- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-12-13
- Bylos Nr.
- 1A-210-350/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-28657-2022-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Danutė Švitinienė, Sigitas Bagdonavičius, Algirdas Gaputis
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus, Algirdo Gapučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Danutės Švitinienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens – Ž. Š. (toliau – ir Apeliantas) apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2022 m. spalio 6 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. Š., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 40 straipsnyje numatytu pagrindu, perduodant laiduotojos A. Š. atsakomybei ir nustatant 1 metų 6 mėnesių laidavimo terminą, ir jam baudžiamoji byla nutraukta, vadovaujantis BK 68 straipsniu, 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, skirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones 1 metams 6 mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo kardomosios priemonės – specialiosios teisės sustabdymo paskyrimo dienos (2022 m. rugpjūčio 1 d.), vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 72 straipsnio 1, 2 dalimis, konfiskuota transporto priemonė – automobilis Volvo V70, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. Skundžiamu nuosprendžiu Ž. Š. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už tai, kad 2022 m. liepos 31 d., apie 5 val. 52 min., (duomenys neskelbtini), tyčia vairavo automobilį Volvo V70, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, kai jam nustatytas mažiausias 1,976 promilių neblaivumas.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai
2. Apeliaciniu skundu Ž. Š. prašo pakeisti Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2022 m. spalio 6 d. nuosprendį ir nustatyti vienerių metų laidavimo terminą, skirti baudžiamojo poveikio priemonę – draudimą naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones vieneriems metams bei neskirti automobilio Volvo V70, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) konfiskavimo arba alternatyviai paskirti 10-20 procentų, skaičiuojant nuo automobilio rinkos vertės, įmoką į nukentėjusiųjų asmenų fondą; kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
2.1. Pirmos instancijos teismas visiškai nepagrįstai nustatė 1 metų 6 mėnesių laidavimo terminą, šis sprendimas nėra motyvuotas. Teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad jis pilnai prisipažino kaltu dėl padarytos nusikalstamos veikos ir labai gailėjosi nuo pat pirmos apklausos, nevengė atsakomybės, davė išsamius parodymus, padarė išvadas dėl savo poelgio, daugiau nebevartoja alkoholinių gėrimų. Taigi, yra viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Atsakomybę sunkinančių aplinkybių šioje byloje nėra nustatyta. Iš byloje esančios charakterizuojančios medžiagos matyti, kad jis darbovietėje ir seniūnijoje, kurioje gyvena, charakterizuojamas išimtinai teigiamai, nėra teistas, baustas administracine tvarka, padarė nesunkų nusikaltimą, kuriuo niekam nesukėlė žalos. Įvykio metu po sodyboje kilusio konflikto tiesiog norėjo pasišalinti iš nuošaliai nuo pagrindinio kelio esančios sodybos, pastatyti automobilį šalikelėje, kur nėra jokio eismo, eiti prašyti pagalbos. Teismas neatsižvelgė į tai, kad jis neketino važiuoti į kelią, kur vyksta intensyvus eismas.
2.2. Byloje nėra neigiamai jį charakterizuojančių duomenų ar informacijos, kad po šios nusikalstamos veikos padarymo jis būtų vėl pažeidęs baudžiamuosius įstatymus. Duomenų apie sistemingai daromus nusikaltimus ar kitus teisės pažeidimus nebuvimas, iš esmės teigiamai jo asmenybę charakterizuojantys duomenys mažina padaryto nusikaltimo ir jį padariusio asmens pavojingumą bei sudaro pagrindą vairavimą esant neblaiviam vertinti kaip atsitiktinę nusikalstamą veiką. Taigi, visi šie duomenys patvirtina, kad būtų proporcinga paskirti įstatyme numatytą minimalų 1 metų laidavimo terminą.
