- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-02-15
- Bylos Nr.
- e2A-433-601/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-03751-2016-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Evaldas Burzdikas
- Ieškovas
- BnP Finance
- Atsakovas
- T. B.
- Kategorijos
- 2.6.8.3Vartojimo sutartis
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės BnP Finance, AB apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės BnP Finance, AB ieškinį atsakovui T. B. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo T. B. 991,68 Eur negrąžinto kredito dalį, 1 413,73 Eur kredito mokesčio, 18,92 Eur palūkanų kaip atlyginimą už naudojimąsi vartojimo kredito suma po kredito grąžinimo termino pasibaigimo iki kreipimosi į teismą dienos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad ieškovė ir atsakovas 2015-09-15 sudarė Vartojimo kredito išdavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria ieškovė suteikė atsakovui 1 000 Eur vartojimo kreditą 36 mėnesių terminui, kas mėnesį mokant po 68,73 Eur. Atsakovas įsipareigojo grąžinti kreditą ir sumokėti 1 474,28 Eur kredito mokestį iki 2018-09-15. Atsakovas nevykdė prievolės grąžinti kreditą laiku, nemokėjo kasmėnesinių įmokų. Atsakovas per pranešimu apie sutarties nutraukimą suteiktą terminą įsiskolinimo nepadengė, todėl atsakovė sutartį nutraukė.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apylinkės teismas 2016 m. spalio 6 d. sprendimu ieškinį atmetė ir iš atsakovo T. B. priteisė ieškovei BnP Finance, AB 45,92 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Šalies argumentai
Teismas nurodė, kad ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 1 413,73 Eur kredito mokesčio, kuris turėjo būti mokamas už naudojimąsi kreditu iki 2018-09-15. Teismas sprendė, kad nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pelno (mokėjimo) palūkanų priteisimo. Ieškovės reikalavimas atsakovei dėl palūkanų sumokėjimo kilęs iš kreditavimo teisinių santykių. Šalys susitarė, jog kredito mokestis (pelno palūkanos) sudarys 1 474,28 Eur, metinė palūkanų norma – 72,5 procento. Taigi, už gautą 3 metams 1 000 Eur paskolą atsakovas įsipareigojo sumokėti 1 474,28 Eur palūkanas. Sutartis nutraukta 2016-02-21, t. y. po 5 mėnesių ir 6 dienų, tačiau ieškovė prašo priteisti palūkanas už naudojimąsi kreditu iki 2018-09-15, t. y. už visus 36 mėn. Ieškovės vertinimu, mažesnis nei apskaičiuotas už visą 36 mėnesių laikotarpį kredito mokestis galėtų būti mokamas tik tuo atveju, jeigu kredito gavėjo (atsakovo) sutartyje numatytos pareigos būtų įvykdytos anksčiau nei per sutartyje nustatytą terminą. Teismas su tokiais ieškovės argumentais nesutiko, vertino, kad kreditas buvo suteiktas trejiems metams (36 mėn.), todėl visas kredito mokestis galėtų būti reikalaujamas tuo atveju, jeigu kreditu būtų naudotasi visą sutarties laikotarpį. Sutartis sudaryta 2015-09-15, tačiau nutraukta 2016-02-21, dėl tos priežasties, vadovaujantis sutarties 1.17 punktu, kuriame šalys susitarė, jog už naudojimąsi vartojimo kreditu vartojimo kredito gavėjas turi mokėti fiksuotas palūkanas iki dienos, kada visas vartojimo kreditas yra faktiškai grąžinamas vartojimo kredito davėjui, ieškovė nepagrįstai prašo priteisti kredito mokesčio sumą už laikotarpį iki 2018-09-15, kadangi ieškinio padavimo metu nebuvo žinoma tiksli kredito grąžinimo data. Atsakovas likusią negrąžintą kredito dalį 991,68 Eur pervedė 2016-04-06 (naudojosi kreditu iki 2016-04-06), todėl teismas sprendė, kad kredito mokestis turi būti mokamas nuo 2015-10-16 iki 2016-04-06. Atsakovas už minėtą laikotarpį paskaičiavo 345,11 Eur palūkanų (kredito mokesčio), skaičiuodamas 0,2 proc. 1 dienos palūkanų normą (metinė 72,5 proc. palūkanų norma) už 174 dienas (nuo 2015-10-16 iki 2016-04-06) nuo 991,68 Eur sumos. Teismas su atsakovo paskaičiuotu palūkanų skaičiavimo terminu, t. y. 174 dienomis sutiko. Tačiau įvertinus aplinkybę, kad kredito mokestis kiekvieną mėnesį buvo kintantis priklausomai nuo