- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-11-29
- Bylos Nr.
- eA-1139-1047/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00036-2022-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas panaikintas, byla nutraukta
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Beata Martišienė (pirm.), Gintaras Kryževičius, Rytis Krasauskas, Egidijus Šileikis
- Pareiškėjas
- Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovo Panevėžio, Utenos apskrityse, Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovas Panevėžio ir Utenos apskrityse
- Atsakovas
- Ignalinos rajono savivaldybės taryba
- Kategorijos
- 4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 53.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Gintaro Kryževičiaus, Beatos Martišienės (pranešėja), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Egidijaus Šileikio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovo Panevėžio ir Utenos apskrityse apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. lapkričio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovo Panevėžio ir Utenos apskrityse pareiškimą atsakovui Ignalinos rajono savivaldybės tarybai dėl norminio administracinio akto ištyrimo.
Aprašomoji dalis
Išplėstinė teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovas Panevėžio ir Utenos apskrityse (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su pareiškimu, kurį patikslino, (toliau – ir pareiškimas) prašydamas: 1) ištirti, ar Ignalinos rajono savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2021 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. T-188 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Didžiasalio komunalinės paslaugos“ perskaičiuotų geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų bazinių kainų nustatymo ir geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo kainos gyventojams kompensavimo“ (galiojanti Tarybos 2022 m. vasario 24 d. sprendimo Nr.T-36 redakcija) (toliau – ir Sprendimas) 3, 4, 5 ir 6 punktai atitinka Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 10 straipsnio 7 punktą, 17 straipsnį (sąnaudų susigrąžinimo ir „teršėjas moka“ principus), Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir VSĮ) 4 straipsnio 6 punktą, 16 straipsnio 2 dalies 38 punktą, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 4 punktą, Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau – ir Paramos įstatymas) 3 straipsnio 1 ir 3 punktus bei 7 straipsnį; 2) skundžiamo norminio administracinio akto dalis (Sprendimo 3, 4, 5, 6 p.) pripažinus prieštaraujančiais nurodytiems teisės aktams, nustatyti, kad Sprendimo 4, 5 ir 6 punktai negali būti taikomi nuo jų priėmimo dienos.
2. Pareiškėjas pareiškime nurodė, kad Taryba priėmė Sprendimą, kurio 3 punktu nusprendė taikyti uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Didžiasalio komunalinės paslaugos“ (toliau – ir Bendrovė) geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų vartotojams ir abonentams 0,35 Eur dydžio kainos subsidiją, o 4 punktu nustatė kainos subsidijos taikymo įgyvendinimą. Toks reglamentavimas prieštarauja Įstatymo 10 straipsnio 7 punktui, 17 straipsniui, VSĮ 4 straipsnio 6 punktui, VAĮ 3 straipsnio 4 punktui. Išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija įtvirtinta VSĮ 16 straipsnio 2 dalyje, Įstatymo 10 straipsnio 7 punkte numatyta, kad savivaldybės taryba, vadovaudamasi Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatyta Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo metodika, nustato geriamojo vandens tiekėjų ir nuotekų tvarkytojų tiekiamo vandens ir teikiamų nuotekų tvarkymo paslaugų kainas. Valstybinė energetikos reguliavimo taryba 2021 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. O3E-1388 nusprendė derinti Bendrovės perskaičiuotas geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų bazines kainas, kurias Taryba patvirtino Sprendimo 1 punktu. Tačiau Taryba Sprendimo 3, 4 punktais nustatė apskaičiuotos kainos subsidiją bei jos taikymą Bendrovės geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų vartotojams ir abonentams savivaldybės biudžeto sąskaita.
3. Pareiškėjas pažymėjo, kad geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo srityje galioja sąnaudų susigrąžinimo ir „teršėjas moka“ principai. Įstatymo 17 straipsnyje įtvirtintas sąnaudų susigrąžinimo principas reiškia, kad geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainos turi padengti būtinąsias sąnaudas, reikalingas geriamojo vandens tiekimo ir (ar) nuotekų tvarkymo paslaugoms teikti, ilgalaikiam geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros eksploatavimui, renovacijai ir plėtrai užtikrinti, abonentams ir vartotojams priimtinoms sąlygoms naudotis geriamuoju vandeniu ir gauti tinkamos kokybės nuotekų paslaugas sudaryti, taip pat aplinkos taršai mažinti ir vandens ištekliams racionaliai naudoti. Įstatymų leidėjas nustatė, jog būtent geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainos, o ne kiti finansavimo šaltiniai (savivaldybės biudžeto lėšos) turi padengti geriamojo vandens tiekėjo ir nuotekų tvarkytojo būtinąsias sąnaudas. Principas „teršėjas moka“ reiškia, kad nuotekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti asmenys, kuriems teikiama ši paslauga, o pagal Sprendimo 3 ir 4 punktus dalis vartotojo ar abonento patiriamų nuotekų tvarkymo išlaidų dengiama savivaldybės lėšomis. Nei Įstatymas, nei VSĮ nenumato Tarybai teisės subsidijuoti geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainą vartotojams, subsidijas mokant iš valstybės biudžeto. Piniginės socialinės paramos teikimo principus ir finansavimo šaltinius reglamentuoja Paramos įstatymas, o VSĮ 16 straipsnio 2 dalies 38 punkte įtvirtinta išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija „sprendimų dėl kompensacijų tam tikroms vartotojų grupėms mokėjimo priėmimas, papildomos socialinės paramos, socialinių pašalpų ir kompensacijų skyrimo iš savivaldybės biudžeto tvarkos nustatymas“.
