Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Meidaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Sigito Bagdonavičiaus ir Algirdo Gapučio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2018 m. gegužės 23 d. nuosprendžio, kuriuo jis buvo nuteistas :

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį laisvės apribojimu 10 mėnesių;

- pagal BK 145 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 1 metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir jam paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 1 metams.

Į paskirtą bausmę įskaitytas jo laikiname sulaikyme išbūtas laikas nuo 2018 m. kovo 5 d. iki 2018 m. kovo 6 d. (2 dienos).

Vadovaujantis BK 48 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 6 dalies 1, 2 ir 3 punktais, jis įpareigotas 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos būti savo namuose nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 9 punktu, 72² straipsniu, jam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, kurią jis privalo įvykdyti per 5 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Nukentėjusiosios D. V. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jai iš A. V. priteista 5,20 Eur turtinei žalai atlyginti ir 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Iš A. V. nuspręsta išieškoti 299,20 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų valstybei.

Teismo nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta sunaikinti daiktinį įrodymą – peilį.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo, atsiliepimų į jį argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Apeliacinis skundas atmetamas.

9. Kolegija su visais apelianto skundo argumentais ir jo reikalavimais nesutinka. Kolegija pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas A. V. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, tinkamai, nesuteikiant prioriteto nė vienam iš jų įvertino byloje surinktus įrodymus, jų visumą, aiškiai išdėstė motyvus, kuriais grindė savo išvadas, bei pagrįstai priėmė A. V. apkaltinamąjį nuosprendį. Kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo motyvais bei naikinti teismo nuosprendį dėl vien tik apelianto savaip pateikiama, tačiau pakankamai objektyviais bylos duomenimis nepagrįsta nagrinėjamų įvykių versija.

10. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje nurodoma, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymų vertinimas ir su jais susijusių pagrįstų išvadų darymas yra nuosprendį priimančio teismo prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie gauti teisėtu būdu, laikytini įrodymais ir ar jie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės teisingam bylos išsprendimui. Aptartos BPK normos atskleidžia išskirtinę teismo kompetenciją daryti išvadas, kurie bylos duomenys atitinka visas įstatymų nuostatas ir turi įrodomąją vertę, ir kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

11. Visų pirma, kaip matyti iš bylos, dar ikiteisminio tyrimo metu A. V., jam pareiškus įtarimą pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, 145 straipsnio 1 dalį, savo kaltę pripažino visiškai, nurodė, kad gailisi dėl savo poelgio, tačiau išsamesnius parodymus duoti atsisakė. Jis čia nurodė, kad įtarimo esmę suprato, apklausos protokolą perskaitė bei visa tai patvirtino savo parašu (40 – 41 b. l.). Vėliau, jau pirmosios instancijos teisme, A. V. ėmė neigti, jog smurtavo prieš nukentėjusiąją D. V., ir toliau šios savo pozicijos laikosi apeliaciniame skunde – jo teigimu, D. V. viską išsigalvojo, jis jos įvykio naktį nežalojo, jai negrasino, peilio nenaudojo. Tačiau, jau vien tai, kad nuteistasis kardinaliai pakeitė savo parodymus, kelia pagrįstų abejonių dėl apelianto nuoširdumo ir jo parodymų teisingumo. Kita vertus, apelianto kaltė pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir 145 straipsnio 1 dalį pagrįstai buvo grindžiama pačios nukentėjusiosios D. V. parodymais, liudytojų A. Z., M. S., V. M. ir Z. K. parodymais, telefoninio pranešimo įrašu iš Bendrojo pagalbos centro, specialisto išvada, įvykio vietos ir daiktų apžiūros protokolais, kurie atitiko bei patvirtino vieni kitus, dėl ko teismo buvo įvertinti kaip teisingi ir patikimi. Nuteistasis skunde teigia, kad nukentėjusiosios D. V. parodymų teismas negalėjo vertinti kaip objektyvių atsižvelgus į priešiškus jų tarpusavio santykius bei tai, kad jie patys yra prieštaringi ir paneigti kitais bylos duomenimis. Nors šioje byloje nepaneigtas faktas, jog nuteistojo ir nukentėjusiosios santykiai yra konfliktiški, kolegija sutinka su apeliantu, kad tokiu atveju kiekvienos šalies poziciją reikia vertinti labai atidžiai. Tačiau vien tik dėl to, kad tarp jo ir sutuoktinės įvykio metu buvo susiklostę konfliktiški tarpusavio santykiai, nukentėjusiosios D. V. parodymai negali būti pripažįstami neteisingais ar kaip savaime suprantama šališkais. Akivaizdu, kad įvykio metu namuose daugiau pašalinių žmonių nebuvo, todėl nukentėjusioji, kaip ir apeliantas, buvo pagrindinis ir tiesioginis įvykio dalyvis, ir turi lygias teises apie jį duoti parodymus.