mokėtinos sumos, ieškovei iš atsakovo priteisė 335,61 Eur kredito mokestį. Ieškovė iš atsakovo prašė priteisti 18,92 Eur kompensacinių palūkanų kaip atlyginimą už naudojimosi vartojimo kredito suma po kredito grąžinimo termino pasibaigimo iki kreipimosi į teismą dienos. Teismas pažymėjo, kad palūkanos, kurios mokamos tik esant sutarties pažeidimui, savo esme yra ne palūkanos, bet sutartinės netesybos ir todėl vartojimo kredito gavėjo atsakomybė ribojama Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatytu dydžiu – 0,05 proc., todėl kompensacinių mokėjimų (netesybų ar kompensacinių palūkanų), neatsižvelgiant į jų pavadinimą sutartyje, dydis negali viršyti 0,05 procento už kiekvieną pradelstą dieną. Teismas sprendė, kad prašomos priteisti 18,92 Eur dydžio palūkanos turi būti mažinamos iki 13,16 Eur, skaičiuojant po 0,05 proc. už kiekvieną uždelstą mokėti dieną iki faktinio įmokų, atsiradusių iki sutarties nutraukimo dienos, sumokėjimo dienos, t. y. 2016-04-06. Teismas atsižvelgė į tai, kad ieškovės reikalavimas dėl 991,68 Eur pagrįstas ir tenkintas, priteisė 335,61 Eur kredito mokesčio bei 13,16 Eur kompensacinių palūkanų, iš viso priteisė ieškovei iš atsakovo 1 340,45 Eur. Kadangi atsakovas ieškovei 2016-04-06 bankiniu pavedimu pervedė 1 367,03 Eur, teismas laikė, kad atsakovo prievolės atsiradusios vartojimo kredito sutarties atžvilgiu yra visiškai įvykdytos, todėl ieškovei ieškinio neatsisakius, teismas ieškinį atmetė. Atmetus ieškinį, teismas netenkino prašymo dėl procesinių palūkanų priteisimo. Dėl bylinėjimosi išlaidų. Teismas nustatė, kad atsakovas kredito sutarties sąlygų nevykdė, todėl vertintino, kad ieškovė pagrįstai kredito sutartį nutraukė ir kreipėsi į teismą. Tačiau teismas sutiko su atsakovo argumentu, jog ieškovė galėjo pasinaudoti paprastesne ir pigesne ginčo išsprendimo tvarka, pateikdama teismui pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo ir nesivadovavo CPK 7 str. įtvirtintais proceso ekonomiškumo ir koncentracijos principais, taip prisiimdama papildomų, dėl to laikytinų nepagrįstomis bylinėjimosi išlaidų. Atsakovas reikalavimo dėl negrąžintos kredito dalies niekada neginčijo, todėl, ieškovei pateikus pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo ir atsakovui ginčijus reikalavimą tik dėl kredito mokesčio priteisimo bei vėlavimo palūkanų priteisimo, ieškovei būtų reikėję mokėti ne 55 Eur žyminį mokestį, o tik 24 Eur žyminį mokestį, nes atsakovas ginčijo reikalavimą dėl 1 074,38 Eur priteisimo. Teismas sprendė, jog taikytina CPK 434 straipsnio 4 dalyje numatyta bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tvarka. Teismas vertino, kad didesnė ieškovės patirtų išlaidų dalis turi tekti pačiai ieškovei. Žyminis mokestis (kurį būtų tekę mokėti ieškovei už supaprastintą procesą) 24 Eur bei pirminės 121 Eur išlaidos teisinei pagalbai apmokėti turi būti dalinamos abiem šalims lygiomis dalimis, t. y. kiekvienai po 72,50 Eur, o papildomos ieškovės išlaidos advokato pagalbai apmokėti 496,10 Eur turi tekti pačiai ieškovei, kadangi jos susidarė iš esmės dėl pačios ieškovės kaltės. Atsakovas ieškovei 2016-04-06 bankiniu pavedimu yra sumokėjęs 26,58 Eur daugiau, nei nuspręsta šiuo sprendimu, todėl šia suma iš atsakovo priteistiną ieškovei bylinėjimosi išlaidų sumą sumažino ir iš atsakovo ieškovei priteisė 45,92 Eur.
Apeliacinio skundo teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 4 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-7892-955/2016, tenkinti 2016 m. balandžio 21 d. patikslintus ieškovo reikalavimus ir ieškovui iš atsakovo priteisti:
Žemesnės instancijos teismas
991,68 Eur dydžio negrąžintą vartojimo kredito dalį;241,62 Eur dydžio vartojimo kredito mokesčio dalį;5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo;priteisti ieškovui iš atsakovo pirmosios instancijos teisme ir apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, įskaitant sumokėtą žyminį mokestį ir išlaidas advokato teisinėms paslaugoms apmokėti.