4. Pareiškėjas nurodė, kad VSĮ 4 straipsnio 6 punkte įtvirtintas savivaldybės institucijų sprendimų teisėtumo principas reikalauja, kad savivaldybės institucijų priimti sprendimai atitiktų įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus. Viešojoje teisėje galioja principas, kad viešojo administravimo subjektas gali daryti tik tai, kas jam tiesiogiai yra leidžiama. Taryba, priimdama Sprendimo 3 ir 4 punktus, viršijo savo kompetenciją, pažeidė VAĮ 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintą įstatymo viršenybės principą.
5. Pareiškėjas paaiškino, kad po pareiškimo teismui padavimo atsakovas 2022 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. T-36 pakeitė Sprendimą (pakeitė pavadinimą, kai kuriuos jo punktus bei Sprendimą papildė naujais punktais). Pareiškėjas patikslintame pareiškime patikslino reikalavimus teismui ir nurodė, kad, jo nuomone, Sprendime nustatytas geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo kainų kompensavimo mechanizmas taip pat prieštarauja Paramos įstatymo nuostatoms. Sisteminė Paramos įstatymo 3 straipsnio, 7 straipsnio normų analizė leidžia teigti, jog vieni iš esminių piniginės socialinės paramos teikimo principų – asmenų, kurie kreipiasi piniginės paramos, bendradarbiavimas ir dalyvavimas, t. y. aktyvūs veiksmai socialinei paramai gauti tada, kai jos labiausiai reikia (socialinis teisingumas) (3 str. 1 p. įtvirtintas bendradarbiavimo ir dalyvavimo principas bei 3 p. įtvirtintas socialinio teisingumo ir veiksmingumo principas). Pagal Paramos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies nuostatas būsimas paramos gavėjas turi atlikti tam tikrus veiksmus (kreiptis dėl paramos) ir atitikti nustatytas sąlygas. Sprendime nustatyta, kad kompensacija taikoma visiems vartotojams. Pareiškimo patikslinime pasisakydamas dėl papildomai suformuluoto prašymo tirti Sprendimo atitiktį VSĮ 16 straipsnio 2 dalies 38 punkto nuostatoms, pareiškėjas pažymėjo, kad Sprendimo preambulėje nenurodyta jokia Tarybos patvirtinta tvarka, leidžianti Tarybai taikyti Sprendimu nustatytą kompensaciją.
Atsiliepimas
6. Atsakovas Taryba, atstovaujama Ignalinos rajono savivaldybės administracijos, atsiliepime į pareiškimą prašė jį atmesti.
7. Atsakovas nurodė, kad Valstybinei energetikos reguliavimo tarybai 2021 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. O3-1388 nusprendus derinti Bendrovės perskaičiuotas geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų bazines kainas, Taryba Sprendimu nustatė Bendrovės perskaičiuotas geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų bazines kainas (toliau – ir Kainos), tačiau Sprendimo 3 ir 4 punktais nustatė pagal teisės aktus apskaičiuotos kainos subsidiją ir jos taikymą Bendrovės vartotojams ir abonentams savivaldybės biudžeto sąskaita. Sprendimu nustatomos Kainos antriesiems bazinės kainos galiojimo metams (galioja 12 mėnesių nuo šių kainų įsigaliojimo dienos). Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos suderinta perskaičiuota geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kubinio metro vidutinė bazinė kaina (2,31 Eur/m³) 18 proc. didesnė nei galiojanti (1,95 Eur/m³). Daugiabučių namų vartotojams nustatyta vieno kubinio metro kaina be pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) didėja 0,36 Eur/m³, lyginant su ankstesnio laikotarpio bazine kaina. Atsižvelgus į tai, kad Sprendimu nustatyta nauja perskaičiuota Kaina žymiai padidėjo, įvertinus dėl nepaprastosios padėties įvedimo ir ekstremalios situacijos paskelbimo Lietuvoje finansinių sunkumų patyrusių Ignalinos rajono probleminės teritorijos gyventojų ir verslo subjektų finansinę padėtį ir socialinę situaciją rajone ir probleminėje Ignalinos rajono Didžiasalio gyvenvietėje ir siekiant, kad dėl paslaugų kainų augimo vartotojai ir abonentai nepatirtų žymiai didesnių išlaidų ir būtų išvengta gyventojų mokumo sumažėjimo bei jų gyvenimo lygio pablogėjimo, siūlyta subsidijuoti Bendrovės geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugas vartotojams ir abonentams.