2.3. Taip pat pirmosios instancijos teismas, skirdamas teisės vairuoti kelių transporto priemones atėmimą 1 metams 6 mėnesiams, išsamiai nepasisakė dėl tokio termino nustatymo ir jį nustatė visiškai nepagrįstai. Teismas neatsižvelgė į tai, kad jam (Apeliantui) nustatyta tik 0,47 promilių daugiau, nei minimali riba, nuo kurios kyla baudžiamoji atsakomybė. Teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad jis nevairavo transporto priemonės judrioje gatvėje ar kelyje, kur eismas būna intensyvus, nekėlė pavojaus ne tik sau, bet ir kitiems eismo dalyviams, nebuvo abejingas gresiantiems padariniams, kadangi važiuoti į pagrindinį kelią net neketino ir to nepadarė, be to, nesukėlė eismo įvykio, neturi galiojančių administracinių nuobaudų, kas galėtų charakterizuoti jį kaip nedrausmingą eismo dalyvį. Be to, vairuotojo pažymėjimas jam reikalingas darbe, taip pat nuvykti ir parvykti į namus iš darbo, nuvežti savo nepilnametį sūnų į mokyklą, lankomus būrelius, pasirūpinti sergančia mama, nuvežti ją į gydymo įstaigas. Taigi, 1 metų terminas, atsižvelgiant į išdėstytų aplinkybių kontekstą, būtų teisingas ir proporcingas padarytai veikai.
2.4. Priimtu nuosprendžiu teismas visiškai nepagrįstai nusprendė valstybės nuosavybėn konfiskuoti transporto priemonę – jam priklausantį automobilį Volvo V70, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Teismas neįvertino to, kad, konfiskavus automobilį, nebus pasiekta teisinga pusiausvyra tarp viešojo intereso ir asmens teisių. Automobilis yra labai reikalingas jo šeimai, nes juo su žmona vyksta į darbą, pas tėvus, gydytojus, veža sūnų į mokyklą. Nuvykti į darbą ir nuvežti sūnų į mokyklą viešuoju transportu būtų neįmanoma, kadangi darbo laikas nesutampa su viešojo transporto grafiku. Jeigu teismas nuspręstų konfiskuoti automobilį, pagal savo šeimos pajamas negalėtų įsigyti kitos transporto priemonės. Kitas šeimai priklausantis automobilis yra sugedęs, o taisyti jį yra labai brangu ir neekonomiška, tačiau teismas į šią aplinkybę visiškai neatsižvelgė, taip pat neįvertino to, kad jis yra neteistas, transporto priemonę neblaivus vairavo atsitiktinai, jam nustatytas neblaivumas tik nežymiai viršijo nustatytą minimalią ribą, nuo kurios kyla baudžiamoji atsakomybė, anksčiau jis nėra baustas administracine tvarka už panašius ar kitus šiurkščius pažeidimus, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad jis yra linkęs sistemingai daryti šiurkščius naudojimosi transporto priemonėmis tvarkos pažeidimus. Pats baudžiamasis procesas jam turėjo pakankamą auklėjamąjį poveikį, be to, nuosprendžiu paskirtas draudimas naudotis specialia teise, todėl šį automobilį vairuos A. Š..
2.5. Taip pat teismas neatsižvelgė į tai, kad jo pajamos nėra didelės – apie 950 Eur per mėnesį, jis dirba visą dieną, todėl kito darbo negali susirasti. A. Š. pajamos irgi nėra didelės – apie 900 Eur per mėnesį. Jų šeimoje auga nepilnametis sūnus, taip pat jie rūpinasi senyvo amžiaus ir sergančia jo mama, turi ją vežti į gydymo įstaigas, taip pat rūpinasi A. Š. tėvais bei kartu su jais gyvenančia neįgalia seserimi. Kitos transporto priemonės įsigijimo našta jo šeimai būtų nepakeliama. Šiuo atveju būtų tikslingiau paskiri kitą baudžiamojo poveikio priemonę – įmoką į Nukentėjusiųjų asmenų fondą (BK 71 straipsnis), kuri galėtų sudaryti 10-20 procentų automobilio rinkos vertės. Paskyrus atėmimą teisės vairuoti transporto priemones, jis pakankamai ilgą laiką negalės vairuoti automobilio, o paskirtų baudžiamųjų priemonių visuma jam darys turtinio pobūdžio poveikį ir taip bus įgyvendinta baudžiamosios atsakomybės paskirtis. Taigi, tokia poveikio priemonė būtų proporcinga siekiamiems tikslams pasiekti ir teisinga bei pernelyg akivaizdžiai neproporcinga būtent šioje situacijoje.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorė Irena Pšalgauskienė siūlo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