Šalies argumentai
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
teismas neteisėtai ir nepagrįstai ieškovui iš atsakovo nepriteisė negrąžintos vartojimo kredito dalies. Ieškovas pagal Vartojimo kredito sutartį atsakovui suteikė 1 000 Eur dydžio vartojimo kreditą. Atsakovas ieškovui iki sutarties nutraukimo grąžino 8,32 Eur vartojimo kredito dalį. Ieškovas 2016 m. balandžio 6 d. atsakovo sumokėtą 1 367,03 Eur dydžio sumą paskirstė išlaidų, susijusių su reikalavimų atsakovui pateikimu, kompensuojamųjų palūkanų ir dalies vartojimo kredito mokesčio dengimui. Sumokėtos pinigų sumos nepakako atsakovo negrąžintos vartojimo kredito dalies padengimui. Teismas pripažino, kad atsakovas turi ieškovui grąžinti 991,68 Eur negrąžintą vartojimo kredito dalį, tačiau nepagrįstai sprendė, jog atsakovas ieškovui turi sumokėti tik 335,61 Eur dydžio vartojimo kredito dalį. Vartojimo kredito mokestis yra mokestis už pinigų skolinimą. Ieškovas ir atsakovas sutarė, kad vartojimo kreditas atsakovui bus išduotas už 1 474,28 Eur vartojimo kredito mokestį. Pagal Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 dalį bendra vartojimo kredito kaina neatitinka protingumo, pagrįstumo, atitikimo sąžiningos verslo praktikos reikalavimų ir pažeidžia vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyrą, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip 200 procentų. Šiuo atveju, sutartį bendra vartojimo kredito kainos metinė norma buvo 102,17 procento.
Vartojimo kredito sutarties 8.8 p. numatyta atsakovui galimybė vartojimo kreditą grąžinti prieš terminą ir pasinaudoti teise į vartojimo kredito mokesčio sumažinimą, tačiau atsakovas sutarties galiojimo metu sutarties suteiktomis galimybėmis ir teisėmis nepasinaudojo. Sutartis nutraukta dėl atsakovo kaltės. Nutraukus sutartį, atsakovas prarado teisę į mažesnio vartojimo kredito mokėjimą, todėl privalo mokėti visą vartojimo kredito mokestį. Teismas, netinkamai aiškinęs Vartojimo kredito sutarties nuostatas, nekreipęs dėmesio į sutarčių vykdymo principus ir aktualią Lietuvos teismų praktiką, nepagrįstai nepripažino ieškovo teisės iš atsakovo reikalauti 1 413,73 Eur dydžio vartojimo kredito mokesčio.
teismas netinkamai aiškino įstatymų nuostatas dėl palūkanų ir netesybų taikymo pažeidus prievolę. Teismas, mažindamas kompensuojamąsias palūkanas, pervertino vartotojų teisių apsaugos principų reikšmę ir netinkamai aiškino ir taikė Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalį. Ši norma reglamentuoja netesybų už pavėluotą įmokų mokėjimą. Atsakovas laisva valia sudarė sutartį ir, vėliau jos nevykdęs, turi prisiimti tokių savo veiksmų pasekmes. Viena iš tokių pasekmių yra sumokėti sutarties nustatyto dydžio palūkanas už vėlavimą atlikti Vartojimo kredito sutarties nustatytus mokėjimus. Ieškovas nei delspinigių, nei baudų iš atsakovo neprašė priteisti. Ieškovas, vadovaudamasis Vartojimo kredito sutartimi, prašė iš atsakovo priteisti kompensuojamąsias palūkanas. Teismas nekreipė dėmesio į Vartojimo kredito įstatymo 11 str. 2 d. 11 p., numatantį, kad vartojimo kredito sutarties šalys už vartojimo kredito gavėjo vėlavimą mokėti įmokas gali nustatyti netesybas arba palūkanas. Ieškovas ir atsakovas susitarė dėl kompensuojamųjų palūkanų, jų dydžio ir paskirties – kompensuoti kreditoriaus nuostolius, patirtus dėl to, kad kreditorius negali naudotis skolininko negrąžintomis lėšomis. Dėl kitokių atsakovo piniginės prievolės nevykdymo padarinių nesusitarė. Teismas Lietuvos Banko Priežiūros tarnybos bendro pobūdžio nuomonę suabsoliutino ir taip sukūrė prielaidas neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimui.
