Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Kukalio (pranešėjas), Rūtos Palubinskaitės (pirmininkaujanti) ir Arvydo Žibo, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. P. apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-808-737/2012 pagal ieškovo T. G. ieškinį atsakovui R. P. dėl žalos atlyginimo bei pagal atsakovo R. P. priešieškinį ieškovui T. G., trečiajam asmeniui notarei G. P. dėl dalies sandorio pripažinimo negaliojančiu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai.

Ieškovas, grįsdamas savo reikalavimus ir atsikirsdamas į priešieškinio reikalavimus, nurodydamas automobilio įsigijimo vertę, remonto ar papildomos įrangos įrengimo išlaidas turėjo pareigą pateikti tai pagrindžiančius įrodymus, tačiau jų nepateikė. T.y. ieškovas nepateikė: nei pirkimo-pardavimo sutarties, iš kurios galima būtų matyti, kad automobilį įsigijo už 5500 Lt, nei įrodymų (sąskaitų faktūrų, kvitų) apie tai, kad ieškovo automobiliui buvo atliekami kokie nors remonto ar papildomos įrangos įrengimo darbai, nei įrodymų pagrindžiančių, kad pirko automobilį be papildomos įrangos (autonominio šildymo ir dujų įrangos). Tuo tarpu atsakovas pateikė 2011-11-30 dienos autotransporto priemonės vertinimo ataskaitą, kuria, ieškovui padarytos žalos dydis nustatytas 3540 Lt, kuri atspindi faktinę ieškovo automobilio rinkos vertę. Kaip matyti iš vertinimo ataskaitos automobilio rinkos vertė buvo nustatyta su papildoma įranga (su dujų ir autonominio šildymo įranga). Vertinimo ataskaita visiškai atitinka LR Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo reikalavimus. Ieškovas minėtos ataskaitos ir nustatytos automobilio rinkos vertės neginčijo, be to nurodė, kad į 12000 Lt ieškovas įskaičiavo ne tik automobilio rinkos vertę, bet ir neturtinę žalą. Tokiu būdu ieškovas pripažino, kad identiškos komplektacijos automobilio rinkos vertė yra 3540 Lt. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, sprendime padaryta išvada apie ieškovui padarytų nuostolių dydį bei automobilio rinkos vertę yra visiškai nepagrįsta, prieštarauja byloje esantiems įrodymas, išvados padarytos pažeidžiant LR CPK 176-185 str. reikalavimus.

Teismas padarytos ieškovui padarytos žalos dydį nustatė ne pagal transporto priemonės rinkos vertę, bet pagal visiškai nepagrįstus ieškovu teiginius apie automobilio įsigijimo, remonto, papildomos įrangos vertes. Toks padarytos žalos dydžio nustatymas prieštarauja ne tik Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai teisės taikymo praktikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2000-06-16 dienos nutarimas Nr.27), bet ir LR CK 6.249 str. reikalavimams.

Teismas visiškai nevertino, kad teismo sprendimo priėmimo dienai apgadintas automobilis priklausė ir šiuo metu priklauso ieškovui. Ieškovui liko ne tik automobilio detalės, bet ir ieškovo minima papildoma įranga tiek dujų įranga, tiek autonominio šildymo įranga.

Būtinąsias civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygas, tame tarpe nustatant žalos dydį, reglamentuoja imperatyviosios LR CK normos. Šalys negali savo susitarimu pakeisti imperatyviųjų įstatymo normų, t.y. pakeisti būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų nustatymo, tame tarpe žalos dydžio nustatymą reglamentuojančių imperatyviųjų įstatymo normų. Ši išvada išplaukia sistemiškai aiškinant LR CK 6.252 straipsnį, kuriame aiškiai nurodyta, kad šalys savo susitarimu negali pakeisti imperatyviųjų teisės normų, nustatančių civilinę atsakomybę, jos formą ar dydį. Būtent analogiškos nuomonės, kad susitarimams dėl žalos atlyginimo, turi būti taikomos teisės normos, reglamentuojančios civilinę atsakomybę, ir, kad šalys tokiuose susitarimuose negali susitarti dėl nuostatų prieštaraujančių imperatyvioms įstatymo normoms, laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis teismas savo 2006-06-27 dienos nutartyje civ. byla Nr.3K-3-392/2006. 2011-02-25 susitarimas kilęs iš deliktinės atsakomybės prievolės, todėl šiuo susitarimu negalima pakeisti imperatyvių įstatymo normų, o būtent normų, reglamentuojančių žalos nustatymą.