3.1. Teismas laidavimo terminą parinko tinkamai bei, neblogindamas Ž. Š. šeimos finansinės padėties, netaikė užstato.
3.2. Taip pat teismas įvertino tai, jog Ž. Š. buvo nustatytas 1,976 promilių girtumas, jis, žinodamas, kad jis yra neblaivus, nesiėmė priemonių nebevykti automobiliu, nors turėjo galimybę pasirūpinti grįžimu namo, tuo labiau ir policijos pareigūnai jį sustabdė važiuojantį automobiliu, todėl neaišku, ar jis būtų sustojęs tik pavažiavęs iš sodybos teritorijos, o tai charakterizuoja asmenį neigiamai, todėl teismas tinkamai nustatė 1 metų 6 mėnesių trukmės specialiosios teisės atėmimo terminą.
3.3. BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymas yra tiesiogiai susijęs su kelių transporto priemonės panaudojimu, be jos šios veikos padarymas neįmanomas. Teismas padare teisingą išvadą, kad Ž. Š. priklausantis automobilis, kaip nusikaltimo padarymo priemonė, nagrinėjamu atveju turi būti konfiskuotas. Ši baudžiamojo poveikio priemonė yra proporcinga ir neprieštarauja teisingumo principui bei yra suderinama su paskirta kita baudžiamojo poveikio priemone. Visos Apelianto nurodomos aplinkybės, susijusios su jo šeimos turtine padėtimi, egzistavo ir veikos padarymo metu. Šios baudžiamojo poveikio priemonės taikymas atitinka įstatymo leidėjo siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus – užtikrinti visuomenės saugumą kelių eismo srityje ir nevaržo Ž. Š. labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Be to, posėdžio metu A. Š. nurodė, kad tuo metu šeima turėjo dvi transporto priemones. Išsireikalavus duomenis iš VĮ „Regitra“ duomenų bazės, nustatyta, kad A. Š. vardu yra registruotas automobilis Toyota Avensis, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuriam dalyvavimas viešajame eisme yra leidžiamas. Duomenų, jog Ž. Š. šeima negali naudotis šiuo automobiliu, nepateikta.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Apeliacinis skundas atmetamas.
5. Ž. Š. apeliaciniu skundu neginčija savo kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo ar šios veikos kvalifikavimo, sutinka su sprendimu atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės BK 40 straipsnyje numatytu pagrindu, tačiau prašo nustatyti trumpesnį – vienerių metų – laidavimo terminą, sutrumpinti teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą iki vienerių metų bei netaikyti baudžiamojo poveikio priemonės – automobilio Volvo V70, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) konfiskavimo arba alternatyviai paskirti įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.
6. Teisėjų kolegija, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalis).
Dėl prašymo nustatyti trumpesnį laidavimo terminą
7. Ž. Š. apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas 1 metų 6 mėnesių trukmės laidavimo terminą, neatsižvelgė į visas šio klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes, kurios patvirtina, jog nagrinėjamu atveju būtų proporcinga paskirti įstatyme numatytą minimalų laidavimo terminą.
8. Laidavimo terminas nustatomas nuo 1 iki 3 metų (BK 40 straipsnio 4 dalis). Konkretų laidavimo terminą teismas parenka savo nuožiūra, atsižvelgdamas į nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį, kaltininko asmenybę bei kitas aplinkybes, kadangi baudžiamasis įstatymas nenustato tam jokių sąlygų ar kriterijų.
