- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-01-07
- Bylos Nr.
- eA-32-822/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03507-2022-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė, Ernestas Spruogis, Rasa Ragulskytė-Markovienė
- Pareiškėjas
- Kauno miesto savivaldybės administracijos
- Atsakovas
- Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės, Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. vasario 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Kauno miesto savivaldybės administracijos skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas Kauno miesto savivaldybės administracija (toliau – ir pareiškėjas, Administracija) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti: 1) Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) Kauno valdybos Kauno aplinkos inspekcijos viršininkės 2022 m. birželio 28 d. privalomąjį nurodymą Nr. PN-417 (toliau – ir Privalomasis nurodymas); 2) Departamento 2022 m. liepos 25 d. sprendimą Nr. AD5-13999 (toliau – ir Sprendimas). Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas nurodė, kad akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „Lietuvos geležinkeliai“ užsakymu uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „VentEko Lietuva“ atliko tyrimus ir parengė „Užterštos teritorijos (duomenys neskelbtini), ir Nemuno krantinėje, Kaune detaliojo ekogeologinio tyrimo ataskaitą“ (toliau – ir Ataskaita). Tyrimo metu buvo ištirtos trys teritorijos, iš kurių: žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) (toliau – ir I sklypas), priklauso AB „Lietuvos geležinkeliai“; žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) (toliau – ir II sklypas), priklauso UAB „Regio“; teritorija (nesuformuotas žemės sklypas), Nemuno krantinė Kaune (toliau – ir III sklypas), priklauso Lietuvos valstybei, patikėjimo teisę įgyvendina Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT).
3. Lietuvos geologijos tarnyba prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir LGT) 2020 m. gruodžio 22 d. rašte Nr. (6)-1.7-8035 „Dėl detaliojo ekogeologinio tyrimo vertinimo“ (toliau – ir Vertinimas) nurodė, kad turi būti parengtas bei patvirtintas užterštos teritorijos tvarkymo planas ir, juo vadovaujantis, sutvarkytos užterštos teritorijos. Tyrimo metu, kaip nurodoma Ataskaitoje ir Vertinime, buvo nustatyta, kad tirtoje teritorijoje 1862–1989 m. veikė geležinkelių pabėgių gamybos įmonė. Šioje teritorijoje pabėgiai buvo mirkomi skalūnų alyvoje, kuri sandėliuota požeminėse patalpose. Teritorija buvo nuolat teršiama skalūnų alyva ir kitais naftos produktais, kurie su gruntiniu vandeniu patekdavo į Nemuną. Pagal archyvinius registro duomenis geležinkelių pabėgių gamybos įmonė buvo reorganizuota. Šios įmonės teises ir pareigas, įskaitant dokumentų saugojimą, perėmė UAB „Pergalės valda“, kodas 134491176 (buvęs pavadinimas UAB „Geležinkelio detalės“), ir / arba AB „Lietuvos geležinkeliai“. Pagal Ataskaitoje ir Vertinime pateikiamus duomenis Nemuno krantinė į 1862–1989 m. veikusios geležinkelių pabėgių gamybos įmonės teritoriją nepateko, šios teritorijos gruntas buvo užterštas gruntiniams vandenims patenkant (migruojant) iš I ir II sklypų priklausančių atitinkamai AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir UAB „Regio“. Tokią išvadą, be kita ko, patvirtina ir Vertinime padaryta išvada, kad Nemuno krantinės užterštumas bei hidrogeologinė situacija – „viršutinio sluoksnio tarša yra palyginti nežymi, tranzitinė ir priklausanti nuo I ir II sklype vykdytos taršios veiklos sklaidos“. Todėl III sklypo – „Nemuno krantinės tarša galėtų būti žymiai sumažinta ar pašalinta tinkamai sutvarkius I ir II sklypų teritorijas“.
Šalies argumentai
4. Pareiškėjas paaiškino, kad atsižvelgiant į tai, buvo parengtas tvarkymo planas, kuriame numatyti visi reikalingi sprendiniai ir jų alternatyvos tvarkant užterštus ir gretimus sklypus bei Nemuno krantinę, įskaitant tai, jog taršos plitimą grunte ir gruntiniame vandenyje planuojama stabdyti įrengiant filtracinius barjerus (požemines vertikalias sieneles), dalinai praleidžiančius gruntinį vandenį ir sulaikančius teršalus. Tvarkymo planui Departamentas pritarė 2021 m. liepos 20 d. sprendimu Nr. (5.2)-AD5-13619.
5. Pareiškėjas nurodė, kad Tvarkymo planas yra įgyvendinamas ne Administracijos. Nepaisant to, kad tarša plinta gruntiniams vandenims patenkant (migruojant) iš I ir II sklypų, priklausančių atitinkamai AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir UAB „Regio“ į aplinką, t. y. taršos šaltinis yra identifikuotas, Administracija Privalomuoju nurodymu buvo įpareigota šią galbūt pasklidusią taršą pašalinti. Privalomajame nurodyme nebuvo identifikuota nei iš kokio hidrotechninio statinio tai turėtų būti atlikta, nei kaip tai turėtų būti atlikta. Pažymėjo, kad Privalomajame nurodyme nebuvo vienareikšmiškai konstatuota, kad hidrotechniniuose statiniuose buvo fiksuotas užteršimas naftos produktais ir būtent iš šių statinių tarša plinta į aplinką.
6. Atsižvelgdama į šiuos kilusius neaiškumus, Administracija kreipėsi į Departamento Kauno valdybą su paklausimu dėl Privalomojo nurodymo davimo pagrindo ir vykdymo. Negavusi savalaikio atsakymo, Administracija pateikė Departamentui 2022 m. liepos 13 d. skundą dėl Privalomojo nurodymo panaikinimo. Pateikus skundą, Departamento Kauno valdyba 2022 m. liepos 18 d. raštu Nr. AD5-13548 atsakė į Administracijos paklausimą ir teikė prieštaringą komentarą. Atsakyme yra nurodoma, kad Administracijai Privalomasis nurodymas buvo surašytas kaip hidrotechninio statinio (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) savininkei, nes neva buvo nustatyta, jog šulinys pilnai pripildytas naftos produktais, kurie plinta į aplinką. Tokia išvada buvo padaryta nepaisant fakto, kad Privalomojo nurodymo surašymo metu nebuvo vienareikšmiškai konstatuota, jog: šulinys buvo pilnai pripildytas naftos produktais – Privalomajame nurodyme tik nurodyta, kad šulinys yra galbūt pripildytas naftos produktais; jog taršos šaltinis yra būtent šulinyje – Privalomajame nurodyme buvo tik identifikuota, kad iš vamzdžio teka nuotekos, kurios yra galbūt užterštos naftos produktais. Tačiau šios Privalomojo nurodymo surašymo metu atliktos prielaidos buvo paneigtos kitais dokumentais. 2022 m. liepos 7 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu Nr. 0183-22-1041 (toliau – ir Protokolas) buvo paneigta: kad Administracijos valdomas šulinys buvo pilnas naftos produktų; kad būtent iš šio šulinio teršalai patenka į Nemuną; kad iš šulinio tekančios nuotekos yra užterštos. Šios išvados gali būti daromos įvertinus, jog Protokole yra neginčijamai nurodyta, kad: riebalinės plėvelės sluoksnis šulinyje sudarė tik apie 1 centimetro storį, o po ja yra skaidrus vanduo; taršos šaltinis identifikuotas kitoje vietoje – aukštyn Nemunu; iš šulinio tekančios nuotekos yra skaidrios, t. y. be teršalų priemaišų: aplinkybę, kad iš šulinio į Nemuną negalėjo patekti užterštos nuotekos, patvirtina ir Aplinkos apsaugos agentūros Aplinkos tyrimų departamento Rytų Lietuvos tyrimų skyriaus 2022 m. liepos 1 d. tyrimų protokolas Nr. P-113-2022-197/1, iš kurio matyti, jog nuotekose naftos produktai neviršijo leistinų normų. Ši aplinkybė buvo nustatyta net nepaisant fakto, kad 2022 m. birželio 29 d. šulinio ištuštinti, pašalinti jame esančios riebalinės plėvelės ar sustabdyti nuotekų tekėjimą iš jo nebuvo įmanoma dėl nuolat šulinį pripildančio vandens patekimo.
