Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedriaus Endriukaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Evaldo Gražio ir Algirdo Jaliniausko,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. gynėjo advokato Evaldo Liutkevičiaus apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 31 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą – laisvės atėmimu 1 metams.

Vadovaujantis BK 75, 67, 72¹, 72² straipsniais, nuspręsta A. G. laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti vieneriems metams ir per bausmės vykdymo atidėjimo terminą paskirti jam baudžiamojo poveikio priemones: įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios V. G. ir nesiartinti prie nukentėjusiosios V. G. arčiau nei 10 metrų; įpareigojimą dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose ir įpareigojimą per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį tęsti darbą.

Iš A. G. V. G. priteista 66,04 Eur nusikaltimu padarytos turtinės žalos atlyginimui, 2000 Eur nusikaltimu padarytos neturtinės žalos atlyginimui ir 400 Eur proceso išlaidų.

Iš A. G. Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos priteista 319,05 Eur žala už nukentėjusios gydymą.

Kardomąją priemonę A. G. – rašytinį pasižadėjimą neišvykti nuspręsta palikti nepakeistą iki bausmės vykdymo pradėjimo, o bausmę pradėjus vykdyti kardomąją priemonę baigti taikyti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. G. nuteistas už tai, kad jis 2014 m. gruodžio 26 d. apie 21.30 val. namuose, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), kilus tarpusavio konfliktui dėl asmeninių nesutarimų su šeimos nare - sutuoktine V. G., virtuvėje suėmęs nukentėjusiąją V. G. už plaukų pakaušio srityje, nustūmė ją į šalia esančio kambario kampą ir kumščiais sudavė jai ne mažiau kaip du smūgius į nosį, abu skruostus ir dilbius, ne mažiau kaip du kartus spyrė į kairį šoną – tokiais veiksmais padarė V. G. nosies kaulų lūžį, poodines kraujosruvas dešinės akies vokuose, pereinančias į dešinį antakį ir kaktą, kairės akies vokuose, pereinančias į kairį smilkinį ir kairį skruostą ir taip nesunkiai sutrikdė sveikatą savo šeimos nariui – sutuoktinei V. G.. Veika kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą.

Skundo autoriaus nuomone byloje taip pat netinkamai išspręsti civilinių ieškinių klausimai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad nustatant neturtinės žalos dydį visais atvejais turi būti vertinama žalos dydžio nustatymo kriterijų visuma, o padarinių, kad ir kokie jie skaudūs būtų, sureikšminimas, formaliai įvertinant kitus neturtinės žalos dydžio kriterijus, įtvirtintus įstatyme, yra netinkamas įstatymo, reglamentuojančio žalos dydžio nustatymą, taikymas (kasacinė nutartis Nr. 2K-243/2015). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas laikėsi priešingos nuostatos, kad sveikatos sutrikdymas, atsiradęs dėl tyčinių smurtinių veiksmų yra esminis kriterijus neturtinės žalos dydžiui nustatyti, todėl likusieji tokios žalos nustatymo kriterijai, tokie, kaip turtinės žalos dydis, ar kaltininko turtinė padėtis, nelaikytini lygiaverčiais su minėtu esminiu kriterijumi ir nustatant neturtinės žalos dydį juos įvertinti nebūtina. Apelianto gynėjo nuomone, tokia teismo išvada nepagrįsta ir neteisėta, kadangi yra aiškiai prieštaraujanti teismų praktikai. Prašo atsižvelgti į kaltinamojo turtinę padėtį, jo gaunamas pajamas vien iš darbo taksi vairuotoju (duomenys neskelbtini), jokio nekilnojamo ar kito registruojamo brangaus turto neturėjimą, bei akivaizdžią disproporciją tarp priteistų turtinei ir neturtinei žalai atlyginti sumų (atitinkamai 66 Eur ir 2000 Eur).

