Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eduardo Maškevičiaus, Zigmo Pociaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Aurelijos Sadauskaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. A. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo D. A. pripažinta kalta, padariusi nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 219 straipsnio 1 dalyje, 219 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, ir jai paskirta:

pagal BK 219 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimas 3 (trims) mėnesiams;

pagal BK 219 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams;

pagal BK 300 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimas 3 (trims) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir D. A. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 3 (trims) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5 punktu, 8 punktu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas D. A. atidėtas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant ją bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu tęsti darbą arba registruotis darbo biržoje bei neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus D. A. pareikštas civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. A. nuteista už tai, kad, būdama UAB „K.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), direktore, pažeisdama Lietuvos Respublikos 1991 m. gegužės 21 d. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo Nr. I-1336 9 straipsnio 2 dalį, 14 straipsnio 2 dalį, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 647 patvirtintų Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių 25 punktą, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 3 d. iki 2015 m. rugpjūčio 17 d. pateikusi UAB „K.“ pranešimus apie apdraustuosius už ataskaitinį laikotarpį ir pranešimus apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo pabaigą, pagal kuriuos bendrovės įsiskolinimas valstybės biudžetui 2015 m. rugsėjo 19 d. sudarė 27 226,21 Eur, laiku nesumokėjo mokesčių po to, kai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius 2015 m. rugsėjo 4 d. raštu Nr. (8.1)SI-45566 priminė apie pareigą sumokėti šiuos mokesčius per 10 dienų.

Be to, D. A. nuteista už tai, kad, būdama UAB „K.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), direktore, pažeisdama Lietuvos Respublikos 1991 m. gegužės 21 d. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo Nr. I-1336 9 straipsnio 2 dalį, 14 straipsnio 2 dalį, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 647 patvirtintų Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių 25 punktą, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 4 d. iki 2016 m. vasario 15 d. pateikusi UAB „K.“ pranešimus apie apdraustuosius už ataskaitinį laikotarpį ir pranešimus apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo pabaigą, pagal kuriuos bendrovės įsiskolinimas valstybės biudžetui 2016 m. kovo 5 d. sudarė 14 274,94 Eur, laiku nesumokėjo mokesčių po to, kai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius 2016 m. vasario 19 d. raštu Nr. (8.2)SI-10415 priminė apie pareigą sumokėti šiuos mokesčius per 10 dienų.

Be to, D. A. nuteista už tai, kad 2014 m. kovo mėn., tiksli data ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, būdama UAB „D.“ vaistinės patalpose, adresu (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) r., atlyginimų išmokėjimo žiniaraštyje už 2014 m. vasario mėnesį Nr. K14/02 įrašė žinomai neteisingus duomenis apie 845,50 Lt (244,87 Eur) atlyginimo išmokėjimą M. J., šiame žiniaraštyje pasirašė už M. J., imituodama jos parašą, ir šio suklastoto dokumento patvirtintą kopiją panaudojo kaip tikrą, ją 2014 m. kovo 14 d. pateikdama Telšių teritorinės darbo biržos Telšių skyriui, esančiam adresu S. Daukanto g. 64, Telšių m. Po to, toliau tęsdama savo nusikalstamą veiką, 2014 m. balandžio mėn., tiksli data ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, būdama UAB „D.“ vaistinės patalpose, adresu (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) r., atlyginimų išmokėjimo žiniaraštyje už 2014 m. kovo mėnesį Nr. K 14/03 įrašė žinomai neteisingus duomenis apie 845,50 Lt (244,87 Eur) atlyginimo išmokėjimą M. J., šiame žiniaraštyje pasirašė už M. J., imituodama jos parašą, ir šio suklastoto dokumento patvirtintą kopiją panaudojo kaip tikrą, ją 2014 m. balandžio 22 d. pateikdama Telšių teritorinės darbo biržos Telšių skyriui, esančiam adresu S. Daukanto g. 64, Telšių m.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje pagrindinis ginčo klausimas yra kilęs dėl to, ar nuteistajai D. A. buvo žinoma apie antrąjį VSDFV Klaipėdos skyriaus 2016 m. vasario 19 d. priminimą Nr. (8.2)SI-10415. Nuteistoji D. A. neneigia, jog UAB „K.“ kaltinime nurodytais laikotarpiais Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui pateikė įmonės pranešimus apie apdraustuosius už ataskaitinius laikotarpius bei pranešimus apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo pabaigą, šią aplinkybę patvirtina ir bylos medžiagoje esantys rašytiniai duomenys (t. 1, b. l. 21–185, t. 2, b. l. 116–143).

