Vilniaus apygardos teismo nutartis

2015-02-24 · Civilinė byla Nr. 2A-746-431/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-02-24
Bylos Nr.
2A-746-431/2015
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-04501-2014-6
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Jūratė Varanauskaitė, Dainius Rinkevičius, Laima Gerasičkinienė
Ieškovas
UAB „Gelvora“
Atsakovas
A. K.
Kategorijos
  • 35.3.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-746-431/2015Teisminio proceso Nr. 2-68-3-04501-2014-6Procesinio sprendimo kategorija: 35.3.6.; 63.3.; 121.21. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. vasario 24 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dainiaus Rinkevičiaus, Jūratės Varanauskaitės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Gelvora“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 3 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Gelvora“ ieškinį atsakovui A. K. dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė priteisi iš atsakovo 16.367,26 Lt skolą, 8.900,08 Lt palūkanas, 8.534,45 Lt delspinigius, 411,94 Lt ikiteisminio išieškojimo išlaidas, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo, 10,9 proc. sutartines palūkanas nuo pagrindinės skolos sumos (16.367,26 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog 2008 m. kovo 20 d. AB SEB bankas ir atsakovas sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. 1750818051026-94, pagal kurią AB SEB bankas atsakovui suteikė sutartyje nurodyto dydžio kreditą, o atsakovas įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka kreditą grąžinti bei mokėti palūkanas, delspinigius, kitas sutartyje numatytas sumas AB SEB bankui. Atsakovas netinkamai vykdė minėtą sutartį, todėl AB SEB bankas sutartį nutraukė. 2009 m. lapkričio 9 d. AB SEB bankas su ieškovu sudarė Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 09-20-83, pagal kurią AB SEB bankas perleido visus reikalavimus atsakovo atžvilgiu pagal vartojimo kredito sutartį. Ieškovas pranešė atsakovui apie reikalavimo perleidimą ir pareikalavo įvykdyti įsipareigojimus pagal Vartojimo kredito sutartį, tačiau, atsakovas reikalavimų neįvykdė.

Ieškinio, jo priedų kopija ir teismo pranešimas atsakovui buvo įteikti tinkamai, CPK 130 straipsnyje numatyta tvarka. Atsakovas per nustatytą terminą nepateikė teismui atsiliepimo į pareikštą ieškinį. Ieškovas ieškinyje buvo pareiškęs prašymą priimti sprendimą už akių, todėl buvo visi CPK 142 straipsnio 4 dalyje, 285 straipsnyje numatyti pagrindai priimti sprendimą už akių.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. birželio 3 d. sprendimu už akių ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo 16.367,26 Lt negrąžinto kredito, 4.267,30 Lt delspinigių, 4.082,60 Lt palūkanų, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (24.717,16 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme (2014 m. kovo 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 10,9 proc. sutartinių palūkanų nuo pagrindinės skolos sumos (16.367,26 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme (2014 m. kovo 4 d.) iki visiško prievolės įvykdymo bei 741,18 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovui. Likusią ieškinio dalį atmetė.

Teismas nustatė, jog byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų atsiskaitęs su ieškovu. Todėl iš atsakovo ieškovui priteisė 16.367,26 Lt negrąžinto kredito (CK 6.38 straipsnis, 6.870 straipsnis, 6.886 straipsnio 1 dalis). Sutarties 5.3 punkte numatyta, kad jeigu atsakovas nustatytu laiku negrąžina kredito dalies, jis privalo mokėti 0,1 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną uždelstą dieną kredito davėjui, skaičiuojamus nuo laiku neapmokėtos kredito dalies. CK 6.73 straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad, jei netesybos yra aiškiai per didelės ar prievolė iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. Teismas atsižvelgė į tai, kad sutartis sudaryta tarp juridinio asmens ir fizinio asmens – silpnesnės šalies – vartotojo, į tai, kad ieškovas, perėmęs reikalavimo teisę į atsakovo skolą 2009 m. lapkričio 9 d., dėl skolos išieškojimo į teismą kreipėsi tik 2014 m. vasario 10 d., todėl nusprendė, jog 0,1 proc. dydžio delspinigiai, sudarantys 8.534,45 Lt sumą, yra aiškiai per dideli, ir sumažino iki 0,05 proc. normos (Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis), tai yra iki 4.267,30 Lt delspinigių sumos. Tokia netesybų suma laikytina pakankama atlyginti dėl prievolės neįvykdymo ieškovo patirtus nuostolius ir užtikrinanti šalių teisių pusiausvyrą prievolės neįvykdymo atveju (CK 1.5 straipsnis, 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis).

