Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Š. K. skundą atsakovei Nacionalinei Žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: pripažino pareiškėjo atleidimą iš valstybės tarnybos neteisėtu, panaikino Įsakymą, priteisė pareiškėjui 7 507,73 Eur vidutinį darbo užmokestį (neatskaičius mokesčių) nuo 2016 m. gruodžio 6 d. iki 2017 m. gruodžio 6 d. (įskaitytinai), kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2019 m. kovo 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3474-415/2019 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 3 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjui Š. K. priteistas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką, panaikino ir šią bylos dalį perdavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo. LVAT konstatavo, kad vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką pareiškėjui turėjo būti skaičiuojamas taikant A lygio 13 kategorijos pareigybės darbo užmokesčio dydžius, be to, teismas turėjo vadovautis pareiškėjo atleidimo iš valstybės tarnybos ir kreipimosi į teismą metu galiojusiomis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) normomis.

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nagrinėjamu atveju teismas nagrinės tik skundo reikalavimą dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo pareiškėjui.

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas nurodė, kad pagal 2019 m. kovo 22 d. NŽT pažymą apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas Nr. 5F-18-11 apskaičiavo, kad pareiškėjo vienos dienos vidutinis darbo uždarbis buvo 42,80 Eur, o mėnesinis – 913,07 Eur. Prašė neišskaičiuoti netekto darbingumo pensijos ir nedarbo išmokos. Į klausimą, koks tikslus pareiškėjo reikalavimas, atsakė, kad prašo priteisti vidutinį mėnesinį darbo užmokestį pagal DK 300 straipsnio 4 dalį. Sutinka, kad tai bus skirtumas tarp darbo užmokesčio NŽT pagal A lygio 13 kategoriją ir pareiškėjo gautų pajamų dabartinėje darbovietėje. Nurodė, kad neprašo priteisti išeitinę išmoką. Prašė nemažinti, nes ilgas teisminis procesas buvo dėl atsakovo kaltės – jis teikė apeliacinius skundus, dėl ko byla buvo sustabdyta. Biudžetinės įstaigos statutas nėra pagrindas mažinti. Nurodė, kad pareiškėjas iki šiol dirba Valstybinėje mokesčių inspekcijoje, jo darbo užmokesčio duomenys naujausi nėra pateikti, prašė vadovaujantis jau esančiais byloje, jie nepasikeitę.

Teismo posėdyje pareiškėjas nurodė, kad palaiko advokato išsakytus argumentus, prašė skundą tenkinti. Taip pat nurodė, kad netektas darbingumas jam buvo nustatytas ir šią išmoką gavo dar iki neteisėto atleidimo. Iki šiol NŽT jam jokių pinigų pagal 2018 m. gruodžio 3 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą nepervedė.

Teismo posėdyje atsakovės atstovas Laurynas Kontenis nurodė, kad sutinka su pareiškėjo apskaičiavimais – pareiškėjo vienos dienos vidutinis darbo uždarbis buvo 42,80 Eur, o mėnesinis – 913,07 Eur. Priteistina suma turi būti skaičiuojama pagal dienos darbo užmokestį. Nurodė, kad mažinti reikia, nes tokia yra LVAT praktika. Pažymėjo, kad į bylą yra pateikti duomenys apie pareiškėjo darbo užmokestį iki 2018 m. rugpjūčio mėnesio, sutiko, kad turi būti vadovaujasi šiais duomenimis, naujų duomenų (apie pareiškėjo darbo užmokestį 2018 m. rugsėjo–2019 m. sausio mėnesius) teikti neprašė.

Teismo posėdyje atsakovės atstovė Neringa Jucevičienė, atsižvelgdama į LVAT nutartį šioje byloje, prašė teismo pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies. Prašė priteisti vidutinį mėnesinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką iki 2019 m. sausio 3 d.

Teismas konstatuoja:

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas iš esmės kilęs dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo pareiškėjui.

Nustatyta, kad pareiškėjas Š. K. NŽT direktoriaus 2016 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. 1PS1-1051-(2.1.) „Dėl Š. K. atleidimo“ buvo atleistas iš NŽT Informacinių technologijų skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 11 kategorijos pareigų.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-337-821/2017 panaikino NŽT direktoriaus 2016 m. kovo 3 d. įsakymą Nr. 1PS1-198-(2.1.), kuriuo pareiškėjas iš A lygio 13 kategorijos pareigų buvo perkeltas į žemesnes – Informacinių technologijų skyriaus A lygio 11 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 3 d. sprendimu pripažino pareiškėjo atleidimą iš valstybės tarnybos neteisėtu ir panaikino Įsakymą, kuriuo pareiškėjas atleistas iš pareigų NŽT. Ši teismo sprendimo dalis nebuvo apskųsta apeliaciniu skundu ir įsiteisėjo 2019 m. sausio 3 d.