Nors nuteistoji D. A. neigia gavusi antrąjį priminimą iš VSDFV Klaipėdos skyriaus, tačiau byloje esantys įrodymai patvirtina, kad priminimas apie pareigą sumokėti mokesčius įmonei buvo įteiktas tinkamai. Liudytoja V. R. teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu parodė, kad dirbo UAB „K.“ apytiksliai nuo 2015 m. rugpjūčio 30 d. iki 2016 m. rugpjūčio mėnesio personalo administratore. Suruošdavo vairuotojui dokumentus, sutvarkydavo sąskaitas, korespondenciją ir pan. Gaunamų ir išrašomų dokumentų žurnale buvo viskas registruojama ir paskirstoma. Tuo laikotarpiu įmonės direktorė buvo D. A. Liudytoja patvirtino, jog buvo gaunami laiškai iš „Sodros“. Gautas dokumentas antspauduojamas, užregistruojamas ir nešamas direktorei ant stalo. Ji su direktore nesusitikdavo, nes dirbdavo iki 14 val., o direktorė atvažiuodavo jau po jos darbo valandų. Ant dokumento buvo jos parašas. Dėl antrojo priminimo iš „Sodros“ liudytoja pažymėjo, jog jei šis užregistruotas, tai tikrai buvo padėtas direktorei ant stalo. V. R. direktorė dėl tolimesnio korespondencijos tvarkymo nurodymų neduodavo, ji neatsakinėdavo į laiškus. Įmonėje labai daug dokumentų nebuvo gaunama, liudytoja dokumentus sudėdavo vienoje krūvelėje ant direktorės stalo. Kitą dieną atėjusi į darbą ji nekreipdavo dėmesio, ar likdavo laiškai ant direktorės stalo. Liudytoja atkreipė dėmesį, jog tik padėdavo gautą korespondenciją ant stalo ir viskas (t. 5, b. l. 109).

Byloje esančios UAB „G.“ siuntinio įteikimo šaknelės patvirtina, kad VSDFV Klaipėdos skyriaus 2015 m. rugsėjo 4 d. raštas Nr. (8.1)SI-45566 „Dėl priminimo UAB „K.“ sumokėti apskaičiuotas įmokas“ įmonėje gautas 2015 m. rugsėjo 9 d., už siuntą pasirašė administratorė V. R. (t. 1, b. l. 78–80), o VSDFV Klaipėdos skyriaus 2016 m. vasario 19 d. raštas Nr. (8.2)SI-10415 „Dėl priminimo RUAB „K.“ sumokėti apskaičiuotas įmokas“ įmonei buvo įteiktas 2016 m. vasario 24 d., už siuntą vėl pasirašė personalo administratorė V. R. (t. 2, b. l. 10–12).

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad minėti priminimai UAB „K.“ buvo gauti registruotu paštu, juos priėmė įmonės administratorė (t. 1, b. l. 78–80, t. 2, b. l. 10–12), kuri teisme patvirtino, jog D. A. vadovaujamai įmonei siųstą korespondenciją palikdavo direktorei ant stalo. Taigi bet kokiu atveju Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus priminimai, siųsti UAB „K.“ registruotu paštu, buvo įteikti, jei ir ne tiesiogiai D. A., tai šios įmonės darbuotojui ir toks priminimo įteikimas laikytinas Mokesčių administravimo įstatymo 164 straipsnyje numatytu tinkamu įteikimu. Netgi dokumentų, siunčiamų registruotu laišku, įteikimo momentas pagal nurodytą Mokesčių administravimo įstatymo 164 straipsnį siejamas ne su faktiniu įteikimu konkrečiam už mokesčių mokėjimą atsakingam asmeniui (įmonės vadovui) tiesiogiai, o su mokesčių administratoriaus siunčiamos korespondencijos perdavimo paštui diena, t. y. dokumentų, siunčiamų registruotu laišku, įteikimo mokesčių mokėtojui diena laikoma penkta darbo diena, einanti po mokesčių administratoriaus siunčiamos korespondencijos perdavimo paštui dienos (Mokesčių administravimo įstatymo 164 straipsnio 3 dalis). Taigi apygardos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytai išvadai, jog valstybės įgaliota institucija savo pareigą priminti apie mokesčių sumokėjimą atliko tinkamai ir UAB „K.“ turėjo pakankamai laiko įvykdyti savo pareigą – sumokėti mokesčius.

Atkreiptinas dėmesys, kad BK 219 straipsnio 1 ir 2 dalių sankcijose numatyta baudžiamoji atsakomybė taikoma tais atvejais, kai „valstybės įgaliota institucija priminė apie pareigą sumokėti mokesčius“. Taigi remdamasis pažodiniu normos aiškinimo metodu, apygardos teismas negali nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad valstybės įgaliota institucija priminimą mokesčių mokėtojui įteiktų bent vieną kartą, o mokesčių mokėtojas po šio priminimo vis tiek nevykdytų savo pareigos. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai atkreipė dėmesį į aplinkybę, kad pati nuteistoji D. A. neneigė, jog jai buvo žinoma apie pareigą sumokėti socialinio draudimo įmokas, pirmąjį priminimą ji gavusi, tačiau įmokų nesumokėjo dėl sunkios finansinės padėties įmonėje.

