- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-09-25
- Bylos Nr.
- 2A-1693-221/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-53-3-01353-2013-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Rudzinskas (pirm.), Virginija Lozoraitytė (pran.), Egidijus Tamašauskas
- Atsakovas
- Dainiaus Čėplos įmonės
- Ieškovas
- E. R.
- Kategorijos
- 99.9pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Lozoraitytės (pranešėja), Arūno Rudzinsko (pirmininkas) ir Egidijaus Tamašausko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Dainiaus Čėplos įmonės apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-67-482/2014 pagal ieškovo E. R. ieškinį atsakovei Dainiaus Čėplos įmonei dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą ieškiniu (b. l. 31–33), prašydamas priteisti iš atsakovės 7594 litų nuostolius, 4000 litų neturtinę žalą, bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinyje nurodė, kad 2013 m. balandžio 12 d. iš atsakovės įsigijo automobilį „Hyundai Santa Fe“. Pirkimo metu atsakovė informavo, kad šios transporto priemonės variklis yra tvarkingas, apie kokius nors variklio defektus ieškovas nebuvo informuotas. 2013 m. liepos 3 d. Jonavoje sugedo šios transporto priemonės variklis, toliau tęsti kelionės nebuvo įmanoma. Automobilis buvo tvarkomas mėnesį laiko, tai yra iki 2013 m. rugpjūčio 2 d., kadangi buvo lūžęs variklio alkūninis velenas. Anot serviso darbuotojų, šios transporto priemonės variklis buvo su defektais, tai yra 2-3 kartus šlifuotas alkūninis velenas, dėl ko ir nulūžo. Dėl tokių neteisėtų atsakovės veiksmų patyrė 7594 Lt nuostolius vadovaujantis CK 6.327 straipsnio 1 dalimi, 6.363 straipsnio 2 dalimi, 6.333 straipsnio 3, 6 dalimis, nes įsigyta transporto priemonė neatitiko kokybės reikalavimų ir pardavėjas su pirkėju šių trūkumų nebuvo aptaręs iki pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, pardavėjo atsakomybę šalinančių aplinkybių nėra. Dėl minėtų neteisėtų atsakovės veiksmų jis patyrė ir neturtinę 4000 Lt žalą, kuri pasireiškė tuo, kad transporto priemonė sugedo prieš pat jo atostogas, kurios prasidėjo 2013 m. liepos 4 d., įsigyta transporto priemone ruošėsi vykti į kelionę, tačiau to įgyvendinti negalėjo, transporto priemone negalėjo naudotis mėnesį laiko, kas jam darė ypatingai didelius nepatogumus, kadangi ši transporto priemonė yra ir jo darbo vienas iš įrankių. Be to, įvykis jį sukrėtė emociškai, dėl ko jis patyrė dvasinius išgyvenimus. Neturtinės žalos taip pat patyrė dėl to, kad turėjo pats ieškoti detalių, o jų nerasdamas taip pat patyrė tam tikrus išgyvenimus.
Atsiliepimas
Atsakovė prašė ieškinį atmesti (b. l. 49–51).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilkaviškio rajono apylinkės teismas 2014 m. balandžio 22 d. sprendimu (b. l. 80–86) ieškinį tenkino: priteisė ieškovui iš atsakovės 7594 Lt nuostolių, 4000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 348 Lt bylinėjimosi išlaidas.
Teismas nurodė, jog atsakovė, t. y. pardavėja, neįrodė, kad iki sutarties sudarymo ji atskleidė pirkėjui konkrečius parduodamo daikto trūkumus. Atsakovė yra įmonė, parduodanti automobilius, t. y. ji gali ir privalo numatyti, kad dėl nekokybiškos prekės pardavimo automobilį įsigijusi šalis patirs nuostolius, susijusius su automobilio remontu. Atsakovė, nenurodydama ieškovui apie transporto priemonės defektus ar atliktus remonto darbus, buvo nesąžininga, ir ieškovas pagrįstai reikalauja atlyginti jo patirtus nuostolius už nekokybiškos prekės pardavimą. Teismas sprendė, kad dėl įsigytos nekokybiškos transporto priemonės ieškovas patyrė neigiamų dvasinių išgyvenimų, turėjo nepatogumų, todėl laikė pagrįstu reikalavimą dėl 4000 Lt neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
III. Apeliacinio skundo argumentai
Atsakovė apeliaciniu skundu (b. l. 90–93) prašo teismo panaikinti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas byloje kilusį ginčą, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, išdėstytas CPK 185 straipsnyje. Vadovaujantis CPK 185 straipsnio nuostatomis, teismo išvados turi būti pagrįstos visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu ir visų byloje esančių duomenų įvertinimu. Byloje turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas. Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas.
