Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas A. Kisielius Baudžiamoji byla Nr. 1A-799-315/2014

Teisėja J. Brazauskienė Teisminio proceso Nr. 1-97-1-00384-2011-7 Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.2; 2.4.6

2014 m. gruodžio 17 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arūno Kisieliaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. S. ir nukentėjusiosios M. G. įstatyminės atstovės-civilinės ieškovės K. G. apeliacinius skundus dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 18 d. nuosprendžio, kuriuo P. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 149 straipsnio 3 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu ketveriems metams, atliekant bausmę pataisos namuose.

Iš P. S. priteista nukentėjusiosios M. G., atstovaujamos įstatyminės atstovės motinos K. G., naudai 5000 Lt neturtinės žalos, kitoje dalyje ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. S. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis, išžagino nepilnametę M. G., o būtent: jis, 2011 m. birželio 6 d. laikotarpiu nuo 18.00 val. iki 21.30 val. tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, iškylos metu prie Versekos upės, esančios Kalesninkų sen., Šalčininkų r., panaudodamas fizinį smurtą nukentėjusiosios nepilnametės M. G., gim. (duomenys neskelbtini), atžvilgiu, prievarta paėmęs už rankos atsivedė nukentėjusiąją M. G. į palapinę, pastumdamas pargriovė ant nugaros, prispaudė savo kūnu ir laikė viena ranka nukentėjusiąją M. G. už abiejų rankų, padarydamas pastarajai poodines kraujosruvas kairiame dilbyje ir dešinėje šlaunyje, kurios būdingos suspaudimui pirštais, taip padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą, tuo psichologiškai bei fiziškai atėmė galimybę nukentėjusiajai nepilnametei M. G., gim. (duomenys neskelbtini), priešintis, jėga nuėmė nukentėjusiajai šortus ir kelnaites, prieš nukentėjusiosios valią įvedė savo varpą į nukentėjusiosios makštį ir atliko lytinį aktą, t.y. išžagino nukentėjusiąją nepilnametę M. G..

Dėl nuteistojo P. S. skundo argumentų

Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Motyvuojamojoje nuosprendžio dalyje teismas privalo išdėstyti įrodymus, kuriais remdamasis konstatuoja visų nustatomojoje nuosprendžio dalyje nurodytų ir kitų svarbių bylos aplinkybių buvimą. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, sutinka ne su nuteistojo P. S. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, o su teismo išvada, jog P. S. kaltė dėl M. G. išžaginimo yra įrodyta. Nors nuteistasis P. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme savo kaltę neigė, apylinkės teismas padarė išvadą, kad jo kaltė įrodyta, ir ši išvada pagrįsta nukentėjusiosios M. G., liudytojų K. P., S. K., J. K., A. L. ir V. D. parodymais bei specialistų išvadomis. Skundžiamo nuosprendžio išvados yra pagrįstos patikimais įrodymais, įvertinant jų tarpusavio ryšį ir visumą, nė vieniems iš ištirtų įrodymų nesuteikiant pranašumo prieš kitus įrodymus. Išvadai, kad P. S. kaltumas nustatytas nesilaikant BPK 301 straipsnio nuostatų, nėra pagrindo.

Nors tiesioginiai įrodymai nagrinėjamoje byloje yra tik nukentėjusiosios M. G. ir liudytojos K. P. parodymai ir specialistų išvados, tačiau šiuos įrodymus taip pat patvirtina netiesioginiai įrodymai – liudytojų A. L., V. D., S. K., J. K., V. K. parodymai apie tai, kad nukentėjusioji jiems pasakojo apie išžaginimą, todėl darytina išvada, jog aptartų įrodymų visuma patvirtina P. S. kaltę dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad specialistų išvados dėl M. G. padarytų poodinių kraujosruvų kairiame dilbyje ir dešinėje šlaunyje, šviežio mergystės plėvės plyšimo su kraujosruva, paveikus kietais bukais, ribotą paviršių turinčiais daiktais bei dėl to, jog atlikus DNR tyrimą, tampone su nukentėjusiosios makšties turiniu gautas vieno asmens haplotipas sutampa su P. S. haplotipu su nemažesnė nei 99,99 % tikimybe tarp giminystės ryšiais pagal vyrišką liniją nesusijusių asmenų patvirtina nukentėjusios M. G. parodymų objektyvumą.

Kolegija taip pat pažymi, jog tai, kad nors nukentėjusiosios parodymai, susiję su savanorišku ar priverstiniu įsėdimu į automobilį, nėra visiškai nuoseklūs, tai nėra pagrindas netikėti jos parodymais, juolab, kad nukentėjusiosios parodymus, kaip minėta aukščiau, patvirtina kiti byloje surinkti, ištirti ir įvertinti įrodymai.

