Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-06-13 · Administracinė byla Nr. AS-62-222-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-06-13
Bylos Nr.
AS-62-222-11
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Ričardas Piličiauskas (pirm.), Antanas Ablingis (pran.), Virgilijus Valančius
Pareiškėjas
S. K.
Atsakovas
Lietuvos apeliaciniam teismui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės
Administracinė byla Nr. AS62-222/2011Procesinio sprendimo kategorija 57 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. birželio 13 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Virgilijaus Valančiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 1 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. K. prašymą atsakovams Lietuvos apeliaciniam teismui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, trečiuoju suinteresuotu asmeniu dalyvaujant Lietuvos Respublikos finansų ministerijai dėl teisėjų atlyginimo išmokėjimo atidėjimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas S. K. (toliau – ir pareiškėjas) 2008 m. gegužės 26 d. prašymu (t. I, b. l. 2-5), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovų Lietuvos apeliacinio teismo ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl atlyginimo sumažinimo netektą uždarbį už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2008 m. kovo 1 d., kuris sudaro 336 655,14Lt (įskaitant neišmokėtus 245 757,24 Lt ir atsižvelgiant į infliaciją); įpareigoti atsakovą Lietuvos valstybę skirti tam reikalingas lėšas; įpareigoti atsakovus toliau mokėti ne mažesnį kaip 1997 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančių pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ nustatytą atlyginimą bei priteisti iš atsakovų visas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, kad dirbdamas Lietuvos apeliacinio teismo teisėju iki 200 m. sausio 1 d. gaudavo atlyginimą, nustatytą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančių pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ (toliau – ir Nutarimas), tačiau 2000 m. sausio 1 d. jam mokamas sumažintas atlyginimas remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančių pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ (toliau – ir Nutarimo pakeitimas), kuriuo atlyginimo koeficientas buvo sumažintas nuo 2,5 iki 1,75. Pareiškėjas teigė, kad Lietuvos Respublikai neskyrus finansavimo, atsakovas Lietuvos apeliacinis teismas nepriskaičiavo 278 807,64 Lt ir neišmokėjo 203 529,56 Lt bei nurodė, kad nepriemoka su infliacija sudaro 336 655,14 Lt. Pareiškėjo teigimu, atsakovai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 ir 114 straipsnių nuostatas ir prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijai (1995 m. gruodžio 6 d, 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d nutarimams, 2000 m. sausio 12 d. sprendimui). Prašyme taip pat nurodė, kad Nutarimo pakeitimas buvo priimtas ne dėl ekonominių ir finansinių priežasčių bei kad priimant minėtą nutarimą nebuvo išlaikyta proporcingumo pusiausvyra.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos apeliacinis teismas atsiliepime (t. I, b. l. 22-24) nurodė, nagrinėjant bylą pagal pareiškėjo prašymą, turėtų būti laikomasi Konstitucinio Teismo formuojamos doktrinos nuostatų, atsižvelgiama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Atsakovas taip pat pabrėžė, kad pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (toliau – Teismų įstatymas) 126 straipsnį teismai yra valstybės biudžetinės įstaigos, finansuojamos iš valstybės biudžeto, kuriems yra skiriami asignavimai, tarp jų išlaidos (atskirai darbo užmokesčiui) ir turtui įsigyti. Taigi, teismui kyla pareiga tikslingai naudoti biudžeto lėšas, kurios yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskirtos atitinkamų funkcijų vykdymui. Atsakovas nurodė, jog tinkamu atsakovu šioje byloje turėtų būti Lietuvos valstybė.