Nuteistojo gynėjas taip pat ginčija iš A. G. priteistą 319,05 Eur žalą už nukentėjusiosios gydymą Valstybinei ligonių kasai. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.283 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, padarytą asmeniui sutrikdant jo sveikatą, privalo atlyginti už tai atsakingas asmuo. CK 6.280 straipsnis numato, kad atlyginęs kito asmens padarytą žalą, asmuo turi į padariusį asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, todėl Valstybinės ligonių kasos padalinys būtų tinkamas ieškovas, jeigu šis ieškinys nebūtų pareikštas baudžiamojoje byloje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad regresiniai ieškiniai baudžiamajame procese nenagrinėjami. BPK 109 straipsnyje nustatyta, kad baudžiamojoje byloje civilinį ieškinį turi teisę pareikšti tik tas asmuo, kuris turtinės ar neturtinės žalos patyrė dėl nusikalstamos veikos. Regresiniai reikalavimai nagrinėtini civilinio proceso tvarka, o tokių ieškinių išsprendimas baudžiamojoje byloje vertintinas, kaip BPK 109 straipsnio nuostatų pažeidimas (BPK 369 straipsnio 3 dalis), kliudantis teismui priimti teisingą nuosprendį (kasacinė nutartis Nr. 2K-269/2014). Atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovas, teigdamas sumokėjęs nurodytoms gydymo įstaigoms atitinkamas sumas, teismui nepateikė jokių tokius mokėjimus patvirtinančių dokumentų.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą nukentėjusiosios V. G. atstovė advokato padėjėja Daiva Mazur prašo apeliacinį skundą atmesti ir Jonavos rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 31 d. nuosprendį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodė, kad apylinkės teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, teisingai ir objektyviai įvertino byloje esančius duomenis. Priešingai apelianto skundo argumentams, visų liudytojų L. S., L. V., M. Ž., V. S., R. M., parodymai yra nuoseklūs nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, jie tokie išliko ir teisminio nagrinėjimo metu. Nukentėjusiosios parodymai yra nuoseklūs, neprieštaringi, be to, juos patvirtina liudytojai apklausti byloje bei kita bylos medžiaga. Apie tai, kad buvo sumušta A. G. V. G. jau kitą rytą pranešė savo mamai, šias aplinkybes nurodė ir medicinos įstaigose. Liudytoja L. S. nurodė girdėjusi, kuomet A. G. rėkė, garsiai kalbėjo namuose, matė jį išeinantį iš namų. Specialisto išvada patvirtinta V. G. sužalojimų mąstą, joje taip pat nurodyta, kad sužalojimai griuvimui nebūdingi. Apžiūros protokolas patvirtina, kad nukentėjusioji buvo sumušta namuose, nes vilkėjo naminius rūbus (chalatą, marškinėlius). Nesutinka su skundo argumentais dėl netinkamai išspręstų civilinių ieškinių. Pabrėžė, kad tyčiniais A. G. veiksmai jai buvo subjaurotas veidas, sulaužyta nosis, atlikta operacija. Dėl to ji patyrė didžiulį diskomfortą, jautėsi pažeminta, patyrė fizinį skausmą, vartojo skausmą malšinančius vaistus, raminamuosius, išgyveno stiprų emocinį šoką. Mano, kad 2000 Eur neturtinės žalos dydis atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, todėl nėra pagrindo jį mažinti.

Teismo posėdyje nuteistasis A. G. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti, palikti Jonavos rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 31 d. nuosprendį nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. G. gynėjo advokato Evaldo Liutkevičiaus skundas atmetamas.

Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistajam A. G. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, tinkamai juos įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio reikalavimų, ir pagrįstai A. G. pripažino kaltu padarius BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą nusikalstamą veiką. Vien tai, kad nuteistasis nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, nėra pagrindas tenkinti jo apeliacinį skundą.

