Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Albinas Antanaitis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs K. N. (toliau – K. N.) apeliacinį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 7 d. nutarimo K. N. administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Apeliaciniu skundu nesutinkama ir su liudytojų R. S., Č. M. ir R. J. parodymų vertinimu. Teigiama, kad šių liudytojų parodymais teismas remtis negalėjo. Motyvuodamas šį savo teiginį, apeliantas nurodo, kad Č. M. ir R. J. nagrinėjamo įvykio nematė, jų parodymai yra išvestiniai iš kitų bylos duomenų, tai yra paremti spėjimais ir prielaidomis, juo labiau, kad jie yra suinteresuotos institucijos atstovai, ir jų parodymai patvirtina, kad jie visomis priemonėmis siekia sau palankaus bylos sprendimo - jų prodymai yra prieštaringi. Č. M. yra nurodęs, kad su R. J. atvykęs į įvykio vietą, R. S. nerado, kalbėjo su juo tik telefonu tuo tarpu, R. J. teigimu, jiems nuvykus į įvykio vietą, jie iš karto susisiekė su ten buvusiais žvejais, kurie paaiškino visas aplinkybes, o liudytojas R. S. parašė paaiškinimą. R. S. parodymai yra nekonkretūs, jis tiksliai nenurodė ar buvo šaudoma sustojus valčiai, ar plaukiant, ar nuotraukos darytos šūvių metu, kada jis buvo apklaustas, kada jis susitiko su aplinkos apsaugos darbuotojais, kada parašė paaiškinimą.

Atsižvelgiant į tai, kad, apelianto įsitikinimu, nagrinėjamu atveju vienoje pusėje buvo tik jo ir liudytojo G. P., kitoje pusėje prieštaringi R. S., Č. M. ir R. J. parodymai, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas jo kaltės klausimą, turėjo remtis tik nešališkų liudytojų parodymais. K. N. teigimu, tai, kad egzistuoja nešališki liudytojai teisminio posėdžio metu nurodė jo advokatas G. M., prašydamas apklausti liudytojus G. J., M. A., A. K., A. Š., kurie betarpiškai matė įvykio aplinkybes, tačiau teismas ignoravo šį prašymą, kaip kad ignoravo ir advokato prašymą apklausti liudytojus R. S. ir R. J.. Šią bylą išnagrinėjęs teismas, apelianto vertinimu, neprivalėjo apsiriboti vien pažeidimo stadijoje surinktų duomenų patikrinimu, tačiau prireikus (o būtent toks atvejis ir buvo) turėjo būti aktyvus ir rinkti bei tirti naujus įrodymus, nustatyti visas bylai reikšmingas aplinkybes (ATPK 256 str. 3 d., 257 str., 284 str.).

Apeliaciniu skundu pabrėžiama ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje pažeidė ir K. N. procesines teises. Pasak apelianto, 2016 m. vasario 4 d. turėjo vykti teismo posėdis, kuriame turėjo būti sprendžiamas jo atsakomybės klausimas, tačiau K. N. advokatas tą dieną negalėjo dalyvauti teismo posėdyje ir pateikė teismui prašymą atidėti administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimą. Teismo posėdžio metu teismas šį prašymą patenkino ir bylos nagrinėjimą atidėjo 2016 m. vasario 25 d., tačiau nutarė apklausti pagrindinį liudytoją R. S.. Tuo metu K. N. su R. S. apklausa nesutiko, atsisakė užduoti jam klausimus, paaiškindamas, kad klausimus yra pasiruošęs užduoti advokatas, tačiau teismas į tai neatsižvelgė.

Motyvuojamoji dalis

K. N. apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal ATPK 302¹¹ str. 1 d. nuostatas, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Pažymėtina, kad teismo procesinis sprendimas (nutartis, nutarimas) laikomas teisėtu ir pagrįstu tik tokiu atveju, kai jame išdėstytos teismo išvados atitinka bylos nagrinėjimo metu nustatytas faktines bylos aplinkybes bei jų visumą.

