Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

3. Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti, remdamasis jame išdėstytais argumentais.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

5. Šioje byloje pareiškėjas prašo priteisti 25 000 Eur neturtinės žalos už tai, kad laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės mėn. iki 2017 m. spalio mėn. bei nuo 2018 m. rugsėjo mėn. iki 2018 m. lapkričio mėn. (toliau – ir ginčo laikotarpis) jis buvo laikomas per mažo ploto kamerose, pažeidžiant jo privatumą, sanitarinio mazgo patalpoje ir kamerose nebuvo oro cirkuliacijos, bei, jo manymu, yra kitų pažeidimų, susijusių su netinkamomis jo kalinimo sąlygomis Vilniaus PN.

6. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

7. LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr. pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą, prašymo Nr. 871/02). Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr. pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, prašymo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir LVAT (žr. pvz., administracines bylas Nr. A444-619/2008, Nr. A146-1240/2011, Nr. A756-143/2012 ir kt.).

8. Remiantis atsakovės atstovo atsiliepimo duomenimis ir šioje byloje pateiktais rašytiniais įrodymais (b. l. 45–48) nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Vilniaus PN buvo laikomas iš viso: 211 paras. Pareiškėjas teigia, kad kamerose trūko vietos, t. y. buvo pažeistas vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimas.

8.1. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

8.2. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad gyvenamosiose kamerose įrengtos sanitarinio mazgo patalpos išmatavimai yra apie 0,56 kv. m.

8.3. Atkreiptinas dėmesys, jog nacionaliniai teisės aktai nenustato, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, iš bendro patalpų ploto turi būti atimtas sanitarinio mazgo patalpos užimamas plotas. Pažymėtina, kad EŽTT yra išaiškinęs, jog turėtų būti laikomasi aiškinimo, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13). Taigi ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, skaičiuojama atėmus sanitarinio mazgo plotą tik vertinant, ar nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.

8.4. Kaip matyti iš teismui pateiktų duomenų apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas ginčo laikotarpiu (plotą ir kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičių) pareiškėjui kamerose tekdavo daugiau nei 3,6 kv. m ploto, kamerų ploto norma nebuvo pažeista. Todėl pareiškėjo teiginiai dėl ploto trūkumo laikytini nepagrįstais.

9. Pareiškėjo teigimu, kamerose netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, buvo pažeidžiamas jo privatumas.

9.1. Tardymo izoliatorių gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimus nustato Eksploatavimo taisyklės, kurių 14.5 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa, atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Tardymo izoliatorių, pataisos namų, nepilnamečių pataisos namų, kalėjimų, atvirų kolonijų, areštinių, laisvės atėmimo vietų ligoninių, teritorinių policijos įstaigų areštinių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015. Šioje higienos normoje nėra nustatyti papildomi reikalavimai sanitarinio mazgo gyvenamojoje kameroje įrengimui. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą ir pranešime (b. l. 65–69) nurodė, kad tualetas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m sienele, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.

9.2. EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr. pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr. pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr. pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).

9.3. Į šią EŽTT praktiką Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).

9.4. Į bylą pateiktas Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus pranešimas „Dėl S. S. skundo“ (b. l. 65–69), kuriame nurodoma, kad Vilniaus PN priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: gyvenamosios kameros Nr. 252–257, Nr. 386–395, Nr. 406–417, Nr. 418–426. Kitose gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara. Nuo 2016 m. gruodžio mėnesio iki 2017 m. kovo mėnesio visose kamerose buvo įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos, kurios, pasak atsakovės, pilnai uždengia matomumą iš kamerų vidaus ir nuo apžiūros langelių duryse. Šiuo atveju teismas atkreipia dėmesį, kad ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2017 m. gegužės mėn. iki 2017 m. spalio mėn. bei nuo 2018 m. rugsėjo mėn. iki 2018 m. lapkričio mėn.) pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais objektyviai galėjo būti pažeista, kai jis kamerose buvo laikomas ne vienas (b. l. 34–35), nes, kaip minėta, pagal EŽTT praktiką gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo nuo kameroje esančių asmenų.

