Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 25 d. nuosprendžio, kuriuo R. J. nuteistas pagal BK 199² str. 1 d. laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Iš R. J. priteista 215, 25 Lt proceso išlaidų Muitinės departamentui prie LR FM (sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), įstaigos kodas (duomenys neskelbtini), esanti AB DNB banko Vilniaus sk., banko kodas 40100).

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. J. nuteistas už tai, kad laikotarpyje iki 2013 m. balandžio 16 d. tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis įgijo Lietuvos Respublikos Akcizų įstatymu apmokestinamas, nepaženklintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 9 d. nutarimu Nr. 408 patvirtintų apdoroto tabako, etilo alkoholio ir alkoholinių gėrimų ženklinimo specialiais ženklais – banderolėmis taisyklių 5 p. nustatyta tvarka, prekes: Baltarusijos Respublikos banderolėmis paženklintus 3350 pakelių cigarečių „Minsk Capital“, 2270 pakelių cigarečių „NZ Gold Superslim“, 920 pakelių cigarečių „NZ Gold Compact“, 570 pakelių cigarečių „Minsk Superslim“, 450 pakelių cigarečių „Fest“, 300 pakelių cigarečių „NZ Black“, 100 pakelių cigarečių „Winston Blue“, 100 pakelių cigarečių „Matrix Blue“; R. F. banderolėmis paženklintus 1500 pakelių cigarečių „E. A.“, 130 pakelių cigarečių „LM L. B.“, 30 pakelių cigarečių „Bond Street“, 30 pakelių cigarečių „D. O.“, kurios pagal E. B. kombinuotąją nomenklatūrą, patvirtintą 2003 m. rugsėjo 11 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 1789/2003, klasifikuojamos kodu 2402.20.90, ir kurių bendra vertė yra 76 882,20 Lt, bei šias prekes, pažeisdamas nustatytą tvarką, t.y. LR Ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 2.1.1 p., kuris numato, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims draudžiama laikyti tabako gaminius, nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis, nuostatas, 3.2 p., kuris numato, kad fiziniams asmenims leidžiama laikyti nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais - banderolėmis tabako gaminius, jeigu jie laiko įvežtus iš kitų valstybių į Lietuvos Respubliką tabako gaminių didesnius kiekius, negu šiose taisyklėse nustatytas maksimalus leistinas šių prekių kiekis, informavę apie tai teritorinę valstybinę mokesčių inspekciją Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos nustatyta tvarka, nuostatas, iki 2013 m. balandžio 16 d. 15.50 val. laikė gyvenamajame name ir prie jo esančiame ūkiniame pastate, adresu Jonvabalių takas 26, Kaune, kuomet kratos metu jas surado Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnai.

Nors pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl jame nurodytų bausmės skyrimo motyvų formaliai ir atitinka baudžiamojo įstatymo normas, tačiau griežčiausia bausmės rūšis (terminuotas laisvės atėmimas) buvo parinkta teismui pilnai neįvertinus BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių ir jų santykio, neįsigilinus į konkrečios nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, į šios veikos pobūdį ir jos pavojingumo laipsnį, priežastis bei pasekmes, taip pat pilnai neįsigilinus į jo asmenybę, neanalizavus pasekmių, kurias sukeltų realus laisvės atėmimo bausmės vykdymas jam ir jo šeimai, ir kitų svarbių aplinkybių, turinčių reikšmės bausmės skyrimui. Tokiu būdu skiriant bausmę buvo aiškiai nukrypta nuo formuojamos teismų praktikos, kadangi paskirtoji bausmė akivaizdžiai prieštarauja teisingumo, proporcingumo bei humanizmo principams ir ji negali būti vertinama kaip teisinga.

