Panevėžio apygardos teismo nutartis

2016-10-27 · Civilinė byla Nr. e2A-900-227/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-10-27
Bylos Nr.
e2A-900-227/2016
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Margarita Dzelzienė
Atsakovas
J. G.
Ieškovas
R. K.

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. e2A-900-227/2016

Ineta Baliukaitytė Teisminio proceso Nr. 2-08-3-00754-2016-8

Procesinio sprendimo kategorija: (S) 2.5.1.4.; 2.5.1.5; 3.3.1.14; 3.3.1.21
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 27 d.

PanevėžysPanevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Margarita Dzelzienė,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės J. G. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1649-488/2016 pagal ieškovo R. K. ieškinį atsakovei J. G. dėl nuostolių priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

Ieškovas R. K. prašė priteisti iš atsakovės J. G. 1172,97 Eur nuostolius bei visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2010 m. gegužės 21 d. Raseinių rajono apylinkės teismo sprendimu nutraukta šalių santuoka bendru sutarimu, nustatant nepilnamečių vaikų A. K. ir E. K. gyvenamąją vietą su atsakove. Vėliau, Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartimi buvo patvirtinta taikos sutartis tarp šalių, pagal kurią A. K. gyvenamoji vieta nustatyta su ieškovu, o nepilnamečio vaiko E. K. gyvenamoji vieta nustatyta su atsakove. Tuo pačiu susitarta, kad ieškovas teiks 130,33 Eur (450 Lt) materialinį išlaikymą nepilnamečiui E. K. kas mėnesį, o atsakovė J. G. teiks 115,85 Eur (400 Lt) materialinį išlaikymą A. K.. Susiklosčius faktinei situacijai, laikotarpiu nuo 2014-02-05 iki 2014-11-06 nepilnametis vaikas E. K. gyveno pas ieškovą ir ieškovas pilnai išlaikė E. K., o atsakovė išlaikymo neteikė ir sūnumi nesirūpino. Kadangi per nurodytą laikotarpį atsakovė neteikė savo dalies išlaikymo nepilnamečiui ir nepilnametis nurodytą laikotarpį gyveno su ieškovu, todėl ieškovas patyrė 1172,97 Eur nuostolius.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2016 m. gegužės 24 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino, priteisė iš J. G. 1172,97 Eur nuostolius bei 26,40 Eur žyminį mokestį R. K. bei 3,70 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.Teismas nustatė, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-4088-223/2013 patvirtinta taikos sutartis tarp šalių dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo ir išlaikymo priteisimo, kuria nepilnametės A. K. gyvenamoji vieta nustatyta su R. K., o nepilnamečio E. K. – su J. G.. Ta pačia nutartimi iš ieškovo E. K. priteistas 130,33 Eur (450 Lt) materialinis išlaikymas, o iš atsakovės J. G. - 115,85 Eur (400 Lt) materialinis išlaikymas A. K. (19-20 b. l.). Iš 2014 m. lapkričio 3 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimo, 2015 m. spalio 27 d. Šiaulių apygardos teismo sprendimo nustatė, kad nepilnametis E. K. nuo 2014-02-05 iki 2014-11-06 laikinai gyveno su tėvu R. K. (7-14, 24-25 b. l.).Pažymėjo, kad nepilnamečio vaiko išlaikymo prievolė yra vykdoma vaikui, o ne kitam sutuoktiniui. Tuo atveju, jeigu tinkamas išlaikymas nepilnamečiam vaikui buvo teikiamas vieno iš tėvų, tai kreditoriaus nepilnamečio vaiko interesas gauti išlaikymą nepažeidžiamas, bet kartu tai reiškia, kad vienas iš tėvų vykdė savo ir dar kito asmens prievoles ir jam pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku – nepilnamečio vaiko išlaikymo neteikusiu ir neteikiančiu vienu iš tėvų (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.50 str. 3 d.). Sprendė, kad šiuo atveju ieškovas patyrė nuostolius, nes pilnai materialiai nurodytu laikotarpiu išlaikė sūnų, t. y. mokėjo savo paties prievolę išlaikyti vaiką ir atsakovės prievolę. Pažymėjo, kad ieškovas, pareikšdamas ieškinį dėl nuostolių atlyginimo bei jo dydžio nagrinėjamoje byloje, nėra saistomas 2015 m. spalio 27 d. Šiaulių apygardos teismo sprendime prašomos priteisti išlaikymo sumos. Teismas sutiko su ieškovo prašomu priteisti nuostolio dydžiu ir laikė jį pagrįstu, nes pagal Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. nutartį visas išlaikymas nepilnamečiui vaikui, kurį privalo mokėti abu tėvai, yra 260,66 Eur.Teismas pripažino, kad atsakovė neįrodė teiginio, jog aukščiau minėtu laikotarpiu prisidėjo prie sūnaus materialinio išlaikymo, jos pateiktus rašytinius įrodymus bei nuotraukas laikė nepatvirtinančiais nurodytos aplinkybės. Konstatavo, kad atsakovė laikotarpyje nuo 2014-02-05 iki 2014-11-06 nevykdė savo išlaikymo prievolės, jį pilnai išlaikė tėvas, t. y. mokėjo savo paties prievolę išlaikyti vaiką ir atsakovės prievolę, dėl ko patyrė 1172,97 Eur nuostolius ir įgijo kreditoriaus teises į nepilnamečio vaiko išlaikymo neteikusią atsakovę.

