Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo teisėjas Henrichas Jaglinskis, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo D. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 5 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo D. G. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarčių esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje keliamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria nustatytas terminas teismo nutartyje nurodytiems procesinio dokumento trūkumams pašalinti, teisėtumo ir pagrįstumo. Sprendžiant, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė terminą pareiškimo trūkumams pašalinti, nagrinėjama ar šių įpareigojimų nustatymas nepagrįstai neapribojo pareiškėjo teisės į teisminę gynybą.

Konstitucijos 30 str. bei CPK 5 str. įtvirtina kiekvieno asmens, manančio, kad jo teisės ar įstatymo saugomi interesai yra pažeisti, teisė kreiptis į teismą. Teisminės gynybos prieinamumas yra siejamas su kreipimusi į teismą įstatymo nustatyta tvarka. Teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, patikrina, ar jis atitinka procesiniams dokumentams keliamus formos ir turinio reikalavimus, ar reikalavimai apmokėti reikiamo dydžio žyminiu mokesčiu (CPK 111 str., 135 str., 424 str. 2 d.). Konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą savo turiniu yra platesnė nei teisė į pareikšto reikalavimo patenkinimą: teisę kreiptis į teismą turi kiekvienas asmuo, manantis, jog jo teisės ar įstatymo saugomi interesai yra pažeisti. Teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos ir teisės į pareikšto reikalavimo patenkinimą santykis lemia tai, kad ieškinio priėmimo teismo žinion stadijoje teismo sprendžiami klausimai yra išimtinai procesinio teisinio pobūdžio: sprendžiama, ar asmuo turi teisę kreiptis į teismą ir ar jis šią teisę realizuoja laikydamasis proceso įstatymų nustatytos tvarkos. Materialinio teisinio pobūdžio aplinkybės, susijusios su ieškovo teise į reikalavimo patenkinimą turi būti analizuojamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Negalima atsisakyti priimti ieškinio pareiškimą (ar vėliau palikti jį nenagrinėtą dėl turinio ar formos trūkumų) dėl materialinio-teisinio pobūdžio priežasčių. Taikant procesinių dokumentų trūkumų šalinimo institutą tais atvejais, kai kartu su ieškiniu nėra pateikiami ieškovo reikalavimą pagrindžiančias faktines aplinkybes patvirtinantys įrodymai, turi būti atsižvelgiama į tai, jog ieškovas yra tik vienas iš įrodinėjančių subjektų, o tam tikrų pareigų įrodinėjimo procese turi ir teismas. Ieškovo reikalavimą patvirtinantys įrodymai gali būti renkami teismo pagalba, jei ieškovas jų negali gauti. Negalima riboti ieškovo teisės į teisminę gynybą dėl to, jog kažkokių įrodymų ieškovas kartu su ieškiniu nepateikia, teigdamas, jog jie apskritai neegzistuoja, ar kad jis neturi galimybės šiuos įrodymus gauti savarankiškai. Įpareigojus ieškovą kreipiantis į teismą pateikti įrodymus, kurių jis objektyviai negali pateikti, būtų pažeidžiama jo teisė į teisminę gynybą. Tam tikrų įrodymų nebuvimas gali būti reikšmingas tik sprendžiant ieškovo teisės į reikalavimo patenkinimą klausimą, išsamiai ištyrus bylos aplinkybes teisminio bylos nagrinėjimo metu, laikantis rungimosi, žodiškumo principų ir atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą (Žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2003 m. vasario 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2003).

Pirmosios instancijos teismas skundžiamojoje nutartyje nurodo, kad pareiškėjas gina ne savo interesus ar viešąjį interesą, o L. L. paveldėtojų teises, pareiškėjui nepriklauso reikalavimo teisė, todėl pareiškėjais turi būti nurodyti B. L. ir G. F.. Apeliantas su tokia teismo išvada nesutinka ir nurodo, kad B. L. ir G. F. gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose, yra šios šalies piliečiai ir neturi fizinės galimybės būti Lietuvoje, kreiptis į teismą, ar valstybės institucijas, todėl šie asmenys įgaliojo pareiškėją kreiptis į teismą ir atstovauti jų interesus. Apeliacinės instancijos teismas laiko, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nurodė, kad pareiškėjas gina ne savo interesus, o L. L. paveldėtojų teises, todėl pagrįstai nurodo, kad pareiškėjais byloje turi būti nurodyti B. L. ir G. F.. Tačiau pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėjui nepriklauso reikalavimo teisė, kadangi pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateikė G. F. ir B. L. įgaliojimą, patvirtintą apostile, suteikiantį D. G., be kita ko, ir teisę atstovauti ir vesti civilines ir administracines bylas visose teismo instancijose su visomis įstatymų suteiktomis teisėmis. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytus motyvus, D. G. siūlytina tikslinti bylos šalis, pareiškime pareiškėjais nurodant G. F. ir B. L., kuriuos atstovauja D. D. arba tai atliekant posėdžio metu.