Skundžiamame nuosprendyje teisingai nurodyta, kad BK 199² str. 1 d. numatytas nusikaltimas priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai (LR BK 11 str. 5 d.), tačiau tai yra tik formalus veikos pavojingumo įvertinimas. BK 199² str. 1 d. sankcijoje yra numatytos dvi alternatyvios bausmės rūšys - bauda arba laisvės atėmimas iki 7 (septynerių) metų. Tai, kad už sunkaus nusikaltimo padarymą įstatymas numato ne tik laisvės atėmimo bausmę, bet ir baudą, rodo, kad pats įstatymų leidėjas šio nusikaltimo pavojingumą vertino kaip mažesnį nei kitų sunkių nusikaltimų kategorijai priskiriamų nusikaltimų, už kuriuos įstatymas paprastai numato tik laisvės atėmimo bausmes. Be to, tokiu būdu teismui paliekama itin plati diskrecijos teisė vertinti skiriamos bausmės proporcingumą padarytai nusikalstamai veikai. Dėl to darytina išvada, kad baudos paskyrimas už neteisėtą disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis, įstatymo leidėjo požiūriu, yra teisinga bausmė, kuri realiai gali pasiekti bausmės tikslus (BK 41 str. 2 d.).

BK 199² str. 1 d. numatyta nusikalstama veika gali būti padaroma alternatyviais veiksmais: įgyjant, laikant, gabenant, siunčiant, naudojant ar realizuojant akcizais apmokestinamas prekes. Nors byloje ištirtais įrodymais nustatyta, kad jis įgijo ir savo namuose laikė didesnės negu 250 MGL dydžio vertės akcizais apmokestinamas prekes (cigaretes), tačiau visi šie jo veiksmai truko gana trumpą laiką. Minėtas akcizines prekes nupirko per du kartus - pirmą kartą įsigijo cigarečių su rusiškomis banderolėmis, po savaitės nupirko Baltarusijoje pagamintas cigaretes. Visas nupirktas cigaretes išslapstė po namus ir šalia esančiame ūkiniame pastate. Tačiau netrukus po antrojo prekių įsigijimo 2013 m. balandžio 16 d. buvo sulaikytas Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnų. Pažymėtina, jog pats asmeniškai nedalyvavo akcizais apmokestinamų prekių (cigarečių) gabenime - nei jas gabeno į Lietuvą, nei išvežė į užsienį, tokiu būdu jos nepateko į rinką. Atsižvelgiant į visa tai, jokia reali žala valstybės finansų sistemai nebuvo padaryta. Ir nors akcizais apmokestinamų prekių (cigarečių) vertė viršijo 250 MGL sumą, tačiau ji yra palyginti menka lyginant su praktikoje pasitaikančiomis analogiškomis veikomis. Paprastai teismai už neteisėtą disponavimą kur kas didesnės vertės akcizais apmokestinamomis prekėmis skiria būtent baudas. Pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad nors BK 199² str. 1 d. numatytas nusikaltimas ir yra sunkus bei priskiriamas nusikaltimų ekonomikai ir verslo tvarkai kategorijai, tačiau šis nusikaltimas yra mažiau pavojingas nei smurtiniai nusikaltimai žmogaus gyvybei, sveikatai, visuomenės saugumui ir pan. Be to, tuo atveju, kai reali žala įstatymo saugomoms vertybėms - ekonomikai ir nustatytai verslo tvarkai - nekyla, pvz., nelegaliai įgytos bei laikytos cigaretės surandamos dar iki realizavimo momento, tai rodo ne tokį didelį rūšinį nusikalstamos veikos pavojingumą. Teismas taip pat pasisakė, kad už sunkių padarinių nesukėlusius nusikaltimus ekonomikai ir verslo tvarkai skiriamos baudos atitinka ne tik visuomenės, paties nuteistojo, bet ir valstybės interesus (nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-236/2013).