ieškovas, prašė priteisti iš atsakovo 991,68 Eur negrąžinto kredito dalies, 1 413,73 Eur kredito mokesčio, 18,92 Eur palūkanų kaip atlyginimą už naudojimosi vartojimo kredito suma po kredito grąžinimo termino pasibaigimo iki kreipimosi į teismą dienos, 5 proc. procesinių palūkanų. 2016 m. balandžio 6 d. atsakovas ieškovui pervedė 1 367,03 Eur. Ieškovė paskirstė gautą sumą pagal Vartojimo kredito sutarties sąlygas ir CK 6.54 straipsnį ir savo reikalavimus patikslino – iš atsakovo prašė priteisti 991,68 Eur negrąžintą vartojimo kredito dalį, 241,62 Eur vartojimo kredito mokestį, 5 procentų dydžio palūkanas. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog ieškovas negalėjo atsakovo sumokėtos sumos paskirstyti vadovaujantis Vartojimo kredito sutarties 5.5 p. ir CK 6.54 straipsniu, motyvuodamas tuo, kad ieškovas atsakovo sumokėtų pinigų sumų paskirstymą atliko po ieškovo ir atsakovo sudarytos sutarties nutraukimo. Vartojimo kredito sutarties 5.5 p. numatyta atsakovo mokėjimų paskirstymo tvarka, kuri nenustojo galioti nutraukus sutartį. Net jeigu nebūtų Vartojimo kredito sutarties 5.5 p., numatančio atsakovo sumokėtų sumų paskirstymo tvarką, tokiu atveju galiotų CK 6.54 str., numatantis įmokų paskirstymo tvarką, iš esmės analogišką nustatytai Vartojimo kredito sutartyje. Byloje nėra duomenų, kad šalys būtų susitarusi pakeisti įmokų nustatytą įmokų paskirstymo tvarką.
teismas, nepagrįstai sprendė, jog didesnė ieškovės patirtų išlaidų dalis turi tekti pačiai ieškovei. Teismas nurodė, kad ieškovas nepasinaudojo paprastesne ir pigesne ginčo išsprendimo forma. Net jeigu ieškovas iš pradžių būtų kreipęsis į teismą su pareiškimu teismo įsakymui gauti, akivaizdu, jog dalį ieškovo reikalavimų atsakovas būtų ginčijęs. Tokiu atveju ieškovas būtų turėjęs rengti ieškinį ir patirti papildomų bylinėjimosi išlaidų. Nesuprantamas teismo sprendimas 24 Eur žyminį mokestį, kuris būtų mokamas ieškovui teikiant pareiškimą teismo įsakymui gauti, ir pirmines ieškovo 121 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas lygiomis dalimis skirstyti ieškovui ir atsakovui. Apylinkės teismo kaltinimai ieškovui dėl aukštesnių teismų praktikos nepaisymo atskleidžia tai, kad būtent pirmosios instancijos teismas nesigilino į teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingą Lietuvos teismų praktiką ir bylą nagrinėjo vadovaujantis vien atsakovo nurodytais ankstesniais Lietuvos teismų sprendimais. Prie ieškovo bylinėjimosi išlaidų ženkliai prisidėjo Kauno apylinkės teismas, kuris pasirengimą bylai paskyrė parengiamaisiais dokumentais. To teismas neprivalėjo daryti, nes nebuvo CPK 227 str. 1 d. numatytų sąlygų privalomam pasirengimo nagrinėti bylą teisme paruošiamaisiais dokumentais būdo skyrimui.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamos bylos atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys).
Nustatyta, kad apeliantė (ieškovė) ir atsakovas 2015 m. rugsėjo 15 d. sudarė Vartojimo kredito išdavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – sutartis), kuria apeliantė suteikė atsakovui 1 000 Eur vartojimo kreditą 36 mėnesių terminui, kas mėnesį su priskaičiuotomis palūkanomis (kredito mokesčiu) mokant po 68,73 Eur. Atsakovas įsipareigojo grąžinti 1000 Eur kreditą ir sumokėti 1 474,28 Eur palūkanas (kredito mokestį) iki 2018-09-15. Atsakovui nevykdant savo įsipareigojimų, 2016 m. vasario 21 d. sutartis buvo nutraukta. 2016 m. vasario 29 d. apeliantė kreipėsi su ieškiniu į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo 991,68 Eur negrąžinto kredito dalį, 1 413,73 Eur kredito mokesčio, 18,92 Eur palūkanų kaip atlyginimą už naudojimosi vartojimo kredito suma po kredito grąžinimo termino pasibaigimo iki kreipimosi į teismą dienos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. 2016 m. balandžio 6 d. atsakovas bankiniu pavedimu pervedė apeliantei 1 367,03 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydamas – pilnas atsiskaitymas: 991,68 Eur negrąžinto kredito dalis, 375,35 Eur mokėjimo bei kompensacinės palūkanos. Gavusi apmokėjimą, apeliantė paskirstė gautą sumą pagal vartojimo kredito sutarties sąlygas bei CK 6.54 straipsnį ir savo reikalavimus patikslino – iš atsakovo prašė priteisti 991,68 Eur negrąžintos kredito dalies, 241,62 Eur kredito mokesčio bei procesines 5 procentų dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir papildomas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas prašė ieškinį atmesti, kadangi 2016 m. balandžio 6 d. (pervesdamas 1 367,03 Eur) su apeliante pilnai atsiskaitė. Pirmosios instancijos teismas patikslintą ieškinį atmetė, pripažindamas, kad su apeliante visiškai atsiskaityta.
Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl: 1) sumažinto vartojimo kredito mokesčio, 2) sumažintų kompensuojamųjų palūkanų, 3) atsakovo sumokėtos pinigų sumos paskirstymo, 4) bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.
Dėl vartojimo kredito mokesčio
Apeliantė nurodo, kad ji, nutraukus sutartį anksčiau laiko, turi teisę į visą sutartyje nurodytą vartojimo kredito mokestį (1 413,73 Eur), nes toks buvo šalių susitarimas.
Pirmosios instancijos teismas nesutiko su tokia apeliantės pozicija ir nurodė, jog apeliantė turi teisę gauti kredito mokestį (pelno palūkanas) tik už faktinį naudojimosi pinigais laikotarpį (iki 2016 m. balandžio 6 d., o ne už visą sutarties laikotarpį (iki 2018 m. rugsėjo 15 d.).
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.
Pažymėtina, kad, šiuo atveju, ginčas kilo būtent dėl pelno (mokėjimo) palūkanų (kredito mokesčio), kurių paskirtis – nustatyti mokestį už naudojimąsi kreditoriaus pinigais, o ne kompensuoti kreditoriaus nuostolius už prievolės neįvykdymą.
Pagal CK 6.870 straipsnį paskolos gavėjo pagal paskolos sutartį pareiga yra grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Pagal CK 6.872 straipsnio 1 dalį palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu, o pagal 2 dalį, jeigu šalys nėra susitarusios kitaip, palūkanos mokamos kas mėnesį, iki paskolos suma bus grąžinta.
Palūkanos, kaip mokestis už naudojimąsi pinigais (skolinimą), teismų praktikoje dar vadinamos pelno palūkanomis, iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą (pelno palūkanas arba, šiuo atveju, kredito mokestį) sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas įvykdyti prievolę natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Kasacinio teismo išaiškinta, kad paskolos gavėjas negali būti atleistas nuo palūkanų kaip atlyginimo už naudojimąsi paskolos suma mokėjimo tuo atveju, jei paskolos davėjas nutraukia paskolos sutartį paskolos gavėjui pažeidus įsipareigojimus grąžinti suteiktą paskolą ir mokėti sutartas palūkanas nustatytu terminu, išskyrus atvejus, jei tai nustatyta paskolos sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-275-248/2015). Toks aiškinimas atitinka ir mokėjimo palūkanų paskirtį – atlyginti kreditoriui už naudojimąsi pinigais tol, kol toks naudojimasis tęsiasi.
Nagrinėjamu atveju, sutartyje numatyta, kad bendra vartojimo kredito kaina (vartojimo kredito mokestis) – yra lygi specialiosios sutarties sąlygose nurodytų metinių palūkanų išraiškai pinigais, atsižvelgiant į vartojimo kredito sutarties terminą (sutarties 1.9 p.). Palūkanos – metinių fiksuotųjų palūkanų, nustatytų vartojimo kredito sutarties specialiosiose sąlygose, piniginė išraiška, kurias vartojimo kredito gavėjas privalo sumokėti vartojimo kredito davėjui už naudojimąsi vartojimo kredito suma. Palūkanos yra skaičiuojamos nuo vartojimo kredito išmokėjimo kredito gavėjui iki dienos, kada visas vartojimo kreditas yra faktiškai grąžinamas vartojimo kredito davėjui (sutarties 1.17 p.). Sutarties 6.1 punkte numatyta, kad vartojimo kredito gavėjui neįvykdžius prievolės laiku sumokėti mėnesinę įmoką, specialiosiose sąlygose numatytos palūkanos yra skaičiuojamos toliau nuo visos pradelstos mokėti sumos kaip atlyginimas už naudojimąsi vartojimo kredito suma iki visiško skolos sumokėjimo dienos. Sutarties 8.6 punkte numatyta, kad <...> Iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo termino suėjimo vartojimo kredito gavėjas privalo sugrąžinti visą paimtą vartojimo kreditą, iki grąžinimo dienos priskaičiuotas palūkanas bei palūkanas už vėlavimą grąžinti vartojimo kreditą, jeigu tokios yra <...>.