9.5. Vilniaus PN nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad Vilniaus PN kamerose sanitariniai mazgai nėra visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos, todėl teismo vertinimu, pareiškėjo teisės į privatumą neužtikrinimas blogino jo kalinimo sąlygas 175 paras.

10. Pareiškėjo manymu, kamerose buvo netinkamas vėdinimas ir apšvietimas.

10.1. Sveikatos saugos reikalavimus laisvės atėmimo vietose, be kita ko, tardymo izoliatoriuose ir kalėjimuose, nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015, kurios 17 punkte nurodyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 3 punktą, veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais.

10.2. Kaip matyti iš teisinio reglamentavimo, Vilniaus PN atskira mechaninė gyvenamųjų kamerų vėdinimo ir kondicionavimo sistema nėra privaloma, atsižvelgiant į tai, kad kamerose įrengti langai pritaikyti vėdinimui natūraliu būdu ir tai atitinka teisės aktų reikalavimus.

10.3. Iš teismui pateikto Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus pranešimo „Dėl S. S. skundo“ matyti, kad pažeidimų nustatyta nebuvo, kameros atitiko higienos normų reikalavimus (b. l. 65–69). Teismas neturi pagrindo abejoti byloje esančiais duomenimis. Byloje nėra duomenų, to nenurodė ir pats pareiškėjas, kad jis būtų kreipęsis su skundais dėl jo laikymo sąlygų atitikimo sveikatos saugos ir higienos reikalavimams į Visuomenės sveikatos centrą. Vertintina, kad skunde pareiškėjo nurodyti neatitikimai, susiję su bendra kamerų būkle ir tvarka jose, yra itin abstraktūs ir nekonkretizuoti. Pareiškėjas nenurodė nei kamerų, kuriose buvo netinkamos sąlygos, nei laikotarpių, kada pasireiškė jo minėti neatitikimai. Šiuo pagrindu pareiškėjo reikalavimai dėl higienos neatitinkančių laikymo sąlygų kamerose atmestini.

11. Pareiškėjo teigimu, kamerose nebuvo signalizacijos mygtuko. Teismas pažymi, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 14.4 punktas nustato, kad kameroje turi būti vidinio ryšio sistema, aliarminis iškvietimas. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad aliarmo signalizacijos mygtukai kamerose įrengti, tačiau patys suimtieji ar nuteistieji juos sugadina. Pareiškėjas skunde nenurodė, kokiu aspektu aliarminio iškvietimo neįrengimas sukėlė jam neturtinę žalą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus aliarminiu iškvietimu ar dėl to patyręs kitokių nepatogumų. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie jam pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo metu Vilniaus PN vertė pasinaudoti aliarminiu iškvietimu, todėl teismas sprendė, kad pavojaus mygtukų neveikimas nesukėlė pagrindo neturtinei žalai atsirasti. Teisės aktai nenumato signalizacijos sistemos įrengimo pasivaikščiojimo kiemeliuose. Teismas pareiškėjo teiginius, kad jam nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku, vertina kaip deklaratyvius ir nesudarančius pagrindo pripažinti, kad dėl aliarminio iškvietimo nebuvimo ar netinkamo veikimo pareiškėjas patyrė išgyvenimus, galinčius būti pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

12. Pareiškėjas skundžiasi, kad nebuvo galimybės ilgiau pasivaikščioti, o pasivaikščiojimų kiemeliai netinkami, nehigieniški. Spręsdamas dėl pareiškėjo argumentų, jog jam nebuvo užtikrinta teisė pasivaikščioti ilgiau kaip vieną valandą, teismas pažymi, kad remiantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalimi, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjas neginčija, kad jam buvo užtikrinta minėta teisė pasivaikščioti gryname ore. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Vilniaus PN pareigūnus dėl ilgesnio pasivaikščiojimo laiko, taip pat nėra duomenų apie tai, kad jis būtų ligonis ir jam pagal gydytojų išvadą būtų suteikti du ne trumpesni kaip vienos valandos pasivaikščiojimai, todėl šiuo atžvilgiu pažeidimas nėra nustatytas, o pareiškėjo argumentai dėl ilgesnio pasivaikščiojimo laikotarpio atmestini.

