- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-05-03
- Bylos Nr.
- e2A-366-357/2017
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rasa Bartašienė
- Atsakovas
- J. N., M. N.
- Ieškovas
- AB SEB bankas
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės J. N. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės AB SEB bankas ieškinį atsakovams M. N. ir J. N. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė AB SEB bankas ieškiniu ir patikslintu ieškiniu prašė priteisti solidariai iš atsakovų M. N. ir J. N. 698,43 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė ir atsakovai 2008 m. vasario 11 d. sudarė kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią ieškovė suteikė atsakovams 29 034,32 € kreditą skirtą būstui pirkti. Suteikto kredito grąžinimui užtikrinti buvo įregistruota hipoteka nekilnojamajam turtui, suteiktas kreditas buvo apdraustas uždarosios akcinės bendrovės „Būsto paskolų draudimas“. Draudimu buvo apdrausta 29 034,32 Eur kredito suma bei kredito sutartyje nustatyto dydžio negautos palūkanos už trijų mėnesių laikotarpį. Atsakovams nevykdant sutartinių įsipareigojimų 2011 m. balandžio 4 d. ieškovė vienašališkai nutraukė kredito sutartį. Pardavus įkeistą nekilnojamąjį turtą bankui liko negrąžinta 1 030,25 Eur suma.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Mažeikių rajono apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 30 d. sprendimu priėmė ieškovės akcinės bendrovės SEB bankas ieškinio atsisakymą dalyje dėl 331,82 Eur delspinigių priteisimo ir šioje dalyje civilinę bylą nutraukė. Ieškinį patenkino ir priteisė solidariai iš atsakovų M. N. ir J. N. ieškovei akcinei bendrovei SEB bankas 698,43 Eur skolos, 5 % dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo dienos – 2015 m. balandžio 27 d. – iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Priteisė iš atsakovo M. N. ieškovei akcinei bendrovei SEB bankas 8,00 Eur žyminio mokesčio. Priteisė iš atsakovės J. N. ieškovei akcinei bendrovei SEB bankas 8,00 Eur žyminio mokesčio.
Teismas sprendė, kad atsižvelgiant į byloje esančius rašytinius įrodymus, 2013 m. liepos 29 d. pranešimą kartu su reikalavimo perleidimo sutartimi, apie reikalavimo perleidimo faktą, 2013 m. spalio 28 d. ieškovės papildomą pranešimą atsakovams dėl įsipareigojimų vykdymo, bei tai, jog 2015 m. balandžio 23 d. ieškovė pateikdama ieškinį teismui kartu pateikė ir 2013 m. liepos 24 d. reikalavimo perleidimo sutartį, atsakovai buvo tinkamai informuoti apie reikalavimo perleidimą ir ieškovė turi reikalavimo teisę reikšti ieškinį atsakovams. Teismas, atsižvelgęs į ieškovės pateiktus įrodymus, jog padengus dalį priskaičiuotų palūkanų, liko 698,43 Eur palūkanų įsiskolinimas bankui, palūkanų įsiskolinimą priteisė solidariai iš atsakovų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė J. N. prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 30 d. sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti teismui iš naujo. Netenkinus šio reikalavimo prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Byloje nėra jokių įrodymų, kad atsakovė kada nors būtų buvusi informuota apie reikalavimo perleidimo faktą ar būtų buvusi supažindinta su reikalavimo perleidimo sutarties turiniu. Ieškovės minima 2013-07- 24 cesijos sutartis nesukūrė ieškovei subjektinės teisės kreiptis į teismą, nes kreipimosi į teismą metu, ieškovė neturėjo teisės reikšti atsakovei reikalavimus, kylančius iš cesijos sutarties.
Esant įrodymams apie atsakovės gyvenamąją vietą ir nesant jokių įrodymų apie kitokią atsakovės gyvenamąją vietą, bei nesant įrodymų apie pranešimo atsakovei išsiuntimą ir jo įteikimą, teismas nepagrįstai darė išvadą apie tinkamą atsakovės informavimą dėl cesijos sutarties sudarymo.
Teismas netinkamai rėmėsi kasacinio teismo praktika.