2. Atsakovės manymu, byloje buvo neginčijamai nustatyta, tą patvirtino liudytojai, kad ieškovas, pirkdamas automobilį „Hyundai Santa Fe“, iš atsakovės sužinojo visą informaciją apie esamą automobilio būklę, buvusius gedimus, buvusio remonto apimtį ir būdą. Ieškovas, turėdamas visą informaciją apie parduodamą automobilį, savo rizika nusprendė jį įsigyti, o po įsigijimo naudojo pagal paskirtį. Ieškovas pagal CK 6.337 straipsnio 2 dalies nuostatas jokių pretenzijų dėl įsigyto automobilio kokybės per protingą terminą nepareiškė, apie jokius nustatytus defektus neinformavo.
3. Pirmosios instancijos teismas neįvertino dalies byloje esančių įrodymų. 2013 m. balandžio 12 d. PVM sąskaitoje faktūroje serija SDČ Nr.*0204, kuria atsakovė pardavė ieškovui automobilį, yra įrašas, kad apie pardavėjui žinomą automobilio techninę būklę bei trūkumus pirkėjas yra informuotas ir pretenzijų neturi. Atsakovės teismui papildomai pateiktose kitiems asmenims išrašytose PVM sąskaitose faktūrose, kuriomis atsakovė yra pardavusi automobilius tretiesiems asmenims, atitinkamų įrašų dėl parduotų automobilių techninės būklės bei trūkumų nėra.
4. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovo reikalavimą dėl 7594 Lt nuostolių atlyginimo, visiškai nepagrįstai nevertino atsakovės bylos nagrinėjimo metu išsakytų argumentų, susijusių su ieškovo pateikta UAB „Autoplentas“ užsakymo paraiška, kuri tariamai pagrindžia ieškovo reiškiamą 7594 Lt dydžio nuostolių atlyginimo reikalavimą. Teismas savo atsisakymą vertinti atsakovės išdėstytus argumentus grindė CPK 142 straipsnio 3 dalies nuostatomis, numatančiomis teismui teisę atsisakyti priimti įrodymus ir motyvus, kurie galėjo būti pateikti atsiliepime į ieškinį, jeigu mano, kad vėlesnis jų pateikimas užvilkins sprendimo priėmimą byloje. Mano, kad tokia teismo pozicija yra visiškai nepagrįsta, kadangi, atsakovės bylos nagrinėjimo metu išdėstyti argumentai niekaip neįtakojo ir nevilkino sprendimo priėmimo byloje, atsakovė bylos nagrinėjimo metu pasisakė dėl byloje esančio rašytinio įrodymo turinio, o neteikė naujus įrodymus ar motyvus. Ieškovas 7594 Lt dydžio nuostolių atlyginimo reikalavimą grindė automobilio „Hyundai Santa Fe“ variklio alkūninio veleno lūžimu. Tačiau iš UAB „Autoplentas“ užsakymo paraiškos matyti, kad UAB „Autoplentas“ ieškovui už 7594 Lt sumą atliko daug daugiau automobilio „Hyundai Santa Fe“ remonto darbų, įskaitant eilinius automobilio techninės priežiūros darbus (alyvos keitimas, kondicionieriaus pildymas freonu, paskirstymo diržo ir įtempimo guolio keitimas ir kt.). Iš UAB „Autoplentas“ užsakymo paraiškos matyti, kad ieškinyje nurodytas automobilio „Hyundai Santa Fe“ alkūninio veleno remontas kainavo 3960 Lt (1500+2460 Lt), o ne 7594 Lt, kaip savo ieškinyje nurodo ieškovas.
