Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Editos Dambrauskienės, Danutės Giačaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Arūno Paštuolio, sekretoriaujant I. M.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. B. apeliacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo R. B. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 281 straipsnio 7 dalyje ir nuteistas 47 MGL (1807,68 eurų) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, R. B. paskirta bauda sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė 32 MGL (1205,12 eurų) dydžio bauda, kurios savanoriškam sumokėjimui nustatytas 12 mėnesių terminas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Vadovaujantis BK 68 straipsniu, R. B. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė - uždraudimas naudotis teise vairuoti transporto priemones 2 metams. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, nuspręsta išieškoti iš R. B. konfiskuotino turto vertę – 500 (penkis šimtus eurų) valstybės nuosavybėn.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 281 straipsnio 7 dalį už tai, kad 2017 m. liepos 16 d. 15 val. 45 min. (duomenys neskelbtini) rajone, kelyje (duomenys neskelbtini) 7 km vairavo P. M. vardu registruotą automobilį „Nissan Serena“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo 2,46 promilės alkoholio.

Nuteistasis R. B., nesutikdamas su priimtu jo atžvilgiu 2017 m. gruodžio 22 d. Varėnos rajono apylinkės teismo nuosprendžiu, pateikė skundą Kauno apygardos teismui, kuriame prašė pakeisti skundžiamą nuosprendį ir paskirti jam arešto bausmę, jos dydį nustatant minimalų, taip pat panaikinti baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis teise vairuoti transporto priemones dvejiems metams arba teismui nusprendus, kad yra teisėtas pagrindas taikyti šią baudžiamojo poveikio priemonę, nustatyti jos minimalų terminą. Skundu taip pat prašoma panaikinti skundžiamo nuosprendžio dalį, kuria nuspręsta išieškoti iš nuteistojo konfiskuotino turto vertę – 500 eurų valstybės naudai.