Iš BK 54 str. 2 d. nurodytų aplinkybių, kurios turi sąlygoti bausmės rūšies parinkimo ir bausmės dydžio nustatymo klausimo išsprendimą, absoliuti dauguma aplinkybių jo padarytą nusikalstamą veiką ir jo asmenybę apibūdina kaip mažesnio pavojingumo nei tipinių analogiškų veikų ir jas darančių asmenų pavojingumas. Vienintelė jį neigiamai apibūdinanti aplinkybė - tai jo teistumas, kuris, manytina, šiuo atveju negali nusverti visų kitų aplinkybių. Esant tokiai situacijai nėra pagrindo parinkti jam griežčiausią BK 199² str. numatytą bausmę - realų laisvės atėmimą, kadangi taip neproporcingai būtų apribota jo teisinė padėtis. Pagal BK 41 str. nuostatas turi būti siekiama visų šiame straipsnyje nurodytų tikslų, nė vienam iš jų neteikiant dominuojančios reikšmės. Paskirtoji bausmė turi ne tik padėti įgyvendinti BK 41 str. nurodytus bausmės tikslus, bet ir apsaugoti nuteistojo ir jo šeimos narių prigimtinius ir svarbius socialinius interesus. Visos bylos aplinkybės rodo, kad BK 41 str. 2 d. numatyti bausmės tikslai gali būti pasiekti ir paskiriant jam alternatyvią bausmę - baudą.

Prašo Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 25 d. apkaltinamojo nuosprendžio dalį, kuria jam buvo paskirta 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmė, panaikinti ir paskirti jam BK 199² str. 1 d. sankcijoje numatytą kitos rūšies bausmę – baudą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas. Skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 str. 1 p., 2 p.).

Kad R. J. nuosprendyje aprašytomis aplinkybėmis neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis (cigaretėmis) ir taip padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 199² str. 1 d., patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėti įrodymai: paties nuteistojo ir liudytojos parodymai, kratos protokolas ir kiti rašytiniai įrodymai. Apeliaciniame skunde nuteistasis R. J. neginčija įrodymų vertimo, teismo išvadų dėl jo kaltės ir jo nusikalstamos veikos kvalifikavimo. Apeliantas su nuosprendžiu nesutinka tik dėl jam paskirtos bausmės. Teisėjų kolegija, vadovaujantis BPK 320 str. 3 d. nuostatomis, šią bylą ir skundžiamo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma nuteistojo paduotame apeliaciniame skunde.

BK 199² str. 1 d. sankcija numato dviejų rūšių bausmes: baudą arba laisvės atėmimą iki 7 metų. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs R. J. kaltu pagal BK 199² str. 1 d., skundžiamu nuosprendžiu paskyrė jam 1 metų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose.

Nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje teismas nurodė, kad R. J. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nėra. Nuosprendyje nurodyta, jog skiriant R. J. bausmę atsižvelgiama į tai, kad jis padarė nusikalstamą veiką, priskiriamą tyčinių sunkių nusikaltimų kategorijai. Ankstesniu nuosprendžiu R. J. jau buvo nuteistas už analogišką nusikalstamą veiką, už kurią jam buvo paskirta bauda. Naują nusikaltimą jis padarė neišnykus ankstesniam teistumui, todėl laikomas recidyvistu (BK 27 str. 1 d.). Ankstesniu nuosprendžiu paskirtą baudą nuteistasis sumokėjo 2012 m. lapkričio 28 d., tačiau praėjus neilgam laikotarpiui vėl padarė tokį patį nusikaltimą. Todėl teismas padarė išvadą, kad švelnesnės rūšies bausmės paskyrimas jokio poveikio neturėjo ir už naują nusikaltimą nuteistajam turi būti skiriama griežtesnės rūšies, t. y. terminuoto laisvės atėmimo bausmė. Skiriant bausmę teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad R. J. administracine tvarka nebaustas, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, yra neįgalus ir registruotas darbo biržoje. Nuosprendyje dar nurodoma, kad nors R. J. padarė nusikaltimą ekonomikai ir verslo tvarkai siekdamas sau turtinės naudos, tačiau akcizinės prekės (cigaretės) realizuotos nebuvo, o jas sulaikius valstybės ekonomikai tiesioginė žala nebuvo padaryta. Įvertinęs šias aplinkybes ir tai, kad nuteistasis yra neįgalus, teismas padarė išvadą, kad R. J. turi būti skiriama mažesnė už sankcijos vidurkį realaus laisvės atėmimo bausmė. Nuosprendyje taip pat nurodyta, kad skirti nuteistajam švelnesnę negu įstatyme numatyta bausmę, taikant BK 62 str., nėra pagrindo.