Vienas pagrindinių apelianto skundo argumentų yra tai, kad inkriminuojamos veikos padarymo metu (2014 m. gruodžio 26 d. apie 21.30 val.), jo namuose nebuvo, dėl ko jis negalėjo sužaloti savo sutuoktinės V. G.. Šiuo atveju vadovautis vien tik kaltinamojo/nuteistojo paaiškinimais, kaip to norėtų apeliantas, nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog asmuo, gindamasis nuo jam pareikšto kaltinimo ir tokiu būdu siekdamas išvengti jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės, neatskleis tikrųjų tiriamo nusikaltimo aplinkybių. Šiame kontekste visiškai pagrįstai suabejota ir nuteistajam artimų asmenų teiktų parodymų objektyvumu, t. y. tėvo B. R. G., brolio V. G., sūnėno P. M. paaiškinimais apie tai, kad A. G. 2014 m. gruodžio 26 d. laiką leido savo tėvo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Akivaizdu, jog pastarieji suinteresuoti padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės jų artimam asmeniui, dėl ko nėra pagrindo remtis jų dėstomomis nagrinėjamo įvykio aplinkybėmis kaip atspindinčiomis realią įvykių eigą. Visiškai pagrįstai priimdamas nuosprendį pirmosios instancijos teismas nesivadovavo ir liudytojo J. N. parodymais apie tai, kad jis 2014 m. gruodžio 27 d. matęs A. G. (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), kadangi pastarojo parodymai nebuvo nuoseklūs. Ikiteisminio tyrimo metu teigęs, kad 2014 m. gruodžio 27 d. A. G. namo vežė du kartus, teisiamojo posėdžio metu jau nebuvo toks tikras, negalėjo tiksliai prisiminti šių aplinkybių, teisinosi, jog nuo įvykių praėjo daug laiko. Be to, J. N. apie patį konfliktą, vykusį 2014 m. gruodžio 26 d. jokių reikšmingų faktų pateikti negalėjo, nei patvirtino, nei paneigė minėtą dieną A. G. matęs jo tėvo B. R. G. namuose, jo parodymai išimtinai susiję su kitos dienos įvykiais. Šiuo atveju objektyvių duomenų patvirtinančių, kad A. G. 2014 m. gruodžio 26 d. apie 21.30 val. buvo kitoje, nei veikos padarymo vietoje, byloje nėra.

Apeliacinės instancijos teismas sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju išsamų padaryto nusikaltimo mechanizmą atskleidžia nukentėjusiosios V. G. parodymai. Jos teigimu, 2014 m. gruodžio 26 d. ji grįžo namo apie 11 val. iš draugės R. M.. Netrukus grįžęs A. G. iškeikė ją visokiausiais keiksmažodžiais, perėjo visus kambarius, užrakino namus ir išėjo. Kadangi namuose ji buvo užrakinta, tai skambinusi ir prašiusi L. S. jai atnešti mineralinio vandens ir cigarečių. Atnešusi minėtus daiktus L. S. juos perdavė per langelį, kuris yra prie durų. Apie 21.30 val. grįžęs A. G. ėmė siautėti, nutempė ją už plaukų į kabinetą, užspendė į kampą ir pradėjo daužyti. Smūgiai buvo duodami kumščiais į veidą, koja spiriama į šoną, iš nosies pasipylė kraujas. Neleido nusiprausti, tyčiojosi, dėl ko kraują valėsi po ranka rastais ir šiukšliadėžėje buvusiais laikraščiais. 2014 m. gruodžio 27 d. ji paskambino mamai ir pasakė, kad yra sumušta, prašė atvažiuotų jos pasiimti (3 t., b. l. 18-21).