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog nors apeliantas skunde nurodo, kad teismui pateikta telefoninių pokalbių išklotinė paneigia M. G. parodymus, kad ji neturėjo telefono ir jai nuteistasis trukdė bendrauti, kaip matyti iš bylos medžiagos, mobilaus ryšio telefono numeris (duomenys neskelbtini), kurį nurodo apeliantas, iš tiesų priklauso ne nukentėjusiajai M. G., o liudytojai K. P. (t.3, b. l. 13-14). Taigi apelianto skundo argumentas yra atmestas kaip nepagrįstas. Be to, pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnis). Tai, kad teismas apie minėtus telefoninius pokalbius nuosprendyje nepasisakė, nėra aplinkybė, leidžianti teigti, kad buvo padaryti kokie nors procesiniai pažeidimai, nes duomenų pripažinimas įrodymais yra išskirtinė teismo teisė. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to apeliantui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Taip pat pažymėtina, kad įrodymų rinkimo procesas negali būti begalinis. Įrodymų turi būti surenkama ir ištiriama tiek, kad jų pakaktų pagrįstoms išvadoms padaryti.

Teisėjų kolegija atsižvelgus į tai, kad nuteistojo apeliaciniame skunde prašoma atlikti įrodymų tyrimą, iškviesti į teismą liudyti nukentėjusiąją M. G., sprendžia, kad apklausti nukentėjusiąją teisme nėra pagrindo, nes visi galimi įrodymai (tiek kaltinantys P. S.., tiek ir galintys paneigti jo kaltę) buvo ištirti teisme, o apeliaciniame skunde nenurodoma, kokias naujas aplinkybes M. G. galėtų patvirtinti. Baudžiamojo proceso įstatymo normos, siekiant apsaugoti nepilnamečius liudytojus ir nukentėjusiuosius nuo psichinių traumų ar kitokių sunkių padarinių, kuriuos gali sukelti jų apklausa, nustato, kad ikiteisminio tyrimo metu tokie asmenys paprastai apklausiami ne daugiau kaip vieną kartą, o į teisiamąjį posėdį jie kviečiami tik išimtiniais atvejais (BPK 186 straipsnio 2 dalis). Be to, medicinos psichologė, vaikų ir paauglių psichiatrė nerekomendavo M. G. dalyvauti teismo posėdžiuose (t.3, b. l. 83). Taip pat pažymėtina, kad vadovaujantis BPK 283 str. 3 d. numatyta, kad jei jaunesniam nei aštuoniolikos metų nukentėjusiajam dėl apklausos teisme gali būti psichinė trauma ar kitokių sunkių pasekmių, nukentėjusysis teisiamajame posėdyje gali būti neapklausiamas. Šiuo atveju teisme turi būti balsu perskaitomi parodymai, nukentėjusiojo duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, arba paskelbiamas ikiteisminio tyrimo metu padarytas vaizdo ir garso įrašas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ikiteisminio tyrimo metu buvo atlikta akistata, kurios metu P. S. ir jo gynėjas turėjo galimybę ir uždavė nukentėjusiajai M. G. klausimus (t.2, b. l. 28-30). Iš akistatos protokole užfiksuotų duomenų matyti, kad nukentėjusioji atsakė į jai pateiktus klausimus, įskaitant ir P. S. gynėjo klausimus. Be to, kaip matyti iš apklausos protokolų, nepilnametė nukentėjusioji M. G. ir nepilnametė liudytoja K. P. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustos ikiteisminio tyrimo teisėjo, vadovaujantis BPK 186 straipsniu, o nuteistajam P. S. ir jo gynėjui buvo pranešta apie ikiteisminio tyrimo metu atliekamą nepilnamečių M. G. ir K. P. apklausą (t.1, b. l. 181), tačiau nei nuteistasis, nei jo gynėjas apklausoje nedalyvavo.

Taigi, įvertinus minėtų aplinkybių visumą, konstatuoti, jog kaltinamojo teisė į teisingą teismą, teisė pačiam apklausti kaltinimo liudytojus (nukentėjusiuosius) arba turėti galimybę, kad tie liudytojai (nukentėjusieji) būtų apklausti, buvo pažeista ar suvaržyta, nėra jokio objektyvaus pagrindo.

Kartu pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą teismo nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK301 straipsnio 1 dalis). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad ši BPK nuostata neturi būti suprantama tiesiogiai, t. y. kad nuosprendis turi būti grindžiamas tik tais kaltinamųjų, nukentėjusiųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę nuosprendį grįsti visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka.

Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, teismas įvertino tai, kad apelianto skunde minėtame mobiliojo ryšio telefonu padarytame vaizdo įraše nėra užfiksuotas laikas, kada tai vyko, todėl šis vaizdo įrašas nei patvirtina, nei paneigia nukentėjusiosios ir nuteistojo parodymus bei pagrįstai minėtu vaizdo įrašu priimant nuosprendį nesivadovavo.