Apeliantas skundu teigia, kad sutinka su teismo nuosprendžiu dėl jo kaltės pripažinimo, tačiau atsižvelgiant į nuteistojo sunkią materialinę padėtį prašo pakeisti jam paskirtą bausmę – baudą į areštą, lygų sankcijoje numatytam minimumui. Nors teismas ir nustatė apeliantui 12 mėnesių savanoriško baudos sumokėjimo terminą, tačiau jis yra bedarbis, registruotas darbo biržoje, jokių bedarbio išmokų šuo metu negauna, yra neįgalus, gauna tik netekto darbingumo pensiją lygią 53,95 eurams, iš kurios antstoliai pagal pateiktus vykdomuosius raštus daro išskaitas ir pragyvenimui nuteistajam lieka tik 28 eurai. Šeimoje dirba tik sutuoktinė, kurios gaunamos pajamos yra apie 400 eurų per mėnesį. Tokia sunki materialinė padėtis, nuteistojo nuomone, yra laikytinas reikšminga aplinkybe bausmės individualizavimui, leidžianti paskirtą teismo bausmę – baudą pakeisti areštu. Skunde nesutinkama su apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta baudžiamojo poveikio priemone – teisės vairuoti transporto priemones uždraudimu dvejiems metams. Nurodoma, kad teismas nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje visiškai neužsiminė apie šios baudžiamojo poveikio priemonės skyrimą, nenurodė jos skyrimo motyvų ir pagrindų bei argumentuotai nepagrindė kodėl ši baudžiamojo poveikio priemonė skiriama 2 metų laikotarpiui, tuo pažeisdamas BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimus. Skunde teigiama, kad Varėnos rajono apylinkės teismas, skirdamas baudžiamojo poveikio priemonę, neįvertino apelianto asmenybės, kad nors nusikalstama veika padaryta naudojantis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones būnant neblaiviu, tačiau nepadarytas joks eismo įvykis, jokių sunkių ir skaudžių pasekmių tretiesiems asmenims nebuvo sukelta, apeliantas teisiamas pirmą kartą, padarytas nesunkus nusikaltimas, yra lengvinanti aplinkybė, sunkinančių aplinkybių nenustatyta, administracine tvarka nebaustas nei iki nusikalstamos veikos padarymo, nei po jos, charakterizuojamas teigiamai, kas leidžia daryti išvadą, kad apeliantas nėra linkusi nusikalsti asmenybė, laikosi teisės ir visuomenėje priimtų moralės normų, yra drausmingas ir atsakingas vairuotojas, o ši veika buvo daugiau atsitiktinė jo elgesio pasekmė. Todėl pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nesilaikė formuojamos teismų praktikos. Pažymėtina, kad baudžiamojo poveikio priemonės tikslas yra teisingumo principo gyvendinimas. Tai suponuoja pareigą teismui skirti tokią bausmę ar baudžiamojo poveikio priemonę, kuria nustatyti suvaržymai ir apribojimai nuteistajam būtų pagrįsti bei gyvendinami. Šios priemonės skyrimas yra teismo teisė, bet ne pareiga. Vien ta aplinkybė, kad apeliantas šią nusikalstamą veiką įvykdė naudodamasis teise vairuoti kelių transporto priemones būdamas neblaivus, negali būti ir nėra absoliutus pagrindas taikyti jam baudžiamojo poveikio priemonę - uždraudimą naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones nustatytam laikotarpiui, todėl, nuteistojo nuomone, bausmės tikslai gali būti pasiekti ir nepaskyrus baudžiamojo poveikio priemonės - draudimo vairuoti kelių transporto priemonę dvejiems metams. Skunde pabrėžiama, kad teisė vairuoti transporto priemones nuteistajam yra būtina ir dėl šeimyninių aplinkybių, kadangi apeliantas kartu su sutuoktine gyvena (duomenys neskelbtini). Sutuoktine yra vienintelis šeimoje dirbantis asmuo, jos darbas yra Vilniaus mieste, todėl rytais ir po darbo apeliantas veždavo sutuoktinę į (duomenys neskelbtini) kaimą, iš kurio sutuoktinę atvykdavo paimti darbdavio autobusas. Netekus teisės vairuoti transporto priemones, apelianto sutuoktinė turi eiti pėsčiomis anksti ryte 4 km iki (duomenys neskelbtini) k., ir po darbo apie 1 val. nakties grįžti namo pėsčiomis tuos pačius 4 km, kas smarkiai atsiliepia jos sveikatai. Pažymima, kad pats apeliantas turi rimtų sveikatos problemų, jam nustatytas 45 procentų darbingumas, dėl sveikatos jam tenka nuolatos lankytis pas gydytojus ne tik (duomenys neskelbtini), bet ir (duomenys neskelbtini). Tuo tarpu, kaip jau buvo minėta susiekimas nuo apelianto gyvenamosios vietos yra labai nepatogus - artimiausia geležinkelio stotis yra už 4 km (duomenys neskelbtini), todėl šį atstumą tenka įveikti pėsčiomis. Tuo tarpu apelianto sveikatos būklė neleidžia jam eiti didelių distancijų, ką patvirtina teismui pateikta medicininė pažyma. Taigi, baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimas turi neigiamą poveikį, ne tik pačiam nuteistajam, bet ir jo sutuoktinei. Skunde nurodoma, kad jei teismo nuomone, siekiant bausmės tikslų apeliantui turi būti paskirta ir baudžiamojo poveikio priemonė, tuomet prašoma paskirti kitą baudžiamojo poveikio priemonę – nemokamus darbus arba sutrumpinti paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – teisės vairuoti transporto priemones uždraudimo terminą. Apelianto nuomone, neteisinga kai bausmė - bauda už padarytą nusikaltimą yra skiriama artima minimaliai, tuo tarpu baudžiamojo poveikio priemonės terminas nustatomas lygus vidurkiui. Apylinkės teismas turėjo įvertinti šią aplinkybę ir paskirti minimalią specialiosios teisės vairuoti transporto priemone atėmimo trukmę – 1 metus. Net ir tuo atvejų, jei teismas nuspręstų, kad baudžiamojo poveikio priemonė - uždraudimas naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones, man buvo paskirta pagrįstai, atsižvelgiant į mano aukščiau nurodytas aplinkybes, pirmos instancijos teismas nepagrįstai, net niekuo nemotyvavęs, man skyrė tokią baudžiamojo poveikio priemonės vidurkį. Skunde taip pat pabrėžiama, kad teismas netinkamai taikė turto konfiskavimą reglamentuojančias teises normas, todėl nepagrįstai iš nuteistojo buvo nutarta išieškoti valstybei konfiskuotino turto vertę, t. y. 500 eurų. Kaip pripažino pats teismas, automobilis priklausė dviem asmenims, t. y. apeliantui ir P. M., kaip bendraturčiams, todėl jeigu teismas nusprendė automobilio nekonfiskuoti ir grąžinti jį savininkui, pagal teismo nustatytas aplinkybes laikytina, kad automobilis grąžintas ir nuteistajam, kaip bendraturčiui, todėl nebuvo jokio teisinio pagrindo taikyti papildomą baudžiamojo poveikio priemonę - turto vertės konfiskavimą. Be to, nurodoma, kad konfiskuotino turto vertės išieškojimas šiuo atveju, atsižvelgus į apelianto padarytą nusikalstamą veiką, jos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes bei kitas bausmės skyrimui ir individualizavimui reikšmingas aplinkybes, yra perteklinė.

