Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Kristina Lysionok, veikdama Kauno apygardos teismo vardu, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantų (atsakovų) A. B. ir L. M. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2025 m. rugpjūčio 13 d. nutarties, civilinėje byloje pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovams A. B. ir L. M. dėl avanso gražinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

6. Atsakovai A. B. ir L. M. atskirajame skunde prašo Kauno apylinkės teismo 2025 m. rugpjūčio 13 d. nutartį panaikinti ir klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išspręsti iš esmės – ieškovo prašymą atmesti, o minėto prašymo netenkinus, skundžiamą Kauno apylinkės teismo 2025 m. rugpjūčio 13 d. nutartį pakeisti bei pakeisti ieškovo reikalavimą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. konkrečiai nurodyti, kuriam turtui taikomos laikinosios apsaugos priemonės, netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių turtui, kurio vertė ženkliai viršija 13 000 Eur dydžio ieškinio sumą, netaikyti jų šeimos turtui ar piniginėms lėšoms banko sąskaitoje, kadangi jos skirtos mažamečio vaiko išlaikymui. Atsakovai atskirąjį skundą grindžia toliau nurodytais motyvais.

6.1. Atsakovų įsitikinimu, laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos nesant visų teisės aktuose nustatytų sąlygų, yra neproporcingos, o ieškovui nepagrįstai suteiktas prioritetas prieš atsakovus, nepagrįstai areštuotas per didelis atsakovų turtas, nepagrįstai areštuotos visos banko sąskaitos, nors atsakovai rūpinasi savo mažamete dukra, kuriai šiuo metu negali net nupirkti būtiniausių priemonių ar maisto, negali jos paruošti mokyklai, sumokėti už būrelius, taip pat atsakovai negali dirbti, atsiskaityti su klientais, mokėti mokesčių, t. y. nepagrįstai yra pažeistas viešasis interesas (mažamečio vaiko interesai), taip pat atsakovai negali vykdyti savo prisiimtų įsipareigojimų su naujais klientais, nes objektyviai negali naudotis banko sąskaitomis.

6.2. Atkreipia dėmesį, kad teismas net nenustatė atsakovams termino pateikti savo pozicijos dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo, skundžiama nutartis priimta vykdyti skubiai, t. y. iš esmės pažeistas rungtyniškumo ir proporcingumo principas, kai visos turimos lėšos, turimas turtas, kuris yra gerokai didesnis nei 13 000 Eur, taip pat areštuotas turtas yra šeimos turtas, kuriame gyvena ir kuriuo naudojasi mažametis asmuo. Mano, kad yra pažeidžiamas viešasis interesas, todėl skundžiama nutartis vien dėl šios priežasties naikintina.

6.3. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl ieškinio prima facie pagrįstumo. Pažymi, jog teismo motyvai leidžia manyti, kad vien ta aplinkybė, jog ieškovas pateikė ieškinį, ištraukas iš „Facebook“ puslapio teismui, sąlygoja ieškinio pagrįstumo prezumpciją, nors ieškinio turinio ir formos atitikimas formaliems Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) reikalavimams yra privaloma bet kokio ieškinio dalis tam, kad ieškinys teisme apskritai būtų priimtas. Atkreipia dėmesį, kad teismas daugiau kitų aplinkybių nenurodė, nors, kaip matyti iš pridedamų dokumentų su atskiruoju skundu, ieškovas sąmoningai pridėjo tik tuos dokumentus, kurie yra naudingi ieškovui, todėl apskritai kyla klausimas dėl ieškovo sąžiningumo ir skaidrumo.

