Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio, Ramūno Šarkos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Astos Vailionės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Y. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Iš byloje pateiktų dokumentų nustatyta, ir dėl to nėra ginčo, kad Migracijos departamentas 2023-10-22 priėmė sprendimą Nr. 23S189150 išduoti pareiškėjui naują leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje), galiojantį iki 2025-08-31.

Tačiau pareiškėjui 2023-10-24 išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760301055, galiojantis iki 2025-05-17, kadangi išduoto leidimo laikinai gyventi galiojimo laikas sutrumpintas dėl pareiškėjo turimo kelionės dokumento galiojimo termino (pareiškėjo asmens dokumentas galioja iki 2025-08-17).

Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 4 dalimi, priėmė 2025-04-02 sprendimą Nr. 25S84971, kuriuo nusprendė nutraukti prašymo naujai įforminti leidimą laikinai gyventi nagrinėjimą, t. y. atsisakyti įforminti naują leidimą laikinai gyventi, nes pareiškėjas nepateikė naujo kelionės dokumento (toliau – Sprendimas).

Sprendimas atsisakyti įforminti naują leidimą laikinai gyventi nepateikus naujo galiojančio kelionės dokumento motyvuojamas tuo, kad įvertinus nurodytas aplinkybes, objektyvių priežasčių, dėl kurių asmuo negali gauti naujo galiojančio kelionės dokumento iš savo kilmės valstybės kompetentingų įstaigų, nenustatyta.

Dėl ginčijamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo

Šioje byloje pareiškėjas savo nesutikimą su skundžiamu Sprendimu iš esmės grindžia tuo, kad priimant nemotyvuotą sprendimą nėra aišku, kodėl pareiškėjo nurodytų priežasčių, dėl kurių jis negali gauti naujo savo paso, atsakovas nelaiko objektyviomis ir pakankamomis prašymo patenkinimui.

Sprendžiant šalių argumentų pagrįstumo klausimą dėl Sprendimo motyvų pirmiausia pažymėtina, kad atsakovas yra viešojo administravimo subjektas, kuris savo veikloje privalo, be kita ko, vadovautis ir bendraisiais viešosios teisės principais. Tai reiškia, jog atsakovas privalo laikytis ir Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnyje įtvirtintų viešojo administravimo principų, inter alia (be kita ko) įstatymo viršenybės bei objektyvumo principų.

Teismų praktikoje ne kartą akcentuota, jog, nagrinėdamas individualų ginčą, teismas vertina konkrečius skunde nurodytus faktus ir su jais susijusius byloje esančius įrodymus, tačiau negali analizuoti visų įmanomų prielaidų, galinčių turėti įtakos tiriamų viešojo administravimo sprendimų teisėtumui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013-01-17 nutartis administracinėje byloje Nr. A492-163/2013).

Vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 10 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (žr., pvz., LVAT 2022 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-367-502/2022).

Taigi, šioje administracinėje byloje teisminis ginčo nagrinėjimas ir ginčijamos Sprendimo tyrimas yra apibrėžiamas tokių konkrečių aplinkybių ir faktų, kuriais pareiškėjas grindžia skundo reikalavimus ir kuriais buvo grindžiamas Sprendimas, vertinimu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas VAĮ 10 str. 5 d. 5–6 p. nuostatas dėl sprendimo motyvavimo, yra ne kartą pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. VAĮ keliamų administraciniam aktui reikalavimų nepaisymas ir konkrečių teisės normų nesusiejimas su objektyviais duomenimis (faktais) pripažintinas esminiu trūkumu, kai toks pažeidimas ne tik paneigia asmens teisę žinoti teisei priešingos veikos ribas, riboja teises į teisminę gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą atima galimybę pastarajam suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį, o kartu visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-507-968/2022).

LVAT praktikoje akcentuojama, kad administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, kad būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1268-662/2018).

Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2124/2013, 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014, 2018 m. lapkričio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1268-662/2018).

Be to, administracinio akto priėmimo motyvai pagal įstatymą privalo būti nurodomi pačiame administraciniame akte, o skundžiamo sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto sprendimo teisėtumui, todėl teismas nėra įgalintas atsižvelgti į skundžiamų teisės aktų priėmimo pagrindų papildymus, teikiamus atsiliepimų ar kitokių procesinių veiksmų metu, jei tie papildymai savo esme yra visiškai nauji teisės aktų priėmimo pagrindimo pagrindai. Priešingu atveju teisminės gynybos besikreipusiam asmeniui taptų sunku apsiginti, o teismui – apibrėžti bylos nagrinėjimo ribas bei priimti sprendimą (žr., pvz., LVAT 2014 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1068/2014, 2021 m. liepos 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1668-789/2021, 2022 m. rugsėjo 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3040-968/2022).

