- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-03-06
- Bylos Nr.
- eA-3474-415/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04880-2016-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas panaikintas, byla perduota nagrinėti iš naujo
- Teisėjai
- Stasys Gagys, Gintaras Kryževičius, Ramutė Ruškytė
- Pareiškėjas
- Š. K.
- Atsakovas
- Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos
- Kategorijos
- 23.3.12pavadinimo nepavyko patikrinti
- 59.1.3Apeliacinės instancijos teismo sprendimai ir jų priėmimas
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Š. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal Š. K. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas Š. K. (toliau – ir pareiškėjas) skunde teismo prašė panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba, atsakovas) direktoriaus 2016 m. lapkričio 30 d. įsakymą Nr. 1PS1-1051-(2.1.) „Dėl Š. K. atleidimo“ (toliau – ir Įsakymas), grąžinti jį į Tarnybos Informacinių technologijų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas, priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš valstybės tarnybos dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.
2. Pareiškėjas nurodė, kad Tarnyboje užėmė Informacinių technologijų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas. Informacinių technologijų skyriaus vedėjas D. P. 2016 m. spalio 10 d. tarnybiniame pranešime „Dėl Š. K. vertinimo nepatenkinamai“ Nr. 1PS7-561-(2.29.) (toliau – ir Tarnybinis pranešimas) pareiškėjo veiklą įvertino nepatenkinamai ir siūlė pareiškėją atleisti iš pareigų. Tarnybinės veiklos vertinimo komisija, sudaryta Tarnybos direktoriaus 2016 m. liepos 21 d. įsakymu Nr. 1PS1-642-(2.1.) (toliau – ir Komisija) kuri 2016 m. lapkričio 14 d. posėdyje jo tarnybinę veiklą įvertino nepatenkinamai ir pritarė tiesioginio vadovo siūlymui atleisti iš užimamų pareigų.
3. Pareiškėjas teigė, kad Komisija buvo šališka. Be to, atsakovas, priimdamas Įsakymą, neatsižvelgė ir nevertino, jog pareiškėjas ginčijo sprendimą 2015 metų tarnybinę veiklą vertinti nepatenkinamai ir jį perkelti į žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas kitoje administracinėje byloje. Komisija vertino pareiškėją pagal 2015 m. veiklą, nors turėjo vertinti tik tarnybinę veiklą 2016 metais. Komisija neišnagrinėjo visų faktinių duomenų, tik formaliai vadovavosi tiesioginio vadovo siūlymu ir jam pritarė. Be to, neatsižvelgė į pareiškėjo žodinius ir raštu pateiktus paaiškinimus.
4. Pareiškėjas nesutiko su atsakovu, jog neįvykdė dviejų pavestų užduočių. Nurodė, jog nėra įrodymų apie jo klaidingą adresatų kūrimą dokumentų valdymo sistemoje. Paaiškinimus dėl šios užduoties įvykdymo pateikė raštu. Nesutiko su Tarnybinio pranešimo 1.1., 2, 4 punktuose nurodytais pažeidimais.
5. Pareiškėjas teigė, kad neeilinis jo tarnybinės veiklos vertinimas ir atitinkama jos išvada – tai galimai iš anksto suplanuotas veiksmas, siekiant susidoroti su juo, pasinaudojant Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 22 straipsnio 19 punktu. Pažymėjo, kad augina vaiką iki keturiolikos metų, turi sveikatos negalią. Iš užimamų pareigų buvo siūlyta išeiti šalių susitarimu, tačiau jis atsisakė. Tai nebuvo sąžiningas ir teisingas Tarnybos pasiūlymas.
6. Pareiškėjas ir jo atstovai teismo posėdyje akcentavo, kad pareiškėjo vertinimas pripažintas neteisėtu, todėl išnyko ir neeilinio vertinimo teisinis pagrindas. Atleidimo iš valstybės tarnybos pagrindas išnykęs. Tiek eilinio, tiek ir neeilinio vertinimo rezultatai pripažinti neteisėtais. Nors pareiškėjas ir buvo atleistas iš A lygio 11 kategorijos pareigų, tačiau jis turi būti grąžintas į A lygio 13 kategorijos pareigas ir kompensacija skaičiuojama būtent nuo šios pareigybės.