Apelianto teigimu, nors teismas nurodė, kad gydytojai nerekomendavo nukentėjusiosios apklausti teisme, tačiau dėl M. G. sveikatos būklės ir pateiktų medicininių pažymų nuosprendyje visiškai nepasisakė, M. G. nebuvo skirta teismo medicinos psichiatrinė ar sveikatos būklės ekspertizė bei nebuvo gauta teismo medicinos specialisto išvada, jog M. G. negali būti apklausia teisme.

Kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, pažymi, kad jokio pagrindo skirti M. G. psichiatrinę ekspertizę nebuvo, nes byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad M. G. kada nors būtų sirgusi psichine liga.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad jis žinojo, jog M. G. yra nepilnametė. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad M. G. tiriamo įvykio metu buvo 14 metų 2 mėnesiai 22 dienos, taip pat įvertinusi jos išsivystymą, aprangą (vaizdo įrašas (t.1, b. l. 149), fotonuotraukos (t. 1, b. l. 151)), taip pat įvertinusi tai, kad įvykio metu nuteistajam P. S. buvo 24 metai, jo gyvenimišką patirtį (įgijęs vidurinį išsilavinimą, vedęs), teisiamajame posėdyje apklaustų liudytojų J. K., S. K., P. M., V. S. nurodytą aplinkybę, kad „merginos atrodė 16-17 metų amžiaus“, daro išvadą, kad P. S. tiriamo įvykio metu turėjo suprasti, jog nukentėjusioji M. G. yra nepilnametė.

Nuteistojo P. S. kaltė yra įrodyta, esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nepadaryta, apkaltinamasis nuosprendis dalyje dėl P. S. nuteisimo pagal BK 149 str. 3 d. teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Dėl nukentėjusiosios M. G. įstatyminės atstovės-civilinės ieškovės K. G. skundo argumentų

Nukentėjusiosios M. G. įstatyminė atstovė-civilinė ieškovė K. G. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 18 d. nuosprendį ir paskirti P. S. daug griežtesnę bausmę, taip pat visiškai tenkinti jos civilinį ieškinį.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog M. G. ir K. P. į įvykio vietą buvo atvežtos ne prievarta. Vertinant M. G. ir K. P. parodymus, duotus iškart po įvykio, būtina atsižvelgti, kad jie buvo nuoseklūs ir į jų amžių, patirtą stresą įvykio metu, savijautą pirmą kartą dalyvaujant apklausose pas ikiteisminio tyrimo pareigūną. Vėlesni parodymai duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui yra labai išsamūs, todėl teismas nepagrįstai jais nesivadovavo.

Motyvuojamoji dalis

Kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad byloje nebuvo nustatyta objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų, kad M. G. ir K. P. prie Versekos upės buvo atvežtos prievarta. Tiek nukentėjusioji M. G., tiek liudytoja K. P. apklaustos iš karto po įvykio apie tai neparodė, be to, tai, kad merginos savo noru sutiko važiuoti kartu P. S. ir V. S. prie ežero kepti šašlykų, parodė ir liudytoja K. J., o visos abejonės ir neaiškumai turi būti vertinami kaltinamojo naudai (in dubio pro reo).

Apeliantės manymu, teismas taip pat nepagrįstai pripažino įrodymu vaizdo įrašą iš mobilaus ryšio telefono, nes jis buvo gautas pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką. M. G., K. P., nuteistasis ir įvykio liudytojai patvirtino, kad merginos buvo filmuojamos be jų sutikimo. Be M. G. sutikimo šis vaizdo įrašas buvo pateiktas ikiteisminio tyrimo pareigūnams, be to, paviešintas, nes peržiūrėtas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme. Vadovaujantis BPK 20 str., nėra teisinio pagrindo teigti, kad šis vaizdo įrašas yra įstatymo nustatyta tvarka gautas duomuo. Kaip jau minėta aukščiau, atsakant į nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad minėtame mobiliojo ryšio telefonu padarytame vaizdo įraše nėra užfiksuotas laikas, kada tai vyko, todėl šis vaizdo įrašas nei patvirtina, nei paneigia nukentėjusiosios ir nuteistojo parodymus, bei pagrįstai minėtu vaizdo įrašu priimant nuosprendį nesivadovavo.

Kolegija pažymi, kad apeliantės skundo argumentai, jog teismas skyrė nuteistajam P. S. per švelnią bausmę yra nepagrįsti.