Šalies argumentai
7. Pareiškėjas teigė, kad Administracijai net ir atlikus šulinio nusiurbimo veiksmus, faktinė padėtis Privalomojo nurodymo surašymo metu ir po nusiurbimo nepasikeitė. Tai reiškia, jog Departamentas tą pačią faktinę padėtį Privalomojo nurodymo surašymo metu 2022 m. birželio 28 d. ir 2022 m. liepos 7 d. patikrinimo akto Nr. PA-3688 surašymo metu traktavo skirtingai. Atsižvelgiant į tai, Administracija buvo įsitikinusi, kad Departamentas Privalomąjį nurodymą panaikins kaip nepagrįstą. Tačiau Departamentas Sprendimu nepagrįstai konstatavo, kad Privalomasis nurodymas buvo surašytas teisėtai ir atsisakė jį panaikinti.
8. Pareiškėjas pažymėjo, kad Privalomasis nurodymas yra išduotas netinkamam subjektui. Taršos židinys yra ne Nemuno krantinėje, o buvusios geležinkelių pabėgių gamybos įmonės teritorijoje, kuri patenka i? UAB „Regio“ ir AB „Lietuvos geležinkeliai“ priklausančius žemės sklypus. Todėl už teritorijų sutvarkymą ir taršos neplitimo į aplinką užtikrinimą turėtų būti atsakingi ūkinės veiklos vykdytojai arba taršos židinio teritorijos savininkai / naudotojai. Lietuvos geležinkelių Kauno pabėgių mirkymo gamykla buvo reorganizuota (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.95 straipsnio 2 dalis, 2.97 straipsnio 3 dalis), ir jos teises ir pareigas perėmė UAB „Pergalės valda“ (buvęs pavadinimas UAB „Geležinkelio detalės“), ir / arba AB „Lietuvos geležinkeliai“. Net ir nesant galimybių privalomojo nurodymo surašyti ūkinės veiklos vykdytojo teisių perėmimui, remiantis „teršėjas moka“ principu, toks privalomasis nurodymas tokiu atveju pirmiausiai turėtų būti surašomas žemės sklypų, kuriuose yra taršos židinys, savininkams arba naudotojams. Nagrinėjamu atveju, Ataskaita ir Vertinimu nustatyta, kad taršos židinys yra I ir II sklypuose, todėl atitinkamai privalomasis nurodymas dėl taršos sklidimo į aplinką apribojimų turėtų būti surašomas šių sklypų savininkams, o ne Administracijai. Šiai dienai akivaizdu, kad taršos židinys I ir II sklypuose nebuvo likviduotas, o teritorijos nebuvo tinkamai sutvarkytos, jose esantys teršalų surinkimo šuliniai galbūt nėra tinkamai prižiūrimi ar net visiškai netvarkomi, dėl to juose esantys teršalai sunkiasi į gruntą ir skverbiasi žemyn Nemuno link. Todėl visiškai neaišku, kokiu pagrindu, jau esant ir galiojančiam Tvarkymo planui, Departamentas Privalomąjį nurodymą surašė Administracijai. Jei yra nevykdomas ar vykdomas netinkamai Tvarkymo planas, dėl ko teršalai ir toliau patenka į Nemuno krantinę, joje esančius šulinius ir pan., Departamentas Privalomąjį nurodymą turėjo surašyti už tai atsakingiems asmenims Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo (toliau – ir AAVKĮ) 18 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu. Pažymėjo, kad tretiesiems asmenims nepašalinus pradinio taršos šaltinio, Administracija vien dėl to, jog įgyvendina savivaldos teises ir pareigas, negali būti tiesiog bendrai įpareigojama užtikrinti, kad teršalai nesklistų į aplinką. Administracijos atstovai, atsižvelgdami į gautą Departamento pranešimą bei Privalomąjį nurodymą, į viešą interesą dėl taršos į Nemuną suvaldymo, nuvyko įvertinti padėties Nemuno kratinėje bei pašalinti teršalus iš Privalomajame nurodyme minimo šulinio. Teršalus pašalinti iš šulinio bandyta du kartus, tačiau galutinai pašalinti teršalų iš šulinio nepavyko dėl pakartotinio kaupimosi šulinyje iš gretimų teritorijų. Nepaisant šulinio pakartotinio prisipildymo, buvo nustatyta, kad teršalai iš šulinio neišsilieja. Šios aplinkybės buvo užfiksuotos 2022 m. liepos 7 d. surašytame Protokole.
9. Pareiškėjas teigė, kad Departamentas Sprendime nurodė, jog Privalomasis nurodymas buvo surašytas tinkamam subjektui, nes neva pagal Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir GVTNTĮ) 16 straipsnio 15 dalies ir Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo (toliau – ir AAĮ) 19 straipsnio 3 ir 5 dalies nuostatas, geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo, paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros objekto savininkas yra atsakingas už geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo, paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros objekto techninę būklę, jo priežiūros organizavimą ir remontą. GVTNTĮ 16 straipsnio 15 dalies nuostatos nereglamentuoja taršos šalinimo santykių, todėl negali būti laikoma tinkamu Privalomojo nurodymo surašymo Administracijai pagrindimu. GVTNTĮ 16 straipsnio 15 dalyje yra reglamentuota paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros objekto savininko pareiga užtikrinti infrastruktūros objekto techninę būklę, jo priežiūros organizavimą ir remontą. Šio straipsnio nuostatomis į paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektą patekusios aplinkinės taršos šalinimo klausimai nėra reglamentuoti. Surašant Privalomąjį nurodymą nebuvo nustatytos aplinkybės, kad nurodytas šulinys būtų netvarkingas ar jo priežiūra buvo vykdoma netinkamai. Todėl Sprendimu atmetant Administracijos skundą dėl Privalomojo nurodymo panaikinimo GVTNTĮ 16 straipsnio 15 dalies nuostatomis vadovautis nebuvo galima. Be to, GVTNTĮ 17 straipsnio 2 dalies nuostatos aiškiai patvirtina pareiškėjo poziciją, kad būtent teršėjas privalo būti atsakingas už Privalomojo nurodymo įgyvendinimą, o ne Administracija. Kadangi nuotekos į šulinį patenka iš I ir II sklypų, taikant GVTNTĮ 17 straipsnio 2 dalies nuostatas sistemiškai su ATĮ 32 straipsnio 1 dalies ir AAĮ 9 straipsnio nuostatomis akivaizdu, kad privalomasis nurodymas dėl taršos sklidimo į aplinką apribojimų turėtų būti surašomas šių sklypų savininkams, o ne Administracijai. Nurodė, kad Administracija nesupranta, kokiu pagrindu Sprendime yra pateikiama nuoroda į AAĮ 19 straipsnio 3 ir 5 dalies nuostatas, kurios yra taikomos tais atvejais, kuomet atitinkamas subjektas vykdo ūkinę veiklą reglamentuojamą AAĮ bei yra nustatomi šios veiklos pažeidimai. Šiuo atveju tokie pažeidimai surašant Privalomąjį nurodymą nebuvo nustatyti ir aprašyti. Departamentas, surašydamas Privalomąjį nurodymą neanalizavo iš kur tarša kyla bei tinkamai neįvertino šulinyje buvusio skysčio sudėties.
