, jei jiems bus sumokėta 10 000 Lt. J. Š. apskaičiavo, kad taip sutaupytų apie 40 000 Lt ir su nuteistųjų pasiūlymu sutiko, tačiau garažų kaina buvo sumažinta tik 10 proc., todėl atvykęs į varžytines J. Š. nuteistiesiems pasiūlė duoti tik 5 000 Lt, su kuo nuteistieji sutiko, bet tą kartą varžytinėse dalyvavo ir daugiau dalyvių, kurie kėlė kainą ir įsigijo garažus. Kadangi J. Š. garažų neįsigijo, todėl nuteistiesiems pinigų nemokėjo.

14.2. Nukentėjusiojo J. Š. parodymus patvirtina asmens parodymo atpažinti iš nuotraukos protokolai, kuriuose jis atpažino V. J., K. K. ir V. Ž. kaip asmenis, kurie prieš varžytines jam siūlė susitarti dėl varžytinių eigos ir už tai prašė užmokesčio (1 t., b. l. 63-67, 68-72, 73-77). Iš varžytinių protokolų matyti, kad pirmosios varžytinės, kuriose dalyvavo J. Š. ir K. K., neįvyko, nes varžytinių dalyviai nepasiūlė kainos, o antrosiose be J. Š. ir K. K. dalyvavo ir kiti asmenys, iš kurių vienas, pasiūlęs didžiausią kainą, laimėjo varžytines ir įsigijo parduodamą turtą (1 t., b. l. 112-113, 114-115).

14.3. Nukentėjusysis G. S. parodė, kad varžytinėse norėjo įsigyti senelių žemę, atvykus į varžytines, K. K. jo klausė, ar jis rimtai žada pirkti sklypą, domėjosi kiek gali mokėti. G. S. neketino kelti kainos ir norėjo sklypą nusipirkti už pradinę kainą, tuo tarpu K. K. sakė, kad gali mokėti ir daugiau nei pradinė kaina, bet pasiūlė susitarti ir nekelti kainos. Kadangi G. S. buvo aktualu įsigyti būtent šį sklypą, todėl jis pasiūlė K. K. pinigų, kuriuos davė po varžytinių pavykus įsigyti sklypą. Nukentėjusysis G. S. patvirtino teismo posėdžio metu pagarsintus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad K. K. po varžytinių davė 2 000 Lt (1 t., b. l. 191).

14.4. Nukentėjusiojo G. S. parodymus patvirtina asmens parodymo atpažinti iš nuotraukos protokolas, kuriame G. S. atpažino K. K. kaip asmenį, apie kurį davė parodymus (2 t., b. l. 1-3). Varžytinių protokole nurodyta, kad be G. S., A. K., kurį kaip formalų varžytinių dalyvį buvo atsivežęs G. S., varžytinėse dalyvavo ir K. K., varžytinių metu kainą siūlė tik G. S., kuris ir įsigijo turtą (2 t., b. l. 10-11). Kaip liudytoja apklausta varžytines organizavusi antstolė I. B. parodė, kad G. S. po varžytinių jai sakė, jog sumokėjo už tai, kad per varžytines turto kaina nebūtų keliama.

14.5. Nukentėjusysis M. M. parodė, kad prieš varžytines prie antstolio kontoros susitiko su K. K., kuris domėjosi, ar M. M. dalyvaus varžytinėse, klausė, kam jam yra reikalingas sklypas, minėjo, kad ir pats dalyvaus varžytinėse, bet siūlė susitarti, jei nori geresnėmis sąlygomis įsigyti sklypą, t. y. sumokėti 1 000 Lt, bet M. M. atsisakė tai daryti. Kaip nurodė M. M., varžytinių metu K. K. nuolat kėlė kainą, sklypo kaina buvo pakelta tiek, kiek sklypas nebuvo vertas, todėl M. M. nebesiūlė didesnės kainos ir daugiau varžytinėse nebedalyvavo, bet vėliau sklypą įsigijo tiesiogiai susitaręs su sklypo savininku. M. M. paaiškino supratęs, kad 1 000 Lt iš jo buvo reikalaujama už tai, kad varžytinėse nebūtų keliama sklypo kaina.

14.6. Asmens parodymo atpažinti iš nuotraukos metu M. M. atpažino K. K., kaip asmenį iš jo prieš varžytines reikalavusį 1 000 Lt (2 t., b. l. 30-32). Iš varžytinių protokolo ir antstolio patvarkymo matyti, kad varžytinėse dalyvavo K. K. ir M. M., sklypo kaina – 3 000 Lt, pradinė kaina – 2 400 Lt, varžytines laimėjo K. K., pasiūlęs 10 900 Lt, bet pasiūlytos sumos nesumokėjo, todėl varžytinės paskelbtos neįvykusiomis (2 t., b. l. 38-39, 41). Liudytoju apklaustas varžytines organizavęs antstolis S. O. G. patvirtino vykusių varžytinių aplinkybes.