Atsiliepimų į nuteistojo apeliacinį skundą negauta.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje, nuteistojo gynėja apeliacinį skundą prašė tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. B. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

Nuteistasis R. B. apeliaciniame skunde neginčija nusikalstamos veikos kvalifikavimo bei savo kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, tačiau prašo apeliacinės instancijos teismo pakeisti skundžiamu 2017 m. gruodžio 22 d. Varėnos rajono apylinkės teismo nuosprendžiu jam paskirtą bausmę – vietoje paskirtos minimalios baudos skirti minimalią arešto bausmę, taip pat panaikinti skundžiamo nuosprendžio dalį dėl jam paskirtų baudžiamojo poveikio priemonių – konfiskuotino turto – automobilio „Nissan Serena“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) – vertę atitinkančios (500 eurų) sumos konfiskavimą ir uždraudimą naudotis specialia teise – teise vairuoti transporto priemones 2 metų laikotarpiui arba šį terminą sutrumpinti iki vienerių metų.

Dėl bausmės pakeitimo

Už BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytą nusikalstamą veiką numatytos bausmės – bauda arba areštas, arba laisvės atėmimas iki vienerių metų. Nagrinėjamu atveju nuteistajam R. B. parinkta švelniausia bausmės rūšis – bauda, skiriant jos minimalų dydį ir nustatant savanoriškam baudos sumokėjimui ilgesnį 12 mėnesių terminą. Kaip matyti iš apeliacinio skundo nuteistasis prašo griežtinti jam paskirtą bausmę ir pakeisti skirtą baudą kita įstatymo sankcijoje numatytą bausmės rūšimi – areštu, motyvuodamas tuo, kad neturi lėšų sumokėti paskirtą baudą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal BPK 320 straipsnio 4 dalį pabloginti nuteistojo padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, šiuo atveju apeliacinį skundą yra pateikęs nuteistasis, todėl apeliacinės instancijos teismas negali sunkinti nuteistojo R. B. padėties ir pakeisti jam paskirtą švelnesnę bausmės rūšį kita griežtesne bausmės rūšimi, t. y. areštu, todėl šioje dalyje nuteistojo apeliacinis skundas negali būti tenkinamas. Tačiau aukštesnės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad nuteistasis turi galimybę jau įsiteisėjusio nuosprendžio vykdymo metu kreiptis į nuosprendį priėmusį teismą dėl jam paskirtos baudos pakeitimo kita bausmės rūšimi (areštu) (BPK 352 straipsnio 3 dalis, 362 straipsnio 2 dalis).

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės (BK 68 straipsnis)

Remiantis BK 68 straipsnio 1 dalies nuostatomis teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. Uždraudimo naudotis specialiomis teisėmis terminas yra nuo vienų iki trejų metų (BK 68 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Varėnos rajono apylinkės teismas, įvertinęs tai, kad BK 281 straipsnio 7 dalyje numatyta nusikalstama veika buvo padaryta naudojantis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones, uždraudė apeliantui šia teise naudotis ir nustatė dviejų metų terminą. Apeliantas nesutinka su paskirta šia baudžiamojo poveikio priemone ir mano, kad ją skirti nebuvo būtina arba bent jau buvo galima paskirti minimalų jos taikymo terminą. Su tokia pozicija apeliacinės instancijos teismas nesutinka.