12. Pirmosios instancijos teismas A. V. ir D. V. parodymų patikimumą vertino atsižvelgdamas į byloje surinktų įrodymų visumą ir, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pagrįstai nustatė, kad būtent nukentėjusiosios parodymai atitinka kitus byloje esančius įrodymus. Tokiais atvejais, kai kaltininkas ir nukentėjusysis pateikia skirtingas įvykio versijas, jų parodymų patikimumas patikrinamas sistemiškai analizuojant įvykių eigą, ką šiuo atveju ir padarė pirmosios instancijos teismas. Teismui nebuvo pagrindo netikėti nukentėjusiosios parodymais, nes ji nuo pat bylos tyrimo pradžios gana nuosekliai nurodė visų prieš ją atliktų veiksmų esmines aplinkybes. Nukentėjusioji D. V. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamojo posėdžio metu parodė, kad naktį A. V. įėjo į jos kambarį ir kelis kartus kumščiu smogė jai į galvą, spaudė rankas, neleido atsikelti, ant rankos liko mėlynė; po to, jis iš virtuvės atsinešė peilį, suėmė jai už plaukų, sakė, kad nupjaus plaukus, peiliu jai vedžiojo, badė; ji prašė vyro ją paleisti, sakė, kad jai negera; jai įėjus į tualetą, A. V. neleido uždaryti durų; išbėgusi iš tualeto, ji paskambino policijai (8, 18 – 20, 114 – 115 b. l.). Apeliacinės instancijos teismas, taip pat kaip ir apylinkės teismas, neturi pagrindo abejoti šiais nukentėjusiosios D. V. parodymais, kadangi ji tokias įvykio aplinkybes nuosekliai aiškino viso proceso metu. Jos parodymus laikyti nenuosekliais ir prieštaringais, kaip kad tai siūlo daryti apeliantas, nėra pagrindo. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad iš karto po įvykio asmenų emocijos paprastai būna pačios nuoširdžiausios, nes per trumpą laiką, kol atvyksta policija, dažniausiai nespėjama sukurti dirbtinių įvykio modelių, gerai apgalvoti įvykio versijas, ir pagal jas suderinti savo parodymus. Todėl analizuojamu atveju yra svarbūs ir į įvykio vietą atvykusių pareigūnų parodymai, kurie užfiksavo pirminius paaiškinimus, pastebėjo asmenų savijautą, jų reakcijas, ir pan. Pagal liudytojo A. Z. parodymus, atvykus į įvykio vietą, nukentėjusioji pareigūnui papasakojo, kad ją užpuolė A. V., sudavė smūgį delnu ir grasino papjauti; nukentėjusioji parodė peilį, kuriuo jai grasino nuteistasis. Liudytojas taip pat patvirtino, kad nukentėjusioji buvo susijaudinusi ir išsigandusi (134 b. l.). Sprendžiant dėl pavartoto smurto prieš nukentėjusiąją, svarbi aplinkybė ir ta, kad nukentėjusioji pati paskambino į Bendrąjį pagalbos centrą pagalbos ir labai aiškiai nurodė, kad girtas vyras grasino ją papjauti peiliu (119 b. l.).