Taigi, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad sutartyje (taip kaip ir numato įstatyminės nuostatos) aiškiai nurodyta, jog vartojimo kredito mokestis yra palūkanos už naudojimąsi gautu kreditu (pelno palūkanos) ir jos skaičiuojamos iki visiško skolos sumokėjimo dienos. Pripažinus, jog skola grąžinta 2016 m. balandžio 6 d. (atsakovui sumokėjus skolą), šių palūkanų (kredito mokesčio) skaičiavimas negali būti tęsiamas, nes apeliantės pinigais jau nesinaudojama. Be to, pažymėtina, kad sutartyje nėra nuostatos, kad apeliantė turi teisę reikalauti, esant grąžintai skolai anksčiau termino, visų per sutarties terminą priskaičiuotinų pelno palūkanų (viso kredito mokesčio). Apeliaciniame skunde taip pat nenurodyta, kokia gi sutarties nuostata remiantis prašoma priteisti visą vartojimo kredito mokestį.
Dėl kompensuojamųjų palūkanų
Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo priteista ne 18,92 Eur dydžio, o 13,16 Eur dydžio kompensuojamosios palūkanos. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai prašomas priteisti kompensuojamąsias palūkanas vertino kaip delspinigius ir jų dydį nustatė remiantis Vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d. nuostatomis (0,05 proc. už kiekvieną uždelstą mokėti dieną), tačiau neatsižvelgė, kad Vartojimo kredito įstatymo 11 str. 2 d. 11 p. numatyta galimybė susitarti tiek dėl delspinigių, tiek dėl palūkanų.
Apeliacinės instancijos teismas apeliantės argumentus laiko nepagrįstais. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai, kaip to ir prašė atsakovas, sumažino priteistinas kompensuojamąsias palūkanas iki 13,16 Eur, vadovaujantis Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalimi, kurioje numatyta, kad „pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį. Jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi“. Teisminėje praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad palūkanos, kurios mokamos tik esant sutarties pažeidimui, savo esme yra ne palūkanos, bet sutartinės netesybos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartis Nr. 3K-3-392/2012).Pažymėtina, kad mokėjimai už piniginės prievolės neįvykdymą, nepriklausomai nuo to, kaip juos pavadinsime ir, kokį jų mokėjimo būdą nustatysime (kompensuojamosios palūkanos, delspinigiai, bauda), atlieka tą pačią minimalių nuostolių atlyginimo funkciją, todėl įstatymuose įtvirtintos nuostatos reguliuojančios tokius mokėjimus (reguliuojančios jų dydį) taikytinos nepriklausomai nuo kokia forma pasirinkta užtikrinti minimalius nuostolius. Taigi, nustačius, jog susitarta dėl kompensuojamųjų palūkanų, esant vartojimo teisiniams santykiams, pagrįstai taikytinos Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtintos nuostatos ir sumažintas prašomų priteisti kompensuojamųjų palūkanų dydis.