III.Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvai

Apeliaciniu skundu atsakovė J. G. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas (toliau – teismas) nepagrįstai nesivadovavo Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 137 straipsnio 2 dalies 4 punktu ir priėmė ieškovo ieškinį. Teigia, kad 2013 m. rugsėjo 26 d. Panevėžio miesto apylinkės teismas nutartimi patvirtino taikos sutartį civilinėje byloje Nr. 2- 4088-223/2013 pagal ieškovo R. K. ieškinį atsakovei J. G. dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo ir civilinę bylą Nr. 2-4088-223/2013 nutraukė; Raseinių rajono apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. e2-124-476/2015 išnagrinėjo tapatų R. K. ieškinį dėl išlaikymo patirtų nuostolių, o Šiaulių apygardos teismo buvo nurodyta, kad įstatymas nenumato galimybės reikalauti materialinio išlaikymo įsiskolinimo, jeigu jis nebuvo priteistas.Ieškovas nepateikė įrodymų apie turėtas išlaidas sūnaus išlaikymui, remiasi tik pateiktu paskaičiavimu, siekia praturtėti atsakovės sąskaita, kadangi vaikas buvo pilnai aprūpintas, ieškovui nieko nereikėjo pirkti, rūbai, avalynė, žaislai, mobiliojo ryšio aparatas, pinigai buvo paimti iš jos namų. Pateikti įrodymai nevertinti, tuo pažeidžiant rungimosi, lygiateisiškumo, dispozityvumo principus.Teigia, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog klausimas yra dėl vaiko išlaikymo, atsakovė atstovauja nepilnamečio sūnaus E. interesus, vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su atsakove ir išlaikymas priteistas iš ieškovo jau nuo 2010 m. gegužės 21 d. nutraukus santuoką, po to ir Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. nutartimi. Teismas sprendimą pagrindė tokiu įstatymo normų aiškinimu ir taikymu, kuris įteisina sąlygas vienam iš taikos sutarties kontrahentų nevykdyti patvirtintos sutarties ir iškreipia taikos sutarčių vykdymo tvarką bei pateisina tai, kad ieškovas neteisėtai laikė prieš sūnaus valią jį savo bute ir nevykdė Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. nutarties. Dėl priimto sąlyginio sprendimo ir priteistos skolos nepriteklių jaus šalių sūnus, gyvenantis su atsakove, reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo yra perteklinis pagal CK 6.66 straipsnį, komplikuoja vaiko išlaikymą, atsakovei sukėlė sveikatos sutrikimus. Teigia, kad susiklostė tokia situacija, jog tam tikrais periodais vienas tėvas vykdė savo ir kito tėvo nepilnamečio vaiko išlaikymo prievoles ir šalys yra vienas kito kreditoriai už tam tikrus išlaikymo periodus. Teismo turėjo būti siekiama išvengti, jog tam tikrais periodais nebūtų iš tėvų priteisiamas dvigubas išlaikymas vaikui, atliekant įskaitymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-455/2014).Ieškovas R. K. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jo netenkinti, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad civilinė byla pagal ieškinį buvo iškelta teisėtai, anksčiau nebuvo nagrinėjama byla tarp šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-4088-223-2013 buvo priimta patvirtinus taikos sutartį, kurios pagrindu sūnaus gyvenamoji vieta nustatyta su motina, o ieškovas įsipareigojo sūnui mokėti išlaikymą kas mėnesį po 450 litų (133,33 EUR), o ne dėl nuostolių atlyginimo. Teigia, kad Raseinių rajono apylinkės teisme 2015 m. birželio 12 d. priimtas sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-124-476-2015 ir priteistas išlaikymas vaikui iš J. G. už laikotarpį, kai sūnus E. faktiškai gyveno su ieškovu ir buvo jo išlaikomas. Šiaulių apygardos teismas 2015 m. spalio 27 d. sprendimu iš dalies panaikino Raseinių rajono apylinkės teismo sprendimą, bylą dalyje dėl E. K. gyvenamosios vietos fakto nutraukė, o ieškinį dalyje dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, atmetė. Šioje byloje Šiaulių apygardos teismas pažymėjo, kad faktinės aplinkybės, jog nepilnametis E. K. nuo 2014-02-05 iki 2014-11-06 laikinai gyveno su tėvu, buvo nustatytos įsiteisėjusia Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1109-488-2014, todėl papildomai jų įrodinėti nereikėjo, todėl bylą šioje dalyje nutraukė. Dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo ieškinys buvo atmestas, nes įstatymas nenumato galimybės reikalauti materialinio išlaikymo įsiskolinimo, jeigu išlaikymas nebuvo priteistas, tačiau taip pat pažymėta, jog ieškovas turi teisę reikšti reikalavimą atsakovei dėl nuostolių atlyginimo, pateikdamas įrodymus apie jų dydį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai iš apeliantės priteisė 1172,97 Eur dydžio nuostolių, šis dydis yra pagrįstas, kadangi pagal Panevėžio miesto apylinkės teismo įsiteisėjusią 2013 m. rugsėjo 26 d. nutartį, sūnui E. visas išlaikymo dydis per mėnesį iš abiejų tėvų yra 260,33 Eur (prejudicinis faktas), pusę šios sumos apeliantė privalėjo kas mėnesį mokėti sūnui ir ši suma ženkliai mažesnė nei pusė minimalios mėnesinės algos. Atsakovė nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių, kad išlaikymą sūnui ji teikė, jos rašytiniai įrodymai pagrįstai atmesti. 2014 m. lapkričio 3 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1109-488/2014 yra nustatyta, kad sūnus E. buvo tik vieno ieškovo pilnai išlaikomas, o J. G. nepilnamečio sūnaus neišlaiko. Todėl pagrįsta išvada, kad J. G. sūnui išlaikymo neteikė laikotarpiu 2014-02-05 iki 2014-11-06. Apeliantė skunde nurodė tikrovės neatitinkančias aplinkybes apie tai, kad ieškovas nevykdė savo įsipareigojimų ir neteikė sūnui išlaikymo pagal 2013 m. rugsėjo 26 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartį laikotarpiu nuo 2014-02-05 iki 2014-11-06, nes vaikas gyveno su ieškovu ir buvo tik jo vieno išlaikomas. Atsakovė buvo kreipusis į Panevėžio miesto apylinkės teismą su ieškiniu padidinti sūnui E. išlaikymą, kai vaikas su ja negyveno, tačiau Panevėžio miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-1109-488-2014 ieškinį atmetė. Pagal 2015 m. kovo 25 d. Raseinių rajono apylinkės teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 2-526-674-2015 ieškovas neprivalo mokėti išlaikymo sūnui už laikotarpį, kada vaikas gyveno su ieškovu ir buvo jo išlaikomas.