Šiai įvykių sekai neprieštarauja ir teisiamojo posėdžio metu liudytojais apklaustų R. M., L. S., L. V., M. Ž., V. S. parodymai. Liudytojos R. M. teigimu, V. G. iš jos namų išvyko 2014 m. gruodžio 26 d. (3 t., b. l. 44). Liudytoja L. S. patvirtino, 2014 m. gruodžio 26 d. apie 18 val. nešusi V. G. cigaretes ir mineralinį vandenį, produktus perdavusi per langelį esantį šalia durų, jokių sužalojimų V. G. veide tuo metu nemačiusi. V. G. jai sakiusi, kad A. G. paėmęs raktus ir užrakinęs ją namuose. Apie 21 val. girdėjusi triukšmą G. namuose, A. G. garsiai kalbėjo. Apie triukšmą G. namuose SMS žinute pranešė savo bendradarbei L. V.. Po 20 minučių pamatė A. G. išeinantį, rakinantį namo duris ir nueinantį link ūkinio pastato. Kitą dieną atvažiavo V. G. mama ir pasakė, kad A. G. sumušė jos dukrą. V. G. ji pamačiusi 2014 m. gruodžio 31 d., ji buvo akivaizdžiai sužalota (3 t., b. l. 43-44). Liudytoja L. V. nurodė gavusi iš L. S. žinutę dėl triukšmo G. namuose. Tuo tarpu V. G. mama 2014 m. gruodžio 27 d. buvo užėjusi į parduotuvę ir minėjo, kad A. vėl sumušė V. (3 t., b. l. 7-8). Liudytoja M. Ž. nurodė, kad V. G. jai paskambino 2014 m. gruodžio 27 d. ir pasakė esanti sumušta A. G.. Ji kartu su sūnumi V. S. nuvyko pas juos į namus, ten rado dukrą, kuri atrodė ir jautėsi labai blogai, nosis buvo kreiva, kaktoje matėsi gumbai, visas veidas buvo sudaužytas. Ji buvo apsirengusi mėlynu chalatu ir raudonais marškinėliais, kurie buvo visi kruvini. Šalia durų esantis kilimėlis taip pat buvo kruvinas (3 t., b. l. 21-22). Liudytojas V. S. patvirtino, kad 2014 m. gruodžio mėnesį jam paskambino mama ir pasakė, kad A. vėl sumušė V., todėl reikia pas ją nuvažiuoti. Nuvažiavę išvydo V. sumuštą, po akimis matėsi mėlynės, nosis buvo sudaužyta, visa kruvina (3 t., b. l. 22). Šių duomenų kontekste įvertinus L. S. nurodytas aplinkybes, jog 2014 m. gruodžio 26 d. apie 18 val. ji mačiusi V. G. ir jos veidas buvęs be jokių sužalojimų, atsižvelgiant į tai, kad apie 21 val. pastaroji girdėjo A. G. namuose jo paties keliamą triukšmą, po 20 minučių matė A. G. išeinantį iš namo, pati nukentėjusioji jau kitą dieną pranešė jai artimiems asmenims, kad ją sumušė A. G., sužalojimai buvo akivaizdūs, darytina neabejotina išvada, kad nukentėjusiajai nustatytus sužalojimus galėjo padaryti tik A. G.. Netikėti aukščiau išdėstytų liudytojų parodymais teismas neturėjo pagrindo, nes jie patvirtina nukentėjusiosios V. G. nurodytas įvykio aplinkybes, yra nuoseklūs, esminėse detalėse sutampa ir vienas kitą papildo. Svarbu paminėti ir tai, kad liudytojų M. Ž. ir L. S. parodymų patikimumas bei objektyvumas buvo tikrinamas ir akistatų su A. G. metu (1 t., b. l. 112-115), tačiau ir šiuo atveju liudytojos aiškiai ir nedviprasmiškai išdėstė analogiškas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotiems parodymams, aplinkybes. Nors skunde itin akcentuojamas galimas liudytojos L. S. suinteresuotumas dėl ją siejančių darbinių santykių su nukentėjusiąją, tačiau šios liudytojos parodymai atitinka kitus byloje surinktus įrodymus, todėl abejoti jų patikimumu nėra svaraus pagrindo. Kaip ir nėra jokio pagrindo svarstyti klausimo ar ikiteisminio tyrimo metu nebuvo būtinybės atlikti eksperimentą ar minėta liudytoja jos nurodytomis aplinkybėmis galėjo girdėti A. G. balsą gyvenamajame name, matyti jį išeinantį bei rakinantį namo duris, ar pastebėti V. G. sužalojimus perduodama jai daiktus per langelį esantį šalia durų. Kiekvienu atveju prokuroras spendžia kokius ikiteisminio tyrimo veiksmus reikia atlikti ir jis neprivalo atlikti visų proceso dalyvių pageidaujamų veiksmų, jei jie nėra reikalingi. Analizuojamoje situacijoje nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui jokių abejonių liudytojos gebėjimai pastebėti tyrimui reikšmingas aplinkybes, nekelia. Tokiu atveju, kai tyrimo metu visos reikšmingos bylos aplinkybės nustatytos, nebūtina atlikinėti papildomų tyrimo veiksmų vien tam, kad būtų gauta kuo daugiau ankstesnius rezultatus patvirtinančių duomenų.