13. Neteisus apeliantas skunde nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis liudytojų M. S., V. M. ir Z. K. parodymais, kadangi jos perpasakojo tik D. V. joms nurodytas įvykio aplinkybes, parodymus davė praėjus kelioms dienoms po įvykio ir yra suinteresuotos bylos baigtimi. Jokio liudytojų suinteresuotumo apkalbėti apeliantą nematyti. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai šių liudytojų parodymus pripažino įrodymais byloje ir jais grindė nuteistojo A. V. kaltę. Pagal liudytojų M. S., V. M. ir Z. K. parodymus, jos matė D. V. po įvykio, nukentėjusioji joms pasipasakojo, kad ją užpuolė vyras, sudavė į galvą, tampė už plaukų, grasino peiliu (134 – 135 b. l.). Apeliantas teisus skunde nurodęs, jog minėtos liudytojos iš tiesų nedalyvavo konflikte, įvykio vietoje išvis nebuvo, todėl nėra tiesioginės įvykio liudytojos. Tačiau, tai tikrai nereiškia, kad jų parodymai yra niekiniai ir jais šiuo atveju negalima vadovautis nustatant tam tikras faktines bylos aplinkybes. Kolegija atkreipia dėmesį, kad aptarti liudytojų parodymai laikytini išvestiniais netiesioginiais įrodymais byloje, tačiau dėl to jų įrodomoji vertė negali būti sumenkinama. Teismų praktikoje pažymima, kad tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. BPK 20 straipsnio 5 dalies prasme svarbu tai, kad šie įrodymai būtų vertinami ne atskirai, bet lyginant juos su visų duomenų visuma. Netiesioginiais įrodymais įrodinėjamas tarpinio fakto buvimas, o paskui ir įrodinėjimo dalyko elementu esanti aplinkybė. Visais atvejais būtina nustatyti, kad tarpinis faktas tikrai yra susijęs su įrodinėtinomis aplinkybėmis. Netiesioginiai įrodymai turi sudaryti sistemą, nepaliekančią jokių abejonių dėl remiantis netiesioginiais įrodymais padarytų išvadų pagrįstumo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-101-628/2018). Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, kolegija pripažįsta, jog visi liudytojų A. Z., M. S., V. M., Z. K. parodymai kartu su nukentėjusiosios D. V. parodymais sudaro logišką ir pakankamai įtikinamą įrodymų visumą bei leidžia spręsti, kad nukentėjusiosios parodymai apie nagrinėjamą įvykį yra, visų pirma, teisingi, pakankamai išsamūs, nuoseklūs ir patikimi. Vien tai, kad minėtos liudytojos yra pažįstamos su nukentėjusiąja, savaime dar nereiškia, kad jos buvo šališkos, suinteresuotos bylos baigtimi ir davė teismui melagingus parodymus. Šios liudytojos lygiai taip pat pažįsta ir nuteistąjį, nes gyvena kaimynystėje.

14. Be viso to, specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) nukentėjusiajai D. V. konstatuota poodinė kraujosruva dešiniame dilbyje. Šis sužalojimas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Sužalojimas galėjo būti padarytas paveikus kietu buku daiktu, vienu trauminiu poveikiu, įvykio aplinkybėse nurodytu laiku (23 b. l.). Taigi, specialisto išvada paneigia apelianto keliamą versiją, kad nustatytą sužalojimą nukentėjusioji jam neva rodė keletą dienų prieš įvykį ir skundėsi rankos skausmu. Visų pirma, apie tai nukentėjusioji apklausų metu neparodė. Kita vertus, jos parodymai dėl kraujosruvos kairiame dilbyje atsiradimo mechanizmo neprieštarauja specialisto išvadai, priešingai – išvada parodymus tik patvirtina. Tuo pačiu visų virš paminėtų įrodymų visuma ir jais nustatytos aplinkybės leidžia atmesti liudytojų V. V. ir E. V. parodymus, kad A. V. prieš nukentėjusiąją D. V. jokio smurto nenaudojo, nes, kaip jau minėta, byloje esantys įrodymai rodo, kad nuteistasis neabejotinai smurtavo prieš nukentėjusiąją. Juolab pagal šių liudytojų parodymus, jos įvykyje taip pat nedalyvavo ir jo nematė, apie jį net negirdėjo, taigi, apie jį reikšmingų parodymų ir negalėjo duoti.

15. Dėl apelianto skundo teiginių, kad baudžiamojoje byloje nebuvo atlikti kiti, anot jo, svarbūs proceso veiksmai, kaip antai, pirštų atspaudų, trasologiniai, biologinių pėdsakų tyrimai, kurių pagrindu būtų gauti objektyvūs duomenys dėl smurtavimo prieš nukentėjusiąją, kolegija pažymi, jog įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Tai yra teismo prerogatyva spręsti, ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendė, jog įrodymų, patvirtinančių, kad apeliantas smurtavo prieš nukentėjusiąją, yra pakankamai ir apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nepritarti šiai išvadai, kas jau buvo aptarta anksčiau.