14.7. Nukentėjusysis R. R. parodė, kad atvykus į varžytines, dar buvo keli vyriškiai, kurie paklausė, kodėl jis nori įsigyti žemės sklypą, R. R. atsakė, kad tai jo tėvų žemė, tada vyriškiai pasiūlė susimokėti ir mainais už tai pažadėjo varžytinėse nekelti kainos. Kadangi žemės sklypo pradinė kaina buvo 5 000 Lt, o R. R. buvo pasiryžęs sumokėti 6 000 Lt, todėl vyriškiams sutiko sumokėti 1 000 Lt. Varžytinės įvyko, R. R. sklypą įsigijo, buvo dėl to patenkintas, po varžytinių vienam iš vyriškių sumokėjo 1 000 Lt. R. R. manymu, jei nebūtų sumokėjęs vyriškiams, galbūt varžytinių metu būtų buvusi keliama kaina ir jis nebebūtų pajėgęs įsigyti sklypo arba būtų tekę sumokėti už sklypą brangiau. R. R. patvirtino pagarsintus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad pinigus sumokėjo vienam iš vyriškių, kuris prieš varžytines įtikinėjo jį susitarti dėl varžytinių eigos (2 t., b. l. 177-179).

14.8. Asmens parodymo atpažinti iš nuotraukos metu R. R. atpažino K. K., kuris prieš varžytines iš jo reikalavo pinigų, su kuriuo dalyvavo varžytinėse ir kuriam davė reikalaujamus 1 000 Lt (2 t., b. l. 187-190). Kaip matyti iš varžytinių protokolo, varžytinėse be R. R. dalyvavo K. K., V. Ž. ir T. D., kurie kainos nesiūlė, o varžytines laimėjo R. R. (2 t., b. l. 199-200).

14.9. Nukentėjusysis R. P. parodė, kad jam atvykus į varžytines, dar laukė du vyrai, vienas jų pasiteiravo R. P., ar jis ketina dalyvauti varžytinėse, vyrai sakė, kad jiems sklypas yra per mažas ir jiems netinka, bet pasisiūlė dalyvauti varžytinėse ir nekelti kainos, jei R. P. jiems kompensuotų išlaidas už kurą. R. P. suprato, kad jam vienam dalyvaujant varžytinės neįvyks, o kitose varžytinėse gali tekti varžytis su kitais dalyviais ir siūlyti didesnę kainą, todėl su pasiūlymu sutiko, vienas iš vyrų dalyvavo varžytinėse ir kainos nekėlė. Apklausiamas teisme R. P. tiksliai neprisiminė, kiek davė pinigų, tvirtino, kad ne daugiau nei 100 Lt. R. P. patvirtino pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kuriuose nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes (3 t., b. l. 56-57).

14.10. Kaip liudytoja apklausta varžytines organizavusi antstolė I. B. patvirtino, kad jai R. P. po varžytinių sakė sumokėjęs vyriškiui už dalyvavimą varžytinėse ir turto kainos nekėlimą. Iš varžytinių protokolo matyti, kad be R. P. varžytinėse dalyvavo K. K., kuris kainos nekėlė (3 t., b. l. 60-62). Kaip liudytoja apklausta varžytines organizavusi antstolė I. B. nurodė, kad jai R. P. sakėsi sumokėjęs pinigus už tai, kad varžytinių metu nebūtų keliama parduodamo sklypo kaina.

15. Įvertinus išdėstytų įrodymų visumą, daroma išvada, kad nuteistųjų K. K., V. J. ir V. Ž. veiksmai J. Š. atžvilgiu bei K. K. veiksmai G. S., M. M., R. R. ir R. P. atžvilgiu atitinka tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius BK 181 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius.