Nesutikdamas su paskirta terminuoto laisvės atėmimo bausme, apeliantas skunde plačiai dėsto argumentus apie BK 41 str. 2 d. numatytą bausmės paskirtį, BK 54 str. numatytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimais, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo sprendimais įtvirtinta teismine praktika, pagal kurią, apelianto nuomone, jam paskirta laisvės atėmimo bausmė savo rūšimi yra aiškiai per griežta. Kai kurie apeliacinio skundo argumentai apie tai, kad teismas iš esmės neatsižvelgė į BK 54 str. 2 d. išvardintas bausmės skyrimui reikšmės turinčias aplinkybes arba apie tai, kad baudos, o ne laisvės atėmimo bausmės paskyrimas visais atvejais užtikrins BK 41 str. 2 d. numatytus bausmės tikslus, kolegijos nuomone, yra nepagrįsti. Tačiau kolegija pripažįsta pagrįstais didesniąją dalį kitų apelianto skundo argumentų apie tai, kad šioje byloje paskiriant nuteistajam bausmę, teismas iš tikrųjų daugelį bausmės skyrimo motyvų išdėstė formaliai, visapusiškai neįvertino visų bylos aplinkybių, parodančių ir padarytos nusikalstamos veikos, ir kaltininko asmenybės pavojingumo laipsnį.

Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. BK 56 str. 1 d. nuostatas, o tai nulėmė ir neteisingos, savo rūšimi aiškiai per griežtos bausmės nuteistajam paskyrimą.

Iš skundžiamame nuosprendyje išdėstytų bausmės skyrimo motyvų matosi, kad terminuoto laisvės atėmimo bausmės paskyrimą R. J. iš tikrųjų nulėmė jo ankstesnis neišnykęs teistumas už analogišką nusikalstamą veiką. Teismas konstatavo, kad R. J. pagal BK 27 str. 1 d. laikomas recidyvistu ir tai nulėmė sankcijoje numatytos griežtesnės rūšies bausmės paskyrimą.

Nors skundžiamame nuosprendyje BK 56 str. nebuvo paminėtas, iš tikrųjų teismas vadovavosi būtent šios BK bendrosios dalies normos nuostatomis. BK 56 str. 1 d. yra nurodyta, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Recidyvisto ar pavojingo recidyvisto statusas parodo nuteistojo asmenybės pavojingumą, todėl BK 56 str. yra nustatytos specialios bausmės skyrimo taisyklės recidyvistams ar pavojingiems recidyvistams, padariusiems tyčinius nusikaltimus. BK 56 str. 1 d. nuostata, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę, reiškia, kad įstatymų leidėjas tipine bausme recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą laiko laisvės atėmimo bausmę ir būtent laisvės atėmimo bausmės paskyrimas recidyvistui paprastai leidžia įgyvendinti bausmės paskirtį (tikslus). Tačiau tos pačios BK 56 str. 1 d. nuostatos nedraudžia ir recidyvistui už tyčinį nusikaltimą paskirti ne laisvės atėmimo, o sankcijoje numatytą švelnesnės rūšies bausmę. To įstatymas nedraudžia, tačiau pagal galiojančią teisminę praktiką tokiais atvejais teismas, nusprendęs už tyčinį nusikaltimą neskirti recidyvistui laisvės atėmimo bausmės, tokį sprendimą turi motyvuoti. Teismas turi nurodyti konkrečias aplinkybes, kurios pagrindžia tokį sprendimą ir kurios leidžia padaryti pagrįstą išvadą, kad švelnesnės rūšies bausmės recidyvistui paskyrimas atitiks BK 41 str. 2 d. numatytą bausmės paskirtį.