10. Pareiškėjo įsitikinimu Departamentas Sprendime nevertino to, kad Privalomajame nurodyme pateikti argumentai dėl pareiškėjo įpareigojimo atlikti veiksmus yra netinkamai argumentuoti. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) ir AAVKĮ reikalavimų Privalomojo nurodymo turiniui nesilaikymas yra pakankamas pagrindas jį panaikinti. Sprendime šie argumentai iš esmės nebuvo analizuoti. Sprendimai, kuriais pareiškėjas yra nepagrįstai įpareigojamas atlikti veiksmus, neatitinka VAĮ 10 straipsnyje nustatytų, nes juose yra pateikiamos faktinės situacijos neatitinkančios aplinkybės bei nenurodomi ar netinkamai taikomi galiojantys teisės aktai.
11. Pareiškėjas paaiškino, kad šiuo atveju Sprendimai yra nepagristi objektyviomis faktinėmis aplinkybėmis susijusiomis su įpareigojimu taršos pašalinimui. Privalomajame nurodyme nėra nurodyti pažeisti aplinkos apsaugą ir (ar) gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimai ar veika, dėl kurios gali atsirasti pažeidimas, o apsiribojama nuoroda į deklaratyvią AAĮ 9 straipsnio nuostatą, jog visi asmenys turi rūpintis aplinkos apsauga. Neindividualizavus pažeidimo buvo pažeistas AAVKĮ 19 straipsnio 1 dalies 4 punktas. Be to, suformuluotas Privalomasis nurodymas nėra aiškus. Nėra ne tik žinoma, kodėl būtent Administracija turėjo įvykdyti Privalomąjį nurodymą, bet ir ką konkrečiai ji turėjo padaryti. Inspekcija neidentifikavo konkrečių hidrotechninių statinių ir jų savininkų, t. y. Privalomajame nurodyme nėra identifikuotos objektyvios faktinės aplinkybės susijusios su Privalomajame nurodyme nurodytų konkrečių objektų teisine būkle ir jų sąsaja su Inspekcijos nustatytu taršos plitimu. Inspekcija taip pat nenurodė, kokius konkrečiai veiksmus Administracija vykdydama Privalomąjį nurodymą, turi atlikti. Inspekcija formulavo ne konkrečius veiksmus, o tiesiog pateikė bendrą uždavinį (abstrakčiai nurodydama „užtikrinti, kad <...> esančios nuotekos su galimai naftos produktais neplistų į aplinką“). Tokiu būdu Departamentas kuria teisiškai nepagrįstą ir neapibrėžtą situaciją, iš kurios nėra suprantama, kodėl ir kokiais būdais Administracija yra traukiama į probleminių sklypų ir Nemuno krantinės teritorijos tvarkymo procesą. Šie trūkumai reiškia, kad Privalomasis nurodymas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 punkto, ir AAVKĮ 19 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatų reikalavimų. Tai sudaro savarankišką pagrindą jį panaikinti. Iš Sprendimo yra akivaizdu, kad Departamentas priimdamas Sprendimą, nesivadovavo objektyviomis faktinėmis aplinkybėmis, o rėmėsi po PN surašymo paneigtomis prielaidomis dėl taršos mąsto ir jo šaltinio. Tiek Inspekcija, tiek Departamentas priimdami Sprendimus nedėjo jokių pastangų, kad faktinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiami Sprendimai, būtų patikrintos ir įvertinos kaip aktualios. Toks viešojo administravimo subjektų veiklos trūkumas Departamento buvo kūrybingai įvardintas, kaip siekis „neperkrauti“ Privalomojo nurodymo pertekline informacija. Departamento Kauno valdyba net ir gavusi Administracijos užklausą dėl nesuprantamo Privalomojo nurodymo turinio, pati nesiekė trūkumų pašalinti priimdama atitinkamą Sprendimą, nors apie juos akivaizdžiai žinojo. Toks elgesys pažeidžia gerojo administravimo principus.
12. Pareiškėjo teigimu, Privalomasis nurodymas yra nepagrįstas teisės aktų nuostatomis. Kadangi teisinis tokio sprendimo priėmimo pagrindas nėra individualizuotas, tai yra pagrindas Privalomąjį nurodymą panaikinti kaip nepagrįstą ir neatitinkantį VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 punkto reikalavimų. Sprendimas priimtas netinkamai taikant teisės aktų nuostatas. Sprendimu nebuvo analizuotos pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl Privalomojo nurodymo surašymo netinkamam subjektui ir jo turinio trūkumų. Administracija, pateikdama skundą Departamentui dėl surašyto Privalomojo nurodymo, pateikė detalius argumentus, tačiau Departamentas jų Sprendime net nenagrinėjo ir iš esmės perrašė dar 2022 m. liepos 18 d. gautą Departamento Kauno valdybos atsakymą į Administracijos užklausą dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo.
13. Pareiškėjas pažymėjo, kad Sprendimas priimtas peržengiant skundo nagrinėjimo ribas. Pareiškėjo įsitikinimu, Departamentas, vykdydamas ikiteisminę procedūrą, nesilaikė išankstinės administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos, nes Sprendimu papildė Privalomojo nurodymo argumentus naujais, dėl kurių pareiškėjui nebuvo suteikta teisė pasisakyti. Privalomajame nurodyme Inspekcija nurodė tik jo išdavimo teisinį pagrindą, o Departamentas, kaip ikiteisminį ginčą nagrinėjanti institucija, priimdamas Sprendimą nurodė naujus argumentus, kurie nebuvo išdėstyti Privalomajame nurodyme. Toks veikimas yra neteisėtas, nes nesuteikia teisės pareiškėjui į šiuos argumentus atsakyti dar ikiteisminės procedūros metu. Sprendimas buvo priimtas peržengiant pareiškėjo skundo ribas ir juo neteisėtai buvo papildyta Privalomojo nurodymo motyvacija, dėl to Sprendimas yra naikintinas kaip neteisėtas.
14. Privalomojo nurodymo įvykdymas nėra kliūtis teismui įvertinti ginčijamų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo. Panaikinus Privalomąjį nurodymą ar bent paneigus jame nustatytas aplinkybes, t. y. konstatavus, kad taršos šaltinis nėra Administracijos valdomame šulinyje, o tarša iš tiesų kyla iš I ir II sklypų, Administracija turėtų galimybę Privalomojo nurodymo vykdymo metu patirtas išlaidas (šulinio nusiurbimo technikos samdymas ir kt.) išsiieškoti iš už taršą atsakingų asmenų. Šios aplinkybės Sprendime nebuvo išnagrinėtos, tokiu būdu paneigiant esminį „teršėjas moka“ principą bei panaikinant prielaidas Administracijai išieškoti dėl Privalomojo nurodymo vykdymo patirtas išlaidas. Tai reiškia, kad Departamentas, ikiteismine tvarka nagrinėdamas Administracijos skundą, nesivadovavo suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl tokio pobūdžio administracinių sprendimų panaikinimo galimybių ir dėl to priėmė nepagrįstą Sprendimą.