15.1. Nukentėjusieji J. Š., G. S., M. M., R. R. ir R. P. parodė, kad prieš varžytines jiems buvo siūloma susitarti, t. y. sumokėti tam tikrą pinigų sumą mainais už jiems palankią varžytinių eigą. Byloje apklausti varžytines organizavę antstoliai nurodė, kad visuomet varžytinių dalyviams išaiškindavo pareigą sąžiningai varžytis dėl parduodamo turto, tačiau pagal varžytinių eigą matydavo, jog varžytinių dalyviai yra susitarę dėl varžytinių eigos, nes nors atvykdavo daugiau dalyvių, bet kainą keldavo tik vienas, antstoliai nurodė negalėję niekaip įtakoti tokių susitarimų. Teisėjų kolegija pažymi, kad bet kokie susitarimai dėl varžytinių eigos iškreipia varžytinių prasmę, to iš esmės neginčija ir apeliantai. Kadangi aptariamų susitarimų dėl varžytinių eigos pobūdis neatitinka varžytinių eigą reglamentuojančių viešosios teisės normų, taip pat tokie susitarimai negali būti kildinami ir iš civilinių teisinių santykių, todėl nuteistųjų pasiūlymai nukentėjusiesiems sumokėti atitinkamą pinigų sumą už galimybę laimėti varžytines, priešingai nei teigia apeliantai, neturi teisėto pagrindo ir yra laikytini neteisėtu reikalavimu perduoti turtą BK 181 straipsnio 1 dalies prasme.

15.2. Taip pat nekyla abejonių, kad nukentėjusiesiems neteisėtas reikalavimas buvo pareikštas naudojant psichinę prievartą. Kaip matyti iš nukentėjusiųjų parodymų, kiekvieną kartą prieš varžytines nukentėjusieji būdavo užkalbinami, taip išsiaiškinant jų suinteresuotumą parduodamu turtu, galimybes mokėti didesnę kainą už parduodamą turtą, paskui išgauta informacija būdavo panaudojama prieš nukentėjusiuosius, teigiant, jog ir nuteistieji yra suinteresuoti varžytinėse parduodamo turto įsigijimu, bet gali padaryti paslaugą ir leisti įsigyti turtą, aišku, už tam tikrą kompensaciją, priešingu atveju buvo duodama suprasti, kad nukentėjusieji arba varžytinių visai nelaimės, arba turtą įsigis už ženkliai didesnę kainą, taip sukuriant nukentėjusiesiems apgaulingą įsitikinimą apie abiem pusėms naudingą bendradarbiavimą. Tai paaiškina ir J. Š., G. S., M. M., R. R. ir R. P. poziciją nelaikyti savęs nukentėjusiaisiais. Kita vertus, BK 181 straipsnyje numatytas nusikaltimas nepatenka tarp tų nusikalstamų veikų, dėl kurių pagal BPK 167 straipsnio 1 dalį ikiteisminis tyrimas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, todėl vien tai, kad nukentėjusieji tvirtina, jog toks procesinis statusas jiems buvo suteiktas prieš jų valią, savaime nešalina nuteistųjų baudžiamosios atsakomybės. Taip pat apeliaciniuose skunduose nepagrįstai akcentuojam nukentėjusiųjų teiginiai, jog neva nuteistieji prieš juos prievartos nenaudojo, jokio spaudimo jiems nedarė. Šiuos iš nukentėjusiųjų parodymų visumos išimtus pavienius teiginius paneigia pačių nukentėjusiųjų nurodytos aplinkybės. J. Š. nurodė, kad negalėjo už turtą mokėti daugiau nei jo pradinė kaina, kartu tai reiškia, jog buvo suinteresuotas už turtą nepermokėti, todėl sutiko su nuteistųjų pasiūlymu sutaupyti pinigų šiems varžytinėse nekeliant turto kainos. R. P. nurodė supratęs, kad jei nesumokės K. K., tai varžytinės gali neįvykti, tada bus skelbiamos naujos ir kaina jų metu gali būti keliama, dėl ko už turtą gali tekti mokėti brangiau. R. R. irgi nurodė, kad jei nebūtų sumokėjęs, kitų varžytinių metų kaina galėjo būti keliama ir jis nebebūtų pajėgęs įsigyti sklypo. G. S. buvo svarbu įsigyti varžytinėse parduodamą senelių žemės sklypą, tam jis net atsivedė formalų varžytinių dalyvį, be to, už žemės sklypą nesirengė mokėti daugiau nei 6 000 Lt. M. M. nurodė supratęs, kad iš jo reikalaujama pinigų už neteisėtus susitarimus, bet jis atsisakė mokėti, nes norėjo, kad viskas vyktų pagal taisykles, kadangi varžytinių metu kaina buvo nepagrįstai keliama ir net kelis kartus viršijo realią žemės sklypo kainą, todėl nenorėdamas už žemės sklypą permokėti daugiau kainos nebekėlė. Taigi, iš nurodytų aplinkybių matyti, kad nukentėjusiesiems buvo sukurta tokia situacija, kuri jiems kėlė nerimą, baimę, jog nepavyks įsigyti turto ar už jį bus sumokėta per didelė kaina, dėl ko nėra pagrindo neteisėtų reikalavimų sumokėti pinigus laikyti geranoriškais pasiūlymais susitarti ir savanoriškai sudarytais susitarimais kaip tai tvirtina apeliantai. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pasiūlymus sumokėti tam tikrą pinigų sumą už palankią varžytinių eigą pagrįstai įvertino kaip kitokią psichinę prievartą.

