- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-12-06
- Bylos Nr.
- 1A-1001-149-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-10-1-00154-2012-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Leonarda Gurevičienė (pirm.), Arūnas Kisielius, Vitalija Norkūnaitė
- Kaltinamasis
- D. V.
- Advokatai
- Gediminas Bukauskas
Teisėjas A.Cininas Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00154-2012-8
2012 m. gruodžio 6 d.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Leonardos Gurevičienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros skyriaus prokurorės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. nuosprendžio, kuriuo D. V. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d., nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. V. buvo kaltinamas tuo, kad jis, veikdamas tiesiogine tyčia, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, 2012-01-27, apie 16.00 val., automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje Giraitės 3, Vilniuje, piktnaudžiaudamas nukentėjusiojo R. G. pasitikėjimu, žadėdamas vėliau perregistruoti minėtą transporto priemonę R. G. vardu, sutarė K. P. vardu registruotą automobilį VW PASSAT, v/n (duomenys neskelbtini), parduoti R. G. už 8800 Lt ir pastarajam sumokėjus jam 8000 Lt grynais be jokio raštiško patvirtinimo, vėliau, tai yra 2012-01-31 apie 18.00 val., susitiko prie VĮ „Regitra“ Vilniaus filialo, esančio Lentvario g. 7, Vilniuje, kad minėtą automobilį perregistruoti R. G. vardu, po ko šis turėjo sumokėti jam dar 800 Lt, tačiau jis įsėdo į automobilį VW PASSAT, v/n (duomenys neskelbtini), ir išvažiavo, tokiu būdu apgaule užvaldė R. G. priklausantį turtą – pinigines lėšas – 8000 litų, tai yra padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 182 str. 1 d.
Vilniaus miesto 2-iasis apylinkės teismas 2012-09-28 nuosprendžiu išteisino D. V., nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. požymių.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros skyriaus prokurorė prašo panaikinti Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2012-09-28 išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują nuosprendį D. V. atžvilgiu – pripažinti D. V. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. ir paskirti jam bausmę – laisvės atėmimą 1 metams; pritaikius BK 75 str. bausmės vykdymą atidėti vieneriems metams, įpareigojant neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo (tekstas netaisytas).
Prokurorė nurodo, kad priimdamas išteisinamąjį nuosprendį kaltinamojo D. V. atžvilgiu, teismas neanalizavo ir nevertino nukentėjusiojo R. G. ir liudytojo K. P. parodymų, R. G. ir D. V. naudojamų mobiliojo ryšio abonentinių numerių telefoninių skambučių ir SMS pranešimų analizės duomenų. Teigia, jog D. V. veiksmuose esančią apgaulę patvirtina šie jo veiksmai: gavęs pinigus už parduodamą automobilį, nesudaro su R. G. automobilio pirkimo-pardavimo sutarties ar kitokiu būdu nepatvirtina pinigų gavimą, vėliau, 2012-01-31 pasišalina su parduodamu automobiliu, suklaidinęs nukentėjusįjį, jog važiuoja atlikti automobilio techninę apžiūrą, nors realiai jokių veiksmų tam neatliko, ir apie pasišalinimą nepranešė nukentėjusiajam, po jo pasišalinimo R. G. bandė su juo susisiekti, prisiskambinti jam, tačiau jis neatsakė į skambučius ir tik po kurio laiko parašė SMS pranešimus, kuriuose apie automobilio sutvarkymą ir perdavimą nukentėjusiajam neužsiminta. Be to, į VĮ „Regitra“ atvyko be K. P., be kurio neturėjo galimybės perregistruoti automobilio, taip pat neatvežė ir R. G. žadėto draudimo poliso. Su nukentėjusiuoju susisiekė tik praėjus 7 paroms, po to, kai šis kreipėsi į policijos įstaigą. Visi šie D. V. veiksmai leidžia teigti, jog jam pagrįstai inkriminuotas LR BK 182 str. 1 d. Pasinaudodamas R. G. pasitikėjimu, užvaldęs pastarojo pinigines lėšas ir atgavęs automobilį, kaltinamasis turėjo realią galimybę grąžinti nukentėjusiajam arba pinigus, arba baigti automobilio pirkimo-pardavimo sandorį, tačiau to nepadarė, pasišalinęs su automobiliu neatsakinėjo į nukentėjusiojo skambučius. Prokurorės neįtikino teismo argumentai, kad automobilis nebuvo slepiamas, ikiteisminio tyrimo, 2012-02-06, pareigūnams jis buvo perduotas ir pati transporto priemonė, ir jos registravimo dokumentai, kad 2012-02-17 automobilis savanoriškai atiduotas nukentėjusiajam, o 2012-02-25 savanoriškai perregistruotas nukentėjusiojo vardu. Prokurorės teigimu, automobilį D. V. perdavė tik pareikalavus policijos pareigūnams, kai jau pagal R. G. pareiškimą dėl jo veiksmų buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas be to jis negali savo nekaltumo pagrįsti objektyviomis priežastimis.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje prokurorė prašo apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis ir jo gynėjas prašo skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros skyriaus prokurorės skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (kasacinė nutartis Nr. 2K-204/ 2008).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Tačiau jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato esminių šio Kodekso pažeidimų, jis, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems nuteistiesiems (LR BPK 320 str.).
Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio motyvuojamoje dalyje nurodytais argumentais, kad išteisintojo D. V. veiksmuose nėra subjektyviosios pusės būtinojo požymio – kaltės. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad D. V. tiesioginės tyčios nebuvimą rodo tai, kad jis nenuslėpė nuo nukentėjusiojo savo asmenybės, asmens duomenų ir gyvenamosios vietos, pinigų perdavimo metu šiuos duomenis palikdamas nukentėjusiajam (t.1, b.l. 23). Nei teisme, nei ikiteisminio tyrimo metu nenuslėpė, jog gavo iš nukentėjusiojo pastarojo nurodytą sumą už parduodamą automobilį – 8000 Lt (t.1, b.l. 150-153). Kaltinamojo parodymai apie tai, kokia buvo sutarta galutinė automobilio kainą 8800 Lt, sutampa su nukentėjusiojo parodymais. Automobilis nebuvo slepiamas. Ikiteisminio tyrimo 2012-02-06 pareigūnams geranoriškai perduota ir pati transporto priemonė ir jos registravimo dokumentai (t.1, b.l. 77-87). 2012-02-17 automobilis atiduotas nukentėjusiajam (t.1, b.l. 91-93), o 2012-02-25 savanoriškai perregistruotas nukentėjusiojo vardu (t.1, b.l. 72). Iš liudytojo K. P. parodymų matyti, kad D. V. neslėpė, kad automobilį pardavė ir rūpinosi jį apdrausti nukentėjusiojo naudai.
Pažymėtina, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo atliktas paviršutiniškai, ir kaltinimai pareikšti visiškai nesigilinant į tai, kad, sudarant automobilio VW PASSAT v/n (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sandorį, tarp D. V. ir R. G. susiklostė civiliniai teisiniai santykiai. Prokuroras kaltinimus byloje grindė tik nukentėjusiojo R. G. prielaidomis bei pastarojo subjektyviu faktinių aplinkybių vertinimu. Byloje nėra duomenų, kad būtų galima neginčijamai teigti, jog D. V. turėjo tikslą apgaulės būdu įgyti svetimą turtą.
Apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir nevertino nukentėjusiojo R. G. ir liudytojo K. P. parodymų, R. G. ir D. V. naudojamų mobiliojo ryšio abonentinių numerių telefoninių skambučių ir SMS pranešimų analizės duomenų atmestini, kaip visiškai nepagrįsi, kadangi SMS pranešimų analizė yra visiškai neinformatyvi be to, ji liudija išteisintojo D. V. naudai, kadangi nukentėjusysis R. G. tik pirmosios instancijos teismo posėdžio metu suprato, jog neteisingai perskaitė jam adresuotą žinutę „Flesiuką palikai, bet nebegrizinesiu, jeigu reikia uzeik, adresa turi“, teigdamas, jog žodį „nebegrįžinėsiu“ jis iš konteksto suprato kaip parašytą su klaidomis ir kad D. V. negrąžins jam automobilio (t.2, b.l. 59). Be to, teismo posėdyje nukentėjusysis taip pat patvirtino, jog yra buvę, kai D. V. ir anksčiau neatsiliepdavo į jo telefoninius skambučius. Pažymėtina, jog nukentėjusysis R. G., pilnai neatsiskaitęs su D. V., nuo 2012-1-27 iki 2012-01-31 valdė automobilį VW PASSAT v/n (duomenys neskelbtini) ir, kai D. V. kurį laiką neatsiliepdavo į telefoninius skambučius, jam tuo metu nekilo abejonių dėl pastarojo sąžiningumo (t.1, b.l. 17).