Teismas pažymėjo, jog palūkanoms mutatis mutandis taikytinos CK 6.73 straipsnio 2 dalies ir 6.258 straipsnio 3 dalies normos, kur teismui leidžiama mažinti akivaizdžiai per dideles netesybas, todėl teismas turi teisę sumažinti ir šalių susitarimu nustatytas palūkanas, kurios yra neprotingai didelės ir pažeidžia sąžiningumo ir teisingumo principus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-908/2001). Teismas nusprendė, jog Vartojimo kredito sutarties specialiosios dalies 2.4 punkte nustatyto 10,9 proc. dydžio metinių palūkanų suma, kuri sudaro 8.900,08 Lt, yra aiškiai per didelės, todėl mažintinos iki įstatyminės 5 proc. dydžio metinių palūkanų normos (CK 6.210 straipsnio 1 dalis), tai yra iki 4.082,60 Lt palūkanų sumos.

Teismas taip pat nusprendė, jog 411,94 Lt ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidos negali būti pripažintos išlaidomis, susijusiomis su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka CK 6.249 straipsnio 4 dalies 3 punkto prasme. Ieškovas užsiima skolų išieškojimu ir prevencija (www.gelvora.lt), ši veikla yra viena iš jo ūkinės-komercinės veiklos rūšių, todėl išlaidos bendrovės tiesioginei ūkinei-komercinei veiklai vykdyti negali būti laikomos ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidomis.

III. Apeliacinio skundo argumentai

Ieškovas UAB „Gelvora“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 3 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmestas ieškovo prašymas priteisti 4.817,48 Lt palūkanų, ir papildomai priteisti 4.817,48 Lt palūkanų.

Apeliacinį skundą ieškovas grindžia šiais argumentais:

1) CK 6.261 straipsnyje nustatyta, kad palūkanos yra minimalūs kreditoriaus nuostoliai, kuriuos, praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą, skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą. Palūkanos gali būti nustatytos šalių susitarimu (sutartinės) arba įstatymu (įstatyminės). Pažymėtina, kad Lietuvos teismų jurisprudencijoje pripažįstama dvejopa palūkanų prigimtis: pirma, palūkanos kaip mokestis už pinigų skolinimą (toliau – mokėjimo arba pelno palūkanos), antra, palūkanos kaip minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, kompensacija už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (CK 6.261 straipsnis, toliau – kompensuojamosios arba procesinės palūkanos). Pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai, tuo tarpu kompensuojamosios palūkanos laikytinos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, patirtais dėl laiku negrąžintos skolos. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas. Skolininkui laiku negrąžinus paskolos sumos, jis privalo mokėti kreditoriui CK 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas nuo tos dienos, kada paskolos suma turėjo būti grąžinta, iki jos grąžinimo dienos, neatsižvelgiant į palūkanų, nustatytų CK 6.37 straipsnyje, mokėjimą, jeigu paskolos sutartis nenustato ko kita. Šios nuostatos reiškia, kad pažeidus paskolos sutarties sąlygas kreditorius įgyja teisę reikalauti kompensuojamųjų palūkanų už prievolės įvykdymo termino praleidimą, o mokėjimo (pelno) palūkanų už naudojimąsi paskolos pinigais kreditorius gali prašyti vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 1 dalies ir 6.213 straipsnio 1 dalies nuostatomis (2012 m. spalio 25 d. netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga AC-37-1).

2) Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, palūkanų, kaip ir netesybų, mažinimo pagrindai įtvirtinti įstatyme. CK 6.37 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai palūkanų dydį nustato įstatymai, šalys gali raštu susitarti ir dėl didesnių palūkanų, jeigu toks susitarimas neprieštarauja įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams. Šiuo atveju teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas mažinti palūkanas, turi atsižvelgti į sutarties pobūdį, jos trukmę, paskolos paskirtį, skolininko riziką, taip pat į tai, ar palūkanos prieštarauja viešajai tvarkai, į sutarties sudarymo metu buvusias bankų palūkanų normas ir kitas aplinkybes (2012 m. spalio 25 d. netesybas ir palūkanas reglamentuojančiu teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-37-1). Pabrėžtina, kad mokėjimo (pelno) palūkanos yra prievolės vykdymas natūra, todėl šalių sutartas pelno (mokėjimo) palūkanų dydis gali būti mažinamas vadovaujantis ne CK 6.37 straipsnio 3 dalies nuostatomis dėl kompensuojamųjų palūkanų mažinimo, tačiau taikant sutarčių teisės normas (pavyzdžiui, CK 6.223, 6.228 straipsniai ir kt.). Vartojimo kredito sutartyje Nr. 1750818051026-94 numatytos 10,9 % sutartinės (pelno) palūkanos neprieštarauja nei įstatymams, nei protingumo bei sąžiningumo principams. Todėl remiantis tuo, kas išdėstyta, teismo sprendimas, toje dalyje, kurioje nepriteistos 4.817,48 Lt palūkanos, yra nepagrįstas ir neteisėtas.

Atsakovas atsiliepimo į ieškovo apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Byloje kilo ginčas dėl paskolos sutartyse numatyto palūkanų dydžio sumažinimo.

Byloje nustatyta, kad pagal 2008 m. kovo 20 d. Vartojimo kredito sutartį Nr. 1750818051026-94 atsakovui buvo suteiktas 18.000,00 Lt kreditas automobilio pirkimui iki 2013 m. kovo 19 d. Pagal šios sutarties 2.4 punktą atsakovas taip pat įsipareigojo mokėti 10,9 procentų dydžio palūkanas (b.l. 10-14).

Pagal CK 6.870 straipsnį paskolos gavėjo pagal paskolos sutartį pareiga yra grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Pagal CK. 6.872 straipsnio 1 dalį palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovo apeliacinio skundo argumentu, jog teismų praktikoje palūkanos kaip mokestis už pinigų skolinimą, dar vadinamos pelno palūkanomis, iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Kaip yra pažymėjęs kasacinis teismas, pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (LAT 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2007).

Pirmos instancijos teismas sutartyje numatytas palūkanas sumažino, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. spalio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-908/2001 ir pripažindamas, jog 10,9 procentų dydžio metinės palūkanos yra aiškiai per didelės. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog minėtoje kasacinio teismo nutartyje buvo išaiškinta teismo teisė mažinti palūkanas, kurios yra neprotingai didelės ir pažeidžia sąžiningumo ir teisingumo principus. Tačiau šioje byloje buvo nagrinėjamos paskolos sutartys, kuriose buvo numatytos 120 ir 168 procentų metinės palūkanos. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje Vartojimo kredito sutartyje yra nustatytos tik 10,9 procentų metinės palūkanos.

Siekiant apsaugoti silpnesniosios finansinio susitarimo šalies, pavyzdžiui, vartotojo, interesus mokėjimo (pelno) palūkanų dydis gali būti ribojamas specialiuosiuose įstatymuose. Pagal Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo nuostatas, bendra vartojimo kredito kaina yra protinga, pagrįsta ir sąžininga, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra ne didesnė kaip 200 procentų (21 straipsnio 1, 2 dalys). Taigi, remiantis Vartojimo kredito įstatymu, sutartyje numatytos 10,9 procentų metinės palūkanos nelaikytinos neprotingomis, nepagrįstomis ar nesąžiningomis.

Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas mažinti palūkanas, turi atsižvelgti į sutarties pobūdį, jos trukmę, paskolos paskirtį, skolininko riziką, taip pat į tai, ar palūkanos prieštarauja viešajai tvarkai ir ar jos neperauga į lupikavimą, į sutarties sudarymo metu buvusias bankų palūkanų normas (LAT 2003 m. rugsėjo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-830/2003; 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-468/2006) ir kitas aplinkybes. Aplinkybių, tirtinų mažinant palūkanas, sąrašas nėra baigtinis. Priklausomai nuo konkrečios bylos faktų ir ištirtų palūkanų mažinimo aplinkybių, skirtinguose teisiniuose santykiuose įstatymams ir teisės principams neprieštaraujančiu palūkanų dydžiu gali būti pripažinti įvairūs palūkanų dydžiai. Pavyzdžiui, vienoje kasacine tvarka nagrinėtoje civilinėje byloje konstatuota, kad įstatymams, sąžiningumo ir protingumo principams neprieštarauja nei 11 (LAT 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-468/2006), nei 14,75 proc. metinių palūkanų dydis (LAT 2006 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-179/2006).

Atsižvelgiant į tai, kad, mokėjimo (pelno) palūkanos yra prievolės vykdymas natūra, šalių sutartas pelno (mokėjimo) palūkanų dydis gali būti mažinamas vadovaujantis ne CK 6.37 straipsnio 3 dalies nuostatomis dėl kompensuojamųjų palūkanų mažinimo, tačiau taikant sutarčių teisės normas (pavyzdžiui, CK 6.223, 6.228 straipsniai ir kt.).

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, jog 18.000,00 Lt paskola buvo suteikta fiziniam asmeniui penkerių metų terminui, pats atsakovas nagrinėjant bylą procese nedalyvavo, neteikė atsiliepimų ir neginčijo Vartojimo kredito sutarties sąlygų, byloje nėra jokių kitų aplinkybių, leidžiančių sutarties sąlygas pripažinti nesąžiningomis, konstatuoja, jog 10,9 procentų metinės palūkanos pripažintinos pagrįstomis ir protingomis bei nepažeidžiančiomis sąžiningumo ir teisingumo principų.

Aukščiau nurodyti motyvai sudaro pagrindą vertinimui, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, susijusias su palūkanų pagal Vartojimo kredito sutartį mažinimu, todėl nepagrįstai daugiau negu per pusę sumažino priteistinų palūkanų dydį. Netinkamas materialinės teisės normų taikymas sudaro pagrindą tenkinti ieškovo skundą ir pakeisti pirmos instancijos teismo sprendimo dalį dėl palūkanų priteisimo, tenkinant ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovo 8.900,08 Lt palūkanų.

Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme ieškovas sumokėjo 1026,00 Lt žyminio mokesčio (b.l. 24). Ieškinį patenkinus 86 %, bylinėjimosi išlaidos tarp šalių paskirstomos proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis), todėl iš atsakovo ieškovui priteistina 886,00 Lt žyminio mokesčio.

Ieškovas sumokėjo 145,00 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, todėl ši suma ieškovui priteistina iš atsakovo.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-331 str.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 3 d. sprendimą pakeisti ir išdėstyti jį taip:

Priteisti iš atsakovo A. K., a.k. (duomenys neskelbtini) 16.367,26 Lt (4.740,29 €) skolos, 8.900,08 Lt (2.577,64 €) palūkanų, 4.267,30 Lt (1.235,90 €) delspinigių, 5 proc. procesinių metinių palūkanų nuo priteistos sumos (29.534,64 Lt (8.553,83 €)) nuo 2014 m. kovo 4 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 10,9 proc. sutartinių metinių palūkanų nuo pagrindinės skolos sumos (16.367,26 Lt (4.740,29 €)) nuo 2014 m. kovo 4 d. iki visiško kredito grąžinimo ir 886,00 Lt (256,60 €) žyminio mokesčio ieškovui UAB „Gelvora“, j.a.k. 125164834.

Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Priteisti iš atsakovo A. K., a.k. (duomenys neskelbtini) ieškovui UAB „Gelvora“, j.a.k. 125164834, 145,00 Lt (41,99 €) žyminio mokesčio.

TeisėjaiLaima GerasičkinienėDainius RinkevičiusJūratė Varanauskaitė