Atsiliepimas
15. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
16. Atsakovas nurodė, kad 1862–1989 m. (duomenys neskelbtini) teritorijoje veikė geležinkelio pabėgių gamybos įmonė. Joje pabėgiai buvo mirkomi skalūnų alyvoje, kuri buvo sandėliuota požeminėse talpose, čia pat sandėliuoti ir paruošti pabėgiai. Veiklos metu teritorija buvo nuolat teršiama skalūnų alyva ir kitais naftos produktais. Jau nuo 1990 metų taršioje ir aplinkinėse teritorijose buvo taikytos aplinkosaugos priemonės taršai šalinti ir lokalizuoti: išvežta skalūnų alyvos, užteršto grunto ir vandens, atvežta švaraus grunto, be to įrengta užteršto vandens bei alyvos surinkimo (drenažo) sistema su šuliniais, kuriuos numatyta nuolat valyti. AB „Lietuvos geležinkelių“ inciatyva 1994 metais atlikti geologiniai tyrimai 30 ha ploto teritorijoje. Nustatyta grunto ir gruntinio vandens tarša sunkiaisiais metalais, fenoliais, naftos produktais. Tarša buvo paplitusi iki pat Nemuno. Taip pačiais metais buvo parengtas skalūnų alyvos surinkimo priemonių planas. Statant Nemuno upės krantinę jis buvo įgyvendintas: įrengtas užteršto vandens ir skalūnų alyvos surinkimo drenažas, šuliniai, 60 m prailginta Nemuno krantinė. Šių drenažo tinklų (skalūno alyvos šulinių) savininkas pagal nekilnojamojo turto kadastro ir registro duomenų bazėje pateiktą informaciją yra Kauno miesto savivaldybė (pagal Kauno apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-17316-587/2012). Vėlesniais metais buvo vykdoma nuolatinė Nemuno krantinėje įrengtų šulinių stebėsena, šuliniai buvo nuolat išsiurbinėjami ir prižiūrimi. Departamento Kauno valdyba nuolat gauna pranešimų iš gyventojų ir vykdo tyrimus dėl naftos produktais užterštos teritorijos Nemuno upės pakrantėje ties geležinkelio tiltu (duomenys neskelbtini). Departamento Kauno aplinkos apsaugos inspekcija reaguodama į gyventojų skundus organizuoja valdymą dėl taršos naftos produktais, sklindančiais į Nemuno upės paviršių (aptvėrimas bonomis ir nupurškimas pakrantės naftos produktus neutralizuojančia medžiaga).
17. Atsakovas paaiškino, kad reaguojant į 2022 m. birželio 28 d. pranešimą dėl taršos Nemune, 2022 m. birželio 28 d. Departamento Kauno aplinkos apsaugos departamentas 2022 m. birželio 28 d. apžiūros aktu Nr. TVR-4385 vizualiai nustatė, jog pažemėjus Nemuno vandens lygiui, (duomenys neskelbtini) ties geležinkelio tiltu, iš hidrotechninio statinio, nuosavybės teise priklausančio Kauno miesto savivaldybei, esančio vamzdžio (LKS koordinatės: (duomenys neskelbtini)) į gamtinę aplinką (Nemuną) bėga nuotekos su naftos produktais. Teritorijoje buvo jaučiamas stiprus skalūnų alyvai būdingas kvapas. Apžiūros metu buvo atidarytas ir apžiūrėtas Nemuno krantinėje esantis šulinys, skirtas naftos produktams surinkti (LKS koordinatės: (duomenys neskelbtini)), kuris buvo pilnai pripildytas naftos produktais. Vadovaujantis valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašu Nr. 44/1417492 ir Kauno apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. 2-17316-587/2012, AAĮ 9 straipsnio pagrindu, šių nuotekų šalinimo tinklų – drenažo tinklų savininkui, pareiškėjui buvo duotas Privalomasis nurodymas – užtikrinti, jog hidrotechniniuose statiniuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), esančios nuotekos su galbūt naftos produktais neplistų į aplinką. Privalomasis nurodymas privalėjo būti įvykdytas iki 2022 m. birželio 29 d. 17 val. d. ir apie įvykdymą informuotas Privalomąjį nurodymą davęs pareigūnas (institucija). Departamento Kauno aplinkos apsaugos departamentas 2022 m. liepos 7 d. patikrinimo aktu konstatavo, jog Privalomasis nurodymas buvo įvykdytas – teršalai iš šulinuko, esančio Nemuno krantinėje, išsiurbti, taip pat jie ir toliau yra prižiūrimi, jog nepersipildytų.
18. Atsakovas teigė, kad vadovaujantis VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašu Nr. 44/1417492 ir Kauno apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. 2-17316-587/2012 pripažinta, jog nuotekų šalinimo tinklai – drenažo tinklai (toliau – ginčo objektas), esantys (duomenys neskelbtini), priklauso pareiškėjui. Pagal AAĮ 19 straipsnio 3 ir 5 dalis pareiškėjas, kaip ginčo objekto savininkas, atsako už jo priežiūrą ir remontą. Atsižvelgiant į tai, kad būtent pareiškėjas visą šį laiką rūpinosi ginčo objektų priežiūra ir teisiškai (t. y. įsiteisėjusiu teismo sprendimu) ginčo objektai priklauso pareiškėjui, todėl ir Privalomasis nurodymas buvo duotas tinkamam subjektui, t. y. šio ginčo objekto savininkui – pareiškėjui, o ne pagrindiniam ir žinomam visos teritorijos teršėjui, kaip nurodyta skunde. Pažymėjo, kad Privalomasis nurodymas buvo duotas, tik dėl ginčo objekto, šulinio, užtikrinimo, kad jis ne „persipildytų“, nuotekos su teršalais netekėtų į išorę, o ne sutvarkyti teritoriją, kad joje nebūtų taršos. Atkreipė dėmesį, jog Privalomajame nurodyme visiškai nekalbama apie pačią istorinę taršą šioje teritorijoje. Departamentas Privalomuoju nurodymu įpareigojo pareiškėją pasirūpinti, jog jam nuosavybės teise priklausantis ginčo objektas, šulinys, būtų tinkamai prižiūrimas pagal jo funkcijas, jog iš jo netekėtų tarša į aplinką. Todėl pareiškėjas, kaip objektų savininkas, ir yra Privalomojo nurodymo subjektas.
19. Atsakovas pažymėjo, kad iš Privalomojo nurodymo turinio matyti, jog jame aiškiai nurodyta, kokios aplinkybės nustatytos (t. y. pareiškėjui priklausantys šuliniai pripildyti nuotekomis galbūt užterštomis naftos produktais), kokius teisės aktus pažeidžia (t. y. pažeistas AAĮ 9 straipsnis), bei ką reikia atlikti / užtikrinti (t. y. užtikrinti, jog hidrotechniniuose statiniuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), esančios nuotekos su galbūt naftos produktais neplistų į aplinką). Nors pareiškėjas ir ginčija, jog Privalomojo nurodymo reikalavimas nėra aiškus, tačiau faktas, kad jis jį įvykdė tik pažymi, jog pareiškėjas suprato ir žinojo, kas jam nurodoma. Šias aplinkybes, jog nuotekos užterštos naftos produktais, patvirtina ir paties pareiškėjo į bylą pateiktas antstolės faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, kuriame nurodyta, jog šulinio paviršiuje susidariusi galbūt naftos produktų plėvelė. Tačiau koks jos storis ir naftos produktų tūris minėtame ginčo objekte, šioje situacijoje neturi visiškai jokios reikšmės. Pareiškėjas privalo prižiūrėti savo nuosavybę nepriklausomai nuo to, ar ji yra užteršta ar ne. Privalomasis nurodymas yra teisėtas ir pagrįstas, duotas tinkamam subjektui ankščiau nurodytomis aplinkybėmis, todėl Departamentas papildomai jų nekartoja.
20. Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumentų, jog Departamentas išėjo už skundo ribų, atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė kokiomis naujomis aplinkybėmis buvo papildytas Privalomasis nurodymas, kurios nebuvo jame nurodytos. Be to, Departamentas pažymėjo, jog pareiškėjo ginčijami sprendimai atitinka individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, yra paremti logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais. Departamento nuomone, perteklinė informacija Privalomajame nurodyme ar Sprendime tik apsunkintų ir galbūt klaidintų subjektą, kuriems jie adresuoti.
21. Departamentas nesutiko su pareiškėjo finansinės naudos siekiu, kadangi pareiga prižiūrėti nuosavybės teise priklausančius ginčo objektus, t. y. periodiškai išsiurbti šulinius, yra pareiškėjo pareiga pagal GVTNTĮ 16 straipsnio 15 dalį, o ne papildomos funkcijos, kurios neva nėra įtvirtintos pagal įstatymus. Iš to, kas nurodyta skunde, akivaizdu, jog pareiškėjas, įvykdęs jam duotą Privalomąjį nurodymą, pateikdamas skundą teismui siekia sau tik finansinės naudos. Departamentas turi elgtis taip ir atlikti tik tokius veiksmus, kurie numatyti įstatyme, t. y. atsižvelgiant į tai, jog Privalomasis nurodymas privalėjo būti įvykdytas iki 2022 m. birželio 29 d. 17 val., aplinkos apsaugos kontrolę vykdantys pareigūnai, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo informacijos apie privalomojo nurodymo įvykdymą gavimo dienos, o jeigu informacija apie privalomojo nurodymo įvykdymą nepateikta, – per 5 darbo dienas nuo privalomojo nurodymo įvykdymo termino pabaigos privalėjo atlikti patikrinimą dėl privalomojo nurodymo įvykdymo. Nustatyta, kad 2022 m. liepos 7 d. atlikto patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjas įvykdė duotą Privalomąjį nurodymą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2005 m. gegužės 13 d. nutarime yra išaiškinęs, kad natūralią gamtinę aplinką, gyvūniją ir augaliją, atskirus gamtos objektus ir ypač vertingas vietoves Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – Konstitucija) traktuoja kaip visuotinę reikšmę turinčias nacionalines vertybes. Konstitucijos 54 straipsnyje įtvirtinti natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė. Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, akivaizdu, jog įstatyme nėra numatyta galimybė panaikinti jau įvykdytą Privalomąjį nurodymą, o ir jo (ne)panaikinimas jokių teisinių pasekmių šalims nesukels.
22. Atsakovo nuomone, jog pareiškėjas, sudarydamas sutartį su advokatų kontora, o patirtas atstovavimo išlaidas reikalaudamas priteisti iš Departamento, elgiasi nesąžiningai. Ar yra poreikis pasitelkti bylai advokatus, priklauso kiekvienos proceso šalies, tarp jų ir viešojo administravimo subjekto, diskrecijai. Tačiau tai savaime nereiškia, kad kiekvienos šalies samdant advokatus patirtos išlaidos turi būti priteisiamos iš bylą pralaimėjusios kitos šalies. Vertinant pareiškėjo vidinius administravimo ir teisinio atstovavimo pajėgumus, atsižvelgtina į tai, jog pagal viešai skelbiamus duomenis (http://www.kaunas.lt/administracija/struktura-ir-kontaktai/kontaktu-paieska-ir-struktura) Administracija turi Teisės ir konsultavimo skyrių, kuriame dirba 24 darbuotojai, be to, Administracija nepateikė įrodymų, patvirtinančių advokato paslaugų būtinumą šioje byloje. Vertinant bylos pobūdį, atsižvelgtina į tai, kad byloje nebuvo keliama nauja teisinė problematika, galinti turėti itin reikšmingos įtakos Administracijos administravimo funkcijų vykdymui arba viešajam interesui, byla nėra sudėtinga. Pareiškėjas yra viešojo administravimo subjektas, finansuojamas iš viešųjų finansų, taigi ir jo struktūra formuojama siekiant racionalaus viešųjų finansų panaudojimo. Pareiškėjo Teisės ir konsultavimo skyriuje dirba darbuotojai, kurie ir turi užtikrinti Administracijos interesų tinkamą atstovavimą, tarp jų ir teisminiuose procesuose. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių išskirtinę būtinybę naudotis advokatų paslaugomis šioje byloje. Taigi, nei pareiškėjo vidaus struktūra, nei bylos pobūdis nesuteikė pagrindo atstovavimui pasitelkti advokatą, todėl pareiškėjo prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas neturėtų būti tenkinamas.
II.
23. Regionų administracinis teismas 2024 m. vasario 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
24. Teismas nustatė, kad 1862–1989 m. (duomenys neskelbtini) teritorijoje veikė geležinkelio pabėgių gamybos įmonė. Jau nuo 1990 metų taršioje ir aplinkinėse teritorijose buvo taikytos aplinkosaugos priemonės taršai šalinti ir lokalizuoti: išvežta skalūnų alyvos, užteršto grunto ir vandens, atvežta švaraus grunto, be to įrengta užteršto vandens bei alyvos surinkimo (drenažo) sistema su šuliniais, kuriuos numatyta nuolat valyti. AB „Lietuvos geležinkelių“ inciatyva 1994 metais atlikti geologiniai tyrimai 30 ha ploto teritorijoje. Nustatyta grunto ir gruntinio vandens tarša sunkiaisiais metalais, fenoliais, naftos produktais. Tarša buvo paplitusi iki pat Nemuno. Taip pačiais metais buvo parengtas skalūnų alyvos surinkimo priemonių planas. Statant Nemuno upės krantinę jis buvo įgyvendintas: įrengtas užteršto vandens ir skalūnų alyvos surinkimo drenažas, šuliniai, 60 m prailginta Nemuno krantinė. Šių drenažo tinklų (skalūno alyvos šulinių) savininkas pagal nekilnojamojo turto kadastro ir registro duomenų bazėje pateiktą informaciją yra Kauno miesto savivaldybė (pagal Kauno apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-17316-587/2012). Vėlesniais metais buvo vykdoma nuolatinė Nemuno krantinėje įrengtų šulinių stebėsena, šuliniai buvo nuolat išsiurbiami ir prižiūrimi. Departamento Kauno valdyba nuolat gauna pranešimų iš gyventojų ir vykdo tyrimus dėl naftos produktais užterštos teritorijos Nemuno upės pakrantėje ties geležinkelio tiltu (duomenys neskelbtini). Departamento Kauno aplinkos apsaugos inspekcija reaguodama į gyventojų skundus organizuoja valdymą dėl taršos naftos produktais, sklindančiais į Nemuno upės paviršių (aptvėrimas bonomis ir nupurškimas pakrantės naftos produktus neutralizuojančia medžiaga). Reaguojant į 2022 m. birželio 28 d. pranešimą dėl taršos Nemune, 2022 m. birželio 28 d. Departamento Kauno aplinkos apsaugos inspekcija 2022 m. birželio 28 d. apžiūros aktu Nr. TVR-4385 vizualiai nustatė, jog pažemėjus Nemuno vandens lygiui, (duomenys neskelbtini) ties geležinkelio tiltu, iš hidrotechniniame statinyje nuosavybės teise priklausančio Kauno miesto savivaldybei esančio vamzdžio (LKS koordinatės: (duomenys neskelbtini)) į gamtinę aplinką (Nemuną) bėga nuotekos su naftos produktais. Teritorijoje buvo jaučiamas stiprus skalūnų alyvai būdingas kvapas. Apžiūros metu buvo atidarytas ir apžiūrėtas Nemuno krantinėje esantis šulinys, skirtas naftos produktams surinkti (LKS koordinatės: (duomenys neskelbtini)), kuris buvo pilnai pripildytas naftos produktais.
