Šiaulių apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-8723-1004/2015 pagal ieškovės K. V. ieškinį atsakovui A. V. dėl išlaikymo (paramos) pilnamečiui vaikui priteisimo, trečiasis asmuo O. M..

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė K. V. kreipėsi į teismą prašydama priteisti jai paramą iš atsakovo A. V. po 160 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki ji mokysis ir bus ne vyresnė negu 24 m. Nurodė, kad mokosi (duomenys neskelbtini) 1 kurso nuolatinės studijų formos valstybės finansuojamoje vietoje, dėl paskaitų, kurios vyksta ryte ir po pietų, įsidarbinti negali. Minimalios mėnesio išlaidos sudaro 400 Eur, kurių didžiausią dalį sudaro nuoma, maistas, kelionės išlaidos, išlaidos rūbams. Ją išlaiko mama ir jos sutuoktinis, šiek tiek padeda seneliai. Atsakovas A. V. išlaikymą teikė iki vidurinės mokyklos baigimo, vėliau išlaikymo nebemokėjo. Atsakovas A. V. su prašoma priteisti išlaikymo suma nesutiko. Nurodė, kad negali mokėti ieškiniu prašomos sumos, kadangi gauna virš 600 Eur atlyginimą, gyvena brolio bute su drauge, kuri gauna minimalų atlyginimą, moka mokesčius, turi įsiskolinimų, moka išlaikymą jaunesnei dukrai, todėl pragyvenimui lieka apie 400 Eur, iš kurių 200 Eur skiria maistui. Atsakovo nuomone, dukra turi pati dirbti ir mokytis, ji neišnaudojo galimybės gauti valstybės remiamą (studento) paskolą, galėjo mokytis arčiau namų.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Pirmosios instancijos teismas 2015 m. lapkričio 20 d. skundžiamu sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovo A. V. išlaikymą dukrai K. V. po 115,85 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio pateikimo teismui dienos, t. y. 2015 m. rugsėjo 10 d., iki ji mokysis (duomenys neskelbtini), t. y. iki 2018 m. birželio 30 d., išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją. Teismas nurodė, kad byloje nėra pateikta įrodymų, jog atsakovas A. V. neturi galimybės teikti paramos savo pilnametei dukrai ar jo turtinė padėtis yra sunki, o aplinkybė, kad ieškovė K. V. neišnaudojo galimybės gauti valstybės remiamą (studento) paskolą, nepaneigia ieškovės teisės į paramą.Atsakovo A. V. nurodytos aplinkybės, kad ieškovė K. V. galėjo mokytis arčiau namų, teismas nevertino, kadangi tai yra ieškovės, kaip pilnamečio asmens, apsisprendimo laisvė rinktis mokymo įstaigą ir jos vietą.Teismas pažymėjo, kad parama priteistina ne tik ribojantis laikotarpiu, kol ieškovė K. V. mokysis, o ir aplinkybe, kol ji mokysis pažangiai nuolatinių studijų dieniniame skyriuje ir jį baigs kaip programoje pažangiam studentui numatyta – 2018 m. birželio 30 d., kadangi kitu atveju, gaudama paramą ieškovė gali nesistengti mokytis pažangiai, nebaigti mokslo nustatytu laiku ir tokiu būdu piktnaudžiauti teise gauti paramą.Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus apie vaiko turtą ir pajamas, poreikius, taip pat tėvų turtinę padėtį ir gaunamas pajamas bei jų turtines pareigas kitiems asmenims, atsižvelgęs į tai, kad nustatyta parama galėtų būti realiai įvykdoma, ieškovės K. V. prašomą paramos sumą sumažino iki 115,85 Eur per mėnesį.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Atsakovas A. V. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, prijungti prie bylos naujai pateiktus įrodymus. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas, darydamas išvadą, jog aplinkybė, kad ieškovė K. V. neišnaudojo galimybės pasiimti paskolą, nepaneigia ieškovės teisės į paramą, nukrypo nuo teismų praktikos.Ieškovė, turėdama objektyvią galimybę dirbti, ja nesinaudoja, taip perkeldama jos išlaikymo naštą tėvui.Teismas, priteisdamas iš atsakovo A. V. paramą, tik formaliai įvertino atsakovo turtinę padėtį, neatsižvelgė į tai, kad ieškovės K. V. turtinė padėtis kelis kartus geresnė.Ieškovė K. V., neturėdama santaupų, lėšų gyvenimui, nepasitarusi su abiem tėvais apie galimybę ją paremti, pati priėmė sprendimą studijuoti Vilniuje, dėl ko patiriamos didesnės išlaidos, todėl sprendimo studijuoti vykdymo naštos ji neturėtų perkelti kitiems asmenims. Atsiliepimų į atsakovo A. V. apeliacinį skundą byloje negauta.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl papildomų rašytinių įrodymų prijungimo.