Be aukščiau aptartų liudytojais apklaustų R. M., L. S., L. V., M. Ž., V. S. parodymų, V. G. sužalojimo faktą betarpiškai patvirtina ir 2015 m. sausio 5 d., 2015 m. vasario 24 d., 2015 m. balandžio 22 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialistų išvados Nr. G25/15(02), Nr. PG582/15(02), Nr. PG1125/15(02). V. G. konstatuoti išoriniai sužalojimai veide ir nosies kaulų lūžis, kuris atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymo mastą. Pažymėta, kad sužalojimai galėjo būti padaryti rankų kumščiais, tiriamosios nurodytu laiku, griuvimui jei nebūdingi (1 t., b. l. 60, 63, 66). Taigi priešingai apelianto gynėjo skundo argumentams, byloje esantys įrodymai patvirtina būtent tokį įvykio mechanizmą, kurį skundžiamame nuosprendyje nustatė apylinkės teismas. Išvadą, kad nukentėjusioji buvo sužalota būtent savo namuose sustiprina ir įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti duomenys, ant kilimėlio šalia durų buvo pastebėtos rudos dėmės panašios į kraują. Nukentėjusioji taip pat pateikė įvykio metu vilkėtus rūbus, kurie vadovaujantis BPK 92 straipsniu buvo apžiūrėti, t. y. moteriškas chalatas ir marškinėliai, akivaizdu, kad tokie rūbai yra dėvimi tik būnant savo gyvenamojoje patalpoje, ant jų taip pat rastos rudos spalvos dėmės panašios į kraują. Išdėstytos aplinkybės neleidžia daryti jokių prielaidų, kad V. G. nustatytas sveikatos sutrikdymas galėjo būti padarytas kitoje vietoje ir kitomis aplinkybėmis nei nurodyta kaltinime ir konstatuota pirmosios instancijos teismo.

Ginčydamas pirmosios instancijos teismo išvadas nuteistojo gynėjas remiasi nukentėjusiosios ir atskirų liudytojų nurodytų aplinkybių netikslumu, jų neatitikimu faktinėms bylos aplinkybėms, tačiau aukštesnės instancijos teismo vertinimu nurodyti netikslumai nelaikyti esminiais ir jokiu būdu nepaneigia A. G. atliktų neteisėtų veiksmų V. G. atžvilgiu. Tai, kad byloje nėra duomenų patvirtinančių, jog 2014 m. gruodžio 24 d. V. G. skambino savo draugei R. M., tarėsi su ja dėl susitikimo, neturi jokios įrodomosios reikšmės sprendžiant 2014 m. gruodžio 26 d. įvykio aplinkybes. Minėtos liudytojos parodymai reikšmingi tik tiek, jog V. G. iš jos namų išėjo 2014 m. gruodžio 26 d. 11 val. ir tuo metu nebuvo sužalota, ką patvirtino ir liudytoja L. S., kuri nurodė mačiusi V. G. nesužalotą 2014 m. gruodžio 26 d. 18 val. savo namuose. Minėtos aplinkybės nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui jokių abejonių nukentėjusiosios ir liudytojų parodymų objektyvumu nekelia.