Teismas, nutraukęs bylą dalyje dėl ieškovės atsiimtų reikalavimų, privalėjo proporcingai priteisti atsakovės patirtas išlaidas.
Atsakovė atkreipė teismo dėmesį į tai, kad pateiktas rašytinis įrodymas „z_ATASK“ yra rašytinis įrodymas, pagrindžiantis, atsakovų J. N. ir M. N. sumokėtas palūkanas 687,57 Eur apimtyje ir jokių kitokių įrodymų, kad šios sumos yra mokėtos ne atsakovų, nėra. Atsakovė teismui teigė, kad prie šios sumokėtos sumos turi būti pridėta draudimo išmokėta suma – 324,73 ir tokiu būdu palūkanų įsiskolinimas turėtų būti dar mažesnis, t. y. tik 373.7 eurai jei vadovautis įrodymu „z_ATASK“, o jei vadovautis įrodymu „skolos ir sukauptų delspinigių ataskaita“, tai įsiskolinimas už palūkanas sudarytų 236,37 Eur. Tokios galimos skolos sumos būtų, jei ieškovė tinkamai paskaičiuotų palūkanų įsiskolinimą iki 2011-08-07 arba 2011-08-08 dienos. O jei skaičiuoti palūkanų įsiskolinimą iki sutarties nutraukimo dienos 2011-04-04 (kaip nurodo ieškinyje ieškovė), tai tada gaunasi ne palūkanų skola, bet ženkli permoka.
Teismas, byloje nesiekė nustatyti aplinkybių, nei nuo kada ieškovė laiko sutartį nutraukta, nei iki kokios datos ieškovė skaičiuoja palūkanas (2011-08-07 ar 2011-08-08), kaip nesiekė byloje pašalinti ir prieštaravimus tarp įrodymų.
Ieškovė AB SEB bankas pateiktu atsiliepimu prašo atmesti ieškovės apeliacinį skundą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
2013-07-24 d. reikalavimo perleidimo sutartyje numatyta, kad apie reikalavimo perleidimą skolininkus turi informuoti UAB „Būsto paskolų draudimas“. UAB „Būsto paskolų draudimas“ pateikė 2013-07-29 d. pranešimo Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo apie reikalavimo perleidimą informavo skolininkus, kopiją. Pranešimas buvo siunčiamas skolininkams adresu Airijos Respublikoje. 2013-07-24 d. reikalavimo perleidimo sutartį ir apie likusią 1030,25 eurų skolą pranešimą apeliantei ir atsakovui siuntė ir bankas (2013-10-28 d. raštas Nr. 01.10.03-18677).
Apeliantės teiginiai, kad LAT nagrinėtoje byloje ir šioje byloje faktinės bylų aplinkybės kardinaliai skiriasi ir todėl šiuo atveju LAT formuojama praktika negali būti taikoma, niekuo nepagrįsti.
2013-02-25 d. reikalavimo perleidimo sutartimi bankas perleido UAB „Būsto paskolų draudimas“ reikalavimo teises tik į konkrečią sumą - 26 251,75 Eur, t. y. į tą sumą, kurią UAB „Būsto paskolų draudimas“ sumokėjo bankui. Tai numatyta sutarties 1.1 punkte. Taip pat sutarties 1.5 punkte yra numatyta, kad skolininkai pradiniam kreditoriui (bankui) dar lieka skolingi 1030,25 Eur sumą (698,43 Eur palūkanų ir 331,82 Eur delspinigių). Todėl UAB „Būsto paskolų draudimas” neturėjo teisės tos sumos reikalauti iš apeliantės ir todėl 2013-07-24 d. reikalavimo perleidimo sutartimi bankui grąžino reikalavimo teises į likusią 1030,25 Eur skolą.