Pabrėžtina, kad baudžiamajai atsakomybei pagal aptariamą BK 219 straipsnį kilti nepakanka nustatyti, jog mokesčių administratorius nustatyta tvarka priminė apie pareigą sumokėti mokesčius, tačiau taip pat būtina nustatyti, kad mokesčių mokėtojas tą priminimą faktiškai gavo ar kitaip apie jį sužinojo. Kaip jau aptarta anksčiau, D. A. apie pirmąjį Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus priminimą buvo žinoma, ji pati neginčija fakto, kad šį priminimą gavo. Nors nuteistoji tvirtina negavusi antrojo priminimo, tačiau visų pirma, kaip jau aptarta, baudžiamajai atsakomybei kilti būtinoji sąlyga yra vieno priminimo išsiuntimas, taigi net jei būtų konstatuota, kad D. A. negavo antrojo priminimo, esant kitiems nusikaltimo požymiams, tai nešalintų jos kaltės ir nebūtų pagrindas netraukti baudžiamojon atsakomybėn, antra, iš anksčiau jau aptartų aplinkybių, ypač remiantis UAB „K.“ gautais registruotais dokumentais, liudytojos V. R. parodymais, yra akivaizdu, kad apie antrąjį Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus priminimą sumokėti mokesčius D. A. buvo žinoma, jos tvirtinimą, kad priminimas nebuvo tinkamai įteiktas, galima laikyti nuteistosios gynybine versija. Apibendrindamas visa tai, kas aptarta, apygardos teismas visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog D. A. buvo žinoma apie pareigą sumokėti socialinio draudimo įmokas pagal pirmąjį priminimą, nuteistoji taip pat turėjo vadovautis bendro pobūdžio pareigomis mokėti valstybei mokesčius.

Baudžiamajai atsakomybei kilti pagal BK 219 straipsnį antra būtina sąlyga, jog po įteikimo priminimo per jame nustatytą terminą buvo nesumokėti mokesčiai.

Nuteistoji D. A. neneigė, jog visų VSDFV Klaipėdos skyriaus priminimuose nurodytų sumų UAB „K.“ priminimuose nurodytu terminu nesumokėjo, tačiau teigė, kad įmonė socialinio draudimo įmokas mokėjo pagal galimybes. D. A. nurodė, kad įmonės finansinė padėtis buvo itin sunki, po pirmojo priminimo gavimo įmonė buvo restruktūrizuojama, o UAB „K.“ restruktūrizacijos administratorius T. M. nurodęs, jog gautas priminimas yra standartinis, ir nurodė, kad įmonė mokėtų įmokas pagal finansinę situaciją nors po nedidelę dalį. Įsiteisėjus nutarčiai dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, įmonei pritaikyta teisinė apsauga, nurodyta, kaip ji turi elgtis per 6 mėnesių laikotarpį. Be to, UAB „K.“ buvo sudaręs dvi konsignacines sutartis su AB „Ka.“ ir UAB „V.“, pardavinėjo konsignantų prekes, todėl bendrovės pajamos buvo tik bendros įplaukos, kurių maža dalimi galėjo disponuoti. Bendrovė vykdė veiklą, tačiau dirbo nuostolingai, įmonė buvo nemoki (t. 5, b. l. 107–108).

Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad nuo teismo nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos iki teismo nutarties patvirtinti restruktūrizavimo planą priėmimo dienos restruktūrizuojama įmonė moka visas einamąsias įmokas. Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įmonės valdymo organas pagal kompetenciją atsako už tinkamą įmonės lėšų einamosioms įmokoms mokėti naudojimą šio įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nustatytu atveju ir už 8 straipsnio 1, 2 ir 4 punktuose nustatytų įsipareigojimų vykdymą.

Taigi, nors UAB „K.“ Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. spalio 6 d. nutartimi iškelta restruktūrizavimo byla, tačiau nei minėta teismo nutartis dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, nei galiojantys teisės aktai nenustatė jokių apribojimų restruktūrizuojamai UAB „K.“ mokėti einamąsias įmokas. Todėl nuteistoji D. A. restruktūrizacijos proceso metu privalėjo mokėti einamąsias įmokas „Sodrai“, tačiau šių įmokų ji nemokėjo.