Nėra pagrindo sureikšminti ir tų aplinkybių, jog nukentėjusiosios mobilaus ryšio telefono išklotinės analizė nepatvirtina pastarosios skambučio savo motinai M. Ž. 2014 m. gruodžio 27 d. Bylos duomenimis nustatyta, kad nukentėjusiosios namuose taip pat yra laidinis TEO telefonas, kurio išklotinės informacija bylos medžiagoje nepateikta, kaip ir nepateikta liudytojos M. Ž. telefono išklotinės analizė, dėl ko nustatyti kokiu konkrečiu telefono numeriu buvo skambinta ir pranešta apie patirtus sužalojimus nėra galimybės. Visgi abejoti tuo, kad nukentėjusioji 2014 m. gruodžio 27 d. pranešė savo motinai apie josios sumušimą ir prašė pagalbos neleidžia liudytojų L. S., L. V., M. Ž., V. S. parodymų visuma. Tiek L. S., tiek L. V. patvirtino, kad 2014 m. gruodžio 27 d. atvykusi M. Ž. informavo, jog V. G. sumušė josios vyras. Pasak V. S. apie tai, kad reikia vykti pas seserį (V. G.) jam pranešė mama M. Ž.. Tuo tarpu M. Ž. nurodė sulaukusi skambučio iš dukros praėjus kelioms dienoms po Kūčių, gruodžio 27 d. ir su sūnumi (V. S.) vykusi pas dukrą, ją rado sumuštą. Tai, kad pačio fizinio smurto eigą, pobūdį, patvirtina išimtinai nukentėjusiosios parodymai, neleidžia abejoti nuoseklia ir logiška įrodymų visuma, kuri neginčytinai patvirtina faktą, kad smurtą prieš nukentėjusiąją jos gyvenamojoje vietoje kaltinime nurodytomis aplinkybėmis 2014 m. gruodžio 26 d. vartojo būtent A. G..

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad skirdamas bausmę A. G. apylinkės teismas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje nepažeidė, tinkamai įvertino nusikaltimo pavojingumo laipsnį, nuteistojo kaltės formą ir rūšį, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nuteistojo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, vadovavosi BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl bausmės paskirties, ir paskyrė tinkamos rūšies ir dydžio bausmę. Be visa ko, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo, todėl A. G. atžvilgiu pagrįstai taikė BK 75 str. nuostatas ir bausmės vykdymą jam atidėjo. Apeliantui paskirtą bausmę traktuoti kaip aiškiai per griežtą ar neteisingą nėra pagrindo.

Pritarus apylinkės teismo išvadai, kad A. G. yra kaltas dėl nukentėjusiosios V. G. atžvilgiu įvykdytos nusikalstamos veikos, pastarasis yra atsakingas dėl nukentėjusiajai padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, nuteistojo gynėjas neginčija priteistos turtinės žalos dydžio, tačiau nesutinka su neturtinės žalos dydžiu, prašo jį mažinti, teigia, kad nustatant neturtinės žalos dydį buvo ignoruojama nuteistojo turtinė padėtis, neatsižvelgta į priteistos turtinės žalos dydį.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija patikrinusi skundžiamo nuosprendžio dalį dėl nukentėjusiosios civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos išsprendimo konstatuoja, kad teismas laikėsi civilinės teisės ir baudžiamojo proceso įstatymo normų, reguliuojančių civilinio ieškinio išsprendimą baudžiamojoje byloje, bei formuojamos teismų praktikos panašiose bylose. Kasacinės instancijos teismo formuojamoje teismų praktikoje dėl neturtinės žalos priteisimo nukentėjusiesiems, patyrusiems nesunkų sveikatos sutrikdymą, priteisiamos neturtinės žalos dydis svyruoja nuo 144,84 Eur iki 7240,50 Eur, tačiau įprastai priteisiama apie 2896,20 Eur (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-497/2011, 2K-252/2012, 2K-140/2012, 2K-21-942/2016).

Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad nuteistasis A. G. tyčiniais veiksmais nesunkiai sutrikdė nukentėjusiosios V. G. sveikatą. Dėl nuteistojo veiksmų nukentėjusioji patyrė ne tik fizinį skausmą (konstatuotos kraujosruvos paakiuose, padarytas nosies kaulų lūžis, atlikta operacija, pastaroji gydėsi ligoninėje), bet ir dvasinius išgyvenimus, emocinį sukrėtimą, stresą, baimę, jautėsi sugniuždyta, patyrė kitus nepatogumus, bendravimo galimybių sumažėjimą (į darbą stengdavosi eiti anksti ryte arba vėlai vakare, kad nesutiktų bendradarbių). Apylinkės teismas įvertinęs nuteistojo tyčiniais veiksmais sukeltus padarinius, atsižvelgęs į tai, kad nukentėjusiosios pareikštas ieškinys atitinka sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijus, todėl jį tenkino visiškai ir nukentėjusiajai priteisė 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimui. Šiuo konkrečiu atveju apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo mažinti pirmosios instancijos teismo nustatytos piniginės kompensacijos dydžio, kuris atitinka padarytos veikos pavojingumą, nuteistojo kaltės laipsnį, nukentėjusiosios patirtą skausmą, dvasinius išgyvenimus, kitus nepatogumus, neprieštarauja protingumo ir teisingumo kriterijams, bei teismų praktikai formuojamai tokio pobūdžio bylose. Atsakant į skundo argumentus dėl nuteistojo turtinės padėties įvertinimo pažymėtina, kad žalą padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju negali būti lemiamas kriterijus, nustatant neturtinės žalos dydį. Esminis ir lemiamas kriterijus, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, yra nusikalstama veika sukelti padariniai. Atsakingo už žalą asmens turtinė padėtis nėra lygiavertė nusikaltimo pasekmėms, todėl negali iš esmės lemti žalos dydžio, nes priešingu atveju būtų pažeisti nukentėjusių asmenų teisės ir interesai, neįgyvendintas teisingumo principas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2K-52-942/2016).