Apeliantas A. V. kartu su apeliaciniu skundu pateikė papildomus rašytinius įrodymus, t. y. (duomenys neskelbtini) I kurso nuolatinių studijų studentų 2015/2016 m. rudens semestro tvarkaraštį, kuriame atsispindi ieškovės užimtumas mokslo įstaigoje, bei Vartojimo kredito sutartį Nr. 15-117959-GV, iš kurios matyti, kad 2015 m. gruodžio 9 d. AB „Swedbank“ A. V. ir L. T. suteikė 15 000 Eur kreditą. Prašymą dėl naujų įrodymų priėmimo apeliantas motyvuoja tuo, kad jų pateikimo būtinybė atsirado vėliau.Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui ar negalėjo, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčui išspręsti. Kasacinis teismas formuodamas praktiką yra nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis ir šį įrodymą priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015). Pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami naujai sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2005). Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su apelianto naujai pateiktais rašytiniais įrodymais, mano, kad siekiant visapusiško bei išsamaus bylos aplinkybių ištyrimo ir įvertinimo, teisingo ginčo išsprendimo, yra pagrindas priimti jo pateiktus rašytinius įrodymus (CPK 314 str.). Pažymėtina, kad byloje dalyvaujantys asmenys su naujai pateiktais įrodymais yra susipažinę, nes jie buvo išsiųsti kartu su apeliaciniu skundu.