5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai patenkino ieškovo reikalavimą dėl 4000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimo. Apeliantės manymu, nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo ieškovui iš atsakovės priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes nepagrįstas ir atmestinas pirminis ieškovo ieškinio reikalavimas dėl 7594 Lt dydžio nuostolių atlyginimo. Be to, ieškovas savo reiškiamo neturtinės žalos atlyginimo neįrodo. Teismas, tenkindamas ieškovo reikalavimą dėl 4000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimo, vertinant Lietuvos teismų praktiką neturtinės žalos atlyginimo bylose, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, nepagrįstai jį tenkino visa apimtimi.
Atsiliepimas
Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą, prašo skundą atmesti (b. l. 96–101). Atsiliepime nurodė, jog pirmosios instancijos teismas spręsdamas byloje kilusį ginčą, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, priešingai – teismo išvados yra pagrįstos visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu ir visų byloje esančių duomenų įvertinimu. Pirkdamas automobilį „Hyundai Santa Fe“ iš apeliantės sužinojo informaciją apie esamą automobilio būklę (kad dažyta automobilio galinė dalis), buvusius gedimus, buvusio automobilio remonto apimtį ir būdą (kad automobilio varikliui buvo atliktas kapitalinis remontas, tačiau nelaikė to defektu. Dėl defekto, tai yra autopiloto neveikimo, kokių nors pretenzijų nereiškė, kadangi apie šį defektą buvo informuotas. Nurodo, kad transporto priemonė jam yra darbo įrankis, kuriuo gali vykti į teismo posėdžius, pas klientus, atlikti procesinius veiksmus, kadangi yra advokato padėjėjas ir dalis darbo susijusi su susisiekimu su atitinkamomis institucijomis, todėl būtų nelogiška pirkti daiktą ir jį iš karto remontuoti. Ieškovo nuomone, apeliantė nutyli tą faktą, kad tik teisminio nagrinėjimo metu, davus byloje paaiškinimus D. B., paaiškėjo, kad alkūninis velenas buvo ne tik, kad šlifuotas, tačiau ir perkaitintas, kas, anot liudytojo, reiškia, kad šią detalę reikia keisti, o kadangi apeliantė atsisakė keisti nauja, todėl specialistai nedavė garantijos remontui. Tokiu būdu apeliantė siekė apgauti pirkėją. Neatmeta, kad liudytojo parodymai yra apeliantės informacijos pateikimas. Nesupranta apeliantės argumento, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino dalies byloje esančių įrodymų, o būtent, kad 2013 m. balandžio 12 d. PVM sąskaitoje faktūroje serija SDČ Nr.*0204, kuria apeliantė pardavė ieškovui automobilį „Hyundai Santa Fe“, įrašo, kad apie pardavėjui žinomą automobilio techninę būklę bei trūkumus pirkėjas yra informuotas ir pretenzijų neturi. Pažymi, kad tuo metu pretenzijų neturėjo, kadangi nebuvo informuotas apie visus defektus. Be to, sąskaitoje nedetalizuojami defektai, defektu laikė, kad neveikia autopilotas. Atkreipia dėmesį, kad apeliantė pati nesuvokia, variklio kapitalinis remontas laikytinas defektu ar ne, nes tai, kad automobilio varikliui buvo atliktas kapitalinis remontas, anot apeliantės atstovo T. B., nelaikytina defektu. Nesutinka su apeliantės argumentu dėl UAB „Autoplentas“ užsakymo paraiškos, jog už 7594 Lt sumą atliko daug daugiau automobilio „Hyundai Santa Fe“ remonto darbų, įskaitant eilinius automobilio techninės priežiūros darbus (alyvos keitimas, kondicionieriaus pildymas freonu, paskirstymo diržo ir įtempimo guolio keitimas ir kt.), nes neįsivaizduoja, kaip galima išardyti variklį, juo labiau alkūninį veleną (kuris būna panardintas tepale) neišleidus alyvos ir freono, nenuėmus diržo ir t. t. Alkūninio veleno lūžimas ir suponavo visus būtiniausius remonto darbus, kurie buvo atlikti. Mano, kad teismas pagrįstai priteisė neturtinę žalą, nes ją patyrė dėl apeliantės neteisėtų veiksmų. Neturtinė žala pasireiškė tuo, kad transporto priemonė sugedo prieš pat atostogas, automobiliu ruošėsi vykti į kelionę, tačiau to įgyvendinti negalėjo. Transporto priemone negalėjo naudotis mėnesį laiko, kas sudarė ypatingai didelius nepatogumus, kadangi ši transporto priemonė yra ir darbo vienas iš įrankių. Be to, šis įvykis sukrėtė emociškai, dėl ko patyrė dvasinius išgyvenimus, pats turėjo ieškoti detalių, o jų nerasdamas, taip pat patyrė tam tikrus išgyvenimus.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys).