Be to, atkreiptinas dėmesys, kad sutartyje nėra aiškiai susitarta dėl kompensuojamųjų palūkanų, nes nė viename iš sutarties punktų apie tai nepasisakyta. Apeliantės nurodomuose sutarties punktuose (6.1 p. ir 8.6 p.) nėra pasakyta, kad už vėlavimą grąžinti skolą bus mokamos palūkanos ir kokio dydžio. Sutarties 6.1 punkte nurodyta, kad vartojimo kredito gavėjui neįvykdžius prievolės laiku sumokėti mėnesinę įmoką, specialiosiose sąlygose numatytos palūkanos yra skaičiuojamos toliau nuo visos pradelstos mokėti sumos kaip atlyginimas už naudojimąsi vartojimo kredito suma iki visiško skolos sumokėjimo dienos, t. y. šiame punkte susitarta, kad pažeidus mėnesinės įmokos, į kurią įeina ir pelno palūkanos, sumokėjimo terminą, toliau skaičiuojamos nuo visos pradelstos sumos šios pelno (o ne kompensacinės) palūkanos už naudojimąsi pinigais. Taigi, šiame punkte susitarta dėl palūkanų už naudojimąsi kreditu (pelno palūkanų), laiku (pagal grafiką) nesumokėjus įmokų, bet ne dėl nuostolių atlyginimo. Sutarties 8.6 punkte nurodyta, kad <...> iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo termino suėjimo vartojimo kredito gavėjas privalo sugrąžinti visą paimtą vartojimo kreditą, iki grąžinimo dienos priskaičiuotas palūkanas bei palūkanas už vėlavimą grąžinti vartojimo kreditą, jeigu tokios yra; sutarties nutraukimas nesustabdo palūkanų skaičiavimo, t. y. šis punktas skirtas sureguliuoti situaciją, kai sutartis nutraukiama, bet ne atsakomybės klausimus dėl sutarties pažeidimo. Šiame punkte numatyta, kokie mokėjimai turi būti atlikti iki faktiško kredito grąžinimo, tačiau nenumatyta, kad už vėlavimą grąžinti kreditą atsakovas turi mokėti kompensacines palūkanas ir kokio dydžio. Numatyta, kad sutarties nutraukimas nesustabdo palūkanų skaičiavimo, kas reiškia, kad toliau turi būti skaičiuojamos pelno palūkanos (iki kredito grąžinimo), o ne atsiranda naujos palūkanos. Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 11 punkte numatyta, kad kredito sutartyje turi būti aiškiai ir glaustai nurodyta pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais mokamos netesybos ar palūkanos ir jų apskaičiavimo tvarka. Tačiau tiek iš visos sutarties, tiek iš apeliantės nurodomų punktų (6.1 p. ir 8.6 p.) nėra aiškiai ir suprantamai nurodyta, kad susitarta dėl kompensuojamųjų palūkanų (jų dydžio, mokėjimo tvarkos). Nenustačius susitarimo dėl palūkanų mokėjimo už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą, turėtų būti skaičiuotinos įstatymų nustatytos palūkanos (CK 6.261 str.). Nagrinėjamu atveju, atsakovas sutiko apeliantei sumokėti (sumokėjo) kompensuojamąsias palūkanas netgi didesnes (po 0,05 proc. už kiekvieną pradelstą dieną), negu numatytos įstatyminės palūkanos (5 proc. metinės palūkanos; CK 6.210 str. 1 d.).
Dėl atsakovo sumokėtos sumos paskirstymo
Nustatyta, kad bylos nagrinėjimo teisme metu, atsakovas 2016 m. balandžio 6 d. bankiniu pavedimu sumokėjo apeliantei 1 367,03 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydamas – pilnas atsiskaitymas: 991,68 Eur negrąžinto kredito dalis, 375,35 Eur mokėjimo bei kompensacinės palūkanos. Apeliantė, neatsižvelgdama į atsakovo nurodomą mokėjimo paskirtį, paskirstė gautą sumą pagal vartojimo kredito sutarties sąlygas (5.5 p.) bei CK 6.54 straipsnį ir savo reikalavimus patikslino – iš atsakovo prašė priteisti 991,68 Eur negrąžintos kredito dalies, 241,62 Eur kredito mokesčio bei procesines 5 procentų dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir papildomas bylinėjimosi išlaidas.
Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad apeliantė, esant nutrauktai sutarčiai ir ginčui teisme, negalėjo paskirstyti gautos sumos iš atsakovo pagal vartojimo kredito sutarties sąlygas (5.5 p.) bei CK 6.54 straipsnį.
Apeliacinės instancijos teismas apeliantės argumentus laiko nepagrįstais ir sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Visų pirma pažymėtina, kad tarp šalių esant ginčui teisme dėl priteistinų sumų, negali būti taikomos nei sutarties nuostatos (5.5 p.), nei įstatymo nuostatos (6.54 str.) dėl teisminio nagrinėjimo metu gautų lėšų paskirstymo, nes dėl jų vyksta ginčas. Pripažinus, jog apeliantė turi tokią teisę, gautųsi, jog apeliantė vienašališkai (be atsakovo sutikimo, nesant teismo sprendimo dėl ginčo) užsiskaito ginčytinus reikalavimus (su kuriais nesutinka atsakovas) ir palieka teismui spręsti reikalavimus dėl kurių iš esmės nėra ginčo (kredito suma), kas akivaizdžiai prieštarauja logikos dėsniams, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Antra, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovas aiškiai pavedime nurodė, kokius įsiskolinimus dengia, todėl apeliantė negalėjo sumokėtos įmokos paskirstyti kitokiu eiliškumu, negu nurodė atsakovas, o galėjo tik nepriimti mokamos įmokos (CK 6.54 str. 5 d., 6 d.). Trečia, kaip nustatyta teismo, atsakovo sumokėta įmoka visiškai padengė jo įsiskolinimą apeliantei, o keliami apeliantės reikalavimai dėl kredito mokesčio ir kompensuojamųjų palūkanų priteisimo, kurie nebuvo apmokėti atsakovo 2016 m. balandžio 6 d. pavedimu (viršijo sumokėtas sumas), yra nepagrįsti. Tuo tarpu kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad CK 6.54 straipsnyje nustatytos piniginių prievolių vykdymo taisyklės tais atvejais, kai skolininko sumokėtos sumos neužtenka visai skolai padengti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-460/2010).