Motyvuojamoji dalis

IV.Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atsakovės J. G. apeliacinis skundas netenkintinas, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 24 d. sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas, nagrinėdamas atsakovės apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apeliantės nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).Apeliantė nepagrįstai teigia, kad ieškovas pateikė tapatų ieškinį, kuris yra tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo atsisakyti ieškinį priimti vadovaujantis CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktu. Tokia išvada darytina žemiau nurodytais motyvais.Nagrinėjamu atveju yra pareikštas ieškinys dėl nuostolių atlyginimo už laikotarpį nuo 2014-02-05 iki 2014-11-06, kai nepilnametis vaikas E. K. gyveno pas ieškovą ir ieškovas pilnai išlaikė E. K., o atsakovė išlaikymo neteikė ir sūnumi nesirūpino. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-4088-223-2013 pagal ieškovo ieškinį atsakovei dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo ir išlaikymo priteisimo buvo priimta patvirtinus taikos sutartį, pagal kurią A. K. gyvenamoji vieta nustatyta su ieškovu, o nepilnamečio vaiko E. K. gyvenamoji vieta nustatyta su atsakove. Tuo pačiu susitarta, kad ieškovas teiks 130,33 Eur (450 Lt) materialinį išlaikymą nepilnamečiui E. K. kas mėnesį, o atsakovė J. G. teiks 115,85 Eur (400 Lt) materialinį išlaikymą A. K.. kurios pagrindu sūnaus gyvenamoji vieta nustatyta su motina, o ieškovas įsipareigojo sūnui mokėti išlaikymą kas mėnesį po 450 litų (133,33 EUR), o ne dėl nuostolių atlyginimo. Todėl pripažintina, kad ankstesnėje byloje buvo sprendžiamas ginčas, kilęs tarp tų pačių šalių, bet dėl kito dalyko ir kitu pagrindu. Raseinių rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 12 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-124-476-2015 pagal ieškovo ieškinį atsakovei dėl materialinio išlaikymo įsiskolinimo priteisimo ir nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, atsakovės priešieškinį dėl išlaikymo dydžio pakeitimo, turtinės, neturtinės žalos priteisimo iš atsakovės ieškovui buvo priteistas išlaikymas vaikui už laikotarpį, kai sūnus E. faktiškai gyveno su ieškovu ir buvo jo išlaikomas (nuo 2014-02-05 iki 2014-11-11) po 116 Eur periodinių išmokų kas mėnesį, kas sudarė 1044 Eur. Šiaulių apygardos teismas 2015 m. spalio 27 d. sprendimu iš dalies panaikino Raseinių rajono apylinkės teismo sprendimą, bylą dalyje dėl E. K. gyvenamosios vietos fakto nustatymo nutraukė, o ieškinį dalyje dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, atmetė. Teismas pažymėjo, kad faktinės aplinkybės, jog nepilnametis E. nuo 2014-02-05 iki 2014-11-06 laikinai gyveno su tėvu, nustatytos įsiteisėjusia Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1109-488-2014, todėl papildomai jų įrodinėti nereikėjo, todėl bylą šioje dalyje nutraukė. Taip pat nurodė, kad nepagrįstai buvo priteistas iš atsakovės išlaikymas sūnui už minėta laikotarpį, kadangi yra galiojanti ir nepakeista Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-4088-223-2013, pagal kurią sūnui išlaikymas priteistas iš tėvo. Tačiau buvo išaiškinta, kad esant nustatytam prejudiciniam faktui, jog E. nuo 2014-02-05 iki 2014-11-06 laikinai gyveno su tėvu ir buvo jo išlaikomas, ieškovas turi teisę reikšti reikalavimą atsakovei dėl nuostolių atlyginimo vadovaujantis CK 6.50 straipsnio 3 dalies nuostatomis. Tokia teise ieškovas ir pasinaudojo, pareikšdamas nagrinėjamoje byloje ieškinį.Esant nurodytoms aplinkybėms pripažintina, kad nors minėtoje Raseinių rajono apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-124-476-2015 pagal ieškovo ieškinį atsakovei dėl materialinio išlaikymo įsiskolinimo priteisimo ir nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo buvo sprendžiamas tarp tų pačių šalių kilęs ginčas dėl piniginės sumos už ieškovo teiktą išlaikymą vaikui laikotarpyje nuo 2014-02-05 iki 2014-11-06 priteisimo, tačiau pažymėtina, kad šiuo atveju skiriasi ieškinio dalykas bei ieškinio pagrindas, kadangi reiškiamas reikalavimas dėl didesnės sumos priteisimo, prašoma priteisti ne išlaikymo įsiskolinimą, o nuostolius, kuriuos ieškovas patyrė įvykdydamas atsakovės prievolę teikti vaikui išlaikymą pagal CK 6.50 straipsnio 3 dalies nuostatas. Todėl nėra pagrindo sutikti, kad ieškovo buvo pareikštas tapatus ieškinys. Ieškovas ieškinį atsakovei pareiškė tuo pagrindu, kad už ją yra įvykdęs prievolę teikti šalių vaikui išlaikymą, dėl to patyrė nuostolių, kuriuos prašė priteisti kaip atsakovės kreditorius. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo yra išaiškinta, kad jeigu tinkamas išlaikymas nepilnamečiam vaikui buvo teikiamas vieno iš tėvų, tai kreditoriaus nepilnamečio vaiko interesas gauti išlaikymą nepažeidžiamas, bet kartu tai reiškia, kad vienas iš tėvų vykdė savo ir dar kito asmens prievoles (CK 6.50 straipsnis). Tai sudaro pagrindą išvadai, kad šio asmens, kuris faktiškai visa apimtimi vienas teikė išlaikymą nepilnamečiam vaikui, interesai yra pažeisti. Tam iš tėvų, kuris vykdo savo paties ir kito iš tėvų nepilnamečio vaiko išlaikymo prievoles, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku – nepilnamečio vaiko išlaikymo neteikusiu ir neteikiančiu vienu iš tėvų (CK 6.50 straipsnio 3 dalis). Nepilnamečio vaiko išlaikymo prievolėje tai yra teisė atgauti už kitą tėvą įvykdytą nepilnamečio vaiko išlaikymo dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. D. v. Z. D., bylos Nr. 3K-3-39/2010).Pastebėtina, kad pati apeliantė sutinka, kad faktiškai susiklostė tokia situacija, jog tam tikru periodu vienas tėvas vykdė savo ir kito tėvo (šiuo atveju - atsakovės) nepilnamečio vaiko išlaikymo prievoles ir šalys yra vienas kito kreditoriai už tam tikrus išlaikymo periodus. Tačiau atsakovė teigia, jog siekiant išvengti, kad tam tikrais periodais nebūtų iš tėvų priteisiamas dvigubas išlaikymas vaikui yra pagrindas atlikti įskaitymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-455/2014). Tokiu būdu pripažintina, kad atsakovė sutinka, jog turėtų atlyginti patirtus nuostolius ieškovui dėl to, kad nevykdė savo prievolės išlaikyti vaiką, bet turėtų būti atliekamas įskaitymas. Kadangi byloje nėra duomenų, jog ieškovas neįvykdė prievolės mokėti išlaikymą sūnui, šiuo metu gyvenančiam su atsakove, pripažintina, kad atlikti įskaitymą nėra galimybės nesant ką įskaityti. Iš antstolės E. R. pažymos apie išlaikymo mokėjimą, vietinių mokėjimų nurodymų matyti, jog ieškovas pilnai yra padengęs susidariusį įsiskolinimą bei įvykdęs savo prievolę teikti išlaikymą sūnui iki 2016 metų balandžio mėnesio, todėl įskaitymas nėra galimas. Pažymėtina, kad apeliantės nurodomoje kasacinio teismo išnagrinėtoje byloje ratio decidendi skiriasi, kadangi minėtoje byloje šalys buvo vienas kito kreditoriai už tam tikrus išlaikymo periodus.Apeliantė teigia, kad sprendimu įteisinamos sąlygos vienam iš taikos sutarties dalyvių nevykdyti patvirtintos sutarties, iškreipia taikos sutarčių vykdymo tvarką, pateisina tai, kad ieškovas nevykdė įsiteisėjusios Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-4088-223-2013. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje neginčijamos faktinės aplinkybės, jog nepilnametis šalių sūnus nuo 2014-02-05 iki 2014-11-06 laikinai gyveno su tėvu ir buvo jo išlaikomas, jos nustatytos įsiteisėjusia Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1109-488-2014, todėl akivaizdu, kad laikinai pasikeitus vaiko gyvenamajai vietai, kuri taikos sutartimi buvo nustatyta su atsakove, turėjo pasikeisti ir vaiko išlaikymo mokėjimo klausimo išsprendimas, nes išlaikymas priteisiamas būtent vaikui, o ne atsakovei, su kuria buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta patvirtinus tarp šalių taikos sutartį. Pastebėtina, kad atsakovės nuostata, jog ieškovas turėtų mokėti vaikui skirtą išlaikymą vykdant priverstinį išieškojimą, inicijuotą atsakovės, pagal Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-4088-223-2013 ir už laikotarpį nuo 2014-02-05 iki 2014-11-06, kai vaikas laikinai gyveno su tėvu ir buvo jo išlaikomas, neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.5 str.). Be to, iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų nustatyta, kad 2015 m. kovo 25 d. Raseinių rajono apylinkės teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-526-674-2015 pagal pareiškėjo R. K. skundą dėl antstolės E. R. raginimo vykdyti sprendimą dėl periodinių išmokų išieškojimo, pakeitimo dalyje dėl įsiskolinimo