Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Viktoro Preikšo (kolegijos pirmininkas ir pra­ne­šė­jas) ir Valdo Vitunsko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo G. V. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas:

pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (dėl J. D. nežymaus sveikatos sutrikdymo) – laisvės apribojimu devyniems mėnesiams, įpareigojant būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu,

pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (dėl A. V. nežymaus sveikatos sutrikdymo) – laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, skirta subendrinta bausmė – laisvės apribojimas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpa­reigojant būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi ir 72² straipsniu, G. V. skirta bau­džia­mojo poveikio priemonė – dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, įpareigojant tai pa­daryti per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. G. V. nuteistas už tai, kad 2016 m. rugpjūčio 27 d., apie 22.50 val., name, esan­čiame (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto metu, tyčia ranka sugriebęs savo su­gy­ventinę J. D. už plaukų, ją laikė, o kita ranka kumščiu ne mažiau kaip vieną kartą smogė jai į veidą, tuo padarydamas jai nosies sumušimą su poodine kraujosruva, poodines krau­jo­sruvas abiejų akių vokuose, kas sukėlė nežymų J. D. sveikatos sutrikdymą.

2. Be to, G. V. nuteistas už tai, kad 2017 m. birželio 7 d., apie 17.20 val., namuose, (duomenys neskelbtini), konflikto su nepilnamete dukra A. V., gimusia (duomenys neskelbtini), metu, tyčia ranka suimdamas dukros kairę ranką ir ją timptelėdamas, padarė jai poodinę kraujosruvą kairio žasto srityje, kas sukėlė nežymų nukentėjusiosios A. V. sveikatos sutrikdymą.

5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas palaikė apelia­ci­nia­me skunde pareikštą prašymą ir nurodytus argumentus, prašė apeliacinį skundą tenkinti. Pro­ku­roras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

6. Nuteistojo G. V. apeliacinis skundas tenkinamas.

Dėl BK 140 straipsnio 2 dalies (2017 m. birželio 7 d. epizodas)

8. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusi­kals­tamą veiką (BK 2 straipsnio 4 dalis). Pagal susiformavusią teismų praktiką, duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vado­vau­tis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių neįmanoma pa­ša­linti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (kasacinės nu­tartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-619/2012, 2K-232/2014, Nr. 2K-24/2014).

9. Siekiant asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, turi būti surinkta pakankamai to asmens kaltę pagrindžiančių įrodymų. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos bu­vi­mo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, tu­rin­čių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, va­dovaudamiesi įstatymu. Taigi viena iš tinkamo įrodymų vertinimo sąlygų – ta, kad teisėjų vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Išsamus by­los aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos ir įvertintos visos byloje tir­tos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įver­ti­nami tiek teisinantys, tiek ir kaltinantys įrodymai.

10. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuos­pren­dyje pateiktą įrodymų vertinimą, taip pat pats įvertinęs ištirtus įrodymus ir nuteistojo G. V. apeliacinio skundo argumentus konstatuoja, jog apylinkės teismas, priimdamas ap­kaltinamąjį nuosprendį, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nepašalino byloje esan­čių prieštaravimų ir išvadą dėl G. V. kaltės padarius BK 140 straipsnio 2 da­lyje numatytą nusikalstamą veiką (2017 m. birželio 7 d. epizodas) padarė vadovaudamasis prie­lai­domis, todėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 22 d. nuosprendis šioje dalyje nai­kin­tinas ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis (BPK 326 straipsnio 4 dalis, 329 straipsnio 1 punktas).

11. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje išnagrinėjęs byloje esančius įrodymus ir pripažindamas G. V. kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį rėmėsi specialisto išvada, kuri, pirmosios instancijos teismo vertinimu, pa­tvir­ti­na, kad 2017 m. birželio 7 d. A. V. buvo padaryta poodinė kraujosruva kairio žasto srityje. Teismo medicinos specialistei patvirtinus, kad kraujosruva kairio žasto srityje buvo padaryta 2017 m. birželio 7 d. rankos pirštais, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nėra pagrindo abejoti nukentėjusiosios parodymais.