Dėl pilnamečio vaiko išlaikymo

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl paramos pilnamečiam vaikui, kuris studijuoja aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės studijų formos programą ir yra ne vyresnis negu 24 metų, priteisimo. Pirmosios instancijos teismas priteisė iš atsakovo A. V. išlaikymą po 115,85 Eur kas mėnesį mokomomis periodinėmis išmokomis nuo 2015 m. rugsėjo 10 d. iki 2018 m. birželio 30 d., t. y. iki ieškovė mokysis aukštosios mokyklos dieniniame skyriuje. Apeliantas A. V. su teismo sprendimu nesutinka, argumentuoja, kad teismas netinkamai vertino aplinkybę, jog ieškovė neišnaudojo galimybės gauti valstybės remiamą (studento) paskolą, nukrypo nuo teismų praktikos. Pažymėtina, kad tėvų pareiga išlaikyti paramos reikalingus pilnamečius vaikus, ne vyresnius negu 24 metų ir besimokančius vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose, įtvirtinta CK 3.192¹ straipsnio 1 dalyje (2013 m. liepos 9 d. redakcija). Nustatytas toks reglamentavimas, pagal kurį, esant galimybei, tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo vaiką nepasibaigia jam sulaukus pilnametystės, jeigu jis mokosi vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose, yra ne vyresnis negu 24 metų ir jam būtina parama. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublik?s Konstitucinio Teismo išaiškinimus, suformulavo galimus išlaikymo pilnamečiam vaikui, besimokančiam aukštojoje ar profesinėje mokykloje, priteisimo kriterijus, kurių vieni taikytini, sprendžiant dėl paramos būtinumo pilnamečiam besimokančiam asmeniui, kiti – dėl tėvų galimybių ją teikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-204/2009; 2015 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-121-313/2015; kt.). Kasacinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama dėl abiejų šių grupių kriterijų ir jie vertinami atskirai, t. y. pirma, nustatoma, ar išlaikymo prašančiam pilnamečiam besimokančiam asmeniui išlaikymas yra būtinas; antra, įvertinamos realios tėvų galimybės tokį išlaikymą teikti. Pažymėtina, kad svarbu užtikrinti šių išlaikymo priteisimo sąlygų pusiausvyrą: net ir nustačius esant pirmosios grupės sąlygą – išlaikymo poreikį, toks išlaikymas negali būti priteisiamas, nesant antrosios sąlygos – realių tėvų galimybių teikti išlaikymą pilnamečiam vaikui. Taigi, ir nagrinėjamu atveju būtina įvertinti abi šias sąlygas ir jas apibūdinančius kriterijus.Pirma, sprendžiant dėl paramos būtinumo pilnamečiam besimokančiam asmeniui, įvertinami pirmajai grupei priskirtini kriterijai: sunki vaikų turtinė padėtis; paramos reikalingas pilnametis vaikas turi būti išnaudojęs visas protingas galimybes pats pasirūpinti mokytis reikalingomis lėšomis; sąžiningas pareigos mokytis vykdymas ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-121-313/2015). Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino ieškovės K. V. turtinę padėtį. Byloje nustatyta, kad ieškovė neturi kilnojamojo ar nekilnojamojo turto, mokosi valstybės finansuojamoje vietoje, ją remia mama ir jos sutuoktinis, šiek tiek padeda seneliai, kitų pajamų negauna, ji gyvena bendrabutyje, už kurį per mėnesį moka po 50 Eur. Negalima nuginčyti to fakto, kad žmogui reikia maisto, higienos priemonių, drabužių, avalynės, kad jis patiria susisiekimo viešuoju transportu išlaidų, kad studijuojant kitame mieste jam reikia kur nors gyventi, besimokančiai ieškovei yra būtinos mokymosi priemonės, todėl jos turtinė padėtis šiuo metu yra pakankamai sunki. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovo A. V. argumentu, kad ieškovė K. V. neišnaudojo galimybės gauti paskolą mokslui ir pragyvenimui, tačiau iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad vien tik ši aplinkybė nepaneigia ieškovės K. V. teisės į tėvų paramą buvimo iki ji studijuos aukštosios mokyklos dieniniame skyriuje. Pažymėtina, kad valstybės remiama paskola, kuri teikiama tiek studijų kainai sumokėti, tiek gyvenimo išlaidoms (Mokslo ir studijų įstatymo 74 str.), yra viena iš galimybių aukštosios mokyklos dieninio skyriaus studentui gauti lėšų mokymuisi ir pragyvenimui, tačiau nepasinaudojimas ja visiškai neeliminuoja prigimtinės tėvų pareigos, esant galimybėms išlaikyti savo vaikus, sulaukusius pilnametystės ir besimokančius aukštojoje mokykloje. Apeliantas A. V. teigia, kad ieškovė K. V., turėdama objektyvią galimybę dirbti, ja nesinaudoja. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad svarbus aspektas byloje yra tai, jog ieškovė studijuoja valstybės finansuojama studijų forma, tai reiškia, kad jos mokymosi rezultatai, įgyjant vidurinį išsilavinimą, buvo pakankamai geri, ji savo žiniomis ir įdėtomis pastangomis užsitikrino, kad už studijas jai mokėti nereikia; tai įrodo, jog ieškovė dėjo visas pagal jos galimybes pastangas, kad jos studijos aukštojoje mokykloje reikalautų kuo mažesnių sąnaudų. Nors ieškovės studijų grafikas nėra pakankamai intensyvus, paskaitos vyksta kiekvieną dieną, nuo pirmadienio iki trečiadienio po tris, keturias paskaitas per dieną, ketvirtadienį ir penktadienį po dvi, tačiau vertinat šiuos duomenis atsižvelgtina ir į tai, kad ieškovė studijuoja pirmus metus, naujoje vietoje, reikalingas laikotarpis adaptacijai. Be to, byloje yra pateikti įrodymai, kad ieškovė po mokyklos baigimo laikotarpiu nuo 2015-06-23 iki 2015-08-27 buvo įsidarbinusi K. P. prekybos įmonėje ir gavo pajamų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios aplinkybės rodo, kad ieškovė siekė išnaudoti (išnaudojo) galimybes pati pasirūpinti mokytis reikalingomis lėšomis. Todėl iš esmės nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentu, jog ieškovė, turėdama objektyvią galimybę dirbti, ja nesinaudoja, taip perkeldama jos išlaikymo naštą tėvui.Sprendžiant dėl tėvų galimybių teikti paramą pilnamečiam vaikui, teismų praktikoje formuluojami tokie kriterijai: tėvai turi realių galimybių teikti išlaikymą; negalima iš esmės pabloginti paramą teikiančių tėvų ir kitų šeimos narių turtinės padėties; išlaikymo priteisimas turi nedaryti esminės žalos jį teikiantiems tėvams ar kitiems asmenims; priteistą paramą turi būti įmanoma įvykdyti; tėvams patiems turi būti nereikalinga parama, globa ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2007; 2012 m. kovo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2012; 2015 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-121-313/2015).Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl tėvų galimybės teikti paramą pilnametei besimokančiai ieškovei K. V., įvertino abiejų jos tėvų turtinę padėtį, išlaikytinių skaičių, nustatė, kad apelianto A. V. galimybės teikti ieškovei paramą yra geresnės nei ieškovės motinos. Teismas nustatė, kad apeliantas nekilnojamojo turto neturi, turi lengvąjį automobilį, gauna pastovias pajamas (vidutiniškai po 622,03 Eur per mėnesį), turi kreditorinių įsipareigojimų, kurių vieno – 324,55 Lt (94 Eur) dydžio mėnesio mokėjimo įsipareigojimas, termino pabaiga yra 2016-01-07, o kitas paimtas 2014-05-26, t. y. po priteisto išlaikymo dydžio pakeitimo, taip pat turi išlaikyti nepilnametę dukrą, mokėdamas po 115,85 Eur dydžio išlaikymą per mėnesį. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovas gyvena brolio bute su drauge, kuri gauna minimalų atlyginimą, moka už komunalinius patarnavimus. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto A. V. argumentu, kad pirmosios instancijos teismas tik formaliai įvertino atsakovo turtinę padėtį. Apeliacinės instancijos teismui apelianto pateikti duomenys apie naujų įsipareigojimų prisiėmimą, t. y. naujos vartojimo kredito sutarties sudarymą, nesudaro pagrindo išvadai, kad apelianto turtinė padėtis po Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 20 d. sprendimo priėmimo dar labiau pasunkėjo, priešingai – jie leidžia teigti apie tai, jog apelianto turtinė padėti pakankamai gera ir stabili. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad kredito įmokų mokėjimas nereiškia turtinės padėties pablogėjimo, nes asmuo, sudaręs kredito sutartį ir mokantis joje nustatytas įmokas, nors ir patiria tam tikrų išlaidų, tačiau kartu gerina savo turtinę padėtį, nes pasinaudodamas gautu kreditu gausina turimą turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-24/2013, 2006 m. gegužės 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-345/2006). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad aplinkybė, jog asmuo prisiima prievolių pagal kredito sutartį, netiesiogiai patvirtina jo gaunamų pajamų pakankamumą kreditui išmokėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2008). Atsakovo nurodyta aplinkybė, kad ieškovė K. V., nepasitarusi su abiem tėvais apie galimybę ją paremti, pati priėmė sprendimą studijuoti Vilniuje, sprendžiant paramos ieškovei reikalingumo klausimą, vertintina kaip neturinti esminės reikšmės. Pažymėtina, kad ieškovės pasirinktos studijos yra ne užsienio valstybėje, o Lietuvoje, įprastos, nėra išskirtinės, nereikalaujančios didelių išlaidų, už studijas ieškovei mokėti nereikia.Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad ieškovė K. V. neišnaudojo visų protingų galimybių gauti pajamų studijoms ir pragyvenimui, atsižvelgdamas į vaiko poreikių ir jo tėvų materialinės padėties proporcingumo principą, sprendžia, kad yra pagrindas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir iš atsakovo ieškovei priteistą išlaikymo dydį sumažinti iki 80 Eur. Kolegijos nuomone, ši suma atsakovui nebus per didelė išlaikymo našta (CPK 326 str. 1 d. 3 p., 329 str. 1 d., 330 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Apeliacinės instancijos teismui pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai perskirstytinas šalims priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 93 str. 5 d.). Ieškinį patenkinus iš dalies, bylinėjimosi išlaidos šalims priteisiamos proporcingai teismo patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 str. 2 d.). Byloje nėra duomenų apie pirmosios instancijos teisme turėtas atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Ieškovei Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2015 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu Nr. SP-2974-(7.2445) suteikta 100 procentų valstybės garantuojama ir apmokama antrinė teisinė pagalba. Valstybei mokėtinas žyminis mokestis sudaro 31 Eur, valstybė taip pat turėjo 92,64 Eur išlaidų už ieškovei suteiktą antrinę teisinę pagalbą. Nagrinėjamoje byloje patenkinta 50 proc. ieškovės reikalavimų, todėl valstybei iš atsakovo priteistinas žyminis mokestis mažintinas iki 15,50 Eur, išlaidos už ieškovei suteiktą antrinę teisinę pagalbą – iki 46,32 Eur (CPK 93, 96 str.). Atsakovas už apeliacinį skundą sumokėjo 31 Eur žyminį mokestį. Kai apeliacinėje instancijoje byla išspręsta atsakovo naudai, pagal CPK 93 straipsnio 1 ir 3 dalis atsakovui turi būti priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, kurias jis turėjo šios instancijos teisme. Apeliacinis skundas patenkintas 31 procentu, todėl atsakovui grąžintina 9,61 Eur žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį skundą. Atsižvelgiant į tai, kad iš atsakovo priteistinas žyminis mokestis už ieškinį yra 15,50 Eur, atlikus priteistino ir grąžintino žyminio mokesčio įskaitymą, iš atsakovo valstybei priteistina 5,89 Eur žyminio mokesčio.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

pakeisti Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 20 d. sprendimą.

Priteisti iš atsakovo A. V., a. k. (duomenys neskelbtini) išlaikymą dukrai K. V., a. k. (duomenys neskelbtini) po 80 Eur (aštuoniasdešimt eurų) kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio pateikimo teismui dienos, t. y. 2015-09-10, iki ji mokysis (duomenys neskelbtini ), t. y. iki 2018 m. birželio 30 d., išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją.

Priteisti valstybei iš atsakovo A. V., a. k. (duomenys neskelbtini) 5,89 Eur (penkis eurus 89 ct) žyminio mokesčio ir 43,32 Eur (keturiasdešimt tris eurus 32 ct) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.