Atsiliepimas
7. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
8. Atsakovas nurodė, kad Tarnybos direktoriaus 2016 m. kovo 3 d. įsakymas Nr. 1PS1-198-(2.1.) „Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos valstybės tarnautojų vertinimo komisijos siūlymų įgyvendinimo“ įsigaliojo jo pasirašymo dieną ir jis šioje byloje ginčijamo Įsakymo priėmimo metu buvo ir šiuo metu yra galiojantis ir nenuginčytas. Tarnybos vadovo Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas vadovaujantis VTĮ 22 straipsnio 19 dalies 1 punkto nuostata. Priimant Įsakymą nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros, reglamentuojančios karjeros valstybės tarnautojo veiklos vertinimą bei turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą.
9. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas nuo 2012 m. gruodžio 3 d. Tarnyboje ėjo Tarnybos Informacinių technologijų skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 13 kategorijos pareigas. Po 2015 metų neigiamo jo tarnybinės veiklos vertinimo, jis nuo 2016 m. kovo 7 d. perkeltas į Tarnybos Informacinių technologijų skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 11 kategorijos pareigas. Pareiškėjas yra tiesiogiai pavaldus Informacinių technologijų skyriaus vedėjui D. P..
10. Atsakovas pažymėjo, kad tarnybinės veikos vertinimo 2016 m. spalio 20 d. išvadoje Nr. 1PS13-857 prie išvardytų funkcijų pareiškėjui buvo nustatytos 3 einamųjų (2016 m.) metų užduotys, iš kurių 1 įvykdyta pasiekiant nustatytus rodiklius, o kitos 2 užduotys įvykdytos netinkamai. Tiesioginio vadovo siūlymu, t. y. 2016 m. spalio 10 d. Tarnybiniu pranešimu ir į pareigas priimančio asmens sprendimu nuspręsta atlikti neeilinį pareiškėjo veiklos 2016 metais vertinimą, nes 2015 metais jo tarnybinė veikla buvo įvertinta nepatenkinamai. Tarnybiniame pranešime nurodytos faktinės aplinkybės, kurios apibūdina pareiškėjo elgesį, darbo drausmės pažeidimus ir patvirtina, kad jis nesugeba susitvarkyti su pavestomis užduotimis, paviršutiniškai jas atlieka, nesugeba apibendrinti informacijos, padaryti reikiamų išvadų.
11. Atsakovas nurodė, kad Komisija 2016 m. lapkričio 14 d. vykusiame posėdyje pareiškėjo tarnybinę veiklą įvertino nepatenkinamai ir pasiūlė atleisti jį iš užimamų pareigų. Komisijos nariai, apklausę pareiškėją, be jokio išankstinio nusistatymo jo atžvilgiu ir neįtakojami pareiškėjo tiesioginio vadovo siūlymo įvertino jo tarnybinę veiklą nepatenkinamai.
12. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo skundo argumentai, jog jis negalėjo tinkamai atlikti pavestų darbų ne dėl savo kaltės, yra nepagrįsti. Po Komisijos neigiamo vertinimo Tarnybos vadovas pasiūlė pareiškėjui šalių susitarimu jam išeiti iš užimamų pareigų, išmokant išeitinę kompensaciją. Pareiškėjas šio pasiūlymo atsisakė. Po 2015 metais neigiamo pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimo jam buvo suteikta laiko patobulinti kvalifikaciją ir gebėjimus dirbti kolektyve, tam, tačiau pareiškėjas 2016 metais įvykdė tik kai kurias 2016 metų užduotis.
13. Atsakovo atstovas teismo posėdyje akcentavo, kad Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas. Buvo vertinti pareiškėjo gebėjimai, kompetencija, bendra tarnautojo veikla. Visi Komisijos nariai uždavinėjo klausimus. Tiesioginis vadovas pristatė vertinimo išvadą. Pagal kiekvieną užduotį vertino pareiškėją. Surinkti duomenys patvirtina, jog pareiškėjas nustatytų užduočių neįvykdė. Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas.
II.