25. Teismas nurodė, kad vadovaujantis VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašu Nr. 44/1417492 ir Kauno apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. 2-17316-587/2012, AAĮ 9 straipsnio pagrindu, šių nuotekų šalinimo tinklų – drenažo tinklų savininkui, pareiškėjui buvo duotas Privalomasis nurodymas –užtikrinti, jog hidrotechniniuose statiniuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), esančios nuotekos su galbūt naftos produktais, neplistų į aplinką. Privalomasis nurodymas privalėjo būti įvykdytas iki 2022 m. birželio 29 d. 17 val. d. ir apie įvykdymą informuotas Privalomąjį nurodymą davęs pareigūnas (institucija).
26. Departamento Kauno aplinkos apsaugos inspekcija 2022 m. liepos 7 d. patikrinimo aktu konstatavo, jog Privalomasis nurodymas buvo įvykdytas – teršalai iš šulinuko, esančio Nemuno krantinėje, išsiurbti, taip pat jie ir toliau yra prižiūrimi, jog nepersipildytų.
27. Departamentas Sprendime konstatavo, kad Privalomasis nurodymas buvo surašytas teisėtai ir pagrįstai, todėl sprendė, jog naikinti jį nėra pagrindo.
28. Teismas rėmėsi ginčui aktualiomis AAĮ, AAVKĮ, GVTNTĮ nuostatomis.
29. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, jog Privalomasis nurodymas duotas netinkamam subjektui. Pažymėjo, kad vadovaujantis į bylą pateiktu VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašu Nr. 44/1417492 ir Kauno apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. 2-17316-587/2012 pripažinta, jog nuotekų šalinimo tinklai – drenažo tinklai, esantys (duomenys neskelbtini), priklauso pareiškėjui. Pagal AAĮ 19 straipsnio 3 ir 5 dalis pareiškėjas, kaip ginčo objekto savininkas, atsako už jo priežiūrą ir remontą. Būtent pareiškėjas visą šį laiką rūpinosi ginčo objektų priežiūra ir teisiškai (t. y. įsiteisėjusiu teismo sprendimu) ginčo objektai priklauso pareiškėjui, todėl ir Privalomasis nurodymas buvo duotas tinkamam subjektui, t. y. šio ginčo objekto savininkui – pareiškėjui, o ne pagrindiniam ir žinomam visos teritorijos teršėjui.
30. Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumentų, jog Privalomasis nurodymas neatitinka VAĮ administraciniam aktui keliamų reikalavimų, teismas pažymėjo, jog įvertinus ginčijamo Privalomojo nurodymo turinį, nėra pagrindo vertinti, jog jis yra nepagrįstas ir neatitinka VAĮ reikalavimų. Privalomajame nurodyme pateikti išsamūs argumentai, jis tinkamai motyvuotas, aiškiai nurodytas teisinis pagrindas, faktinės aplinkybės, nurodyta apskundimo tvarka. Privalomajame nurodyme nurodyta, kokios aplinkybės nustatytos (pareiškėjui priklausantys šuliniai pripildyti nuotekomis, galbūt užterštomis naftos produktais), kokius teisės aktus pažeidžia (pažeistas AAĮ 9 straipsnis), bei ką reikia atlikti / užtikrinti (užtikrinti, jog hidrotechniniuose statiniuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), esančios nuotekos su galbūt naftos produktais neplistų į aplinką).
31. Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, sprendė, kad Privalomasis nurodymas ir Sprendimas priimti laikantis teisės aktų nuostatų, atitinka VAĮ reikalavimus, todėl juos naikinti nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Kadangi sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, teismas nepriteisė jam ir bylinėjimosi išlaidų.
III.
32. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. vasario 6 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas bei prijungti prie bylos papildomus įrodymus.
33. Pareiškėjas, pakartodamas bylos faktines aplinkybes, teigia, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nes jis neatliko jokių neteisėtų aplinkos apsaugą ir (ar) gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo veiksmų, tokie veiksmai nenurodyti ir ginčijamuose Privalomajame nurodyme bei Sprendime.
Žemesnės instancijos teismas
34. Teismo sprendimas nepagrįstai buvo grindžiamas argumentu, kad pareiškėjas yra šulinio savininkas, todėl yra atsakingas už jame susikaupusių užterštų nuotekų tvarkymą, remiantis GVTNTĮ 16 straipsnio 15 dalies nuostatomis, kadangi ši norma nereguliuoja šulinyje susikaupusių užterštų nuotekų tvarkymo. Taigi, teismas neteisėtai plečiamai aiškino GVTNTĮ 16 straipsnio 15 punkto nuostatas, o Privalomasis nurodymas negalėjo būti surašytas ir Sprendimas priimtas minėtos normos pagrindu.
Šalies argumentai
35. Pareiškėjas teigia, kad ginčijami sprendimai ir teismo sprendimas prieštarauja principui „teršėjas moka“, kadangi byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog šulinys nėra taršos židinys, o užterštos nuotekos į jį patenka iš kitur esančio ir identifikuoto taršos židinio, kurio žemės sklypų savininkai ir teisėti naudotojai yra nustatyti. Pagal principą „teršėjas moka“ visais atvejais turėtų būti reikalaujama prievolių įvykdymo iš taršios veiklos vykdytojų ar jų teisių perėmėjų, o tik jų nesant galėtų būti reikalaujama iš esamų teritorijų (žemės sklypų), kuriose yra pagrindiniai taršos židiniai, savininkų ar teisėtų naudotojų. Šiuo atveju taršos židinys nėra pareiškėjui priklausančiame šulinyje ar Nemuno krantinėje, o yra AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir UAB „Regio“ priklausančiuose žemės sklypuose. Ginčo dėl to nėra. Todėl Departamento reikalavimas išvalyti šulinį ar taikyti kitas prevencines priemones turėjo būti nukreiptas į ūkinės veiklos vykdytojus arba pagrindinio taršos šaltinio teritorijos savininkus (naudotojus) ir tik jų nesant ar negalint nustatyti, galėtų būti nukreiptas į kitus asmenis ar atliekami pačios kompetentingos institucijos – Departamento.
36. Pareiškėjas nurodo, kad nei ginčijamuose sprendimuose, nei teismo sprendime eksplicitiškai nėra nurodyta, kad pareiškėjas, kaip šulinio savininkas, būtų atsakingas už šulinyje esančių užterštų nuotekų sutvarkymą. Todėl tiek Departamentas, tiek ir teismas netinkamai taikė ir išplėstinai aiškino teisės aktų nuostatas, neva nustatančias tokias pareigas Administracijai.
37. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad užterštos nuotekos į Nemuną pateko ne iš pareiškėjui priklausančio šulinio, o iš aukščiau Nemuno upės vagos esančio taršos taško. Šias aplinkybes, pareiškėjo teigimu, patvirtina tiek prie skundo pateikti rašytiniai įrodymai, tiek su apeliaciniu skundu teikiami rašytiniai įrodymai. Pareiškėjas pažymi, kad byloje nebuvo pateiktas nei vienas įrodymas, kad užterštos nuotekos į aplinką (Nemuną) pateko iš pareiškėjui priklausančio šulinio. Priešingai, 2022 m. liepos 7 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu buvo nustatyta, jog pareiškėjo valdomas šulinys nėra pilnas naftos produktų, iš šulinio teršalai nepatenka į Nemuną, iš šulinio tekančios nuotekos nėra užterštos. Šiuos argumentus patvirtina ir Pirkimo dokumentuose esanti informacija. Taigi, Privalomasis nurodymas buvo surašytas nesant faktinio pagrindo ir klaidingai teigiant, kad į Nemuną patenkančios galbūt užterštos nuotekos yra iš pareiškėjui priklausančio šulinio, nes tokio faktinio pagrindo nepatvirtina byloje esantys įrodymai.
Šalies argumentai
38. Pareiškėjas teigia, kad Departamentas kartu su AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir AB „LTG Infra“ savo veiksmais pripažino ir patvirtino pareiškėjo nuoseklią poziciją, jog Privalomasis nurodymas surašytas netinkamam subjektui. Po Privalomojo nurodymo surašymo, nuo 2023 m. I ketvirčio, UAB VentEko Lietuva, veikdama AB „LTG Infra“ ir Departamento užsakymu, faktiškai taiko taršos stabdymo priemones, užtikrinančias taršos nepatekimą į Nemuno upę, įskaitant Administracijai nuosavybės teise priklausančių šulinių tvarkymą (valymą). Po teismo sprendimo paskelbimo AB „Lietuvos geležinkeliai“ kartu su AB „LTG Infra“ ir bendradarbiaujant su Departamentu paskelbė Teršalų stabdymo į Nemuno upę, Kaune paslaugų pirkimą (toliau – ir Pirkimas), įskaitant ir pareiškėjui priklausantį šulinį. Šios aplinkybės paaiškėjo tik po teismo sprendimo paskelbimo ir patvirtina pareiškėjo poziciją, kad Privalomasis nurodymas turėjo būti surašytas žemės sklypo, kuriame yra taršos židinys, savininkui / naudotojui arba ūkinės veiklos vykdytojui, o ne pareiškėjui.
39. Pareiškėjas pažymi, kad Privalomasis nurodymas yra nepagrįstas teisės aktų nuostatomis. Jame nenurodytas joks teisinis pagrindas, išskyrus AAD 9 straipsnį. Kiti teisiniai Privalomojo nurodymo surašymo pagrindai buvo nurodyti Departamento Sprendime bei vėlesniame Departamento atsakyme į pareiškėjo paklausimą. Akcentuoja, kad nei Privalomajame nurodyme, nei Sprendime nei teismo sprendime nėra nurodyta, kokius konkrečiai aplinkos apsaugos ir (ar) gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus padarė pareiškėjas. Teigia, kad pareiškėjas neturi pareigos užtikrinti, kad į jo nuosavybės teise priklausantį šulinį patektų išvalytos paviršinės nuotekos, ar pareigos tikrinti šulinyje esančių nuotekų sudėties, užterštumo ir pan. Šių pareigų tinkamą įgyvendinimą turi užtikrinti už atitinkamą taršą atsakingi asmenys. Nenurodžius teisės aktų pažeidimų, kuriuos atliko pareiškėjas, Privalomasis nurodymas AAVKĮ 18 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu negalėjo būti surašytas.
40. Aplinkybė, kad Privalomasis nurodymas yra įvykdytas, nėra kliūtis teismui įvertinti ginčijamų sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą. Teisės aktai nustato, kad skundo padavimas dėl Privalomojo nurodymo teisėtumo nesustabdo jo vykdymo, todėl pareiškėjas privalėjo jį įvykdyti per jame nurodytą terminą. Be to, Privalomasis nurodymas turi būti panaikintas, nes priešingu atveju Departamentas ateityje galėtų siekti nuostolių atlyginimo dėl Pirkime patirtų išlaidų.
Žemesnės instancijos teismas
41. Pareiškėjas akcentuoja, kad teismas formaliai vertino ginčo esmę ir neskyrė pakankamai dėmesio skundo išnagrinėjimui vien dėl tos priežasties, kad Privalomasis nurodymas yra įvykdytas. Teismas nepasisakė dėl pareiškėjo skunde nurodytų argumentų, pasivadovaudamas nuostata, jog teismams neprivaloma atsakyti į visus šalių argumentus. Teismas nesivadovavo suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tokio pobūdžio bylose, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, kuris naikintinas.
Šalies argumentai
42. Pareiškėjas taip pat prašo prijungti prie bylos papildomus įrodymus, susijusius su Pirkimu, kurių pateikimo būtinybė atsirado po teismo sprendimo paskelbimo, kadangi iki tol šie įrodymai neegzistavo arba pareiškėjui apie juos nebuvo žinoma.
Atsiliepimas
43. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.
44. Atsakovas, pakartodamas bylos faktines aplinkybes, nurodo, kad nuotekų šalinimo tinklai – drenažo tinklai, esantys (duomenys neskelbtini), priklauso pareiškėjui, todėl jis, kaip ginčo objekto savininkas, atsako už jo priežiūrą ir remontą. Atsižvelgiant į tai, kad būtent pareiškėjas visą laiką rūpinosi ginčo objektų priežiūra ir teisiškai (įsiteisėjusiu teismo sprendimu) ginčo objektai priklauso pareiškėjui, todėl ir Privalomasis nurodymas buvo duotas tinkamam subjektui – objekto savininkui, o ne pagrindiniam ir žinomam visos teritorijos teršėjui, ir tik dėl ginčo objekto – šulinio, kad jis nepersipildytų, o nuotekos su teršalais netekėtų į išorę. Departamentas Privalomuoju nurodymu įpareigojo pareiškėją pasirūpinti, kad jam nuosavybės teise priklausantis ginčo objektas (šulinys), būtų tinkamai prižiūrimas pagal jo funkcijas, jog iš jo netekėtų tarša į aplinką. Taigi, pareiškėjas, kaip objektų savininkas, ir yra Privalomojo nurodymo subjektas, šią aplinkybę konstatavo ir pirmosios instancijos teismas.
45. Atsakovas nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog Privalomasis nurodymas nėra pagrįstas teisės aktų normomis. Šį pareiškėjo teiginį vertina kaip gynybinę poziciją. Iš Privalomojo nurodymo turinio matyti, kad jame aiškiai nurodytos nustatytos aplinkybės, teisės aktai, kuriuos pažeidė pareiškėjas, bei kokius veiksmus reikia atlikti (užtikrinti). Faktas, kad pareiškėjas Privalomąjį nurodymą įvykdė, tik patvirtina, jog pareiškėjas suprato ir žinojo, kas jam yra nurodoma. Taigi Privalomasis nurodymas yra teisėtas ir pagrįstas, duotas tinkamam subjektui.
46. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, jog Privalomasis nurodymas naikintinas ir dėl to, kad pareiškėjas turėtų galimybę jo vykdymo metu patirtas išlaidas išsiieškoti iš už taršą atsakingų asmenų, kadangi pareiga prižiūrėti nuosavybės teise priklausančius ginčo objektus, t. y. periodiškai išsiurbti šulinius, yra pareiškėjo pareiga pagal GVTNTĮ 16 straipsnio 15 dalį, o ne papildomos funkcijos, kurios neva neįtvirtintos pagal įstatymus.
47. Atsakovas dėl apeliacinio skundo argumentų, jog Privalomasis nurodymas neatitinka VAĮ administraciniam sprendimui keliamų reikalavimų, nurodo, kad pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog Privalomojo nurodymo pagrindas yra aiškus ir pakankamai išsamus, Privalomasis nurodymas duotas tinkamam subjektui. Aplinkybė, kad pareiškėjo netenkina teismo sprendimas, nesudaro pagrindo jį panaikinti.
48. Atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos aplinkybes, įvertino ir ištyrė byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti nėra pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
49. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento Privalomojo nurodymo ir Sprendimo, kuriuo Privalomasis nurodymas paliktas galioti, pagrįstumo ir teisėtumo.
50. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad Privalomasis nurodymas duotas tinkamam subjektui, atitinka VAĮ administraciniam sprendimui keliamus reikalavimus, yra aiškus, sprendė, jog tenkinti pareiškėjo skundą nėra jokio pagrindo, todėl skundą atmetė.
51. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nepagrįstai sprendė, jog Privalomasis nurodymas duotas tinkamam subjektui, kad jis atitinka VAĮ administraciniam sprendimui keliamus reikalavimus, todėl turi būti panaikintas.
52. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo prijungti prie bylos papildomus įrodymus, kurių pateikimo būtinybė, pareiškėjo teigimu, atsirado jau teismui priėmus sprendimą byloje ir apie kuriuos pareiškėjui tapo žinoma išnagrinėjus bylą.
53. Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Šia nuostata yra ribojama proceso šalies teisė apeliaciniame procese teikti naujus dokumentus ir kitus įrodymus, ji užtikrina sąžiningą, operatyvų teismo procesą. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).
54. Pareiškėjas prašo prijungti prie bylos su teršalų stabdymo į Nemuno upę, Kaune konkurso pirkimo sąlygomis susijusius dokumentus, kuriuos pareiškėjas teigia, gavęs jau po teismo sprendimo priėmimo, kiti prašomi prijungti įrodymai egzistavo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tačiau jų reikšmė tapo aktuali tik po teismo sprendimo paskelbimo.
55. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjo prašomi prijungi papildomi įrodymai egzistavo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, o konkurso pirkimo sąlygos nesusijusios su byloje nagrinėjamu dalyku, netenkina pareiškėjo prašymo ir papildomų įrodymų neprijungia prie bylos.
56. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
57. Teisėjų kolegija, be kita ko, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016 ir kt.).
58. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ nuostatas dėl įrodymų vertinimo ir jų tyrimo, yra nurodęs, kad paprastai vienokios ar kitokios išvados byloje apie nustatomų faktų egzistavimą yra daromos įvertinus duomenų visumą (ABTĮ 56 str.), neteikiant prioriteto jokiam atskiram įrodymui, tačiau atsižvelgiant į kiekvienos šalies pareigą įrodyti jos teiginius patvirtinančias aplinkybes, į byloje pateikiamų duomenų objektyvumą, nuoseklumą, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Vidinis įsitikinimas formuojasi atmetant prieštaringus duomenis, paneigiant argumentus dėl galimo duomenų neobjektyvumo bei ydingo įrodinėjimo pareigos interpretavimo, kai, atsižvelgiant į ginčo teisinių santykių pobūdį, be pakankamo pagrindo kuriai nors šaliai perkeliama neproporcinga įrodinėjimo našta. Įrodymų tyrimo teisme betarpiškumas yra suprantamas kaip šalių ir jų atstovų pateikiamų paaiškinimų, liudytojų parodymų išklausymas teismo posėdyje, rašytinių paaiškinimų, dokumentų, kitų rašytinių įrodymų ištyrimas ir įvertinimas, priimant teismo sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1127-492/2017, 2023 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-533-492/2023).
59. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, taip pat atsižvelgdama į šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, įvertinusi proceso šalių procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus bei byloje esančius rašytinius įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, teisingai taikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, sprendime išdėstė argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundą atmetė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ir jų teisiniu įvertinimu. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių aplinkybių ir argumentų, sudarančių pagrindą kitaip vertinti faktines aplinkybes nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas.
60. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad nuotekų šalinimo tinklai (drenažo tinklai) priklauso Kauno m. savivaldybės administracijai. Reaguojant į 2022 m. birželio 28 d. pranešimą dėl taršos Nemune, Departamento Kauno AAD 2022 m. birželio 28 d. apžiūros aktu Nr. TVR-4385 nurodė, jog pažemėjus Nemuno vandens lygiui, (duomenys neskelbtini) ties geležinkelio tiltu, iš hidrotechniniame statinyje nuosavybės teise priklausančio Kauno miesto savivaldybei esančio vamzdžio į gamtinę aplinką (Nemuną) bėga nuotekos su naftos produktais. Teritorijoje buvo jaučiamas stiprus skalūnų alyvai būdingas kvapas. Apžiūros metu buvo atidarytas ir apžiūrėtas Nemuno krantinėje esantis šulinys, skirtas naftos produktams surinkti, kuris buvo pilnai pripildytas naftos produktais. Dėl to pareiškėjui buvo duotas Privalomasis nurodymas – užtikrinti, jog hidrotechniniuose statiniuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), esančios nuotekos su galbūt naftos produktais neplistų į aplinką. Privalomąjį nurodymą vykdyti nedelsiant, bet ne vėliau kaip iki 2022 m. birželio 29 d. 17 val.
61. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, byloje esančius įrodymus, ginčui aktualių teisės aktų nuostatas, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog šiuo atveju Privalomasis nurodymas duotas tinkamam subjektui – ginčo objekto savininkui, jo turinys iš esmės atitinka AAVKĮ 19 straipsnyje nustatytus privalomojo nurodymo turinio ir formos reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog jis atitinka teisės aktų keliamus reikalavimus, jame nurodyta, kokios aplinkybės yra nustatytos, kokį teisės aktą pažeidžia ir nurodyta, ką Privalomojo nurodymo gavėjas (pareiškėjas) privalo atlikti. Nors pareiškėjas teigia, jog Privalomasis nurodymas yra neaiškus, tačiau, kaip pagrįstai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas jį įvykdė, todėl jo (ne)panaikinimas pareiškėjui iš esmės jokių pasekmių nebesukels.
62. Nagrinėjamu atveju kiti proceso šalių procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai nelemia kitokio faktinių aplinkybių vertinimo ir neturi teisinės reikšmės galutinei procesinei bylos baigčiai, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
63. Apibendrindama aptartas šios bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos analogiško pobūdžio bylose, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą, kurį naikinti ar keisti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra jokio pagrindo. Pareiškėjas aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas nenurodė, o tai, kad jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, savaime nesudaro pagrindo skundžiamą sprendimą panaikinti. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
64. Pareiškėjas prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsižvelgiant į tai, kad galutinis procesinis sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo 2024 m. vasario 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.