Matydama, kad savo pateiktuose procesiniuose dokumentuose apeliantė prašo taikyti ieškinio senatį, ieškovė priėmė sprendimą atsisakyti dalies savo reikalavimų delspinigių atžvilgiu. Ieškovės atsisakymas nuo dalies ieškinio reikalavimų nelaikytinas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis. Apeliantė teisme ginčijo ne tik ieškovės reikalavimą dėl delspinigių, bet visą ieškovės reikalaujamą sumą (ir dėl palūkanų priteisimo), todėl papildomų išlaidų vien dėl delspinigių ginčijimo neturėjo. Esant šioms aplinkybėms teismas tinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
Pirmosios instancijos teismo posėdžių metu ieškovė detaliai paaiškino pateiktų dviejų ataskaitų turinį ir nurodė, kad jokių prieštaravimų tarp šių dokumentų nėra.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Byloje nustatyta, kad 2008 m. vasario 11 d. tarp ieškovės AB SEB banko ir atsakovų M. N. ir J. N. buvo sudaryta kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu atsakovams suteiktas 29 034,32 Eur kreditas būstui įsigyti. 2008 m. vasario 12 d. kreditas buvo apdraustas UAB „Būsto paskolų draudimas“ 100 procentų negrąžinto būsto kredito (29 034,32 Eur kredito suma ir būsto kreditavimo sutartyje nustatyto dydžio naudos gavėjo negautų palūkanų už draudimo taisyklių 47.2 punkte nurodytą terminą suma). Pirmosios instancijos teismas detaliai aptarė ieškovės AB SEB banko 2011 m. kovo 3 d. ir 2011 m. balandžio 28 d. siųstus įspėjimus dėl įsipareigojimų vykdymo ir galimo sutarties nutraukimo jų nevykdant.
UAB „Būsto paskolų draudimas“ 2011 m. lapkričio 23 d. priėmė sprendimą išmokėti AB SEB bankui 26 251,75 Eur draudimo išmoką (25 927,02 Eur negrąžinto kredito ir 324,73 Eur nesumokėtų palūkanų už tris mėnesius). AB SEB bankas 2013 m. vasario 25 d. reikalavimo perleidimo sutartimi perleido UAB „Būsto paskolų draudimas“ visas reikalavimo teises dėl 26 251,75 Eur skolos (suma nurodyta reikalavimo perleidimo sutarties 1.1 punkte). Minėtos sutarties 1.5 punkte numatyta, kad 2013 m. vasario 25 d. skolininkai yra skolingi bankui 1 030,25 Eur (698,43 Eur palūkanų ir 331,82 Eur delspinigių). UAB „Būsto paskolų draudimas“ 2013 m. liepos 24 d. reikalavimo perleidimo sutartimi perleido AB SEB bankui atsakovų J. N. ir M. N. 1 030,25 Eur skolą. Kaip teisingai pažymi ieškovė, 1 030,25 Eur skola 2013 m. vasario 25 d. reikalavimo perleidimo sutartimi nebuvo perleista UAB „Būsto paskolų draudimas“. UAB „Būsto paskolų draudimas“ 2013 m. liepos 29 d. pranešimu Nr. (duomenys neskelbtini) pranešė atsakovams apie reikalavimo teisių perleidimą AB SEB bankui, kadangi tokia pareiga buvo numatyta 2013 m. liepos 24 d. reikalavimo perleidimo sutartyje. Pranešimas siųstas atsakovams adresu Airijos Respublikoje. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis nustatyta, kad 2011 m. atsakovų santuokos nutraukimo byloje, kurioje ieškovė ir trečiasis asmuo buvo įtraukti suinteresuotais asmenimis, minimas adresas Airijos Respublikoje, nurodytas kaip vienas iš pareiškėjų kontaktinių adresų. AB SEB bankas 2013 m. spalio 28 d. siuntė atsakovams pranešimą dėl įsipareigojimų vykdymo, kuris pagal pašto atžymas grąžintas. 2016 m. rugsėjo 1 d. pažymoje nurodyta, jog atsakovai M. N. ir J. N. yra skolingi AB SEB bankui 698,43 Eur palūkanų.