Taip pat LVAT pabrėžia, kad pareigos motyvuoti individualius administracinius aktus ir nurodyti teisės normas, kuriomis remiantis priimtas ginčo sprendimas, nepaisymas apsunkina administracinio teismo atliekamą tokių aktų teisėtumo patikrą, todėl viešojo administravimo subjektui tenkanti pareiga motyvuoti savo priimamus sprendimus negali būti perkelta teisingumą vykdančiai institucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1555-662/2018).

Nagrinėjamu atveju ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas ir Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – Aprašas).

Pagal Įstatymo 40 straipsnio 4 dalį, leidimas laikinai gyventi įforminamas užsieniečiui pateikus galiojantį kelionės dokumentą, kurio galiojimas 3 mėnesiais turi viršyti laikotarpį, kuriam išduodamas ar keičiamas leidimas laikinai gyventi. Jeigu užsieniečio pateikto kelionės dokumento galiojimas neviršija jam išduodamo ar keičiamo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpio arba jį viršija mažiau negu 3 mėnesiais, leidimas laikinai gyventi įforminamas 3 mėnesiais trumpesniam negu kelionės dokumento galiojimas laikotarpiui ir, užsieniečiui pateikus naują galiojantį kelionės dokumentą, gali būti naujai įformintas likusiam leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui.

Šiuo atveju pareiškėjui 2023-10-22 sprendimu Nr. 23S189150 buvo nuspręsta išduoti leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2025-08-31, tačiau dėl to, kad pareiškėjo turimas asmens dokumentas galioja iki 2025-08-17, jam 2023-10-24 išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760301055, kurio galiojimas sutrumpintas iki 2025-05-17, t. y. 3 mėnesiais trumpesniam negu kelionės dokumento galiojimas laikotarpiui.

Pareiškėjas 2025-03-17 Migracijos departamentui pateikė prašymą Nr. 2503-LLGĮ-0132 naujai įforminti leidimą laikinai gyventi, prašydamas jį įforminti iki sprendimo išduoti leidimą laikinai gyventi galiojimo pabaigos, t. y. iki 2025-08-31, nepateikus naujo galiojančio kelionės dokumento, ir nurodė priežastis, kodėl negali gauti ir pateikti naujo galiojančio kelionės dokumento.

Aprašo 47.1 papunktis numato, kad kai yra Įstatymo 40 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, užsienietis prašymą naujai įforminti leidimą užpildo per MIGRIS, pateikdamas Aprašo 4 priede nurodytus duomenis; prie prašymo užsienietis prideda Aprašo 8.1 papunktyje nurodytą galiojantį kelionės dokumentą, išskyrus atvejus, kai užsienietis galiojančio kelionės dokumento negali pateikti dėl objektyvių priežasčių.

Įstatymo 40 straipsnio 2 dalies 3punkte numatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečio prašymu naujai įforminamas, jeigu šio straipsnio 4 dalyje nurodytu atveju pasibaigia laikotarpis, kuriam įformintas leidimas laikinai gyventi.

Taigi, pagal Įstatymo 40 straipsnio 2 dalies 3 punktą, kai pasibaigia laikotarpis, kuriam įformintas leidimas laikinai gyventi pagal Įstatymo 40 straipsnio 4 dalį (įformintas 3 mėnesiais trumpesniam negu kelionės dokumento galiojimas laikotarpiui), užsienietis su prašymu naujai įforminti leidimą likusiam leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui turi pateikti naują galiojantį kelionės dokumentą. Tačiau Aprašo 47.1 papunktis numato ir vieną išimtį, kai naujas galiojantis kelionės dokumentas gali būti nepateikiamas - kai užsienietis galiojančio kelionės dokumento negali pateikti dėl objektyvių priežasčių. Tokiu atveju objektyvias priežastis turi nurodyti užsienietis, o jas vertinti – Migracijos departamentas, kuris ir sprendžia, ar nurodytos priežastys laikytinos objektyviomis. Ir nors Migracijos departamentas turi diskrecijos teisę nesutikti su užsieniečio nurodytomis priežastimis ir jų vertinimu, tačiau savo diskrecijos teisę turi įgyvendinti laikydamasis VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5–6 punktų reikalavimų tinkamai ir aiškiai motyvuoti savo sprendimą.