14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: pripažino pareiškėjo atleidimą iš valstybės tarnybos neteisėtu; panaikino Tarnybos direktoriaus 2016 m. lapkričio 30 d. įsakymą Nr. 1PS1-1051-(2.1.) „Dėl Š. K. atleidimo“; priteisė pareiškėjui 7 507,73 Eur vidutinį darbo užmokestį (neatskaičius mokesčių) nuo 2016 m. gruodžio 6 d. iki 2017 m. gruodžio 6 d. (įskaitytinai). Kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
15. Teismas byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste bei Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis nustatė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 rugsėjo 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-337-821/2017 pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. panaikino Tarnybos direktoriaus 2016 m. kovo 3 d. įsakymą Nr. 1PS1-198-(2.1.) „Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Valstybės tarnautojų vertinimo komisijos siūlymų įgyvendinimo“ ir įpareigojo atsakovą išmokėti jam nuo 2016 m. kovo 7 d. iki atleidimo iš tarnybos pagal Tarnybos direktoriaus 2016 m. lapkričio 30 d. įsakymą Nr. 1PS1-1051-(2.1.) neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią dėl sumažintos pareiginės kategorijos. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi šį teismo sprendimą paliko nepakeistą. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendimas yra įsiteisėjęs ir jame nustatyti faktai yra prejudiciniai nagrinėjant šią bylą, todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjo tarnybinės veiklos 2015 m. vertinimas buvo atliktas netinkamai, pokalbio metu nebuvo vertinami pareiškėjo gebėjimai ir kvalifikacija, skyriaus vedėjo surašyta pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimo išvada nėra grindžiama objektyviais duomenimis, todėl teismas jos nelaikė pagrįsta. Tarnybos direktoriaus 2016 m. kovo 3 d. įsakymas, kuriuo pareiškėjas buvo perkeltas į žemesnes – Informacinių technologijų skyriaus A lygio 11 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigas – panaikintas.
16. Teismas akcentavo, kad bylos faktinė situacija dėl pareiškėjo 2015 m. tarnybinės veiklos vertinimo yra iš esmės pasikeitusi ir jo neeilinis vertinimas už 2015 m. jo veiklą įvertinti „nepatenkinamai“ pripažintas neteisėtu. 2015 m. tarnybinės veiklos įvertinimas yra reikšmingas šiam ginčui, nes pagal VTĮ 22 straipsnio 19 dalies 1 punktą, vertinimo komisija valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui siūlo atleisti valstybės tarnautoją iš pareigų, kai ji du kartus iš eilės karjeros valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą įvertina nepatenkinamai.
17. Teismas nurodė, kad kadangi išnykęs VTĮ 22 straipsnio 19 dalies 1 punkte įtvirtintas pagrindas, tai ir Komisijos siūlymas atleisti pareiškėją iš pareigų pripažįstamas neteisėtu. Pažymėjo, kad pareiškėjas atleistas iš Tarnybos Informacinių technologijų skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 11 kategorijos pareigų, tačiau pripažinus įsakymą, kuriuo jis perkeltas į žemesnes pareigas, neteisėtu, vertintina, kad pareiškėjo pareigybė prilyginta A lygio 13 kategorijai.
18. Teismas, teismo posėdyje apklausęs liudytojus, Komisijos narių šališkumo pareiškėjo atžvilgiu nenustatė.
19. Teismas nevertino kitų pareiškėjo skunde nurodytų argumentų, kadangi iš esmės pasikeitus faktinei bylos situacijai, Komisijos siūlymas atleisti pareiškėją iš pareigų yra pripažintas neteisėtu, todėl išnyko ir Įsakyme nurodytas teisinis atleidimo pagrindas (VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 10 punktas). Komisijos išvada yra sudedamoji Įsakymo dalis ir vertintina kaip visuma. Teismui nėra suteikta teisė vertinti valstybės tarnautojo (pareiškėjo) tarnybinės veiklos rezultatų, kaip ir jo gebėjimų atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir kvalifikaciją.
20. Teismas, vadovaudamasis VTĮ 5 straipsniu, Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 218 straipsnio 4 dalimi, įvertinęs bylos medžiagą, siekdamas išsaugoti teisinių santykių stabilumą, bei, atsižvelgęs į teisingumo ir protingumo principus, konstatavo, kad pareiškėjas negali būti grąžintas į darbą, todėl pareiškėjo atleidimą pripažino neteisėtu ir priteisė vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką. Konstatavo, kad tarnybiniai santykiai laikytini nutrauktais teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos. Pareiškėjo teisės bus apgintos tinkamai, taikant alternatyvų pažeistų teisių gynimo būdą.
21. Teismas, remdamasis atsakovo pateiktais duomenimis nustatė, kad pareiškėjo vienos dienos vidutinis darbo uždarbis 36,54 Eur, o mėnesio – 763,68 Eur. Pareiškėjas Įsakymu atleistas 2016 m. gruodžio 5 d. Taigi, pareiškėjui priteistina vidutinio darbo užmokesčio kompensacija nuo 2016 m. gruodžio 6 d. iki 2017 m. gruodžio 6 d. (įskaitytinai), remiantis atsakovo bei pareiškėjo pateiktais duomenimis (už 2016 m. gruodį skaičiuojant 5 darbo dienų savaitėje 21 d. d. (36,54 x 18) 657,72 + 8 400,37 (763,67 x 11 mėn.) + 146,16 (4 darbo dienos už 2017 m. gruodžio mėnesį 36,54 x 4) iš viso 9 204,25 Eur, mažinant 2017 m. spalio, lapkričio mėnesiais ir gruodžio 4 darbo dienas gautomis pajamomis, t. y. 1 696,52 Eur (661,01+855,43+180,08 (885,43/19))x4). Iš viso teismas pareiškėjui priteisė 7 507,73 Eur (neatskaičiavus mokesčių ir kitų privalomųjų mokėjimų). Teismas vertino, kad pareiškėjo pažeistos teisės bus apgintos negrąžinus jo į valstybės tarnybą, bet nepažeidus pastarojo socialinių ir finansinių interesų.