8. Atsakovas teigė, kad pagal VSĮ 6 straipsnio 1 dalį savivaldybės biudžeto sudarymas ir tvirtinimas yra savarankiška savivaldybės funkcija. Savivaldybė turi teisę ir gali sumažinti mokestinę naštą tam tikroms paslaugoms kompensacijų, lengvatų ar subsidijų forma, vadovaudamasi VSĮ 4 straipsnio 2 punkte įtvirtintu savivaldybių savarankiškumo ir veiklos laisvės pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir įstatymuose apibrėžtą kompetenciją principu. VSĮ 6 straipsnio 30 punktas geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo organizavimą priskiria prie savarankiškųjų savivaldybės funkcijų, pagal šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą, savivaldybės savo funkcijas įgyvendina pagal Konstitucijos ir įstatymų suteiktą kompetenciją, įsipareigojimus bendruomenei ir šios interesus. Pagal Europos vietos savivaldos chartijos (toliau – ir Chartija) 3 straipsnio 1 dalį vietos savivalda reiškia, kad vietinės valdžios organai pagal įstatymų jiems suteiktą kompetenciją turi teisę ir gebėjimą tvarkyti ir valdyti pagrindinę viešųjų reikalų dalį, už tai prisiimdamos visą atsakomybę ir vadovaudamosi vietos gyventojų interesais, Chartijos 9 straipsnio 1 dalyje skelbiama, kad šalies ekonomikos politika suteikia vietinės valdžios organams teisę turėti atitinkamus savo finansinius išteklius, kuriuos jie savo nuožiūra gali laisvai panaudoti pagal suteiktus įgaliojimus. VSĮ 16 straipsnio 2 dalies 18 punkte numatyta išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija priimti sprendimus teikti mokesčių, rinkliavų ir kitas įstatymų nustatytas lengvatas savivaldybės biudžeto sąskaita, sprendimus dėl sumokėtų mokesčių, rinkliavų (ar jų dalies) kompensavimo tvarkos nustatymo ir šių kompensacijų teikimo savivaldybės biudžeto sąskaita, šio įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 38 punkte numatyta išimtinė tarybos kompetencija – sprendimų dėl kompensacijų tam tikroms vartotojų grupėms mokėjimo priėmimas. Pagal Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo nuostatas savivaldybės planuoja ir organizuoja geriamojo vandens tiekimą ir nuotekų tvarkymą, jų tvarkymo, infrastruktūros plėtrą, nustato jų kainas. Šio Įstatymo 18 straipsnyje reglamentuojami geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo finansavimo šaltiniai: be pagrindinio – abonentų ir vartotojų lėšų, sumokėtų už paslaugas, nurodomi įvairūs papildomi finansavimo šaltiniai, tarp jų – valstybės ir savivaldybės biudžetų lėšos (Įstatymo 18 str. 3 d. 3 p.). Priimant Sprendimą Tarybos kompetencija nebuvo pažeista, Sprendimas priimtas kompetentingo subjekto pagal galiojančius teisės aktus, todėl yra teisėtas ir galiojantis.
9. Pareiškėjui pateikus pareiškimo patikslinimą, atsakovas teismui pateiktame patikslintame atsiliepime papildomai rėmėsi Konstitucijos 120 straipsnyje įtvirtintu savivaldybės veiklos laisvės ir savarankiškumo principu, Konstitucijos 121 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta savivaldybės teise sudaryti ir tvirtinti savo biudžetą bei savo biudžeto sąskaita numatyti mokesčių bei rinkliavų lengvatas (2 d.). Atsakovas pabrėžė, kad VSĮ numato ne tik išimtinę savarankiškąją savivaldybės tarybos funkciją nustatyti Kainas, bet ir kompensacijos mechanizmo taikymo pagrindus. Paramos įstatymas nesusijęs su Sprendimu, kadangi Sprendimas taikomas visiems rajono gyventojams, neatsižvelgiant į jų finansinę padėtį.
II.
10. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2022 m. lapkričio 10 d. sprendimu nusprendė pripažinti, kad Tarybos Sprendimo 3, 4, 5 ir 6 punktai yra teisėti ir neprieštarauja Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 10 straipsnio 7 punktui, 17 straipsniui (sąnaudų susigrąžinimo ir „teršėjas moka“ principams), Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui, 16 straipsnio 2 dalies 38 punktui, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 punktui, Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 3 straipsnio 1 ir 3 punktams bei 7 straipsniui.
11. Teismas nustatė, jog Taryba 2021 m. lapkričio 25 d. priėmė Sprendimą. Po pareiškėjo pateikto pareiškimo teismui ištirti Sprendimo 3 ir 4 punktų atitiktį atitinkamiems teisės aktams, Taryba 2022 m. vasario 24 d. sprendimu Nr.T-36 Sprendimą pakeitė, pakeisdama jo pavadinimą „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Didžiasalio komunalinės paslaugos“ perskaičiuotų geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų bazinių kainų nustatymo ir geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo kainos gyventojams kompensavimo“, pakeitė kai kuriuos Sprendimo punktus bei Sprendimą papildė naujais punktais. Pareiškėjas teismui pateiktame pareiškime prašė ištirti galiojančios redakcijos Sprendimo dalies teisėtumą.
12. Teismas konstatavo, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 112, 113 straipsnius pareiškėjas turi teisę kreiptis į administracinį teismą su abstrakčiu prašymu dėl Sprendimo dalies teisėtumo patikros.
13. Teismas nustatė norminio teisės akto (jo dalies) teisėtumo tyrimo ribas – Sprendimo 3, 4, 5 ir 6 punktų teisėtumas – jų atitiktis Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 10 straipsnio 7 punktui, 17 straipsniui (sąnaudų susigrąžinimo ir „teršėjas moka“ principams), Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui, 16 straipsnio 2 dalies 38 punktui, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 punktui, Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 3 straipsnio 1 ir 3 punktams bei 7 straipsniui.
14. Teismas nurodė, kad Sprendimo 1 punktu nuspręsta nustatyti UAB „Didžiasalio komunalinės paslaugos“ perskaičiuotas geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų bazines kainas; 3 punktu – sumažinti geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainą vartotojams, skiriant 11 500,00 Eur kompensaciją iš Ignalinos rajono savivaldybės biudžeto lėšų valstybės lygio ekstremaliosios situacijos laikotarpiu ir 6 mėnesius jam pasibaigus; 4 punktu – sumažinti geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainą vartotojams, nustatytą Sprendimo 1.1, 1.2 papunkčiuose; 5 punktu – taikyti sumažintą kainą vartotojams, skaičiuojant 0,35 Eur kompensaciją už kiekvieną suvartotą kubinį vandens metrą; 6 punktu – nustatyti, kad Ignalinos rajono savivaldybės administracija iki kito mėnesio paskutinės dienos (pagal pateiktą pažymą apie suvartotą vandens kiekį ir sąskaitą) iš savivaldybės biudžeto lėšų sumoka UAB „Didžiasalio komunalinės paslaugos“ kompensaciją už faktiškai vartotojams realizuotą geriamojo vandens ir nuotekų kiekį, skaičiuojant 0,35 Eur subsidiją už kiekvieną geriamojo vandens ir nuotekų kubinį metrą.