6.4. Be kita ko atkreipia dėmesį, kad nuo 2024 m. lapkričio 15 d. atsakovai buvo pasirengę vykdyti statybas, gavę avansą, nupirko priemones, tačiau ieškovas per daugiau nei pusmetį nesugebėjo gauti statybą leidžiančio dokumento, nebuvo atlygintos atsakovų išlaidos už pirktas medžiagas, už kurą, kai ne kartą vyko apžiūrėti būsimo projekto vietą. Atsakovai šiuo metu jau yra patyrę didelių nuostolių: per visą sutarties vykdymo laikotarpį jiems nepavyko pasirašyti esminių sutarčių dėl statybos darbų, dėl to atsakovai prarado galimybę šiuo metu pastatyti arba bent jau įpusėti kitą objektą, todėl neturi santaupų tolesnėms statyboms arba susimokėti už teisines paslaugas. Nesutinka su teismo išaiškinimu, jog atsakovas galimai yra nesąžiningas, veikiau, manytina, yra atvirkščiai. Atsakovai patyrė išlaidų naudodami transportą, įsigydami kurą bei medžiagas, kurios buvo perkamos būtent šioje sutartyje numatytiems darbams vykdyti, šios medžiagos ilgą laiką buvo sandėliuojamos, todėl jos gali būti jau netinkamos naudoti. Ši situacija neabejotinai gali pakenkti ir rangovų reputacijai, nes, nepaisant jų pastangų, sutarties įvykdyti objektyviai nebuvo galimybių. Ieškovas 2025 m. liepos 6 d. pretenzija reikalavo 10 000 Eur grąžinimo, tačiau ieškinys pareikštas jau dėl 13 000 Eur. Tokiu būdu ieškovas savo veiksmais pats sau prieštarauja, negeba laikytis vienodos pozicijos. Nesutinka su teismo ir ieškovo pozicija, kad atsakovai perka sklypus, ten stato namus, juos pardavinėja. Nurodo, kad žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini), kuris užfiksuotas „Facebook“ puslapyje, yra pirktas 2023 m. gruodžio 28 d., šiame sklype atsakovas stato namą, tačiau statybos vyksta jau beveik 2 metus, šis darbas yra papildomas, o ne pagrindinis. Pagrindinis atsakovų pajamų šaltinis yra pagal verslo liudijimą vykdomos statybos, tačiau daugiau nei pusmetį atsakovai negalėjo vykdyti statybos darbų, pasirašyti sutarties su naujais klientais, nes buvo įsipareigoję ieškovui, todėl tuo metu ir nevykdė pagrindinių statybos darbų, statė tik laisvu laiku (kaip tai patarė daryti ir pats ieškovas 2024 m. lapkričio 25 d. el. laišku, tačiau šiuo metu ieškovas kritikuoja atsakovus, kad jie vykdė kitus darbus), tad ir verslo liudijimo nebuvo susitvarkęs, nes dėl ieškovo kaltės nebuvo vykdomos statybos. Atsakovas ir taip patyrė milžiniškus nuostolius, tad mokėti dar ir verslo liudijimą, kai nevykdo statybų, negavo jokių pajamų, negalėjo sau leisti.

6.5. Pažymi, kad nevengia pervesti ieškovui sumokėtus pinigus, tačiau nesutinka su jų dydžiu, tai pat su tuo, kad ieškovas sąmoningai ignoruoja faktą, jog atsakovai pirko medžiagas, nes planavo statyti namą. Be kita ko nesutinka ir su ieškovo pozicija, kad atsakovas slėpė savo asmens kodą. Atkreipia dėmesį, kad ieškovas niekada neprašė atsakovo asmens kodo, kai buvo pasirašoma sutartis; taip pat ieškovui tiko, kad nurodytas verslo liudijimo numeris, tad absurdiška teismo išvada, jog atsakovas slepiasi ar vengs grąžinti pinigus jam nepalankaus sprendimo atveju. Atsakovų vertinimu, nagrinėjamu atveju laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos būtent kaip savitikslis procesinis veiksmas – atsakovų turimo turto areštavimas tapo didelė nauda ieškovui, kadangi ne tik atsakovai negali disponuoti turtu, tačiau ir užkertama atsakovų teisė į gynybą, kadangi šiuo metu yra areštuotos visos turimos atsakovų sąskaitos ir jie net negali sumokėti advokatui ar gauti teisinę konsultaciją.