LVAT 2019 m. kovo 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3474-415/2019 iš esmės pripažino, kad pareiškėjui priklauso vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką, skaičiuotinas taikant A lygio 13 kategorijos pareigybės darbo užmokesčio dydžius bei pareiškėjo atleidimo iš valstybės tarnybos ir kreipimosi į teismą metu galiojusias DK nuostatas.

Bylos nagrinėjimo metu teismo posėdyje šalys, vadovaudamosi LVAT 2019 m. kovo 6 d. nutartimi, sutiko, kad pareiškėjui turi būti priteistas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką. Atsakovas taip pat į bylą pateikė naujus duomenis apie pareiškėjo darbo užmokestį, pagal kuriuos abi šalys sutiko, kad pareiškėjo vidutinis dienos darbo užmokestis yra 42,80 Eur (bruto, neatskaičius mokesčių). Tačiau byloje ginčas vyksta dėl šių aspektų: 1) už kokį laikotarpį turi būti priteistas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką; 2) ar turi būti išskaičiuota iš pareiškėjui priteistinos sumos nedarbo draudimo išmoka, kurią pareiškėjas gavo nuo 2016 m. gruodžio 23 d. iki 2017 m. birželio 22 d.; 4) ar turi būti mažinama priteistina suma pagal DK 300 straipsnį (teisės akto redakcija galiojusi nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2017 m. birželio 30 d.).

DK 300 straipsnio 4 dalyje (teisės akto redakcija galiojusi nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2017 m. birželio 30 d.) nustatyta, kad jeigu teismas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, tai priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia darbuotojui DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos arba darbo užmokesčio skirtumą už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje. Šiuo atveju laikoma, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas buvo neteisėtai atleistas iš darbo 2016 m. gruodžio 5 d. Taigi priverstinė pravaikšta pareiškėjui prasidėjo 2016 m. gruodžio 6 d. Ji baigėsi, kai įsiteisėjo teismo sprendimas pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu. 2018 m. gruodžio 3 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendimu pripažino pareiškėjo atleidimą iš valstybės tarnybos neteisėtu, ši teismo sprendimo dalis nebuvo apskųsta apeliaciniu skundu ir įsiteisėjo 2019 m. sausio 3 d. Taigi pareiškėjo priverstinė pravaikšta baigėsi 2019 m. sausio 3 d. Pareiškėjas prašo priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką pagal DK 300 straipsnio 4 dalį, todėl teismas priteisia pareiškėjui už laikotarpį nuo 2016 m. gruodžio 6 d. iki 2019 m. sausio 3 d. (įskaitytinai). Teismas atmeta pareiškėjo skundo reikalavimą priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2019 m. sausio 4 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nes pareiškėjo priverstinė pravaikšta baigėsi įsiteisėjus 2018 m. gruodžio 3 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo daliai dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu (teismo posėdyje pareiškėjo atstovas nurodė, kad pareiškėjo reikalavimas kyla iš DK 300 straipsnio 4 dalies).

Pareiškėjo vidutinis dienos darbo užmokestis yra 42,80 Eur (bruto, neatskaičius mokesčių), todėl pareiškėjas priverstinės pravaikštos laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 6 d. iki 2019 m. sausio 3 d. būtų gavęs 22 384,4 Eur (42,80*18+42,80*252+42,80*251+42,80*2) (bruto, neatskaičius mokesčių).

Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjui iš priteistino vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką turi būti išskaičiuotas jo gautas atlyginimas Valstybinėje mokesčių inspekcijoje prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI). Tą numato DK 300 straipsnio 4 dalis (teisės akto redakcija galiojusi nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2017 m. birželio 30 d.). Bylos duomenimis, pareiškėjas VMI įsidarbino 2017 m. spalio 1 d. ir dirba iki šiol (pareiškėjo paaiškinimai, duoti 2019 m. balandžio 5 d. teismo posėdžio metu). Taigi iš priteistino vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką turi būti išskaičiuotas atlyginimas, kurį pareiškėjas gavo VMI 2018 m. spalio 1 d.–2019 m. sausio 3 d. Nuo 2018 m. spalio 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjas gavo 9 315,56 Eur darbo užmokesčio (661,01+(855,43*2)+(868,54*4)+866,47+865,09+862,06+875,9) (bruto, neatskaičius mokesčių). Teismas pažymi, kad į bylą nėra pateikta duomenų apie pareiškėjo gautą darbo užmokestį nuo 2018 m. rugsėjo iki 2019 m. sausio mėnesio. Teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad jo darbo užmokestis nepakito, atsakovės atstovai su tokia pozicija sutiko, naujų duomenų išreikalauti neprašė. Teismas vadovaudamasis ABTĮ 11 straipsnyje įtvirtintais proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principais, atsižvelgdamas į tai, kad bylos nagrinėjimas yra užtrukęs, į tai, kad tarp šalių nėra ginčo dėl pareiškėjo gaunamų pajamų dydžio, sprendžia, kad pareiškėjas 2018 m. rugsėjo–2019 m. sausio mėnesiais gavo po 875.91 Eur (bruto, neatskaičius mokesčių) atlyginimo kas mėnesį (paskutinis pateiktas pareiškėjo gautas darbo užmokestis už 2018 m. rugpjūtį buvo tokio dydžio). 2018 m. rugsėjo 1 d.–2019 m. sausio 3 d. pareiškėjas gavo 3 600,96 Eur (bruto, neatskaičius mokesčių) darbo užmokesčio (875,91*4+48,66*2). Taigi kaip gautas VMI darbo užmokestis turi būti išskaičiuota 12 916,52 Eur (9 315,56+3 600,96) (bruto, neatskaičius mokesčių). Atlikus minėtus išskaičiavimus (22 384,4 Eur-12 916,52 Eur=9 467,88 Eur) pareiškėjui priteistina 9 467,88 Eur (bruto, neatskaičius mokesčių).