Byloje nustatyta, kad ieškovas 2013 m. balandžio 12 d. iš apeliantės įsigijo automobilį „Hyundai Santa Fe“ (b. l. 4–5). Pirkimo metu, anot ieškovo, pardavėjo atstovas informavo, kad šios transporto priemonės variklis yra tvarkingas, apie kokius nors variklio defektus nebuvo informuotas. 2013 m. liepos 3 d. Jonavoje sugedo šios transporto priemonės variklis ir toliau tęsti kelionės nebuvo įmanoma. Automobilį teko remontuoti, už remontą sumokėjo 7594 Lt (b. l. 6–8).
Byloje kilo ginčas dėl parduoto automobilio techninės būklės pardavimo metu ir ar šias aplinkybes žinojo ieškovas, įsigydamas automobilį. Apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė dėl atsakovės pareigos atlyginti ieškovo išlaidas įsigyto daikto trūkumams ištaisyti, ar pagrįstai tenkino ieškovo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo.
Bylos duomenimis spręstina, kad pardavėjas yra įmonė, užsiimanti automobilių prekyba. Todėl šalių sudaryta automobilio pirkimo–pardavimo sutartis laikytina vartojimo pirkimo–pardavimo sutartimi (CK 6.350 str. 1 d.). Pagal vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį pardavėjas – asmuo, kuris verčiasi prekyba, privalo perduoti pirkėjui – fiziniam asmeniui, šeimos ar namų ūkio poreikiams tenkinti sutartyje įtvirtintus reikalavimus atitinkantį daiktą, o jei jie sutartyje neaptarti – daiktą, atitinkantį įprastus reikalavimus (CK 6.329 – 6.343, 6.350 str.), kurie detalizuojami CK 6.333 ir 6.363 straipsniuose įtvirtinant daikto kokybės kriterijus: pardavėjas privalo perduoti pirkėjui tokios kokybės daiktą, kuris atitiktų daikto gamintojo nurodytus pateikiamų norminių dokumentų reikalavimus, būtų tinkamas naudoti pagal paskirtį ir ne blogesnės kokybės, negu galima tikėtis atsižvelgiant į daikto prigimtį bei pardavėjo viešai paskelbtus pareiškimus dėl daikto kokybės (CK 6.363 str.). CK 6.333 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog pardavėjas atsako už daikto trūkumus, jeigu pirkėjas įrodo, kad jie atsirado iki daikto perdavimo arba dėl priežasčių, atsiradusių iki daikto perdavimo. Vadinasi, pagal šioje normoje įtvirtintą įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę būtent pirkėjui tenka pareiga įrodyti, kad daikto kokybės trūkumas buvo jau nuosavybės teisės perėjimo metu arba atsirado dėl priežasčių, atsiradusių iki daikto perdavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-499/2009). Vadovaujantis CK 6.363 straipsniu, jeigu parduotas daiktas neatitinka kokybės reikalavimų ir pardavėjas su pirkėju neaptarė jo trūkumų, pirkėjas turi teisę reikalauti, kad pardavėjas atlygintų pirkėjo daikto trūkumų pašalinimo išlaidas. Kadangi pirkėjas turi teisę pasinaudoti CK 6.363 straipsnyje įtvirtintu pirkėjo teisių gynimo būdu tik tuo atveju, jeigu pardavėjas netinkamai įvykdė savo pareigą perduoti pirkėjui tinkamos kokybės daiktą, kiekvienu atveju svarbu nustatyti, ar atsakovas tinkamai įvykdė minėtą pareigą. Sprendžiant šį klausimą būtina atkreipti dėmesį į tai, kad pagal CK 6.327 straipsnio 1 dalį, 6.333 straipsnį pardavėjo pirkėjui perduodamo daikto kokybė turi atitikti sutarties sąlygas, o jei sutartyje nėra nurodymų, – įprastus reikalavimus. Pažymėtina, kad pardavėjui atsakomybė už netinkamą daikto kokybę netaikoma tik įstatyme ar sutartyje aiškiai apibrėžtais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2010; 2010 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-455/2010).