Pripažįstant asmenį kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo privalu konstatuoti, kurios aplinkybės yra nustatytos/nenustatytos ir kokiais įrodymais grindžiamos atitinkamos teismo išvados. Sutinkamai su ATPK 256 str. nuostatomis, įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Administracinio teisės pažeidimo byloje surinktus įrodymus teismas vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone (ATPK 257 str.). Esant tokiam teisiniam reglamentavimui darytina pagrįsta išvada, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas bei įrodymų šaltinių patikimumas. Tuo tarpu įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje surinkta ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patikrinta bylos medžiaga, įvertinęs K. N. apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai, nepažeisdamas aukščiau aptartų įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino įrodymus nei vienam jų nesuteikdamas išankstinės reikšmės, dėl ko pagrįstai K. N. pripažino kaltu padarius jam inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą.

Nors apeliaciniu skundu su tokia apylinkės teismo išvada ir nesutinkama, teigiant, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo priimtas netinkamai aiškinant ir taikant materialinės teisės normas, grubiai pažeidžiant procesines teisės normas, nukrypstant nuo aukštesnės instancijos teismų formuojamos vienodos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos šios kategorijos bylose, nesant K. N. veiksmuose jokio administracinio teisės pažeidimo sudėties, tačiau pagrindo sutikti su tokiais apelianto argumentais nėra. Darant šią išvadą svarbu paminėti, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, kiti proceso dalyviai, tarp jų ir administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų juos vertinant. Tokiu būdu, administracinėn atsakomybėn traukiamas asmeniui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.

Nagrinėjamos administracinio teisės pažeidimo bylos duomenimis nustatyta, kad 2015 m. rugpjūčio 15 d. ryte, tiksliai nenustatytu laiku, medžiotojų klubo „(duomenys neskelbtini)“ organizuotos medžioklės metu Kauno mariose ties (duomenys neskelbtini), K. N. iš valties K-7398 su motoriniu varikliu, medžiojo antis, tokiais savo veiksmais padarydamas administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 85 str. 7 d., pagal kurį administracinė atsakomybė asmeniui kyla už medžiojimą, kai <...>, arba medžiojimą draudžiamais naudoti įrankiais, priemonėmis, draudžiamais medžioklės būdais, nustatytais Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklėse. Analizuojant komentuojamos teisės normos turinį, akivaizdu, kad ji yra blanketinė, t. y. nukreipianti į kitus teisės aktus, todėl sprendžiant K. N. administracinės atsakomybės klausimą būtina aptarti ir kitų teisės aktų, į kuriuos nukreipia komentuojamo straipsnio dispozicija, turinį.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 258 patvirtintų Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių (toliau – Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklės) 72.18. punkte nustatytas draudimas šaudyti į plaukiojančius paukščius, išskyrus laukinius, antis (tik medžiojant 11.2 punkte nurodytu būdu, t. y. tykojant) ir nukritusius į vandenį sužeistus paukščius. Sutinkamai su Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 11.2 punktu, tykojimas – tai toks medžioklės būdas, kai medžiojamųjų gyvūnų laukiama tam skirtame medžioklės bokštelyje, slėptuvėje, valtyje, specialiai įrengtoje priedangoje ar be jos. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 11.3 punktą, pagal kurį, vandens paukščius, bebrus, ondatras leidžiama medžioti iriantis irkline (nemotorine) valtimi, bei 58.5.7. punktą (kurio pažeidimu ir kaltinamas apeliantas), pagal kurį, draudžiama medžioti iš judančių vandens transporto priemonių, varomų varikliu. Nagrinėjamos administracinio teisės pažeidimo bylos kontekste, įvertinus tai, kad Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklės judančių vandens transporto priemonių variklių tipų nereglamentuoja, aptartinos ir 2004 m. balandžio 15 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-187 patvirtintos taisyklės „Dėl aplinkosaugos sąlygų plaukioti vandens telkiniuose plaukiojimo priemonėmis ir vandens telkinių, kuriuose plaukiojimas tam tikromis plaukiojimo priemonėmis draudžiamas ar ribojamas, sąrašo patvirtinimo“. Sutinkamai su komentuojamų taisyklių 2.2 punktu, nesavaeigė plaukiojimo priemonė yra vidaus degimo variklio neturinti plaukiojimo priemonė (burinė, jachta, kanoja, vandens dviratis, irklinė valtis ir kt.), o plaukiojimas elektros variklį turinčiomis plaukiojimo priemonėmis prilyginamas plaukiojimui nesavaeigėms plaukiojimo priemonėmis. Šio teisės akto 2.3 punkte nurodyta, kas laikoma savaeige plaukiojimo priemone (tai vidaus degimo variklį turinti plaukiojimo priemonė, taip pat laivas ant oro pagalvės, oro sraigtu varomas laivas, vandens motociklas ir kt.).