Nuteistojo gynėjas apeliaciniu skundu taip pat ginčija iš A. G. priteistą 319,05 Eur žalą už nukentėjusiosios gydymą Valstybinei ligonių kasai, prašo ieškinį palikti nenagrinėtą.

Kauno teritorinė ligonių kasa, kaip privalomąjį sveikatos draudimą vykdanti institucija išieškodama PSDF biudžetui padarytą žalą, užtikrina apdraustųjų sveikatos draudimu teises ir įgyvendina valstybės socialinės apsaugos funkciją, taigi, įgyvendina viešojo intereso apsaugą privalomojo sveikatos draudimo srityje. A. G. baudžiamojoje byloje pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad savo nusikalstamais veiksmais sužalojo V. G., kuri dėl patirtų sužalojimų gydėsi gydymo įstaigoje, jai buvo suteiktos medicinos paslaugos, pateikta jų detalizacija (1 t., b. l. 70). Akivaizdu, kad padaryta žala ne tik nukentėjusiajai, bet ir valstybei, PSDF biudžetui. Asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas ir jų apmokėjimas iš PSDF biudžeto lėšų (žala PSDF biudžetui) yra tiesiogiai susijęs su asmens nusikalstamais veiksmais, t. y. asmens sužalojimu. Atsižvelgiant į išdėstytą, darytina išvada, kad Kauno teritorinė ligonių kasa turi teisę pareikšti civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje pagal BPK 109 str. ir toks ieškinys privalo būti nagrinėjamas kartu su baudžiamąja byla. Tokią praktiką panašaus pobūdžio bylose formuoja Lietuvos Aukščiausias Teismas (2015-01-13 nutartis baudžiamoji byla Nr. 2K-125/2015). Apelianto gynėjas nepagrįstai vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-06-03 nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-269/2014, kadangi šioje nutartyje nagrinėtos visiškai kitokios faktinės aplinkybės (VSDFV Kauno skyriaus ieškinys, pareikštas ne tiesiogiai kaltininkui, o AB „Lietuvos draudimas“). Tuo tarpu Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, jog teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Šiuo atveju Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamosios bylos Nr. 2K-269/2014 faktinės bylos aplinkybės ir taikytina teisė nėra analogiškos.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad visos bylos aplinkybės buvo išsamiai išnagrinėtos, įrodymai įvertinti nepažeidžiant BPK nuostatų, pagal teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes, nuteistojo A. G. veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą, jo kaltė dėl šio nusikaltimo padarymo neginčijamai įrodyta ir abejonių nekelia. Šios nusikalstamos veikos požymiai byloje buvo nustatyti, bylos aplinkybės pripažintinos įrodytomis, aprašytos, byloje surinkti ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrinti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai, kuriais vadovaujantis atmesti kiti įrodymai bei nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai išdėstyti, padarytos išvados nėra prieštaringos. Priimdamas A. G. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis nuteistojo kaltės, bausmės skyrimo, civilinio ieškinio išsprendimo klausimais, apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti šių išvadų pagrįstumu. Atsižvelgiant į tai, Jonavos rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 31 d. nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. G. gynėjo advokato Evaldo Liutkevičiaus apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.