16. Skunde plačiai analizuojami nukentėjusiosios parodymai, kad vonioje nuteistasis peiliu dūrė į sieną, kurioje liko dūrio žymė, daug dėmesio skiriama nuteistojo ir nukentėjusiosios asmeninio gyvenimo aplinkybėms tiek prieš įvykį, tiek po jo. Iš nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas į šias aplinkybes didesnio dėmesio nekreipė. Tačiau, kolegija pažymi, kad šioje byloje A. V. ir nebuvo inkriminuota aplinkybė dėl vonios sienos apgadinimo peiliu, tuo sukeliant baimę D. V.. Kitos skunde minimos aplinkybės, susijusios su A. V. ir D. V. tarpusavio santykiais tiek prieš, tiek ir po nagrinėjamo įvykio, nepašalina apelianto atsakomybės dėl 2018 m. kovo 5 d. nukentėjusiosios nesunkaus sveikatos sutrikdymo ir grasinimo ją nužudyti.

17. Tokiu būdu, visų šių aptartų įrodymų visuma ir jais nustatytos aplinkybės – nukentėjusiosios D. V. nuoseklūs parodymai, kuriuos iš dalies patvirtina į įvykį atvykusio policijos pareigūno parodymai, netiesioginiai liudytojų M. S., V. M., Z. K. parodymai, faktas, kad pagalbos kvietėsi pati nukentėjusioji ir pagal garso įrašą darė tai labai įtikinamai, vienareikšmiai patvirtina, jog nukentėjusiajai apeliantas grasino, kad ji šią grėsmę suvokė kaip realų pavojų jos sveikatai ar net gyvybei, kad ji nuo nuteistojo bandė pasislėpti vonioje, kad ji pagalbą kvietėsi dėl to, kad prieš ją smurtavo ir jai grasino. Kolegijos vertinimu šių duomenų pakanka pripažinti, jog A. V. panaudojo smurtą prieš nukentėjusiąją D. V. jos nurodytu būdu – jai, gulinčiai lovoje, kelis kartus smogė kumščiu į galvą, suėmė jai už abiejų rankų, neleisdamas atsikelti, ir jas spaudė, po to, sugriebęs jai už plaukų, pridėjęs peilį ir juo braukdamas jai per kaklą, sakė, kad papjaus. Nuteistojo smūgiai kumščiu į galvą, suėmimas jai už abiejų rankų ir jų spaudimas nukentėjusiajai sukėlė ne tik fizinį skausmą, tačiau ir nesunkų sveikatos sutrikdymą. Kaip byloje nustatyta, A. V. nukentėjusiajai išsakė grasinančio pobūdžio žodžius, naudojo peilį – tinkamą žmogui sužaloti daiktą, juo braukė nukentėjusiajai per kaklą, sakydamas, kad papjaus. Akivaizdu, kad tokioje įvykio situacijoje, iš karto po panaudoto smurto, nukentėjusioji A. V. išsakytus grasinimus suvokė kaip realius, iš karto iškvietė pagalbą. Visa tai patvirtina, kad tuo metu nukentėjusioji turėjo pagrindo bijoti A. V.ir tikėti, jog jis įvykdys savo grasinimus. Todėl kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria skundžiamo nuosprendžio motyvams dėl A. V. kaltės bei jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir 145 straipsnio 1 dalį. Vertinti surinktus įrodymus kitaip, ir naikinti pirmos instancijos teismo nuosprendį apelianto skunde nurodytais argumentais kolegija neturi pagrindo.

18. Nuteistasis skunde taip pat nesutinka su nukentėjusiajai D. V. priteista neturtine žala. Jis nurodo, kad nukentėjusiosios dvasinių išgyvenimų nepatvirtina jokie bylos įrodymai. Su tuo negalima sutikti. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje ne tik išvardino Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo, tačiau į juos atsižvelgė šiuo konkrečiu atveju ir pateikė pakankamai išsamius motyvus dėl tokios žalos dydžio nustatymo. Iš tiesų, A. V. nusikalstamais smurtiniais veiksmais nukentėjusiajai D. V. buvo nežymiai sutrikdyta sveikata dėl poodinės kraujosruvos dešiniame dilbyje, jai buvo grasinta peiliu. Neabejotina, kad tuo nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas, neigiamos emocijos, dvasiniai išgyvenimai – išgąstis, nerimas, nesaugumo jausmas, pažeminimas prieš kitus asmenis. Nukentėjusioji buvo apžiūrėta greitosios medicinos pagalbos slaugytojų, dėl sužalojimo gydėsi ambulatoriškai, sudėtingesnio gydymo jai neprireikė. Priešingai nei teigiama skunde, tokios aplinkybės byloje nustatytos prieš tai jau aptartų įrodymų visuma ir nekelia jokių abejonių. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad teismas sprendė nukentėjusiosios civiliniame ieškinyje nurodyto reikalavimo dydžio (3000 Eur) pagrįstumą ir, įvertinęs aukščiau paminėtas aplinkybes, jai priteisiamos neturtinės žalos dydį sumažino iki 1000 Eur. Tokią sumą pirmosios instancijos teismas nustatė kaip adekvačią ir proporcingą neturtinei žalai atlyginti. Su tuo kolegija neturi pagrindo nesutikti. Tuo tarpu apeliantas skunde nenurodo jokių naujų neturtinės žalos dydžio nustatymui reikšmingų aplinkybių, į kurias neatsižvelgė pirmosios instancijos teismas. Todėl kolegija, pritardama apylinkės teismo motyvams ir jų nekartodama, pripažįsta, kad nukentėjusiajai D. V. skundžiamu nuosprendžiu priteista 1000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti yra teisinga, protinga ir sąžininga. Tokia suma atitinka ir teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose bei nėra aiškiai per didelė.