2011-02-25 dienos susitarime dėl žalos atlyginimo 2 punkte nurodytas 12000 Lt žalos dydis beveik 4 kartus didesnis nei faktinė padaryta 3540 Lt dydžio turtinė žala ieškovui, prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, o būtent LR CK 6.249 str., 6.281 str., 6.252 str.), todėl šis susitarimas dėl žalos dydžio yra niekinis ir negalioja (LR CK 1.80 str.). Be to minėtu susitarimu nustatytas bei ieškovo reikalaujamas beveik 4 kartus didesnis „žalos“ dydis nei faktinis, prieštarauja civilinės atsakomybės, kaip prievolės paskirčiai ir funkcijai - atstatyti nukentėjusiojo asmens turtinę padėtį į buvusią prieš žalos padarymą. Toks ieškovo reikalavimas taip pat prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams įtvirtintiems LR CK 1.5 straipsnyje.

Ieškovas, pasirašydamas susitarimą nebuvo sąžiningas atsakovo atžvilgiu, nuslėpė svarbias aplinkybes dėl automobilio vertės bei pasinaudodamas, kad yra jo darbdavys, apgaule sudarė ginčijamą dalyje susitarimą (CK 1.91 str.). Iš esmės ieškovas savo ieškinio pareiškimu reikalauja ne žalos atlyginimo, o siekia pasipelnyti atsakovo sąskaita. Įstatymai draudžia nepagrįstą praturtėjimą kito asmens sąskaita (CK 6.237 str. 1 d., 6.242 str. 1 d.).

Teismas visiškai nevertino, kad ginčijamo susitarimo sudarymo metu tikrasis susitarimas ir tikroji šalių valia buvo, kad atsakovas ieškovui nupirks analogišką automobilį, o susitarimas, kaip atsakovui nurodė ieškovas, yra tik garantija, kad atsakovas ieškovo neapgaus. Teismas visiškai nevertino aplinkybės, kad atsakovą ir ieškovą siejo darbo santykiai, atsakovas buvo ieškovo darbuotojas ir nuo jo priklausomas. Teismas taip pat nevertino aplinkybės, kad susitarimas buvo sudarytas sekančią dieną atsakovui grįžus po autoįvykio ir atsakovui nebuvo žinoma tikroji automobilio rinkos vertė. Teismas visiškai neįvertino aplinkybes, kad už priteistą iš atsakovo žalą ieškovas gali nusipirkti 4 analogiško modelio ir komplektacijos automobilius.

Atsakovui buvo perduotas naudotis ieškovo automobilis. Taigi, tarp ieškovo ir atsakovo susiklostė faktiniai panaudos santykiai, nes nebuvo sudaryta rašytinė sutartis. CK 6.629 straipsnio 1 dalyje nustatyta panaudos gavėjo pareiga grąžinti daiktą tokios būklės, kokios jis jam buvo perduotas atsižvelgiant į normalų susidėvėjimą. CK 6.637 straipsnis numato, kad panaudos gavėjas privalo išlaikyti ir saugoti jam perduotą daiktą, tačiau kaip ir nurodo atsakovas automobilio jis negrąžino, o 2011-02-25 susitarimu įsipareigojo atlyginti žalą. Taigi ginčo santykiai kvalifikuotini kaip sutartiniai ir jiems turėtų būti taikomos įstatymo normos reguliuojančios civilinę atsakomybę.

Atsakovas visiškai nepagrįstai remiasi CK 6.252 straipsniu, nes šio straipsnio 1 dalyje priešingai nei teigia atsakovas, nustatyta, kad šalių susitarimas dėl civilinės atsakomybės už nuostolius netaikymo ar jos dydžio apribojimo negalioja. Taigi įstatymas nedraudžia sudaryti susitarimą dėl žalos atlyginimo.