Taip pat pažymėtina, jog byloje nėra duomenų, kad abipusio nesusikalbėjimo pagrindu kilusį ginčą R. G. bandytų išspręsti civilinio proceso tvarka, juo labiau, kad jam buvo žinomi visi D. V. duomenys (tame tarpe asmens kodas bei adresas) ir pastarasis pats pasiūlė pas jį atvažiuoti. Kiti apeliacinio skundo argumentai, kad D. V. su nukentėjusiuoju susisiekė tik po to, kai šis kreipėsi į policiją, atmestini kaip nelogiški, kadangi R. G., subjektyviai vertindamas aplinkybes, po to, kai D. V. nuvažiavo iš techninės apžiūros ir parašė jam dvi žinutes (paskutinė išsiųsta 2010-01-31 18.45) (t. 1, b.l. 66-68), nedelsdamas iškvietė policiją (t.2 b.l. 57), todėl bet kokie vėlesni D. V. veiksmai laiko atžvilgiu negali būti vertintini kitaip, kaip atlikti jau po nukentėjusiojo R. G. kreipimosi į policiją.
Apklaustas įtariamuoju, D. V. parodė, kad automobilį ketino grąžinti kai praeis techninę apžiūrą, ir turės galimybę minėtą automobilį perregistruoti (kai galės K. P. atvažiuoti arba kai gaus iš jo įgaliojimą). Apie tai su R. G. nekalbėjo, tai planavo padaryti po šalčių (t.1, b.l. 152).
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu D. V. parodė, jog buvo pažadėjęs R. G., kad praeis techninę apžiūrą ir pasirūpins draudimu, taip pat buvo perspėjęs, kad draudimą padaryti žadėjo automobilio savininkas. 2012-01-31 kalbėjo su techninę apžiūrą atliekančiu darbuotoju R. K., kuris jam pasakė, kad VW PASSAT v/n (duomenys neskelbtini) su „ksenoniniais“ žibintais techninės apžiūros nepraeis, o atvažiavęs R. G., bandė derėtis dėl jau sutartos kainos – ją mažinti, todėl jam pasirodė, kad jis neturi pinigų, be to, automobilyje nebuvo jam priklausančių daiktų, todėl jis ir nuvažiavo. Teigė, kad neketino apgauti R. G., nuvažiuodamas jį įspėjo. Jis žinute informavo R. G., kad dėl „flešiuko“ atgal nebegrįžinės, pastarasis turėjo jo adresą, todėl galėjo bet kada atvykti ir pasiimti pinigus, jeigu jam kažkas nepatiko (t.2, b.l. 62).
Apklaustas teismo posėdyje liudytoju, R. K. parodė, kad iš kalbos su D. V. jis suprato, kad pastarasis pardavė automobilį ar ruošiasi parduoti, dabar tiksliai neatsimena. D. V. jo klausė dėl ksenoninių žibintų, mano, kad D. V. VW PASSAT techninės apžiūros būtų nepraėjęs, nes degė įtartinai mėlyna šviesa.
2012-02-14 apklaustas K. P. parodė, kad VW PASSAT įsigijo turguje, jį registravo savo vardu, po to šį automobilį už 7700 Lt pardavė D. V., su sąlyga, kad automobilį jis išpirks dalimis, tarėsi kiek turės tiek ir duos. D. V. per tris kartus sumokėjo jam 6500 Lt, liko skolingas 1200 Lt. 2012-01-29 ar 2012-01-31 paskambino ir pasiteiravo dėl draudimo. Jis atsakė, kad draudimą padaryti nėra problema, tegu atveža naują automobilio savininką. 2012-02-02 15.00 val. jis paskambino D. V. ir paklausė, ką jis pridarė su jo automobiliu, kad jį kviečia į policiją. Pastarasis jam paaiškino, kad norėjo automobilį parduoti, bet negalėjo to padaryti, kadangi neturėjo draudimo poliso. Susitarė susitikti su D. V., jis atvežė likusius 1200 Lt, todėl jokių pretenzijų D. V. neturi. Dėl automobilio pirkimo su D. V. buvo žodinis susitarimas, jokie dokumentai: pirkimo-pardavimo sutartis, pakvitavimai surašomi nebuvo (t.1, b.l. 94-96).