Aptarto teisinio reguliavimo kontekste analizuojant K. N. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotų parodymų visumą matyti, jog jis savo kaltės jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo padaryme nepripažino, nurodydamas, kad pažeidimo dieną jis su G. P. plaukdami motorine valtimi nemedžiojo. Šaunant į sužeistą antį, jie valtimi neplaukė, tuo metu buvo sustoję ir išmetę inkarą. Jo teigimu, analizuojamo įvykio metu medžiojo kiti medžiotojai, būdami krante ir tykodami, o jis su medžioklės vadovu G. P. valtimi tik surinkdavo į vandenį nukritusias antis. Valtis buvo guminė, jos gale buvo pakabintas elektrinis variklis, kuris buvo pakeistas beplaukiant sugedus benzininiam varikliui, tačiau iki vietos, kurioje buvo sužeista antis, nuplaukė irkluodami irklais. Parodė, kad valtyje buvo du irklai, tačiau specialios vietos, skirtos įstatyti irklams, valtyje nėra, todėl nagrinėjamu atveju irklai buvo užkišti už virvių prie balionų, irklavo irklus laikydami rankose, vienas iš vienos pusės, kitas iš kitos. Valtyje turėjo šautuvą, kuris buvo neparuoštas šaudyti, jame nebuvo šovinių, buvo atrakintas. Pamatęs antį, jis (K. N.) užtaisė šautuvą ir iššovė keturis šūvius, tačiau taiklus buvo tik vienas šūvis, todėl jis nušovė tik vieną sužeistą antį.

Sutinkamai su aptartų administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens parodymų visuma, akivaizdu, kad K. N. neneigia tiriamo įvykio dieną kartu su G. P. dalyvavę ančių medžioklėje, neneigia, jog jų užduotis medžioklės metu buvo surinkti sužeistas į vandenį nukritusias antis, dėl ko, medžioklės metu jie plaukė valtimi, tačiau kategoriškai nesutinka medžiojęs iš benzininiu varikliu varomos valties, nurodydamas, kad medžioklės metu valtis buvo varoma elektriniu varikliu, į antis buvo šaudoma (jas pribaigiant) sustojus ir „užsiinkaravus“, o reikiamais atvejais iki sužeistų ančių buvo iriamasi irklais.