9. Šiuo atveju, atsižvelgiant į Ž. Š. įvykdyto nusikaltimo pobūdį ir aplinkybes – tai, kad jis vairavo transporto priemonę būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo girtumas, priešingai, nei teigia Apeliantas savo skunde, žymiai viršija įstatyme nustatytą ribą, nuo kurios kyla baudžiamoji atsakomybė, tokiais savo veiksmai keldamas realią grėsmę kelių eismo saugumui – pirmosios instancijos teismo parinktas laidavimo terminas laikytinas pagrįstu ir teisingu, o Apelianto pageidaujamas 1 metų trukmės laidavimo terminas šiuo atveju nebūtų pakankamas prevenciniams laidavimo instituto tikslams pasiekti – užkardyti nusikalstamo elgesio pasikartojimą. Tokios išvados nepaneigia apeliaciniame skunde dėstomi argumentai, jog Ž. Š. praeityje neteistas, gailisi dėl įvykio, nusikaltimu nesukelta reali žala ir pan. Atsakydama į tokius argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad Apelianto akcentuojamos aplinkybės buvo tinkamai įvertintos priimant sprendimą atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės bei nustatant artimesnį minimaliam laidavimo terminą, todėl nėra pagrindo jų vertinti pakartotinai ir nustatyti trumpesnį, Apelianto pageidaujamą laidavimo terminą.
10. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo parinktas laidavimo terminas atitinka Ž. Š. įvykdytos nusikalstamos veikos pobūdį ir jos pavojingumo laipsnį, todėl tenkinti Apelianto prašymą ir nustatyti trumpesnį laidavimo terminą nėra teisinio pagrindo.
Dėl uždraudimo naudotis specialia teise termino
11. Pagal BK 67 straipsnio 2 dalį, pilnamečiam asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės BK VI skyriuje nustatytais pagrindais, gali būti skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės. BK 68 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiosiomis teisėmis (teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones, teise laikyti ir nešioti ginklą, teise medžioti, teise žvejoti ir pan.) tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas uždraudžia naudotis specialiosiomis teisėmis nuo 1 iki 5 metų.
12. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad Ž. Š. nusikaltimą įvykdė naudodamasis teise vairuoti kelių transporto priemones, įvertinęs šio nusikaltimo pavojingumą, aplinkybes bei teigiamai Apeliantą charakterizuojančius duomenis, skyrė jam teisės vairuoti transporto priemones atėmimą 1 metams 6 mėnesiams. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti tokiam sprendimui.
13. Nors, kaip pabrėžia Apeliantas, jis nevairavo transporto priemonės judrioje gatvėje ar kelyje, kur eismas būna intensyvus, tačiau nėra jokio pagrindo sutikti, kad savo veiksmais jis nekėlė pavojaus sau ar kitiems asmenims, kadangi iš įvykio vietos apžiūros protokolo (t. 1, b. l. 11-12) matyti, kad šalia kelio, kuriuo važiavo Apeliantas, yra šienaujami laukai ir auga pasėliai, t. y. įvykio vietoje dirba žmonės, todėl Ž. Š. veikos pavojingumas yra akivaizdus. Pažymėtina ir tai, kad policijos pareigūnai sustabdė Ž. Š. važiuojantį (t. 1, b. l. 27-28, 33-34), taip pat Ž. Š. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad važiavo link namų (t. 1, b. l. 67), todėl nėra pagrindo tikėti jo versija, kad neketino važiuoti į pagrindinį kelią, o aplinkybė, kad Apeliantas nesukėlė eismo įvykio, kurią jis akcentuoja savo skunde apygardos teismui, šiuo atveju nėra priežastis švelninti jam paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę, kadangi tokios pasekmės nekilo tik atsitiktinumo dėka ir todėl, kad nusikaltimas buvo operatyviai užkardytas.
14. Esant visoms šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo sprendimas paskirti Ž. Š. baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 1 metams 6 mėnesiams – yra teisėtas ir pagrįstas. Nustatant trumpesnį šios priemonės taikymo terminą, kaip to pageidauja Apeliantas, nebūtų įmanoma pasiekti baudžiamojo poveikio priemonių tikslų – padėti įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 67 straipsnio 1 dalis).