Atsakovas Lietuvos valstybė atsiliepime (t. I, b. l. 43-46) su prašymu nesutiko ir prašė pareiškėjo prašymų netenkinti bei nurodė, jog teisėjų atlyginimai buvo sumažinti dėl sunkios valstybės ekonominės ir finansinės būklės.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos finansų ministerija atsiliepime (t. I, b. l. 19-21) nurodė, kad su pareiškėjo reikalavimu nesutinka ir manė, kad Finansų ministerija šioje byloje yra netinkama šalis, todėl prašė teismą bylą nagrinėti jų atstovui nedalyvaujant.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. rugsėjo 29 d. sprendimu pareiškėjo S. K. prašymą patenkino iš dalies ir iš atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, priteisė 102 569 Lt teisėjo atlyginimo už laikotarpį nuo 2005 m. kovo 1 d. iki 2008 m. vasario 29 d., taip pat 118 Lt atstovavimo išlaidų, o kitą dalį atmetė kaip nepagrįstą.

II.

2008 m. spalio 9 d. pareiškėjas S. K. pateikė apeliacinį skundą (t. I, b. l. 139-146) dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. sprendimo ir prašė pakeisti nurodytą sprendimą bei visiškai tenkinti jo reikalavimą.

2008 m. spalio 13 d. atsakovas Lietuvos valstybė pateikė apeliacinį skundą (t. I, b. l. 149-151), kuriame prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. sprendimą ir priimti naują – pareiškėjo prašymą atmesti.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos apeliacinis teismas atsiliepime (b. l. 156-159) nurodė, kad nagrinėjant bylą pagal pareiškėjo prašymą, turėtų būti laikomasi Konstitucinio Teismo formuojamos doktrinos nuostatų, atsižvelgiama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos finansų ministerija atsiliepime (t. I, b. l. 165-168) prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo S. K. apeliacinį skundą atmesti.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. spalio 13 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008m. rugsėjo 29 d. sprendimą paliko nepakeistą, pareiškėjo ir atsakovo apeliacinius skundus atmetė, ir konstatavo, kad sprendimo vykdymas, atsižvelgiant į visuotinai žinomą aplinkybę apie sunkią atsakovo Lietuvos valstybės finansinę padėtį, yra atidėtinas vieneriems metams.

III.

Atsakovas Lietuvos valstybė 2010 m. gruodžio 12 d. teismui pateikė prašymą atidėti Vilniaus administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. sprendimo vykdymą vieneriems metams nuo teismo nutarties įsiteisėjimo dienos (t. II, b. 1. 2-4). Prašyme nurodė, kad Vyriausybės 2009 m. lapkričio 4 d. nutarimu Nr. 1429 „Dėl lėšų numatytų 2009 m. teisėjams nesumokėtai darbo užmokesčio daliai padengti, paskirstymo" pareiškėjui per Lietuvos apeliacinį teismą buvo išmokėta 17 865 Lt (liko grąžinti 84 704 Lt). Vyriausybė 201m. gruodžio 1 d. priėmė nutarimą Nr. 1735 „Dėl teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo programos patvirtinimo", kuriuo šios programos įgyvendinimui 2010 metams skyrė 10 mln. litų iš Privatizavimo fondo lėšų. Atsakovas prašyme pažymėjo, kad Lietuvos valstybės sunki ekonominė ir finansinė padėtis konstatuota Seimo 2008 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. XI-52 patvirtintos Penkioliktosios Vyriausybės veiklos programos II dalyje „Krizės įveikimo planas" bei Vyriausybės 2009-10-14 nutarimu Nr. 1295 „Dėl ekonomikos sunkmečio". Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo 4 straipsnyje numatyta, kad nesumokėta darbo užmokesčio dalis kasmet dalimis išmokama iki 2012 m. gruodžio 31d. Vyriausybės nustatyta tvarka. Vyriausybės 2009 m. kovo 18 d. nutarime Nr. 194 „Dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo teisėjams tvarkos aprašo patvirtinimo" 2.2 punkte nustatyta, kad nuo 2010 m. paskirstyti nesumokėtą darbo užmokesčio dalį Vyriausybė įgalioja Teisingumo ministeriją. Lietuvos Respublikos 2010 m. valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu 2010 m. iš valstybės biudžeto dėl valstybės sunkios ekonominės ir finansinės padėties Teisingumo ministerijai šiam tikslui lėšų skirta nebuvo. Vyriausybės 2009 m. lapkričio 4 d. ir 2010 m. gruodžio 1 d. nutarimais teismams buvo paskirstytos lėšos nesumokėtai darbo užmokesčio daliai padengti visiems teisėjams, nepriklausomai nuo to, ar teismo sprendimo vykdymas buvo atidėtas. Taigi, atsakovas pabrėžė, kad valstybė pagal galimybes siekia įvykdyti teismų sprendimus bylose dėl teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio grąžinimo.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. sausio 26 d. nutartimi atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, prašymą tenkino ir atidėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. K. prašymą atsakovams Lietuvos apeliaciniam teismui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl teisėjo atlyginimo išmokėjimo, vykdymą vieneriems metams nuo šios teismo nutarties įsiteisėjimo dienos.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 97 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad neįvykdyti teismo sprendimai dėl žalos atlyginimo, taip pat teismo priteistų sumų ir nesumokėtų baudų išieškojimai vykdomi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - Civilinio proceso kodeksas) nustatyta tvarka. ABTĮ 2 straipsnio 2 dalis nurodo, kad nagrinėdamas bylas, administracinis teismas vadovaujasi šio įstatymo normomis, taip pat Civilinio proceso kodekso normomis, kai šis įstatymas jas tiesiogiai nurodo. Teismas padarė išvadą, kad vykdant administracinėje byloje sprendimą dėl piniginės sumos priteisimo, sprendžiant klausimus dėl sprendimo įvykdymo atidėjimo ar išdėstymo gali būti taikomos šiuos klausimus reglamentuojančios Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio normos. Teismas, vadovavosi nurodytais kriterijais ir byloje nustatytomis aplinkybėmis dėl valstybės sunkios finansinės padėties, konstatavo, kad tikslinga yra taikyti sprendimo vykdymo atidėjimą, kuris yra proporcinga priemonė, suderinanti išieškotojo ir skolininko interesus.