Nors iš esmės analogiškas vertinamo įvykio aplinkybes K. N. išdėstė ir aukštesniajam teismui pateiktame apeliaciniame skunde, tačiau naikinti ar keisti skundžiamą Prienų rajono apylinkės teismo nutarimą remiantis vien tik šių duomenų visuma, teisinio pagrindo nėra. Konstatuojant šią išvadą, akcentuotina, kad nustatinėjant asmeniui inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėties požymius, vadovautis vien tik administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens paaiškinimais, nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog asmuo, gindamasis nuo jam pareikšto kaltinimo ir tokiu būdu siekdamas išvengti jam gresiančios administracinės atsakomybės, neatskleis tikrųjų tiriamo nusikaltimo aplinkybių. Šią išvadą sustiprina ir tai, kad nei apklausiamas teismo posėdžio metu, administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo nėra prisaikdinamas ar įspėjamas už melagingų parodymų davimą, kas leidžia pagrįstai teigti, jog sakyti tiesą atitinkamos ATPK nuostatos jo neįpareigoja. Tokiu atveju ypatingą reikšmę įgauna kitų asmenų, kurių suinteresuotumu bylos baigtimi abejoti teismas neturi pagrindo, parodymai bei kita rašytinė baudžiamosios bylos medžiaga, vienu ar kitu aspektu patvirtinanti/paneigianti asmens kaltę.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pirmosios instancijos teismo posėdžio metu K. N. išdėstytoms analizuojamo įvykio aplinkybėms iš esmės neprieštarauja ir liudytojo, įvykio metu buvusio kartu su K. N. -, G. P. parodymai. Tačiau vertinant šio asmens išdėstytų analizuojamo įvykio aplinkybių objektyvumą ir patikimumą svarbu paminėti, jog nagrinėjamu atveju dėl to paties įvykio galutiniu ir neskundžiamu Kauno apygardos teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimu G. P. yra pripažintas kaltu pagal ATPK 85 str. 7 d., todėl neatmestina galimybė, jog G. P. išdėstytas analizuojamo įvykio aplinkybes galėjo lemti ir siekis jam pačiam išvengti administracinės atsakomybės. Juo labiau įvertinus ir tai, kad G. P. atžvilgiu nagrinėtoje administracinio teisės pažeidimo byloje buvo keliami analogiški K. N. apeliacinio skundo motyvams, teiginiai (administracinio teisės pažeidimo byla Nr. A2.3.-841-939/2015). Tokiu būdu, įvertinus tiek K. N., tiek ir G. P. parodymus, atsižvelgiant į galimą jų išdėstytų aplinkybių subjektyvumą, aptartini ir kitų byloje apklaustų asmenų, parodymai bei rašytinė nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje surinkti ir teismo posėdžio metu patikrinti įrodymai.

Kaip matyti iš liudytoju teisiamojo posėdžio metu apklausto R. S. parodymų, jis su medžiotojais (bylos duomenimis nustatyta, kad tai buvo G. P. ir K. N.) prasilenkė valtimi. Medžiotojų valtis buvo raudona guminė motorinė su benzininiu baltu lygtai Yamaha varikliu. Jis yra įsitikinęs, kad visą laiką prie medžiotojų valties prikabintas variklis buvo benzininis, nes elektrinis variklis yra mažas, neskleidžia garso ir kvapo. Papildomai liudytojas patvirtino matęs, kaip valtis sustodavo, užgesdavo variklis ir pasipildavo šūviai, po ko, valtis vėl paplaukdavo ir vėl sustodavo. Tuo metu jis plaukiojo netoliese, laukė pareigūnų ir aiškiai matė, kaip abu medžiotojai išlipo į krantą, ant valties esantis variklis buvo tas pats, kurį jis užfiksavo savo fotonuotraukose, jokio elektrinio variklio jis nematė.

Abejoti šio liudytojo parodymais, tuo pačiu ir tuo, kad analizuojamu atveju G. P. kartu su K. N. medžiojo iš varikliu varomos judančios guminės valties, priešingai nei teigiama K. N. apeliaciniame skunde, teisinio pagrindo nėra. Konstatuojant šią išvadą, akcentuotina, kad analizuojamu atveju R. S. parodymai buvo nuoseklūs, neprieštaringi, analogiškas aplinkybes jis išdėstė ir apklausiamas kitoje administracinio teisės pažeidimo byloje, kurioje buvo sprendžiamas G. P. administracinės atsakomybės klausimas (administracinio teisės pažeidimo byla Nr. A2.3.-841-939/2015). Be to, bylos duomenimis nenustatytas ir R. S. suinteresuotumas bylos baigtimi – iki analizuojamo įvykio jis nei administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens, nei kartu su juo buvusio G. P., nepažinojo, tą patvirtindamas ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu. Šiame kontekste įvertintina ir tai, kad parodymus teismo posėdžio metu R. S. davė būdamas įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, apie K. N. ir G. P. daromą administracinį teisės pažeidimą atitinkamoms institucijoms pranešė būtent jis, todėl pagrindo manyti, jog nagrinėjamu atveju R. S. siekia nepagrįstai apkalbėti administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį, nėra. Esant išdėstytoms aplinkybėms, sutikti su apelianto teiginiais, jog spręsdamas K. N. kaltės klausimą nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje apylinkės teismas negalėjo remtis šio asmens parodymais, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Juo labiau įvertinus ir tai, kad R. S. analogiškas tiriamo įvykio aplinkybes išdėstė ir pateikdamas 2015 m. spalio 30 d. rašytinius paaiškinimus, kurių duomenimis, 2015 m. rugpjūčio 30 d. apie 7.30 val. žvejodamas Kauno mariose, jis pamatė pakrante plaukiančią guminę valtį, varomą benzininiu varikliu, su dviem asmenimis, kurie šaudė antis. Valtyje nematė nei inkaro, nei elektrinio variklio, visą medžioklės laiką ji buvo varoma vidaus degimo variklio. Valtį nufotografavo, apie neteisėtą medžioklę pranešė bendruoju pagalbos numeriu (administracinio teisės pažeidimo byla Nr. A2.3.-841-939/2015, b. l. 30).