Dėl BK 72 straipsnio
15. BK 72 straipsnio 1–2 dalyse nustatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn; konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais (BK 72 straipsnio 3 dalis).
16. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad konfiskuotinas turtas priklauso Ž. Š. ir vertino, kad visos Apelianto ir jo sutuoktinės teismo posėdyje nurodytos aplinkybės (kurios dėstomos ir apeliaciniame skunde) egzistavo ir veikos padarymo metu, todėl padarė išvadą, kad nusikaltimo padarymo priemonės konfiskavimas atitinka įstatymų leidėjo siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus – užtikrinti visuomenės saugumą kelių eismo srityje – ir nevaržo Ž. Š. teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su tokiu sprendimu ir jo motyvais.
17. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, kuriais ginčijama ši baudžiamojo poveikio priemonė, teisėjų kolegija dar kartą pažymi, kad Ž. Š. įvykdė nusikalstamą veiką, keliančią itin didelę grėsmę kitų eismo dalyvių turtui, sveikatai ar net gyvybei, todėl, įvertinus visas šio nusikaltimo aplinkybes, laikytina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas skirti turto konfiskavimą yra visiškai pagrįstas ir teisėtas.
18. Pagrindo vertinti tokią baudžiamojo poveikio priemonę kaip neproporcingą ar kitokiu aspektu neteisingą nesuteikia Ž. Š. apeliacinio skundo argumentai, kuriais jis siekia įtikinti, kad automobilis Volvo V70, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) yra vienintelė jo šeimos naudojama transporto priemonė, todėl, ją konfiskavus, neteks galimybės rūpinti artimųjų gerove, tenkinti savo kasdienius poreikius ir pan. Pažymėtina, kad Ž. Š. turi ilgametę vairavimo patirtį (teisę vairuoti įgijo (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 14), o tai reiškia, kad dėl turimos patirties jis gerai suprato neigiamus padarinius, kurie jam ir jo šeimai gali kilti dėl vairavimo būnant neblaiviam, tačiau vis tiek ryžosi tokiai veikai, taigi, jis privalo pilna apimti prisiimti dėl savo priešingo teisei elgesio atsiradusias pasekmes, tame tarpe ir nusikaltimo priemonės konfiskavimą.
19. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog, kaip teisingai nustatė pirmos instancijos teismas, Apelianto sutuoktinės A. Š. vardu yra registruotas automobilis Toyota Avensis, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pati A. Š. turi vairuotojo pažymėjimą, todėl akivaizdu, kad Ž. Š. šeimai neapribota galimybė vežti vaiką į mokyklą, būrelius, rūpintis artimųjų gerove ir pan. Nors apeliaciniame skunde Ž. Š. tvirtina, kad minėtas automobilis yra sugedęs, tačiau nepateikia jokių šį teiginį pagrindžiančių dokumentų, kas leidžia pagrįstai abejoti šia versija. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad nagrinėjamo įvykio išvakarėse A. Š. su Ž. Š. motina šiuo automobiliu vyko į koncertą (duomenys neskelbtini), vėliau parvežė Ž. Š. motiną į namus ir tam nesutrukdė automobilio variklio gedimas, kurį Apeliantas pabrėžia buvus nuo pat automobilio įsigijimo. Kita vertus, Ž. Š. ir jo sutuoktinė gauna stabilias pajamas, turi nekilnojamo turto, todėl gali šį automobilį remontuoti.
20. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju automobilio konfiskavimas yra būtinas šios baudžiamojo poveikio priemonės prevenciniams tikslams įgyvendinti, o, netaikant šios baudžiamojo poveikio priemonės ar pakeičiant ją įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą (BK 71 straipsnis), kaip to pageidauja Apeliantas, būtų sudaromos prielaidos asmens nebaudžiamumui ir nebūtų realaus poveikio nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui.
21. Atsižvelgiant į tai, kas aptarta, prašymas netaikyti automobilio konfiskavimo arba alternatyviai skirti kitą baudžiamojo poveikio priemonę yra nepagrįstas, todėl atmetamas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens – Ž. Š. apeliacinį skundą atmesti.