15.3. Byloje nustatyta, kad J. Š. su nuteistųjų reikalavimu sutiko ir pažadėjo sumokėti 10 000 Lt už tai, jei kitose varžytinėse jam pavyks įsigyti turtą už mažesnę kainą, tačiau pinigų nuteistiesiems taip ir nesumokėjo, nes kitose varžytinėse dalyvaujant ir kitiems dalyviams J. Š. varžytinių nelaimėjo, nukentėjusieji G. S., R. R. ir R. P. sutiko su K. K. reikalavimu, susimokėjo reikalaujamą pinigų sumą ir varžytines laimėjo K. K. varžytinėse nekeliant kainos, o M. M. nesutiko su K. K. reikalavimu, ko pasėkoje varžytinių metu K. K. nuolatos kėlė kainą, varžytines laimėjo, bet taip ir nesumokėjo visos pasiūlytos pinigų sumos, taip neleisdamas M. M. įsigyti turto. Tačiau, kaip jau buvo nurodyta aukščiau, BK 181 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra formali, nusikaltimas laikomas baigtu nuo neteisėto reikalavimo perduoti pinigus, panaudojant psichinę prievartą, pareiškimo, todėl sutikimas sumokėti pinigus, jų sumokėjimas ar atsisakymas tai daryti, o kartu ir tai, ar grasinimas buvo įgyvendintas, neturi reikšmės kvalifikuojant nuteistųjų veiksmus kaip turto prievartavimą pagal BK 181 straipsnio 1 dalį. Kita vertus, M. M. atvejis, kai nesutikus sumokėti reikalaujamos pinigų sumos, buvo sutrukdyta įsigyti turtą nepagrįstai sukėlus parduodamo turto kainą, patvirtina nukentėjusiesiems išreikšto grasinimo realumą.

15.4. Nuteistųjų veiksmuose nustačius objektyviuosius turto prievartavimo požymius – neteisėtą reikalavimą perduoti turtą ir psichinės prievartos naudojimą, atmetami kaip nepagrįsti apeliantų teiginiai, jog nuteistųjų veiksmai buvo dirbtinai kriminalizuoti, iškreipiant baudžiamosios teisės kaip ultima ratio (kraštutinės priemonės) esmę, o vertinant tarp nuteistųjų ir nukentėjusiųjų sudarytus susitarimus pirmiausia turi būti vadovaujamasi kitų teisės šakų nuostatomis. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje iš esmės analogiškos veikos kaip ir nuteistųjų veiksmai nagrinėjamoje byloje yra pripažįstamos nusikalstamomis (nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-271/2007).

15.5. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino K. K., V. J. ir V. Ž. turtą iš J. Š. prievartavus veikiant bendrininkų grupe. Bendrininkavimu pripažįstamas tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių BK 13 straipsnyje numatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Pagal BK 25 straipsnio 2 dalies nuostatas bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Tyčia bendrininkavimo atveju pasireiškia tuo, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme. Susitarimas gali būti sudaromas bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje; jis gali būti išankstinis ar staiga kilęs, sudaromas žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais. Byloje nėra duomenų apie nuteistųjų išankstinį susitarimą kartu prievartauti turtą iš J. Š., tačiau bendrininkų susitarimas nebūtinai turi būti išankstinis ar išreikštas kokia nors akivaizdžia forma. Nors ir negalėjo tiksliai nurodyti, kokiais frazes sakė kiekvienas iš nuteistųjų, tačiau J. Š. nuosekliai tvirtino, kad pokalbyje, kurio metu jam buvo siūloma susitarti dėl varžytinių eigos, dalyvavo visi nuteistieji, kurie vienas kitą papildė, todėl akivaizdu, jog prievartaudami turtą iš J. Š. nuteistieji veikė bendrai, kartu atliko nusikalstamus veiksmus prieš nukentėjusįjį, suprato vienas kito neteisėtus veiksmus, jiems pritarė ir juos papildė siekdami to paties nusikalstamo tikslo.

15.6. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad reikalaudami J. Š. sumokėti pinigus už palankią varžytinių eigą K. K., V. J. ir V. Ž. bei reikalaudamas G. S., M. M., R. R., R. P. sumokėti pinigus už palankią varžytinių eigą K. K. neabejotinai suvokė savo veiksmų neteisėtą pobūdį, nes suprasdami, kad neturi teisinio pagrindo, vertė nukentėjusiuosius jiems sumokėti atitinkamas pinigų sumas. Nuteistųjų veiksmai, kai savo neteisėtą reikalavimą jie grindė psichine prievarta, tik patvirtina jų norą veikti neteisėtai. dėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino nuteistuosius veikus tiesiogine tyčia.

16. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, daroma išvada, kad skundžiamu nuosprendžiu K. K., V. J. ir V. Ž. pagrįstai pripažinti kaltais pagal BK 181 straipsnio 1 dalį dėl turto prievartavimo iš J. Š., K. K. pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 181 straipsnio 1 dalį dėl turto prievartavimo iš G. S., M. M., R. R. ir R. P..

17. Tačiau, kaip jau buvo nurodyta aukščiau, skundžiamu nuosprendžiu K. K. ir V. J. nepagrįstai buvo pripažinti kaltais dėl turto prievartavimo iš V. K., o V. Ž. nepagrįstai buvo pripažintas kaltu dėl turto prievartavimo iš R. R.. Vertinant šios skundžiamo nuosprendžio dalies teisėtumą ir pagrįstumą pažymėtina, kad įrodymų vertinimas neatsiejamai susijęs su baudžiamosios teisės nuostata, jog asmuo, gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. To paties reikalauja ir nekaltumo prezumpcijos principas, reiškiantis, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama. Taigi, įrodymų vertinimo rezultatas – išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), kas taip pat reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Šių nuostatų pirmosios instancijos teismas nesilaikė.

17.1. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio motyvuojamosios dalies, pripažindamas K. K. ir V. J. kaltais dėl turto prievartavimo iš V. K. pirmosios instancijos teismas vadovavosi nukentėjusiojo V. K. parodymais, antstolės I. B. parodymais ir varžytinių protokoluose užfiksuotais duomenimis. Tačiau teisme apklausta varžytines organizavusi antstolė I. B. tik patvirtino varžytinių protokoluose užfiksuotas aplinkybes, jog vienose varžytinėse V. K. raštu pasiūlius 15 000 Lt kainą, K. K. pasiūlius 15 750 Lt kainą, kitose varžytinėse V. K. raštu vėl pasiūlius 15 000 Lt kainą, V. Ž. pasiūlius 15 750 Lt, didžiausią kainą pasiūlę K. K. ir V. Ž. šios kainos nesumokėjo ir turto neįsigijo. Visgi vien dalyvavimo varžytinėse ir pasiūlytos didžiausios kainos nesumokėjimo nepakanka objektyviesiems ir subjektyviesiems turto prievartavimo požymiams konstatuoti, ką pripažino ir pirmosios instancijos teismas, išteisindamas V. Ž. dėl turto prievartavimo iš V. K.. Todėl laikytina, kad esminę reikšmę pripažįstant K. K. ir V. J. kaltais dėl turto prievartavimo iš V. K. turėjo būtent nukentėjusiojo V. K. parodymai. Tačiau vertindamas nukentėjusiojo V. K. parodymus apygardos teismas neatskyrė nukentėjusiojo parodymų, duotų skirtingose proceso stadijose, kas įrodymų vertinimo kontekste yra itin svarbu, nes savarankišku įrodymu laikytini tik teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai, išskyrus kai asmuo ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Tuo tarpu pagal BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatas pagarsinti ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, šiais parodymais gali būti patikrinami kiti įrodymai ir tokiu būdu parodymai gali būti reikšmingi formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui, galutiniam įrodymų įvertinimui.

17.2. Apklausiamas tiek pirmosios instancijos teisme, tiek bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nukentėjusysis V. K. parodė, kad jis varžytinėse dalyvaudavo nuotoliniu būdu, pasiūlymus pateikdavo raštu, ketino įsigyti fermą Biržų rajone, bet nepavyko. Nukentėjusiojo teigimu, pas jį į namus K. K. su V. J. nebuvo atvažiavę, su jais buvo susitikęs gatvėje, pokalbio metu prieš jį nebuvo naudojamas nei fizinis, nei psichinis smurtas, nebuvo nei tiesioginių, nei netiesioginių grasinimų, jokios baimės jis nejautė, tiksliai pokalbio neatsimena, bet K. K. ir V. J. domėjosi, ar jis dalyvaus varžytinėse ir kuriose.