12. Apeliacinės instancijos teismas su tokia apylinkės teismo išvada nesutinka ir konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, jog G. V. 2017 m. birželio 7 d., apie 17.20 val., namuose suėmęs dukros kairę ranką ir ją timptelėdamas pa­darė jai poodinę kraujosruvą, taip sukeldamas savo šeimos nariui fizinį skausmą.

13. G. V. teigė, kad jokio fizinio smurto savo dukros A. V. atžvilgiu jis nenaudojo, jokių sužalojimų jai nepadarė ir fizi­nio skausmo nesukėlė, nurodė, jog tik atlenkė jos ranką, nes norėjo patikrinti, ar dukra nevar­toja narkotikų. Nuteistojo teigimu, jo san­tykiai su dukra – pašliję, nes ji nelanko mokyklos, nustatytu laiku negrįžta namo, nesitvarko, atsi­kal­bi­nė­ja, vartoja alkoholį. Tokie G. V. paro­dy­mai nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios buvo nuoseklūs ir nekito viso teisminio nagrinėjimo metu. Kaip teisingai pažymėta skun­džia­ma­me nuosprendyje, šio įvykio metu kitų asmenų, mačiusių fizinį smurtą, patalpoje nebuvo. A. V. charakteristika patvirtina, kad mergaitė yra problemiška ir kad tėvo ir dukros santykiai priešiški (1 t., b. l. 58). Todėl apeliacinės instancijos teismas A. V. parodymus vertina kritiškai. Apklausta pirmosios instancijos teismo posėdžio metu A. V. parodė, kad ranką susižalojo mokykloje nešdama kėdę. Nukentėjusioji J. D. parodė, kad buvo mačiusi senesnę mėlynę ant dukros rankos, kai ji krito mo­kyklos sporto salėje. Liudytojas A. D., policijos pareigūnas atvykęs į įvykio vietą, parodė, kad iš nukentėjusiosios aiškinimo suprato, jog dalis kraujosruvos buvo iš seniau, merginai pačiai nukritus nuo laiptų. Kaip matyti iš aptartų liudytojų parodymų, jie skirtingai nurodė jiems žinomas mėlynės atsiradimo priežastis ir mechanizmą. Pažymėtina, kad eksperto išvadoje, kuria rėmėsi teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, kalbama tik apie vieną kraujosruvą. Specialisto išvadoje nepažymėta, kad kraujosruvos buvo dvi – senesnė ir naujesnė. Specialisto nurodyta, kad kraujosruvos atsiradimo mechanizmas nebūdingas griuvimui, tačiau įvertinus tai, kad nėra tiksliai žinoma, kaip atsirado nukentėjusiosios ir liudytojų taip vadinama senesnioji krau­jo­sru­va, taip pat nėra žinoma, apie kurią kraujosruvą, jei jos buvo dvi, kalbama specialisto išvadoje, todėl negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad sužalojimas ant nukentėjusiosios rankos (ar dalis jo) yra G. V. smurtinių veiksmų prieš nukentėjusiąją pasekmė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra paneigti G. V. parodymai, kad jis kon­flikto su nukentėjusiąją metu prieš ją nesmurtavo. Esant tokioms ap­lin­kybėms teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra jokių neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, jog G. V. kaltinime nurodytu laiku ir vietoje, konflikto su A. V. metu prieš ją tyčia smurtavo – suimdamas dukros kairę ranką ir ją timptelėdamas, padarė jai poodinę kraujosruvą, taip nežymiai sutrikdydamas jos sveikatą.

14. Atkreiptinas dėmesys, kad tarp nukentėjusiosios ir nuteistojo yra priešiški san­ty­kiai, jiems nepa­vyksta sutarti, todėl akivaizdu, jog ir šiuo atveju tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios susidarius kon­fliktinei situacijai, nukentėjusioji galėjo turėti motyvą ir tikslą save pateikti iš teigiamos pusės ir pakenkti nuteistajam. Be nukentėjusiosios parodymų byloje dau­giau nesant jokių pati­ki­mų duomenų, kad G. V. tyčia sutrikdė nukentėjusiosios sveikatą, nėra pagrindo be­sąlygiškai tikėti nukentėjusiosios parodymais ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį remiantis iš esmės vien tik jais.