III.
22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 3 d. sprendimo dalimi, kuria pareiškėjui teismas priteisė 7 507,73 Eur vidutinį darbo užmokestį (neatskaičius mokesčių) nuo 2016 m. gruodžio 6 d. iki 2017 m. gruodžio 6 d. (įskaitytinai) ir prašo šią teismo sprendimo dalį pakeisti, priteisiant jam vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, skaičiuojant 911,82 Eur vidutinį mėnesinį atlyginimą.
23. Pareiškėjas nurodo, kad teismas sprendime padarė kompensacijos apskaičiavimo klaidą bei pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 147 straipsnio, Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo 2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII-2603 6 straipsnio 7 dalies nuostatas, kadangi taikė DK redakciją, galiojančią nuo 2017 m. liepos 1 d., ir taip tik iš dalies apgynė pažeistas teises.
24. Pareiškėjo teigimu, teismas kompensaciją apskaičiavo už laikotarpį, kuomet pareiškėjas ėjo A lygio 11 kategorijos, o ne A lygio 13 kategorijos valstybės tarnautojo pareigas. Reikšmingi duomenys kompensacijai apskaičiuoti yra pateikti administracinėje byloje Nr. eI-337-821/2017, pagal kuriuos pareiškėjo vidutinis mėnesinis atlyginimas yra 911,82 Eur ir atitinkamai vienos dienos darbo užmokestis – 43,36 Eur. Todėl nagrinėjamu atveju vidutinio darbo užmokesčio kompensacija nuo 2016 m. gruodžio 6 d. iki 2018 m. gruodžio 3 d. (įskaitytinai), remiantis atsakovo bei pareiškėjo pateiktais duomenimis (už 2016 m. gruodį skaičiuojant 5 darbo dienų savaitėje 21 d. d. (43,36 x 18) 780,48 + 20 971,86 (911,82 Eur x 23 mėn.) + 43,36 Eur (1 darbo diena už 2018 m. gruodžio mėnesį 43,36 x 1), iš viso 21 795,70 Eur, mažinant nuo 2017 m. spalio mėnesio iki 2018 m. lapkričio mėnesio ir 2018 m. gruodžio vieną darbo dieną gautomis pajamomis, t. y. 8 246,36 Eur (8 210,82 + 35,54 ((8210,82/231)x1)). Taigi, iš viso priteistina 13 549,34 Eur (neatskaičiavus mokesčių ir kitų privalomųjų mokėjimų) vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką už laikotarpį nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos (2018-12-03). Be to, iš atsakovo priteistinas vidutinio darbo užmokesčio skirtumas nuo gaunamų pajamų po 7,82 Eur (43,36 – 35,54) (neatskaičiavus mokesčių ir kitų privalomųjų mokėjimų) už kiekvieną priverstinės pravaikštos darbo dieną iki šio procesinio sprendimo įvykdymo dienos.
Atsiliepimas
25. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
26. Atsakovas nurodo, kad vadovaujantis Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau ir VMI) 2018 m. rugsėjo 27 d. pažyma apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas (toliau – ir Pažyma), apeliacinio skundo teiginiai, kad nuo 2017 m. spalio mėnesio iki 2018 m. lapkričio mėnesio ir 2018 m. gruodžio vieną darbo dieną gautos pajamos yra 8 246,36 Eur, yra nepagrįsti. Pažymos duomenimis pareiškėjo darbo užmokestis nuo 2017 m. spalio mėnesio iki 2018 m. rugpjūčio mėnesio buvo 8 210,82 Eur bei pridėjus 1 darbo dieną gruodžio mėnesį – 8 246,36, t. y. pareiškėjas apeliaciniame skunde dėl kompensacijos apskaičiavimo nėra paskaičiavęs ir įtraukęs darbo užmokesčio už 2018 metų rugsėjo, spalio ir lapkričio mėnesius, todėl teismui nusprendus priteisti pareiškėjui darbo užmokestį iki pirmos instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos, priteisiama suma turi būti mažinama pagal Pažymą, papildomai paskaičiuojant pareiškėjo 2018 m. rugsėjo – gruodžio mėnesiais gautą darbo užmokestį.