Kiti apeliacinio skundo argumentai nesvarstytini, kaip neturintys reikšmės teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Nustatyta, kad apeliantė pirmosios instancijos teisme turėjo šias bylinėjimosi išlaidas: 55 Eur žyminis mokestis, 121 Eur už ieškinio teismui parengimą, 496,10 Eur už dubliko parengimą ir apeliantės atstovo dalyvavimą teismo posėdyje.
Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas atsakovo prašymą, vadovavosi CPK 434 str. 4 d., teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais ir 24 Eur žyminį mokestį (kuris būtų mokamas, paduodant pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo) bei 121 Eur išlaidas už ieškinio surašymą padalino tarp šalių per puse (po 72,50 Eur), o 496,10 Eur išlaidų už advokato teisines paslaugas apeliantei nepriteisė. Kadangi atsakovas pavedimu sumokėjo apeliantei daugiau (26,58 Eur suma), negu nuspręsta šiuo sprendimu, priteistiną 72,50 Eur bylinėjimosi išlaidų sumą sumažino iki 45,92 Eur.
Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad svarbią reikšmę sprendžiant bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą turi kaltė (atsakomybė) dėl proceso. Pagal ją sprendžiama, kam turėtų tekti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo našta. Atsakomybė ir kaltė dėl bylinėjimosi išlaidų nustatoma pagal procesinius šalių santykius, jų procesinį elgesį, t. y. vertinamas bylinėjimosi išlaidų priežastingumas, šalių apdairumas ir rūpestingumas atliekant procesinius veiksmus, tarp jų ir paduodant ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2010).
CPK 434 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad „jeigu ieškovas turėjo teisę reikalavimus patenkinti šiame skyriuje nustatyta supaprastinto proceso tvarka, tačiau pareiškė ieškinį pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, jam žyminis mokestis ir kitos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos tik nuo tos ieškinio sumos, kurią ginčijo atsakovas, išskyrus, jei iš atsakovo elgesio ieškovas turėjo pagrindą manyti, kad atsakovas reikalavimą ginčys.“
Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi CPK 434 straipsnio 4 dalimi, nes apeliantė turėjo teisę savo reikalavimus patenkinti supaprastinto proceso tvarka (o ne teikdama teismui ieškinį), išvengdama nepagrįstai didelių bylinėjimosi išlaidų ir įgyvendindama koncentracijos ir ekonomiškumo principus. Byloje nėra pateikta jokių duomenų, kad buvo pagrindas manyti, jog atsakovas nesutiks su šiuo sprendimu nustatyta pagrįsta reikalavimo suma (kuri galėjo būti priteista supaprastinta tvarka), kas būtų pagrindu teikti teismui ieškinį. Kaip nustatyta, pateikus ieškinį teismui ir paprašius atsakovo pateikti atsiliepimą, šis sumokėjo įsiskolinimą apeliantei. Pažymėtina, kad bylos proceso vedimas ir patirtos dėl to bylinėjimosi išlaidos po įsiskolinimo sumokėjimo, pagrįstai laikytinos kaip patirtos dėl pačios apeliantės kaltės ir nepriteistinos iš atsakovo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, nustatęs, jog apeliantei prisiteisiant įsiskolinimą supaprastinto proceso tvarka (CPK XXIII skyrius), būtų patiriamos 145 Eur bylinėjimosi išlaidos (24 Eur žyminis mokestis ir 121 Eur pareiškimo surašymą), jas padalino tarp šalių. Šiuo atveju, teismo sprendimas tikslintinas ir apeliantės patirtos 145 Eur bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš atsakovės, nes apeliantė jas būtų realiai patyrusi ir teikdama pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo. Taigi, teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tikslintina, padidinant priteistiną iš atsakovo apeliantei sumą iki 118,92 Eur (145 Eur – 26,58 Eur).
Apeliacinį skundą atmetus, apeliantės patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme jai nepriteistinos.
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Padidinti priteistas iš atsakovo T. B., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei BnP Finance, AB į. k. (duomenys neskelbtini), bylinėjimosi išlaidas iki 118,92 Eur (vieno šimto aštuoniolikos eurų 92 ct).
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.