15. Be to nėra paneigtas nuteistojo aiškinimas, kad pastebėjęs ant dukros rankos kraujosruvą, jis siekė apžiūrėti ranką ir įsitikinti, ar ji nevartoja narkotikų. Toks G. V. veiksmų pobūdis nesudaro pakankamo pagrindo išvadai, kad jis turėjo tyčią sutrikdyti nukentėjusiosios sveikatą ar sukelti jai skausmą.

16. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytas aplinkybes ir byloje nesant kitų įrodymų, kurie leistų pašalinti iškilusias abejones dėl įvykio aplinkybių, bei vadovaudamasi suformuota teismų prak­ti­ka, jog visos abejonės, kurių neįmanoma pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai, kons­ta­tuo­ja, kad nėra pagrindo išvadai, jog nuteistasis nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios sveikatą, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikinamas kaip neteisėtas ir nepagrįstas, ir dėl šios dalies priimamas naujas išteisinamasis nuos­prendis, kad G. V. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusi­žen­gimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas)

Dėl BK 140 straipsnio 2 dalies (2016 m. rugpjūčio 27 d. epizodas)

17. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog G. V. pradėjus ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje (2017 m. birželio 7 d. epizodo), 2017 m. liepos 13 d. nutarimu (1 t., b. l. 13) buvo atnaujintas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini), kuris 2016 m. rugsėjo 12 d. vadovaujantis BK 38 straipsnio 1 dalimi buvo nutrauktas įtariamajam G. V. susitaikius su nukentėjusiąja J. D.

18. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pagal BK 38 straipsnio 1 dalį asmuo, padaręs baudžiamąjį nu­sižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra visuma šio straipsnio 1 dalyje išvardytų sąlygų, t. y. jeigu asmuo prisipažino padaręs nusikalstamą veiką; savo noru atlygino ar pašalino fiziniam ar ju­ridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo; susi­tai­kė su nukentėjusiuoju arba juridinio asmens arba valstybės institucijos atstovu; yra pagrindas ma­nyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. To paties straipsnio 4 dalis numato, kad jeigu asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal šio straipsnio 1 dalį, per vienerius metus padarė naują tyčinį nusikaltimą, ankstesnis sprendimas atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės nustoja galioti ir sprendžiama dėl tokio asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas. Kaip matyti iš bylos duomenų, remiantis šia įstatymo nuostata, ir buvo atnaujintas ikiteisminis tyrimas. Kadangi dėl 2017 m. birželio 7 d. epizodo G. V. išteisinamas, nebėra teisinio pagrindo naikinti sprendimą atleisti jį nuo baudžiamosios atsa­ko­my­bės. Tokiu atveju šis sprendimas turi likti galioti, todėl skundžiamo nuosprendžio dalis, kuria G. V. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir nuteistas dėl veikos, pa­darytos 2016 m. rugpjūčio 27 d., taip pat naikinama ir paliekama galioti Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartis, kuria patvirtintas prokuroro 2016 m. rugsėjo 12 d. nutarimas nu­traukti baudžiamąją bylą ir atleisti G. V. nuo baudžia­mo­sios atsakomybės BK 38 straipsnio pagrindu kaltininkui susitaikius su nukentėjusiąja (BPK 327 straipsnio 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 4 dalimi, 327 straipsnio 2 punktu, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

nuteistojo G. V. apeliacinį skundą tenkinti.

Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 22 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuos­prendį:

G. V. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2017 m. birželio 7 d. epizodas) išteisinti, nes nepa­da­ryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straips­nio 5 dalies 1 punktas).

Dalyje, kurioje G. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl 2016 m. rugpjūčio 27 d. padarytos nusikalstamos veikos, pa­likti galioti Kauno apy­linkės teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartį, kuria patvirtintas prokuroro 2016 m. rugsėjo 12 d. nutarimas nutraukti baudžiamąją bylą ir atleisti G. V. nuo baudžia­mo­sios atsakomybės BK 38 straipsnio pagrindu kaltininkui susitaikius su nukentėjusiąja J. D..

G. V. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – pa­nai­kinti.

Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.