Priešingos išvados dėl liudytoju nagrinėjamoje byloje apklausto R. S. parodymų patikimumo ir objektyvumo, aukštesniajam teismui neleidžia daryti ir kiti nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje esantys rašytiniai įrodymai. Kaip matyti iš 2015 m. rugpjūčio 15 d. K. N. atžvilgiu surašyto administracinio teisės pažeidimo protokolo priedo – fotolentelės Nr. 1 -, jame užfiksuota vandens telkinyje esanti valtis „Quicksilver“, registracijos numeris (duomenys neskelbtini) (Lietuvos saugios laivybos administracijos LR vidaus vandenų laivų registro duomenimis laivas naudojo pakabinamą variklį Mariner, Nr. (duomenys neskelbtini), 11,20 KW galios), kurioje sėdi du asmenys: G. P. ir K. N.. Šis sėdi valties priekyje, ant kelių laiko neatlenktą lygiavamzdį šautuvą (b. l. 5-6). Sutinkamai su fotolentelės Nr. 10 duomenimis, 2015. rugpjūčio 15 d. medžiotojų klubo „Sakalas 2” vandens paukščių medžioklės metu Kauno mariose medžioklei naudojo guminę motorinę valtį QUICKSILVER, registravimo Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 15-16).

Tiek šiuos faktus, tiek ir liudytojo R. S. išdėstytas analizuojamo įvykio aplinkybes, kaip teisingai konstatuota skundžiamame nutarime, nagrinėjamu atveju neabejotinai patvirtina ir Č. M. bei R. J. parodymai. Ir nors vertinant šių asmenų išdėstytas aplinkybes, vis tik sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, jog šie įrodymai tiriamu atveju laikytini netiesioginiais – nei Č. M., nei R. J. tiesiogiai analizuojamo medžioklės fakto nematė, apie analizuojamo įvykio aplinkybes jiems tapo žinoma iš nuoseklių ir neprieštaringų R. S. parodymų, tačiau vien šių duomenų pagrindu atmesti jų parodymus kaip nepatikimus, teisinio pagrindo nėra. Konstatuojant šią išvadą, pažymėtina, jog, sutinkamai su vieningai šiuo klausimu formuojama teismų praktika, tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius - ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai, tačiau, grindžiant administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę netiesioginiais įrodymais, svarbu, kad tais įrodymais būtų nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungtos nuoseklia ir logiška grandine. Nagrinėjamu atveju nekylant abejonėms dėl nuoseklių ir neprieštaringų R. S. parodymų, abejoti Č. M. bei R. J. išdėstytomis analizuojamo įvykio aplinkybėmis, teisinio pagrindo taip pat nėra.