Iš bylos duomenų matyti, kad po pirmojo VSDFV Klaipėdos skyriaus priminimo įteikimo 2015 m. rugsėjo 9 d. UAB „K.“ iš priminime nurodytos sumokėti skolos – 39 824,45 Eur – į Fondo biudžetą 2015 m. rugsėjo 16 d. pervedė tik 2500 Eur VSD įmokų, taigi per priminime nurodytą terminą nesumokėjo likusios 37 324,45 Eur skolos (t. 1, b. l. 1–2), nors įmonės restruktūrizacijos procesas nebuvo prasidėjęs. Po antrojo VSDFV Klaipėdos skyriaus priminimo įteikimo 2016 m. vasario 24 d. UAB „K.“ iš priminime nurodytos sumokėti skolos – 14 558,27 Eur – einamųjų VSD įmokų nuteistoji į Fondo biudžetą lėšų savanoriškai taip pat nepervedė, be to, nuteistosios D. A. vadovaujama įmonė visiškai nemokėjo einamųjų įmokų nei už 2015 m. gruodžio, nei už 2016 m. sausio mėnesį, iš viso per laikotarpį nuo 2016 m. vasario 17 d. iki 2016 m. vasario 24 d., t. y. po priminimo parengimo pritaikius priverstinio poveikio priemones iš RUAB „K.“ išieškota 181,02 Eur, o laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 25 d. iki 2016 m. kovo 7 d. išieškota 254,50 Eur (t. 2, b. l. 1–3, 144, 145).

Taigi bylos duomenys patvirtina, kad nuteistosios D. A. vadovaujama UAB „K.“ kaltinime nurodytais laikotarpiais, tai yra po pirmojo priminimo gavimo iki antrojo priminimo gavimo ir po antrojo priminimo gavimo, išskyrus sumokėtus 2500 Eur (t. 1, b. l. 173), nei susidariusio įsiskolinimo, nei einamųjų socialinio draudimo įmokų gera valia nemokėjo, tik nedidelė dalis jų buvo išieškota priverstine tvarka.

Teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu apklaustas liudytojas T. M. patvirtino, kad jo vadovaujama UAB „Kl.“ buvo paskirta UAB „K.“ restruktūrizacijos administratoriumi, jei ir davė kokius nors patarimus įmonės vadovei, jie neprasilenkė su teisės aktais. Liudytojas T. M. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jog D. A. nebuvo nurodyta vengti mokesčių sumokėjimo ar turimas lėšas sumokėti kitiems kreditoriams, jai tik buvo patarta mokėti įmokas ir tai daryti pagal galimybes. UAB „Kl.“ nepatarinėjo, kokiems kreditoriams būtina sumokėti pinigus, o kokiems ne. Dėl UAB „K.“ turimų lėšų paskirstymo sprendė pati D. A., kaip įmonės vadovė. Taigi įmonės restruktūrizacijos administratorius nedarė jokios įtakos nuteistosios D. A. sprendimui visiškai nemokėti einamųjų socialinio draudimo įmokų, priešingai, pasiūlė pagal galimybes padengti įsiskolinimą (t. 5, b. l. 118–119).

BK 219 straipsnio dispozicijoje mokesčio mokėtojo mokumas nėra tiesiogiai įvardytas kaip būtina sąlyga baudžiamajai atsakomybei už mokesčių nesumokėjimą atsirasti. Baudžiamoji atsakomybė už mokesčių nesumokėjimą galima tik tuo atveju, kai asmuo turėjo galimybę sumokėti mokesčius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-301/2013). Apygardos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, jog nuteistosios D. A. argumentai dėl įmonės sunkios finansinės padėties ir negalėjimo sumokėti susidariusio įsiskolinimo Valstybinio socialinio draudimo fondui yra nepagrįsti.

Sprendžiant klausimą dėl UAB „K.“ galimybės sumokėti priminimuose nurodytus mokesčius, svarbiausiais įrodymais pripažintini objektyvūs duomenys – UAB „K.“ finansiniai dokumentai, kuriais remiantis galima įvertinti įmonės finansinę būklę.

Liudytojas S. L. teisme patvirtino, kad UAB „K.“ restruktūrizacijos laikotarpiu „Sodra“ kreipėsi tik dėl einamųjų įmokų mokėjimo, tačiau šios įmokos nebuvo sumokėtos. Kai buvo iškelta restruktūrizacijos byla, įmonė buvo moki, nes tai yra viena iš restruktūrizacijos sąlygų. Buvo tikrinami įmonės kasos dokumentai bei bankiniai piniginiai srautai, matėsi, jog įmonė buvo moki ir galėjo mokėti, bet bendrovė mokėjo kitiems kreditoriams, pagrindinė gavėja buvo UAB „Z.“, tai rodo, kad įmonė galėjo mokėti įmokas (t. 5, b. l. 119–120).