Atsakovas remiasi, jo užsakymu 2011 m. lapkričio mėnesį atlikto automobilio vertinimo ataskaita. Šis vertinimas atliktas nesąžiningai, neobjektyviai ir neturėtų būti vertinamas kaip įrodymas nagrinėjant ginčą dėl susitarimo atlyginti žalą:

1) vertinimas buvo atliktas neinformavus ieškovą - turto savininką ir nieko jam apie tai nežinant, todėl nebuvo įvertinti atlikti automobilio pagerinimai;

2) vertinimas buvo atliktas 2011 m. lapkričio mėnesį, o automobilis buvo sužalotas 2011 m. vasario mėnesį;

3) 2011-02-25 susitarimo 3 punkte šalys susitarė, kad pretenzijų dėl žalos dydžio nereiškia ir ateityje nereikš, taigi vertinimas yra nesąžiningas vien tuo, kad atliktas pažeidžiant susitarimą ir neinformavus kitos šalies;

4) Atsakovas automobilio iki šios dienos neperdavė ir nepateikė įrodymų kokia yra jo būklė šiuo metu, todėl visiškai nepagrįstas teiginys, kad ieškovui liko automobilio detalės ir įranga

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1dalis), t.y. pirma, apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir neanalizuoja tų sprendimo dalių teisėtumo ir pagrįstumo, kurios nėra skundžiamos. Antra, apskųstojo teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik analizuojant apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir savo iniciatyva teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Apeliaciniu skundu apeliantas kelia klausimus susijusius su byloje pateiktų įrodymų neteisingu įvertinimu nustatant nuostolių dydį bei automobilio rinkos vertę ir pažeidžiant CPK 176-185 straipsnių reikalavimus. Apeliantas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas ir priteistas iš atsakovo atlygintinas žalos dydis prieštarauja suformuotai teisminei praktikai.

Nagrinėjamos bylos medžiaga nustatyta, kad 2011 m. vasario 25 d. ieškovas ir atsakovas sudarė notarinį susitarimą atlyginti žalą, kuriuo atsakovas pripažino, jog 2011 m. vasario 19 d. vairuodamas ieškovo automobilį padarė eismo įvykį ir padarė žalą ieškovo automobiliui ir dėl tokios žalos padarymo nukentėjusiuoju yra ieškovas. Šio susitarimo 2 punktu šalys sutarė, kad 2011 m. vasario 19 d. padarytos žalos dydis yra 12000 Lt ir, kad nukentėjusiajam atsakovas žalą privalo atlyginti ne vėliau kaip iki 2012 m. vasario 25 d. Šalys taip pat sutarė, kad dėl padarytos žalos dydžio ir būdo viena kitai nereikš pretenzijų ateityje. Bylos aplinkybės rodo, kad atsakovas šalių sudarytą susitarimą įvykdė tik iš dalies ir sumokėjo atsakovui tik 3540 Lt, o likusios 8460 Lt sumos nemoka ir savo įsipareigojimų nevykdo. Atsakovas byloje pareiškė priešieškinį nurodydamas, kad šalių sudaryto susitarimo 2 punkto sąlyga dėl 12000 Lt atlyginamo žalos dydžio negalioja, nes susitarimo sąlyga prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir sudaryta apgaulės įtakoje.

Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs bylą ir tenkindamas ieškinį ir atmesdamas priešieškinį nustatė, kad atsakovui dėl autoįvykio buvo padaryta turtinė žala. Teismas konstatavo, kad šalys notariškai patvirtintu susitarimu sutarė atlyginti žalą ir nustatė jos dydį, atsakovo veiksmuose yra visos būtinos sąlygos civilinei atsakomybei atsirasti. Teismas pažymėjo, kad šalių sudarytas susitarimas yra sudarytas teisėtai ir turi šalims įstatymo galią, turi būti vykdomas ir pagal jį atsakovas turi tinkamai įvykdyti ieškovui prisiimtą 12000 Lt prievolę, sudarytas šalių susitarimas dėl atlygintinos žalos dydžio neprieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Teisėjų kolegija tokias pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas laiko pagrįstomis ir teisingomis.