CK 6.334 straipsnio 1 dalyje formuluojama bendroji taisyklė, kad pardavėjas atsako už netinkamą parduoto daikto kokybę, jei nenurodė pirkėjui ir su juo neaptarė daikto trūkumų.
Anot apeliantės, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus – rašytinius ir liudytojų parodymus – ir padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovas nebuvo tinkamai informuotas apie parduodamo automobilio techninę būklę, buvusius gedimus, buvusio remonto apimtį ir būklę.
Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliantės argumentais. Pažymėtina, kad sutartį pripažinus vartojimo sutartimi, jos sąlygos visais atvejais turi būti vertinamos pagal CK 6.188 straipsnyje nustatytus sąžiningumo kriterijus (silpnesnės sutarties šalies (vartotojo) teisinė apsauga, sutarties laisvės principo ribojimas). Įstatyme įtvirtintas nesąžiningų sutarčių sąlygų draudimas ir tokių sąlygų neprivalomumas vartotojui yra esminis vartojimo sutarčių instituto ypatumas ir vartotojo teisių gynimo teisinis mechanizmas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-256/2009). Pagal CK 6.188 straipsnio 2 dalies 2 punktą nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos, jeigu jos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojų interesus, tai yra panaikina arba apriboja vartotojo teises, susijusias su pardavėju, paslaugų teikėju ar kita šalimi tuo atveju, kai pardavėjas ar paslaugų teikėjas visiškai ar iš dalies neįvykdo ar netinkamai įvykdo bet kokius sutartyje numatytus įsipareigojimus. CK 6.327 straipsnio 2 dalis nustato, kad pardavėjas neatsako pagal šio straipsnio 1 dalies reikalavimus už bet kokį daiktų neatitikimą tik tuomet, jeigu sutarties sudarymo metu pirkėjas žinojo arba negalėjo nežinoti apie tokį neatitikimą. CK 6.327 straipsnio 3 dalis nustato, kad pardavėjas pagal sutartį ir šį kodeksą atsako už bet kokį neatitikimą, kuris buvo nuosavybės teisės perėjimo pirkėjui momentu, net jeigu tas neatitikimas paaiškėja vėliau.
Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, jų nekartoja, tačiau atkreipia dėmesį, jog pats ieškovas pripažino, kad pirkdamas automobilį iš apeliantės gavo informaciją apie esamą automobilio būklę, t. y. kad dažyta automobilio galinė dalis, kad automobilio varikliui buvo atliktas kapitalinis remontas ir, anot apeliantės atstovo T. B., tai nelaikytina defektu. Todėl ir jis to nelaikė defektu, nes tikėjosi, jog automobilis šiuo aspektu yra visiškai tvarkingas ir patikimas. Liudytojas D. B. patvirtino, kad ieškovas buvo atvykęs pas jį ir klausinėjo apie jo atliktą automobilio „Hyundai Santa Fe“ variklio remontą, liudytojas teigė ieškovą informavęs, jog automobiliui šlifuotas alkūninis velenas ir remontuota turbina, remontuotas variklis. Anot šio liudytojo, velenas buvo perkaitęs ir jį reikėjo keisti, tačiau užsakovas, t. y. D. Čėplos įmonė, pageidavo remontuoti, nes t. y. pigiau. Pirkėjui, kad variklis nelaikys, kad nėra garantijos jis nėra sakęs, apie tai sakęs tik užsakovo atstovui. Sutiktina su ieškovu, kad liudytojo V. K. parodymai negali būti vertinami, kaip patikimi, objektyvūs, kadangi jis visko negalėjo atsiminti, be to, apeliantė savo automobilius nuolat remontuoja pas šiuos specialistus.
Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino įrašo 2013 m. balandžio 12 d. PVM sąskaitoje faktūroje serija SDČ Nr.*0204, kuria apeliantė pardavė ieškovui automobilį „Hyundai SantaFe“, jog apie pardavėjui žinomą automobilio techninę būklę bei trūkumus pirkėjas yra informuotas ir pretenzijų neturi. Kaip nurodo pats ieškovas, jis tuo metu pretenzijų neturėjo, kadangi nebuvo informuotas apie visus defektus, defektu laikė, kad neveikia autopilotas. Kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad minėtame įraše defektai nedetalizuojami, todėl nėra pagrindo sutikti su apeliante, jog minėtu įrašu ieškovas žinojo visus automobilio defektus ir su jais sutiko. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog tai, kad automobilio varikliui buvo atliktas kapitalinis remontas, apeliantės atstovo teigimu, nelaikytina defektu. Teisėjų kolegija kitų pateiktų PVM sąskaitų faktūrų (b. l. 61–64), kurios, anot apeliantės, įrodo, kad trūkumai su ieškovu buvo aptarti, nelaiko patikimais įrodymais, patvirtinančiais apeliantės nurodytas aplinkybes, nes nėra pateikti dokumentų originalai, kopijos darytos pačios apeliantės, kai kurios sąskaitos vien tik su apeliantės savininko parašu.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad CK 6.328 straipsnyje įtvirtinta ne pirkėjui privaloma daiktų patikrinimo pareiga, o jo teisė. Pagal CK 6.327 straipsnio 2 dalį pardavėjas atleidžiamas nuo atsakomybės už pareigos perduoti tinkamą prekę nevykdymo, jeigu įrodo, kad sutarties sudarymo metu pirkėjas žinojo arba negalėjo nežinoti apie tai, kad daiktai neatitinka sutarties ar įprastų reikalavimų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog tam, kad būtų konstatuotas pagrindas taikyti šią įstatymo normą, turi būti nustatytas didelis pirkėjo nerūpestingumas (neatsargumas), t. y. daikto trūkumai turi būti akivaizdūs ir pastebimi normaliomis aplinkybėmis. Pažymėtina, kad dėl pirkimo–pardavimo sutartinių santykių specifikos pirkėjo pareiga elgtis rūpestingai negali būti prilyginta pardavėjo pareigai garantuoti perduodamo daikto tinkamumą – už parduodamo daikto kokybę yra atsakingas pardavėjas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-182/2009).
Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad apylinkės teismas, apskaičiuodamas ieškovo nuostolių sumą, rėmėsi ieškovo pateiktais įrodymais – UAB „Autoplentas“ užsakymo paraiška (b. l. 6), PVM sąskaita faktūra (b. l. 7) atliktą mokėjimą patvirtinančiu išrašu (b. l. 8). Apeliantės nuomone, apylinkės teismas nepagrįstai atsisakė vertinti jos išsakytus argumentus dėl minėtų įrodymų. Sutiktina su pirmosios instancijos teismu, jog dėl pateiktų įrodymų, apeliantė turėjo pasisakyti teikdama atsiliepimą į ieškinį. Vertinant apeliantės argumentus, jog keičiant variklį užsakymo paraiškoje nurodytų darbų visų atlikti nereikėjo, t. y. buvo atlikta daugiau automobilio „Hyundai Santa Fe“ remonto darbų, įskaitant eilinius automobilio techninės priežiūros darbus (alyvos keitimas, kondicionieriaus pildymas freonu, paskirstymo diržo ir įtempimo guolio keitimas ir kt.), bet šių aplinkybių nepagrindė. Kolegijos nuomone, alkūninio veleno lūžimas buvo priežastimi užsakymo paraiškoje nurodytiems darbams atlikti, kad jie būtų pertekliniai ar nereikalingi keičiant automobilio variklį, apeliantė neįrodė. Taip pat nėra duomenų, kad UAB „Autoplentas“ siūlomo variklio ir remonto darbų kaina neproporcingai didelė.