Pabrėžtina, jog apygardos teismas visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo atliktam 2016 m. birželio 21 d. specialisto išvados Nr. 5-3/42 vertinimui. Ikiteisminio tyrimo metu įmonės finansinius dokumentus įvertinusi specialistė 2016 m. birželio 21 d. specialisto išvadoje Nr. 5-3/42 pažymėjo, jog UAB „K.“ turėjo galimybę sumokėti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2015 m. rugsėjo 4 d. rašte Nr. (8.1) SI-45566 „Dėl priminimo UAB „K.“ sumokėti apskaičiuotas įmokas“ nurodytas VSD įmokas iš viso 37324,45 Eur (27228,03+10096,42) po priminimo gavimo, t. y. laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 9 d. iki 2015 m. rugsėjo 19 d. iš viso 27228,03 Eur (9151,91+18076,12) iki 2015 m. spalio 14 d. iš viso 10096,42 Eur. Pagal ikiteisminio tyrimo Nr. 04-2-00369-15 medžiagą (2016 m. vasario 24 d. UAB „K.“ balansą, UAB „K.“ 2016 m. vasario 24 d. pažymą apie pradelstus įsiskolinimus) nustatyta, kad 2016 m. vasario 24 d. UAB „K.“ buvo moki, nes pradelsti įsipareigojimai 2016 m. vasario 24 d. sudarė 131 988,84 Eur (710924,99–578936,15), o pusės į balansą įrašyto turto vertė 2016 m. vasario 24 d. sudarė 710 829,00 Eur (1421658/2), t. y. UAB „K.“ pradelsti įsipareigojimai neviršijo pusės į balansą įrašyto turto vertės. RUAB „K.“ laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 4 d. iki 2016 m. vasario 15 d. pranešimuose apie apdraustuosius už ataskaitinį laikotarpį (forma SAM) ir pranešime apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo pabaigą (forma 2-SD) deklaravo VSD įmokas iš viso 19488,57 Eur, tačiau nesumokėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2016 m. vasario 19 d. rašte Nr. (8.2) SI-10415 „Dėl priminimo RUAB „K.“ sumokėti apskaičiuotas įmokas“ nurodytų VSD įmokų per nurodytą 10 dienų terminą (iki 2016 m. kovo 5 d.) iš viso 14 274,94 Eur (14558,27-283,33).

Pagal ūkinės finansinės veiklos tyrimui pateiktus UAB „K.“ apskaitos dokumentus nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 24 d. iki 2016 m. kovo 5 d. UAB „K.“ pirminiais apskaitos dokumentais pagrindė vykdytas ūkines operacijas, t. y. 53 atvejais kasos pajamų orderiais pagrindė įplaukų gavimą į kasą iš viso 20192,41 Eur, 4 atvejais kasos išlaidų orderiais pagrindė darbo užmokesčio išmokėjimą iš viso 5853,09 Eur, 2 atvejais kasos išlaidų orderiais pagrindė mokėjimus už patalpų nuomą iš viso 2638,97 Eur, 20 atvejų kasos išlaidų orderiais pagrindė avansų išmokėjimą atskaitingiems asmenims iš viso 3974,42 Eur, 7 atvejais kasos išlaidų orderiais pagrindė mokėjimus iš kasos iš viso 6510 Eur, nurodant „Įnešimas į Z. sąskaitą (pavedimams)“. UAB „K.“ (vyr. buhalterė B. D.) apskaitos registre „Kasa“ užregistravo dokumentinį grynųjų pinigų likutį kasoje: 2016 m. vasario 24 d. (likutis dienos pradžioje) iš viso 1359,22 Eur, 2016 m. kovo 4 d. (likutis dienos pabaigoje) iš viso 2575,15 Eur; AB (duomenys neskelbtini) bankas sąskaitos (duomenys neskelbtini) (EUR) išrašu pagrindė: 10 atvejų įplaukų gavimą į banko sąskaitą (duomenys neskelbtini) iš viso 263,25 Eur, 21 atveju mokėjimus iš banko sąskaitos (duomenys neskelbtini) iš viso 292,08 Eur (iš jų: VĮ (duomenys neskelbtini) centras iš viso 7,14 Eur, VSDFV iš viso 283,33 Eur, banko mokesčiai iš viso 1,61 Eur). Dokumentinis pinigų likutis UAB „K.“ AB (duomenys neskelbtini) bankas sąskaitoje (duomenys neskelbtini) buvo: 2016 m. vasario 24 d. (likutis dienos pradžioje) buvo iš viso 46,18 Eur, 2016 m. kovo 4 d. (likutis dienos pabaigoje) buvo iš viso 17,35 Eur; laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 6 d. iki 2016 m. balandžio 30 d. UAB „K.“ (direktorė D. A.) pirminiais apskaitos dokumentais pagrindė vykdytas ūkines operacijas, t. y. 246 atvejais kasos pajamų orderiais pagrindė įplaukų gavimą į kasą iš viso 99666,51 Eur, 15 atvejų kasos išlaidų orderiais pagrindė darbo užmokesčio išmokėjimą iš viso 26317,31 Eur, 4 atvejais kasos išlaidų orderiais pagrindė mokėjimus už patalpų nuomą iš viso 5277,94 Eur, 70 atvejų kasos išlaidų orderiais pagrindė avansų išmokėjimą atskaitingiems asmenims (G. M., V. R., D. A., A. B., J. D., R. M., An. B.) iš viso 11154,74 Eur, 2 atvejais kasos išlaidų orderiais pagrindė išmokėjimą iš kasos P. B. (duomenys neskelbtini) įmonei iš viso 289,62 Eur, 29 atvejais kasos išlaidų orderiais pagrindė mokėjimus iš kasos iš viso 56545 Eur, nurodant „Įnešimas į Z. sąskaitą (pavedimams)“; AB (duomenys neskelbtini) bankas sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) (EUR) išrašu pagrindė: 48 atvejais įplaukų gavimą į banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) iš viso 3189,77 Eur, 111 atvejų mokėjimus iš banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) iš viso 3105,37 Eur (iš jų: VĮ (duomenys neskelbtini) centras iš viso 37,74 Eur, VSDFV iš viso 3059,12 Eur, banko mokesčiai iš viso 8,51 Eur). Dokumentinis pinigų likutis UAB „K.“ AB (duomenys neskelbtini) bankas sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo: 2016 m. kovo 7 d. (likutis dienos pradžioje) buvo iš viso 17,35 Eur, 2016 m. balandžio 29 d. (likutis dienos pabaigoje) buvo iš viso 101,75 Eur; dokumentinis pinigų likutis pas atskaitingą asmenį D. A. 2016 m. balandžio 30 d. buvo 832,88 Eur (t. 3, b. l. 5–24).

Teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu specialistė V. S. patvirtino pateiktą specialisto išvadą ir papildomai nurodė, kad UAB „K.“ iš kasos išimtus pinigus įnešinėjo į UAB „Z.“ sąskaitą, iš jos buvo atliekami mokėjimai. Laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 9 d. iki 2015 m. spalio 14 d. buvo atliekami mokėjimai ūkio subjektams, iš viso pervesta 38 863,60 Eur, iš jų AB „Ka.“ ir UAB „V.“ buvo 14 atvejų atliktų pervedimų, iš viso 14 145,20 Eur, apie kitus ūkio subjektus duomenų neturėjo. Ūkinės finansinės veiklos tyrimo metu nustatyta, kad UAB „K.“ turėjo galimybę sumokėti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2015 m. rugsėjo 4 d. rašte Nr. (8.1) SI-45566 „Dėl priminimo UAB „K.“ sumokėti apskaičiuotas įmokas“ nurodytas VSD įmokas, iš viso – 37 324,45 Eur, po priminimo gavimo, t. y. laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 9 d. iki 2015 m. rugsėjo 19 d., iš viso 27 228,03 Eur iki 2015 m. spalio 14 d., iš viso 10 096,42 Eur, kadangi: 2015 m. rugsėjo 9 d. turėjo galimybę sumokėti 9151,91 Eur, t. y. iš kasos iš viso 6541,24 Eur (pradinis dienos likutis buvo iš viso 6810,47 Eur, gavo įplaukų į kasą iš viso 2840 Eur, išmokėjo darbo užmokestį iš viso 3109,23 Eur). Vertinant galimybę mokėti mokesčius, vadovaujamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsniu, kuriame nurodytas atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumas. Dokumentai, patvirtinantys, kokios pajamos gautos konsignacijos pagrindais, nebuvo pateikti. Pagal abi konsignacines sutartis iš UAB „Z.“ sąskaitos AB „Ka.“ ir UAB „V.“ buvo 14 atvejų atlikti pervedimai, iš viso 14 145,20 Eur. Atėmus konsignacijos sutartyse nurodytas sumas, įmonė spalio 14 d. vis tiek galėjo sumokėti įmokas „Sodrai“. Po antro priminimo buvo pradėtas restruktūrizavimo procesas, tuo metu įmonė galėjo mokėti visas einamąsias įmokas (t. 5, b. l. 120–122).

Bylos medžiaga patvirtina, kad UAB „K.“ veiklą vykdė konsignacinių sutarčių pagrindu, tai yra, kai tiekėjas perduoda savo prekes mažmenininkui parduoti su mažmenininko nustatytu antkainiu, tačiau įmonė buvo sudariusi tik dvi tokias sutartis – 2015 m. liepos 10 d. su UAB „V.“ ir 2015 m. balandžio 9 d. su AB „Ka.“ (t. 5, b. l. 54–66). Nors specialisto išvadoje dėl UAB „K.“ atsiskaitymo pagal minėtas konsignacijos sutartis nepasisakyta, tačiau po sutarčių pateikimo specialistė V. S. dėl jų davė paaiškinimus ir nurodė, kad atsiskaitymai pagal minėtas sutartis nekeičia pateiktos išvados, UAB „K.“ turėjo galimybę sumokėti išvadoje nurodyto dydžio socialinio draudimo įmokas į Fondą.