IV.

Pareiškėjas atskiruoju skundu (t. II, b. l. 61-64) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 26 d. nutartį panaikinti, o atsakovo prašymą, atidėti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. sprendimo vykdymą vieneriems metams, atmesti.

Atskirajame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą argumentavo tuo, kad Lietuvoje yra sunki ekonominė ir finansinė padėtis, kuri konstatuota 2008 m. gruodžio 9 d. Seimo dokumentuose, bei teisės aktais, tačiau pareiškėjas teigia, kad teismas netinkamai išsiaiškino atsakovo ekonominę ir finansinę padėtį bei netinkamai pritaikė įstatymą. Taip pat teismas padarė išvadą, kad tikslinga taikyti sprendimo vykdymo atidėjimą, kuris yra proporcinga priemonė, siekiant suderinti išieškotojo ir skolininko interesus. Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos Respublikos atstovo prašymas atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams nuo nutarties įsiteisėjimo dienos grindžiamas valstybės sunkia ekonomine padėtimi ir nepakankamu Teisingumo ministerijos, kaip įgaliotos paskirstyti teisėjams neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, finansavimu. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 6 dalies nuostatas, jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą reglamentuojantį panašius santykius. Kadangi šiuo atveju Administracinių bylų teisenos įstatymas nereguliuoja sprendimo įvykdymo atidėjimo, taikytinos Civilinio proceso kodekso nuostatos. Civilinio proceso kodekso 271 straipsnio I dalyje nustatyta, kad priimdamas sprendimą teismas reikiamais atvejais nustato konkrečią sprendimo įvykdymo tvarką bei terminą įvykdymą atideda arba išdėsto. Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Pareiškėjas nurodo, šis veiksmas reiškia nukrypimą nuo bendrosios sprendimo vykdymo tvarkos, tai jis turi būti taikomas tik išimtiniais atvejais esant svarbioms ir pagrįstoms aplinkybėms.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo teismo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Atskirasis skundas atmestinas.

Administracinių bylų teisenos įstatymas tiesiogiai nereglamentuoja sprendimo vykdymo atidėjimo, todėl šis klausimas sprendžiamas vadovaujantis Civilinio proceso kodekso normomis.

Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, turi teisę sprendimo įvykdymą atidėti [...]. Teismo sprendimo vykdymas laikomas baigiamąja proceso stadija, kurios metu realizuojamas teismo priimtas sprendimas – išieškotojas ir skolininkas realiai patiria teisinius sprendimo padarinius. Sprendimo vykdymo atidėjimas reiškia nukrypimą nuo bendros sprendimo vykdymo tvarkos (Civilinio kodekso VI d.), todėl sprendimo vykdymas atidedamas tik išimtiniais atvejais, kai yra sunki skolininko turtinė padėtis arba susidaro nepalankios aplinkybės, dėl kurių sprendimą įvykdyti labai sunku (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. lapkričio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1113/2001). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat ne kartą akcentuota, kad sprendimo vykdymo atidėjimo ar išdėstymo institutas taikytini tik išimtiniais atvejais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1440/2009). Nagrinėjamoje byloje prašymą atidėti sprendimo vykdymą metams pateikė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

Pažymėtina, kad sprendžiant sprendimo vykdymo atidėjimo ar išdėstymo klausimą, svarbu nustatyti, ar atidėjus, išdėsčius sprendimo vykdymą tam tikram laikotarpiui bus užtikrintas jo įvykdymas ateityje, ar nebus sumenkintas pats sprendimas, ar nebus pažeisti teisėti išieškotojo interesai. Todėl, nagrinėjant šią bylą, būtina vadovautis Civilinio kodekso 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, teisinio apibrėžtumo, proporcingumo, teisėtų lūkesčių principais, kurių taikymas reikalauja sprendžiant teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo klausimą atsižvelgti į abiejų bylos pusių interesus, į tai, ar atidėjus sprendimo įvykdymą, bus užtikrintas tinkamas jo įvykdymas, ar nebus iš esmės paneigtas pats sprendimas ir ar nebus pažeisti šalies, kurios naudai jis priimtas, lūkesčiai, pagal kuriuos privalu pripažinti teisėtai įgytas civilines teises, jas gerbti ir ginti (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugsėjo mėn. 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1051/2010). Sunki turtinė padėtis ar labai sprendimo vykdymą apsunkinančios aplinkybės yra vertinamojo pobūdžio sąvokos, nustatomos nagrinėjant konkrečią situaciją. Teisėjų kolegija pažymi, kad prašymo atidėti teismo sprendimo vykdymą atidėjimo būtinumas kiekvienu konkrečiu atveju turi būti pagrįstas konkrečiais duomenimis.

Teisėjų kolegija pažymi, jog aplinkybė, kad šalies ekonominė ir finansinė situacija yra sudėtinga, yra visiems žinoma ir jos įrodinėti nereikia. Be to, Lietuvos valstybės sunki ekonominė ir finansinė padėtis konstatuota Seimo 2008 m. gruodžio 9 nutarimu Nr. XI-52 patvirtintos Penkioliktosios Vyriausybės veiklos programos II dalyje „Krizės įveikimo planas“ bei Vyriausybės 2009 m. spalio 14 nutarimu Nr. 1295 ,,Dėl ekonomikos sunkmečio“. Visus šiuos įrodymus pirmosios instancijos teismas įvertino priimdamas skundžiamą nutartį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje padarytomis išvadomis bei motyvais, todėl jų nebekartos. Atsakovas papildomai pateikė Statistinius rodiklius Lietuvos ekonomikos ir finansų raidai stebėti. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pateikti statistiniai rodikliai ir kitos bylos aplinkybės patvirtina, kad Lietuvos valstybės ekonominė ir finansinė yra sunki, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas atidėti teismo sprendimo vykdymą nagrinėjamu atveju yra pagrįstas.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas atsakovo prašymą dėl sprendimo vykdymo atidėjimo, tinkamai taikė materialinės teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgdama į išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, jog skundžiamą nutartį naikinti ar keisti atskirojo skundo ar kitais motyvais pagrindo nėra, todėl ji paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo S. K. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas AblingisRičardas PiličiauskasVirgilijus Valančius