Nors apeliaciniu skundu K. N. kelia klausimą dėl nepagrįstos R. S. apklausos, tačiau sutikti su apelianto argumentais šioje dalyje teisinio pagrindo nėra. Sutinkamai su nagrinėjamos administracinio teisės pažeidimo bylos medžiaga, 2016 m. sausio 18 d. teismo posėdis, į kurį buvo kviečiamas ir liudytojas R. S. neįvyko dėl K. N. kaltės, dėl ko R. S. turėjo atvykti pakartotinai į 2016 m. vasario 4 d. teismo posėdį. Į šį posėdį, po 2016 m. sausio 22 d. Prienų rajono apylinkės teismo atvesdinimo nutarties priėmimo atvyko ir administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjama administracinio teisės pažeidimo byla Prienų rajono apylinkės teisme buvo nagrinėjama antrąjį kartą (2015 m. gruodžio 15 d. Kauno apygardos teismo nutartimi ji buvo grąžinta Prienų rajono apylinkės teismui nagrinėti iš naujo), į 2015 m. gruodžio 18 d. paskirtą teismo posėdį K. N. neatvyko, jo atstovavimo sutartis su advokatu buvo sudaryta tik 2016 m. vasario 4 d., K. N. nesugebėjus pasirūpinti savo teisių ir interesų apsauga kiek ankščiau, konstatuotina kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, siekdamas bylos ekonomiškumo bei koncentracijos principų, R. S. apklausą nedalyvaujant K. N. atstovui, vykdė pagrįstai. Juo labiau įvertinus ir tai, kad šio posėdžio metu K. N. nebuvo pasyvus stebėtojas ir, priešingai nei tai nurodo apeliaciniau skundu, uždavė ne vieną su jam inkriminuotu teisės pažeidimu susijusį klausimą apklausiamam liudytojui.

Kaip nepagrįsti atmestini ir apeliacinio skundo teiginiai, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas turėjo apklausti ir nešališkus liudytojus, t. y. medžioklėje buvusius kitus medžiotojus. Vertinant šiuos K. N. motyvus, vis tik pažymėtina, jog byloje turi būti nustatinėjamos tik tos aplinkybės, kurios reikšmingos procesinio sprendimo priėmimui. Tuo tarpu bylos nagrinėjimo metu atliekamas duomenų rinkimas nėra savitikslis, duomenų turi būti surinkta tiek, kad būtų išsiaiškintos byloje įrodinėtinos aplinkybės ir priimtas pagrįstas sprendimas dėl tolesnės tyrimo eigos. Tokiu atveju, kai tyrimo metu visos reikšmingos bylos aplinkybės nustatytos, nebūtina atlikinėti papildomų tyrimo veiksmų vien tam, kad būtų gauta kuo daugiau ankstesnius rezultatus patvirtinančių duomenų, jei nėra pagrindo manyti, kad bus gauti kokybiškai nauji duomenys. Aptariamu atveju neabejotina, jog buvo atlikti visi esminiai procesiniai veiksmai, kurių rezultate gautų duomenų pakako pagrįstai konstatuoti ATPK 85 str. 7 d. įtvirtinto administracinio teisės pažeidimo sudėties požymių visumą K. N. veiksmuose. Šiuo aspektu neabejotinai sutiktina ir su apylinkės teismo argumentais, jog apelianto prašomi apklausti asmenys nagrinėjamo įvykio metu nebuvo greta, valtis plaukė vandens telkinyje, tuo tarpu kitų medžiotojų išsidėstymas, kurie šaudė paukščius, ant kranto ištisinėje juostoje buvo gana dideliais intervalais, todėl natūralu, kad jų parodymai esminės reikšmės įrodomuoju aspektu neturėtų, vertinant ir tą aplinkybę, kad, kaip parodė pats administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo, jis, būdamas valtyje su G. P., ant kranto buvusių medžiotojų nematė, o plaukdavo į jų nurodytą vietą tik pagal mobilaus telefono skambutį, todėl natūralu, kad šie asmenys, medžioklei vykstant tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), ties (duomenys neskelbtini) kaimu, maždaug dviejų kilometrų atstumu, negalėjo betarpiškai matyti visų įvykio aplinkybių.