2017 m. rugpjūčio 14 d. ekspertizės akte Nr. 11-1019(17) įvertinti UAB „K.“ atsiskaitymai pagal konsignacines sutartis su UAB „V.“ ir AB „Ka.“. Ekspertizės akto išvados patvirtina, kad UAB „K.“ pirmojo priminimo gavimo dieną – 2015 m. rugsėjo 9 d. – turėjo galimybę sumokėti dalį 2015 m. rugsėjo 4 d. priminime Nr. (8.1)SI-45566 nurodytų įmokų, tačiau minėtas lėšas panaudojo išmokėdama avansą atskaitingam asmeniui ūkio išlaidoms bei įnešdama į UAB „Z.“ sąskaitą pavedimams, taip pat ir atsiskaitymams pagal konsignacines sutartis su UAB „V.“, o per priminime nurodytą laikotarpį nuo jo gavimo 2015 m. rugsėjo 9 d. iki 2015 m. rugsėjo 19 d. iš viso turėjo galimybę sumokėti 27 226,21 Eur įmokų, nurodytų priminime, tačiau per nurodytą laikotarpį įmonė įnešė lėšas į UAB „Z.“ atsiskaitomąją banko sąskaitą pavedimams už prekes ir paslaugas, apmokėjo sąskaitas, nuomos mokestį, išdavė avansus atskaitingiems asmenims ūkio išlaidoms. Iki 2015 m. pabaigos įmonė būtų turėjusi galimybę sumokėti iš viso 191 017,65 Eur. UAB „K.“ antrojo priminimo gavimo dieną – 2016 m. vasario 24 d. – o per priminime nurodytą 10 dienų laikotarpį iš viso galėjo sumokėti 15 715,89 Eur, t. y. net daugiau įmokų nei buvo nurodyta priminime, tačiau minėtas lėšas panaudojo išmokėdama avansą atskaitingiems asmenims ūkio išlaidoms bei įnešdama į UAB „Z.“ banko sąskaitą pavedimams už prekes ir paslaugas. UAB „K.“ organizuodama ir vykdydama atsiskaitymus su kreditoriais nesilaikė atsiskaitymų su valstybe eiliškumo, nes susidarius mokesčių skolai biudžetui, pirmiausia sumažino skolą sau, nesilaikydama CK 6.930¹ straipsnio nuostatų. Ekspertizės akte padaryta išvada, jog teisės aktų pažeidimų tvarkant ir organizuojant UAB „K.“ buhalterinę apskaitą laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. nenustatyta (t. 5, b. l. 163–180).

Nors apeliaciniame skunde nuteistoji D. A. nurodė, kad mokesčių nesumokėjimą nulėmė sunki įmonės finansinė padėtis ir tinkamos teisinės konsultacijos negavimas, iš specialisto išvados, specialistės V. S. apklausos teisme bei ekspertizės akto išvadų matyti, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus priminimų apie būtinumą sumokėti mokesčius gavimo metu UAB „K.“ turėjo realią galimybę sumokėti socialinio draudimo įmokas. Iš įmonės buhalterinių dokumentų matyti, kad įmonė D. A. inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo metu vykdė ūkinę veiklą, atsiskaitinėjo su kitais ūkio subjektais, o būtent į UAB „K.“ buhalterinę apskaitą įtraukusi gautus grynuosius pinigus pagal pinigų priėmimo kvitus bei pavedimais į banko sąskaitas laikotarpiu, kada susidarė mokesčių skola biudžetui, pirmiausia sumažino skolą sau.

Pažymėtina, kad nors D. A. savo apeliaciniame skunde nurodo, jog nuo teismo nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos iki teismo nutarties patvirtinti restruktūrizavimo planą priėmimo dienos draudžiama vykdyti visas pinigines prievoles, pati patvirtino ir aplinkybę, jog mokesčių mokėjimo eiliškumas iš dalies buvo pažeidžiamas gelbstint bendrovę nuo bankroto. Apygardos teismo vertinimu, nepaisant to, jog buvo siekiama ir toliau išlaikyti bendrovę mokią, piniginių prievolių mokėjimo pažeidimas ir CK 6.930¹ straipsnio nuostatų nesilaikymas, bendrovei vykdant ūkinę veiklą bei vis dar esant mokiai, sudaro pagrindą tvirtinti, kad D. A. veiksmuose esama nusikaltimų, numatytų BK 219 straipsnio 1 ir 2 dalyse, sudėčių požymių visumos.