Kolegijos nuomone, šioje byloje nustatyta visuma konkrečių aplinkybių, dėl kurių taikyti BK 56 str. 1 d. nuostatas ir skirti R. J. laisvės atėmimo bausmę nebuvo pagrindo.

Kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad šioje byloje nebuvo surašytas kaltinamasis aktas, o prokuroras, vadovaujantis BPK 418, 419 str., nusprendęs užbaigti procesą baudžiamuoju įsakymu, surašė pareiškimą, kurį kartu su ikiteisminio tyrimo metu surinkta medžiaga išsiuntė teismui pagal teismingumą. Prokuroro pareiškime dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu teismo buvo prašoma surašyti baudžiamąjį įsakymą R. J. pripažinti kaltu pagal BK 199² str. 1 d. ir paskirti jam 120 MGL dydžio (15600 Lt) baudą. Teismas šioje byloje baudžiamojo įsakymo nesurašė, o, vadovaujantis BPK 423 str., priėmė nutartį perduoti bylą nagrinėti teisme. Bylą nagrinėjant teisiamajame posėdyje baigiamųjų kalbų metu prokurorė vėl prašė pagal BK 199² str. 1 d. paskirti R. J. 120 MGL dydžio baudą, tačiau skundžiamu nuosprendžiu teismas paskyrė nuteistajam jau nurodyto dydžio terminuoto laisvės atėmimo bausmę.

BPK 420 str. 1 d. nurodyta, kad teisėjas, gavęs prokuroro pareiškimą dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu ir ikiteisminio tyrimo metu surinktą medžiagą, turi priimti vieną iš šioje straipsnio dalyje numatytų sprendimų, BPK 420 str. 1 d. 2 p. numatytas būtent sprendimas perduoti bylą nagrinėti teisme BPK 423 str. numatytais atvejais. BPK 423 str. 1 d. nurodyta, kad nutartį perduoti bylą nagrinėti teisme teisėjas priima tuo atveju, kai bylos aplinkybės nėra pakankamai aiškios ir kilusias abejones galima pašalinti tik nagrinėjimo teisme metu. Nesurašęs šioje byloje baudžiamojo įsakymo, o perdavęs bylą nagrinėti teisme ir po to priėmęs skundžiamą nuosprendį teisėjas šiuo atveju baudžiamojo proceso įstatymų nepažeidė. Vis dėlto kolegija šiuo atveju atkreipia dėmesį į 2013 m. liepos 3 d. teisėjo nutarties perduoti bylą nagrinėti teisme aprašomąją dalį. Joje dėstomi duomenys apie neišnykusį R. J. teistumą ir dėstomos teisėjo abejonės dėl prokuroro siūlomos R. J. bausmės, t. y. baudos. Tai, kaip šioje nutartyje buvo išdėstytos aplinkybės, dėl kurių nutarta nesurašyti baudžiamojo įsakymo, o perduoti bylą nagrinėti teisme, kolegijos nuomone, tam tikra prasme galėjo reikšti teisėjo išankstinę nuomonę dėl konkrečios rūšies bausmės kaltinamajam paskyrimo. Tačiau iš bylos matosi, kad po to nušalinimas teismui nebuvo pareikštas, apie galimą teismo šališkumą nieko nenurodoma ir paduotame apeliaciniame skunde. Todėl kolegija esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų šioje byloje nekonstatuoja. Dar kartą atkreipiamas dėmesys tik į tai, kad bylą nagrinėjant teisiamajame posėdyje prokurorė vėl prašė skirti kaltinamajam baudą, o teismas paskyrė griežtesnės rūšies, t. y. terminuoto laisvės atėmimo bausmę. Baudžiamąją bylą nagrinėjant teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teisme prokuroro ir kitų nagrinėjimo teisme dalyvių nuomonės dėl priimamų sprendimų, taip pat ir dėl skiriamos bausmės, teismo nesaisto ir priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas bausmę skiria vadovaujantis BK bendrosios dalies normomis. Kita vertus, šiuo atveju šioje byloje dalyvaujančio prokuroro siūlymas skirti R. J. būtent sankcijoje numatytą švelnesnės rūšies bausmę, kolegijos nuomone, turėjo būti detaliau įvertintas, juo labiau, kad baigiamosios kalbos metu siūlymą skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę prokuroras pagrindė konkrečiais motyvais.