Bylos medžiaga nustatyta, kad BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytą nusikaltimą R. B. padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje nustatyta 2,46 promilės alkoholio. Apylinkės teismas visiškai pagrįstai tokį nusikaltimą įvertino kaip pavojingą, taip pat pagrįstai konstatavo, kad R. B. šiukščiai pažeidė Kelių eismo taisykles, nes jo veiksmai kėlė pavojų ne tik pačiam, bet ir kitiems eismo dalyviams, apeliantas rizikavo ne tik savo ir aplinkinių sveikata ir gyvybe, tačiau buvo abejingas bet kokioms gresiančioms pasekmėms. Šiuo atveju apeliantas veikė tiesiogine tyčia, nes žinojo, kad baudžiamasis įstatymas imperatyviai draudžia vairuoti transporto priemones esant neblaiviam, suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip elgtis. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad apeliantas teisiamas pirmą kartą, padarytas nesunkus nusikaltimas, yra lengvinanti aplinkybė, sunkinančių aplinkybių nenustatyta, administracine tvarka nebaustas nei iki nusikalstamos veikos padarymo, nei po jos, charakterizuojamas teigiamai, nepaneigia tokios apylinkės teismo išvados. Apelianto sveikatos būklė, šeimyninės aplinkybės, būtinybė vežti sutuoktinę į darbą, gyvenimas kaimo vietovėje, kur ribotas susisiekimas, taip pat nesudaro pagrindo netaikyti šios baudžiamojo poveikio priemonės. Pažymėtina, kad nusikaltimą R. B. padarė būdamas smarkiai apsvaigęs, kai nustatytas 2,46 promilių girtumas, todėl teigti, kad toks nusikaltimas padarytas atsitiktinai, nėra pagrindo. Apeliacinio teismo vertinimu, nuteistojo interesai išvengti tam tikrų neigiamų padarinių nėra prerogatyva, tokie padariniai taikant valstybės prievartos priemonę yra adekvatūs padarytai nusikalstamai veikai, nes R. B., būdamas neblaivus, kai kraujyje alkoholio koncentracija gerokai viršijo ribą, nuo kurios kyla baudžiamoji atsakomybė pagal BK 281 straipsnio 7 dalį, sąmoningai elgėsi neatsakingai ir vairuodamas transporto priemonę kėlė pavojų aplinkiniams. Toks nuteistojo neatsakingas požiūris į visuomenėje priimtinas ir nusistovėjusias elgesio taisykles ir viešai įtvirtintas kelių eismo saugumo taisykles kelia realią grėsmę kitų asmenų turtui, sveikatai bei gyvybei, todėl net ir esant byloje nustatytai jo atsakomybę švelninančiai aplinkybei (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), nesant atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teisėjų kolegijos vertinimu, siekiant bausmės tikslų – užkirsti kelią naujoms neteisėtoms veikoms ir užtikrinti kitų visuomenės narių apsaugą, R. B. apylinkės teismo buvo pagrįstai skirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis teise vairuoti transporto priemone. Dėl nuteistojo argumento, kad nustatytas uždraudimo naudotis specialia teise terminas (2 metai) yra per ilgas, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju R. B. teisė vairuoti kelių transporto priemones atimta pagrįstai, o šios baudžiamojo poveikio priemonės dvejų metų trukmė nėra per griežta. Tokia išvada darytina, įvertinus aplinkybę, kad nuteistasis transporto priemonę vairavo, kai jo kraujyje alkoholio koncentracija (2,46 promilės) gerokai viršijo įstatyme nustatytą ribą, nuo kurios atsiranda baudžiamoji atsakomybė (1,5 promilės). Toks pažeidimas byloja tai, kad asmuo, visiškai ignoruoja įstatymų reikalavimus, vairuoja automobilį lengvabūdiškai tikėdamasis išvengti padarinių, dėl kurių baudžiamasis įstatymas numato griežtą baudžiamąją atsakomybę. Teisėjų kolegijos nuomone, apylinkės teismas, įvertindamas šį neginčijamą faktą bei kitas reikšmingas aplinkybes, visiškai pagrįstai taikė baudžiamojo poveikio priemonę – specialios teisės atėmimą ir tinkamai, nenukrypdamas nuo įstatyme numatytos šios nuobaudos skyrimo trukmės (BK 68 straipsnio 2 dalis), skyrė specialios teisės atėmimo terminą, atitinkantį vidurkį. Toks sprendimas yra teisingas ir nepažeidžiantis teisingumo ir protingumo principų. Taigi nuteistajam R. B., kuriam už jo veiksmus kyla baudžiamoji atsakomybė, paskirta analogiška baudžiamojo poveikio priemonė ir nustatytas jos terminas dvejiems metams, nėra per griežta ir tinkamai individualizuota. Pažymėtina, kad skirdamas baudžiamojo poveikio priemonę teismas nėra įpareigotas nustatyti jos trukmės terminą tokį patį kaip ir už nusikaltimą paskirtos bausmė dydį, šiuo atveju minimalų.

Dėl BK 72 straipsnio taikymo

Kolegija nepagrįstais laiko ir skundo argumentus dėl paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo, išieškant iš nuteistojo automobilio „Nissan Serena“ vertę valstybės naudai.