Byloje nustatyta, kad P. S. nusikalstamos veikos padarymo metu oficialiai nedirbo, buvo registruotas darbo biržoje, padarė nusikaltimą žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, kuris pagal įstatymą priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 str. 5 d.). Šis nusikaltimas, sprendžiant iš bylos duomenų, nebuvo atsitiktinis. P. S. praeityje ne kartą teistas ir nors teistumas neišnykęs, šios aplinkybės neigiamai charakterizuoja nuteistojo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Tokiu būdu, įvertinus visas padaryto nusikaltimo aplinkybes, jo pavojingumo laipsnį, nuteistojo asmenybę, nuteistajam P. S. pagrįstai paskirta straipsnio sankcijose už jo padarytą nusikaltimą numatyta laisvės atėmimo bausmė, savo dydžiu artima bausmės vidurkiui (BK 61 str. 2 d.).

Apeliantė pažymi, kad nuosprendis keistinas ir civilinio ieškinio išsprendimo dalyje. Teismas nepagrįstai atmetė prašomus priteisti 617,60 Lt turtinei žalai atlyginti, nesprendė turtinės žalos dydžio ir jo pagrįstumo klausimo. Priteisdamas neturtinę žalą, pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino to, kad nusikalstama veika padaryta prieš nepilnametę, M. G. tai buvo pirmi lytiniai santykiai, kurie buvo prievartiniai. Padaryta moralinė žala vertinama 50 000 Lt. Tokia suma atsižvelgiant į tai, kad kaltinamasis yra jauno amžiaus, maksimaliai darbingas, geros sveikatos būklės ir galintis dirbti, laikoma protinga ir proporcinga ir jo atžvilgiu, nes jis turi visas galimybes tokią žalą atlyginti. Be to, tokia neturtinės žalos suma atitinka Lietuvos teismų formuojamą praktiką.

Kolegija pažymi, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas teisingai išsprendė klausimą dėl turtinės žalos priteisimo nukentėjusiajai. Pažymėtina, kad nei nukentėjusioji, nei jos įstatyminė atstovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių patirtus nuostolius dėl turtinės žalos priteisimo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šioje dalyje ieškinį atmetė.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio ir integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 26 d. nutartis byloje Nr. 3K–3–371/2003; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. vasario 18 d. nutartis byloje Nr. 3K–3–16/2004). Imperatyvas, kad žala turi būti atlyginta teisingai, yra susijęs su konstituciniais žalos atlyginimo proporcingumo, adekvatumo principais. Pagal juos reikalaujama, kad teisės aktuose nustatytos ir taikomos priemonės būtų proporcingos siekiamam tikslui, neribotų asmenų teisių labiau negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam, konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti, nesudarytų prielaidų piktnaudžiauti teise. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 2 d.).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Todėl asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo nusikalstamas veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį.

Pagal CK 6.250 str. 2 d. teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Turi būti atsižvelgta į nurodytų kriterijų visumą, taip pat į kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, nes kriterijų sąrašas nėra baigtinis.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai M. G. klausimą, atsižvelgė į įstatyme nurodytų kriterijų visumą, įvertino tai, kad kaltinamasis padarė nusikalstamą veiką nukentėjusiosios seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, dėl ko ji patyrė pažeminimą, psichologinį stresą ir dvasinius išgyvenimus, jos atžvilgiu padarytas tyčinis sunkus nusikaltimas, dėl kaltinamojo nusikalstamų veiksmų nukentėjusioji M. G. patyrė dvasinius išgyvenimus, diskomfortą, stresą, jai pablogėjo sveikata. Be paminėtųjų aplinkybių pirmosios instancijos teismas įvertino ir nuteistojo turtinę padėtį, amžių, tai, kad jis yra darbingas, byloje esančiais duomenimis jokios fizinės ar psichinės negalios neturi. Teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat atsižvelgtina ir į nukentėjusiosios elgesį – savo noru sutiko važiuoti kartu su nepažįstamais vaikinais prie ežero kepti šašlykų, taigi elgėsi neatsargiai.

Įvertinus aukščiau minėtų aplinkybių visumą, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas civilinio ieškinio dydžio nustatymo klausimą, padarė pagrįstą išvadą, jog protinga nukentėjusiosios ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyra bei teisinga piniginė kompensacija už patirtą skriaudą bus pasiekta nustatant nukentėjusiajai priteistinos neturtinės žalos dydį 5 000 litų. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas aplinkybes, taip pat ir tai, kad neturtinės žalos atlyginimas atlieka kompensuojamąją funkciją už patirtus išgyvenimus, sprendžia, kad nukentėjusiajai M. G. skundžiamu nuosprendžiu priteistos neturtinės žalos dydis atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo P. S. ir nukentėjusiosios M. G. įstatyminės atstovės-civilinės ieškovės K. G. apeliacinius skundus atmesti.