Be to, kas jau buvo išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad nuteistajam R. J. paskirta terminuoto laisvės atėmimo bausmė savo rūšimi yra aiškiai per griežta ir dėl kitų aplinkybių, pirmiausia tų, kurios rodo mažesnį ir padarytos nusikalstamos veikos, ir kaltininko asmenybės pavojingumo laipsnį.

Iš bylos matosi, kad R. J. K. apygardos teismo 2009 m. liepos 7 d. baudžiamuoju įsakymu buvo nuteistas pagal BK 199² str. 1 d. 130 MGL dydžio (16900 Lt) bauda. Nustatyta, kad šią baudą nuteistasis sumokėjo 2012 m. lapkričio 28 d. Neišnykus teistumui už šį tyčinį nusikaltimą, R. J. padarė dar vieną analogišką tyčinę nusikalstamą veiką, todėl skundžiamame nuosprendyje teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pagal BK 27 str. 1 d. R. J. yra recidyvistas. Kaip jau buvo paminėta, recidyvisto statusas parodo didesnį kaltininko asmenybės pavojingumo laipsnį. Vis dėlto kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais apie tai, kad sprendžiant klausimą dėl kaltininko asmenybės pavojingumo, būtina įvertinti tiek jo ankstesnius neišnykusius teistumus, tiek ir padarytos naujos tyčinės nusikalstamos veikos pobūdį. Iš bylos matosi, kad R. J., išskyrus jau nurodytą vieną neišnykusį teistumą pagal BK 199² str. 1 d., anksčiau daugiau nebuvo teistas. Skundžiamu nuosprendžiu jis vėl nuteistas už analogišką nusikalstamą veiką pagal BK 199² str. 1 d. Tai, kad nuteistasis padarė tik šias dvi nusikalstamas veikas, nors ir priskiriamas tyčinių sunkių nusikaltimų kategorijai, tačiau priskiriamas ne nusikaltimams žmogaus gyvybei ir sveikatai, t. y. ne smurtiniams nusikaltimams, o padarė tik du nusikaltimus ekonomikai ir verslo tvarkai (BK XXXI skyrius), kolegijos nuomone, neparodo R. J., kaip recidyvisto, tokio jo asmenybės pavojingumo laipsnio, kuris paprastai nustatomas asmenims, padariusiems kitokio pobūdžio, ypač sunkius smurtinius nusikaltimus. Nors skundžiamame nuosprendyje teismas padarė išvadą, kad R. J. linkęs nusikalsti, o anksčiau jam paskirta švelnesnės rūšies bausmė jokio poveikio nepadarė, su šia teismo išvada irgi galima sutikti tik iš dalies. Nustatyta, kad ankstesniu nuosprendžiu paskirtą baudą R. J. sumokėjo dar iki ikiteisminio tyrimo dėl naujos nusikalstamos veikos pradžios. Tai reiškia, kad anksčiau paskirtą baudą nuteistasis sumokėjo ir savo noru, ir ne dėl to, kad tokiu būdu palengvintų padėtį šioje byloje. Skundžiamame nuosprendyje teismas nurodė, kad ankstesnę baudą R. J. sumokėjo tik 2012 m. lapkričio 28 d. dėl darbo neturėjimo ir sunkios materialinės padėties. Tokiu būdu pats teismas pripažino, kad baudos sumokėjimo nuteistasis nebandė išvengti.