27. Atsakovo teigimu, teismas pilnai apgynė pareiškėjo teises ir interesus, nes priteisiant kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką turi būti atsižvelgiama į pareiškėjo gautas pajamas atleidimo metu, bei į tai, kad kompensacijos priteisimas už laikotarpį nuo atleidimo iki teismo sprendimo įvykdymo dienos darbdaviui lemtų pernelyg sunkius padarinius, dėl kurių būtų pažeisti kitų darbuotojų teisėti interesai.
28. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nuo 2017 metų spalio mėnesio dirba kitoje darbovietėje. Taip pat pareiškėjas pateikė informaciją, kad atleidimo laikotarpiu gavo nedarbo išmokas bei netekto darbingumo (invalidumo) pensiją. Tarnyba yra biudžetinė įstaiga ir pareiškėjui priteisti pinigai bus mokami iš valstybės biudžeto lėšų. Atsižvelgiant į pareiškėjo įsidarbinimą kitoje darbovietėje, kitas gautas pajamas bei įvertinus išmokos dydžio atitiktį jos tikslams, esmei ir bendriesiems teisingumo, sąžiningumo, proporcingumo principams, teismo sprendimu pareiškėjui priteistos išmokos už visą priverstinės pravaikštos laiką dydis būtų neadekvatus įstatyme nustatyto kompensavimo tikslui, lemtų darbdaviui pernelyg sunkius padarinius, dėl kurių būtų pažeisti kitų darbuotojų (valstybės tarnautojų) teisėti interesai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
29. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
30. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendimu pareiškėjo Š. K. skundą tenkino iš dalies, t. y. panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2016 m. kovo 3 d. įsakymą Nr. 1PS1-198-(2.1.) ir įpareigojo atsakovą Nacionalinę žemės tarnybą prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos išmokėti pareiškėjui nuo 2016 m. kovo 7 d. iki pareiškėjo atleidimo iš tarnybos pagal Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2016 m. lapkričio 30 d. įsakymą Nr. 1PS1-1051-(2.1.) neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią dėl sumažintos pareiginės kategorijos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas.
31. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad pareiškėjas atleistas iš Tarnybos Informacinių technologijų skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 11 kategorijos pareigų, tačiau pripažinus įsakymą, kuriuo jis perkeltas į žemesnes pareigas, neteisėtu, vertintina, kad pareiškėjo pareigybė prilyginta A lygio 13 kategorijai.
32. Padaręs šią pagrįstą išvadą, pirmosios instancijos teismas vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką turėjo skaičiuoti taikydamas A lygio 13 kategorijos pareigybės darbo užmokesčio dydžius.
33. Vertindama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai taikė materialinės teisės normas, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad priteisdamas vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, taikydamas Darbo kodekso, įsigaliojusio nuo 2017 m. liepos 1 d., 218 straipsnio 4 dalyje nustatytas taisykles, pirmosios instancijos teismas padarė teisės taikymo klaidą.
34. Pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr. XII-2603, priimto 2016 m. rugsėjo 14 d., 6 straipsnio 7 dalį jeigu skundas, prašymas nagrinėti individualų darbo ginčą yra paduotas ar ieškinys dėl darbo teisių įgyvendinimo yra pareikštas iki Darbo kodekso įsigaliojimo, skundas, prašymas yra sprendžiami pagal iki Darbo kodekso įsigaliojimo galiojusias nuostatas.
35. Vadovaujantis pareiškėjo atleidimo iš valstybės tarnybos ir kreipimosi į teismą metu galiojusio Darbo kodekso 300 straipsnio 4 dalimi, jeigu teismas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, tai priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia darbuotojui šio Kodekso 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos arba darbo užmokesčio skirtumą už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje. Šiuo atveju laikoma, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos.
36. Kadangi neteisingai taikęs materialinės teisės normas pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino faktinių aplinkybių, reikšmingų tinkamam Nutarties 35 punkte nurodytų teisės normų taikymui, ir dėl jų sprendime nepasisakė, apeliaciniu skundu apskųstoji teismo sprendimo dalis panaikinama ir ši bylos dalis perduodama tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 144 str. 1 d. 4 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 148 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo Š. K. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 3 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjui Š. K. priteistas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką, panaikinti ir šią bylos dalį perduoti Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.