Šiaulių apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų (ieškovo) A. S. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. vasario 28 d. nutarties.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

3. Skųsdamas Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. vasario 28 d. nutartį, apeliantas A. S. prašo teismo nutartį panaikinti ir ieškinio priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos. Apelianto nuomone, CPK normos neįpareigoja ieškovo ieškinio pateikimo metu turėti gyvenamąją vietą Lietuvoje ir ją nurodyti teismui.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas.

4. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.

5. Atskirojo skundo dalykas – pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria nutarta atsisakyti priimti ieškovo ieškinį nepasinaudojus išankstine ginčo sprendimo ne teisme tvarka.

6. Pagal CPK 5 straipsnio 1 dalį kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Tačiau, teisė kreiptis į teismą turi būti realizuojama pagal teisinio reglamentavimo nustatytas taisykles.

7. Pagal CPK 22 straipsnio 1 dalį privaloma išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarka gali būti nustatyta tik įstatymų nurodytais atvejais. Įstatyme nustatytos privalomos ikiteisminės ginčų sprendimo tvarkos nesilaikymas lemia tam tikrus teisinius padarinius – pareiškimas paliekamas nenagrinėtas, jei šia tvarka dar galima pasinaudoti (CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punktas), arba byla nutraukiama, jei šia tvarka pasinaudoti negalima (CPK 293 straipsnio 2 punktas) (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67-421/2021).

8. CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta, kad teismas atsisako priimi ieškinį, jeigu suinteresuotas asmuo, kreipęsis į teismą, nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos. Taigi, teisinis reglamentavimas numato, kad teismas turi pareigą atsisakyti priimti pateiktą ieškinį, kai nustatomos dvejopo pobūdžio sąlygos: 1) ginčui yra privaloma ikiteisminė ginčo sprendimo ne teisme tvarka; 2) ieškovas nesilaikė nustatytos ginčo sprendimo tvarkos.

9. CPK 412 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad, jeigu asmuo kreipėsi į teismą nesilaikydamas ginčo išankstinės nagrinėjimo ne teisme tvarkos, teismas atsisako priimti ieškinį arba palieka jį nenagrinėtą ir išaiškina ieškovui teisę pasinaudoti ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka.

10. Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime yra pasisakęs, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų ir taip sudarant prielaidas formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) teismų praktikai ir garantuojant jurisprudencijos tęstinumą.

11. Kasacinio teismo praktikoje pasisakyta, kad tais atvejais, kai teisme pateikiami šiek tiek patikslinti, modifikuoti, lyginant su nagrinėtais darbo ginčų komisijoje, reikalavimai, nekeičiant reikalavimų esmės, pakartotinis jų sprendimas darbo ginčų komisijoje neprivalomas ir atitinkamai CPK 412 straipsnyje nurodytos pasekmės netaikomos. Kitoks aiškinimas neatitiktų CPK 7 straipsnyje bei DK 214 straipsnyje įtvirtintų proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų, apsunkintų procesą, pailgintų bylinėjimosi trukmę ir negarantuotų operatyvaus galimai pažeistų teisių gynimo bei greitesnės teisinės taikos atkūrimo (CPK 2 straipsnis) (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-44-248/2019). Turėtų būti priimami ir nagrinėjami teisme ir tokie reikalavimai, kurie, nors ir nebuvo nagrinėti darbo ginčų komisijoje, tačiau yra išvestiniai iš pagrindinio, nagrinėto darbo ginčų komisijoje, neatsiejamai su juo susiję, galintys turėti įtakos reikalavimo dėl kurio laikytasi ikiteisminės ginčo sprendimo tvarkos, tenkinimo apimčiai (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-243-248/2020).

12. Byloje nustatyta, kad ieškovas A. S. ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės UAB „Trasis“ 4069,10 Eur darbo užmokesčio už 816 valandų, praleistų mokymuose, ir vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką. Prie ieškinio ieškovas pridėjo paskaičiavimą dėl dalyvavimo mokymuose. Iš ieškinio priedų taip pat nustatyta, kad Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių darbo ginčų komisijoje buvo nagrinėjamas ieškovo A. S. prašymas išieškoti iš atsakovės 2900 Eur darbo užmokesčio nepriemoką. Darbo ginčų komisijos 2025 m. sausio 16 d. sprendimu ieškovo prašymas patenkintas iš dalies ir ieškovui iš atsakovės buvo priteisti 360,82 Eur dienpinigiai ir 43,21 Eur nepanaudotų kasmetinių atostogų kompensacija. Kita prašymo dalis buvo atmesta.

13. Taigi, nors ieškovas ieškinyje pareiškė papildomus reikalavimus dėl darbo užmokesčio ir vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo, kurie nebuvo nurodyti teikiant prašymą Darbo ginčų komisijai, tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad minėti reikalavimai yra susiję su ieškovo reikalavimais dėl dienpinigių ir nepanaudotų kasmetinių atostogų kompensacijos priteisimo.

14. Esant prieš tai minėtoms aplinkybėms, nėra CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punkto sąlygų viseto.

15. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovo reikalavimai yra susiję ir jie visi gali būti nagrinėjami tiesiogiai teisme. Priešingas vertinimas neatitiktų CPK 7 straipsnyje proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų. Kiti skundžiamos teismo nutarties motyvai dėl ieškinio trūkumų nesudaro esminių kliūčių procesui, kadangi ieškovas yra atstovaujamas profesionalaus teisininko (advokato) ir galimi trūkumai gali būti šalinami bylą nagrinėjant teisme.

16. Kiti atskirojo skundo teiginiai neturi esminės teisinės reikšmės, todėl plačiau neanalizuojami.

17. Esant prieš tai minėtam teisiniam reglamentavimui ir teismų praktikai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pernelyg formaliai taikė procesines teisės normas, reglamentuojančias ikiteisminės ginčų sprendimo tvarkos nesilaikymą (137 str. 2 d. 3 p., 412 str.) bei nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos dėl procesinės teisės normų taikymo, todėl atskirasis skundas tenkinamas.

Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290–291, 336–339 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apelianto A. S. atskirąjį skundą tenkinti.

Panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. vasario 28 d. nutartį ir perduoti ieškovo A. S. ieškinio priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.