Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėja Jūratė Jakubonienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-443-478-2014

Teisėjas Laimondas Noreika Teisminio proceso Nr. 1-37-1-00028-2014-9

2014 m. gegužės 30 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Jūratės Jakubonienės, teisėjų Egidijaus Jono Grigaravičiaus ir Rimo Švirino, sekretoriaujant Rolandai Bučmienei, dalyvaujant prokurorei Astai Antanaitienei, nuteistajai I. G., nuteistosios I. G. gynėjui advokatui Vaclovui Kaminskiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios I. G. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 6 d. nuosprendžio, kuriuo

I. G. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir nuteista 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme, kuri, vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 dalimi, sumažinta vienu trečdaliu ir galutinė bausmė paskirta 1 (vienerių) metų laisvės atėmimas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. G. nuteista už tai, kad nesunkiai sutrikdė sveikatą šeimos nariui, t. y. 2014-02-09, apie 21.00 val., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto metu tyčia radijo imtuvu sudavė vieną kartą sugyventiniui R. S. į galvą ir kartą į kairę ranką, padarydama muštinę žaizdą galvoje, kairio alkūnkaulio lūžimą, kas vertinama nesunkiu sveikatos sutrikdymu.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios I. G. apeliacinis skundas atmestinas.

Susipažinęs su byloje esančia medžiaga, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes bei priėmė nuosprendyje aptartais įrodymais pagrįstą ir motyvuotą nuosprendį, kuriame teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, o baudžiamasis įstatymas bei bausmė nuteistosios I. G. atžvilgiu pritaikyti tinkamai. Esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų nenustatyta.