15. Teismas vadovavosi Įstatymo 10 straipsnio 7 punktu ir nustatė, kad jame įtvirtinta būtent savivaldybės tarybos teisė ir pareiga atitinkama tvarka nustatyti Kainas. Tokia savivaldybės tarybos teisė, priskirta išimtinei savivaldybės tarybos kompetencijai, įtvirtinta ir VSĮ 16 straipsnio 37 punkte. Teismas nurodė, kad pareiškėjas neginčija atsakovo teisės nustatyti Kainas ar Sprendimo 1 punktu nustatytų Bendrovės perskaičiuotų geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų bazinių kainų teisingumo, savo pareiškime abejones dėl Sprendimo dalies teisėtumo grindžia tuo, kad, jo nuomone, Taryba viršijo savo kompetenciją, Sprendimu sumažindama nustatytą Kainą vartotojams, skiriant kompensaciją iš Ignalinos rajono savivaldybės biudžeto lėšų. Įvertinęs Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 10 straipsnio 7 punkte įtvirtintos normos turinį, teismas sprendė, kad šioje normoje nėra įtvirtintas joks reglamentavimas dėl Kainų apmokėjimo tvarkos ir šaltinių bei nenustatyti jokie ribojimai. Teismas konstatavo, kad Sprendimo 3, 4, 5 ir 6 punktai neprieštarauja Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 10 straipsnio 7 punktui.
16. Teismas vadovavosi Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 17 straipsnio 1–2 dalyse įtvirtintais sąnaudų susigrąžinimo ir „teršėjas moka“ principais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika principo „teršėjas moka“ turinio aspektu ir priėjo prie išvados, kad Įstatymo 17 straipsnio, nustatančio savivaldos institucijų veiklos principus, dispozicijoje nėra įtvirtinta kokių nors imperatyvių patvarkymų ar ribojimų, todėl ši teisės norma aiškintina kartu su kitomis savivaldybės tarybai priskirtą kompetenciją įtvirtinančiomis teisės normomis, visų pirma, Konstitucija. Teismas vadovavosi Konstitucijos 119 straipsnio 1 dalimi, 120 straipsnio 2 dalimi, 121 straipsnio 1–2 dalimis, 127 straipsnio 1 dalimi, atitinkamais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimais, VSĮ 6 straipsnio 1 punktu, 6 straipsnio 30 punktu, 16 straipsnio 2 dalies 18, 38 punktais. Teismas vertino, kad pareiškėjas pastarąją teisės normą aiškina atsietai nuo kitų aukščiau išvardintų teisės normų, nepagrįstai susiaurindamas jos turinį ir teigdamas, jog Taryba nėra patvirtinusi jokios tvarkos, leidžiančios taikyti Kainų kompensavimą iš biudžeto lėšų. Teismas pažymėjo, kad joks teisės aktas nenurodo prievolės Tarybai jos taikomos mokesčių kompensavimo tvarkos įforminti atskiru aktu, o, vertinant Sprendimo turinį, spręstina, jog Sprendimo 3 punkte nustačiusi Kainų kompensaciją iš Ignalinos rajono savivaldybės biudžeto lėšų, Sprendimo 4, 5 ir 6 punktais Taryba nustatė ir jos taikymo tvarką. Teismas sprendė, kad pareiškėjo nurodytas Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 38 punktas, nustatęs Tarybai išimtinę teisę priimti sprendimus dėl kompensacijų tam tikroms vartotojų grupėms mokėjimo, ne riboja Tarybos teisės nustatyti Kainų kompensaciją vartotojams iš savivaldybės biudžeto lėšų, o kaip tik tokią teisę suteikia. Todėl ginčijama Sprendimo dalis neprieštarauja VSĮ 16 straipsnio 2 dalies 38 punktui.
17. Teismas nurodė, kad Taryba, įgyvendindama Konstitucijoje nustatytą savivaldybių savarankiškumo principą, teisę savarankiškai tvirtinti savivaldybės biudžetą, bei įgyvendindama įstatymais jai suteiktą kompetenciją, turėjo ne tik išimtinę savarankiškąją Tarybos funkciją nustatyti geriamo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainas (VSĮ 16 str. 2 d. 37 p., Įstatymo 10 str. 7 p.), bet ir jų kompensavimo taikymo pagrindus (VSĮ 6 str. 30 p., 16 str. 2 d. 18 p., 38 p.).
18. Vertindamas Sprendimo dalies atitiktį Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 17 straipsnyje įtvirtintiems sąnaudų susigrąžinimo ir „teršėjas moka“ principams bei Tarybos teisę dalį Sprendimo 1 punktu nustatytų Kainų kompensuoti iš savivaldybės biudžeto, teismas pažymėjo, jog aktualios ir kitos Įstatymo nuostatos, o būtent Įstatymo 18 straipsnio 1 dalis bei 3 dalies 3 punktas. Nurodytas Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo normas aiškindamas kartu su Konstitucijoje bei įstatymuose įtvirtintu Tarybos kompetencijos reglamentavimu, teismas priėjo prie išvados, kad geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymas gali būti finansuojamas ne tik vartotojų ir abonentų lėšomis, bet ir savivaldybės biudžeto lėšomis. Todėl atmetė pareiškėjo argumentą, kad teisės aktai nustato prievolę visą apskaičiuotą Kainą apmokėti vien tik vartotojui, eliminuojant galimybę dalį jos kompensuoti iš savivaldybės biudžeto.