19. Skunde nuteistasis nesutinka ir su skundžiamo nuosprendžio dalimi, kuria pirmosios instancijos teismas iš jo nusprendė išieškoti antrinės teisinės pagalbos išlaidas dėl nukentėjusiosios atstovavimo pirmosios instancijos teisme. Tokį sprendimą pirmosios instancijos teismas priėmė vadovaudamasis BPK 106 straipsniu. Kolegija sprendžia, kad čia teismas jokios įstatymo taikymo klaidos nepadarė. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Panevėžio skyriaus į bylą pateiktos pažymos matyti, kad išlaidos už antrinę teisinę pagalbą nukentėjusiajai D. V. sudarė 299,20 Eur (124 b. l.). Kadangi skundžiamu nuosprendžiu A. V. buvo pagrįstai nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir 145 straipsnio 1 dalį, byloje nėra jokių duomenų, kad jis neišgalėtų sumokėti iš jo išieškotinos nurodytos sumos ar kad šią sumą reikėtų sumažinti, dėl tokių teisinių ir faktinių aplinkybių kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš nuteistojo nusprendė išieškoti antrinės teisinės pagalbos išlaidas valstybei.

20. Nesutiktina ir su apelianto skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nepagrįstai nusprendė sunaikinti iš įvykio vietos paimtą peilį. Iš nuosprendžio matyti, kad šios nuosprendžio dalies pirmosios instancijos teismas išsamiau nemotyvavo, tačiau tai nereiškia, kad nuosprendis šioje dalyje nėra teisingas. Baudžiamojoje byloje daiktinių įrodymų likimas išsprendžiamas vadovaujantis BPK 94 straipsniu. Pagal šioje byloje aktualų BPK 94 straipsnio 1 dalies 1 punktą, priimant nuosprendį ar nutraukiant procesą, BK 72 ir 72³ straipsniuose nurodytas turtas konfiskuojamas. BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad konfiskuojamu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Iš nagrinėjamos bylos matyti, kad įvykio vietos apžiūros metu virtuvėje D. V. parodė peilį, kuriuo A. V. jai grasino, šis peilis iš įvykio vietos buvo paimtas ir apžiūrėtas (7 – 15, 31 – 32 b. l.). Šioje byloje yra įrodyta, kad įvykio metu A. V. šiuo peiliu grasino nužudyti nukentėjusiąją D. V. Todėl, atsižvelgiant į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai minimą peilį pripažino nusikaltimo įrankiu ir pagal BPK 94 straipsnio 1 dalies 1 punktą jį nusprendė konfiskuoti ir kaip menkavertį – sunaikinti.

21. Nuteistasis A. V. apeliaciniame skunde nurodo, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Tačiau, patikrinus teisiamojo posėdžio eigą pirmos instancijos teisme, skundžiamą nuosprendį, nebuvo rasta jokių duomenų ar požymių, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, neobjektyvus, suinteresuotas bylos baigtimi. Kolegija skundžiamame nuosprendyje nenustatė teisės aiškinimo ir taikymo klaidų ar kitų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Vien tai, kad bylos nagrinėjimo metu teismas priėmė sprendimus, netenkinančius nuteistojo A. V. interesų, įrodymus vertino ne taip, kaip to jis pageidavo, ir priėmė jam nepalankų sprendimą, negali būti laikoma teismo šališkumu.

22. Dėl šių priežasčių skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliekamas galioti kaip teisėtas ir pagrįstas, o nuteistojo A. V. apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Nuteistojo A. V. apeliacinį skundą atmesti.