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, pagrįstai darė išvadą, jog atsakovai M. N. ir J. N. buvo tinkamai informuoti apie reikalavimo perleidimą ir ieškovė AB SEB bankas turi reikalavimo teisę reikšti ieškinį atsakovams. Pirmosios instancijos teismas detaliai aptarė CK 6.109 straipsnio reglamentavimą, pagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-168/2010, kurioje kasacinis teismas konstatavo, jog skolininkui apie reikalavimo perleidimą, kai jam sudaryti skolininko sutikimo nereikia, gali būti pranešta bet kokia forma ir bet kokiu būdu, svarbu, kad pranešime būtų informacija apie pradinio kreditoriaus turimą ar būsimą reikalavimą ir jo perleidimą įvardytam naujajam kreditoriui. Teismas pagrįstai rėmėsi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2011, kurioje kasacinis teismas pasisakė, jog pranešus skolininkui apie reikalavimo perleidimą ieškinio pareiškimu ir kartu pateikus cesijos sutartį, reikalavimo teisės perleidimas sukelia jam teisinius padarinius nuo ieškinio ir jo priedų gavimo momento, kad toks skolininko informavimas laikytinas tinkamu. Apeliantė nepagristai teigia, kad minėta nutartimi pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis, nes bylos faktinės aplinkybės skiriasi. Atkreiptinas dėmesys, kad teismas rėmėsi vien kasacinio teismo CK 6.109 straipsnio aiškinimu, t. y. teisės normos aiškinimu, o ne minimos kasacinio teismo bylos faktinėmis aplinkybėms.
Iš ieškovės AB SEB banko atsakovams siųstų 2011 m. kovo 3 d. ir 2011 m. balandžio 28 d. pranešimų matyti, kad juose nėra minima data, nuo kurios sutartis bus laikoma nutraukta. Byloje nėra jokių dokumentų, iš kurių matytųsi, kada tiksliai ieškovė nutraukė kredito sutartį su atsakovais. Ieškovė teigia, kad kredito sutartis buvo vienašališkai nutraukta 2011 m. rugpjūčio 5 d., o apeliantė teigia, kad - 2011 m. balandžio 4 d. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad kreditavimo sutartis nutraukta nuo 2011 m. rugpjūčio 5 d., kadangi po 2011 m. kovo 3 d. pranešimo dėl galimo sutarties nutraukimo, kuriame nutraukimo data nebuvo nurodyta, ieškovė pakartotinai pranešimą išsiuntė 2011 m. balandžio 28 d.
Ieškovė už laikotarpį nuo 2010 m. rugsėjo 11 d. iki 2011 m. rugpjūčio 8 d. priskaičiavo atsakovams 1 386,00 Eur mokėjimo palūkanų, iš jų 30,45 Eur buvo apmokėta atsakovų 2010 m. lapkričio 16 d., 324,73 Eur padengė 2012 m. sausio 24 d. UAB „Būsto paskolų draudimas“ ir 332,39 Eur padengta 2012 m. balandžio 16 d. nutraukus atsakovo M. N. gyvybės draudimo sutartį. Kaip nurodo apeliantė, ieškovė teismui pateikė dvi lenteles: didžioji (iš 6 lapų) „Skolos ir sukauptų delspinigių ataskaita“ bei mažoji (iš 1 lapo) „Paskolinės sąskaitos lentelė“ (kurią apeliantė įvardija „z-ATASK“). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ieškovė išaiškino, kad didžioji lentelė atspindi delspinigių apskaičiavimą, kur palūkanos nurodytos intervalais nuo vieno mėnesio 11 dienos iki kito mėnesio 11 dienos. Kaip nurodo ieškovė, didžiojoje lentelėje palūkanos nėra paskaičiuotos padieniui, jos yra tik nurodomos kaip pradelsta to laikotarpio (nuo vieno mėnesio 11 d. iki kito mėnesio 11 d.) palūkanų suma nuo kurios skaičiuojami delspinigiai. Delspinigiai 2011-07-11 d., 2011-07-12 d., 2011-07-15 d., 2011-07-30 d., 2011-08-01, 2011-08-04 d. buvo skaičiuojami nuo tos pačios 1248,67 Eur sumos, nes tokia palūkanų suma tuo laikotarpiu buvo pradelsta sumokėti. Dėl nurodytų priežasčių apeliantė nepagrįstai teigia, kad didžioji lentelė ir „z-ATASK“ lentelė turi neatitikimų. Kaip pagrįstai nurodo ieškovė, jei didžiojoje lentelėje būtų reikėję nurodyti tikslią palūkanų sumą paskutinei lentelės datai (2011-08-07 d.), tai būtų reikėję pridėti ir palūkanas už laikotarpį nuo 2011-07-12 d. iki 2011-08-07 d., nes didžiojoje lentelėje suma per tą laikotarpį nekito, o palūkanos buvo skaičiuojamos, tik jas atvaizduoti didžiojoje lentelėje nereikėjo, nes, ta lentelė buvo skirta ne palūkanų skaičiavimo atvaizdavimui, o delspinigių skaičiavimo atvaizdavimui ir palūkanų sumos buvo nurodomas tik intervalais. Taigi, palūkanų skaičiavimas atsispindi mažojoje lentelėje („z- ATASK“), kurioje nurodoma kiek kiekvieną mėnesį turėjo būti mokama palūkanų, kiek jų ir kada realiai yra sumokėta ir kokia galutinė (už visas dienas) nesumokėtų palūkanų suma. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi būtent mažąja lentele („z- ATASK“). Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino ieškovės į bylą pateiktus rašytinius įrodymus.