19. Dėl Sprendimo 3, 4, 5 ir 6 punktų atitikties Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 3 straipsnio 1 ir 3 punktams bei 7 straipsniui, teismas vadovavosi minėto įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintais principais (be kita ko, bendradarbiavimo ir dalyvavimo; tarpusavio pagalbos (1 p.), socialinio teisingumo ir veiksmingumo (3 p.), 7 straipsnyje nustatytais reikalavimais, kuriuos turi atitikti asmenys, siekiantys gauti šiame įstatyme numatytas kompensacijas, 8 straipsnyje nustatytomis sąlygomis, kurioms esant asmuo įgyja teisę gauti šiame įstatyme numatytą socialinę piniginę paramą (socialinę pašalpą bei būsto šildymo išlaidų, geriamojo vandens išlaidų ir karšto vandens išlaidų kompensacijas), aptarė įstatymo paskirtį (1 str. 1 d.). Teismas nurodė, kad Sprendimu nuspręsta Kainų kompensavimą iš savivaldybės biudžeto taikyti visiems Bendrovės paslaugų vartotojams, neatsižvelgiant į jų pajamas bei materialinę padėtį ir sprendė, jog toks Sprendimu nustatytas Kainų sumažinimas vartotojams nepatenka į Paramos įstatymo reglamentuojamų teisinių santykių sritį. Paramos įstatymu nustatyta socialinės piniginės paramos teikimo tvarka ir sąlygos nepaneigia Tarybos teisės nustatyti papildomos (Paramos įstatymu nereglamentuojamos) paramos savivaldybės gyventojams dalies Kainų kompensavimo iš savivaldybės biudžeto išraiška pagal aukščiau įvardintais teisės aktais nustatytą savivaldybės tarybos kompetenciją. Todėl teismas priėjo prie išvados, kad Sprendimo dalis neprieštarauja Paramos įstatymo 3 straipsnio 1 ir 3 punktams bei 7 straipsniui.
20. Dėl Sprendimo dalies galimo prieštaravimo VSĮ 4 straipsnio 6 punktui, VAĮ 3 straipsnio 4 punktui, teismas vadovavosi VSĮ 4 straipsnyje įtvirtintais pagrindiniais principais, kuriais grindžiama vietos savivalda (sprendimų teisėtumo principas (6 p.), VAĮ 3 straipsnyje įtvirtintais principais, kuriais savo veikloje vadovaujasi viešojo administravimo subjektai (įstatymo viršenybės principas (4 p.), Konstitucinio Teismo jurisprudencija privalomumo paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos aspektu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika įstatymo viršenybės (teisėtumo) principo aspektu, ir sprendė, kad Taryba teisėtai nustatė Sprendimo 3, 4, 5, 6 punktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą, kadangi šis reglamentavimas išplaukia iš minėtų hierarchiniu požiūriu aukštesnės galios teisės aktų nuostatų. Nustatęs, jog Sprendimo 3, 4, 5, 6 punktus Taryba priėmė veikdama savo kompetencijos ribose bei įgyvendindama jai Konstitucijos bei įstatymų suteiktas funkcijas bei nenustatęs Sprendimo dalies prieštaravimo aukščiau išvardintiems teisės aktams, teismas konstatavo, jog nėra pagrindo pripažinti ginčijamos Sprendimo dalies prieštaravimo VSĮ 4 straipsnio 6 dalyje įtvirtintam vietos savivaldos principui, VAĮ 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintam įstatymo viršenybės principui.
21. Teismas nusprendė, kad nėra teisinio pagrindo Sprendimo 3, 4, 5, 6 punktus pripažinti prieštaraujančiais Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 10 straipsnio 7 punktui, 17 straipsniui (sąnaudų susigrąžinimo ir „teršėjas moka“ principams), Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui, 16 straipsnio 2 dalies 38 punktui, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 punktui, Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 3 straipsnio 1 ir 3 punktams bei 7 straipsniui.
III.
22. Pareiškėjas Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovas Panevėžio ir Utenos apskrityse apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. lapkričio 10 d. sprendimą ir priimti naują – pareiškėjo pareiškimą tenkinti.
23. Pareiškėjas vertina, jog teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes teismas nenustatė ir neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių, netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, kas lėmė neteisėto ir nepagrįsto teismo sprendimo priėmimą (ABTĮ 147 str.).
Šalies argumentai
24. Pareiškėjas teigia, kad teismas, vadovaudamasis Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalimi, 121 straipsnio 1 ir 2 dalimis nepagrįstai suabsoliutina savivaldos teisę ir šiuo atveju ją netgi taiko plečiamai, kas kertasi su viešosios teisės principais. Vietos savivaldos teisė, nors ir įtvirtinta Konstitucijoje, tačiau nėra absoliuti. Vietos savivaldos reglamentavimas yra išplėtotas VSĮ, kuris numato atvejus, kada galima taikyti lengvatas, subsidijas, kompensavimus ar kitus mechanizmus, skirtus palengvinti finansinę / ekonominę tam tikrų subjektų būklę. Savivaldybės savo funkcijas turi vykdyti atsižvelgdamos į vietos sąlygas ir aplinkybes, tačiau visais atvejais jos privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas). Tos funkcijos, kurios priklauso išimtinai savivaldybėms, yra reglamentuojamos įstatymais. Nė viena iš šių funkcijų nereiškia, kad savivaldybės atitinkamoje srityje yra absoliučiai savarankiškos (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimo 17.2 p.). Savivaldybių savarankiškumo laipsnis vykdant įvairias įstatymų nustatytas funkcijas gali būti skirtingas: vykdydamos vienas funkcijas savivaldybės gali turėti daugiau savarankiškumo, tuo tarpu vykdant kitas funkcijas savivaldybių veiklos laisvę saisto atitinkami valstybės institucijų ir (arba) pareigūnų sprendimai (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas). Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarime teigiama, kad savivaldybių savarankiškumas biudžeto srityje nėra absoliutus. Remiantis šiomis esminėmis Konstitucinio Teismo nutarimų nuostatomis, viešosios teisės principais, pareiškėjui ir kyla abejonė būtent dėl to, kad jokie teisės aktai nenumato galimybės savivaldybės tarybai sumažinti geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainos vartotojams, kompensuojant ją savivaldybės biudžeto lėšomis. Ir būtent todėl yra pažeidžiamas VSĮ įtvirtintas teisėtumo principas.
25. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad teismo sprendime, prieštaraujant viešosios teisės principams, išaiškinta Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 17 straipsnio dispozicija. Sprendimu Taryba, neturėdama tam teisės aktuose įtvirtintų įgaliojimų, nustačiusi geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainos kompensavimo mechanizmą iš esmės visiems Bendrovės paslaugų vartotojams, iškreipia „teršėjas moka“ principą, nes padengia dalį vartotojo mokamos kainos ir tokiu būdu vartotojas nėra skatinamas taupyti natūralių gamtos resursų (vandens) ir susidarančių nuotekų tvarkymo kaštų. Tuo pačiu susidariusios faktinės sąnaudos yra be jokio realaus pagrindo perkeliamos visiems savivaldybės mokesčių mokėtojams, panaudojant jų sumokėtus mokesčius.
Šalies argumentai
26. Pareiškėjas mano, kad teismo sprendime nepagrįstai vadovaujamasi VSĮ 16 straipsnio 2 dalies 18 punktu, nes ginčijamas Sprendimas priimtas dėl geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainos, tačiau ne dėl mokesčio ar rinkliavos sumažinimo vartotojams, kompensuojant lėšas savivaldybės biudžeto sąskaita, t. y. į nagrinėjama teisės akto nuostata (VSĮ 16 str. 2 d. 18 p.) nustatytą savivaldybės tarybos kompetenciją neįeina teisė sumažinti atitinkamos paslaugos Kainą. Pastebėtina, kad mokesčių sąvoką teismas supranta ir aiškina labai plačiai, apimdamas ir mokėjimus už geriamojo vandens tiekimą bei nuotekų tvarkymą, kas iš tiesų nėra mokesčiai.
27. Pareiškėjas nurodo, kad VSĮ 6 straipsnio 43 punkte įtvirtinta savivaldybių savarankiškoji funkcija – socialinės pašalpos ir kompensacijų, nustatytų Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatyme, teikimas. Pareiškėjas aptaria Paramos įstatymo reglamentuojamus santykius, atitinkamų institucijų (tarp jų ir savivaldybės tarybos) funkcijas ir kompetenciją ir nurodo, kad VSĮ 16 straipsnio 2 dalies 38 punkte yra detalizuojama tik savivaldybės tarybos, kaip institucijos, kompetencija priimti atitinkamus sprendimus Paramos įstatymo kontekste. Paramos įstatymas nesuteikia teisės savivaldybės tarybai sumažinti Kainos (dalį jos kompensuojant savivaldybės biudžeto lėšomis) visiems vartotojams, nepaisant jų pajamų ir (ar) materialinės padėties, tuo labiau, vartotojams net nesikreipiant dėl tokių kompensacijų. Todėl nepagrįsta teismo išvada, kad Sprendimu nustatytas Kainų sumažinimas vartotojams nepatenka į Paramos įstatymo reglamentuojamų teisinių santykių sritį.
28. Pareiškėjas pažymi, kad teismo sprendime nėra vertinama aplinkybė, jog savivaldybės biudžeto lėšos, skiriamos kompensacijai, yra viešieji pinigai, o tokios lėšos turi būti naudojamos itin skaidriai, tikslingai, pagrįstai ir racionaliai. Pagal teismo sprendimą savivaldybė biudžeto lėšas gali naudoti laisvai. Tačiau savivaldybių savarankiškumas biudžeto srityje nėra absoliutus, savivaldos teisės nėra absoliučios, o, priešingai, tiksliai apibrėžtos įstatymu ir negali būti taikomos plečiamai. Vien tai, kad savivaldybės tarybai suteikta kompetencija tvirtinti savivaldybės biudžetą, dar nereiškia, kad savivaldybės biudžeto lėšas ji gali skirti bet kam, t. y. be atitinkamo teisinio pagrindo.
Atsiliepimas
29. Atsakovas Taryba, atstovaujama Ignalinos rajono savivaldybės administracijos, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. lapkričio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
30. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja atsiliepimo į skundą argumentus ir laikosi pozicijos, jog teismas tinkamai ištyrė Sprendimo atitiktį visiems pareiškėjo nurodytiems teisės aktams. Teismas nenurodė, kad savivaldybės veiklos laisvė yra absoliuti, o kaip tik konstatavo, kad viešojo administravimo subjekto veikla turi būti vykdoma tik pagal jam priskirtą kompetenciją. Pareiškėjas neteisingai interpretuoja teismo sprendimo turinį, suabsoliutiną principą „teršėjas moka“ visiškai ignoruodamas faktines aplinkybes ir priežastis, dėl kurių buvo nustatyta Kainos kompensacija. Pareiškėjas pernelyg siaurai aiškina VSĮ 16 straipsnio 2 dalies 38 punkto normą, nepagrįstai ir kategoriškai ją susiedamas su mokesčių sąvoka ir Paramos įstatymu.