17.3. Pagarsintuose ikiteisminio tyrimo metu duotuose parodymuose (2 t., b. l. 96-98, 99-100) V. K. nurodė, kad pirmą kartą užsirašydamas dalyvauti varžytinėse domėjosi, kodėl turto niekas nenuperka, į ką antstolė I. B. atsakė, jog varžytinės vis neįvyksta, nes asmenys, pasiūlę didžiausią kainą, vėliau atsisako pirkti turtą. V. K. raštu nurodė siūlomą 15 000 Lt sumą, po kiek laiko vėl pamatė skelbimą apie vykdomas varžytines, nuvykęs pas antstolę sužinojo, kad varžytines laimėjęs asmuo atsisakė pirkti turtą, antrą kartą V. K. vėl raštu pasiūlė 15 000 Lt sumą, prieš antrąsias varžytines paskambino K. K. ir pasiūlė susitikti. Prie namų atvažiavo V. J. vairuojamu automobiliu K. K.. Pokalbis vyko būtent apie varžytinėse parduodamą fermą, ką kuris tiksliai sakė, neatsimena, bet abu dalyvavo pokalbyje, jie sakė neva ne vieną kartą jau dalyvavę varžytinėse, kuriose buvo pardavinėjama ferma, dėl to patyrė nuostolių apie 5 000 Lt, ką V. K. suprato kaip reikalavimą sumokėti pinigus tam, kad galėtų per varžytines įsigyti fermą, tačiau atsakė jokių pinigų nemokėsiantis.

17.4. Pagarsinus ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus parodymus, V. K. patikslino, kad gal K. K. ir V. J. minėjo apie patiriamus nuostolius, bet iš jo niekas 5 000 Lt nereikalavo, o jis pats irgi neturėjo minčių kam nors mokėti pinigus, jam niekas nesiūlė ir jis pats su niekuo nekalbėjo apie tai, kad varžytinių metu nebūtų keliama kaina ir pan. Taigi, V. K. nepatvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų apie K. K. ir V. J. išreikštą reikalavimą sumokėti 5 000 Lt mainais už galimybę V. K. laimėti varžytines. Būtent šios aplinkybės yra esminės vertinant, ar K. K. ir V. J. veiksmai atitinka BK 181 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį. Kitų įrodymų apie K. K. ir V. J. neteisėtus veiksmus, kuriuos galėtų patvirtinti V. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, byloje taip pat nėra. Atsižvelgiant į tai, daroma išvada, kad byloje nėra įrodymų, leidžiančių K. K. ir V. J. veikoje konstatuoti jiems inkriminuoto nusikaltimo objektyviųjų požymių.

17.5. Vertinant V. Ž. nuteisimo pagal BK 181 straipsnio 1 dalį dėl turto prievartavimo iš R. R. pagrįstumą, pažymėtina, kad skundžiamame nuosprendyje nėra nurodyta, kurie konkrečiai įrodymai patvirtina V. Ž. dalyvavimą bendroje nusikalstamoje veikoje su K. K.. Kaip galima suprasti iš skundžiamo nuosprendžio motyvuojamosios dalies, V. Ž. dalyvavimas nusikalstamoje veikoje ir jo kaltė grindžiama vien tuo, kad jis buvo užsiregistravęs dalyvauti tose pačiose varžytinėse su R. R. ir K. K. bei varžytinių metu nekėlė turto kainos. Tačiau vien šių aplinkybių nepakanka V. Ž. neteisėtiems veiksmams ir kaltei konstatuoti. Nukentėjusiojo R. R. parodymai dėl iš jo prieš varžytines pinigų reikalavusių asmenų skaičiaus yra nenuoseklūs. Ikiteisminio tyrimo metu R. R. tvirtino, kad atvykus į varžytines, jį iš pradžių užkalbino vienas iš ten laukusių kelių vyriškių, o vėliau į pokalbį įsijungė ir kitas vyriškis, reikalaudami pinigų už R. R. palankią varžytinių eigą, bet duodamas parodymus teisme R. R. jau abejojo, su keliais vyriškiais kalbėjo prieš varžytines, nurodė, kad galėjo kalbėti tik su vienu vyriškiu. Vertinant R. R. parodymus atsižvelgtina ir į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu asmens parodymo atpažinti iš nuotraukos metu nukentėjusysis atpažino tik K. K. kaip asmenį, prieš varžytines iš jo reikalavusį pinigų, kartu dalyvavusį varžytinėse ir kuriam po varžytinių perdavė 1 000 Lt, bet neatpažino V. Ž. kaip kartu su K. K. buvusio ir iš jo pinigų reikalavusio asmens (2 t., b. l. 191-193), be to, R. R. iš nuotraukos atpažino G. J. kaip asmenį, bendravusį su K. K. prieš varžytines ir laukusį automobilyje (2 t., b. l. 183-186). Tai, kad R. R. neatpažino V. Ž., kuris pagal apygardos teismo nustatytas aplinkybes prieš varžytines kartu su K. K. neva bendravo su R. R., nors atpažino ne tik K. K., bet ir automobilyje K. K. laukusį G. J., kelia pagrįstų abejonių tuo, ar V. Ž. bendravo su R. R. prieš varžytines ir kartu su K. K. iš nukentėjusiojo reikalavo pinigų už palankią varžytinių eigą. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, byloje nėra surinkta pakankamai duomenų, įrodančių, kad V. Ž. dalyvavo prievartaujant turtą iš R. R..

18. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, skundžiamo nuosprendžio dalis dėl K. K. ir V. J. nuteisimo pagal BK 181 straipsnio 1 dalį dėl turto prievartavimo iš V. K. bei V. Ž. nuteisimo pagal BK 181 straipsnio 1 dalį dėl turto prievartavimo iš R. R. naikinama bei vadovaujantis BPK 329 straipsnio 1 punktu, K. K. ir V. J. išteisinami dėl kaltinimo pagal BK 181 straipsnio 1 dalį dėl turto prievartavimo iš V. K. nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), V. Ž. išteisinamas dėl kaltinimo pagal BK 181 straipsnio 1 dalį dėl turto prievartavimo iš R. R. neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Be to, išteisinus V. Ž., iš K. K. nusikalstamos veikos aprašymo dėl turto prievartavimo iš R. R. šalinama aplinkybė, kad K. K. nusikalstamą veiką padarė veikdamas kartu su V. Ž..

Dėl nuteistiesiems skirtų bausmių ir bausmės vykdymo atidėjimo sąlygų

19. Apeliacinių skundų dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių atskirai už kiekvieną nusikalstamą veiką nėra paduota. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, pažymi, kad K. K. pagal BK 181 straipsnio 1 dalį dėl turto prievartavimo iš J. Š., G. S., M. M., R. P., V. J. pagal BK 181 straipsnio 1 dalį dėl turto prievartavimo iš J. Š., V. Ž. dėl turto prievartavimo iš J. Š. skirdamas bausmes ir parinkdamas jų dydį pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistiesiems paskirtos ženkliai už sankcijos vidurkį mažesnės laisvės atėmimo bausmės neprieštarauja teisingumo ir proporcingumo principams, padės įgyvendinti bausmės tikslus bei negali būti vertinamos kaip aiškiai per griežtos.

20. Tačiau išteisinus V. Ž. dėl turto prievartavimo iš R. R., dėl šio nusikaltimo pripažintam kaltu K. K. naikintina atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jog nusikalstama veika padaryta veikiant bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), atitinkamai iki 1 metų mažinant skundžiamu nuosprendžiu už nusikaltimą paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Atsižvelgiant į tai ir į K. K. išteisinimą dėl turto prievartavimo iš V. K., K. K. iki 2 metų mažintina ir paskirta subendrinta laisvės atėmimo bausmė. Kadangi nuosprendžiu V. J. buvo išteisintas dėl turto prievartavimo iš V. K., V. Ž. buvo išteisintas dėl turto prievartavimo iš R. R., todėl naikinama skundžiamo nuosprendžio dalis dėl subendrintos laisvės atėmimo bausmės paskyrimo V. J. ir V. Ž..

21. Apeliaciniame skunde prokuroras prašo pakeisti skundžiamą nuosprendį ir nuosprendžiu V. Ž. paskirtą bausmę subendrinti su Biržų rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 25 d. nuosprendžiu paskirta bausme.

21.1. BK 63 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad pagal šio straipsnio taisykles skiriama bausmė ir tais atvejais, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Šiuo atveju į bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį.

21.2. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo V. Ž. Biržų rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 25 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 3 metams. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu skiriant laisvės atėmimą 2 metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 3 dalimi, paskirta bausmė subendrinta su Panevėžio apygardos teismo 2014 m. kovo 19 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi, iš dalies jas sudedant, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 4 mėnesiams.

21.3. Nors šiuo metu V. Ž. Biržų rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 25 d. nuosprendžiu paskirtą subendrintą laisvės atėmimo bausmę yra atlikęs, tačiau tai neatleidžia teismo nuo pareigos subendrinti skirtingais nuosprendžiais paskirtas bausmes, todėl prokuroro prašymas subendrinti skundžiamu nuosprendžiu V. Ž. paskirtą laisvės atėmimo bausmę su ankstesniu Biržų rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 25 d. nuosprendžiu paskirta subendrinta laisvės atėmimo bausme yra pagrįstas.

21.4. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir dėl to neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 1, 2 punktai), vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis, prie Biržų rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 25 d. nuosprendžiu paskirtos subendrintos 2 metų 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridedant dalį skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 181 straipsnio 1 dalį dėl turto prievartavimo iš J. Š. paskirtos laisvės atėmimo bausmės ir galutinę subendrintą bausmę V. Ž. paskiriant laisvės atėmimą 2 metams 9 mėnesiams.