13. Pareiškėjo teiginiai dėl apsipirkimo Vilniaus PN parduotuvėje, užkeltų kainų, atliekamų kratų yra pernelyg abstraktūs ir objektyviai nepagrįsti, todėl šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti Vilniaus PN neteisėtus veiksmus.

14. Tuo tarpu, nuteistojo teisė naudotis elektros prietaisais nėra absoliuti. Aprašo 19 punkte numatyto teisinio reguliavimo priėmimo motyvai siejami su saugumo įkalinimo įstaigose palaikymu, siekiu sukurti būtinas sąlygas normaliai įstaigų veiklai, visapusiškai užtikrinti nuteistiesiems, suimtiesiems teisės aktų suteikiamas ir garantuojamas teises, motyvuoti asmenis teisės aktus atitinkančiam elgesiui, vykdyti įkalinimo įstaigų režimo pažeidimų prevenciją.

14.1. BVK įpareigoja, kad siekiant užtikrinti režimą, turi būti tvirtinama suimtųjų, areštą atliekančių asmenų ir nuteistųjų dienotvarkė, kurioje griežtai numatomi darbo, poilsio, buvimo gryname ore ir kitų veiklų laikas. Lukiškių TI-K patvirtinta Dienotvarkės 11 ir 12 punktų nuostatos iš esmės detalizuoja minėtas Bausmių vykdymo kodekso nuostatas ir joms neprieštarauja. Dienotvarkėje numatytu miegui skirtu laiku apribojamas elektros tiekimas į kištukinius lizdus, siekiant užtikrinti asmenų teisę į nepertraukiamą miegą, yra pagrįstas. Elektros tiekimo apribojimu siekiama užtikrinti režimą įkalinimo įstaigoje, saugoti ir užtikrinti kitų asmenų teisę į poilsį. Tokia priemonė yra objektyviai pateisinama ir proporcinga siekiamiems tikslams užtikrinti. Pataisos įstaigose turi būti užtikrinta veiksminga naudojimosi asmeniniais elektros prietaisais kontrolė, kad jais naudojantis nebūtų daromos nusikalstamos veikos ir kiti teisės pažeidimai.

14.2. Teismo vertinimu, ribojimas nuteistiesiems naudotis elektros prietaisais nakties yra proporcingas ir pateisinamas, siekiant užtikrinti visų nuteistųjų teisę į poilsį, dienotvarkėje nustatytu nepertraukiamo miego metu. Todėl pareiškėjo bendro pobūdžio reikalavimas pripažinti neteisėtu elektros energijos nutraukimą į nuteistųjų, nuteistųjų areštu ir suimtųjų gyvenamųjų kamerų kištukinius lizdus nakties metu atmestinas.

15. Taip pat pareiškėjas teigia, kad Vilniaus PN dušu galėjo naudotis tik kartą per savaitę. Vilniaus PN teigia, kad įstaigoje yra įrengta dušinė ir dezinfekcijos kamera. Teismui nėra pagrindo abejoti pateikta atsakovo informacija. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Analogiškos nuostatos taip pat įtvirtintos Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatyme. Kadangi Vilniaus PN laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus, todėl tokiu atveju nėra pagrindo konstatuoti pažeidimo. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovės veiksmuose (neveikime) neteisėtumas dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su netinkama kamerų būkle, netinkamu įrengimu, per trumpo pasivaikščiojimo laiko ar naudojimo dušu nėra nustatytas.

16. Dėl pareiškėjo skundo dalies, kurioje jis žalą kildino dėl per mažo maisto kaloringumo, teismas pasisako, jog pareiškėjas nenurodo (nepateikia jokių įrodymų), kokiu pagrindu padarė išvadą, kad jam duodamo maisto energetinė vertė yra maža. Pareiškėjo nurodytas aplinkybes teismas vertina kaip subjektyvias. Vien tik tokios pareiškėjo išvados atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumo neįrodo. Atsakovės atstovas teismui pažymėjo, kad pareiškėjas buvo maitinamas pagal valgiaraštį nedirbantiems vyrams, kurio per parą mitybos normos energetinė vertė turi būti ne mažiau kaip 2 298 kcal. Byloje nebuvo pateikta duomenų, kad jį gydantis gydytojas būtų paskyręs, rekomendavęs kitą maitinimą, todėl, teismo vertinimu, teigti, kad pareiškėjas buvo maitinamas netinkamai, pagrindo nėra. Byloje esantis pranešimas patvirtina, kad jokių trūkumų ar pažeidimų dėl maisto tiekimo nustatyta nebuvo (b. l. 65–69).