Apibendrinus aptartus faktinius duomenis bei nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl K. N. kaltės pritaria iš esmės. Aukščiau aptartų duomenų visuma patvirtina, jog analizuojamu atveju K. N. iš valties motoriniu varikliu, medžiojo antis, t. y. plaukiančioje motorinėje valtyje turėjo iš dėklo išimtą lygiavamzdį medžioklinį šautuvą SILMA, 12x70, 12x70, 143049, kuriuo iš valties atliko ne daugiau kaip penkis šūvius.

Konstatuojant šią išvadą, o tuo pačiu atmetant ir K. N. apeliacinio skundo argumentus, vis tik akcentuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nuosekliai ir detaliai išanalizavo K. N. parodymų visumą, jo pateikiamas versijas atmesdamas, remiantis aukščiau aptartais ir jokių abejonių nekeliančiais nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje sutrinktais ir teismo posėdžio metu patikrintais įrodymais. Šiame kontekste iš esmės sutiktina su apylinkės teismo išvada, jog net ir neatmetant K. N. parodymų kaip neteisingų, akivaizdu, kad dalis medžioklės vyko naudojantis valtimi benzininiu varikliu, ką pripažino ir pats K. N.. Tuo tarpu tai, kad, apelianto teigimu, valtis prieš šaunant buvo stabdoma ar prie sužeistų ančių prisiiriama irklais, medžiojimo naudojantis neleistinomis priemonėmis fakto, aukštesniojo teismo įsitikinimu, vis tik nepaneigia, kadangi medžiojimas nėra siejamas vien tik su gyvūnų nušovimu ar buvimu medžioklės plotuose su šaunamaisiais ginklais, spąstais ar kitomis priemonėmis, bet apima ir kitus veiksmus. Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymas medžiojimą apibrėžia kaip laukinės gyvūnijos išteklių naudojimo rūšį, kai siekiama panaudoti laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų išteklius šiuos gyvūnus sekant, tykojant, persekiojant, šaudant arba gaudant (2 str. 9 d.). Taigi medžiojimo sąvoka apima ne tik patį šaudymą, kaip traktuoja apeliantas, tačiau visą veiklą, susijusią su laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų išteklių panaudojimu tam tikrais nurodytais būdais. Šiuo atveju, kai laukiniai paukščiai buvo sekami, tykojami ar persekiojami naudojantis valtimi su varikliu, laikytina, kad vyko medžiojimas draudžiamu būdu.

Šiame kontekste atkreiptinas apelianto dėmesys ir į tai, kad, nepaisant to, jog pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymo dėl aplinkosaugos sąlygų plaukioti vandens telkiniuose plaukiojimo priemonėmis (2014 m. balandžio 15 d., Nr. D1-187) 2.2 punktą, plaukiojimas elektros variklį turinčiomis plaukiojimo priemonėmis prilyginamas plaukiojimui nesavaeigėmis plaukiojimo priemonėmis, šis teisės aktas vis tik reglamentuoja kitą sritį, nei Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklės, ir yra priimtas įgyvendinant Lietuvos Respublikos vandens įstatymą. Tuo tarpu, kaip teisingai skundžiamame nutarime pažymėjo apylinkės teismas, nors pagal aplinkosaugos sąlygas, plaukiojimas vandens telkiniuose elektros variklį turinčiomis plaukiojimo priemonėmis prilyginamas plaukiojimui nesavaeigėmis plaukiojimo priemonėmis, tačiau, sutinkamai su taisyklėmis, reglamentuojančiomis medžioklės tvarką Lietuvos Respublikoje, iš kokiu varikliu varomų vandens transporto priemonių draudžiama medžioti, nėra išskiriama.

Aptartų duomenų visumoje konstatuotina, kad Prienų rajono apylinkės teismas, pripažindamas K. N. kaltu jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo padaryme, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, skundžiamame nutarime aiškiai ir nuosekliai išdėstydamas, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Tokiu būdu, remdamasis nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, apylinkės teismas padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, kuriomis abejoti aukštesnysis teismas neturi teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad Prienų rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 7 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį K. N. apeliacinio skundo argumentais, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Prienų rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 7 d. nutarimą palikti nepakeistą ir K. N. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.