6.6. Anot atsakovų, ieškovas nepagrindė ir grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui buvimo. Pažymi, kad teismui nepanaikinus laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovai negalės tęsti turimų projektų, kas savo ruožtu gali lemti išaugusias paslaugų kainas, kelia riziką dėl paslaugų kokybės, paslaugų teikimo nepertraukiamumo, atsiranda tiekėjų nenoras naudotis atsakovų paslaugomis, krenta atsakovų reputacija. Ieškovas neįrodė, jog nepritaikius byloje laikinųjų apsaugos priemonių, galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas taptų apsunkintas ar net neįmanomas.

6.7. Įžvelgdami viešojo intereso ir proporcingumo principo pažeidimą, atkreipia dėmesį, kad buvo areštuoti atsakovams priklausantys žemės sklypai, tad apskritai kyla klausimas kodėl areštuotos ir piniginės lėšos, nors žemės sklypų pakanka ieškiniui (13 000 Eur) padengti bylos pralaimėjimo atveju. Mano, kad ieškovo teismui pateiktas ieškinys nesudaro pagrindo šiuo atveju taikyti ieškovui išimtines sąlygas ir jo interesais papildomai apriboti atsakovams teisę gintis, kelis metus kol bus priimtas galutinis sprendimas byloje, negalėti išlaikyti vaiko, šeimos turto, nevykdyti savo darbinių funkcijų, nesisamdyti advokato ar negebėti sumokėti net už teisines konsultacijas, kurios yra brangios, tad atsakovai jau šiuo metu išleido visas turimas santaupas, kurios nebuvo areštuotos. Skundžiamoje nutartyje teismui laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šioje apimtyje apskritai niekaip nemotyvavus, šioje apimtyje laikinosios apsaugos priemonės yra akivaizdžiai teisiškai bei faktiškai nepagrįstos, neadekvačios siekiamiems tikslams ir šioje dalyje naikintinos. Prašo atkreipti dėmesį į tai, kad turimos piniginės lėšos ir turtas šiuo atveju yra reikalingos atsakovų tiesioginių asmeninių ir darbo funkcijų vykdymui, mažamečio vaiko maisto, interesų, mokslų funkcijoms užtikrinti, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymu prioritetas turi būti teikiamas viešajam (visuomenės) interesui gauti reikalingas paslaugas, o ne ieškovo finansiniam interesui, kuris galėtų būti apgintas ir kitais įstatymo numatytais būdais.

7. Ieškovas A. B. atsiliepime su atskiruoju skundu nesutinka ir prašo skundžiamą Kauno apylinkės teismo nutartį palikti nepakeistą.

7.1. Nurodo, kad nagrinėjamu atveju nebuvo susiklosčiusių aplinkybių, dėl kurių teismui kiltų pareiga informuoti apeliantus apie gautą prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Apeliantai buvo tinkamai informuoti apie priimtą nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Be to, savo teisę pasisakyti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio apeliantai šiuo atveju realizavo paduodami atskirąjį skundą.

7.2. Pažymi, kad pareikštame ieškinyje aiškiai suformuluoti teisiškai leistini reikalavimai, ieškinys pagrįstas tiek faktinėmis aplinkybėmis, tiek ieškovo poziciją pagrindžiančiais teisiniais pagrindais, pateikti įrodymai ieškinyje dėstomoms aplinkybėms pagrįsti, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad egzistuoja pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga, tai yra ieškinys yra preliminariai (prima facie) pagrįstas. Akcentuoja, jog ieškovas, įgyvendindamas dispozityvumo principą, turi teisę pats pasirinkti, kokio dydžio reikalavimą pareikšti, jo nesaisto ginčą bandant išspręsti ikiteisminiu keliu nurodyta reikalavimų suma, o ar ieškovo reikalavimas yra pagrįstas ir ar pagrįstas visas jo dydis, bus sprendžiama bylą nagrinėjant iš esmės, įvertinus visas bylos faktines aplinkybes ir esančius įrodymus, tačiau ne laikinųjų apsaugos priemonių taikymo metu. Kritiškai vertina ir apeliantų argumentus apie užkertamą kelią į gynybą. Mano, jog iš apeliantų pateikto procesinio dokumento (atskirojo skundo) turinio labai aiškiai matyti, jog jis surašytas teisininko, o ne pačių šalių, kadangi naudojama teisinė leksika, terminologija, kuri paprastiems asmenims nėra žinoma, gausiai cituojama teismų praktika.

