- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-06-14
- Bylos Nr.
- A-723-492/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02185-2015-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Dainius Raižys, Virginija Volskienė (pran.)
- Pareiškėjas
- M. Z.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),
rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Z. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. Z. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas M. Z. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. lapkričio 16 d. kreipėsi su skundu į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 7 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis atliko bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 17 d. iki 2010 m. balandžio 15 d., kuriuo buvo pažeistos jo teisės dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Pabrėžė, kad gyvenamojo ploto vienam asmeniui teko mažiau, nei numatyta teisės aktuose minimali norma – 3,1 kv. m. Be to, didelę dalį patalpų ploto užėmė baldai, todėl laisvos vietos beveik nebuvo. Pareiškėjas nurodė, kad bausmės atlikimo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų. Ilgalaikio pasimatymo metu buvo atimta teisė į kasdieninį pasivaikščiojimą gryname ore. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė didelį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, įtampą. Prašė skundo reikalavimui netaikyti ieškinio senaties ir priteisti iš atsakovo 7 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, jog pareiškėjas skundžia 2009 – 2010 metų laikotarpį, skundo reikalavimui prašo taikyti ieškinio senatį.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kuri, pareiškėjo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais, jam atliekant bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje (toliau – ir Pravieniškių PN - AK) netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 17 d. iki 2010 m. balandžio 15 d.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde nurodė, kad, jam atliekant bausmę Pravieniškių PN - AK, nuo 2009 m. balandžio 17 d. iki 2010 m. balandžio 15 d. buvo pažeidžiamos bausmės atlikimo sąlygos. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog galimų pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie neužtikrinamą teisę į teisės aktų reikalavimus atitinkančias bausmės atlikimo sąlygas Pravieniškių PN - AK. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai betarpiškai pasireiškė. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo objektyvią galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo kalinimo Pravieniškių PN - AK pradžios ir vėliau per 3 metus, nepraleidus nustatyto ieškinio senaties termino, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenamojo ploto bei antisanitarinių sąlygų į įstaigos administraciją. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją tiek iš Pravieniškių PN - AK, tiek iš kitos kalinimo įstaigos administracijos. Skundą teismui pareiškėjas padavė (išsiuntė paštu) tik 2015 m. lapkričio 16 d. Taigi, pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą 2009 – 2010 metų laikotarpiu, buvo pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.
Pareiškėjas prašė netaikyti ieškinio senaties termino. Teismas pažymėjo, kad nuteistųjų (suimtųjų) teises Lietuvos Respublikoje gynė pareiškėjo nurodytu laikotarpiu bei gina šiuo metu nacionalinės teisės aktai, todėl pareiškėjas turėjo galimybę laiku kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Taigi, nesant objektyvių įrodymų ir svarbių aplinkybių egzistavimo ieškinio senaties termino netaikymui ar tokio termino atnaujinimui, nėra jokio pagrindo netaikyti ieškinio senaties termino ar atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už 2009 – 2010 metų laikotarpį.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, prašymas buvo tenkintas – pareiškėjo skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2009 m. balandžio 17 d. iki 2010 m. balandžio 15 d. taikytas ieškinio senaties terminas. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Tokiu atveju teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje dėstyti argumentų dėl pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo nebūtina, pakanka teismo sprendimą motyvuoti ieškinio senaties taikymu. Taigi, administracinėje byloje nustačius, kad ieškinio senaties terminas praleistas be svarbių priežasčių ir nėra pagrindo jį atnaujinti, o ginčo šalis (atsakovas) reikalauja ieškinio senatį taikyti, pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo buvo atmestas kaip nepagrįstas.
III.
Pareiškėjas M. Z. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.
Pareiškėjas teigia, kad pareiškėjui nebuvo žinoma apie galimybę skųsti netinkamas įkalinimo sąlygas, dėl to pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą. Taip pat nurodo, jog dėl įkalinimo sąlygų patyrė emocinį stresą, depresiją, pasimatymų metu negalėjo išeiti į lauką. Akcentuoja, kad patirti išgyvenimai sukėlė ilgalaikes neigiamas pasekmes pareiškėjo sveikatai.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais. Papildomai pažymi, kad pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, taip pat gavęs atsiliepimą, kuriame buvo prašoma taikyti ieškinio senatį ir su juo susipažinęs, pareiškėjas nepateikė teismui prašymo dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacine tvarka nagrinėjama byla dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjo skundas buvo atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad ši byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. birželio 30 d.
Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl ieškinio senaties termino Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimas G. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsniu, nustatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimas A. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimas B. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94)). EŽTT taip pat yra nurodęs, kad prie tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis, bei pažymėjęs, kad neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimas S. ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93)). Taigi, nagrinėjamoje byloje, visų pirma, gali ir turi būti taikomos nacionalinės teisės normos, taip pat ir reglamentuojančios ieškinio senatį.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normas dėl ieškinio senaties taikymo, yra pabrėžęs, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas inter alia (be kita ko) turi nustatyti, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalies nuostata ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su subjektyviąja aplinkybe (asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2005; 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009, 2015 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).
Pagal teismų praktiką, nustatant asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie atitinkamos įstatymų nustatytos asmens teisės pažeidimo dieną, atsižvelgiama į apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartus, pagal kuriuos vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo pagal galimo jo teisių pažeidimo pobūdį turėjo suvokti savo teisių pažeidimą. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymėtina, kad kalinimo sąlygas atitinkamoje įstaigoje ir asmeniui paskirtoje gyventi konkrečioje patalpoje kalinamas asmuo patiria kiekvieną tomis sąlygomis buvimo dieną. Pareiškėjo nusiskundimai dėl kalinimo sąlygų grindžiami neigiamais asmeniui veiksniais, kurių kalinamas asmuo negali nejausti ir nesuvokti tuo metu (kiekvieną dieną) ir visą laikymo tomis sąlygomis laiką, kai tie neigiami veiksniai tą asmenį veikia.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog jis negalėjo į teismą kreiptis anksčiau, kadangi nežinojo, jog galima kreiptis į teismą dėl netinkamų įkalinimo sąlygų ir taip ginti savo pažeistas teises.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 116 straipsnyje nustatyta, kad nuteistieji pasirašytinai supažindinami su jų teisėmis, pareigomis ir draudimais. Šio kodekso 11 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra įtvirtinta nuteistųjų teisė gauti rašytinę informaciją apie bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas, savo teises ir pareigas; šią informaciją bausmės vykdymo institucija pateikia lietuvių kalba ar nuteistojo gimtąja kalba, arba ta kalba, kurią jis supranta. Taigi, darytina išvada, kad pareiškėjo teiginys, jog jam nebuvo įmanoma sužinoti apie savo teises ir gyvenimo sąlygas laikytinas nepagrįstu. Įvertinusi šią aplinkybę ir tai, kad pareiškėjas kitų priežasčių, dėl kurių jis praleido terminą kreiptis į teismą, nenurodė, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį ir teismas nustato pagrindą taikyti ieškinio senatį, skundas atmetamas vien tuo pagrindu. Taigi, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo taikytina trejų metų ieškinio senatis, pagrįstai atmetė M. Z. skundą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo M. Z. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. sprendimo atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.