Atsakovė prašo išskaičiuoti pareiškėjo gautą nedarbo draudimo išmoką. Teismas šį reikalavimą atmeta, nes vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 29 d. nutartimi civilinėje byloje A. G. v. UAB „Skuodo komunalinis ūkis“, Nr. 3K-3-400/2008, 2007 m. vasario 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje I. G. v. AB ,,Vilniaus Vingis“, bylos Nr. 3K-3-70/2007, kuriose nurodyta, kad priteisto vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką esmė ir paskirtis skiriasi nuo nedarbo draudimo išmokos, mokamos pagal Nedarbo socialinio draudimo įstatymą. Asmens teisė gauti nedarbo draudimo išmoką kyla ne iš darbo teisinių santykių, o iš teisės į socialinį aprūpinimą, kai, siekiant užtikrinti žmogaus gyvybinių poreikių patenkinimą, per socialinio draudimo sistemą iš dalies yra kompensuojamos dėl nedarbo kilusios neigiamos pasekmės. Nedarbo draudimo išmoka yra mokama ne iš darbdavio lėšų, o iš valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų (Nedarbo socialinio draudimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalis). Taigi darbdavio prievolė mokėti darbuotojui vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nesusijusi su darbuotojo teise į socialinę apsaugą ir teise gauti nedarbo draudimo išmokas, nes minėta darbdavio prievolė kyla iš individualių darbo teisinių santykių, kai darbdavys neteisėtai atleidžia darbuotoją iš darbo. Taigi nedarbo draudimo išmoka, išmokėta teritorinės darbo biržos, negali būti išskaičiuojama iš priteistino iš darbdavio vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką.

Atsakovė prašo pareiškėjui priteistiną vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką mažinti, atsižvelgiant į DK 300 straipsnio 4 dalies teisės normos paskirtį ir siekiamus tikslus, prašo vadovautis lygybės, protingumo, sąžiningumo, teisingumo ir kt. principais, įtvirtintais DK 2, 35 ir 36 straipsniuose. Pabrėžia, kad atsakovė yra biudžetinė įstaiga, o bylos nagrinėjimas labai užtruko. Pareiškėjas teigia, kad bylos nagrinėjimas užtruko dėl atsakovės kaltės, pareiškėjas visą laiką prašė bylą nagrinėti greičiau. Teismas įvertinęs šalių argumentus ir bylos aplinkybes nusprendžia, kad pareiškėjui priteistinos sumos sumažinimas atliktas pagal DK 300 straipsnio 4 dalį priteisiant darbo užmokesčio skirtumą už priverstinės pravaikštos laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje. Teismas nustatė, kad pareiškėjas dėjo pastangas sumažinti atsakovės nuostolius (susirado kitą darbą), bylos nagrinėjimas užtruko ne dėl jo kaltės, o biudžetinės įstaigos statusas, teismo vertinimu, taip pat nekeičia teisės aktuose nustatytų atsakovės pareigų. Taigi teismas vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, įtvirtintais DK 35 straipsnyje (teisės akto redakcija galiojusi nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2017 m. birželio 30 d.), laiko, kad pareiškėjui priteistina 9 467,88 (bruto, neatskaičius mokesčių) suma atitinka padarytus jo teisių pažeidimus ir yra proporcinga suvaržymo priemonė darbdaviui.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo Š. K. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui Š. K. 9 467,88 Eur (devynis tūkstančius keturis šimtus šešiasdešimt septynis Eur aštuoniasdešimt aštuonis ct) (bruto, neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2016 m. gruodžio 6 d. iki 2019 m. sausio 3 d.

Atmesti pareiškėjo Š. K. skundo dalį dėl reikalavimo priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą nuo 2019 m. sausio 4 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.