Apeliaciniame skunde pažymėta ir tai, kad apie sunkią bendrovės finansinę padėtį VSDFV Klaipėdos skyriui buvo žinoma, tačiau valdybos atstovai nepaaiškino galimybės mokestinės nepriemokos sumokėjimą atidėti arba išdėstyti. Apygardos teismas pažymi, jog pagal bendrąją taisyklę įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Kita vertus, jei UAB „K.“ finansinė padėtis buvo išties sunki ir įmonė buvo nepajėgi laikytis įstatyme numatyto mokesčių mokėjimo eiliškumo (apskritai tokia aplinkybė jau anksčiau yra paneigta), tai ji pati turėjo domėtis bei pasirūpinti galimybe alternatyviai spręsti mokesčių mokėjimo klausimą (atidėjimas ar išdėstymas). Įstatyme nėra numatyta pareiga VSDFV skyriams informuoti raštu, žodžiu ar kitokia forma pranešti subjektams apie galimybę mokestinės nepriemokos sumokėjimą atidėti arba išdėstyti tais atvejais, kai įmonės finansinė padėtis tampa itin sudėtinga, o tolimesnis mokesčių mokėjimas gali sudaryti sąlygas nemokumo kilimui. Be to, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos teismo ekspertizės centro 2017 m. rugpjūčio 14 d. ekspertizės akte Nr. 11-1019 (17) padarytas išvadas, jog UAB „K.“ po 2015 m. rugsėjo 4 d. priminimo gavimo 2015 m. rugsėjo 19 d. valstybės biudžetui galėjo sumokėti ne visą kaltinime inkriminuotą sumą – 37 324,45 Eur, o tik 27 226,21 Eur socialinio draudimo įmokų, patikslino D. A. pareikštą kaltinimą pagal BK 219 straipsnio 2 dalį, nurodydamas būtent šią nesumokėtų įmokų sumą. Nuteistosios D. A. nusikalstamos veikos kvalifikavimas dėl to nesikeitė, nes apskaičiuotų mokesčių suma, kurią turėjo realią galimybę sumokėti UAB „K.“ po pirmojo priminimo gavimo, sudaro daugiau kaip 500 MGL. Taigi į realias įmonės galimybes sumokėti jau priskaičiuotus mokesčius, skirtingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, atsižvelgė. Atitinkamai apygardos teismas konstatuoja, jog visiškai nepagrįsti apeliacinio skundo teiginiai, kad D. A. veiksmuose nesama tyčios padaryti nusikaltimą, numatytą BK 219 straipsnio 2 dalyje. Kadangi jau anksčiau nustatyta, jog UAB „K.“ po 2015 m. rugsėjo 4 d. priminimo gavimo 2015 m. rugsėjo 19 d. valstybės biudžetui galėjo sumokėti 27 226,21 Eur, o D. A. pati patvirtino, jog jai apie pirmąjį Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus priminimą Nr. (8.1)SI-45566 buvo žinoma, su jo turiniu nuteistoji buvo susipažinusi, apygardos teismas patvirtina išvadą, kad nemokėdama VSD mokesčių į valstybės biudžetą D. A. padarė nusikaltimą, numatytą BK 219 straipsnio 2 dalyje, veikdama tiesiogine tyčia, t. y. suprato savo atliekamų veiksmų pavojingumą, priešingumą teisei ir norėjo taip elgtis.

Papildomai pažymėtina, kad neišteisinus apeliantės dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 219 straipsnio 1 ir 2 dalyse, skirtingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, nėra pagrindo nutraukti bylą dėl dokumento suklastojimo ir suklastoto dokumento panaudojimo. Apeliacinės instancijos teismas apibendrindamas nurodo, jog pritaria apylinkės teismui, kad D. A., būdama UAB „K.“ direktorė, kaltinime nurodytais laikotarpiais teikė nustatytas deklaracijas, tačiau laiku nesumokėjo pagal jas apskaičiuotų mokesčių, po to, kai valstybės įgaliota institucija, t. y. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius, 2015 m. rugsėjo 4 d. raštu Nr. (8.1)SI-45566 už laikotarpį nuo 2015 m. kovo 3 d. iki 2015 m. rugpjūčio 17 d. priminė apie pareigą sumokėti mokesčius per 10 dienų, nesumokėtų mokesčių suma valstybės biudžetui 2015 m. rugsėjo 19 d., kurią įmonė turėjo realią galimybę sumokėti, sudarė 27 226,21 Eur (suma didesnė negu 500 MGL), bei 2016 m. vasario 19 d. raštu Nr. (8.2)SI-10415 už laikotarpį nuo 2015 m. lapkričio 4 d. iki 2016 m. vasario 15 d. priminė apie pareigą sumokėti mokesčius per 10 dienų, nesumokėtų mokesčių suma valstybės biudžetui 2016 m. kovo 5 d. sudarė 14 274,94 Eur.

Remdamasi tuo, kas aptarta, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nuteistosios D. A. veikoje buvus nusikalstamų veikų, numatytų BK 219 straipsnio 1 dalyje, 219 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių, baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė ir D. A. pagrįstai pripažino kalta. Taigi naikinti skundžiamą nuosprendį ir tenkinti nuteistosios D. A. apeliacinį skundą dėl jame išdėstytų motyvų nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistosios D. A. apeliacinį skundą atmesti.