Pirmosios instancijos teismas vienu iš pareiškimo trūkumų nurodė, kad pareiškime suinteresuotais asmenimis nurodyti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos ir VĮ Valstybės turto fondą. Teismas tokią išvadą padarė, konstatavęs, jog CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas imperatyvas draudžia įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teise į daiktą, kuris priklauso valstybei ar savivaldybei, todėl siekiant atstovauti valstybei ir (ar) jos interesus ginti, šios kategorijos bylose suinteresuotais asmenimis turi būti nurodyti Vilniaus miesto savivaldybės administracija, Nacionalinę žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir VĮ Valstybės turto fondas. Bylos duomenys tvirtina, kad pareiškėjas pareiškimu prašo pripažinti, jog ūkinis pastatas, esantis sodų bendrijoje „Viršupis“ Vilniaus m., pagal nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto pripažinimą asmeninė nuosavybe priklauso L. L.. Nors apeliantas nurodo, kad kartu pareiškimu pateikė įrodymus apie ūkinio pastato teisėtą valdymą į kurį prašo pripažinti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį priklauso L. L., tračiau apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių nenagrinėja ir dėl jų nepasisako, kadangi jos yra susijusios su bylos nagrinėjimo dalyku, todėl dėl jų bus pasisakoma bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme iš esmės. Tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog aplinkybė, kad pareiškėjas neįtraukė į bylos nagrinėjimą suinteresuotais asmenimis Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, Nacionalinę žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir VĮ Valstybės turto fondo, šioje situacijoje negali būti laikoma esminiu trūkumu, dėl kurio reikėtų pareiškėjui nustatyti terminą trūkumams šalinti. Jeigu, teismo nuomone, paaiškėjo, jog nagrinėjama byla susijusi su atitinkamo asmens teisėmis ir pareigomis, tai teismas šių asmenų įtraukimą į bylą gali išspręsti CPK 225 str. 1 d. 5 p., 443 str. 3 d. , 533 str. 1 d. nustatyta tvarka.

Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjas turi pateikti duomenis, jog ūkinis pastatas pastatytas pagal teisės aktų reikalavimus, turint statybą leidžiančius dokumentus bei Nekilnojamojo turto registro duomenų banko išrašą apie statinį, kurio unikalus Nr. 1398-8039-6012. Kaip matyti iš ieškinio ir jo priedų, jog D. G. pateikė Vilniaus miesto Tarybos vykdomojo komiteto vyriausiosios architektūros ir urbanistikos valdybos gamybinio personalo parengtą projektą, aprobuotą Valstybinio statybos reikalų komiteto 1985-07-28 įsakymu Nr. 190, LTSR-KŪM-RTIB Vilniaus tarpmiestinio techninio inventorizacijos biuro kolektyvinio sodo techninės apskaitos bylos kopiją, Vilniaus Tautų draugystės ordino valstybinio pedagoginio instituto profsąjungos komiteto posėdžio, vykusio 1988-11-30, protokolo Nr. 19 išrašą dėl L. L. pareiškimo dėl sodo sklypo ir namelio perrašymo vyro vardu, Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto valdybos 1993-04-08 potvarkio Nr. 602V „Dėl sodininkų bendrijos „Viršupis“ žemės pardavimo ir nuomos kopiją, sodininkų bendrijos „Viršupis“ valdybos posėdžio, įvykio 1992-05-23 protokolo Nr. 7, 2000-05-25 Vilniaus m. sodininkų bendrijos „Viršupis“ pažymos Nr. 37 kopiją, Nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylos kopiją, Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos kopiją (b.l. 27-36,38-42,48,53-75). Taigi pareiškime nurodytos esminės faktinės bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas pareiškimo reikalavimas, taip pat pateikta, apelianto nuomone, reikšmingi bylai įrodymai. Taigi pareiškimo reikalavimas yra pakankamai aiškus ir jo pagrindu gali būti pradėtas teisminis procesas. Kaip minėta, teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos ir teisės į pareikšto reikalavimo patenkinimą santykis lemia tai, jog ieškinio priėmimo teismo žinion stadijoje teismo sprendžiami klausimai yra išimtinai procesinio teisinio pobūdžio, t.y. sprendžiama, ar asmuo turi teisę kreiptis į teismą ir ar jis šią teisę realizuoja laikydamasis proceso įstatymų nustatytos tvarkos. Po bylos iškėlimo pareiškime nurodytas faktinis pagrindas įvertinamas jo pagrįstumo aspektu. CPK 533 straipsnis numato, kad jeigu iki teismo posėdžio dienos nėra ginčijamas valdymo sąžiningumas, teisėtumas, atvirumas ir nepertraukiamumas, teismas pareiškimą nagrinėja rašytinio proceso tvarka. Jeigu šiame straipsnyje nurodytos sąlygos yra ginčijamos, teismas nagrinėja bylą žodinio nagrinėjimo tvarka. Tokiu būdu nustačius, jog teismui pateiktų įrodymų neužtenka, jis gali pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus teismo posėdžio metu. Todėl teismo nutartis naikinama, pareiškimo priėmimo klausimo sprendimas teismui gražinamas nagrinėti iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis išdėstytais argumentais ir CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 339 straipsniu, teismas

nutaria:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 5 d. nutartį panaikinti, D. G. pareiškimo dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, priėmimo klausimą perduoti Vilniaus miesto apylinkės teismui nagrinėti iš naujo.