Nagrinėjamu atveju skundžiamas Sprendimas nelaikyti pareiškėjo nurodytų priežasčių, dėl kurių jis negali pateikti galiojančio kelionės dokumento, objektyviomis priežastimis, grindžiamas tik vienu sakiniu - „Įvertinus nurodytas aplinkybes, objektyvių priežasčių, dėl kurių asmuo negali gauti naujo galiojančio kelionės dokumento iš savo kilmės valstybės kompetentingų įstaigų, nenustatyta“. Tačiau teismas konstatuoja, kad toks sakinys iš viso nėra motyvas, kodėl pareiškėjo atžvilgiu netaikoma Aprašo 47.1 papunktyje numatyta išimtis, leidžianti nepateikti naujo galiojančio kelionės dokumento, nes tai yra tik atsakovo išvada, kad pareiškėjo nurodytų priežasčių ir aplinkybių, kliudančių jam gauti naują pasą, atsakovas nelaiko objektyviomis priežastimis. Tačiau Sprendime nėra pateikiama jokių motyvų, kodėl tokia išvada padaryta.

Migracijos departamentas, laikydamasis VAĮ 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintos įstatymo viršenybės principo, sudarančio ir gero administravimo principo pagrindą, ir vykdydamas VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5-6 punktuose įtvirtintą pareigą motyvuoti savo sprendimą, turėjo ne tik konstatuoti, kad nenustatė objektyvių priežasčių, dėl kurių pareiškėjas negali gauti naujo galiojančio kelionės dokumento iš savo kilmės valstybės kompetentingų įstaigų, bet ir paaiškinti bei pagrįsti, kodėl tokią išvadą padarė, kodėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių nevertino kaip objektyviai kliudančių jam gauti naują pasą įvertinant individualią jo situaciją. Tačiau Sprendime nėra jokių argumentų, paneigiančių pareiškėjo baimės grįžti į Baltarusiją naujo paso gavimui pagrįstumą, kai pareiškėjas Lietuvoje yra viešai išreiškęs nepritarimą Baltarusijos nedemokratiniam režimui. Tuo tarpu Lietuvos Valstybės saugumo departamentas savo tinklapyje skelbia, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos siekia identifikuoti iš Lietuvos į Baltarusiją atvykstančius ir jos režimo interesų neatitinkančius, 2020 m. protestuose dalyvavusius ar kitais būdais opoziciją rėmusius Baltarusijos piliečius; Baltarusijos žvalgybos tarnybos atlieka tokių baltarusių filtraciją pasienyje; informaciją apie tokių asmenų atvykimą į šalį Baltarusijos žvalgybai teikia ir kitos su jomis bendradarbiaujančios šalies tarnybos ar institucijos; identifikavę šiuos asmenis, Baltarusijos žvalgybos darbuotojai įvairiai grasina, naudoja psichologinį smurtą ir spaudimą, siekdami priversti juos atvykti į apklausas; per apklausas žvalgybos darbuotojai ne vien renka žvalgybos informaciją, bet ir siekia baltarusius priversti bendradarbiauti ar net sulaiko (https://www.vsd.lt/ataskaitos/baltarusija/baltarusijos-zvalgybos-tarnybosintensyviau-eikia-pries-baltarusiu-diaspora-lietuvoje-ir-vis-dazniau-sulaiko-i-baltarusija-atvykusius-lietuvos-iliecius/#). Taigi, iš Sprendimo neaišku, kodėl atsakovas pareiškėjo baimės sugrįžti į Baltarusiją nelaiko pagrįsta, nes Sprendime tai nėra vertinama ir jokių motyvų dėl to nepateikiama.