7.3. Mano, jog pateikė pakankamus duomenis, pagrindžiančius ir antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtinos sąlygos – grėsmės – egzistavimą, o apeliantai šios išvados atskirajame skunde dėstomais argumentais nepaneigė. Byloje yra pateikti duomenys, jog apeliantai aktyviai vykdo didelės apimties statybas, tačiau aplamai jokio turto registruoto savo vardu neturi, kas leidžia manyti, jog visas turtas sąmoningai buvo ir tebėra registruojamas apeliantės vardu, taip siekiant, kad jokių sumokėtų piniginių lėšų iš atsakovo nebūtų galima išieškoti. Negana to, iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad apeliantas socialiniuose tinkluose aktyviai dalinasi įrašais apie parduodamus pastatytus namus, kas rodo, jog apeliantės turimą turtą yra ketinama parduoti, o už jį gautos piniginės lėšos tikėtina būtų iššvaistytos, perleistos kitiems asmenims ir pan. Akivaizdu, jog realizavus jiems priklausantį turtą apeliantai nebeturėtų jokių apčiuopiamų lėšų įvykdyti ieškovo reikalavimų net ir esant ieškovui palankiam teismo sprendimui. Apeliantai turėjo galimybę įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą lėšas ir tokiu atveju galėtų būti sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, tačiau to nepadarė. Be kita ko atkreipia dėmesį, jog aplinkybės apie apelianto verslo liudijimo galiojimą leidžia manyti, jog apeliantai galimai užsiima statybine veikla neturėdami tam teisių ir gauna neapskaitytų pinigų, todėl akivaizdu, jog ir iš tokių gaunamų lėšų nebūtų galimybės išieškoti. Pažymi, jog apeliantai nepateikė visiškai jokių įrodymų, jog dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių yra kaip nors apsunkinta jų vykdoma veikla ar kad šios veiklos aplamai neįmanoma vykdyti. Priešingai, kaip matyti, areštai netrukdo apeliantams toliau ieškoti potencialių užsakovų, nors skunde nurodoma priešingai. Tai leidžia manyti, jog apeliantai disponuoja ženkliomis grynųjų pinigų sumomis, kas kelia įtarimą dėl apelianto sąžiningumo valstybės atžvilgiu (mokestiniais aspektais, kai nors verčiamasi ūkine komercine veikla, tačiau tokio pobūdžio individualios veiklos pažymėjimas negalioja).

7.4. Taip pat ieškovo vertinimu, vien tai, kad apeliantai turi nepilnametį vaiką, savaime nelemia viešojo intereso ir laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo. Juolab, kad nagrinėjamu atveju byloje keliami reikalavimai nėra susiję su nepilnamečiu vaiku ir jo teisėmis ar jų pažeidimu, todėl teigti, kad buvo pažeistas viešasis interesas nėra visiškai jokio pagrindo. Ieškovo įsitikinimu, apeliantai paprasčiausiai bando sukelti teismo gailestį prisidengdami nepilnamečio vaiko interesais. Ieškovo teigimu, areštai netrukdo apeliantams toliau ieškoti vaikui sportinių šokių suknelių, jau nekalbant apie maistą, kurio kaip teigia apeliantai dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių jie negali nupirkti vaikui; kas tik leidžia manyti, kad piniginių lėšų apeliantai turi ir be banko sąskaitoje esančiųjų.