22. Taip pat byloje nėra apeliacinių skundų dėl nuteistiesiems paskirtų laisvės atėmimo bausmių vykdymo atidėjimo taikymo, todėl teisėjų kolegija netikrina BK 75 straipsnio nuostatų taikymo pagrįstumo atidedant nuteistiesiems paskirtų laisvės atėmimo bausmių vykdymą. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad V. J. buvo išteisintas dėl turto prievartavimo iš V. K. ir liko nuteistas tik dėl turto prievartavimo iš J. Š., skundžiamu nuosprendžiu nustatytas laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo terminas mažintinas iki 1 metų.

23. Be to, atidėdamas nuteistiesiems paskirtų laisvės atėmimo bausmių vykdymą apygardos teismas K. K. paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę – 6 000 Eur įmoką į nukentėjusių asmenų fondą, V. J. ir V. Ž. paskyrė po 2 000 Eur įmoką į nukentėjusių asmenų fondą. Tačiau pagal BK 71 straipsnio redakciją, galiojusią tiek nusikalstamos veikos padarymo, tiek skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu, įmokos į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą buvo nustatytas nuo 5 iki 25 MGL dydžio, t. y. nuo 188,30 Eur iki 941,50 Eur. Taigi, apygardos teismas nuteistiesiems nustatė ženkliai didesnius įmokų į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą dydžius nei leidžia baudžiamasis įstatymas. Todėl skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas), sumažinant K. K. paskirtos įmokos į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą iki 20 MGL, V. J. ir V. Ž. – iki 10 MGL, bei nustatant 6 mėnesių terminą įmokai sumokėti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 4 dalimi, 328 straipsnio 1, 2 punktais, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2016 m. spalio 17 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kurioje K. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 181 straipsnio 1 dalyje (dėl V. K. turto prievartavimo), ir nuteistas 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme, bei išteisinti K. K. dėl kaltinimo pagal BK 181 straipsnio 1 dalį nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kurioje V. J. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 181 straipsnio 1 dalyje (dėl V. K. turto prievartavimo), ir nuteistas 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme, bei išteisinti V. J. dėl kaltinimo pagal BK 181 straipsnio 1 dalį nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kurioje V. Ž. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 181 straipsnio 1 dalyje (dėl R. R. turto prievartavimo), ir nuteistas 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausme, bei išteisinti V. Ž. dėl kaltinimo pagal BK 181 straipsnio 1 dalį neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Panaikinti K. K. dėl BK 181 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos (dėl R. R. turto prievartavimo) atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstama veika padaryta veikiant bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Sumažinti K. K. pagal BK 181 straipsnio 1 dalį (dėl R. R. turto prievartavimo) paskirtą laisvės atėmimo bausmę iki 1 (vienerių) metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, subendrinti K. K. Panevėžio apygardos teismo 2016 m. spalio 17 d. nuosprendžiu pagal BK 181 straipsnio 1 dalį paskirtas bausmes su naujai paskirta bausme pagal BK 181 straipsnio 1 dalį dėl R. R. turto prievartavimo iš dalies jas sudedant ir paskirti K. K. galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 2 dalimis, 71 straipsniu, K. K. paskirtos subendrintos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant K. K. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą sutikimo, neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms, bei paskirti K. K. baudžiamojo poveikio priemonę – 20 MGL (753,20 Eur) dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, nustatant 6 (šešių) mėnesių terminą įmokai sumokėti.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis, prie Biržų rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 25 d. nuosprendžiu V. Ž. paskirtos subendrintos 2 (dviejų) metų 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridėti dalį Panevėžio apygardos teismo 2016 m. spalio 17 d. nuosprendžiu pagal BK 181 straipsnio 1 dalį dėl turto prievartavimo iš J. Š. paskirtos laisvės atėmimo bausmės ir galutinę subendrintą bausmę V. Ž. paskirti laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams 9 (devyniems) mėnesiams.

Į bausmės laiką įskaityti pagal Biržų rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 25 d. nuosprendį atliktą bausmę.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 2 dalimis, 71 straipsniu, V. Ž. paskirtos subendrintos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant V. Ž. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą sutikimo, neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms, bei paskirti V. Ž. baudžiamojo poveikio priemonę – 10 MGL (376,60 Eur) dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, nustatant 6 (šešių) mėnesių terminą įmokai sumokėti.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 2 dalimis, 71 straipsniu, V. J. paskirtos subendrintos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams, įpareigojant V. J. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą sutikimo, neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms, bei paskirti V. J. baudžiamojo poveikio priemonę – 10 MGL (376,60 Eur) dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, nustatant 6 (šešių) mėnesių terminą įmokai sumokėti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Laima GarnelienėKęstutis JucysLinas Žukauskas