Vertinant nusikalstamos veikos, už kurią R. J. nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, pavojingumo laipsnį, būtina atsižvelgti į keletą aplinkybių. Teismas nenustatė jokių nei R. J. atsakomybę sunkinančių, nei lengvinančių aplinkybių, tuo tarpu apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad savo valia prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir nuoširdžiai gailisi. Prisipažinęs kaltu, viso ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu davė teisingus parodymus. Pagal galiojančią teisminę praktiką BK 59 str. 1 d. 2 p. numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė nepripažįstama tais atvejais, jeigu kaltininko nusikalstama veika išaiškinama teisėsaugos institucijų ir dėl to kaltininkas duoda parodymus siekdamas sušvelninti savo baudžiamąją atsakomybę. Šioje byloje nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas po to, kai kratos metu R. J. gyvenamojoje vietoje buvo surastos cigaretės be nustatyto pavyzdžio banderolių. Nuo pačios pirmosios apklausos R. J. visiškai prisipažino iš dalies kaltu, davė išsamius parodymus apie padarytą nusikalstamą veiką, tačiau akivaizdu, kad ta nusikalstama veika faktiškai jau buvo išaiškinta pačioje ikiteisminio tyrimo pradžioje teisėsaugos institucijų atliktais tyrimo veiksmais. Todėl nuteistojo prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi dėl padaryto nusikaltimo teismas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe nepripažino pagrįstai. Tačiau ir nenustačius šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės, į nuteistojo prisipažinimą ir gailėjimąsi, kolegijos nuomone, vis tiek turi būti atsižvelgta, ypač įvertinant tai, kad nuteistasis apklausų metu visiškai pripažino kaltę, neklaidino ikiteisminio tyrimo ir teismo jokiomis išgalvotomis versijomis, taip pat nebandė versti kaltės kitiems asmenims (cigaretės buvo surastos gyvenamajame name, priklausančiame ne nuteistajam). Kitas aplinkybes, rodančias mažesnį nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, išdėstė pats teismas skundžiamame nuosprendyje. Jame teismas nurodė, kad akcizinės prekės (cigaretės), kuriomis neteisėtai disponavo R. J., nebuvo realizuotos, jos buvo surastos ir paimtos, todėl tiesioginė žala valstybei padaryta nebuvo. Nuosprendyje teismas nurodė, kad R. J. padarė nusikaltimą siekdamas sau turtinės naudos, tačiau tame pačiame nuosprendyje nurodė ir apie tai, kad nuteistasis yra neįgalus, neturi darbo ir yra registruotas darbo biržoje. Šios aplinkybės neleidžia nepatikėti, o kaip tik patvirtina nuteistojo argumentus, kad neteisėtai įgijęs akcizais apmokestinamas prekes (cigaretes) ketindamas jas parduoti jis tokiu būdu siekė ne pasipelnyti, o, nors ir neteisėtu būdu, tačiau gauti pajamų pragyvenimui. Nors tai ir nereabilituoja apelianto, jo nurodomi nusikalstamos veikos motyvai ir tikslai irgi parodo ne didesnį, o kaip tik mažesnį nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad nors ir padaręs išvadą, kad R. J., kaip recidyvistui, būtina skirti laisvės atėmimo bausmę, teismas vis dėlto atsižvelgė į tai, kad R. J. nebaustas administracinėmis nuobaudomis, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, taip pat į tai, kad nuteistasis neįgalus. Tokiu būdu, nors ir konstatavęs, kad pagal BK 27 str. 1 d. nuostatas R. J. yra laikomas recidyvistu, pats teismas po to faktiškai pripažino mažesnį nuteistojo asmenybės pavojingumą ir paskyrė jam laisvės atėmimo bausmę, kuri visiškai artima sankcijos žemutinei ribai.

Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teismui buvo pateikta 2013 m. rugsėjo 4 d. darbo sutartis, patvirtinanti, kad R. J. įsidarbino UAB ,,Antrinis perdirbimas“. Papildomai apklaustas nuteistasis parodė, kad nors yra invalidas, tačiau, ilgą laiką neradęs darbo, pagaliau įsidarbino, nes gaunamos 350 Lt invalidumo pašalpos pragyvenimui nepakanka. Be to, nori padėti savo vaikams, kurie, nors jau yra pilnamečiai, tačiau abu dar mokosi. Sūnus studentas, o dukra mokosi dar vidurinėje mokykloje. Papildomos apklausos metu nuteistasis parodė, kad dėl savo elgesio jau tikrai padarė išvadas ir ateityje nusikaltimų nedarys.

Skiriant bausmę teismas vadovaujasi ne tik BK 56 str., bet ir kitomis BK bendrosios dalies normomis, BK 41 str. nuostatomis apie bausmės paskirtį bei BK 54 str. numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. Bausmė yra teisinga, kai ji proporcinga (adekvati) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. Skundžiamu nuosprendžiu paskyręs R. J. terminuoto laisvės atėmimo bausmę, pirmosios instancijos teismas, kaip jau buvo nurodyta, iš esmės vadovavosi vien tik BK 56 str. 1 d. nuostatomis apie bausmės skyrimą recidyvistui, tačiau tinkamai neįvertino bausmės skyrimui reikšmės turinčių BK 54 str. 2 d. išvardintų aplinkybių, rodančių tokį R. J. padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumo laipsnį, dėl kurio, kolegijos nuomone, paskirtoji bausmė yra neadekvati padarytai veikai ir kaltininko asmenybei. Kolegijos nuomone, nuteistajam paskirta bausmė savo rūšimi yra aiškiai per griežta.

Pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 56 str. 1 d.), o tai nulėmė ir neteisingos, aiškiai per griežtos bausmės paskyrimą. Todėl nuosprendis keičiamas ir nuteistajam R. J. pagal BK 199² str. 1 d. skiriama šio baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatyta švelnesnės rūšies bausmė – bauda. Nustatydama skiriamos baudos dydį kolegija vadovaujasi BK 41 str. 2 d. ir BK 54 str. 2 d. reikalavimais ir šiame nuosprendyje jau išdėstytomis bei aptartomis bausmės skyrimui reikšmės turinčiomis aplinkybėmis. Kadangi R. J. turi neišnykusį teistumą už anksčiau padarytą analogišką nusikalstamą veiką, šį kartą jam skiriama didesnė bauda. Kolegijos nuomone, tokios bausmės paskyrimas atitiks ir BK 41 str. 2 d. numatytą bausmės paskirtį.

Byloje nustatyta, kad nuteistasis R. J. ilgą laiką nedirbo, buvo registruotas darbo biržoje, yra neįgalus ir tik neseniai įsidarbino. Akivaizdu, kad iš karto sumokėti jam paskirtą baudą jam būtų sudėtinga, todėl teisėjų kolegija nustato ilgesnį, t. y. 1 metų savanoriško baudos sumokėjimo terminą.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 25 d. nuosprendžio dalį dėl nuteistajam R. J. pagal BK 199² str. 1 d. paskirtos bausmės pakeisti.

N. R. J. pagal BK 199² str. 1 d. paskirti bausmę 150 MGL dydžio (19500 Lt) baudą.

N. R. J. įpareigoti jam paskirtą baudą savanoriškai sumokėti į teritorinės mokesčių inspekcijos sąskaitą per 1 (vienerių) metų laikotarpį nuo šio nuosprendžio priėmimo dienos.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.