Teismas pažymi, kad net ir atsiliepime į skundą atsakovas šio pareiškėjo nurodyto aspekto nepaneigė ir nevertino, koncentruodamasis į tai, kad dėl pareiškėjo nebuvo imtasi jokių veiksmų iš Baltarusijos teisėsaugos pareigūnų, pabrėždamas, kad pateiktas šaukimas, kuriame nurodoma, jog pareiškėjas turi atvykti „pasitikrinti sveikatos“ nepatvirtina pareiškėjo nurodytų priežasčių, dėl kurių jis negalėtų gauti naujo kelionės dokumento. Tačiau teismas pažymi, kad pareiškėjas būtent todėl ir nenori grįžti į Baltarusiją, kad atitinkamų veiksmų prieš jį, kaip opozicinių pažiūrų asmenį, Baltarusijos teisėsaugos pareigūnai negalėtų imtis ir persekioti už valdžios kritiką. Todėl atsakovo reikalavimas pareiškėjui įrodyti, kad jau egzistuoja aplinkybės, kurių pareiškėjas kaip tik ir siekia išvengti dėl savo saugumo, yra ir nelogiškas, ir neproporcingas pareiškėjo siekiamam tikslui – įforminti naują leidimą paskutiniesiems trims mėnesiams, kuriems ir buvo nuspręsta jį išduoti.

Kita vertus, kaip minėta, administracinio akto priėmimo motyvai pagal įstatymą privalo būti nurodomi pačiame administraciniame akte, o skundžiamo sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto sprendimo teisėtumui. Tai reiškia, kad teismas nėra įgalintas atsižvelgti į skundžiamų teisės aktų priėmimo pagrindų papildymus, teikiamus atsiliepime.

Teismas pažymi, kad atsakovo atsiliepime nurodomi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimai 2024-03-28 sprendime Nr. eA-1264-1188/2024 - kad Migracijos departamentas neprivalo vertinti aplinkybių, susijusių su nurodomomis grėsmėmis grįžti į kilmės valstybę, jeigu užsieniečio atvykimo į Lietuvą aplinkybės ir jo buvimo šioje šalyje pagrindas niekada nebuvo siejamas su galimo persekiojimo kilmės šalyje rizika - šioje byloje netaikytini, nes teismo precedentu būtina vadovautis tik tokioje byloje, kurioje išaiškinta ta pati teisės norma, taikoma panašioms faktinėms aplinkybėms (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-3021/2012; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1196-520/2025 ir kt.).

Šiuo atveju atsakovo nurodytoje LVAT byloje Nr. eA-1264-1188/2024 buvo aiškinta Įstatymo 37 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta galimybė užsienio valstybės piliečiui gauti vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka išduodamą užsieniečio pasą, o ne galimybė įforminti naują leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 2 dalies 3 punkto, 40 straipsnio 4 dalies ir Aprašo 47.1 papunkčio pagrindu, kuris numato galimybę šį klausimą spręsti ir nepateikus naujo galiojančio kelionės dokumento.

Apibendrinant, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju Migracijos departamento veiksmai nagrinėjant pareiškėjo prašymą neatitiko gero administravimo principo, o Sprendimas, atsižvelgiant į sprendžiamo klausimo pobūdį, vertintinas kaip formalus, priimtas neįsigilinus į prašymo esmę, neįvertinus visų aplinkybių, ir nemotyvuotas.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad skundžiamas Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio individualiems administraciniams aktams keliamų motyvavimo reikalavimų, todėl pareiškėjo skundas tenkinamas ir skundžiamas sprendimas panaikinamas (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktai), o Migracijos departamentas įpareigojamas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą, kadangi panaikinus Sprendimą administracinė procedūra nėra užbaigta (ABTĮ 88 straipsnio 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pareiškėjas skunde prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas iš atsakovo.

Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Tačiau ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų paskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos.

Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė detalizuoto prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, nenurodė prašomos atlyginti sumos ir jos apskaičiavimo, nepateikė išlaidas pagrindžiančių dokumentų, išskyrus mokėjimo pavedimą, patvirtinantį 22,50 Eur žyminio mokesčio sumokėjimą, todėl patenkinus skundą, pareiškėjui iš atsakovo priteistina tik 22,50 Eur bylinėjimosi išlaidų už sumokėtą žyminį mokestį.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86– 87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu ir 4 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą patenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025-04-02 sprendimą Nr. 25S84971.

Įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjo Y. S. 2025-03-17 pateiktą prašymą Nr. 2503-LLGĮ-0132 naujai įforminti leidimą laikinai gyventi.

Priteisti pareiškėjai Y. S. 22,50 Eur (dvidešimt du eurus 50 ct) bylinėjimosi išlaidų iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

Sprendimas per 14 (keturiolika) kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.