31. Pareiškėjas Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovas Panevėžio ir Utenos apskrityse Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2023 m. birželio 20 d. pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad Tarybos 2021 m. lapkričio 25 d. sprendimas Nr. T-188 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Didžiasalio komunalinės paslaugos“ perskaičiuotų geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų bazinių kainų nustatymo ir geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo kainos gyventojams kompensavimo“ (Tarybos 2022 m. vasario 24 d. sprendimo Nr. T-36 redakcija) yra tinkamai paskelbtas ir galiojantis, o Tarybos 2023 m. vasario 23 d. sprendimu Nr. T-17 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Didžiasalio komunalinės paslaugos“ perskaičiuotų geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų bazinių kainų kompensavimo“ Tarybos Sprendimas nebuvo panaikintas. Pareiškėjo nuomone, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. eA-469-602/2023 nėra tapati nagrinėjamai bylai.
32. Atsakovas Taryba, atstovaujama Ignalinos rajono savivaldybės administracijos, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2023 m. birželio 20 d. pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose pacitavo Tarybos Sprendimo (Tarybos 2022 m. vasario 24 d. sprendimo Nr. T-36 redakcija) 3, 4, 5 ir 6 punktus bei papildomai nurodė, kad Tarybos 2021 m. lapkričio 25 d. sprendimas Nr. T-188 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Didžiasalio komunalinės paslaugos“ perskaičiuotų geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų bazinių kainų nustatymo ir geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo kainos gyventojams kompensavimo“ (Tarybos 2022 m. vasario 24 d. sprendimo Nr. T-36 redakcija) negalioja, kadangi kompensacija iš Ignalinos rajono savivaldybės biudžeto lėšų buvo mokama terminuotai, t. y. valstybės lygio ekstremaliosios situacijos laikotarpiu ir 6 (šešis) mėnesius jam pasibaigus iki 2022 m. lapkričio 1 d.
Motyvuojamoji dalis
Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
33. Šioje norminėje administracinėje byloje pareiškėjas Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovas Panevėžio ir Utenos apskrityse su abstrakčiu, t. y. su individualia byla nesusijusiu, pareiškimu kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Ignalinos rajono savivaldybės tarybos 2021 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. T-188 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Didžiasalio komunalinės paslaugos“ perskaičiuotų geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų bazinių kainų nustatymo ir geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo kainos gyventojams kompensavimo“ (Tarybos 2022 m. vasario 24 d. sprendimo Nr. T-36 redakcija) 3, 4, 5 ir 6 punktai atitinka Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 10 straipsnio 7 punktą, 17 straipsnį (sąnaudų susigrąžinimo ir „teršėjas moka“ principus), Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktą, 16 straipsnio 2 dalies 38 punktą, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 punktą, Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 3 straipsnio 1 ir 3 punktus bei 7 straipsnį.
34. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo apeliaciniu skundu skundžiamu sprendimu pripažino, kad ginčijami norminio administracinio akto punktai neprieštarauja pareiškime nurodytoms įstatymų nuostatoms.
35. Apeliaciniame skunde pareiškėjas su minėtu teismo sprendimu nesutinka, prašo jį panaikinti kaip nepagrįstą ir priimti naują sprendimą, t. y. pareiškėjo prašymą tenkinti. Teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nepagrįstai suabsoliutinama savivaldos teisė, netinkamai aiškinamas principas „teršėjas moka“, Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo nuostatos, pabrėžia, kad mokėjimas už geriamojo vandens tiekimą ir nuotekų tvarkymą nėra mokestis, savivaldybių lėšos turi būti naudojamos itin skaidriai, tikslingai, pagrįstai ir racionaliai.
36. Nagrinėjamoje norminėje administracinėje byloje ginčijamomis Tarybos Sprendimo nuostatomis nuspręsta sumažinti geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainą vartotojams, skiriant 11 500,00 eurų (vienuolikos tūkstančių penkių šimtų eurų) kompensaciją iš Ignalinos rajono savivaldybės biudžeto lėšų valstybės lygio ekstremaliosios situacijos laikotarpiu ir 6 (šešis) mėnesius jam pasibaigus (Sprendimo 3 punktas). Sumažinti geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainą vartotojams, nustatytą sprendimo 1.1, 1.2 papunkčiuose (Sprendimo 4 punktas). Taikyti sumažintą kainą vartotojams, skaičiuojant 0,35 Eur kompensaciją už kiekvieną suvartotą kubinį vandens metrą (Sprendimo 5 punktas). Nustatyti, kad Ignalinos rajono savivaldybės administracija iki kito mėnesio paskutinės dienos (pagal pateiktą pažymą apie suvartotą vandens kiekį ir sąskaitą) iš savivaldybės biudžeto lėšų sumoka uždarajai akcinei bendrovei „Didžiasalio komunalinės paslaugos“ kompensaciją už faktiškai vartotojams realizuotą geriamojo vandens ir nuotekų kiekį, skaičiuojant 0,35 Eur subsidiją už kiekvieną geriamojo vandens ir nuotekų kubinį metrą (Sprendimo 6 punktas).