17. Taip pat pareiškėjas skundėsi dėl pasimatymų ir kitų socialinių ryšių neužtikrinimo. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas ginčo laikotarpių būtų siekęs gauti ilgalaikius pasimatymus ar vaizdo skambučius su savo artimaisiais. Vertindamas šį pareiškėjo teiginį, teismas atkreipia dėmesį, kad laisvės atėmimo įstaiga, šiuo atveju – Vilniaus PN, neprivalo vaizdo skambučių, trumpalaikių ar ilgalaikių pasimatymų asmenims, kurių laisvė yra suvaržyta, skirti ex officio (lot. iš pareigos). Priešingai – tokios teisės realizavimas yra siejamas su asmens, kurio laisvė yra suvaržyta, valios išraiška nukreipta į pasimatymo suorganizavimą ir tik minėtajam asmeniui valią dėl pasimatymo išreiškus, laisvės atėmimo įstaigai kyla pareiga veikiant intra vires (lot. savo kompetencijos ribose) – pasimatymą organizuoti, kai tai leidžia teisės aktai, arba motyvuotai atsisakyti jį organizuoti, kai teisės aktai tai draudžia (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1348/2014, 2016 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1842-552/2016, 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2560-556/2018).

18. Pareiškėjo teigimu, Vilniaus PN nebuvo užtikrintas socialinių programų įgyvendinimas, negalėjo tinkamai sportuoti, tačiau nekonkretizuoja, kokių socialinės reabilitacijos programų jam trūko ir kada jam buvo atsisakyta suteikti galimybę dalyvauti jose. Iš teismui pateikto atsiliepimo matyti, kad pareiškėjui kaip ir kiekvienam suimtajam / nuteistajam buvo sudarytos sąlygos naudotos socialinės reabilitacijos programomis ir specialistų teikiama pagalba. Pažymėtina, kad norint dalyvauti visuomeninėje arba kitoje naudingoje veikloje, asmuo turi pareikšti norą žodžiu ar raštu, kreiptis į būrio viršininką. Šiuo atveju byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas teikė prašymą ir jis buvo netenkintas. Taigi nagrinėjamu atveju teismas negali daryti išvados, kad pareiškėjui kalinimo įstaigoje nebuvo sudaryta galimybė užsiimti skirtingomis (ar viena iš galimų) užimtumo veiklomis.

19. Pagal CK 6.250 straipsnį nustatyti neturtinės žalos dydį, t. y. teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, yra teismo diskrecija. Teismo pareiga nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Pažymėtina, jog piniginės kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydis kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas teismo nagrinėjamoje byloje pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis), vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais (CK 1.5 straipsnis), nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste atsižvelgiant į šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką.

20. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, kadangi vien pažeidimo pripažinimo šiuo atveju nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau, nors pripažintina, kad privatumo sanitariniame mazge trūkumas tam tikrais laikotarpiais sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, tačiau, teismo vertinimu, nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 straipsnio taikymo bei į anksčiau konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, pažeidimo mastą bei intensyvumą (sanitarinis mazgas nuo likusios kameros dalies atskirtas ne tik sienele, bet ir užuolaida), teismo vertinimu, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas, todėl pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies ir nustatytinas atlygintinos neturtinės žalos dydis yra 200 Eur, kuris teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvatus jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisingas.

21. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo S. S. skundas tenkintinas iš dalies ir pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteistina 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 ir 5 punktu, 132 ir 133 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo S. S. (S. S.) skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui S. S., a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti už jo netinkamą laikymą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuo 2017 m. gegužės mėn. iki 2017 m. spalio mėn. bei nuo 2018 m. rugsėjo mėn. iki 2018 m. lapkričio mėn.

Likusią pareiškėjo S. S. skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.