BK 72 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Pagal teismų praktiką nusikalstamos veikos įrankiais pripažįstami daiktai, kuriais, siekdamas sumažinti pastangas ar koncentruoti jėgas, kaltininkas tiesiogiai daro poveikį nusikalstamos veikos dalykui ar nukentėjusiam asmeniui ir taip padaro žalą baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms. Nusikalstamos veikos priemonėmis paprastai pripažįstami įrenginiai, mechanizmai, prietaisai ar kitas turtas, kurį kaltininkas naudoja tam, kad sudarytų sąlygas ar palengvintų nusikalstamos veikos padarymą.

BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymas yra tiesiogiai susijęs su kelių transporto priemonės panaudojimu – jos vairavimu arba mokymu praktinio vairavimo, esant apsvaigus nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio; be transporto priemonės panaudojimo aptartu būdu šios veikos padarymas neįmanomas. Tokiu atveju kelių transporto priemonė yra nusikalstamos veikos padarymo priemonė, atitinkanti turto, konfiskuotino pagal BK 72 straipsnį, požymius.

Nagrinėjamoje byloje pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad transporto priemonė – automobilis „Nissan Sirena“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kurią vairavo neblaivus R. B. yra nusikaltimo padarymo priemonė, kuri pagal BK 72 straipsnio nuostatas turi būti konfiskuojama. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas svarstė šio automobilio konfiskavimo klausimą, nustatęs, kad R. B. vairuotas automobilis priklauso P. M., t. y. trečiam asmeniui, jo nekonfiskavo, tačiau pagrįstai taikė BK 75 straipsnio 5 dalies nuostatas ir nusprendė iš kaltininko išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu, vadovaudamasis P. M. parodymais sprendė, jog transporto priemonė – automobilis „Nissan Serena“ priklauso dviem bendraturčiams, kurie jį įsigijo kiekvienas sumokėdamas po 500 eurų. Todėl atsižvelgdamas į tai, kad automobilio registracijos pažymėjime nurodytas savininkas P. M. ( 9 t.1.b.l. 56), transporto priemonę pagrįstai grąžino įregistruotam savininkui P. M., o iš kaltininko R. B. išieškojo automobilio vertę, t. y. 500 eurų sumą. Sprendžiant išieškotinos vertės dydį paprastai yra vadovaujamasi viešai teikiama informacija apie vidutinę automobilio rinkos vertę. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu septynviečio automobilio, kurio pirma registracija nurodoma 1998 m. su dujų įranga vertė 500 eurų nėra per didelė ar neprotinga, todėl su tokiu apylinkės teismo sprendimu apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti. Apelianto nurodomos aplinkybės, kad ir jis pirkdamas automobilį sumokėjo dalį pinigų kaip ir P. M., ir kad grąžinant automobilį P. M. pastarasis nepagrįstai praturtėja 500 eurų, yra nereikšmingos šioje baudžiamojoje baudžiamojoje byloje. Civiliniai teisiniai santykiai dėl nuosavybės į bendrai įsigytą turtą, ar nepagrįsto praturtėjimo, gali būti sprendžiami civilinio proceso tvarka, jeigu šalys nesusitaria gera valia.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su skundo argumentu, kad aukščiau nurodyta baudžiamojo poveikio priemonė yra perteklinė. Pažymėtina, kad įstatymas nedraudžia skirti daugiau nei vieną baudžiamojo poveikio priemonę – pavyzdžiui, uždraudimą vairuoti transporto priemones ir automobilio konfiskavimą (BK 42 straipsnio 6 dalis, 67 straipsnio 6 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis vairavo transporto priemonę jo kraujyje esant 2,46 promilės alkoholio, t. y. esant apsvaigimui, kuris artimas sunkiam bei įvertinus tai, kad nuteistajam paskirta švelniausios rūšies bausmė – bauda, kuri artima minimaliai, 500 eurų, t. y. konfiskuotino turto - automobilio vertės išieškojimas iš nuteistojo negali būti laikomas neproporcinga baudžiamojo poveikio priemone, kurią paskyrus būtų aiškiai pažeista pusiausvyra tarp tikslo nubausti teisės pažeidėją ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti.

Įvertinus aukščiau paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad skundžiamas 2017 m. gruodžio 22 d. Varėnos rajono apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti ar keisti jį R. B. apeliacinio skundo motyvais, pagrindo nėra, todėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 22 d. nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o R. B. apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo R. B. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.