7.5. Pažymi, jog skundžiamoje nutartyje nurodytas turto arešto eiliškumas pirmiausia areštuojant nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą ir tik šio turto nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas, iš esmės atitinka ekonomiškumo, proporcingumo bei šalių interesų pusiausvyros principus, o tai, kad antstolis nagrinėjamu atveju areštavo apeliantų pinigines lėšas, neleidžia teigti, jog šie principai buvo pažeisti. Be to, apeliantai, manydami, kad jų teisės ir teisėti interesai yra pažeidžiami dėl to, kad antstolis nesilaikė skundžiamoje nutartyje nurodyto turto arešto eiliškumo, tokius antstolio veiksmus gali skųsti CPK nustatyta tvarka.

7.6. Prašo priimti naujus įrodymus (ekrano kopijas), kurių pateikimo būtinybė iškilo tik susipažinus su apeliantų atskirojo skundo argumentais, jog neva tai apeliantai negali dukrai nupirkti būtiniausių priemonių ir maisto, jog negali dirbti, negali tęsti veiklos ir t.t. Šie įrodymai atsirado tik po prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pateikimo ir teismo nutarties, kuria šis prašymas buvo patenkintas, bei atskirojo skundo pateikimo. Pridedami įrodymai tik patvirtina, jog apeliantų turtui ir lėšoms taikytas areštas netrukdo nei pasirūpinti mažamete dukra, nei juo labiau dirbti.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnyje, nenustatė.

9. Aptariamu atveju ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo patenkintas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pagrįstumo ir teisėtumo.

10. Pirmiausia išspręstinas klausimas dėl naujų įrodymų prijungimo. Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Šiuo atveju, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šalių prie apeliacinei instancijai teiktų procesinių dokumentų pridėtus įrodymus, be kita ko, atsižvelgiant į tai, kad klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo išspręstas šalims nepranešus, sprendžia, kad jie atskirojo skundo nagrinėjimo neužvilkins, be to, gali būti susiję su nagrinėjamu klausimu, todėl pateikti įrodymai priimtini.

11. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bei atskirojo skundo argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkino pagrįstai.

12. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo, priimto toje konkrečioje byloje būtent dėl joje kilusio ginčo, įvykdymą, kitaip tariant, eliminuoti realiai egzistuojančią sprendimo, priimto išnagrinėjus šį ginčą, neįvykdymo riziką.

13. Ginčydami aptariamą pirmosios instancijos teismo nutartį, apeliantai kritiškai vertina teismo poziciją nagrinėti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo neišklausius kitos šalies argumentų, taip neva pažeidus proporcingumo, rungimosi principus, ir pan. Tačiau su tokiu vertinimu šiuo atveju nesutiktina. Atkreiptinas dėmesys, jog CPK 147 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo rašytinio proceso tvarka išsprendžia nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos; išimtiniais atvejais, kai būtina surinkti papildomus sprendimui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priimti reikalingus duomenis, teismas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendžia per septynias darbo dienas nuo jo gavimo dienos, o kai teismas mano, kad tai būtina, apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą yra pranešama atsakovui. Taigi, pranešti apie prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjimą yra teismo teisė, bet ne pareiga. Ir nors atsakovams apie aptariamo prašymo nagrinėjimą šiuo atveju ir nebuvo pranešta, tuo pačiu pažymėtina, kad jiems buvo suteikta galimybė pateikti atskirąjį skundą, kuriame jie iš esmės nurodė ir nesutikimo su ieškovo prašymu argumentus, teikė ieškovo nurodomas aplinkybes paneigiančius, savo argumentus patvirtinančius įrodymus, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad atsakovų nuomonė nebuvo išklausyta ar tai prieštarautų rungimosi principui, ir pan.