Apeliantė nepagrįstai teigia, kad ieškovė jokiame rašytiniame įrodyme nefiksuoja ir nenurodo, kad iš draudimo bendrovės yra gavusi 324,73 Eur draudimo išmoką ir tokioje dalyje nemažina reikalaujamos mokėtinų palūkanų sumos. Kaip pagrįstai nurodo ieškovė, mažojoje („z-ATASK“) lentelėje matyti, kad ieškovė iš UAB „Būsto paskolų draudimas“ gautą 324,73 Eur palūkanų už 3 mėnesius sumą pavedimo dieną (2012-01-24 d.) išdalino už anksčiausiai atsakovų pradelstas mokėti palūkanas: pagal kredito sutartyje sudarytą grafiką 2010-09-11 d. turėjo būti sumokėta iš viso 119,78 Eur palūkanų, tačiau jos nebuvo laiku sumokėtos. Atsakovai tik jų dalį, t. y. 30,45 Eur, sumokėjo pavėluotai 2010-11-16 d., o likusią dalį palūkanų, t. y. 89,33 Eur (119,78 - 30,45 = 89,33), ieškovė užskaitė tik 2012-01-24 d. iš UAB „Būsto paskolų draudimas“ gautų pinigų. 115,77 Eur iš UAB „Būsto paskolų draudimas“ gautų pinigų ieškovė tą pačią dieną (2012-01-24 d.) užskaitė už palūkanas, kurios turėjo būti sumokėtos 2011-10-11 d. ir 119,63 Eur už palūkanas, kurios turėjo būti sumokėtos 2011-11-11 d. Kaip matyti, būtent tos trys užskaitytos sumos (89,33, 115,77, 119,63) ir sudaro 324,73 Eur sumą, gautą iš UAB „Būsto paskolų draudimas“ kaip palūkanų už tris mėnesius draudimo išmoką. Mažojoje („z-ATASK“) lentelėje, jos apačioje, yra įrašyta pastaba: „2012-01-24 mokėjimai atlikti p/1 2011-11-23 draudimo išmoką pasirašytą su UAB „Būsto paskolų draudimas“.
Apeliantė teigia, kad teismas, nutraukęs bylą dalyje dėl ieškovės atsiimtų reikalavimų, privalėjo proporcingai priteisti atsakovės patirtas išlaidas. Ieškovė pirmosios instancijos teisme atsisakė dalies ieškinio reikalavimų, t. y. delspinigių priteisimo. Kaip nurodo ieškovė, ji, matydama, kad savo pateiktuose procesiniuose dokumentuose atsakovai prašo taikyti ieškinio senatį, priėmė sprendimą atsisakyti dalies savo reikalavimų delspinigių atžvilgiu, nes teismas ieškinio senatį taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 str. 2 d.). apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovės atsisakymas nuo dalies ieškinio reikalavimų nelaikytinas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis. Kaip pagrįstai nurodo ieškovė, apeliantė teisme ginčijo ne tik ieškovės reikalavimą dėl delspinigių, bet visą ieškovės reikalaujamą sumą, todėl papildomų išlaidų vien dėl delspinigių ginčijimo neturėjo. Pirmosios instancijos teismas tinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, todėl apeliacinės instancijos teismas atmeta ir šį apeliantės reikalavimą.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs išdėstytus argumentus konstatuoja, kad atsakovės apeliacinis skundas nėra teisiškai pagrįstas, todėl atmetamas, o Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 30 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.