Apklaustas teismo posėdyje liudytoju, K. P. patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, ir parodė, kad draudimas vėlavo iš jo pusės. Viskas užsitęsė, todėl jis draudimo sutvarkyti nespėjo. D. V. jam sakė, kad pardavė automobilį ir žmogus prašo, jog draudimas būtų automobilyje. D. V. jis pasakė, kad dabar neturi laiko, tačiau grįžęs sutvarkys viską. Taip pat parodė, kad vėliau automobilį išdeklaravo ir pardavė jį R. G.. Apie sandorį tarp D. V. ir R. G. nieko nežino. Kai buvo susitikę su D. V., pastarasis paaiškino, kad pardavė VW PASSAT ir reikia sutvarkyti dokumentus, pinigus jam sumokėjo D. V., R. G. pinigų jam nemokėjo (t.2 b.l. 60).
Faktinėmis bylos aplinkybėmis nustatyta, kad R. G. žinojo, jog automobilio VW PASSAT v/n (duomenys neskelbtini) savininkas yra ne D. V., tačiau, nepaisant to, žinodamas, kad automobilio dokumentai nėra pilnai sutvarkyti, pareiškė norą tuoj pat įsigyti šį automobilį, o D. V. paprašius rankpinigių, pats pasiūlė sumokėti 8000 Lt, o likusius 800 Lt pažadėjo sumokėti, kai bus atlikta techninė apžiūra ir sudaryta draudimo sutartis. Byloje nėra duomenų, kad nukentėjusysis R. G. būtų pareiškęs norą gauti rašytinį patvirtinimą apie 8000 Lt perdavimą D. V., o pastarasis būtų atsisakęs tokį patvirtinimą duoti. Pažymėtina, jog viešame teismo posėdyje ištirtais ir įvertintais įrodymais nustatyta, jog D. V. niekada neneigė, kad iš R. G. gavo 8000 Lt, kas patvirtina tai, kad jis neturėjo jokių ketinimų pastarąjį apgauti. Tai, kad D. V. neslėpė pardavęs automobilį, patvirtina liudytojų K. P., R. K. ir A. V. parodymai. Tai, kad D. V. laikėsi žodinio susitarimo, patvirtina ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duoti K. P. parodymai, jog tarp jo ir D. V. buvo žodinis susitarimas, jokie dokumentai: pirkimo-pardavimo sutartis, pakvitavimai surašyti nebuvo, D. V. su juo atsiskaitė pilnai, jokių pretenzijų jam neturi (t.1 b.l. 96; t.2, b.l. 59-60).
Tai, kad R. G. savaip interpretuoja faktines bylos aplinkybes, patvirtina ir tai, kad žodį „nebegrįžinėsiu“ jis tapatina su žodžiu „negrąžinsiu“. Taip pat pats nukentėjusysis neneigia, kad ir anksčiau yra buvę, kad D. V. kurį laiką neatsiliepdavo į jo skambučius. Be to, R. G. patvirtino, kad 2012-02-02 nuo 15.21 iki 17.38 val. D. V. jam skambino 5 kartus, į kuriuos jis neatsakinėjo, o apie 16.55 val. iš D. V. gavo žinutę, kurios turinys buvo: „Pasuk, nes man nėra laiko čia žaisti“. Vėliau, R. G. atsiliepus, D. V. pasakė, kad automobilis yra Jeruzalėje ir jis gali jį pasiimti, tačiau R. G. pareiškė, kad bendraus tik su automobilio savininku (t.1, b.l. 61-62). Šios aplinkybės rodo, jog ir pats nukentėjusysis sąmoningai vengė laikytis sutartiniuose teisiniuose santykiuose būtino abipusio bendradarbiavimo (kooperavimosi) principo. Tai paneigia prokurorės apeliaciniame skunde nurodytą aplinkybę, kad D. V. automobilio grąžinimo veiksmų ėmėsi tik praėjus 7 dienoms po nukentėjusiojo kreipimosi į policiją ir kad jo veiksmai buvo priverstiniai.
Atkreiptinas dėmesys, jog ne dėl D. V. veiksmų, o dėl pareigūnų įsikišimo į automobilio pirkimo-pardavimo sandorį, jis užtruko beveik mėnesį. Kai D. V. paskambino automobilio savininkui K. P., šis paaiškino, kad buvo apklaustas policijoje, jo automobilis yra paieškomas, todėl negali dabar jo išregistruoti (t. 1. b.l. 61-62). Vėliau prokurorės 2012-02-06 nutarimu buvo atliktas automobilio VW PASSAT v/n (duomenys neskelbtini) poėmis (t.1, b.l. 76-77), ir tik 2012-02-17 nutarimu automobilis buvo grąžintas R. G. (t.1 b.l. 91-92), nors jis už automobilį nebuvo pilnai atsiskaitęs, o prokurorei tuo metu buvo žinomas teisėtas automobilio savininkas – K. P. (t.1, b.l. 97). Pažymėtina, jog R. G. vardu automobilis VW PASSAT v/n (duomenys neskelbtini) įregistruotas tik 2012-02-25.