Atsižvelgdama į visas nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimui iš apeliantės ieškovui priteisti transporto priemonės trūkumų šalinimo išlaidas, paskaičiuotas pagal ieškovo pateiktus įrodymus.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo
Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai patenkino ieškovo reikalavimą dėl 4000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimo dėl to, kad nepagrįstas ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo, be to, šis reikalavimas neįrodytas, nepagrįstai tenkintas visa apimtimi.
Pirmosios instancijos teismas sutiko su ieškovu, jog dėl minėtų neteisėtų apeliantės veiksmų ieškovas patyrė 4000 Lt žalą, nes transporto priemonė sugedo prieš pat ieškovo atostogas, automobiliu jis ruošėsi vykti į kelionę, tačiau to įgyvendinti negalėjo, automobiliu negalėjo naudotis mėnesį laiko, kas jam sudarė ypatingai didelius nepatogumus, kadangi ši transporto priemonė yra ir ieškovo darbo vienas iš įrankių, be to, šis įvykis sukrėtė emociškai, patyrė dvasinius išgyvenimus, turėjo pats ieškoti detalių, o jų nerasdamas taip pat patyrė tam tikrus išgyvenimus. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas turėjo nepatogumų, papildomų rūpesčių, nėra jokių jo veiksmų ar neveikimo, kurie galėtų būti vertinami kaip didelis jo neatsargumas, turėjęs įtakos nekokybiškos prekės įsigijimui ir suteikiantis įstatyminį pagrindą mažinti atlygintinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į atsakovės turtinę padėtį ( b. l. 22–25).
Teisėjų kolegija pažymi, kad Vartotojo teisė į neturtinės žalos atlyginimą tiesiogiai įtvirtinta Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punkte. Pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuojami piniginiu ekvivalentu. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviaisiais ir objektyviaisiais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos dydis, išreikštas pinigais, skirtingai nei atlyginant turtinę žalą, neturėtų būti įrodinėjamas, o yra nustatomas teismo pagal konkrečioje byloje teisiškai reikšmingų kriterijų visumą. Taigi, neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2003; 2006 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2006; kt.). Sutiktina su apeliante, kad apylinkės teismas ginčo sprendime nagrinėdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą, neatsižvelgė į tai, kad ieškovo aiškinimas, jog ruošėsi atostogauti ir vykti į kelionę ginčo automobiliu bei, kad pats ieškojo detalių, jų nerado, dėl ko patyrė išgyvenimų, yra nepagrįstas jokiais kitais įrodymais. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad ieškovas patyrė nepatogumų įsigijus netinkamos kokybės prekę, todėl pagrįstai ieškovo naudai priteisė neturtinės žalos atlyginimą, tačiau, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, kolegijos nuomone, priteista suma patirtiems išgyvenimams, nepatogumams atlyginti yra per didelė ir jiems atlyginti pakankama suma yra 1000 Lt.
Kiti atsakovės apeliacinio skundo argumentai taip pat nėra teisiškai reikšmingi skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako.
Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl turtinės žalos atlyginimo paliktina nepakeista, keistina sprendimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo (CPK 263 str., 326 str. 1 d. 3 p.). Patenkinus apeliacinį skundą iš dalies (8,6 procento) proporcingai tekintinas apeliantės prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 str.). Apeliantė sumokėjo 348 Lt Žyminį mokestį (b. l. 94).
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 22 d. sprendimą pakeisti, priteistą ieškovui E. R. iš atsakovės Dainiaus Čėplos įmonės 4000 Lt neturtinę žalą sumažinti iki 1000 Lt.
Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo E. R., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovei Dainiaus Čėplos įmonei, įmonės kodas 185600656, 30 Lt sumokėtą žyminį mokestį už apeliacinį skundą.