Skirdamas bausmę, teismas turi vadovautis Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir laikytis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų, detalizuojančių sankcijos taikymą (BK 54 straipsnio 1 dalis). BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę teismas turi atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Parenkant bausmės rūšį ir nustatant jos dydį, labai svarbu įvertinti kaltininko asmenybę. Nuteistosios I. G. nusikalstama veika kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą, kurios sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis - terminuotas laisvės atėmimas iki 5 (penkerių) metų. Byloje nustatyta, kad nuteistoji I. G. teisiama antrą kartą už analogišką smurtinį nusikaltimą ir prieš tą patį nukentėjusįjį, nusikaltimą, už kurį nuteista skundžiamu nuosprendžiu, apeliantė padarė neišnykus teistumui, todėl BK 27 straipsnio prasme ji laikoma recidyviste. BK 56 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tik terminuotas laisvės atėmimas užtikrins BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus - ne tik nubausti asmenį, padariusį nusikaltimą, bet ir apriboti jam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusį asmenį, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, todėl laiko, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai parinko I. G. su laisvės atėmimu susijusią bausmės rūšį. Pirmosios instancijos teismas įvertino, kad nuteistoji padarė apysunkį tyčinį nusikaltimą, nustatyta viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė, jos atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, teismas atsižvelgė į tai, kad nuteistoji administracine tvarka nebausta, charakterizuojama teigiamai, kitas nusikaltimo padarymo aplinkybes, ir pagrįstai paskyrė bausmę, žymiai mažesnę, nei BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkto sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Pažymėtina, kad byla buvo nagrinėjama atliekant sutrumpintą įrodymų tyrimą, I. G. kalta prisipažino, todėl teismas teisingai taikė BK 64¹ straipsnio 1 dalies nuostatas ir pagrįstai paskirtą bausmę sumažino vienu trečdaliu.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad už tyčinio apysunkio recidyvinio nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, padarymą I. G. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, yra teisinga ir tinkama realizuoti bausmės tikslus, dar labiau švelninti jai paskirtą bausmę nėra jokio objektyvaus ir teisėto pagrindo.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir visiškai nemotyvuotai netaikė BK 75 straipsnio nuostatų. Šis nuteistosios argumentas atmetamas, kaip nepagrįstas. Pažymėtina, kad BK 75 straipsnio nuostatų taikymas yra teismo teisė, o ne pareiga, todėl, net ir esant formaliems pagrindams pagal nusikalstamos veikos kategoriją, esminė taikymo sąlyga yra teismo išvada, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-404/2007). Šis straipsnis nedraudžia atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo asmenims, kurie turi neišnykusį teistumą už anksčiau padarytus nusikaltimus, tačiau, esant tokiai situacijai, bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas tik išimtiniais atvejais, motyvuojant ir atsižvelgiant į padarytų nusikaltimų padarymo aplinkybes bei kaltininko asmenybę. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-445/2010). Šioje byloje jokių išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistosios padarytos nusikalstamos veikos pobūdžiu ar jos asmenybe nenustatyta. Bausmės vykdymo atidėjimas išreiškia humanizmo, bausmės individualizacijos bei jos ekonomijos principus. Bausmės paskirtį įvardija BK 41 straipsnio nuostatos, todėl atidedant laisvės atėmimo bausmės vykdymą svarbu nustatyti, ar tokia poveikio priemonė bus pakankamai efektyvi, norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, ar tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Kaip minėta aukščiau, apeliantė anksčiau teista už analogišką smurtinį nusikaltimą to paties nukentėjusiojo atžvilgiu, tik sukėlusį sunkesnes pasekmes, ir atliko realią laisvės atėmimo bausmę. Ankstesnis apeliantės teistumas, tyčinio nusikaltimo padarymas, neišnykus teistumui, rodo, kad ji yra linkusi smurtauti, nevertina visuomenėje priimtų elgesio normų, yra linkusi nusikalsti, pavojinga visuomenei. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes ir BK 75 straipsnio taikymo tikslus, apeliacinės instancijos teismas laiko, kad apylinkės teismas, nesvarstęs galimumo taikyti I. G. bausmės vykdymo atidėjimą, įstatymo reikalavimų nepažeidė.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybe, jog teismas neatsižvelgė į tai, jog nusikaltimą I. G. padarė būdama labai stiprioje neigiamoje emocinėje būsenoje, kurią išprovokavo pats nukentėjusysis, todėl šį nusikaltimą ji galimai padarė afekto būsenoje ar siekdama tik apsiginti ir užkirsti kelią sunkesnio nusikaltimo įvykdymui. BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kai veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį sukėlė neteisėti nukentėjusiojo asmens veiksmai. Ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė gali būti nustatyta tik tada, kai, viena vertus, kaltininkas buvo labai susijaudinęs, o kita vertus, tokį susijaudinimą sukėlė neteisėti nukentėjusiojo asmens veiksmai. Pažymėtina, kad dideliu susijaudinimu teismų praktikoje laikomas ne bet koks susijaudinimas, o tokia emocinė žmogaus būsena, kai iš dalies aptemsta sąmonė, susilpnėja savitvarda, tačiau neprarandamas gebėjimas suprasti savo veiksmus ir juos valdyti, t. y. fiziologinis afektas. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-87/2007). Nei bylos ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą teisme nuteistoji nenurodė jokių aplinkybių, kurios teiktų pagrindą manyti, kad buvo aptemusi jos sąmonė, susilpnėjusi savitvarda, nukentėjusiojo neteisėtų veiksmų taip pat nekonstatuota. Pati apeliantė, duodama parodymus pirmosios instancijos teisme nurodė, kad susistumdymas su nukentėjusiuoju įvyko virtuvėje, dėl to ji labai supyko, o smūgius nukentėjusiajam ji sudavė tuo metu, kai jis buvo miegamajame. Šios aplinkybės nurodo, jog smurtas nukentėjusiojo atžvilgiu buvo pavartotas ne siekiant nuo jo apsiginti ar labai susijaudinus, o tiesiog kaip pykčio išraiška.

Nepagrįstas yra ir apeliacinio skundo argumentas, kad apeliantė nesiekė nusikalstamų padarinių ir neleido sąmoningai jiems kilti. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, konstatuoja, jog I. G. veikė netiesiogine neapibrėžta tyčia (BK 15 straipsnio 3 dalis), t. y. panaudodama prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą - radijo imtuvu suduodama vieną kartą sugyventiniui R. S. į galvą ir kartą į kairę ranką, suvokė pavojingą savo veiksmų pobūdį, numatė, kad dėl tokio jos veikimo gali atsirasti padarinių nukentėjusiojo sveikatai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Dėl šių padarinių - nesunkaus sveikatos sutrikdymo dėl kairio alkūnkaulio lūžimo I. G. veikė neapibrėžtai – jai buvo nesvarbu, ar dėl jos veiksmų kils pasekmės, o jeigu pasekmės kils – tai kokios jos bus, todėl ji privalo atsakyti už atsiradusius padarinius.

Teisėjų kolegija vertina kaip nepagrįstą ir tą apeliacinio skundo argumentą, kad nukentėjusysis jai pretenzijų neturi ir netiesiogiai pirmosios instancijos teisme pripažino, jog susiklosčiusi situacija iš dalies yra jo priekabiavimo ir nuolatinio smurto pasekmė, nes pirmosios instancijos teismo posėdžio protokole tokios aplinkybės nėra užfiksuotos, jų nėra ir bylos medžiagoje.

Įvertinusi visas aukščiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra objektyvaus pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

Nuteistosios I. G. apeliacinį skundą atmesti.