Nagrinėjamo skundo kontekste atkreiptinas dėmesys, jog pagal formuojamą teismų praktiką labai svarbus yra baudžiamosios ir kitų rūšių teisinės atsakomybės atribojimo klausimas. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“. (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pasisakyta, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės nutartys Nr. 2K-409/2011, 2K-P-267/2011 ir kt.).
Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas nustato, kad įgyvendindami teises ir pareigas asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t. y. įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai (CK 1.137 straipsnis). Jeigu bet kurioje civilinio proceso stadijoje paaiškėja, kad byloje dalyvaujančio asmens arba kito asmens veiksmai ar neveikimas turi nusikalstamos veikos požymių, teismas apie tai praneša prokurorui (CPK 300 str. 1 d.).
Taigi, baudžiamoji teisė kaip paskutinė priemonė (ultima ratio), taikytina tik tuomet, jeigu teisiniai santykiai nėra reguliuojami kitomis teisinėmis priemonėmis arba asmens veikloje yra aiškūs nusikalstamos veikos požymiai. Baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 1 p.).
Nagrinėjamo skundo kontekste taip pat pažymėtina, jog pagal BPK 20 straipsnio 3 dalį, įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (kasacinė byla Nr. 2K-673/2007). Taip pat pažymėtina, jog nekaltumo prezumpcija, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, reiškia ir tai, kad kiekvienas žmogus, kaltinamas nusikaltimo padarymu, laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas pagal įstatymą, kad baudžiamajame procese kaltės įrodinėjimo našta tenka kaltinančiai institucijai, tačiau kaltinamasis, pasinaudodamas teise į gynybą, gali pateikti įrodymus ar argumentus, paneigiančius pareikštą kaltinimą. Šios nekaltumo prezumpcijos nuostatos sukonkretintos ir įtvirtintos BPK 44 straipsnyje. Atsižvelgiant į nurodytas nuostatas, teismų praktikoje visuotinai pripažįstama, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinė nutartis Nr. 2K-251/2008).
Todėl prokurorės apeliacinio skundo išvada, kad „nors kaltinamasis savo kaltę neigia, bet savo nekaltumo negali pagrįsti objektyviomis priežastimis“, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 str. 2 d. Lietuvos Respublikos BPK 44 str. 6 d. nuostatoms ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai praktikai, kadangi ji pagrįsta tik subjektyviais vertinimais bei prielaidomis, nepateikiant jokių naujų duomenų, neginčijamai įrodančių išteisintojo D. V. kaltę.
Taip pat teismas turi pareigą pasisakyti ir dėl prokurorės siūlomos bausmės pagrįstumo. Apeliaciniame skunde prokurorė prašo ne tik pripažinti D. V. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. bet ir paskirti jam bausmę – laisvės atėmimą vieneriems metams, kurios vykdymą, pritaikius BK 75 str., atidėti vieneriems metams, įpareigojant D. V. neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos BK 55 str. nustatyta, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Skirdamas laisvės atėmimo bausmę, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. BK 182 str. 1 d. numatyta nusikalstama veika priskirtina nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 str. 3 d.). Šio straipsnio sankcijoje, be griežčiausios – laisvės atėmimo bausmės,taip pat yra numatytos alternatyvios bausmės – viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas ir areštas. Nei pirmosios instancijos teisme nei bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, prokurorai nemotyvavo, kodėl už nesunkų nusikaltimą pirmą kartą teisiamam asmeniui prašo skirti griežčiausią BK 182 str. 1 d. sankcijoje numatytą bausmės rūšį. Be to, prokuroras, sakydamas pirmosios instancijos teisme baigiamąją kalbą, D. V. inkriminuotą nusikalstamą veiką klaidingai priskyrė apysunkių nusikaltimų kategorijai (t.2, b.l. 66), taip pat ir apeliaciniame skunde prašoma skirti įpareigojimą, kurio nėra BK 75 str. 2 d. Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, kad atidėdamas bausmės vykdymą, teismas gali skirti tik tokius įpareigojimus, kurie yra numatyti Lietuvos Respublikos BK 75 str. 2 d. Tokio įpareigojimo – „neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo” (tekstas netaisytas) Lietuvos Respublikos BK 75 str. 2 d. nėra.
Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012-09-28 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, prokurorės apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jį naikinti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija
nutarė:
Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros skyriaus prokurorės apeliacinį skundą atmesti.