14. Kaip įtvirtinta aukščiau minėtose CPK nuostatose, tik nustatęs kumuliatyvių (abiejų būtinų) sąlygų visumą – tikėtiną ieškinio pagrįstumą ir grėsmę teismo sprendimo įvykdymui – teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

15. Lietuvos apeliacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal prima facie (preliminaraus ieškinio pagrįstumo) doktriną atliekamo ieškinio pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1040/2013). Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad teismo atliekamas preliminarus ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti ar, atitinkamai, panaikinti taikytas laikinąsias apsaugos priemones dėl tikėtino ieškinio nepagrįstumo tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, pavyzdžiui, kai ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, t. y. tik tuomet, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas negalės būti tenkinamas dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-8-464/2017). Aptariamu atveju, nors apeliantai ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu dėl preliminaraus ieškinio pagrįstumo, be kita ko akcentuodami tam tikras šalių sutartinių santykių aplinkybes, savo neva patirtas išlaidas ir nuostolius, ir pan., tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje bylos nagrinėjimo stadijoje visgi nėra pagrindo konstatuoti, kad egzistuoja pakankamai akivaizdžios ieškovo byloje pareikšto ieškinio nepagrįstumo aplinkybės, leidžiančios teismui jau laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimo sprendimo metu konstatuoti tikėtiną ieškinio nepagrįstumą, šiame kontekste dar pažymint, kad toks ieškinio reikalavimas materialiniu teisiniu aspektu yra galimas, ieškinio faktinis pagrindas suformuluotas, pateikti jį galimai pagrindžiantys įrodymai. Bylos nagrinėjimo iš esmės metu pasitvirtinus ieškinio faktinį pagrindą sudarančioms aplinkybėms, pareikšti reikalavimai galėtų būti tenkinami ir jie sukeltų atitinkamas teisines pasekmes. Tačiau pažymėtina, kad spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų, juos patvirtinančių įrodymų, taigi, šioje stadijoje nenagrinėtini atsakovų nurodyti argumentai dėl ieškinio reikalavimų nepagrįstumo.

16. Visgi, vien tik preliminaraus ieškinio pagrįstumo nustatymas nėra pakankama sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumui konstatuoti. Pirmosios instancijos teismas įžvelgė ir antrąją būtiną sąlygą – grėsmę teismo sprendimo įvykdymui, su kuo apeliantai nesutinka ir pažymi, jog ieškovas nepateikė nė vieno pagrįsto argumento, kodėl atsakovai yra nesąžiningi, nesugebėtų atsiskaityti su ieškovu, ir pan.

17. Aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pasisakoma, jog byloje, kurioje pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai, laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti reikšminga ieškinio suma, atsakovo turtinė padėtis, jo turtinės padėties pokyčio perspektyvos, jo elgesys iki bylos iškėlimo ar jos nagrinėjimo metu, leidžiantis įvertinti atsakovo (ne) sąžiningumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-46-464/2017; 2018 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-499-943/2018; 2020 m. rugsėjo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-896-302/2020). Taip pat Lietuvos apeliacinio teismo nuosekliai išplėtotoje laikinųjų apsaugos priemonių taikymo praktikoje nurodoma, kad tokio išimtinio ir itin atsakovo interesus varžančio procesinio instituto, kaip turto areštas, taikymas galimas tik tuomet, kai jo taikymo prašantis asmuo pateikia įtikinamų argumentų ar įrodymų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus, atliekamus ar galimus atlikti veiksmus, siekiant išvengti to asmens naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo. Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-157-464/2018; 2019 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-550-330/2019).

18. Aptariamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl minėtos antros būtinos sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, vertino byloje esančius duomenis apie atsakovės vardu registruotą nekilnojamąjį turtą, duomenis apie atsakovų vykdomą veiklą statybų srityje, ieškant potencialių pirkėjų (duomenys iš „Facebook“ platformos, internetinio puslapio www.paslaugos.lt, atsakovei išduotas verslo liudijimas), ir teismas pažymėjo, jog paminėtos aplinkybės (apie vykdomą veiklą ir parduodamus objektus) dar savaime nereiškia atsakovų nesąžiningumo, tačiau padidina grėsmę, jog atsakovams (ar vienam iš jų) perleidus nuosavybės teise priklausantį turtą teismo sprendimo neįvykdymo rizika padidės. Tuo pačiu pirmosios instancijos teismas ginčijamoje nutartyje atsižvelgė į tai, kad sudarydami ginčo rangos sutartį, atsakovai nuslėpė atsakovą identifikuojančius duomenis, įrašė sutarties sudarymo metu jau negaliojusį individualios veiklos pažymėjimo numerį, kas, teismo vertinimu, be kita ko kelia įtarimą dėl atsakovo sąžiningumo ir valstybės atžvilgiu (mokestiniais aspektais, kai nors verčiamasi ūkine komercine veikla, tačiau tokio pobūdžio individualios veiklos pažymėjimas negalioja). Nors, kaip minėta, šalių sutartinių santykių išsamus teisinis vertinimas, be kita ko ir atsakovo veiksmų vertinimas, išsamiai bus atliktas tik išnagrinėjus bylą iš esmės, tačiau šalia nurodyto, preliminariai įvertinus turimus duomenis, dar atkreiptinas dėmesys į apeliantų poziciją šalis siejusių teisinių santykių kontekste, kai iš esmės neneigdami aplinkybių dėl gauto avansinio mokėjimo, darbų neatlikus jokia apimtimi, jie nenurodo, kodėl gauto avansinio mokėjimo jokia apimtimi negrąžino, o apeliuodami į neva patirtus nuostolius, jokių objektyvių tokias aplinkybes patvirtinančių įrodymų neteikė. Atsižvelgiant į paminėtą, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija ir vertina, kad paminėtos aplinkybės apie atsakovų elgesį dar iki bylos iškėlimo, sudaro prielaidas konstatuoti atsakovų nesąžiningumą. Kitokiam vertinimui šiuo atveju nesudaro pagrindo ir apeliantų deklaratyviais laikytini teiginiai apie viešojo intereso principo pažeidimą. Nors ir akcentuodami laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymu neva sudarytas kliūtis jų vykdomai veiklai, savo ar net vaiko interesų bei būtinųjų poreikių užtikrinimui, tačiau jokių objektyvių tai patvirtinančių įrodymų jie nepateikė. Kaip ir nėra pagrindo sutikti su apeliantų argumentais dėl proporcingumo principo pažeidimo. Atkreiptinas dėmesys, kad skundžiamoje nutartyje yra nurodytas turto arešto eiliškumas, pirmiausia areštuojant nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, ir tik jo nesant ar nepakankant – areštuojant pinigines lėšas, nustatytas arešto mastas. Šiame kontekste dar atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas 2025 m. spalio 3 d. nutartimi aptariamą teismo 2025 m. rugpjūčio 13 d. nutartį papildė, numatant, kad areštavus atsakovų lėšas, esančias kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigų sąskaitose, nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdančiam antstoliui pavedama nustatyti konkrečią lėšų sumą, kuri per vieną kalendorinį mėnesį gali būti panaudota operacijoms atlikti. Tuo pačiu pažymėtina, kad skolininkui, manančiam, jog jo teisės buvo pažeistos vykdymo procese, įstatymas numato galimybę tokias pažeistas teises ginti įstatymo nustatyta tvarka, pateikiant reikalavimus antstoliui, ir kt.

19. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurią naikinti ar keisti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.

20. Kiti atskirajame skunde ar atsiliepime į jį nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės teisingam atskirojo skundo išnagrinėjimui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Be kita ko pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

nutaria:

Atsakovų A. B. ir L. M. atskirojo skundo netenkinti.

Kauno apylinkės teismo 2025 m. rugpjūčio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.