Pagal CK 6. 156 straipsnio 1 dalį šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Taigi, šio straipsnio dalyje atskleidžiamas vienas iš sutarties laisvės principo turinio elementų pagal kurį sutarties laisvė reiškia, kad civilinių teisinių santykių subjektai patys sprendžia, jiems sudaryti konkrečią sutartį ar jos nesudaryti. Sutarties laisvės principas taip pat reiškia, kad sutarties šalys turi teisę ne tik sudaryti sutartį, bet ir susitarti dėl jos sąlygų, t.y. sutarties laisvė apima ir laisvę savarankiškai nustatyti jos turinį bei formą, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas ar jos turinį nustato imperatyvios įstatymo normos arba tam tikrų sąlygų reikalauja gera moralė, viešoji tvarka ar teisės principai.

Nagrinėjamoje byloje šalys laisvai ir niekieno nevaržomos sudarė 2011 m. vasario 25 d. susitarimą ir susitarė, kad atsakovas už 2011 m. vasario 19 d. padarytą žalą ieškovui atlygins 12000 Lt ne vėliau, kaip iki 2012 m. vasario 25 d. Nustatyta, kad atsakovas dalį prisiimtos prievolės pagal susitarimą ir įvykdė, ieškovui sumokėjo 3540 Lt žalos atlyginimą. Likusią prievolės dalį atsakovas atsisako vykdyti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas atsisakydamas vykdyti šalių sudarytą susitarimą pažeidžia prisiimtus įsipareigojimus, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad sutartis yra privaloma ir turi būti vykdoma yra visiškai pagrįsta. Pagrįsta pirmosios instancijos teismo konstatuota aplinkybė, kad atsakovo sudaryto susitarimo sąlyga atlyginti ieškovui 12000 Lt žalą neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Atsakovo sudaryta su ieškovu minėta susitarimo sąlyga neprieštarauja šalių sutarties laisvės principui, byloje taip pat neįrodyta, kad susitarimas buvo sudarytas apgaulės įtakoje (CK 1. 91 straipsnis), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovo ieškinį patenkino, o atsakovo priešieškinį atmetė.

Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, CPK 177 straipsnio 1 dalį teismas gali daryti išvadą apie tam tikro byloje įrodinėjamo fakto buvimą, remdamasis įrodymais, kuriuose yra duomenų, pagrindžiančių įrodinėjamą faktą. Nagrinėjamoje byloje ieškovas atlygintinos žalos dydį įrodinėjo šalių sudarytu susitarimu, kuriuo šalys buvo patvirtinę 12000 Lt atlygintinos žalos dydį. Pirmosios instancijos teismas tokį šalių sudarytą susitarimą įvertinęs, o taip pat įvertinęs tiek ieškovo, tiek ir atsakovo paaiškinimus bei atsakovo pateiktą transporto priemonės vertinimo ataskaitą sprendė ieškovo pareikštą ieškinį įrodytu. Teismas savo sprendime nurodė argumentus, kodėl nustatydamas žalos dydį nesiremia atsakovo pateikta automobilio vertinimo ataskaita. Teismas vertindamas ataskaitą detaliai ją išanalizavo. Teisėjų kolegija tokiai išdėstytai argumentacijai pritaria ir sprendžia, kad apylinkės teismas teisingai nustatė 8460 Lt atlygintinos žalos dydį, nustatytas atlygintinos žalos dydis neprieštarauja suformuotai teisminei praktikai. Apelianto apeliaciniame skunde nurodytos kasacinės civilinės bylos Nr. 3k-3-392/2006 ir nagrinėjamos civilinės bylos faktinės aplinkybės nesutampa, todėl nėra pagrindo sprendžiant bylą apelianto nurodoma kasacine praktika vadovautis.

Įstatymas (CPK 185 straipsnis) nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje ne kartą yra pasisakęs dėl CPK 185 straipsnio taikymo ir aiškinimo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą tinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymų ir juos vertindamas įrodymų įvertinimo taisyklių nepažeidė, todėl nepagrįstai apeliaciniame skunde apeliuojama, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą padarė CPK 176-185 straipsnių pažeidimus.

Remdamasi išdėstytu, teisėjų kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas priimdamas sprendimą teisingai taikė procesinės ir materialinės teisės normas, todėl sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Jonavos rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.