dydžio, suinteresuotas asmuo (išieškotoja) J. G., buvo pakeistas išlaikymo įsiskolinimo dydis iš 1636,36 Eur į 922,38 Eur pagal Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 9 d. išduotą vykdomąjį raštą Nr. VR-243, civilinėje byloje Nr. 2-4088-223/2013, nustačius, kad išlaikymo E. K. įsiskolinimo suma yra per didelė. Tokia išvada buvo padaryta įvertinus ir tai, kad vaikas gyveno su tėvu. Todėl pripažintina, kad įsiteisėjusia teismo nutartimi yra išspręstas klausimas dėl ieškovo įsipareigojimų dydžio, be to, kaip matyti iš byloje esančių duomenų susidaręs išlaikymo įsiskolinimas buvo ieškovo pilnai padengtas. Negalima sutikti su apeliante, kad byloje neįrodytas nuostolių dydis ieškovui nepateikus įrodymų apie turėtas išlaidas sūnaus išlaikymui už laikotarpį nuo 2014-02-05 iki 2014-11-06, kai jis laikinai gyveno su tėvu. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pagal Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. nutartį visas išlaikymas nepilnamečiui vaikui, kurį privalo mokėti abu tėvai, yra 260,66 Eur ir kiekviena iš šalių vaiko poreikių tenkinimui turėtų skirti po lygiai, t.y. po 130,33 Eur. Ši suma nustatyta įsiteisėjusia teismo nutartimi, laikytina prejudiciniu faktu, kurio įrodinėti iš naujo nebereikia (CPK 182 str. 2 p.). Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 3 d. įsiteisėjusiu sprendimu konstatuota, kad vaikas nuo 2014 m. vasario 4 d. gyveno su R. K., buvo jo prižiūrimas ir pilnai išlaikomas. Šiuo sprendimu buvo atmestas J. G. ieškinys dėl išlaikymo nepilnamečiui sūnui dydžio padidinimo pripažinus, kad nepilnametis su ja negyvena, ji sūnaus neišlaiko. Minėta aplinkybė taip pat laikytina prejudiciniu faktu, kurio įrodinėti nebereikia. Pripažinus, kad kitose civilinėje bylose yra nustatyta, jog atsakovė ieškovo nurodytu laikotarpiu (9 mėnesius) sūnui išlaikymo neteikė, ieškovas vienas išlaikė šalių sūnų, kurio poreikių tenkinimui būtina suma yra 260,66 Eur, šalys turėjo pareigą teikti vaikui išlaikymą lygiomis dalimis po 130,33 Eur, pagrįstai pirmosios instancijos teismas sutiko su ieškovo pateiktu paskaičiavimu bei sprendė, jog ieškovas laikotarpyje nuo 2014-02-05 iki 2014-11-06 įvykdydamas ne tik savo, bet ir atsakovės prievolę išlaikyti vaiką, patyrė 1172,97 Eur (130,33 Eur x 9 mėn) nuostolių.Nors apeliantė teigia, kad jos įrodymai nepagrįstai nebuvo įvertinti, tačiau konkrečių argumentų nepateikia. Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas iš byloje esančių mokėjimo kvitų (42-47, 53 b. l.) nustatė, kad juose yra nurodytos pirktos prekės: knygos, mokyklos reikmenys, vaikiška avalynė, rūbai ir t. t., tačiau jų pirkimo datos yra nuo 2014-11-08 iki 2014-12-03, todėl neįrodyta, kad atsakovė prisidėjo prie nepilnamečio vaiko išlaikymo kol vaikas laikinai nuo 2014-02-05 iki 2014-11-06 gyveno pas ieškovą, nes prekės pirktos vėliau. Atsakovės pateiktas fotonuotraukų kopijas (48-52 b. l.), teismas laikė nepagrįstais įrodymais, kadangi juose nufotografuotos asmeninės higienos priemonės bei rūbai, tačiau nėra aišku kokia jų piniginė vertė, kokiu laikotarpiu jie pirkti ir t. t. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokiu atsakovės pateiktų įrodymų vertinimu, taip pat pakartotinai pažymi, kad faktas, jog atsakovė savo pareigos išlaikyti nurodytu laikotarpiu nevykdė, jau yra nustatytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu (CPK 182 str. 2 p.). Kadangi kiti apeliantės teiginiai pripažintini teisiškai nereikšmingais, nėra susiję su nagrinėjamos bylos dalyku, apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako.Esant nurodytoms aplinkybėms teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvados padarytos nepažeidžiant įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų (CPK 176, 185 straipsniai), sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, sprendimo keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.Netenkinus apeliacinio skundo iš atsakovės priteistinos ieškovo turėtos bylinėjimosi išlaidos – 200 Eur išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 24 d. sprendimą palikti nepakeistu.

Priteisti iš J. G., a. k. (duomenys neskelbtini) 200 Eur išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti R. K., a. k. (duomenys neskelbtini)

Teisėja Margarita Dzelzienė