37. Įvertinus ginčijamas Sprendimo nuostatas, darytina išvada, kad jomis buvo numatytas terminuotas kompensacijos iš Ignalinos rajono savivaldybės biudžeto lėšų mokėjimas, t. y. valstybės lygio ekstremaliosios situacijos laikotarpiu ir 6 (šešis) mėnesius jam pasibaigus. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimas Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo“ (su vėlesniais pakeitimais), kuriuo buvo paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija visoje šalyje dėl COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) plitimo grėsmės, neteko galios nuo 2022 m. gegužės 1 d. (2022 m. balandžio 20 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 378). Atsižvelgus į tai, konstatuotina, kad pareiškėjo prašomų ištirti Tarybos Sprendimo nuostatų galiojimo terminas baigėsi 2022 m. lapkričio 1 d. Šią aplinkybę patvirtino ir atsakovas Ignalinos rajono savivaldybės taryba, papildomuose paaiškinimuose nurodžiusi, kad kompensacija iš Ignalinos rajono savivaldybės biudžeto lėšų buvo mokama terminuotai – iki 2022 m. lapkričio 1 d.
38. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad norminių teisės aktų galiojimas inter alia (be kita ko) gali pasibaigti, kai baigiasi akto galiojimo laikas, kuris buvo nurodytas pačiame norminiame teisės akte, kai atitinkama institucija, turinti teisę priimti norminį teisės aktą, tiesiogiai panaikina pirmiau galiojusį norminį teisės aktą, kai teisėkūros subjektas patvirtina kitokį tų pačių visuomeninių santykių teisinį reguliavimą ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I17-18/2007, 2009 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I444-2/2009 ir kt.).
39. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašomų ištirti (terminuoto galiojimo) Tarybos Sprendimo nuostatų galiojimo laikas, kuris buvo nurodytas pačiame norminiame teisės akte, baigėsi, jos nebegali būti taikomos, jomis reguliuoti santykiai yra pasibaigę. Be to, Ignalinos rajono savivaldybės taryba 2023 m. vasario 23 d. priėmė naują sprendimą „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Didžiasalio komunalinės paslaugos“ perskaičiuotų geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų bazinių kainų kompensavimo“ Nr. T-17, kuriuo iš esmės naujai sureguliuoti tie patys visuomeniniai santykiai dėl geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų kompensacijos vartotojams.
40. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog tais atvejais, kai teisme nagrinėjama norminė administracinė byla pagal abstraktų pareiškimą (ABTĮ 112 str.), administraciniams teismams yra priskiriama tirti tik galiojančių norminių administracinių aktų teisėtumą; tokiais atvejais pripažinimas, jog nebegaliojantis norminis administracinis aktas prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui, nebetenka prasmės, nes neturėtų poveikio visuomeniniams santykiams; toks poveikis būtų tik tada, jei teisme būtų nagrinėjama individuali byla, susijusi su pažeistų subjektinių teisių gynimu, ir norminio administracinio akto teisėtumo bylą inicijuotų individualią bylą nagrinėjantis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2021 m. birželio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eI-19-552/2021, išplėstinės teisėjų kolegijos 2021 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eI-21-756/2021 ir kt.). Taigi tais atvejais, kai į administracinį teismą dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo kreipiasi ne teismai, o ABTĮ 112 straipsnyje nurodyti subjektai su abstrakčiu pareiškimu, byloje nustačius, jog prašomas ištirti aktas nebegalioja (prilygintinas nebegaliojantiems), yra pagrindas nutraukti norminę administracinę bylą, kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eI-10-756/2019, išplėstinės teisėjų kolegijos 2021 m. gegužės 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-7-552/2021, išplėstinės teisėjų kolegijos 2021 m. gegužės 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-164-968/2021 ir kt.).
41. Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamoje norminėje administracinėje byloje pagal Vyriausybės atstovo abstraktų pareiškimą nustatyta, kad pareiškėjo prašomų ištirti (terminuoto galiojimo) Tarybos Sprendimo nuostatų galiojimo laikas, kuris buvo nurodytas pačiame norminiame teisės akte, baigėsi. Tai lemia, kad nagrinėjamu atveju tyrimas dėl ginčijamų Tarybos Sprendimo nuostatų atitikties pareiškime nurodytoms įstatymų nuostatoms būtų savitikslis – pripažinimas, kad toks pasibaigusio galiojimo norminis administracinis aktas prieštaravo įstatymui, nebetenka prasmės, nes neturėtų poveikio visuomeniniams santykiams. Toks poveikis būtų tik tada, jei teisme būtų nagrinėjama individuali byla, susijusi su pažeistų subjektinių teisių gynimu, ir norminio administracinio akto teisėtumo bylą inicijuotų individualią bylą nagrinėjantis teismas (taip pat žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-49-629/2020).
42. Tai reiškia, kad pareiškėjo, kaip vieno iš ABTĮ 112 straipsnyje numatytų subjektų, pateiktas abstraktus pareiškimas ištirti nebegaliojančių norminių administracinių aktų (jų dalių) teisėtumą negali būti nagrinėjamas, nes toks pareiškimas yra nepriskirtinas nagrinėti administraciniams teismams. Tokiu atveju prašymą atsisakoma priimti, o, jeigu prašymas buvo priimtas ir vėliau paaiškėjo, kad aktas nebegalioja arba akto galiojimas pasibaigė bylos nagrinėjimo metu, byla turi būti nutraukiama (ABTĮ 103 str. 1 p.).
43. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas yra naikintinas ir norminė administracinė byla nutrauktina.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 1 punktu ir 144 straipsnio 1 dalies 5 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija
nutaria:
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. lapkričio 10 d. sprendimą panaikinti ir norminę administracinę bylą pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovo Panevėžio ir Utenos apskrityse pareiškimą atsakovui Ignalinos rajono savivaldybės tarybai dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo nutraukti.
Nutartis neskundžiama.